Language of document : ECLI:EU:C:2008:117

TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija)

SPRENDIMAS

2008 m. vasario 26 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Reglamentas (EEB) Nr. 2081/92 – Žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsauga – Sūris „Parmigiano Reggiano“ – Pavadinimo „Parmesan“ naudojimas – Valstybės narės pareiga ex officio taikyti sankcijas už nesąžiningą saugomos kilmės vietos nuorodos naudojimą“

Byloje C‑132/05

dėl 2005 m. kovo 21 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama E. de March, S. Grünheid ir B. Martenczuk, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

palaikoma:

Čekijos Respublikos, atstovaujamos T. Boček,

Italijos Respublikos, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato G. Aiello, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

įstojusių į bylą šalių,

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką, atstovaujamą M. Lumma ir A. Dittrich, padedamų advokato M. Loschelder,

atsakovę,

palaikomą:

Danijos Karalystės, atstovaujamos J. Molde, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

Austrijos Respublikos, atstovaujamos E. Riedl, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

įstojusių į bylą šalių,

TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai C. W. A. Timmermans, A. Rosas, K. Lenaerts ir U. Lõhmus, teisėjai J. N. Cunha Rodrigues (pranešėjas), K. Schiemann, P. Kūris, E. Juhász, E. Levits ir A. Ó Caoimh,

generalinis advokatas J. Mazák,

posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. vasario 13 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2007 m. birželio 28 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Europos Bendrijų Komisija savo ieškiniu prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad oficialiai atsisakiusi savo teritorijoje taikyti sankcijas už pavadinimo „Parmesan“ naudojimą saugomos kilmės vietos nuorodos (SKVN) „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos reikalavimų neatitinkančių gaminių etiketėse ir taip sudariusi palankias sąlygas nesąžiningai naudotis Bendrijos mastu saugomo autentiško produkto reputacija, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1992 m. liepos 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2081/92 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL L 208, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 13 t., p. 4) 13 straipsnio 1 dalies b punktą.

 Teisinis pagrindas

2        Reglamentas Nr. 2081/92 nustato žemės ūkio produktų ir maisto produktų kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsaugą Bendrijoje.

3        Pagal Reglamento Nr. 2081/92 2 straipsnį:

„1.      Bendrijos kilmės vietos nuorodų ir geografinių nuorodų apsauga, taikoma žemės ūkio produktams ir maisto produktams, suteikiama pagal šį reglamentą.

2.      Šiame reglamente:

a)      „kilmės vietos nuoroda“ – tai regiono, konkrečios vietos arba, išimtiniais atvejais, šalies pavadinimas, naudojamas apibūdinti žemės ūkio ar maisto produktui:

–        kuris yra kildinamas iš to regiono, konkrečios vietos ar šalies

ir

–        kurio kokybė ar savybės yra iš esmės arba išimtinai sietinos su tam tikra geografine aplinka, su jai būdingais gamtos ar žmogaus veiklos veiksniais ir kurio gamyba, perdirbimas ir paruošimas atliekamas toje konkrečioje įvardytoje geografinėje vietovėje;

<...>“

4        Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Pavadinimų, tapusių bendriniais, įregistruoti negalima.

Šiame reglamente „pavadinimas, kuris yra tapęs bendriniu“ – tai žemės ūkio ar maisto produkto pavadinimas, kuris, nors ir sietinas su tam tikra vieta ar regionu, kuriame šis žemės ūkio produktas ar maisto produktas buvo pirmiausia pagamintas ar pateiktas rinkai, tapo įprastu žemės ūkio produkto ar maisto produkto pavadinimu.

Siekiant nustatyti, ar pavadinimas tapo bendriniu, ar ne, reikia atsižvelgti į visus veiksnius, ypač į:

–        padėtį valstybėje narėje, kurioje pavadinimas atsirado, ir vartojimo vietovėse,

–        padėtį kitose valstybėse narėse,

–        atitinkamus nacionalinius ar Bendrijos teisės aktus.

<...>“ (Pataisytas vertimas)

5        Pagal Reglamento Nr. 2081/92 4 straipsnio 2 dalies g punktą produkto specifikacijoje būtinai nurodomi „duomenys apie 10 straipsnyje numatytas kontrolės struktūras“.

6        Šio reglamento 5 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta:

„3.      Į įregistravimo paraišką įtraukiama ir 4 straipsnyje nurodyta produkto specifikacija.

4.      Paraiška siunčiama tai valstybei narei, kurios teritorijoje yra konkreti geografinė vietovė.“

7        Minėto reglamento 10 straipsnyje nustatyta:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip po šešių mėnesių nuo šio reglamento įsigaliojimo būtų suformuotos kontrolės struktūros, kurių pareiga būtų garantuoti, kad saugomą pavadinimą turintys žemės ūkio ar maisto produktai atitiktų specifikacijose nustatytus reikalavimus.

2.      Kontrolės struktūra gali būti sudaryta iš vienos ar kelių paskirtų kontrolės institucijų ir (arba) šiam tikslui valstybės narės patvirtintų privačių įstaigų. Valstybės narės Komisijai siunčia patvirtintų institucijų ir (arba) organizacijų bei joms suteiktų įgaliojimų sąrašus. Šiuos duomenis Komisija paskelbia Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje.

3.      Paskirtos kontrolės institucijos ir (arba) patvirtintos privačios organizacijos privalo suteikti pakankamas objektyvumo ir nešališkumo garantijas visiems gamintojams ir perdirbėjams, kurių veiklą jos tikrina, ir nuolat savo žinioje turėti kvalifikuotą personalą ir išteklius, būtinus saugomą pavadinimą turinčių žemės ūkio ir maisto produktų patikrinimui atlikti.

Jeigu kontrolės struktūra naudojasi kitos organizacijos paslaugomis kai kuriems patikrinimams atlikti, toji organizacija privalo suteikti tas pačias garantijas. Tačiau ir tuo atveju paskirtos kontrolės institucijos ir (arba) patvirtintos privačios organizacijos yra atsakingos valstybei narei už visus patikrinimus.

Nuo 1998 m. sausio 1 d. privačios organizacijos, siekiančios valstybių narių patvirtinimo pagal šį reglamentą, privalo įvykdyti 1989 m. birželio 26 d. standartu EN 45011 nustatytus reikalavimus.

4.      Jeigu valstybėje narėje paskirta kontrolės institucija ir (arba) privati organizacija nustato, kad saugomą kilmės pavadinimą toje valstybėje narėje turintis žemės ūkio ar maisto produktas neatitinka specifikacijos kriterijų, jos imasi priemonių, būtinų, kad būtų laikomasi šio reglamento. <...>

5.      Valstybė narė privalo atšaukti kontrolės organizacijos patvirtinimą, kai nevykdomi šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai. Apie tai ji praneša Komisijai, kuri Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbia patikslintą patvirtintų organizacijų sąrašą.

6.      Valstybės narės priima priemones, būtinas užtikrinti, kad gamintojas, kuris laikosi šio reglamento, turėtų prieigą prie kontrolės sistemos.

7.      Pagal šį reglamentą numatytų patikrinimų išlaidas padengia saugomą pavadinimą naudojantys gamintojai.“ (Pataisytas vertimas)

8        Pagal to paties reglamento 13 straipsnį:

„Įregistruoti pavadinimai saugomi nuo:

<...>

b)      bet kokio neteisėto pasisavinimo, imitavimo ar įvaizdžio apie gaminį atkūrimo, net ir tuo atveju, jei yra nurodoma tikroji produkto kilmė arba jeigu saugomas pavadinimas yra išverstas arba prie jo rašomi tokie žodžiai, kaip „rūšis“, „tipas“, „metodas“, „pagaminta“, „imitacija“ ir pan.;

<...>

Kai įregistruoto pavadinimo sudėtyje yra bendriniu laikytinas žemės ūkio ar maisto produkto pavadinimas, to bendrinio pavadinimo vartojimas atitinkamam žemės ūkio ar maisto produktui žymėti nelaikomas prieštaraujančiu 1 dalies a ir b punktams.

<...>

3.      Saugomi pavadinimai negali tapti bendriniais.“ (Pataisytas vertimas)

9        Remiantis 1996 m. birželio 12 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1107/96 dėl geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų įregistravimo vadovaujantis Reglamento Nr. 2081/92 17 straipsnyje nustatyta tvarka (OL L 148, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 19 t., p. 176) 2 straipsniu bei šio reglamento priedo A dalimi, nuo 1996 m. birželio 21 d. pavadinimas „Parmigiano Reggiano“ yra saugoma kilmė vietos nuoroda.

 Ikiteisminė procedūra

10      Gavusi kelių ūkio subjektų skundą, Komisija 2003 m. balandžio 15 d. laišku pareikalavo Vokietijos valdžios institucijų duoti aiškius nurodymus už kovą su sukčiavimu atsakingoms institucijoms tam, kad Vokietijos teritorijoje nebebūtų teikiami į rinką „Parmesan“ pavadinti gaminiai, neatitinkantys SKVN „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos. Komisijos nuomone, žodis „Parmesan“ yra SKVN „Parmigiano Reggiano“ vertimas, todėl jo vartojimas pažeidžia Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies b punktą.

11      2003 m gegužės 13 d. laišku Vokietijos Federacinė Respublika atsakė, kad žodis „Parmesan“, nors jo kilmė iš tiesų istoriškai susijusi su Parmos regionu, tapo bendriniu pavadinimu, kuris apibūdina įvairios kilmės smulkintus arba skirtus smulkinti kietuosius sūrius ir skiriasi nuo SKVN „Parmigiano Reggiano“. Dėl to, šio žodžio vartojimas nepažeidžia Reglamento Nr. 2081/92.

12      2003 m. spalio 17 d. Komisija nusiuntė Vokietijos Federacinei Respublikai oficialų pranešimą, į kurį ši valstybė narė atsakė 2003 m. gruodžio 17 d. laišku.

13      Kadangi Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktas paaiškinimas Komisijos netenkino, 2004 m. kovo 30 d. ji pateikė pagrįstą nuomonę, nurodydama šiai valstybei narei per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

14      2004 m. birželio 15 d. laiške Vokietijos Federacinė Respublika pranešė Komisijai, kad laikosi savo ankstesnės pozicijos.

15      Tokiomis aplinkybėmis Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.

 Dėl ieškinio

16      2005 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi buvo leista įstoti į bylą Italijos Respublikai bei Danijos Karalystei ir Austrijos Respublikai atitinkamai palaikyti Komisijos bei Vokietijos Federacinės Respublikos reikalavimus.

17      2006 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Čekijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimus.

18      Grįsdama savo ieškinį, Komisija nurodo tik vieną kaltinimą dėl Vokietijos Federacinės Respublikos atsisakymo savo teritorijoje taikyti sankcijas už pavadinimo „Parmesan“ naudojimą SKVN „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos reikalavimų neatitinkančių gaminių etiketėse.

19      Vokietijos Federacinė Respublika ginčija įsipareigojimų neįvykdymą remdamasi trimis argumentų grupėmis:

–        pirma, Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio pagrindu kilmės vietos nuoroda saugoma tik ta tikslia forma, kuria ji buvo įregistruota,

–        antra, žodžio „Parmesan“ vartojimas nepažeidžia kilmės vietos nuorodos „Parmigiano Reggiano“ apsaugos, ir

–        trečia, Vokietijos Federacinė Respublika neprivalo ex officio taikyti sankcijų už minėto 13 straipsnio pažeidimus.

 Dėl sudėtinių pavadinimų apsaugos

20      Komisija nurodo, jog Bendrijos apsaugos sistema paremta principu, kad iš kelių žodžių sudaryto pavadinimo įregistravimas suteikia Bendrijos teisės apsaugą ir šio pavadinimo sudėtinėms dalims, ir jam visam. Todėl veiksminga sudėtinių pavadinimų apsauga reiškia, kad iš esmės nuo nesąžiningo naudojimo saugomos visos sudėtinės pavadinimo dalys. Komisijos manymu, pagal Reglamentą Nr. 2081/92 nereikalaujama, kad tokiai apsaugai užtikrinti privalu įregistruoti kiekvieną sudėtinio pavadinimo dalį, kuri galėtų būti saugoma, bet remiamasi principu, jog kiekviena šių dalių saugoma savaime. Jos nuomone, tokį išaiškinimą Teisingumo Teismas patvirtino 1998 m. birželio 9 d. Sprendime Chiciak ir Fol (C‑129/97 ir C‑130/97, Rink. p. I‑3315).

21      Komisija teigia, kad visų sudėtinio pavadinimo dalių apsaugos principas turi tik vieną išimtį, numatytą Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje, pagal kurią atskiros sudėtinio pavadinimo dalies naudojimas nelaikomas prieštaraujančiu 13 straipsnio 1 dalies a ir b punktams, jei ši dalis yra bendriniu laikytinas žemės ūkio ar maisto produkto pavadinimas. Ši nuostata būtų perteklinė, jei galima būtų teigti, jog atskiros pavadinimų, įregistruotų vien kaip sudėtiniai pavadinimai, dalys nėra saugomos.

22      Be to, atskira sudėtinio pavadinimo dalis nėra saugoma pagal Reglamentą Nr. 2081/92, jei atitinkamos valstybės narės, pranešdamos apie šį sudėtinį pavadinimą, nurodė, kad nėra prašoma suteikti apsaugą tam tikroms pavadinimo dalims.

23      Komisija teigia į tai atsižvelgusi priimdama Reglamentą Nr. 1107/96, prireikus išnašoje nurodydama, kad nebuvo prašoma suteikti apsaugą atitinkamo pavadinimo daliai.

24      Nuorodos „Parmigiano Reggiano“ atveju nė viena iš šių dviejų sudėtinių dalių nėra paminėta išnašose.

25      Atsakydama Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio pagrindu SKVN saugoma tik ta tikslia forma, kuria nuoroda įregistruota. Skirtingai nei tvirtina Komisija, iš minėto sprendimo Chiciak ir Fol priešingas teiginys neišplaukia.

26      Be to, Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, byloje, kurioje buvo priimtas 2002 m. birželio 25 d. Sprendimas Bigi (C‑66/00, Rink. p. I‑5917), Italijos Respublika pati tiesiogiai patvirtino atsisakiusi registruoti pavadinimą „Parmigiano“. Šiomis aplinkybėmis šis neįregistruotas pavadinimas nėra saugomas Bendrijos teisės.

27      Šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 1107/96 aštuntoje konstatuojamojoje dalyje pasakyta, kad „tam tikros valstybės narės nurodė, jog nėra prašoma suteikti teisinę apsaugą tam tikroms nuorodoms, ir į tai turėtų būti atsižvelgta“.

28      Reglamento Nr. 1107/96 priede esančiose išnašose įvardijami atvejai, kai nebuvo prašoma suteikti apsaugos atitinkamo pavadinimo daliai.

29      Tačiau reikia konstatuoti, kad pareiškimo, pagal kurį tam tikroms pavadinimo sudėtinėms dalims nebuvo prašoma suteikti Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnyje nustatytos apsaugos, nebuvimas nėra pakankamas pagrindas šios apsaugos riboms apibrėžti (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Chiciak ir Fol 37 punktą).

30      Pagal Reglamente Nr. 2081/92 įtvirtintą apsaugos sistemą klausimus dėl atskirų nuorodos sudėtinių dalių apsaugos ir konkrečiai dėl to, ar jos laikytinos bendriniais pavadinimais, ar nuo šio Reglamento 13 straipsnyje nurodytų veiksmų saugomomis sudėtinėmis dalimis, turi įvertinti nacionalinis teismas, remdamasis detalia suinteresuotųjų asmenų jam pateikto faktinio konteksto analize (minėto sprendimo Chiciak ir Fol 38 punktas).

31      Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti Vokietijos Federacinės Respublikos argumentą, kad Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio pagrindu SKVN saugoma tik ta tikslia forma, kuria nuoroda įregistruota.

 Dėl SKVN „Parmigiano Reggiano“ pažeidimo

32      Komisijos teigimu, neatitinkančių „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos sūrių teikimas į apyvartą „Parmesan“ pavadinimu pažeidžia Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies b punktą, nes žodis „Parmesan“ yra taisyklingas SKVN „Parmigiano Reggiano“ vertimas. Jos nuomone, vertimas, kaip ir SKVN šį pavadinimą įregistravusios valstybės narės kalba, gali būti naudojamas tik specifikaciją atitinkantiems gaminiams.

33      Komisija priduria, kad žodis „Parmesan“ nėra bendrinis pavadinimas, kurį galima būtų atskirti nuo SKVN „Parmigiano Reggiano“, ir tai įrodo glaudus, istorinės evoliucijos patvirtintas ryšys tarp minėto žodžio bei konkretaus Italijos geografinio regiono, iš kurio kilusi ši sūrio rūšis.

34      Bet kuriuo atveju pavadinimo „Parmesan“ naudojimas SKVN „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos neatitinkančiam sūriui yra šios nuorodos įvaizdžio atkūrimas, kurį draudžia Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies b punktas.

35      Komisija taip pat tvirtina, kad žodis „Parmesan“ nėra tapęs bendriniu pavadinimu.

36      Geografinis pavadinimas laipsniškai dėl jo vartojimo iš tikrųjų gali tapti bendriniu pavadinimu ta prasme, kad vartotojas jį suvokia ne kaip nuorodą į prekių geografinę kilmę, o tik kaip nuorodą į konkretaus gaminio rūšį. Tokia reikšmės evoliucija, pavyzdžiui, konstatuotina žodžių „Camembert“ ir „Brie“ atvejais.

37      Komisijos manymu, žodis „Parmesan“ niekada nebuvo praradęs savo geografinės konotacijos. Jei „Parmesan“ išties būtų neutralus žodis, neturintis tokios konotacijos, būtų neįmanoma įtikinamai paaiškinti, kodėl imituojančių gaminių gamintojai primygtinai siekia žodžiais ir vaizdais sukurti ryšį tarp savo prekių ir Italijos.

38      Be to, Komisijos nuomone, tai, kad Italijos teritorijoje iki 2000 metų buvo gaminamas „Parmesan“ pavadinimo sūris, neatitinkantis SKVN „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos, nereiškia, kad Italijoje šis žodis yra bendrinis įvairios kilmės smulkintų sūrių pavadinimas, nes toks sūris buvo skirtas vien eksportui į kitas šalis, kuriose žodis „Parmesan“ nebuvo specialiai saugomas pagal teritorialumo principą. Bendrijos mastu pavadinimas „Parmigiano Reggiano“ saugomas tik nuo 1996 m. birželio 21 d., tai yra nuo Reglamento Nr. 1107/96 įsigaliojimo dienos.

39      Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad žodžio „Parmesan“ vartojimas nepažeidžia Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies b punkto, nes, Komisijos nuomone, jis tėra žodžio „Parmigiano“ vertimas, kuris, kaip rodo padėtis Italijoje ir kitose valstybėse narėse bei nacionalinės teisės ir Bendrijos teisės aktai, yra bendrinis pavadinimas. Kaip bendriniam pavadinimui, šiam žodžiui negali būti taikoma minėtame reglamente nustatyta apsauga.

40      Papildomai Vokietijos Federacinė Respublika pastebi, kad net jei būtų daroma prielaida, jog žodis „Parmigiano“ nėra bendrinis pavadinimas ir todėl šiai sudėtinei daliai netaikytinos Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies antrosios pastraipos nuostatos, žodžio „Parmesan“ vartojimas vis tiek nepažeidžia nuostatų, susijusių su kilmės vietos nuorodos „Parmigiano Reggiano“ apsauga. Pavadinimas „Parmesan“ nuo amžių patyrė savitą evoliuciją ir ne tik Vokietijoje, bet ir kitose valstybėse narėse tapo bendriniu pavadinimu. Taigi jo vartojimas nėra neteisėtas SKVN „Parmigiano Reggiano“ pasisavinimas ar jos įvaizdžio atkūrimas.

41      Grįsdama šį teiginį, Vokietijos Federacinė Respublika nurodo, pirma, generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvados byloje, kurioje buvo priimta 1997 m. rugpjūčio 8 d. Nutartis Canadane Cheese Tradingir Kouri (C‑317/95, Rink. p. I‑4681), 35 punktą, antra, minėtą sprendimą Bigi, kuriame Teisingumo Teismas aiškiai paliko neatsakytą klausimą, ar žodis „Parmesan“ yra bendrinė nuoroda, bei, trečia, tai, jog nepakanka konstatuoti, kad gaminio pavadinimas yra kilmės vietos nuorodos vertimas. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia išnagrinėti, ar toks vertimas tikrai atkuria šios nuorodos įvaizdį. Taip nėra tokiu atveju, kai ginčijamas pavadinimas, nors iš pradžių buvo vertimas, laikui bėgant vartotojų bendrinėje kalboje įgijo kitą reikšmę, tapdamas bendriniu pavadinimu. Ketvirta, ši valstybė narė nurodo, kad Vokietijoje, vienintelėje valstybėje narėje, kur žodžio „Parmesan“ bendrinio pobūdžio įvertinimas yra lemiamas atsižvelgiant į šį procesą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, žodis „Parmesan“ visuomet buvo suvokiamas kaip bendrinis smulkinto ar skirto smulkinti kietojo sūrio pavadinimas. Be to, šis teiginys teisingas ir kitų valstybių narių atžvilgiu, įskaitant Italiją.

42      Visų pirma reikia nustatyti, ar pavadinimo „Parmesan“ naudojimas atitinka SKVN „Parmigiano Reggiano“ atžvilgiu kurį nors iš Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų.

43      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal minėto reglamento 13 straipsnio 1 dalies b punktą įregistruotos nuorodos saugomos, be kita ko, nuo bet kokio neteisėto pasisavinimo, imitavimo ar įvaizdžio atkūrimo net ir tuo atveju, jei nurodoma tikroji produkto kilmė arba jei saugomas pavadinimas yra išverstas.

44      Dėl SKVN įvaizdžio atkūrimo Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog šis terminas apima tokį atvejį, kai gaminiui pavadinti naudojamoje sąvokoje yra saugomos nuorodos dalis, ir todėl, susidūręs su gaminio pavadinimu, vartotojas įsivaizduos prekę, kuriai skirta nuoroda (1999 m. kovo 4 d. Sprendimo Consorzio per la tutela del formaggio Gorgonzola, C‑87/97, Rink. p. I‑1301, 25 punktas).

45      Teisingumo Teismas konstatavo, kad SKVN įvaizdžio atkūrimas galimas ir tokiu atveju, kai nėra galimybės supainioti atitinkamų prekių, ir net jei Bendrijos apsauga nebūtų taikoma atitinkamos nuorodos sudėtinėms dalims, kurias perima ginčijama sąvoka (minėto sprendimo Consorzio per la tutela del formaggio Gorgonzola 26 punktas).

46      Šioje byloje pavadinimai „Parmesan“ bei „Parmigiano Reggiano“ vizualiai ir fonetiškai panašūs ir taip yra situacijoje, kai nagrinėjami gaminiai – tai smulkinti ar skirti smulkinti kietieji sūriai, kurie išoriškai panašūs (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Consorzio per la tutela del formaggio Gorgonzola 27 punktą).

47      Taip pat, nepaisant to, ar pavadinimas „Parmesan“ yra tikslus SKVN „Parmigiano Reggiano“ arba žodžio „Parmigiano“ vertimas, būtina atsižvelgti ir į konceptualų šių skirtingoms kalboms priklausančių žodžių artumą, apie kurį liudija diskusijos Teisingumo Teismo posėdyje.

48      Šis artumas bei fonetiniai ir vizualūs panašumai, konstatuoti šio sprendimo 46 punkte, yra tokie, kad susidūręs su smulkintu ar tam skirtu kietuoju sūriu, pavadintu „Parmesan“, vartotojas gali įsivaizduoti sūrį, kuriam skirta SKVN „Parmigiano Reggiano“.

49      Šiomis aplinkybėmis pavadinimo „Parmesan“ naudojimas turi būti kvalifikuotas kaip SKVN „Parmigiano Reggiano“ įvaizdžio atkūrimas pagal Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies b punktą.

50      Taigi klausimas, ar pavadinimas „Parmesan“ yra SKVN „Parmigiano Reggiano“ vertimas, neturi reikšmės šio ieškinio nagrinėjimui.

51      Tačiau Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina: kadangi pavadinimas „Parmesan“ tapo bendriniu pavadinimu, jo naudojimas negali būti neteisėtas SKVN „Parmigiano Reggiano“ įvaizdžio atkūrimas.

52      Vokietijos Federacinė Respublika privalėjo pateikti duomenų, įrodančių šio argumento pagrįstumą, juo labiau kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog anaiptol nėra akivaizdu, kad pavadinimas „Parmesan“ tapo bendriniu (minėto sprendimo Bigi 20 punktas).

53      Vertinant bendrinį pavadinimo pobūdį, pagal Reglamento Nr. 2081/92 3 straipsnio 1 dalį reikia atsižvelgti į atitinkamo gaminio gamybos vietas nagrinėjamą pavadinimą įregistravusioje valstybėje narėje ir už jos ribų; į šio gaminio suvartojimą bei į tai, kaip šį pavadinimą suvokia vartotojai minėtoje valstybėje narėje ir už jos ribų; į konkrečių nacionalinės teisės aktų, susijusių su šiuo gaminiu, buvimą bei į tai, kaip šis pavadinimas buvo naudojamas Bendrijos teisėje (žr. 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Vokietija ir Danija prieš Komisiją, C‑465/02 ir C‑466/02, Rink. p. I‑9115, 76–99 punktus).

54      Kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 63 ir 64 punktuose, Vokietijos Federacinė Respublika pateikė tik žodynų ir specializuotos literatūros ištraukas, kurios neparodo viso vaizdo apie tai, kaip žodį „Parmesan“ suvokia Vokietijos ir kitų valstybių narių vartotojai; ji netgi nepateikė jokių skaičių dėl Vokietijoje ir kitose valstybėse narėse „Parmesan“ pavadinimu parduodamo sūrio gamybos ar suvartojimo.

55      Teisingumo Teismui pateikta informacija taip pat rodo, kad Vokietijoje kai kurie „Parmesan“ pavadinimo sūrio gamintojai prekiauja šiuo gaminiu su etiketėmis, nukreipiančiomis į Italijos kultūrą ar vietovaizdžius. Iš to galima daryti pagrįstą išvadą, kad vartotojai šioje valstybėje narėje „Parmesan“ sūrį suvokia kaip su Italija susijusį sūrį, net jeigu iš tiesų jis buvo pagamintas kitoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Vokietija ir Danija prieš Komisiją 87 punktą).

56      Galiausiai teismo posėdyje Vokietijos Federacinė Respublika taip pat negalėjo pateikti informacijos apie Italijoje pagaminto SKVN „Parmigiano Reggiano“ sūrio importo į Vokietiją kiekius, taip nesuteikusi Teisingumo Teismui galimybės, vertinant „Parmesan“ pavadinimo bendrinį pobūdį, panaudoti duomenų dėl šio sūrio suvartojimo.

57      Taigi darytina išvada, kad Vokietijos Federacinei Respublikai neįrodžius, jog „Parmesan“ pavadinimas yra bendrinio pobūdžio, žodžio „Parmesan“ vartojimas SKVN „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos neatitinkantiems sūriams šioje byloje turi būti laikomas Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytos apsaugos pažeidimu.

 Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos pareigos taikyti sankcijas už Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies pažeidimus

58      Komisija teigia, kad, remiantis Reglamento Nr. 2081/92 10 ir 13 straipsniais, Vokietijos Federacinė Respublika privalo ex officio imtis priemonių tam, kad būtų užkirstas kelias SKVN pažeidžiantiems veiksmams. Komisijos nuomone, valstybių narių veiksmai administraciniu ir baudžiamosios teisės lygmeniu apima tinkamas priemones, leidžiančias įvykdyti šio reglamento tikslus kilmės vietos nuorodų apsaugos srityje. Neatitinkantys minėto reglamento reikalavimų gaminiai negali būti teikiami į rinką.

59      Komisija patikslina, kad jos pateikti kaltinimai susiję ne su Vokietijos įstatymais ir ne su galimybės pateikti ieškinį nacionaliniuose teismuose nebuvimu, o su Bendrijos teisei prieštaraujančia Vokietijos institucijų administracine praktika. Jos teigimu, jei valstybės narės būtų atleistos nuo pareigos veikti ir dėl to ūkio subjektai turėtų patys kreiptis į teismą kiekvieną kartą, kai pažeidžiama jų išimtinė teisė naudoti atitinkamą SKVN visoje Europos Sąjungos teritorijoje, nebūtų galima pasiekti Reglamento Nr. 2081/92 tikslų.

60      Komisijos manymu, pagrindinis ginčo tarp privačių ūkio subjektų tikslas yra atitinkamo gaminio kilmės vietoje įsikūrusių gamintojų intelektinės nuosavybės teisių apsauga, o valdžios institucijų sankcijomis už Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio pažeidimus siekiama apginti ne privačius ekonominius, bet vartotojų interesus, kurių lūkesčiai dėl atitinkamo gaminio kokybės ir geografinės kilmės negali būti nuvilti. Jei minėto reglamento nustatytų draudimų įgyvendinimas visiškai priklausytų nuo privačių ūkio subjektų veiksmų iškeliant bylas teisme, kiltų pavojus šiame reglamente numatytos vartotojų apsaugos užtikrinimui.

61      Komisija apibendrina, kad Vokietijos Federacinės Respublikos elgesys turi būti prilygintas Bendrijos teisės pažeidimui dėl neveikimo.

62      Vokietijos Federacinė Respublika savo ruožtu tvirtina, kad Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnis apibrėžia geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos taikymo sritį. Atsižvelgiant į tiesioginį minėto reglamento veikimą, šis straipsnis suteikia SKVN savininkams ir teisėtiems naudotojams teisių, kurias turi ginti nacionaliniai teismai.

63      Žinoma, kad Reglamento Nr. 2081/92 tiesioginis taikymas neatleidžia valstybių narių nuo pareigos imtis nacionalinių priemonių, užtikrinančių šio reglamento taikymą. Tačiau Vokietijos Federacinė Respublika priėmė įstatymines nuostatas, suteikiančias galimybę imtis veiksmų dėl neteisėto SKVN naudojimo, visų pirma 1909 m. birželio 7 d. Įstatymą dėl kovos su nesąžininga konkurencija (Gesetz gegen den unlauteren Wettbewerb) bei 1994 m. spalio 25 d. Įstatymą dėl prekių ženklų ir kitų skiriamųjų žymenų apsaugos (Gesetz über den Schutz von Marken und sonstigen Kennzeichen) (BGBl. 1994 I, p. 3085).

64      Be to, galimybę pateikti ieškinį dėl veiksmų, pažeidžiančių iš SKVN kylančias teises, turi ne tik šios nuorodos savininkas. Tokią galimybę turi konkurentai, įmonių bei vartotojų asociacijos. Platus teisę pateikti ieškinį turinčių subjektų ratas rodo, jog Vokietijos Federacinėje Respublikoje galiojančios teisės nuostatos neapsiriboja tuo, kad suteikia galimybę ginti savo teises gaminio kilmės regione įsikūrusiems gamintojams. Šios nuostatos įtvirtina bendrą ir veiksmingą sistemą, leidžiančią užkirsti kelią Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio pažeidimams ir veiksmingai takyti už juos sankcijas teismo sprendimais.

65      Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad suteikusi minėtas civilinio pobūdžio teises ji ėmėsi visų priemonių, būtinų siekiant užtikrinti visišką Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies taikymą. Nėra reikalo, kad viešosios institucijos administracine tvarka ex officio taikytų sankcijas už šios nuostatos pažeidimą, ir to nereikalaujama pagal minėto reglamento 10 ir 13 straipsnius. Vokietijos Federacinės Respublikos nuomone, iš įvairių Reglamento Nr. 2081/92 10 straipsnio 4 dalies kalbinių versijų palyginimo išplaukia: kadangi SKVN „Parmigiano Reggiano“ kilusi iš Italijos, kontroliuoti, ar naudojant šią nuorodą laikomasi jos specifikacijos, privalo Consorzio del formaggio Parmigiano Reggiano, o ne Vokietijos kontrolės struktūros.

66      Minėtos valstybės narės teigimu, nors Komisija nurodo, kad atitinkamos valstybės narės sankcijomis už Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio pažeidimus turi būti siekiama užtikrinti ne tik privačių ekonominių interesų gynimą, bet ir vartotojų apsaugą, šis teiginys neišplaukia iš jokių šio reglamento ypatybių, kurios leistų tvirtinti, jog, skirtingai nuo kitų intelektinės nuosavybės teisių ar nuostatų dėl konkurencijos apsaugos, kilmės vietos nuorodų apsaugos sistemoje nepakanka nustatyti civilinius teisių gynimo būdus.

67      Galiausiai Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad nors už pavadinimo „Parmesan“ naudojimą SKVN „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos reikalavimų neatitinkantiems gaminiams Vokietijoje nėra persekiojama ex officio ir už tai neskiriamos baudžiamosios sankcijos, net darant prielaidą, kad toks naudojimas pažeidžia Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalį, tokia situacija susiklostė paprasčiausia atsisakius taikyti tokio pobūdžio sankcijas, kurias valstybės narės gali numatyti, bet kurių neprivalo nustatyti pagal šiuo metu galiojančią Bendrijos teisę.

68      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog tai, kad teisės subjektai turi galimybę remtis reglamento nuostatomis nacionaliniuose teismuose, negali atleisti valstybių narių nuo pareigos prireikus imtis nacionalinių priemonių, leidžiančių užtikrinti visišką reglamento taikymą (be kita ko, žr. 1986 m. kovo 20 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, 72/85, Rink. p. 1219, 20 punktą).

69      Neginčijama, kad Vokietijos teisės sistemoje yra teisinių priemonių, kaip antai šio sprendimo 63 punkte minėtos įstatyminės nuostatos, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingą iš Reglamento Nr. 2081/92 kylančių subjektinių teisių apsaugą. Taip pat neginčijama, kad galimybę pateikti ieškinį dėl veiksmų, pažeidžiančių iš SKVN kylančias teises, turi ne tik teisėtas tokios nuorodos naudotojas. Ši galimybė suteikta ir konkurentams, įmonių bei vartotojų asociacijoms.

70      Šiomis aplinkybėmis toks reglamentavimas leidžia apsaugoti kitus nei SKVN turinčių produktų gamintojų interesus, pirmiausia – vartotojų interesus.

71      Be to, teismo posėdyje Vokietijos Federacinė Respublika nurodė, kad šiuo metu Vokietijos teismuose nagrinėjamos bylos dėl pavadinimo „Parmesan“ naudojimo Vokietijoje, kurių viena pradėta Consorzio del formaggio Parmigiano Reggiano.

72      Dėl Komisijos kaltinimo, susijusio su valstybių narių pareiga ex officio imtis reikiamų priemonių, kad būtų taikomos sankcijos už minėto reglamento 13 straipsnio 1 dalies pažeidimus, reikia pastebėti tokias aplinkybes.

73      Visų pirma, tokia pareiga neišplaukia iš Reglamento Nr. 2081/92 10 straipsnio.

74      Tiesa, kad siekiant užtikrinti Reglamento Nr. 2081/92 nuostatų veiksmingumą, šio reglamento 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip po šešių mėnesių nuo šio reglamento įsigaliojimo būtų suformuotos kontrolės struktūros. Taigi jos privalo sukurti tokias struktūras.

75      Tačiau Reglamento Nr. 2081/92 10 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad „jeigu valstybėje narėje paskirta kontrolės institucija ir (arba) privati organizacija nustato, kad saugomą kilmės pavadinimą toje valstybėje narėje turintis žemės ūkio ar maisto produktas neatitinka specifikacijos kriterijų, jos imasi priemonių, būtinų, kad būtų laikomasi šio reglamento <...>“, parodo, jog valstybėje narėje paskirta kontrolės institucija ir (arba) privati organizacija yra tos valstybės narės, iš kurios kilusi SKVN, institucija ir (arba) organizacija.

76      Minėto reglamento 10 straipsnio 3 dalies nuoroda į „gamintojus ir perdirbėjus, kurių veiklą jos tikrina“ bei šio straipsnio 6 dalyje numatyta gamintojų teisė turėti prieigą prie kontrolės sistemos ir jų pareiga padengti patikrinimų išlaidas, numatyta to paties straipsnio 7 dalyje, patvirtina, kad Reglamento Nr. 2081/92 10 straipsnis reglamentuoja valstybių narių, iš kurių kilusios SKVN, pareigas.

77      Šį išaiškinimą patvirtina ir Reglamento Nr. 2081/92 4 straipsnio 2 dalies g punkto bei 5 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos, iš kurių išplaukia, kad į įregistravimo paraišką įtraukiama specifikacija, kad paraiška siunčiama tai valstybei narei, kurios teritorijoje yra konkreti geografinė vietovė, ir kad šioje specifikacijoje nurodomi „duomenys apie 10 straipsnyje numatytas kontrolės struktūras“.

78      Iš to darytina išvada, kad SKVN specifikacijos laikymąsi privalančios užtikrinti kontrolės struktūros yra valstybės narės, iš kurios kyla atitinkama SKVN, kontrolės struktūros. Taigi Vokietijos kontrolės tarnybos neprivalo kontroliuoti, ar naudojant SKVN „Parmigiano Reggiano“ laikomasi specifikacijos.

79      Žinoma, Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies b punktas nustato įregistruotų nuorodų apsaugą nuo „bet kokio neteisėto pasisavinimo, imitavimo ar įvaizdžio apie gaminį atkūrimo net ir tuo atveju, jei yra nurodoma tikroji produkto kilmė arba jeigu saugomas pavadinimas yra išverstas arba prie jo rašomi tokie žodžiai, kaip antai „rūšis“, „tipas“, „metodas“, „pagaminta“, „imitacija“ ir pan.“.

80      Vis dėlto Komisija neįrodė, kad Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų, kylančių iš Reglamento Nr. 2081/92, ir nepateikė jokių duomenų, parodančių, kad nebuvo imtasi priemonių, kaip antai nurodytosios šio sprendimo 63 punkte, ar kad tos priemonės nėra tinkamos apsaugoti SKVN „Parmigiano Reggiano“.

81      Atsižvelgiant į visus išdėstytus motyvus, reikia pripažinti, kad Komisija neįrodė, jog oficialiai atsisakydama savo teritorijoje taikyti sankcijas už pavadinimo „Parmesan“ naudojimą SKVN „Parmigiano Reggiano“ specifikacijos reikalavimų neatitinkančių gaminių etiketėse Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Reglamento Nr. 2081/92 13 straipsnio 1 dalies b punktą.

82      Todėl Komisijos pateiktą ieškinį reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

83      Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Vokietijos Federacinė Respublika prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Komisija pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti. Remiantis to paties straipsnio 4 dalimi, Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Italijos Respublika ir Austrijos Respublika pačios padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Italijos Respublika ir Austrijos Respublika pačios padengia savo išlaidas.

Parašai.


* Proceso kalba: vokiečių.