GENERALINIO ADVOKATO
M. POIARES MADURO IŠVADA,
pateikta 2007 m. birželio 21 d.(1)
Byla C‑273/04
Lenkijos Respublika
prieš
Europos Sąjungos Tarybą
„Bendra žemės ūkio politika – Reforma – Europos Sąjungos plėtra“
1. Šis Teisingumo Teismui pateiktas ieškinys yra pirmasis Lenkijos Respublikos pareikštas tiesioginis ieškinys. Jame pateikta keletas visiškai naujų reikšmingų teisinių klausimų, todėl jie bus nagrinėjami Didžiojoje kolegijoje. Kadangi tai yra sunkių stojimo derybų, skirtų žemės ūkio ir bendros žemės ūkio politikos (toliau – BŽŪP) reformos skyriui, tąsa, nagrinėjant šį ieškinį visų pirma reikės patikslinti Bendrijos institucijų galių pritaikyti stojimo sutarčių nuostatas apimtį. Taip pat Teisingumo Teismas turės nustatyti, kokią teisminės gynybos apimtį turi būsimosios valstybės narės nuo stojimo dokumentų pasirašymo iki jų įsigaliojimo priimtų teisės aktų atžvilgiu.
I – Teisinės ir faktinės bylos aplinkybės
2. Šiuo ieškiniu siekiama panaikinti 2004 m. kovo 22 d. Tarybos sprendimo 2004/81/EB, pritaikančio Aktą dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų pagal bendrą žemės ūkio politikos reformą, 1 straipsnio 5 punktą(2).
3. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių narių) ir Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, Slovakijos Respublikos sutarties dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą sutarties(3) 2 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad „nepaisant 2 dalies, Sąjungos institucijos prieš stojimą gali patvirtinti <...> 21 ir 23 straipsniuose <...> nurodytas priemones <...>. Šios priemonės įsigalioja tik tuo atveju, jei įsigalioja ši Sutartis, ir tik nuo jos įsigaliojimo dienos.“ Sprendimas buvo priimtas remiantis Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų(4) 23 straipsniu, kuriame numatyta, kad „Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, gali vieningai daryti šio Akto nuostatų, susijusių su BŽŪP, adaptacijas, kurių gali prireikti pakeitus Bendrijos taisykles. Tokios adaptacijos gali būti daromos iki įstojimo dienos“.
4. Ieškovė skundžiasi, kad ginčijamos nuostatos 1 straipsnio 5 punktu naujosiose valstybėse narėse buvo išplėstas tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistemos taikymas (vadinamoji „phasing‑in sistema“) naujoms tiesioginėms išmokoms ir taip išplėstas nukrypimas nuo visos sumos išmokėjimo principo. Šis dalinių išmokų sistemos taikymo išplėtimas lemia geroką išmokų Lenkijos ūkininkams sumažėjimą, palyginti su galima visa išmokų suma.
5. Šis ieškinys yra tik Lenkijos Respublikos dar stojimo derybose pradėto ginčo dėl tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistemos virsmas teisminiu ginču. Vykstant deryboms ši valstybė daugelį kartų reikalavo, kad nuo įstojimo momento Lenkijos žemės ūkiui būtų visiškai užtikrintos tiesioginės išmokos. Tačiau tai nepavyko. 2002 m. sausio 30 d. diskusijų dokumente(5) Komisija rekomendavo pereinamuoju laikotarpiu naujoms valstybėms narėms tiesiogines išmokas diegti laipsniškai dėl keleto priežasčių, iš esmės susijusių su būtinybe tęsti naujųjų valstybių narių žemės ūkio sektoriaus restruktūrizavimą šių valstybių ūkininkų pajamomis, taip pat reikalaudama vengti, kad atsirastų jų disbalansas kitų ūkio sektorių atžvilgiu arba spekuliacinis pelnas. Prisijungdamos prie šios rekomendacijos penkiolika valstybių narių stojimo derybų metu Lenkijos Respublikos atžvilgiu priėmė derybinę poziciją, įtvirtintą 2002 m. spalio 31 d. Europos Sąjungos Bendrojoje pozicijoje(6), nepatenkinti Lenkijos prašymo, kad jos žemdirbiams po įstojimo būtų mokamos tokio paties dydžio tiesioginės išmokos, kokios mokamos Sąjungos žemdirbiams, ir minėtas išmokas Lenkijoje įdiegti laipsniškai per pereinamąjį laikotarpį. Diskusijos šiuo klausimu tęsėsi iki Stojimo konferencijos, vykusios lygiagrečiai su 2002 m. gruodžio 12 ir 13 dienomis vykusia Kopenhagos Europos Vadovų Taryba, kurios išvadose nurodyta, kad laipsniško tiesioginių išmokų įdiegimo naujosiose valstybėse narėse klausimas buvo išspręstas pagal 2002 m. spalio 31 d. Europos Sąjungos Bendrąją poziciją. Kalbant apie BŽŪP reformos įgyvendinimą po Stojimo sutarties pasirašymo, 2003 m. spalio 27 d. Komisijai pateikus ginčijamo sprendimo pasiūlymą, Lenkijos vyriausybė, nepaisant visose teisės akto leidybos procedūros stadijose išreikštų prieštaravimų, negalėjo sutrukdyti jo priimti.
6. Norint gerai suprasti teisinę ginčo reikšmę, reikia trumpai priminti taikomus teisės aktus.
7. Ūkininkams tiesiogiai skiriamas išmokas pagal paramos jų pajamoms schemą iš pradžių nustatė 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1259/1999, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos programų taisykles pagal bendrą žemės ūkio politiką(7), šių tiesioginės paramos schemų sąrašas nurodytas šio reglamento priede. Remiantis Stojimo akto 20 straipsniu, kuriame nustatyta, kad „šio Akto II priede išvardyti aktai pritaikomi, kaip nurodyta tame priede“, pati tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistema naujosiose valstybėse narėse buvo numatyta minėto akto II priedo 6.A skyriaus 27 punkte, kuriuo 1a straipsnis buvo įtrauktas į Reglamentą Nr. 1259/1999. Pagal šį 1a straipsnį tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistema taikoma „1 straipsnyje nurodytoms paramos schemoms“. Reglamento Nr. 1259/1999 1 straipsnyje yra apibrėžtos šios tiesioginės išmokos ir nurodyta, kad jos išvardytos minėto reglamento priede(8).
8. Todėl 2003 m. rugsėjo 29 d. Taryba reglamentu (EB) Nr. 1782/2003, nustatančiu bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiu tam tikras paramos schemas ūkininkams bei iš dalies keičiančiu Reglamentus (EEB) Nr. 2019/93, (EB) Nr. 1452/2001, (EB) Nr. 1453/2001, (EB) Nr. 1454/2001, (EB) Nr. 1868/94, (EB) Nr. 1251/1999, (EB) Nr. 1254/1999, (EB) Nr. 1673/2000, (EEB) Nr. 2358/71 ir (EB) Nr. 2529/2001(9), panaikino Reglamentą Nr. 1259/1999 nuo 2004 m. gegužės 1 dienos. Iš jo 1 straipsnio ir I priedo aišku, kad minėtas Reglamentas Nr. 1782/2003, be jau nustatytųjų, dar nustato tiesioginės paramos schemas ūkininkams, auginantiems riešutus ir energetinius augalus, bei papildomas išmokas pagal tiesioginės paramos pieno sektoriui schemą.
9. 2004 m. kovo 22 d. Taryba ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 5 punktu pakeitė Reglamentą Nr. 1259/1999 iš dalies keičiančias Stojimo akto II priedo 6.A skyriaus 27 punkto nuostatas nuostatomis, iš dalies keičiančiomis Reglamentą Nr. 1782/2003, siekiant atsižvelgti į pastaruoju reglamentu, kuris buvo priimtas jau pasirašius stojimo dokumentus, padarytus BŽŪP teisės aktų pakeitimus. Nuo tada minėtu 27 punktu į Reglamentą Nr. 1782/2003 buvo įtrauktas 143a straipsnis, kuris numato naujosiose valstybėse narėse įdiegti „tiesiogines išmokas“ laipsniškai ir pagal kalendorių, t. y. ne tik šio reglamento I priede jau nustatytas išmokas, bet ir tas, kurios į minėtą priedą bus įtrauktos vėliau.
10. Lenkijos Respublikos nuomone, ginčijama nuostata neteisėtai išplėtė dalinių išmokų sistemą. Ji jau taikoma ne tik paramos priemonėms, kurių baigtinis sąrašas buvo nurodytas Reglamento Nr. 1259/1999 priede. Nuo šiol ji bendrai taikoma „tiesioginėms išmokoms“, t. y. ir naujoms tiesioginėms išmokoms. Pastarosios apima tas, kurios buvo nustatytos Reglamente Nr. 1782/2003, t. y. išmokas riešutų ir energetinių augalų sektoriams bei papildomas išmokas pieno sektoriui. Jos apima ir tiesiogines išmokas, kurios bus nustatytos vėliau ir dėl to įtrauktos į Reglamento Nr. 1782/2003 I priedą.
11. Dėl šios priežasties ieškovė pareiškė ieškinį dėl panaikinimo, kurį iš esmės grindžia trimis pagrindais. Tačiau, prieš nustatant ieškinio pagrįstumą, pirmiausia reikia išsiaiškinti jo priimtinumo klausimą.
II – Dėl priimtinumo
12. 2004 m. rugsėjo 23 d. šioje byloje Taryba, remdamasi Procedūros reglamento 91 straipsniu, pareiškė prieštaravimą dėl ieškinio priimtinumo argumentuodama, kad ieškinys akivaizdžiai nepriimtinas, nes pateiktas pavėluotai. Teisingumo Teismas nusprendė šį prieštaravimą dėl priimtinumo nagrinėti kartu su pareikštu ieškiniu.
13. Lenkijos Respublikos pareikšto ieškinio priimtinumo klausimas yra neginčytinai problematiškas. Įprastai kalbant, jei būtų taikoma paprastai ypač griežta Teisingumo Teismo praktika dėl procedūrinių terminų laikymosi ir, plačiau, priimtinumo reikalavimų, atrodytų, kad teisė prarasta. Visų pirma tai ir noriu priminti. Tačiau pagrindiniai Sąjungos teisės sistemos principai, ypač veiksmingos teisminės gynybos principas, ir Teisingumo Teismo praktikos palaipsniui jam suteikta reikšmė, mano manymu, galiausiai turėtų padiktuoti kitą sprendimą. Tai galimi ieškinio priimtinumo vertinimo būdai, kuriuos išdėstysiu vėliau.
A – Siauras priimtinumo reikalavimų aiškinimas
1. Termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, skaičiavimas
14. 2004 m. kovo 30 d. ginčijamas sprendimas buvo paskelbtas Oficialiajame Europos Sąjungos leidinyje. 2004 m. birželio 28 d. Lenkijos Respublika pateikė ieškinį. Taigi pagal EB 230 straipsnio penktąją pastraipą ieškiniai „pateikiami per du mėnesius nuo to akto paskelbimo <…> arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo“. Todėl pagal tradicines terminų skaičiavimo taisykles ieškovė savo teisės pareikšti ieškinį neteko.
15. Kaip nustatyta EB 230 straipsnio penktojoje pastraipoje, ir tai patvirtina Teisingumo Teismo praktika(10), sužinojimo apie aktą kriterijus yra subsidiaraus pobūdžio, palyginti su jo paskelbimu. Taigi termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, pradžios diena skaičiuojama nuo akto paskelbimo dienos, netgi jei šiuo atveju ieškovė ginčijamo sprendimo turinį žinojo dar prieš pastarąjį paskelbiant, kaip rodo aplinkybė, kad ji tam prieštaravo visose teisės akto leidybos procedūros stadijose, po kurių buvo priimtas minėtas sprendimas, Tarybai ir Komisijai daugelį kartų raštu siųstuose pranešimuose ir pastabose.
16. Taigi 2004 m. kovo 30 d. ginčijamas sprendimas buvo paskelbtas Oficialiajame leidinyje OL L 93. Yra nustatyta prezumpcija, pagal kurią paskelbimo data sutampa su ta data, kuri nurodyta ant kiekvieno Oficialiojo leidinio numerio(11).
17. Tačiau šiuo atveju ieškovė teigė, kad, pirma, 2004 m. kovo 30 d. ginčijamas sprendimas Oficialiajame leidinyje nebuvo paskelbtas dešimties naujųjų valstybių narių oficialiosiomis kalbomis, nors ginčijamo sprendimo 8 straipsnyje nustatyta, kad pastarasis skelbiamas devyniomis oficialiosiomis stojančiųjų valstybių kalbomis, ir, antra, kad bet kuriuo atveju minėtas Oficialusis leidinys lenkų kalba Lenkijos valdžios institucijoms buvo atsiųstas tik daug vėliau, t. y. 2005 m. liepos 27 dieną. Kadangi naujųjų valstybių narių oficialiosiomis kalbomis buvo paskelbta tik po 2004 m. kovo 30 d., ieškovė netgi daro išvadą, kad Taryba Oficialųjį leidinį, kuriame paskelbtas ginčijamas sprendimas, sąmoningai išleido atgaline data.
18. Šiems argumentams negalima pritarti. Iš tikrųjų Teisingumo Teismo praktikoje nustatyta, kad teisės aktas laikomas visiškai paskelbtu tik tuo atveju, jei Oficialusis leidinys, kuriame jis skelbiamas, yra paskelbtas visomis oficialiosiomis kalbomis(12). Be to, jei reikėtų įrodyti, jog diena, kurią minėtas leidinio numeris buvo realiai prieinamas, nesutampa su jame nurodyta paskelbimo diena, turi būti atsižvelgiama tik į realią jo paskelbimo datą, nes „pagrindinis Bendrijos teisės sistemos principas reikalauja, kad valdžios institucijų aktas nebūtų taikomas asmenims tol, kol šie neturi galimybės su juo susipažinti“(13). Taip pat byloje, kurioje buvo priimtas sprendimas Vokietija prieš Tarybą(14), ginčijamas aktas Europos Bendrijų Oficialiajame leidinyje buvo paskelbtas 1994 m. gruodžio 23 d., tačiau Oficialusis leidinys buvo prieinamas tik nuo 1995 m. vasario 13 dienos. Pastaroji data buvo laikoma termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, pradžios diena. Galiausiai iš tiesų, jei reikėtų įrodyti, kad Oficialusis leidinys, kuriame paskelbtas ginčijamas sprendimas, buvo sąmoningai paskelbtas atgaline data, šis sprendimas turėtų būti panaikintas dėl teisinio saugumo principo pažeidimo(15).
19. Tačiau iš dalies Europos Bendrijų Oficialiųjų leidinių biuro direktoriaus pateiktų duomenų atsakant į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą(16) aišku, kad nuo 2004 m. kovo 30 dienos Oficialusis leidinys OL L 93 buvo prieinamas visomis naujųjų valstybių narių oficialiosiomis kalbomis. Tiesa, ieškovė ginčijo šio teiginio teisingumą, tačiau šiuo atsakymu negalima abejoti nesant svarių argumentų, kurių Teisingumo Teismui nebuvo pateikta. O ta aplinkybė, kad šį Oficialiojo leidinio numerį EurLEX tinklalapyje lenkų kalba buvo galima rasti tik nuo 2004 m. gruodžio 15 d., yra nereikšminga, nes tik spausdinta teisės aktų paskelbimo forma yra autentiška. Kita vertus, yra nustatyta, kad leidinys laikomas paskelbtu ir todėl Oficialusis leidinys laikomas prieinamu tą dieną, kai Oficialiojo leidinio egzempliorius, kuriame skelbiamas aktas, visomis Bendrijos kalbomis yra realiai prieinamas Leidinių biure Liuksemburge. Taip yra dėl to, kad „svarbu, jog diena, kai reglamentas turi būti laikomas paskelbtu, nekistų atsižvelgiant į Europos Bendrijų Oficialiojo leidinio prieinamumą kiekvienos valstybės narės teritorijoje“ ir dėl to, kad „Bendrijos teisės bendrumas ir vienodas taikymas reikalauja, <…> kad visose valstybėse narėse reglamentas įsigaliotų tą pačią dieną, išskyrus atvejus, kai aiškiai nustatyta priešingai, neatsižvelgiant į galimus vėlavimus, kurie įvyktų, nepaisant pastangų užtikrinti greitą Oficialiojo leidinio išplatinimą visoje Bendrijoje“(17). Toliau Teisingumo Teismo procedūros reglamento 81 straipsnio 1 dalyje nustatytu penkiolikos dienų pratęsimo terminu, skaičiuojamu nuo dies a quo, bei dešimties dienų pratęsimo terminu dėl nuotolių būtent siekiama iš anksto atsižvelgti į nenumatytus Oficialiojo leidinio platinimo atvejus, kad visi ieškovai galėtų visiškai išnaudoti EB sutarties jiems suteiktą dviejų mėnesių terminą(18).
20. Taigi šioje byloje termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, pradžia laikytina 2004 m. kovo 30 diena. Todėl terminas skaičiuojamas taip. Teisingumo Teismo procedūros reglamento 80 straipsnio a punkte nustatyta, kad „dienomis, savaitėmis, mėnesiais arba metais nustatytas terminas skaičiuojamas nuo to momento, kai įvyksta įvykis arba yra atliekamas veiksmas, ta diena, kai įvyksta įvykis arba yra atliekamas veiksmas, į šį terminą neįskaičiuojama“. Be to, EB 230 straipsnio penktojoje pastraipoje numatyto dviejų mėnesių termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, pradžia, remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 81 straipsnio 1 dalimi(19), buvo atidėta nuo 2004 m. kovo 30 d. iki 2004 m. balandžio 14 dienos vidurnakčio. Taip pat Procedūros reglamento 80 straipsnio 1 dalies b punkte(20) nustatyta, kad mėnesiais nustatytas terminas baigiasi tą paskutinio mėnesio dieną, kuri atitinka dieną, nuo kurios skaičiuojama termino pradžia. Taigi ieškinio pareiškimo terminas baigėsi 2004 m. birželio 14 dieną. Atsižvelgiant į nustatytą vienodą dešimties dienų pratęsimo dėl nuotolių laikotarpį, kuris turi būti pridedamas prie procesinio termino pagal Procedūros reglamento 81 straipsnio 2 dalį(21), visas terminas, per kurį galima pareikšti ieškinį, pasibaigė 2004 m. birželio 24 dienos vidurnaktį, ketvirtadienį, šios termino pabaigos dienos nėra Procedūros reglamento I priedo 1 straipsnyje nurodytame oficialiųjų švenčių dienų sąraše.
21. Ieškinys Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas 2004 m. birželio 28 dieną. Iš to aišku, kad šis ieškinys buvo pareikštas pavėluotai.
2. Ieškovės pateikti argumentai dėl termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, pradžios nustatymo nuo įstojimo dienos
22. Ieškovė, palaikoma į bylą įstojusių valstybių, teigia, kad termino pradžios diena turėtų būti laikoma Stojimo sutarties įsigaliojimo diena, t. y. 2004 m. gegužės 1 diena. Ji tai grindžia keletu argumentų. Du pirmuosius galima trumpai įvertinti.
23. Visų pirma Lenkijos Respublika nurodo, kad Stojimo akto 23 straipsnyje nurodytos priemonės įsigalioja, t. y. tampa privalomojo pobūdžio, tą dieną, kai įsigalioja Stojimo sutartis ir jei ji įsigalioja. Tai tiesa, o be to, apie tai primenama ginčijamo sprendimo 9 straipsnyje(22). Tačiau tai nereiškia, kad minėtame 23 straipsnyje numatytomis priemonėmis negalima remtis nuo jų paskelbimo. Iš tiesų nereikia painioti, viena vertus, galimybės remtis aktu, kuri siejama su visų reikalaujamų paskelbimo formalumų įvykdymu, ir termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, pradžia ir, kita vertus, teisinio poveikio, įsigaliojimo, kuris gali būti atidėtas. Ta aplinkybė, kad EB 254 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatyta, jog privalomai skelbiami antrinės teisės aktai įsigalioja, jei nenurodyta kita konkreti data, dvidešimtą dieną nuo jų paskelbimo, niekada nebuvo suprantama kaip trukdanti termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, pradžia laikyti paskelbimo dieną.
24. Pagrįsdama argumentą, kad termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, pradžia reikia laikyti 2004 m. gegužės 1 d., Lenkijos Respublika taip pat remiasi Stojimo akto 58 straipsniu(23) bei ginčijamo sprendimo 8 ir 9 straipsniais. Remiantis šiomis nuostatomis, iki įstojimo priimti institucijų aktų tekstai, įskaitant nagrinėjamą sprendimą, parengti devyniomis naujųjų valstybių narių kalbomis ir šiomis kalbomis yra autentiški nuo Stojimo sutarties įsigaliojimo dienos ir tik jei ji įsigalios. Ieškovės nuomone, tai reiškia, kad ginčijama priemonė lenkų kalba yra autentiška ir todėl Oficialusis leidinys, kuriame ji skelbiama, laikytinas prieinamu tik nuo 2004 m. gegužės 1 dienos. Vėlgi šis samprotavimas nėra įtikinamas. Patikslinimas, jog visi ginčijamo sprendimo tekstai dvidešimt viena kalba „yra autentiški“, paprasčiausiai reiškia tai, kad turi būti parengtos minėto sprendimo versijos visomis oficialiosiomis kalbomis ir kad nė viena iš šių versijų nėra viršesnė už kitas. Jei darysime prielaidą, kad autentiškumą atskiroms kalbinėms tekstų versijoms suteikia tik Stojimo sutarties įsigaliojimas, bet kuriuo atveju tai būtų taikoma visiems tekstams dvidešimt viena kalba – tiek senųjų, tiek ir naujų valstybių narių.
25. Rimtesni yra prieštaravimai dėl prarastos teisės, kuriuos ieškovė ir į bylą įstojusios valstybės grindžia teisinės Bendrijos, teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir nediskriminavimo principais. Pagrįsdamos teiginį, kad terminas, per kurį gali būti pareikštas ieškinys dėl pagal Stojimo akto 23 straipsnį priimto teisės akto panaikinimo, naujoms valstybėms narėms prasideda tik nuo 2004 m. gegužės 1 d., jos visų pirma tvirtina, kad akto paskelbimo dieną ieškovė dar nebuvo Sąjungos narė ir todėl jos statusas neleido pareikšti ieškinio dėl panaikinimo. Todėl darant prielaidą, kad terminas, per kurį galima pareikšti ieškinį, prasideda nuo akto paskelbimo, minėtą aktą priėmusi institucija galėtų išvengti pagal Stojimo akto 23 straipsnį priimtos priemonės teisėtumo kontrolės jį priimdama ir paskelbdama likus bent jau dviem mėnesiams iki tada, kai stojančiosios valstybės įgis narės statusą. Taigi teisinės Bendrijos principas reikalauja, kad būtų nustatyta išsami ir veiksminga Bendrijos teisės aktų ir teisminės apsaugos sistema. Šiuo atveju, atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo paskelbimo datą, Lenkijos Respublika turėjo tik sutrumpintą terminą, per kurį galėjo pareikšti ieškinį, o tai turėjo įtakos jos teisės pareikšti ieškinį veiksmingumui ir ji buvo diskriminuojama, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis.
26. Jei, kaip toliau įrodysiu, ieškovės nurodyti teisinės Bendrijos ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą principai iš tiktųjų lemia ieškinio priimtinumą, tai, mano nuomone, nediskriminavimo principu grindžiamas argumentas su tuo nesusijęs. Lenkijos Respublika teigia, jog dėl to, kad termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, pradžia nustatyta ta diena, kai buvo paskelbtas ginčijamas sprendimas, ieškovei buvo sutrumpintas terminas, per kurį ji galėjo pareikšti ieškinį, o tai lėmė diskriminaciją įgyvendinant teisę į veiksmingą teisminę gynybą, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis. Tačiau nelabai suprantu, kuo pasireiškė minėta diskriminacija. Senosios ir naujosios valstybės narės turėjo tokį patį terminą, per kurį galėjo pareikšti ieškinį, t. y. nuo ginčijamos priemonės paskelbimo dienos. Tiesa, tuo metu būsimosios valstybės narės dar neturėjo privilegijuoto ieškovo statuso ir todėl ginčydamos šią priemonę galėjo remtis tik EB 230 straipsnio ketvirtąja pastraipa. Tiesa, pagal šioje nuostatoje įtvirtintus reikalavimus galimo jų ieškinio priimtinumo klausimas būtų buvęs problematiškas, priešingai nei valstybių narių atveju. Tačiau šis skirtingas vertinimas atsiranda tik dėl to, kad naujosioms valstybėms narėms lygias teises suteikiantis valstybės narės statusas įgyjamas tik nuo Stojimo sutarties įsigaliojimo. Tarybos ir Komisijos nuomone, naujoms valstybėms narėms termino pradžią nustačius nuo Stojimo akto įsigaliojimo dienos dėl to, kad jos būtų vienodai vertinamos kaip ir senosios valstybės narės, termino, per kurį jos gali pareikšti ieškinį kaip privilegijuotos ieškovės, požiūriu tai netgi reikštų su minėto termino pradžia susijusių privalumų suteikimą, palyginti su senosiomis valstybėmis narėmis.
B – Priimtinumo pripažinimo būdai
27. Kaip ką tik matėme, griežtas EB 230 straipsnio taikymas reikštų, kad Lenkijos Respublikos ieškinys laikytinas nepriimtinu. Tačiau lygiagrečiai Teisingumo Teismo praktikoje yra nustatytas palankesnį požiūrį į priimtinumą išreiškiantis aiškinimas. Ir, mano manymu, tam tikri pagrindiniai Bendrijos teisės sistemos principai, ypač veiksmingos teisminės gynybos principas, skatina šiam aiškinimui suteikti pirmenybę.
28. Vėl reikia pradėti nuo teisinės Bendrijos principo. Kaip žinome, sprendime Les Verts prieš Parlamentą(24) jis apibrėžtas taip:
„<…> Europos ekonominė bendrija yra teisinė Bendrija, nes nei jos valstybės narės, nei jos institucijos negali išvengti patikrinimo, ar jų priimti teisės aktai atitinka pagrindinę konstitucinę chartiją – Sutartį. Viena vertus, EB 230 ir 241 straipsniuose ir, antra vertus, jos 234 straipsnyje įtvirtinta išsami teisinės gynybos priemonių ir procedūrų sistema yra sukurta tam, kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti institucijų priimtų aktų teisėtumo kontrolę. Fiziniai ir juridiniai asmenys taip apsaugomi, kad jų atžvilgiu nebūtų taikomi bendro pobūdžio aktai, kurių jie negali tiesiogiai ginčyti Teisingumo Teisme dėl EB 230 straipsnio antrojoje pastraipoje įtvirtintų specialių priimtinumo sąlygų. Kai Bendrijos institucijos yra atsakingos už administracinį tokių aktų įgyvendinimą, fiziniai ir juridiniai asmenys gali pareikšti Teisingumo Teismui tiesioginį ieškinį dėl jiems skirtų arba tiesiogiai bei konkrečiai su jais susijusių teisės taikymo aktų ir grįsdami tokį ieškinį gali nurodyti, jog pagrindinis teisės aktas yra neteisėtas. Kai už tokį taikymą yra atsakingos nacionalinės institucijos, šie asmenys gali bendro pobūdžio teisės aktų teisėtumą ginčyti nacionaliniuose teismuose ir paraginti juos prašyti Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą“.
29. Taip suprantama teisinės Bendrijos sąvoka apima du aspektus(25): norminį aspektą, kuris reiškia, kad institucijų ir valstybių narių aktai privalo atitikti Sutartį, ir teisminės gynybos apsektą, kuris reiškia teisminę apsaugą nuo neteisėtų Bendrijos aktų. Beje, teisė į veiksmingą teisminę gynybą, kaip „sudedamoji teisinės Bendrijos dalis“(26), Teisingumo Teismo praktikoje buvo pripažinta iš karto po minėto sprendimo Les Verts prieš Parlamentą. Remdamasis valstybėms narėms bendrais konstituciniais principais bei 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniais, Teisingumo Teismas šį principą pripažino bendruoju Bendrijos teisės principu(27). Taip siekta išvengti sukurti galias, kurioms negaliotų teisė ir teisminė kontrolė, ir šiuo tikslu užtikrinti struktūros atitikimą: perduodant valstybės galias kartu atitinkamai turi būti suteikiama kontrolė ir galimybė pareikšti ieškinį. Kaip žinome, šiandien ši idėja įgyvendinta ES sutarties 6 straipsnio pirmojoje pastraipoje. Iš pradžių šiuo principu grindžiami reikalavimai galiojo tik nacionaliniams teismams(28). Tačiau, kai tik buvo suteikta galimybė, Teisingumo Teismas jo taikymą laipsniškai išplėtė Bendrijos teismų teikiamai teisminei apsaugai. Taip Teisingumo Teismas nusprendė, kad Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas nepažeidė teisės į veiksmingą teisminę gynybą principo, ir nurodė, kad ieškinys dėl panaikinimo negali būti pareikštas pranešimo atžvilgiu(29), bei pažymėjo, kad bendrasis teisės į veiksmingą ir visišką teisminę gynybą principas pateisina laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, „siekiant išvengti Teisingumo Teismo užtikrinamos teisinės apsaugos spragos“(30).
30. Jei šis teisės į veiksmingą teisminę gynybą principas ir suprantamas ne kaip draudžiantis bet kokį apribojimą, tai mažų mažiausiai kaip draudžiantis bet kokį teisminės apsaugos trūkumą. Tai nustatyta Teisingumo Teismo praktikoje ir neseniai Teismas tą priminė Eurojust byloje(31). Nors Teisingumo Teismas ir nusprendė, kad dėl keleto Eurojust paskelbtų kvietimų teikti paraiškas konkursui dėl laikinųjų darbuotojų įdarbinimo negalima reikšti ieškinio dėl panaikinimo, tačiau nurodė, kad – ir, be jokios abejonės, dėl šios priežasties – tai nėra teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimas. Iš tiesų ginčijamiems aktams galiojo teisminė kontrolė, pagrindiniai suinteresuotieji asmenys, t. y. kandidatai į įvairias pareigybes, nurodytas ginčijamuose kvietimuose teikti paraiškas, galėjo pateikti ieškinius Bendrijos teismui pagal Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnyje numatytas sąlygas, o pareiškus tokį ieškinį valstybės narės gali įstoti į bylą ir prireikus pateikti apeliacinį skundą dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo.
31. Iš tokio teisės į veiksmingą teisminę gynybą supratimo matyti, kad, jei dėl vienos iš teisinės gynybos priemonių sistemos ieškovės liktų be teisės pareikšti ieškinį, Teisingumo Teismas niekados nevengtų ieškinio priimtinumo sąlygas aiškinti plačiai.
32. Šis požiūris ypač pastebimas kalbant apie ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį. Teisingumo Teismas savo kompetenciją nedvejodamas aiškina plačiai, kad būtų užtikrinta teisė kreiptis į Bendrijos teismą, ir tai siejama tiek su ginčijamo akto sąvoka, tiek ir su turinčiu teisę pareikšti ieškinį asmeniu. Taip Teisingumo Teismas sprendime AETR(32) atvėrė kelią galimybei ieškinį dėl panaikinimo pareikšti ne tik dėl nomenklatūrinių aktų, bet ir dėl visų teisinį poveikį turinčių institucijų priimtų priemonių, neatsižvelgiant į jų prigimtį ar formą, ir tokį sprendimą grindė savo pareiga užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės, t. y. teismine gynyba nuo neteisėtų Bendrijos aktų. Reikia priminti, kad sprendime Les Verts prieš Parlamentą(33), nors Sutartyje ir nebuvo nurodyta, kad dėl Parlamento aktų galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, Teisingumo Teismas pripažino Parlamentą atsakovu remdamasis teisinės Bendrijos principu, kuris reikalauja, kad būtų nustatyta užbaigta institucijų aktų teisėtumo kontrolės sistema.
33. Atrodo, kad tam tikrose bylose pateiktas sąvokos „konkrečiai susijęs“ aiškinimas implicitiškai buvo motyvuojamas teisminės apsaugos užtikrinimu(34). Todėl, be abejo, Teisingumo Teismas sprendime Piraiki‑Pitraiki ir kt. prieš Komisiją(35) atsižvelgė į tai, kad Komisijos sprendimą, kuriuo Prancūzijos vyriausybei buvo leista nustatyti medvilnės iš Graikijos importo kvotas, prašę panaikinti visi ieškovai buvo Graikijos medvilnės eksportuotojai, kuriems būtų buvę sunku pateikti ieškinį dėl nacionalinės priemonės, kuri skirta tik importuotojams; sprendime Codorniu prieš Tarybą(36) nusprendęs, kad privatus asmuo gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo dėl tikro reglamento, kuris jam daro ypač didelę žalą, Teisingumo Teismas, be abejonės, atsižvelgė į tą aplinkybę, kad ieškovai neturėjo kitų priemonių, kaip tik pažeisti reglamentą ir nacionalinėje teisėje numatytų sankcijų taikymo procedūros metu ginčyti jo teisėtumą(37); sprendime Cofaz ir kt. prieš Komisiją(38) priimant sprendimą, kad konkuruojančios įmonės yra konkrečiai susijusios su sprendimu dėl su bendrąja rinka suderinamos pagalbos, be abejonės, Teisingumo Teismui įtaką padarė generalinis advokatas VerLoren van Themaat, savo išvadoje tvirtinęs, kad, atsižvelgiant į 87 straipsnio 1 dalies tiesioginį poveikį, Bendrijos teisė šioms įmonėms nesuteikia „jokios kitos teisinės apsaugos per nacionalinius teismus“(39). Galiausiai sprendime Allied Corporation ir kt. prieš Komisiją(40) susijusioms gamybos ir eksporto įmonėms pripažinęs teisę pareikšti ieškinį dėl antidempingo mokestį nustatančio reglamento panaikinimo, Teisingumo Teismas šį kartą aiškiai nurodė, jog „nėra grėsmės, kad teisinės gynybos požiūriu atsirastų du šią teisę turintys subjektai, nes ieškinį nacionaliniuose teismuose gali pareikšti tik antidempingo mokestį sumokėjęs įprastai Bendrijoje reziduojantis importuotojas“.
34. Be to, kai nuo to priklauso teisminės apsaugos egzistavimas, Teisingumo Teismas nedvejodamas peržengia EB 230 straipsnio formuluotės ribas ir užpildo jo spragas. Kaip pabrėžė generalinis advokatas Mancini, „pareiga laikytis teisės <…> yra viršesnė už rašytinės teisės ribotumą. Kaskart, kai to reikalauja teisės subjektų apsauga, Teisingumo Teismas pasiryžęs ištaisyti ar papildyti jo kompetenciją apibrėžiančias nuostatas remdamasis jo funkciją nustatančiu principu“(41). Visų pirma tokiam teisinės Bendrijos principui, iš kurio kyla teisė į veiksmingą teisminę apsaugą, ištikima Teisingumo Teismo praktika išplaukia iš minėto sprendimo Les Verts prieš Parlamentą. Nors EB sutarties 173 straipsnyje (dabar, po pakeitimo, EB 230 straipsnyje) Parlamentas nebuvo minimas kaip atsakovas byloje, Teisingumo Teismas iš „Sutarties dvasios, kaip ji išreikšta EB 220 straipsnyje“ ir iš jos „sistemos“ išveda teisinės Bendrijos principą, kuris reikalauja, kad būtų suteikta teisė pareikšti tiesioginį ieškinį dėl visų tretiesiems asmenims teisinį poveikį turinčių institucijų priimtų nuostatų, todėl Teisingumo Teismas Parlamentą pripažino atsakovu nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo(42). Toks pat ieškinio dėl panaikinimo požiūriu reikšmingas yra ir Parlamento teisės būti ieškovu pripažinimas, nepaisant to, kad EB sutarties 173 straipsnyje esančiame ieškovų sąraše ši institucija nepaminėta, pripažinimas grindžiamas Parlamento prerogatyvų teisminės apsaugos, kuri patikėta kitoms institucijoms, valstybėms narėms ir privatiems asmenims, neužtikrintumu, netgi neveiksmingumu(43).
35. Iš tiesų būtų galima atsakyti, kad po sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą(44) teisinės Bendrijos kūrimas užleido vietą atsargesnei „self restraint“ šiandienos Teisingumo Teismo praktikai. Teisingumo Teismas jau nebemano esąs įgaliotas nukrypti nuo Sutarties teksto, kai pastarajame nekalbama apie teisę į veiksmingą teisminę apsaugą, bijodamas pažeisti valstybėms narėms patikėtą sutarčių peržiūrėjimo teisę. Iš tiesų atrodo, kad šis sprendimas turi būti suprantamas ne taip(45). Teismo atsisakymas paisyti EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nustatytų priimtinumo sąlygų privačių asmenų ieškinių dėl panaikinimo atžvilgiu paaiškinamas tuo, kad minėtų sąlygų taikymas iš tikrųjų reiškia teisminės apsaugos apribojimą, bet ne panaikinimą, ir todėl „Bendrijos aktų teisėtumo kontrolės sistemos“(46) gerinimas turi priklausyti valstybių narių kompetencijai. Iš tikrųjų teisinės apsaugos trūkumą, atsiradusį dėl to, kad ieškovės negalėjo pareikšti ieškinio dėl panaikinimo, kompensavo valstybėms narėms ir jų teismams primenama svarbi pareiga numatyti ir taikyti teisinės apsaugos sistemą ir procedūras, užtikrinančias teisę į veiksmingą teisminę gynybą(47). Atrodo, kad tokia analizė atitinka neseniai priimtą sprendimą byloje Gestoras pro Amnistía ir kt. prieš Tarybą(48), kurioje Teisingumo Teismas nusprendė, kad ieškinys dėl nesutartinės atsakomybės, kuriuo siekta gauti tariamai patirtos žalos atlyginimą dėl įrašymo į su terorizmu susijusių asmenų sąrašą, pridėtą prie bendrosios pozicijos, priimtos pagal ES sutarties VI antraštinę dalį, yra nepriimtinas. Ieškovams, kurie skundėsi dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimo, Teisingumo Teismas, žinoma, priminė galimybę keisti sutartis ir trečiajame ramstyje nustatyti deliktinės atsakomybės sistemą. Tačiau Teisingumo Teismas pabrėžė, kad, nepaisant šios ribotos jo kompetencijos pagal ES sutarties VI antraštinės dalies 35 straipsnį, ieškovai nebuvo tokioje padėtyje, kad visiškai neturėtų teisminės gynybos priemonių. Šiuo požiūriu, nors ES 35 straipsnyje ir nenumatyta galimybė pateikti ieškinius dėl bendrųjų pozicijų, Teisingumo Teismas nusprendė, kad jo jurisdikcijai priklauso priimti sprendimą dėl teisinį poveikį tretiesiems asmenims turinčios bendrosios pozicijos išaiškinimo ar teisėtumo. Taip pat Teisingumo Teismas priminė, kad valstybės narės ir pirmiausia jų teismai nacionalines proceso normas, reglamentuojančias teisę pateikti ieškinį, turi aiškinti ir taikyti taip, kad fiziniai ir juridiniai asmenys galėtų ginčyti bet kurio sprendimo ar bet kurios kitos nacionalinės priemonės, susijusios su Europos Sąjungos akto rengimu arba taikymu jiems, teisėtumą ir prireikus prašyti atlyginti patirtą žalą.
36. Laikydamasis šios Teisingumo Teismo praktikos krypties ketinu Teisingumo Teismui siūlyti, peržengiant EB 230 straipsnio penktosios pastraipos formuluotės ribas, Lenkijos Respublikos pareikštą ieškinį laikyti priimtinu. Šiuo požiūriu visų pirma turiu paneigti tris prieštaravimus.
37. Pirmuoju Tarybos nurodytu argumentu teigiama, kad Teisingumo Teismo neturėtų būti prašoma padaryti tai, ko šalys nepadarė Stojimo sutartyje. Jos tikrai galėjo nustatyti laikinas nuo steigimo sutarčių leidžiančias nukrypti nuostatas. Iš tikrųjų Stojimo akte numatyta nemažai pereinamųjų nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo sutarčių ir antrinės teisės. Visų pirma, atsižvelgiant į stojimą ir būtinybę priimti institucijų aktus pagal paprastesnes nei įprastai taikomas procedūras, buvo nustatytos specialios ir supaprastintos teisės aktų leidybos procedūros. Jei Stojimo sutarties šalys būtų maniusios, kad minėtos sutarties nuostatos netinkamai užtikrina naujųjų valstybių narių teisminę apsaugą, joms niekas nebūtų trukdęs įtraukti reikalingas leidžiančias nukrypti nuostatas. Tokiose nuostatose galėjo būti nustatyta, kad, nukrypstant nuo nuostatų, terminas, per kurį naujosios valstybės narės gali pareikšti ieškinį, prasideda tik nuo įstojimo dienos, o ne nuo aktų paskelbimo dienos. Tačiau reikia konstatuoti, kad to nebuvo padaryta. Stojimo derybose nebuvo priimta jokių konkrečių taisyklių ar kitų pereinamojo laikotarpio nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo EB 230 straipsnio penktosios pastraipos ar Procedūros reglamento nuostatų, reglamentuojančių terminą, per kurį galima pareikšti ieškinį.
38. Mano nuomone, šis prieštaravimas netinkamas, nes neatitinka visų su Teisingumo Teismo praktika susijusių pirmiau nurodytų argumentų. Man atrodo, kad nutylėjimą Stojimo akte būtų sunku aiškinti kaip šalių nenorą nustatyti leidžiančią nukrypti nuostatą, susijusią su EB 230 straipsnio penktojoje pastraipoje nustatyto termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, pradžia. Tai greičiau reiškia tai, kad jos nepagalvojo apie teisminės apsaugos naujosioms valstybėms narėms trūkumą nuo Stojimo sutarties pasirašymo iki jos įsigaliojimo priimtų aktų atžvilgiu, atsiradusį dėl to, kad terminas, per kurį galima pareikšti ieškinį, prasideda nuo tų aktų paskelbimo. Bet kuriuo atveju svarbu prisiminti tai, kad, nors šalys nemanė esant reikalinga iš dalies pakeisti EB sutarties 173 straipsnį, nepaisant derybų dėl Suvestinio Europos akto metu Komisijos pateikto tokio pasiūlymo, tai nekliudė Teisingumo Teismui pripažinti, kad Parlamentas bylose dėl panaikinimo gali būti ieškovu ir atsakovu.
39. Antru prieštaravimu, kurį visų pirma nurodė Taryba, teigiama, kad a priori Lenkijos Respublikai niekas netrukdė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo nuo ginčijamo sprendimo įsigaliojimo dienos. Tiesa, šiuo tikslu ji negalėjo remtis EB 230 straipsnio penktąja pastraipa. Tačiau ji galėjo remtis šio straipsnio ketvirtąja pastraipa.
40. Šis atvejis tikrai nėra nagrinėtas Teisingumo Teismo praktikoje(49). Tačiau pirmąją nuorodą apie galinčias į bylą įstoti šalis randame Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnyje(50). Iš jo aišku, kad trečioji valstybė gali įstoti į bylą, nes minėto statuto 40 straipsnio antrojoje pastraipoje tokia teisė suteikta „kitiems asmenims“(51), ir gali reikalauti taikyti minėtoje nuostatoje nustatytą draudimą įstoti į bylą visiems asmenims, išskyrus Bendrijos valstybes nares ir institucijas bylose tarp valstybių narių, Bendrijų institucijų arba valstybių narių ir Bendrijų institucijų(52). Kitaip tariant, nors trečioji valstybė negali reikalauti pagal Bendrijos sistemą valstybėms narėms suteiktos teisės pareikšti ieškinį, tačiau ji gali kreiptis į Teismą kaip juridinis asmuo.
41. Tokį požiūrį į Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio taikymą patvirtina sprendimai, susiję su užjūrio šalių ir teritorijų, autonominių regionų ir bendruomenių teise pareikšti ieškinį dėl panaikinimo. Iš jų aišku, kad „Sutarties 173 straipsnio ketvirtąja pastraipa siekiama <…> suteikti tinkamą teisminę apsaugą visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai susiję su Bendrijos institucijų aktais. Todėl teisė pareikšti ieškinį pripažįstama tik atsižvelgiant į šį tikslą ir galimybė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo turi būti suteikta visiems objektyvius reikalavimus atitinkantiems asmenims, t. y. turintiems reikalaujamą teisinį subjektiškumą bei tiesiogiai ir konkrečiai susijusiems su ginčijamu aktu. Tai taikytina ir tada, kai ieškovė yra šiuos kriterijus atitinkanti viešoji įstaiga“(53). Todėl, jei regionas turi teisinį subjektiškumą pagal savo vidaus teisę, jis turi būti laikomas juridiniu asmeniu EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme(54) ir iš esmės gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo(55). Ir Lenkijos Respublika pagal savo vidaus teisę turi teisinį subjektiškumą ir kaip bet kuri kita valstybė – tarptautinį subjektiškumą pagal tarptautinę teisę. Todėl nuo ginčijamos priemonės paskelbimo ji buvo veiksni ir galėjo pareikšti ieškinį Teisingumo Teisme, kad pastarasis patikrintų ginčijamą aktą. Akivaizdu, kad galimybė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo remiantis EB 230 straipsnio ketvirtąja pastraipa turėjo ribas. Jai buvo taikomi objektyvūs priimtinumo reikalavimai, siekiant nustatyti, ar buvo tiesioginis suinteresuotumas skųsti ginčijamą sprendimą, ir taip išvengti, kad fizinių ir juridinių asmenų teisė pateikti ieškinį nevirstų tam tikru actio popularis(56). Visų pirma šie reikalavimai siejami su asmens, kuris nėra adresatas, tiesioginio ir konkretaus ryšio su nagrinėjamu aktu nustatymu. Šiuo požiūriu ta aplinkybė, kad Lenkijos Respublika buvo konkrečiai įvardyta Stojimo akte, kurį įgyvendina ginčijama priemonė, nereiškia, jog ji atleidžiama nuo pareigos įrodyti, kad egzistuoja tiesioginis ir konkretus ryšys. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tai, jog užjūrio šalis ar teritorija (toliau – UŠT) yra nurodyta EB sutarties ketvirtojoje dalyje arba IV priede, nereiškia, kad ji neturi įrodyti, jog yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su taikoma priemone(57). Ir iš tikrųjų šiuo atveju konkretaus ryšio reikalavimas prieštarautų Lenkijos Respublikos pareikšto ieškinio priimtinumui.
42. Teisingumo Teismo praktikoje nustatyta, kad „nustatant, ar teisės aktas yra bendro pobūdžio, ar ne, reikia įvertinti to akto pobūdį ir siekiamą arba realų teisinį poveikį“(58). Šioje byloje ginčijama nuostata siekiama pakeisti Reglamentą Nr. 1259/1999 iš dalies pakeičiančias Stojimo akto II priedo nuostatas nuostatomis, kurios iš dalies pakeičia Reglamentą Nr. 1782/2003, atsižvelgiant į BŽŪP padarytus pakeitimus po stojimo dokumentų pasirašymo priėmus pastarąjį reglamentą. Šiuo požiūriu ginčijama nuostata išplečia tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistemos taikymą naujosiose valstybėse narėse naujoms tiesioginėms išmokoms. Ji „taikoma objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir turi teisinį poveikį visoms abstrakčiai apibrėžtoms asmenų kategorijoms“(59), t. y. naujos tiesioginės išmokos skirtos visiems žemės ūkio produkciją auginantiems naujųjų valstybių narių ūkininkams. Taigi tai bendrojo pobūdžio priemonė. Ta aplinkybė, kad Lenkijos Respublika yra konkrečiai įvardyta ginčijamoje nuostatoje, nekelia abejonių dėl jos bendrojo pobūdžio, nes taip pat paminėtos kitos naujosios valstybės narės, ir ši nuostata vienodai taikoma visoms naujosioms valstybėms narėms ir jose įsikūrusiems ūkininkams(60). Tačiau aišku, kad ginčijamo akto norminis pobūdis nekliudo fiziniam ar juridiniam asmeniui pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, jei jis yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs(61).
43. Šiuo požiūriu siekiant išsiaiškinti, ar ieškovą su ginčijamu aktu sieja konkretus ryšys, visada(62) taikomas „Plaumann testas“, pagal kurį bendrojo pobūdžio aktas gali būti konkrečiai susijęs su fiziniais ar juridiniais asmenimis tik „dėl kai kurių jiems būdingų savybių arba faktinės padėties, kurios juos skiria nuo kitų asmenų ir dėl to individualizuoja juos kaip adresatus(63). Todėl svarbu atsakyti į klausimą, ar Lenkijos Respublika su ginčijama nuostata susijusi dėl tam tikrų jai būdingų savybių arba faktinės padėties, kurios ją skiria nuo kitų asmenų. Vertingų duomenų šiuo klausimu pateikia Teisingumo Teismo praktika, susijusi su užjūrio šalių ir teritorijų, autonominių regionų ir bendruomenių teise pareikšti ieškinį dėl panaikinimo. Iš jos aišku, kad ieškovės teritorinės bendruomenės individualizavimas nesietinas su nepalankiu ginčijamo akto socialiniu ekonominiu poveikiu jos teritorijoje įsisteigusioms įmonėms. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad „bendras interesas, kurį UŠT, kompetentinga spręsti ekonominius ir socialinius klausimus savo teritorijoje, gali turėti siekdama palankaus rezultato ekonominei savo teritorijos gerovei, nebūtų pakankamas ją laikyti susijusia <…>“(64). Netgi akto leidėjui įgalinančioje normoje nustatytos pareigos atsižvelgti į numatomos priimti priemonės galimą neigiamą poveikį susijusios bendruomenės ekonomikai ir suinteresuotoms įmonėms nepakanka nustatyti, kad ši bendruomenė yra konkrečiai susijusi. Tokį sprendimą Teisingumo Teismas priėmė dėl Nyderlandų Antilų, darydamas prielaidą, kad apsaugos priemonės, kurias UŠT prašė panaikinti, buvo priimtos remiantis nuostata, kuri įpareigojo akto leidėją atsižvelgti į galimas socialines ir ekonomines pasekmes susijusiose UŠT(65).
44. Be abejo, ši Teisingumo Teismo praktika neliko be kritikos(66). Tačiau neatrodo, kad tai būtų tinkamiausia proga apie ją diskutuoti ir keisti. Šioje byloje pakeisti Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią tam tikros teritorinės bendruomenės laikomos susijusiomis, reikštų lanksčiau vertinti priimtinumo reikalavimus, siekiant paneigti šio ieškinio priimtinumą dėl to, kad, nors ieškovė galėjo pareikšti ieškinį nuo ginčijamo sprendimo paskelbimo, bet kadangi to nepadarė per nustatytą terminą, prarado šią teisę. Tai būtų lyg atsisakymas gydyti ligonį dėl to, kad neseniai atrasta ligos prevencijos priemonė.
45. Trečiuoju prieštaravimu, kurį vėlgi pirmiausia nurodė Taryba, teigiama, kad, nors šioje byloje ieškovė įgijo valstybėms narėms suteikiamą privilegijuotos ieškovės statusą tik nuo 2004 m. gegužės 1 d., t. y. nuo Stojimo sutarties įsigaliojimo, ji turėjo visą teisę kreiptis į Teismą, nors terminas, per kurį galima pareikšti ieškinį, prasidėjo nuo ginčijamo sprendimo paskelbimo dienos. Iš tikrųjų, 2004 m. gegužės 1 d. Lenkijos Respublikai tapus valstybe nare ir nuo šios dienos įgijus privilegijuotos ieškovės statusą, iki termino, per kurį galima pareikšti ieškinį pabaigos, t. y. 2004 m. birželio 24 d., jai dar buvo likusios 55 dienos ieškiniui dėl panaikinimo pareikšti ir netgi nebūtų reikėję įrodyti suinteresuotumo. Šio termino būtų visiškai pakakę ieškiniui parengti, juo labiau kad Lenkijos Respublika ginčijamo sprendimo turinį žinojo dar iki jo paskelbimo, nes dalyvavo Tarybos ir jos parengiamųjų padalinių darbe ir, beje, ji tam prieštaravo visose teisės akto leidybos procedūros stadijose, po kurių buvo priimtas minėtas sprendimas. Be to, ji žinojo, kad valstybės narės statusą įgis tinkamu laiku. Todėl būtų teisinga atsakyti į klausimą, ar būtina šioje byloje nukrypti nuo EB sutarties teksto remiantis teisės į veiksmingą teisminę gynybą principu.
46. Bet kuriuo atveju būtų galima prieštarauti, nes terminas, per kurį galima pareikšti ieškinį, nustatytas siekiant užtikrinti teisinį aiškumą ir saugumą bei vengti bet kokios diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą(67). Taip pat Teisingumo Teismas pakartotinai pabrėžė, kad procesinius terminus reglamentuojantys Bendrijos teisės aktai „aiškinami siaurai“(68) ir jų turi būti „griežtai laikomasi“(69). Nuo jų galima nukrypti tik „dėl išimtinių aplinkybių, t. y. aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, arba force majeur atveju remiantis Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio antrąja pastraipa“(70). Visų pirma galima prieštarauti argumentui, kad termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, pradžia laikant ginčijamo sprendimo paskelbimo dieną, būtų pažeista ieškovės teisė į veiksmingą teisminę gynybą, nes teisė į veiksmingą teisminę gynybą „visiškai nėra susijusi su procesinius terminus reglamentuojančių Bendrijos teisės aktų siauru aiškinimu, kuris <...> atitinka teisinio saugumo reikalavimą“ (71).
47. Pastarasis prieštaravimas rimtas. Iš tikrųjų šiuo atveju EB sutartyje nustatytos termino pabaigos dienos laikymasis negali paneigti ieškovės teisės kreiptis į Bendrijos teismus ir pažeisti teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Tačiau toks sprendimas keltų grėsmę teisiniam saugumui, kurį būtent ir siekiama apsaugoti nustatant terminų, per kuriuos galima pareikšti ieškinį, skaičiavimo taisykles ir kuris pateisina Teisingumo Teismo šių taisyklių laikymuisi įprastai teikiamą reikšmę. Iš tikrųjų, kaip nustatyti terminą, kuris nuo tada, kai ieškovė įgijo teisę pareikšti ieškinį, t. y. nuo 2004 m. gegužės 1 d., būtų pakankamas ieškiniui parengti ir pateikti? Jei tvirtintumėme, kad pakanka 55 dienų, tai ar galima sakyti, kad pakanka ir 40, 30, 10 ar 5 dienų? Jei sprendimas dėl Lenkijos Respublikos ieškinio nepriimtinumo būtų priimtas tuo pagrindu, kad pastaroji dar turėjo 55 dienas ir galėjo veiksmingai pasinaudoti teise pareikšti ieškinį, tai sukurtų teisinį nesaugumą, dėl kurio būtų nuolat reiškiami prieštaravimai. Žinoma, tam, kad jų būtų išvengta, kaip teigia Taryba, galima nustatyti, kad bet kuriuo atveju pakanka vienos dienos po 2004 m. gegužės 1 d., nes ieškovės nuo ginčijamo akto paskelbimo turėjo pakankamai laiko ieškiniui parengti ir norimu metu jį pateikti Teisingumo Teismo kanceliarijai. Tačiau toks sprendimas nebūtų tinkamas aktų, kurie buvo priimti likus daugiau kaip dviem mėnesiams iki Stojimo sutarties įsigaliojimo, atžvilgiu. Ieškovė ir į bylą įstojusios valstybės teisingai pažymėjo, kad termino pradžios dieną laikant ginčijamo akto paskelbimo diena, institucijos, remdamosi Stojimo aktu, galėtų priimti aktus likus daugiau kaip dviem mėnesiams iki Stojimo sutarties įsigaliojimo ir taip būsimąsias valstybes nares palikti visiškai be teisės pareikšti ieškinį. Taigi, man neatrodo, kad siekiant gerai vykdyti teisingumą pakaktų priimti sprendimą, kuris, be abejo, išspręstų situaciją šioje byloje, bet būtų pagrindas vėlesniems ieškiniams. Ypač man atrodo nepriimtina tai, kad būsimųjų valstybių narių pagrindinės teisės į veiksmingą teisminę gynybą realumas, o gal net ir egzistavimas, priklausytų nuo Bendrijos institucijų pasirinkto ginčijamo akto paskelbimo dienos.
48. Mano nuomone, termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, pradžia reikia laikyti Stojimo sutarties įsigaliojimo dieną. Tik toks sprendimas užtikrintų teisinį saugumą, kurį reglamentuoja procesinių terminų taisyklės, ir visoms būsimosioms valstybėms narėms užtikrintų teisę į veiksmingą teisminę gynybą nuo Stojimo sutarties pasirašymo iki jos įsigaliojimo priimtų Bendrijos aktų atžvilgiu. Reikia priminti, kad iš Bendrijos teisės kylančių asmenų teisių veiksmingos teisminės gynybos principas neleidžia nustatyti tokių ieškiniams taikomų procesinių taisyklių, dėl kurių minėtų teisių apsauga taptų pernelyg sudėtinga arba praktiškai neįmanoma(72).
49. Žinoma, tokiam sprendimui būtų galima prieštarauti teigiant, kad, jei būsimosios valstybės narės manė, jog nuo Stojimo sutarties pasirašymo iki jos įsigaliojimo institucijų priimtas aktas pažeidė jų teises, jos turėjo galimybę atsisakyti ją ratifikuoti ar taikyti. Tačiau, nepaisant to, kad tokia pozicija būtų abejotina tarptautinės teisės požiūriu ir dėl to kiltų klausimas dėl tarptautinės atsakomybės, atsakomosios priemonės atrodo tiek pat neproporcingos, kiek ir jų taikymas, taigi ir jų veiksmingumas tėra visiška iliuzija: nereikia žvirblių šaudyti iš patrankos.
50. Todėl jų teisės tinkamai gali būti apsaugotos tik teisminės gynybos būdu, nes iš tikrųjų būsimosioms valstybėms narėms Bendrijos teisė suteikia teises. Pasirašius Stojimo sutartį, jų statusas keičiasi. Jos nebegali būti laikomos paprastais juridiniais asmenimis, nes tampa būsimosiomis valstybėmis narėmis. Susitarimas tarp valstybių narių ir valstybių kandidačių pasirašius stojimo dokumentus pastarosioms suteikia tam tikras teises ir pareigas. Ir jos turi turėti galimybę šią teisių ir pareigų pusiausvyrą, t. y. būsimųjų valstybių narių interesus, apginti nuo aktų, priimtų laikotarpiu nuo Stojimo sutarties pasirašymo iki minėto įstojimo įsigaliojimo. Taip pat šiuo tikslu būsimosios valstybės narės Taryboje turi stebėtojų statusą, suteikiantį teisę būti informuotoms ir teisę konsultuotis ir taip minėtų aktų priėmimo procedūros metu prireikus turi galimybę ginti savo interesus(73). Tačiau Lenkijos Respublika, šiuo požiūriu palaikoma Lietuvos Respublikos, tvirtina, kad toks stebėtojų statusas joms neužtikrina veiksmingos jų interesų apsaugos, nes joms Taryboje nesuteikta jokia balsavimo teisė. Todėl teisėta jų interesų apsauga reikalauja, kad būsimosioms valstybėms narėms būtų pripažinta teisė kreiptis į Bendrijos teismus. Priešingas sprendimas būtų visiškas paradoksas, kai, tokiu atveju, koks nagrinėjamas byloje, sprendimas yra akivaizdžiai susijęs su būsimųjų narių interesais, pastarosios, neturėdamos balsavimo teisės, negali pareikšti ieškinio dėl panaikinimo, o senosios valstybės narės, kurios tokią balsavimo teisę turi, gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, nepaisant to, ar jos suinteresuotos, ar ne.
51. Taip pat būtinybė laikytis valstybių narių solidarumo principo reikalauja suteikti būsimosioms valstybėms narėms teisę kreiptis į Teisingumo Teismą dėl aktų, priimtų nuo Stojimo sutarties pasirašymo iki įsigaliojimo, ir nustatyti, kad terminas, per kurį galima pareikšti ieškinį, prasideda minėtos sutarties įsigaliojimo dieną. Iš tikrųjų ir šiuo atveju stebėtojo statuso nepakanka užtikrinti, kad minėtų aktų priėmimo procedūroje būtų tinkamai atsižvelgta į argumentus, susijusius su valstybių narių solidarumu. Taigi solidarumo pareiga yra principas(74), kurio stodamos į Bendriją valstybės narės įsipareigojo laikytis(75). Jeigu, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs(76), jis valstybei narei remiantis savo nacionaliniu interesu draudžia vienašališkai pakeisti iš narystės Bendrijoje kylančių privalumų ir įsipareigojimų pusiausvyrą, tai tikrai jis taip pat draudžia senosioms valstybėms narėms Taryboje savavališkai keisti privalumų ir įsipareigojimų pusiausvyrą, kuri būsimosioms valstybėms narėms nustatyta stojimo dokumentuose.
52. Pagaliau ir pagal sąžiningumo principą termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, pradžios diena turėtų būti laikoma Stojimo sutarties įsigaliojimo diena. Kaip aišku iš šį principą kodifikavusio 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 18 straipsnio, šis tarptautinės papročių teisės principas visų pirma nustato, kad:
„Valstybė privalo susilaikyti nuo veiksmų, kurie pažeistų sutarties objektą ir tikslą, jei:
a) ji yra pasirašiusi sutartį ar pasikeitusi sutartį, kuri vėliau turi būti ratifikuota, priimta ar patvirtinta, sudarančiais dokumentais, iki to laiko, kol valstybė aiškiai pareiškia neketinanti tapti sutarties šalimi <…>“.
Taigi Bendrijos institucijas saisto sąžiningumo principas, o Bendrijos teisinėje sistemoje jis atsiranda iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo(77). Todėl būsimosioms valstybėms narėms turi būti suteikta galimybė kreiptis į Teisingumo Teismą, kad pastarasis patikrintų, ar Bendrijos institucijos, priimdamos aktus laikotarpiu nuo stojimo sutarčių pasirašymo iki jų įsigaliojimo, nepažeidė sąžiningumo principo dėl to, kad pakeitė minėtuose susitarimuose nustatytų teisių ir pareigų pusiausvyrą ir taip pažeidė pastarųjų objektą ir tikslą.
53. Akivaizdu, kad termino, per kurį naujosios valstybės narės gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, pradžios diena turėtų būti laikoma Stojimo sutarties įsigaliojimo diena ne visų nuo pat pradžios priimtų Bendrijos aktų atžvilgiu. Belieka pritarti Tarybai, kad tokio masto leidžianti nukrypti nuo EB sutarties nustatyto termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, nuostata būtų neleistinas pažeidimas to teisinio saugumo, kurį siekiama užtikrinti galutiniu aktų pobūdžiu ir teisės juos ginčyti pasibaigus terminui, per kurį galima pareikšti ieškinį, netekimu ir kuris negali būti pateisinamas argumentais, susijusiais su EB 230 straipsnio penktojoje pastraipoje numatytos paskelbimo datos nepaisymu. Be to, nei ieškovė, nei į bylą įstojusios valstybės savo reikalavimuose to nenurodė. Priešingai, ši leidžianti nukrypti nuostata neginčijamai turėtų būti taikoma aktams, kurie, kaip ir šioje byloje ginčijamas aktas, buvo priimti nuo Stojimo sutarties pasirašymo iki jos įsigaliojimo ir minėtos sutarties pagrindu. Mano nuomone, ši leidžianti nukrypti nuostata turėtų būti taikoma plačiau, t. y. visiems šiuo laikotarpiu priimtiems Bendrijos aktams, o tai reiškia, kad ne tik Stojimo sutarties pagrindu priimtiems aktams, bet ir remiantis sutartimis priimtiems aktams, jei tik jie, kaip toliau paaiškinsiu, susiję su būsimosioms valstybėms narėms Stojimo sutartyje nustatyta teisių ir pareigų pusiausvyra. Tiesa, pastarosios su senosiomis valstybėmis narėmis pasirašydamos susitarimą perima visą acquis, kurį sudaro visi nuo pat pradžių priimti Bendrijos teisės aktai. Tiesa ir tai, kad laikotarpiu nuo Stojimo sutarties pasirašymo iki jos įsigaliojimo Bendrijos institucijos turi galėti priimti teisės aktus. Tačiau jos neturi pakeisti tokios teisių ir pareigų pusiausvyros, kokią būsimosioms valstybėms narėms nustatė acquis stojimo dokumentų pasirašymo metu, jei pastarosios neturi galimybės kreiptis į Bendrijos teismus ir apginti savo interesus. Be to, joms pripažintas stebėtojų statusas jau reiškia tai, kad būsimųjų valstybių narių interesų apsauga turi būti užtikrinta ir laikotarpiu nuo Stojimo sutarties pasirašymo iki įsigaliojimo sutarčių pagrindu priimtų aktų atžvilgiu, nes joms suteikta teisė į informavimą ir konsultavimąsi visų pirma skirta būti naudojama vykstant minėtų aktų priėmimo procesui(78).
54. Mano nuomone, Teisingumo Teismas galėtų remtis dviem požiūriais tam, kad nuspręstų, jog būsimosioms valstybėms narėms terminas, per kurį jos gali pareikšti ieškinį dėl Bendrijos aktų, priimtų nuo Stojimo sutarties pasirašymo iki jos įsigaliojimo, prasideda Stojimo sutarties įsigaliojimo dieną.
55. Pirmasis požiūris grindžiamas praeter legem, nesiremiant EB 230 straipsniu. Toks požiūris jau buvo išreikštas minėtame 1990 m. gegužės 22 d. Sprendime Parlamentas prieš Tarybą. Prisimename, kad iš pradžių Teisingumo Teismas atsisakė pripažinti, jog Parlamentas turi teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo tiek pagal EB sutarties 173 straipsnio pirmąją pastraipą, tiek ir pagal šio straipsnio antrąją pastraipą(79), nes „taikytini tekstai“(80) to neleido todėl, kad Parlamentas neturi juridinio asmens statuso ir nėra įvardytas privilegijuotų ieškovų sąraše. Po dvejų metų Teisingumo Teismas nusprendė, kad jis turi užpildyti šią „procedūros spragą“, ir rėmėsi „pagrindiniu interesu išsaugoti Europos Bendrijų steigimo sutartyse apibrėžtą institucinę pusiausvyrą“, o Parlamento prerogatyvos yra viena iš jos sudėtinių dalių, todėl šiai institucijai turi būti suteikta teisė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo „su sąlyga, kad ieškiniu siekiama ginti tik savo teises ir jame būtų nurodomi tik su šių teisių pažeidimu susiję pagrindai“(81). Kitaip tariant, Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į Parlamento prerogatyvų, kaip institucinės pusiausvyros sudėtinės dalies, teisminės apsaugos būtinybę(82). Pagal šią Teisingumo Teismo praktikos kryptį, konstatavęs, kad valstybėms kandidatėms turi būti suteikta teisė ginti savo, kaip būsimųjų valstybių narių, teises, kylančias iš stojimo dokumentų pasirašymo metu nustatytos teisių ir pareigų pusiausvyros, Teisingumo Teismas galėtų joms pripažinti teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo remdamasis teise į veiksmingą iš Bendrijos teisės kylančių teisių teisminę gynybą.
56. Pagal šį aiškinimą jų teisė pareikšti ieškinį negali būti neribota. Ši teisė galėtų būti įgyvendinama tik tiek, kiek tai būtina jų teisių apsaugai, priešingu atveju ji netektų pagrindo. Toks apribojimas reikštų, kad priimtini tik ieškiniai dėl tų aktų, kurie turi nepalankų poveikį stojimo dokumentų pasirašymo metu nustatytai privalumų ir įsipareigojimų pusiausvyrai. Taip pat galbūt turėtų būti apribotas ir pagrindų, kuriais galima remtis pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo, arsenalas. Ieškinys galėtų būti grindžiamas nurodant tik tuos teisinius pagrindus, kurie vienaip ar kitaip patvirtina, kad jų, kaip būsimųjų valstybių narių, teisėms buvo padarytas neigiamas poveikis. Pavyzdžiui, būsimosios valstybės narės Teisingumo Teismui negalėtų pareikšti ieškinio dėl akto nurodydamos motyvą, kad jis priimtas pažeidžiant Parlamento prerogatyvas. Iš tikrųjų ne visada būtų lengva atskirti priimtinus ir nepriimtinus ieškinio dėl panaikinimo pagrindus. Tačiau neatrodo, kad tai būtų didesnis sunkumas nei tas, kurį Teisingumo Teismas turėjo įveikti minėtame 1990 m. gegužės 22 d. Sprendime Parlamentas prieš Tarybą, kai reikėjo nustatyti, kurie iš Parlamento nurodytų teisinių pagrindų buvo susiję su Parlamento prerogatyvų pažeidimu, nes tik jie buvo priimtini(83).
57. Būtų galima prieštarauti tam, kad ribotos teisės pareikšti ieškinį būsimosioms valstybėms narėms pripažinimas remiantis teise į veiksmingą iš Bendrijos teisės kylančių teisių teisminę gynybą a priori nepateisina nukrypimo nuo EB sutarties nustatytos termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, pradžios dienos. Taip būsimosios valstybės narės galėtų pareikšti ieškinį nuo ginčijamo akto paskelbimo dienos, nuo šios dienos tam turėtų du mėnesius ir galėtų nesant būtinybės kelti grėsmę teisiniam saugumui. Taigi šioje byloje Lenkijos Respublika prarado teisę, nors jos teisė kreiptis į teismą būtų grindžiama šiuo pagrindu. Tačiau iš tikrųjų po Stojimo sutarties pasirašymo priimti aktai būsimųjų valstybių narių teisėms gali daryti neigiamą poveikį, o pastarosios dėl to gali pareikšti ieškinį dėl minėtų aktų, tik jei pastarieji jų atžvilgiu tampa taikytini ir tik nuo tos dienos, kai jie tampa taikytini, t. y. tik jei įsigalioja minėta sutartis ir tik nuo jos įsigaliojimo dienos.
58. Šiuo atveju Lenkijos Respublikos ginčijama nuostata jos teisėms akivaizdžiai daro neigiamą poveikį, nes bent jau pereinamuoju laikotarpiu dėl jos Lenkijos ūkininkams sumažinamos tiesioginės išmokos. Iš esmės šios valstybės ieškinyje nurodytais pagrindais, susijusiais su Tarybos kompetencijos nebuvimu, nediskriminavimo principo pažeidimu ar sąžiningumo principo nesilaikymu, siekiama ginčyti pačios dalinių išmokų sistemos taikymo išplėtimą naujoms tiesioginėms išmokoms, kurios mokamos naujųjų valstybių narių ūkininkams. Tiek šios valstybės ieškinys, tiek ir visi pagrindai, kuriais jis grindžiamas, mano nuomone, yra priimtini.
59. Remiantis antruoju požiūriu, Teisingumo Teismas remtųsi secundum legem ir konstruktyviai plėtotų EB 230 straipsnio aiškinimą, suteikdamas pirmenybę šios nuostatos dvasiai, o ne formuluotei. Reikėtų pradėti nuo tikslo, kurio siekiama EB 230 straipsniu, kuriuo remiantis įgyvendinama teisė į veiksmingą teisminę gynybą ir kuris suteikia teisę pareikšti ieškinį visiems susijusiems asmenims, t. y. institucijoms ir valstybėms narėms, kurių suinteresuotumas preziumuojamas, ar juridiniams asmenims, kuriems ginčijamas aktas skirtas arba kurie tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję. Tiesa, ši teisė turi būti įgyvendinta per du mėnesius nuo pranešimo apie tą aktą arba nuo jo paskelbimo dienos. Tačiau EB 230 straipsnyje daroma prielaida, kad termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, pradžios dieną asmuo yra susijęs su ginčijamu aktu, arba tuo atveju, jei nesusijęs, jis neturi teisės pareikšti ieškinio dėl panaikinimo. Kitaip tariant, termino, per kurį galima pareikšti ieškinį, pradžios atskaitos taškas nustatytas EB 230 straipsnio penktojoje pastraipoje ir juo laikomas pranešimas apie ginčijamą aktą arba jo paskelbimas, nes tą dieną ieškovo santykis su minėtu aktu, taigi ir jo teisė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, turi būti neabejotinai ir galutinai nustatyti. Priešingai, mes tik darome prielaidą, kad būsimoji valstybė narė gali būti susijusi su Bendrijos aktu, kuris priimtas pasirašius stojimo dokumentus, tik su ta sąlyga, kad Stojimo sutartis, kuri lemia minėto akto taikytinumą jos atžvilgiu, įsigalios ir tik nuo jos įsigaliojimo dienos. Taigi tik tą dieną ir bus galima nustatyti, ar ši valstybė susijusi su ginčijamu aktu. Todėl būsimoji valstybė narė turi galėti pareikšti ieškinį dėl Bendrijos aktų, kurie priimti laikotarpiu nuo Stojimo sutarties pasirašymo iki jos įsigaliojimo, per du mėnesius nuo minėtos sutarties įsigaliojimo. O kadangi atėjus šiai dienai ji įgyja valstybės narės, taigi ir privilegijuotos ieškovės statusą, jai turi būti suteikta teisė ginčyti šiuos aktus be pareigos įrodyti suinteresuotumą ir savo ieškinį grįsti bet kokiu panaikinimo pagrindu.
60. Jei būsimosioms valstybėms narėms būtų pripažintos tokios ginčijimo teisme galimybės, jos būtų pernelyg plačios. Tai taip pat mano nuomonė. Be to, aš labiau pritarčiau pirmajai galimybei.
III – Dėl esmės
61. Ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu Taryba neteisėtai išplėtė „phasing‑in“ sistemos taikymą, peržengė paprastos stojimo sąlygų adaptacijos ribas ir nustatė tikrą pakeitimą. Todėl dėl ginčijamo sprendimo neteisėtumo ji pareiškė tris kaltinimus: kompetencijos neturėjimas viršijus įgaliojimus, nustatytus Stojimo akto 23 straipsnyje, kuris yra minėtos nuostatos pagrindas; lygybės principo pažeidimas nustatant diskriminavimą, kuris nebuvo numatytas Stojimo akte; sąžiningumo principo nesilaikymas, vienašališkai pakeitus stojimo derybose pasiektą kompromisą.
62. Kaip matome, reikia atsakyti į pagrindinį klausimą, nuo kurio priklauso ieškinio ir trijų panaikinimo pagrindų pagrįstumas, t. y. ar Taryba ginčijama nuostata išplėtusi dalinių išmokų sistemą naujoms tiesioginėms išmokoms neviršijo Stojimo akto 23 straipsnyje nustatytų įgaliojimų, atlikdama tik minėto akto nuostatų adaptaciją, ar ji pakeitė pastarajame nustatytas stojimo sąlygas.
63. Norint atsakyti į šį klausimą, svarbu išsiaiškinti, ar Stojimo akte jau buvo nustatyta, kad „phasing‑in“ sistema taikoma visoms tiesioginėms išmokoms. Kitaip tariant, ar Reglamento Nr. 1259/1999 1a straipsnis, į šį reglamentą įtrauktas Stojimo akto II priedo 6.A skyriaus 27 punktu, nustatančiu tiesioginių išmokų, kurios „skiriamos pagal 1 straipsnyje numatytas paramos schemas“, laipsniško įdiegimo sistemą, buvo taikomas visoms minėto reglamento 1 straipsnyje nustatytoms išmokoms? Jei taip, ginčijamu sprendimu pakeitus formuluotę, pagal kurią „phasing‑in“ sistema nuo šiol taikoma „tiesioginėms išmokoms“, paprasčiausiai siekta atsižvelgti į Reglamentu Nr. 1782/2003 nustatytas tiesiogines išmokas riešutams ir energetiniams augalams bei papildomas išmokas pieno sektoriui ir todėl išliktų sąvokos „adaptacijos, kurių gali prireikti pakeitus Bendrijos taisykles“ ribose Stojimo akto 23 straipsnio prasme. Priešingai, jei Reglamento Nr. 1259/1999 1a straipsnyje nustatyta dalinių išmokų sistema buvo ribojama ratione materiae šio reglamento priede, į kurį nukreipia jo 1 straipsnis, pateiktame baigtiniame sąraše išvardytoms paramos priemonėms, ginčijama nuostata pakeista formuluotė reikštų tikrą dalinių išmokų sistemos taikymo išplėtimą, kuris iš pradžių nebuvo numatytas Stojimo akte, ir todėl tai būtų tikras stojimo sąlygų pakeitimas.
64. Iš tikrųjų neginčytina, kad „adaptacijų, kurių gali prireikti“ sąvoka Stojimo akto 23 straipsnio prasme apima tik tas priemones, kurios jokiu atveju negali daryti įtakos Stojimo akto nuostatos, kurią siekiama adaptuoti, taikymo sričiai ir iš esmės keisti jos turinio. Taip nustatyta Teisingumo Teismo praktikoje. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad stojimo aktuose numatytos adaptacijos priemonės iš esmės apsiriboja adaptacijomis, skirtomis sudaryti sąlygas naujose valstybėse narėse taikyti ankstesnius Bendrijos aktus, draudžiant bet kokį kitą pakeitimą(84). Analizuodamas šią Teisingumo Teismo praktiką generalinis advokatas L. Geelhoed padarė teisingą išvadą, kad sąvokos „adaptacijos“ negalima aiškinti „kaip apimančios materialius Bendrijos aktų pakeitimus arba priemones, leidžiančias nukrypti nuo šių aktų“(85). Tiesa, šiose bylose buvo nagrinėjamos nuostatos, numačiusios tų Bendrijos aktų adaptaciją, kurie nebuvo adaptuoti pačiu Stojimo aktu(86). Šiuose sprendimuose labai siaura sąvokos „adaptacija“ reikšmė yra įtvirtinta bendrai, nesvarbu, kokia būtų stojimo akto nuostata, kuri yra priimtos adaptacijos pagrindas, ir todėl tokiu atveju, koks nagrinėjamas šioje byloje, kurioje kalbama apie paties Stojimo akto nuostatų adaptavimą, siekiant atsižvelgti į Bendrijos taisyklių, su kuriomis šios nuostatos buvo susijusios, pakeitimą, yra dar tvirtesnis pagrindas taikyti šią sąvokos reikšmę.
65. Dar daugiau, jei Stojimo akto nuostatos, kurias nagrinėjamomis priemonėmis siekiama adaptuoti, leidžia nukrypti nuo įprastai taikomų Bendrijos taisyklių, a fortiori jos negali išplėsti jų taikymo srities, nes stojimo aktuose esančios leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti naudojamos, tik kai tai būtinai reikalinga, ir jos turi būti aiškinamos siaurai(87). Taigi šioje byloje Stojimo akto II priedo 6.A skyriaus 27 punkte numatytas Reglamento Nr. 1259/1999 1a straipsnis, kurį ginčijama nuostata siekiama pakeisti, nustato laikiną leidžiančią nukrypti nuostatą nuo visos tiesioginės paramos sumos išmokėjimo principo. Todėl minėta ginčijama nuostata turi tik pakartoti tiesioginei paramai taikomą minėtame 1a straipsnyje nustatytą dalinių išmokų sistemą, kuri iš pradžių buvo numatyta Reglamente Nr. 1259/1999, o vėliau – Reglamente Nr. 1782/2003, kuris jį pakeitė, bet negali išplėsti jos taikymo srities(88). Taip pat Teisingumo Teismas mutatis mutandis neigiamai vertino pagal Stojimo akto 57 straipsnį priimtas adaptacijos priemones, kuriomis siekta Estijos Respublikai ir Slovėnijos Respublikai, prieš atveriant jų elektros energijos rinkas, kaip numatyta ir nustatyta pagal Bendrijos direktyvą ir reglamentą, suteikti pereinamąjį laikotarpį, dėl to, kad tokios laikinos leidžiančios nukrypti nuostatos, susijusios su Bendrijos akto nuostatų taikymu, kurių vieninteliai objektas ir tikslas yra laikinai atidėti realų atitinkamo Bendrijos akto taikymą naujai valstybei narei, iš esmės negali būti laikomos „adaptacijomis“ minėto akto 57 straipsnio prasme“(89).
66. Be to, bylos šalys gerai supranta, kad nuo Stojimo akte nustatytos tiesioginės paramos laipsniško įdiegimo sistemos taikymo srities priklauso šio ieškinio baigtis, nes jos nesutaria būtent dėl šio klausimo.
67. Lenkijos Respublika teigia, kad Reglamento 1a straipsnio materialinis taikymas ribojamas paramos priemonėms, kurių išsamus sąrašas pateiktas minėto reglamento priede. Grįsdama tokį aiškinimą ji primena, kad Stojimo aktas „grindžiamas Bendrijos nuostatų neatidėliotino ir visiško taikymo principu naujosioms valstybėms narėms“(90). Iš to išplaukia tokios aiškinimo taisyklės(91): stojimo aktuose nustatytos leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti numatytos konkrečiai, jos turi būti aiškinamos siaurai; ir atsižvelgiant į tai, kad jos turi palengvinti naujųjų valstybių narių prisitaikymą prie Bendrijos taisyklių, turi būti aiškinamos taip, kad būtų lengviau įgyvendinti steigimo sutarčių tikslus ir visišką jų taisyklių taikymą.
68. Nors šios Teisingumo Teismo praktika grindžiamos ieškovės nurodytos prielaidos teisingos, tačiau jos nelemia jos pateikiamo Reglamento Nr. 1259/1999 1a straipsnio aiškinimo. Priešingai, iš pažodinio, sisteminio ir teleologinio aiškinimo matyti, kaip teigia Taryba ir Komisija, kad tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistema, kuri į Reglamento Nr. 1259/1999 1a straipsnį įtraukta Stojimo aktu, buvo taikoma visoms tiesioginėms išmokoms, o ne to paties reglamento priede nustatytam baigtiniam tiesioginės paramos atvejų sąrašui.
69. Visų pirma iš paties Reglamento Nr. 1259/1999 1a straipsnio aišku, kad tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistema buvo bendrai taikoma „tiesioginėms išmokoms, skiriamoms pagal 1 straipsnyje minėtas paramos schemas“. Pagal šio reglamento 1 straipsnyje pateiktą bendrą tiesioginės paramos apibrėžimą ji laikoma „išmokomis, kurios skiriamos tiesiogiai ūkininkams pagal bendros žemės ūkio politikos numatytas paramos schemas, jei šios išmokos visiškai ar iš dalies finansuojamos EŽŪOGF Garantijų skyriaus lėšomis“. Todėl bet kokia šį apibrėžimą atitinkanti parama žemės ūkiui, nesvarbu, ar esama, ar būsima, turi būti laikoma tiesioginėmis išmokomis pagal Reglamentą Nr. 1259/1999(92). Žinoma, šio reglamento 1 straipsnio antrojoje pastraipoje buvo nustatyta, kad „šios minėtos paramos schemos yra išvardytos priede“. Tačiau, kaip teisingai tvirtina Komisija, jei Stojimo sutarties rengėjai iš tikrųjų būtų siekę apriboti produktų, kuriems taikoma „phasing‑in“ sistema, grupę, jie būtų pasitenkinę tik paprasčiausia nuoroda į Reglamento Nr. 1259/1999 priede nustatytas paramos schemas. Be to, kaip vėliau patvirtins sisteminis aiškinimas, šis priedas buvo tik deklaratyvaus pobūdžio.
70. Šis pažodinis aiškinimas atitinka Stojimo sutarties rengėjų tikslą. Iš stojimo į ES konferencijos parengiamųjų dokumentų matyti, kad institucijos ir senosios valstybės narės siekė įdiegti „phasing‑in“ sistemą naujosiose valstybėse narėse visoms tiesioginėms išmokoms. 2002 m. sausio 30 d. diskusijų dokumente(93) Komisija rekomendavo „tiesiogines išmokas“ įvesti laipsniškai ir niekada nėra pateikusi jų taikymo sritį ribojančių patikslinimų. Po to, 2002 m. spalio 31 d. Europos Sąjungos Bendrojoje pozicijoje, kurioje užfiksuota penkiolikos valstybių narių pozicija Lenkijos atžvilgiu, išreikšta jų valia šioje valstybėje „tiesiogines išmokas“ įdiegti laipsniškai per pereinamąjį laikotarpį, ir prie šios bendros formuluotės nebuvo pateikti jos taikymo sritį ribojantys patikslinimai(94). Ieškovė atsakė, kad iš tikrųjų ji labai sunkiai sutiko su dalinių išmokų sistema, todėl ji sutiko tik atsižvelgdama į tai, kad buvo kalbama apie išimtinį mechanizmą, kuris ribojamas materialiniu ir laiko požiūriais. Tačiau ypač svarbu pažymėti, kad, atsižvelgiant į jos nuolatos reikštą ryžtingą pasipriešinimą, 2002 m. gruodžio 12 ir 13 dienomis vykusios Kopenhagos Europos Vadovų Tarybos išvadose, kuriose įtvirtintas stojimo derybų rezultatas, nurodyta, kad laipsniško tiesioginių išmokų įdiegimo naujosiose valstybėse narėse klausimas buvo išspręstas pagal 2002 m. spalio 31 d. Europos Sąjungos Bendrąją poziciją. Todėl aišku, kad Lenkijos pozicija šiuo požiūriu nebuvo priimta ir šiuo klausimu netgi nebuvo pasiekta kompromiso, kuriuo būtų apribota „phasing‑in“ sistemos taikymo sritis.
71. Visų pirma iš minėtos nuostatos sisteminio aiškinimo taip pat matyti, kad laipsniško įdiegimo sistema buvo nustatyta visoms tiesioginėms išmokoms, kurios atitinka Reglamento Nr. 1259/1999 1 straipsnyje nustatytą bendrą apibrėžimą, o jo priede pateiktas tiesioginės paramos atvejų sąrašas yra tik deklaratyvaus pobūdžio. Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 1259/1999 1 straipsnį į reglamento taikymo sritį konkrečiai nepatenka tik tiesioginės išmokos, kurios numatytos Reglamente Nr. 1257/1999. Todėl reikia sutikti, kad, jei Reglamentas Nr. 1259/1999 taikytinas tik jo priede išvardytoms tiesioginės paramos priemonėms, nebūtų labai logiška jo taikymo sričiai nepriskirti to, ko tame priede nebuvo. Be to, nors išplėtus normatyvinį kontekstą Reglamento Nr. 1259/1999 11 straipsnio 4 dalies antroje įtraukoje Komisijai suteikiami įgaliojimai laikantis valdymo komiteto procedūros priimti „priedo pakeitimus, kurie gali būti reikalingi, atsižvelgiant į 1 straipsnyje nustatytus kriterijus“, ji nėra įgaliota keisti šio reglamento taikymo srities, nes kalbama apie „esminį elementą“, kuris priskiriamas tik Tarybos teisės aktų leidybos kompetencijai(95). Todėl nebelieka jokios abejonės, kad Reglamento Nr. 1259/1999 taikymo sritį nustato šio reglamento 1 straipsnyje pateiktas bendras tiesioginių išmokų apibrėžimas arba, kaip nurodyta šioje nuostatoje, jame nurodant „kriterijus“, o Komisija įgaliota tik pakeisti minėto reglamento priedą, kad į jį įtrauktų Bendrijos įstatymų leidėjo nustatytas ar pakeistas šį apibrėžimą atitinkančias tiesiogines išmokas. Be to, ji netgi privalėjo tai padaryti, 2004 m. sausio mėnesį prieš įstojimą ji iš tikrųjų minėtą priedą pakeitė, į jį įtraukdama ne tik po pastarojo reglamento priėmimo nustatytas tiesiogines išmokas, bet ir kitas išmokas, kurios, nors ir atitiko Reglamento Nr. 1259/1999 1 straipsnyje pateiktą apibrėžimą, tačiau redaguojant priedą buvo užmirštos(96).
72. Galiausiai teleologiškai aiškinant Reglamento Nr. 1259/1999 1a straipsnį, tikslas, kuris pagrindžia tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistemos taikymą naujosiose valstybėse narėse, pateisina tai, kad ši sistema būtų taikoma bendrai. Tikslas nesulėtinti būtino šių valstybių žemės ūkio sektoriaus restruktūrizavimo ir nesukurti didelių pajamų bei socialinių skirtumų suteikiant ūkininkų pajamoms ir apskritai visuomenės pajamoms neproporcingą paramą yra taikomas visam žemės ūkio sektoriui, taigi ir visoms esančioms ir būsimoms tiesioginėms paramoms. Be to, jei tiesioginių išmokų laipsniško įdiegimo sistema būtų skirta tik tam tikroms kultūroms, t. y. toms, kurioms tiesioginės išmokos jau buvo nustatytos, kiltų rizika, kad Lenkijos ūkininkai imtų auginti tas kultūras, už kurias jie galėtų gauti 100 % tiesiogines išmokas.
73. Taigi aišku, kad dėl „phasing‑in“ sistemos taikymo visai tiesioginei paramai principo buvo sutarta per stojimo derybas ir šis principas konkrečiai numatytas Stojimo akte, kuriuo į Reglamentą Nr. 1259/1999 buvo įtrauktas 1a straipsnis. Todėl ieškovės nurodyti ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindai netinkami.
74. Dėl pagrindo, susijusio su kompetencijos neturėjimu, dalinių išmokų sistemos bendras taikytinumas jau buvo numatytas Stojimo akte, kuriuo į Reglamentą Nr. 1259/1999 buvo įtrauktas 1a straipsnis. Todėl ta aplinkybė, kad ginčijama nuostata Reglamente Nr. 1782/2003 buvo aiškiai numatyta, jog ši sistema taikoma visoms „tiesioginėms išmokoms“, nėra pakeitimas, o paprasčiausia Stojimo akto adaptacija, kuri nekeičia „derybų rezultatų esmės ir pagrindinių principų“(97). Ši adaptacija buvo reikalinga dėl to, kad Reglamentą Nr. 1259/1999 pakeitus Reglamentu Nr. 1782/2003, pastarasis pakeitė BŽŪP taisykles. Dėl šios priežasties Reglamentą Nr. 1259/1999 iš dalies keičiančios Stojimo akto II priedo nuostatos tapo pasenusios. Todėl ginčijamu sprendimu Taryba neviršijo Stojimo akto 23 straipsnyje jai suteiktų įgaliojimų.
75. Kalbant apie pagrindą, susijusį su nediskriminavimo principo pažeidimu, iš esmės ieškovės argumentai grindžiami teiginiu, kad nukrypimas nuo vienodo požiūrio principo, kurį lemia „phasing‑in“ sistemos taikymas, buvo savavališkai išplėstas už Stojimo akte nustatytų ribų. Tačiau, kaip matėme, ginčijamas aktas neišplėtė minėtos sistemos taikymo srities. Jei EB sutarties 12 straipsnyje įtvirtintas nediskriminavimo dėl pilietybės principas ir EB 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas Bendrijos gamintojų nediskriminavimo principas ir būtų pažeistas, bet kuriuo atveju jis atsiranda iš paties Stojimo akto, t. y. iš pirminės teisės dalimi esančios nuostatos, kuri pati negali būti ginčijama(98). Be to, abejotina, kad pasitvirtintų, jog Stojimo aktu buvo pažeistas lygybės principas. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pagrindinis vienodo požiūrio principas užtikrina tik santykinę lygybę, pagal jį panašios aplinkybės negali būti vertinamos skirtingai, o skirtingos aplinkybės – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas(99). Taigi nebuvo ginčijama, kad žemės ūkio padėtis naujosiose valstybėse narėse iš esmės skyrėsi, ir tai pateisino laipsnišką Bendrijos paramos, ypač susijusios su tiesioginio rėmimo schemomis, taikymą, kad nebūtų sukliudyta atlikti šių valstybių žemės ūkio sektoriuje vykstančio būtino restruktūrizavimo.
76. Galiausiai dėl nurodyto sąžiningumo principo pažeidimo, iš tiesų šis tarptautinės teisės principas Bendrijos teisinėje sistemoje turi teisinę reikšmę(100) ir, kaip nurodyta šį principą kodifikavusiame 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 18 straipsnyje, Valstybė privalo susilaikyti nuo veiksmų, kurie pažeistų jos pasirašytos sutarties objektą ir tikslą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad „phasing‑in“ sistemos taikymas tiesioginėms išmokoms buvo numatytas Stojimo akte, ginčijama nuostata neišplečia jos taikymo srities ir todėl, priešingai nei tvirtina ieškovė, nelaikytinas pakeičiančiu stojimo derybose pasiektą kompromisą.
IV – Išvada
77. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau pasakyta, siūlau Teisingumo Teismui ieškinį pripažinti priimtinu ir atmesti kaip nepagrįstą.