Byla T‑348/07

Stichting Al-Aqsa

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojančios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu – Lėšų įšaldymas – Bendroji pozicija 2001/931/BUSP ir Reglamentas (EB) Nr. 2580/2001 – Ieškinys dėl panaikinimo – Reikalavimų pakeitimas – Teisminė kontrolė – Sąjungos lėšų įšaldymo priemonės įgyvendinimo sąlygos“

Sprendimo santrauka

1.      Procesas – Aktas, kuriuo proceso eigoje pakeičiamas ir panaikinamas ginčijamas aktas – Prašymas pakeisti reikalavimus dėl panaikinimo

(EB 230 straipsnio penkta pastraipa)

2.      Europos Sąjunga – Bendra užsienio ir saugumo politika – Specialios ribojančios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams, siekiant kovoti su terorizmu – Sąvoka „asmuo“, kaip ji suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką

(Tarybos bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 2 dalis)

3.      Europos Sąjunga – Bendra užsienio ir saugumo politika – Specialios ribojančios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams, siekiant kovoti su terorizmu – Sprendimas įšaldyti lėšas

(Tarybos bendrosios pozicijos 2001/931 1 konstatuojamoji dalis ir 1 straipsnio 4 dalis; Tarybos reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalis)

4.      Europos Sąjunga – Bendra užsienio ir saugumo politika – Specialios ribojančios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams, siekiant kovoti su terorizmu – Sprendimas įšaldyti lėšas

(Tarybos bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalis; Tarybos reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalis)

1.      EB 230 straipsnio penktoje pastraipoje numatytas dviejų mėnesių terminas iš principo taikytinas prašant aktą panaikinti tiek ieškiniu, tiek proceso eigoje pateikiant prašymą leisti pakeisti reikalavimus dėl ankstesnio aptariamu aktu panaikinto ir pakeisto akto. Iš tikrųjų normos, susijusios su ieškinių terminais, yra viešosios tvarkos normos ir teismas jas turi taikyti taip, kad užtikrintų teisinį saugumą ir subjektų lygybę prieš įstatymą, o vykdydamas teisingumą nediskriminuotų ir nesielgtų šališkai.

Vis dėlto, kaip šio principo išimtis, šis terminas netaikytinas proceso eigoje, kai, viena vertus, ginčijamas aktas bei juo panaikintas ir pakeistas aktas suinteresuotojo asmens atžvilgiu turi tą patį dalyką, jie pagrįsti iš esmės tais pačiais motyvais ir yra iš esmės to paties turinio, skiriasi vien jų taikymo laiko atžvilgiu sritys, ir, kita vertus, prašyme pakeisti reikalavimus nenurodomi jokie nauji pagrindai, aplinkybės ar įrodymai, o tik tai, kad buvo priimtas aptariamas aktas, kuriuo panaikintas ir pakeistas ankstesnis aktas.

Tokiu atveju iš tikrųjų, kadangi pirminiu ieškiniu nustatytas ginčo dalykas ir teisinis pagrindas pakeičiami tik laiko aspektu, aplinkybė, kad prašymas leisti pakeisti reikalavimus pateikiamas po EB 230 straipsnio penktoje pastraipoje numatyto dviejų mėnesių termino, nedaro jokios įtakos teisiniam saugumui. Šiomis sąlygomis įpareigoti ieškovą pateikti prašymą leisti pakeisti reikalavimus per minėtą dviejų mėnesių terminą, numatant, kad praleidus šį terminą šis prašymas būtų nepriimtinas, prieštarautų geram teisingumo vykdymui ir proceso ekonomiškumo reikalavimui.

(žr. 32–35, 44 punktus)

2.      Iš tikrųjų bendrąja teisine prasme, į kurią reikėtų atsižvelgti tuo atveju, kai teisės aktų leidėjas aiškiai nenurodo kitaip, terminu „asmuo“ apibrėžiamas tas, kas turi teisinį subjektiškumą, t. y. tiek fizinis, tiek juridinis asmuo.

Vadinasi, Bendrosios pozicijos 2001/931 dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 1 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje apibrėžiami „asmenys“ gali apimti tiek fizinius, tiek juridinius asmenis, o šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje apibrėžiamos „grupės ir organizacijos“ gali apimti kitas socialinių organizacijų rūšis, kurios, nors ir neturi teisinio subjektiškumo, turi tam tikrą struktūrą.

Tokį aiškinimą patvirtina Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 5 dalis, pagal kurią Taryba veikia siekdama užtikrinti, kad apie priede išvardytus fizinius ar juridinius asmenis, grupes ir organizacijas būtų papildomai pateikiama pakankamai duomenų, kad būtų galima nustatyti konkrečių žmonių, juridinių asmenų, grupuočių ar organizacijų tapatybę.

Aplinkybė, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 priede pateikiamo sąrašo, taip pat kaip ir Reglamento Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, priede, dalyje „Asmenys“ nurodomi vien fiziniai asmenys, nors keli juridiniai asmenys nurodomi dalyje „Grupės ir organizacijos“, nėra svarbi šiuo atžvilgiu. Šie sąrašai, sudaryti Bendrajai pozicijai 2001/931 ir Reglamentui Nr. 2580/2001 įgyvendinti atskirais atvejais, iš tiesų neturi įtakos šiuose aktuose pateikiamam „asmenų, grupių ir organizacijų“ apibrėžimui. Todėl savaime aišku, kad gali pasitaikyti „asmenų“ ir „grupių ir organizacijų“ klasifikavimo klaidų.

(žr. 57–59, 61 punktus)

3.      Aiškinant Bendrijos teisės nuostatos taikymo sritį reikia kartu atsižvelgti į jos formuluotę, kontekstą ir tikslus. Atsižvelgiant į Bendrosios pozicijos 2001/931 dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (visų pirma žr. šios bendrosios pozicijos motyvų pirmą konstatuojamąją dalį) ir Reglamento Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, reikšmingų nuostatų formuluotę, kontekstą ir tikslus, taip pat į minėto reglamento 2 straipsnio 3 dalyje numatytą didelį nacionalinių institucijų vaidmenį lėšų įšaldymo procese, sprendimas „pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą“, kad Taryba pagrįstai galėtų juo remtis, turi būti priimtas per nacionalinę procedūrą, per kurią tiesiogiai ir visų pirma siekiama nustatyti prevencinio ar represinio pobūdžio priemonę suinteresuotajam asmeniui, siekiant kovoti su terorizmu ir atsižvelgiant į jo įsitraukimą į šią veiklą.

Todėl sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsižvelgiant į jo turinį, apimtį ir kontekstą, kartu su nacionalinės teisės aktais, nustatančiais sankcijas terorizmo srityje, yra kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimas, kaip jis suprantamas pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį. Toks sprendimas kartu su minėtais teisės aktais gali būti laikomas atitinkančiu Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies reikalavimus ir iš principo gali pagrįsti lėšų įšaldymo priemonės priėmimą pagal Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį.

(žr. 96–97, 101, 105 punktus)

4.      Kai Taryba po peržiūros remdamasi nacionaliniu sprendimu pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą dėl teroro aktų numato priimti ar palikti galioti lėšų įšaldymo priemonę pagal Reglamentą Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, ji negali neatsižvelgti į vėlesnę šių tyrimų ar baudžiamojo persekiojimo eigą. Policijos ar saugumo tyrimas gali būti baigtas nepradedant teismo proceso, nes nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, arba dėl tų pačių priežasčių gali būti nutarta, kad nereikia atlikti teisminio tyrimo, arba kad sprendimas dėl baudžiamojo persekiojimo gali pasibaigti šio persekiojimo nutraukimu arba kaltinamojo išteisinimu. Neleistina, kad Taryba neatsižvelgtų į tokias aplinkybes, kurios yra visų reikšmingų duomenų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama vertinant situaciją, dalis. Priešingu atveju Tarybai ir valstybėms narėms būtų suteikiami pernelyg dideli įgaliojimai neapibrėžtam laikui įšaldyti asmens lėšas, netaikant jokios teisminės kontrolės, nelygu, kaip baigsis galimi teismo procesai.

Tie patys argumentai taikytini ir tokiu atveju, kai nacionalinė administracinė priemonė dėl lėšų įšaldymo arba organizacijos uždraudimo kaip teroristinės ją priėmusios institucijos atšaukiama arba panaikinama teismo sprendimu.

Taryba peržengia savo diskrecijos ribas neapibrėžtam laikui palikusi asmenį įtrauktą į Reglamento Nr. 2580/2001 priede pateikiamą sąrašą po reguliaraus situacijos peržiūrėjimo pagal minėto reglamento 2 straipsnio 3 dalį ir Bendrosios pozicijos 2001/931 dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 1 straipsnio 6 dalį, remdamasi tik tuo, kad kompetentingo nacionalinio teismo sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvo užginčytas valstybės teisinėje sistemoje pateikus apeliaciją dėl sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba pradėjus bylą dėl ginčo esmės, nors administracinis sprendimas, kurio vykdymą šio teismo buvo prašoma sustabdyti, buvo panaikintas jį priėmusios institucijos.

(žr. 164, 168–169, 180 punktus)