Byla C‑571/10

Servet Kamberaj

prieš

Istituto per l’Edilizia Sociale della Provincia autonoma di Bolzano (IPES) ir kt.

(Tribunale di Bolzano prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnis – Direktyva 2003/109/EB – Trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas – Teisė į vienodą požiūrį socialinės apsaugos, socialinės pagalbos ir socialinio saugumo srityse – Vienodo požiūrio principo išimties taikymas su socialine pagalba ir socialine apsauga susijusių priemonių atveju – „Esminių išmokų“ neįtraukimas į šios išimties taikymo sritį – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta būsto parama mažiausiai pajamų gaunantiems nuomininkams – Trečiųjų šalių piliečiams skirtų lėšų suma, nustatoma taikant skirtingą svertinį vidurkį – Paraiškos gauti būsto paramą atmetimas dėl to, kad išnaudotas trečiųjų šalių piliečiams skirtas biudžetas“

Sprendimo santrauka

1.        Sąjungos teisė – Pagrindinės teisės – Europos žmogaus teisių konvencija – Konvencijos ir nacionalinės teisės normos kolizija – Nacionalinio teismo pareiga tiesiogiai taikyti minėtos konvencijos nuostatas – Nebuvimas

(ESS 6 straipsnio 3 dalis)

2.        Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas – Teisė į vienodą požiūrį socialinės apsaugos, socialinės pagalbos ir socialinio saugumo srityse

(Tarybos direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktas ir 4 dalis)

1.        ESS 6 straipsnio 3 dalyje daroma nuoroda į Europos žmogaus teisių konvenciją nereikalaujama, kad, esant nacionalinės teisės normos ir konvencijos kolizijai, nacionalinis teismas tiesiogiai taikytų šios konvencijos nuostatas ir netaikytų su ja nesuderinamos nacionalinės teisės normos.

Žinoma, šioje ES sutarties nuostatoje perteiktas principas, pagal kurį pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis. Tačiau šiame straipsnyje neaptariamas Europos žmogaus teisių konvencijos ir valstybių narių teisės sistemų tarpusavio santykis ir nenurodyta, kokias pasekmes turi konstatuoti nacionalinis teismas šia konvencija užtikrinamų teisių ir nacionalinės teisės normos kolizijos atveju.

(žr. 61–63 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

2.        Direktyvos 2003/109 dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 11 straipsnio 1 dalies d punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės ar regiono teisės aktai, kuriuose, kiek tai susiję su būsto paramos skyrimu, numatytas skirtingas, palyginti su toje pačioje provincijoje ar regione gyvenančiais atitinkamos valstybės narės piliečiais, požiūris į trečiosios šalies pilietį, turintį pagal šios direktyvos nuostatas suteiktą ilgalaikio gyventojo statusą, skirstant tokiai paramai skirtas lėšas ir su sąlyga, kad ši parama priskirtina prie kurios nors iš šioje teisės nuostatoje nurodytų trijų kategorijų ir netaikoma minėto straipsnio 4 dalis.

Trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija ir jų teisė į vienodo požiūrio taikymą Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalyje išvardytose srityse yra bendroji taisyklė, todėl to paties straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį reikia aiškinti siaurai. Nacionalinė, regiono ar vietos viešosios valdžios institucija gali remtis šia išimtimi, tik jeigu kompetentingos įgyvendinti Direktyvą 2003/109 atitinkamos valstybės narės institucijos aiškiai nurodė, kad nori ja pasinaudoti.

Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalyje vartojamos sąvokos „esminės išmokos“ reikšmę ir apimtį reikia nustatyti atsižvelgiant į kontekstą, į kurį patenka šis straipsnis, ir šia direktyva siekiamą tikslą – trečiųjų šalių piliečių, kurie teisėtai ir ilgą laiką gyveno valstybėse narėse, integraciją. Šią teisės nuostatą reikia suprasti taip, kad pagal ją valstybėms narėms leidžiama apriboti vienodą požiūrį, taikomą minėtoje direktyvoje numatytą statusą turintiems asmenims, išskyrus, kai nacionalinės, regiono ar vietos viešosios valdžios institucijos skiria socialinės pagalbos ar socialinės apsaugos išmokas, skirtas padėti asmeniui patenkinti savo elementarius poreikius.

Tiek, kiek būsto parama įgyvendinamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnyje nurodytas tikslas – būtent užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas visiems neturintiems pakankamai lėšų, pažymėtina, kad ši parama pagal Sąjungos teisę negali būti laikoma nepatenkančia į esminių išmokų sąvoką, kaip suprantama pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 4 dalį. Būtent nacionalinis teismas turi padaryti būtinas išvadas atsižvelgęs į ginčijamos paramos tikslą, dydį, skyrimo sąlygas ir vietą nacionalinės socialinės pagalbos sistemoje.

(žr. 86, 87, 90–93 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)