TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. liepos 11 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Karteliai – EB 81 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis – Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinka – Tiesioginis ir netiesioginis kainų nustatymas, rinkos pasidalijimas ir manipuliavimas kvietimo teikti pasiūlymus procedūromis – Galimybė neteisėtus veiksmus priskirti kapitalą kontroliuojančiam subjektui – „Įmonės“ sąvoka – Faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpcija – Tikslas apriboti konkurenciją – Gairės dėl poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai – 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės – Lengvinančios aplinkybės“
Byloje C‑440/11 P
dėl 2011 m. rugpjūčio 25 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo
Europos Komisija, atstovaujama A. Bouquet, S. Noë ir F. Ronkes Agerbeek, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
apeliantė,
dalyvaujant kitoms proceso šalims:
Stichting Administratiekantoor Portielje, įsteigtai Roterdame (Nyderlandai), atstovaujamai advocaten D. Van hove, F. Wijckmans, S. De Keer ir H. Burez,
Gosselin Group NV,
ieškovėms pirmojoje instancijoje,
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai E. Jarašiūnas (pranešėjas), A. Ó Caoimh, C. Toader ir C. G. Fernlund,
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. spalio 24 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2012 m. lapkričio 29 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Apeliaciniu skundu Europos Komisija prašo iš dalies panaikinti 2011 m. birželio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Gosselin Group ir Stichting Administratiekantoor Portielje prieš Komisiją (T‑208/08 ir T‑209/08, Rink. p. II‑3639, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo tas Teismas byloje T‑209/08 panaikino 2008 m. kovo 11 d. Komisijos sprendimą C(2008) 926 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/38.543 – Tarptautinio perkraustymo paslaugos) (toliau – ginčijamas sprendimas), iš dalies pakeistą 2009 m. liepos 24 d. Komisijos sprendimu C(2009) 5810 galutinis (toliau – sprendimas dėl dalinio pakeitimo), tiek, kiek jis susijęs su Stichting Administratiekantoor Portielje (toliau – Portielje).
Teisinis pagrindas
2 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 2 straipsnyje nustatyta, kad „įrodyti [EB] 81 straipsnio 1 dalies <...> pažeidimą tenka šaliai ar institucijai, [kuri jį nurodo]“.
3 To paties reglamento 23 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad „Komisija savo sprendimu gali skirti įmonėms ir įmonių asociacijoms baudas“.
4 Gairių dėl [EB] 81 ir 82 straipsniuose vartojamos poveikio prekybai sąvokos (OL C 101, 2004, p. 81, toliau – gairės dėl poveikio prekybai) 53 punkte, be kita ko, nurodyta:
„Komisija <...> laikysis nuomonės, kad jei susitarimas dėl savo pobūdžio gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, pavyzdžiui, dėl to, kad jis yra susijęs su importu arba eksportu arba apima kelias valstybes nares, egzistuoja nuginčijama teigiama prezumpcija, kad toks poveikis prekybai yra pastebimas, jei šalių produktų, kuriems taikomas susitarimas, <...> apyvarta viršija 40 mln. eurų. Jei susitarimai dėl savo pobūdžio gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, dažnai galima daryti prielaidą, kad toks poveikis yra pastebimas, jei šalių rinkos dalis viršija <...> 5 % ribą. Vis dėlto ši prielaida nėra taikoma, jei susitarimas apima tik valstybės narės dalį <...>“
5 Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairių (OL C 210, 2006, p. 2; toliau – baudų apskaičiavimo gairės) skirsnyje „Bazinio dydžio patikslinimas“ nurodyta:
„<...>
B. Lengvinančios aplinkybės
29. Bazinis baudos dydis gali būti sumažintas, kai Komisija nustato, jog esama švelninančių aplinkybių, pavyzdžiui:
<...>
– kai susijusi įmonė pateikia įrodymų, kad jos dalyvavimas pažeidime [darant pažeidimą] buvo tikrai menkas, ir įrodo, kad per laikotarpį, per kurį ji buvo prisijungusi prie neteisėtų susitarimų, ji iš esmės tų susitarimų nevykdė, rinkoje veikdama pagal konkurencijos principus. Nebus laikoma švelninančia aplinkybe tai, kad įmonė dalyvavo pažeidime [darant pažeidimą] trumpiau negu kitos, kadangi į šią aplinkybę atsižvelgiama nustatant bazinį baudos dydį;
<...>
– kai antikonkurencinis elgesys buvo leidžiamas ar skatinamas valdžios institucijų arba teisės aktų. <...>
<...>“
Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas
6 Ginčo aplinkybes ir ginčijamą sprendimą, aprašytus skundžiamo sprendimo 1–19 punktuose, trumpai galima apibūdinti taip.
7 Gosselin Group NV (toliau – Gosselin) buvo įsteigta 1983 m. ir šiuo pavadinimu veikia nuo 2007 m. gruodžio 20 d. Nuo 2002 m. sausio 1 d. 92 proc. jos akcijų valdo Portielje, o 8 % likusių akcijų priklauso Vivet en Gosselin NV, kurioje Portielje priklauso 99,87 % akcijų. Portielje yra komercine veikla nesiverčiantis fondas, kurio „akcininkai yra šeimos nariai, kad būtų užtikrintas vienodas valdymas“. Per 2006 m. birželio 30 d. pasibaigusius finansinius metus Gosselin konsoliduota pasaulinė apyvarta buvo 143 639 000 EUR, o Portielje konsoliduota pasaulinė apyvarta – 0 EUR.
8 Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad sprendimo adresatai, tarp kurių buvo Portielje ir Gosselin, dalyvavo Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų sektoriuje veikusiame kartelyje, nes nustatė kainas, tarpusavyje dalijosi klientus ir manipuliavo kvietimo teikti pasiūlymus procedūromis, dėl ko padarė vieną ir tęstinį EB 81 straipsnio pažeidimą arba turi būti laikomi atsakingais už visą arba dalį laikotarpio nuo 1984 m. spalio mėn. iki 2003 m. rugsėjo mėn.
9 Su pažeidimu susijusios paslaugos apima fizinių asmenų ir įmonių ar viešųjų institucijų turto perkraustymą iš Belgijos arba į Belgiją. Atsižvelgiant į tai, kad visų aptariamų tarptautinio perkraustymo bendrovių buveinės yra Belgijoje, ir į tai, kad kartelio veikla buvo vykdoma Belgijos teritorijoje, nuspręsta, kad kartelio geografinis centras buvo Belgijoje. Kartelio dalyvių bendrą tarptautinių perkraustymo paslaugų apyvartą 2002 m. Komisija įvertino 41 milijonu EUR. Kadangi sektoriaus vertė buvo įvertinta maždaug 83 milijonais EUR, nustatyta, kad kartelyje dalyvavusios įmonės užėmė maždaug 50 % atitinkamo sektoriaus rinkos dalies.
10 Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad karteliu visų pirma siekta nustatyti ir išlaikyti dideles kainas ir pasidalyti rinką keliais būdais: sudarant susitarimus dėl kainų (toliau – susitarimai dėl kainų), susitarimus dėl rinkos pasidalijimo, nustačius netikrų sąmatų, vadinamų „tariamomis sąmatomis“, sistemą (toliau – susitarimai dėl tariamų sąmatų) ir susitarimus dėl finansinių kompensacijų už atmestus arba nepateiktus pasiūlymus, vadinamų „komisiniais mokesčiais“, sistemos (toliau – susitarimai dėl komisinių mokesčių).
11 Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad nuo 1984 m. iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžios kartelis veikė būtent raštu sudarytų susitarimų dėl kainų nustatymo pagrindu; tuo pačiu metu buvo įvesti komisiniai mokesčiai ir tariamos sąmatos. Pagal tą patį Komisijos sprendimą, komisinių mokesčių praktika turėjo būti suprantama kaip netiesioginis kainos už tarptautinio perkraustymo paslaugas Belgijoje nustatymas, nes kartelio narės vienos kitoms mokėdavo komisinius mokesčius už atmestus pasiūlymus ar jų nepateikimą ir nurodydavo fiktyvias paslaugas, o šiuos komisinius, beje, sumokėdavo klientai.
12 Dėl tariamų sąmatų Komisija ginčijamame sprendime pažymėjo, kad, pateikdama tokias sąmatas, perkraustymo bendrovė, kuri norėdavo, jog sutartis būtų sudaryta su ja, darydavo taip, kad už perkraustymą mokantis klientas gautų kelias sąmatas. Tuo tikslu ši bendrovė nurodydavo savo konkurentams bendrą kainą, kuria jie turėjo įvertinti numatomą perkraustymą ir kuri būdavo didesnė, nei siūloma minėtos bendrovės. Todėl tai buvo fiktyvios sąmatos, pateiktos bendrovių, kurios nesiekė perkraustyti. Komisija konstatavo, kad tokia praktika manipuliuojama kvietimo teikti pasiūlymus procedūra, o tai lemia, kad prašoma perkraustymo kaina yra didesnė, nei būtų buvusi konkurencijos sąlygomis.
13 Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad šie susitarimai buvo vykdomi iki 2003 m. ir kad šiais kompleksiniais veiksmais siekta to paties tikslo – nustatyti kainas, pasidalyti rinką ir taip iškraipyti konkurenciją.
14 Atsižvelgusi į šias aplinkybes, Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kurio 1 straipsnis suformuluotas taip:
„Šios įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnio 1 dalį ir [1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t., p. 3)] 53 straipsnio 1 dalį, nes tiesiogiai ir netiesiogiai nustatė kainas už tarptautinio perkraustymo paslaugas Belgijoje, pasidalijo šios rinkos dalį ir manipuliavo kvietimo teikti pasiūlymus procedūra per nurodytus laikotarpius:
<...>
c) [Gosselin] – nuo 1992 m. sausio 31 d. iki 2002 m. rugsėjo 18 d.; ir [Portielje] – nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 18 d.;
<...>“
15 Todėl ginčijamo sprendimo 2 straipsnio e punktu Komisija Gosselin skyrė 4,5 milijono EUR baudą, iš kurių už 370 000 EUR pastaroji atsako solidariai su Portielje. Ši bauda apskaičiuota taikant baudų apskaičiavimo gairėse aprašytą metodą.
16 2009 m. liepos 24 d. Komisija priėmė sprendimą dėl dalinio pakeitimo. Juo Komisija maždaug 600 000 EUR sumažino Gosselin pardavimų vertę. Kadangi šia verte buvo remtasi apskaičiuojant minėtai bendrovei skirtą baudą, Komisija sumažino Gosselin skirtą baudą iki 3,28 mln. EUR, iš kurių už 270 000 EUR ji atsako solidariai su Portielje.
Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas
17 Portielje kreipėsi į Pirmosios instancijos teismą (dabar – Bendrasis Teismas) su ieškiniu, kurį minėto teismo kanceliarijai pateikė 2008 m. birželio 4 d. ir kuriuo prašė panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su šiuo fondu, o nepatenkinus šio reikalavimo – panaikinti to sprendimo 2 straipsnio e punktą tiek, kiek jis susijęs su šiuo fondu, ir dėl to panaikinti to 2 straipsnio e punktu skirtą baudą.
18 2010 m. kovo 5 d. Bendrojo Teismo aštuntosios kolegijos pirmininko nutartimi byla T‑209/08 buvo sujungta su byla T‑208/08, kurią inicijavo Gosselin dėl to paties ginčijamo sprendimo, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.
19 Grįsdamas savo ieškinį, Portielje nurodė penkis ieškinio pagrindus; du iš jų buvo nurodyti tik tame ieškinyje, o trys likusieji iš esmės sutapo su bendrovės Gosselin byloje T‑208/08 nurodytais pagrindais. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas sutiko su dviem pirmaisiais Portielje nurodytais ieškinio pagrindais. Tame sprendime Bendrasis Teismas pateikė, be kita ko, tokias išvadas.
20 Skundžiamo sprendimo 37–50 punktuose baigęs dėstyti motyvus, Bendrasis Teismas pritarė pirmajam Portielje nurodytam ieškinio pagrindui, kuriuo šis fondas tvirtino nesantis įmonė, kaip tai suprantama pagal Bendrijos konkurencijos teisę, dėl to tarp jo ir Gosselin negali egzistuoti tokie santykiai, kokie būna tarp patronuojančiosios ir dukterinės bendrovių. Minėto sprendimo 39–42 punktuose Bendrasis Teismas, be kita ko, nusprendė, kad EB 81 straipsnį pažeidusios įmonės patronuojančioji bendrovė negali būti baudžiama priimant sprendimą pagal šį straipsnį, jeigu ji pati nėra įmonė. Šiuo atžvilgiu jis nusprendė, kad rėmimasis ekonominio vieneto sąvoka negali kompensuoti patronuojančiosios bendrovės, kaip įmonės, statuso nebuvimo ir kad reikia skirti įmonės sąvoką nuo dukterinės bendrovės veiksmų priskyrimo patronuojančiajai bendrovei sąvokos.
21 Dėl galimybės Portielje laikyti įmone pažymėjęs, kad yra aišku, jog Portielje tiesiogiai nevykdo jokios ūkinės veiklos, skundžiamo sprendimo 47 ir 48 punktuose, remdamasis 2006 m. sausio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimu Cassa di Risparmio di Firenze ir kt. (C‑222/04, Rink. p. I‑289), Bendrasis Teismas nusprendė, kad „paprasto akcijų ar net jų kontrolinio paketo turėjimo“ nepakanka tam, kad jas turintį subjektą būtų galima laikyti užsiimančiu netiesiogine ūkine veikla, tačiau siekiant išsiaiškinti, ar tokia ūkinė veikla vykdoma, būtina išnagrinėti, ar šis subjektas iš tikrųjų kontroliuoja savo dukterinę bendrovę, tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaudamas ją valdant.
22 Šiuo atžvilgiu skundžiamo sprendimo 48–50 punktuose Bendrasis Teismas pažymėjo, kad klausimas, ar Portielje taip dalyvavo valdant Gosselin, skiriasi nuo klausimo, ar Portielje darė lemiamą įtaką Gosselin. Bendrasis Teismas nurodė, kad nebuvo nustatyta jokios prezumpcijos dėl galimybės subjektą laikyti įmone, ir dėl to Komisija turi įrodyti, kad Portielje iš tiesų dalyvavo valdant Gosselin. Kadangi Komisija šiuo klausimu nepateikė jokių įrodymų, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Komisija neįrodė, jog Portielje yra įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.
23 Skundžiamo sprendimo 51–59 punktuose Bendrasis Teismas „išsamumo sumetimais <...> darant prielaidą, jog Portielje yra įmonė“ išnagrinėjo jos nurodytą antrąjį ieškinio pagrindą. Jis nusprendė, kad Portielje pavyko nuginčyti su lemiamos įtakos darymu susijusią prezumpciją, kylančią, be kita ko, iš 2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją (C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237), todėl jis pritarė šiam antrajam ieškinio pagrindui.
24 Atlikdamas analizę Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 54–56 punktuose pažymėjo, pirma, kad galimybė, jog Portielje darė lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės veiksmams, atmestina vien dėl to, kad ir pirmasis Portielje sprendimas raštu priimtas, ir oficialus jos valdybos susirinkimas įvyko pažeidimui pasibaigus; antra, kad vienintelė Portielje galimybė daryti įtaką Gosselin politikai buvo pasinaudoti šia balsavimo teise per pastarosios bendrovės visuotinį akcininkų susirinkimą, tačiau toks visuotinis susirinkimas laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 18 d. nebuvo sušauktas, ir, trečia, kad Gosselin valdybos nariai šias pareigas ėjo dar prieš tai, kai Portielje patikėjimo teise įgijo Gosselin akcijų, o tai, Bendrojo Teismo manymu, rodo, kad jų buvimas Gosselin valdyboje nebuvo Portielje įtakos išraiška.
25 Be to, skundžiamo sprendimo 57 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad negalima sutikti su tuo, jog trys asmenys, kurie yra Gosselin valdyboje, tačiau atstovauja tik pusei Portielje valdybos, kontroliuoja Gosselin ne kaip jos valdybos nariai, o pasinaudodami Portielje daroma įtaka Gosselin visuotiniam akcininkų susirinkimui. Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas, be kita ko, nurodė, kad net darant prielaidą, jog šie trys Gosselin valdybos nariai, kurie buvo vieni iš Portielje savininkų, veikė ne tik kaip Gosselin valdybos nariai, jie, labiau tikėtina, veikė ir savo pačių interesais.
26 Atsižvelgęs į visa tai, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 59 punkte nusprendė, kad reikia panaikinti ginčijamą sprendimą, iš dalies pakeistą sprendimu dėl dalinio pakeitimo (toliau – iš dalies pakeistas ginčijamas sprendimas), tiek, kiek jis susijęs su Portielje. Tačiau Bendrasis Teismas išnagrinėjo kitus tris Portielje nurodytus ieškinio pagrindus tiek, kiek juos buvo nurodžiusi ir Gosselin, ir juos atmetė.
Šalių reikalavimai
27 Apeliaciniu skundu Komisija Teisingumo Teismo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo Portielje atžvilgiu panaikintas iš dalies pakeistas ginčijamas sprendimas, atmesti Portielje pareikštą ieškinį dėl panaikinimo ir priteisti iš jos bylinėjimosi Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme išlaidas.
28 Portielje Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.
Dėl apeliacinio skundo
29 Grįsdama apeliacinį skundą Komisija nurodo du pagrindus, kurie abu susiję su EB 81 straipsnio pažeidimu.
Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio taikymu „rationae personae“
Šalių argumentai
30 Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas ginčijamo sprendimo 39–42 punktuose teisiškai klaidingai aiškino įmonės sąvoką, kaip ji suprantama pagal EB 81 straipsnį. Jos teigimu, solidari atsakomybė taikoma esant santykiams tarp teisės subjektų ir kyla dėl to, kad šie subjektai sudaro ekonominį vienetą, taigi vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal Sąjungos konkurencijos teisę. Taigi prieš priskirdama EB 81 straipsnio pažeidimą atitinkamam juridiniam asmeniui, Komisija turi nustatyti, kad šis asmuo priklausė pažeidimą padariusiai įmonei. Tačiau ji neturi būtinai įrodyti, kad tas asmuo pats turi įmonės statusą. Šiuo atžvilgiu Komisija remiasi, be kita ko, minėtu Sprendimu Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją.
31 Todėl Bendrasis Teismas savo analizę esą sutelkė ties nereikšmingu klausimu, t. y. ar Portielje turi įmonės statusą, ir dėl to taikė klaidingą teisinį kriterijų. Iš tiesų jis neva turėjo išnagrinėti, ar Komisija galėjo pagrįstai teigti, kad Portielje priklausė pažeidimą padariusiai įmonei.
32 Subsidiariai Komisija tvirtina, kad išvados, kurias Bendrasis Teismas padarė remdamasis klaidinga prielaida, teisiniu požiūriu taip pat klaidingos. Ginčijamo sprendimo 48 ir 49 punktuose Bendrojo Teismo išdėstytas požiūris ne tik prieštarauja Teisingumo Teismo praktikai, bet ir, be to, reiškia reikalavimą, kad Komisija du kartus, bet skirtingais būdais įrodytų, jog Portielje faktiškai kontroliavo Gosselin. Dėl šio klaidingo požiūrio Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nusprendė, jog tam, kad Komisija galėtų laikyti Portielje kartu su Gosselin atsakingu už nagrinėjamą pažeidimą, ji negalėjo tik remtis iš teismų praktikos, susijusios su minėtu Sprendimu Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, kylančia prezumpcija, tačiau, be to, prieš tai, remdamasi „konkrečiais įrodymais“, privalėjo įrodyti, kad Portielje „tiesiogiai ar netiesiogiai“ dalyvavo valdant Gosselin. Be to, Bendrasis Teismas kaip nereikšmingus atmetė įrodymus, kurie vis dėlto buvo reikšmingi, ir su minėtame Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją suformuluotais principais nesuderinamu būdu atmetė galimybę taikyti su akcijų turėjimu susijusią įrodymų prezumpciją.
33 Portielje teigia, kad klausimas, ar jis yra įmonė, kaip tai suprantama pagal konkurencijos teisę, yra esminis norint taikyti EB 81 straipsnį ir kad pareiga įrodyti, jog ši sąlyga įvykdyta, pagal Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnį tenka Komisijai. Taikydama minėtame Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją nurodytą įrodinėjimo prezumpciją situacijai, kurioje dar nenustatyta, kad Portielje yra įmonė, Komisija netinkamai vykdė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą.
34 Dėl pagrindinių Komisijos argumentų Portielje tvirtina, kad nors materialinės teisės normos konkurencijos srityje susijusios su ekonomine įmonės sąvoka, sankcijas reglamentuojančios nuostatos būtinai turi būti skirtos juridiniam subjektui ir dėl to susijusios su teisine įmonės sąvoka. Taigi pažeidimo priskyrimo klausimas turi būti atskirtas nuo galimybės laikyti subjektą atsakingu už šį pažeidimą klausimo. Todėl prieš priskiriant pažeidimą patronuojančiajai bendrovei reikia, kad ji galėtų teisiškai už jį atsakyti. Taip yra tik tuomet, jeigu ji yra įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, arba dėl jos pačios ūkinės veiklos, arba dėl bendrovių, kuriose ji turi kontrolinį akcijų paketą, ūkinės veiklos. Tačiau pastaruoju atveju reikia, kad ji iš tiesų kontroliuotų tas bendroves tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaudama jas valdant. Akivaizdu, kad, kalbant apie nagrinėjamą pažeidimo laikotarpį, Portielje atveju taip nebuvo.
35 Kalbant apie papildomus Komijos argumentus, pažymėtina, kad Portielje mano, jog lemiamos įtakos darymo įrodymas, kylantis iš, be kita ko, minėtame Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją nustatytos prezumpcijos, negali būti taikomas doktrinai, susijusiai su galimybe subjektui atsakyti už pažeidimą pagal EB 81 straipsnį. Pripažinimas, kad lemiamos įtakos darymo prezumpcija yra kriterijus, kuriuo remiantis galima įrodyti, jog subjektas turi būti laikomas įmone, Portielje teigimu, iš tiesų gali turėti reikšmingų pasekmių, visų pirma kai kalbama apie subjektus, vykdančius ir ūkinę veiklą, ir veiklą, kuri yra viešosios valdžios prerogatyva.
Teisingumo Teismo vertinimas
36 Pirmiausia reikia priminti, kad Sąjungos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai (2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 59 punktas ir minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 54 punktas) ir kad įmonės sąvoka apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdą (2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 112 punktas ir minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 54 punktas). Ši sąvoka turi būti suprantama kaip apibrėžianti ūkio subjektą atsižvelgiant į nagrinėjamo susitarimo dalyką, net jei teisiniu požiūriu šį subjektą sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys (1984 m. liepos 12 d. Sprendimo Hydrotherm Gerätebau, 170/83, Rink. p. 2999, 11 punktas ir minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 55 punktas).
37 Kai toks ūkio subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, jis, remiantis asmeninės atsakomybės principu, turi atsakyti už šį pažeidimą (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 145 punktą ir minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 56 punktą).
38 Dėl klausimo, kokiomis aplinkybėmis juridinis asmuo, kuris nėra pažeidimą padaręs asmuo, vis dėlto gali būti baudžiamas, pažymėtina, kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog dukterinės bendrovės veiksmai gali būti priskirti patronuojančiajai bendrovei, be kita ko, kai, nors ir turėdama atskiro juridinio asmens statusą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo veiksmų rinkoje, o iš esmės vykdo patronuojančiosios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgiant į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų tarpusavio ryšius (minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 58 punktas ir jame nurodyta teismo praktika bei 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisija prieš Alliance One International ir kt., C‑628/10 P ir C‑14/11 P, 43 punktas).
39 Kadangi esant tokiai situacijai patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė yra to paties ekonominio vieneto narės ir todėl sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, Komisija gali adresuoti patronuojančiajai bendrovei ir nereikalaujama įrodyti asmeninio šios bendrovės dalyvavimo darant pažeidimą (žr. minėtų sprendimų Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 59 punktą ir Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisija prieš Alliance One International ir kt. 44 punktą).
40 Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nurodė, kad tuo konkrečiu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso visas arba beveik visas jos dukterinės bendrovės, pažeidusios Sąjungos konkurencijos taisykles, kapitalas, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinei bendrovei (toliau – faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpcija) (2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo ENI prieš Komisiją, C‑508/11 P, 47 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 60 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją, C‑521/09 P, Rink. p. I‑8947, 56 ir 63 punktus bei minėto Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisija prieš Alliance One International ir kt. 46 punktą).
41 Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiajai bendrovei priklauso visas arba beveik visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės verslo politikai. Tuomet Komisija gali pripažinti, kad patronuojančioji bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojančioji bendrovė, kuriai tenka pareiga nuginčyti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, galinčių pagrįsti, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje veikia savarankiškai (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 61 punktą; Elf Aquitaine prieš Komisiją 57 ir 63 punktus; Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisija prieš Alliance One International ir kt. 47 punktą ir ENI prieš Komisiją 47 punktą).
42 Ši teismų praktika grindžiama prielaida, kad teisės subjektui gali būti priskirta atsakomybė už kito teisės subjekto veiksmus, jeigu pastarasis savarankiškai nesprendžia dėl savo veiksmų rinkoje. Todėl nėra svarbu tai, kad subjekto, kuriam priklauso visas arba beveik visas kito subjekto kapitalas arba kuris kontroliuoja visą arba beveik visą šio kito subjekto kapitalą (toliau – kontroliuojantis subjektas), teisinė forma yra fondas, o ne bendrovė.
43 Tai reiškia, kad, kaip nurodė generalinė advokatė savo išvados 36 ir 37 punktuose, kai už įmonės padarytą konkurencijos teisės pažeidimą reikia skirti sankciją pagal EB 81 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip pat neturi reikšmės tai, ar kiekvienas iš teisės subjektų, sudarančių šią įmonę, ekonominiu požiūriu veikia savarankiškai ir dėl to, vertinamas atskirai, atitinka šio sprendimo 36 punkte primintą įmonės sąvoką.
44 Vienintelis lemiamas veiksnys skiriant sankciją yra tai, kad visi teisės subjektai, solidariai privalantys sumokėti visą tą pačią baudą ar jos dalį, kartu su subjektu, kurio tiesioginis dalyvavimas darant pažeidimą nustatytas (toliau – pažeidimą padaręs subjektas), sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį. Taigi remiantis šio sprendimo 38–41 punktuose priminta Teisingumo Teismo praktika, šiuo požiūriu svarbus faktinis kontroliuojančio subjekto lemiamos įtakos darymas pažeidimą padariusiam subjektui.
45 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes, pirma, skundžiamo sprendimo 39 punkte nusprendė, kad įmonės sąvoka turi būti suprantama kitaip nei pažeidimą padariusio subjekto veiksmų priskyrimo jį kontroliuojančiam subjektui sąvoka, ir, antra, to paties sprendimo 42 punkte padarė išvadą, kad „EB 81 straipsnį pažeidusios įmonės patronuojančioji bendrovė negali būti baudžiama priimant sprendimą dėl EB 81 straipsnio taikymo, jeigu ji pati nėra įmonė“, ir todėl to paties sprendimo 43–50 punktuose patikrino, ar Komisija nustatė, ar Portielje, vertinamas atskirai, yra įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.
46 Taigi Komisijos apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pagrindinė dalis yra pagrįsta ir dėl to turi būti priimta, o Teisingumo Teismui nereikia priimti sprendimo dėl šio pagrindo papildomos dalies.
47 Tačiau ši išvada savaime negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo tiek, kiek jame nuspręsta dėl Bendrajame Teisme pareikšto Portielje ieškinio. Kaip matyti iš to paties sprendimo 51–59 punktų, Bendrasis Teismas papildomai pagrindė savo poziciją dėl išvados, kad, jo nuomone, „Portielje pateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis nedarė lemiamos įtakos Gosselin ar net negalėjo tokios įtakos daryti“ ir taip nuginčijo, be kita ko, minėtame Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją nurodytą prezumpciją. Todėl reikia išnagrinėti antrąjį apeliacinio skundo pagrindą.
Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo, susijusio su prezumpcijos, kad įrodytas lemiamos įtakos darymas, nuginčijimu
Šalių argumentai
48 Komisija teigia, kad skundžiamo sprendimo 51–59 punktuose esančios išvados, jog Portielje pateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis nedarė lemiamos įtakos Gosselin ar net negalėjo tokios įtakos daryti, padarytos dėl teisės klaidų ir (arba) akivaizdžiai iškraipius įrodymus.
49 Pirma, skundžiamo sprendimo 56 ir 57 punktuose Bendrasis Teismas akivaizdžiai iškraipė įrodymus, susijusius su tarp Portielje ir Gosselin egzistuojančių asmeninių ryšių pobūdžiu ir apimtimi. Jis teigė, kad šie ryšiai susiję „tik su puse“ Portielje valdybos narių, ir taip leido suprasti, kad jie negalėjo nulemti visos Portielje politikos. Tačiau iš ginčijamo sprendimo 46 ir 446 konstatuojamųjų dalių, atsiliepimo į ieškinį 11, 22–24 punktų, Portielje dubliko 6 punkto ir Bendrajam Teismui pateiktų šio fondo įstatų matyti, kad šie asmeniniai ryšiai susiję su trimis pagrindiniais Portielje valdybos nariais, kurie kartu galėjo nulemti šio fondo politiką ir iš kurių buvo sudaryta visa Gosselin valdyba.
50 Antra, Komisija kaltina Bendrąjį Teismą, kad padarė teisės klaidą, nes jis skundžiamo sprendimo 54 punkte nusprendė: kadangi laikotarpiu, kai buvo padarytas nagrinėjamas pažeidimas, Portielje nepriėmė jokio oficialaus su valdymu susijusio sprendimo, jis negalėjo daryti lemiamos įtakos Gosselin veiksmams. Komisija pripažįsta, kad faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpciją galima nuginčyti įrodymais, pagrindžiančiais, jog dukterinė įmonė veikė savarankiškai. Tačiau Bendrasis Teismas nustatė taisyklę, pagal kurią lemiamos įtakos darymas neįmanomas, jeigu juridinis asmuo, turintis 100 % kontrolę, nepriėmė oficialaus sprendimo valdymo srityje. Tai yra didelis šios prezumpcijos taikymo srities apribojimas, kuris neišplaukia iš teismų praktikos ir yra klaidingas, juo labiau tais atvejais, kai tarp atitinkamų dviejų juridinių asmenų egzistuoja svarbūs asmeniniai ryšiai. Šiuo atžvilgiu Komisija pažymi, kad su minėtu Sprendimu Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją susijusi teismų praktika pagrįsta ekonomine realybe ir nenustato jokio formalaus lemiamos įtakos darymo reikalavimo.
51 Trečia, Komisija teigia, kad skundžiamo sprendimo 55–57 punktuose taip pat padaryta teisės klaidų. 55 punkte remiamasi klaidinga prielaida, kad lemiama įtaka gali būti daroma tik laikantis bendrovių teisėje numatytų formalių reikalavimų, nagrinėjamu atveju – per Gosselin visuotinius akcininkų susirinkimus. Tokiu teiginiu ignoruojami Gosselin ir Portielje jungiantys asmeniniai ryšiai, liudijama apie perdėtą formalizmą ir jis neatitinka įmonės ekonominės sąvokos funkcinio pobūdžio.
52 Kalbant konkrečiai apie asmeninius ryšius, trys aspektai, kuriuos skundžiamo sprendimo 56 punkte pabrėžė Bendrasis Teismas, savaime neleidžia daryti išvados, kad Portielje ir Gosselin nebuvo ekonominis vienetas. Šiuo atžvilgiu Komisija primena, kad šie asmeniniai ryšiai susiję su asmenimis, kurie sudarė visą Gosselin valdybą ir kartu turėjo balsų daugumą Portielje valdyboje. Be to, minėto sprendimo 57 punkte esantys svarstymai teisiniu požiūriu yra klaidingi ir neturi įtakos išvadai, kad gali būti manoma, jog Gosselin pakluso Portielje norams.
53 Galiausiai Komisija teigia, kad Teisingumo Teismas turi visą informaciją, kurios reikia galutiniam sprendimui priimti ir atmesti Bendrajame Teisme pareikštą Portielje ieškinį.
54 Portielje tvirtina, kad nuginčijo iš minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją kylančią faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpciją.
55 Dėl faktinio lemiamos įtakos darymo Portielje mano, jog, atsižvelgiant į tai, kad per nagrinėjamo pažeidimo laikotarpį nebuvo jo valdybos posėdžio ar visuotinio akcininkų susirinkimo ir nebuvo daroma įtaka Gosselin valdybos sudėčiai, jis įrodė, jog faktiškai nedarė lemiamos įtakos Gosselin. Komisijos argumentais negali būti vadovaujamasi. Viena vertus, tai prezumpciją padarytų nenuginčijamą, o tai visų pirma būtų nesuderinama su Portielje teise į teisingą procesą. Kita vertus, tokie argumentai prieštarauja pagrindiniams bendrovių teisės ir juridinių asmenų principams. Teisės subjektas, kaip antai fondas, egzistuoja tik per savo įstatuose numatytus valdymo organus.
56 Dėl asmeninių ryšių Portielje mano, kad jie yra lemiami tik tuomet, kai jais išreiškiama patronuojančiosios bendrovės galimybė daryti įtaką savo dukterinės įmonės politikai. Taip yra tuomet, kai patronuojančioji bendrovė yra paskyrusi valdybos narius į savo dukterinės įmonės valdybą tam, kad joje darytų įtaką. Tačiau nagrinėjamu atveju taip nėra. Be to, Portielje nebuvo įsteigtas tam, kad kaip nors kontroliuotų Gosselin.
57 Taip pat Komisijos ginama pozicija prieštarautų dviem pagrindiniams bendrovių teisės principams; pagal šią teisę Portielje negali būti laikomas atsakingu už veiksmus, kuriuos trys iš jo valdybos narių atliko dirbdami ne bendrovės valdymo organuose. Taigi, viena vertus, bendrovės valdybos nariai neturi individualios kompetencijos. Gosselin ir Portielje veikia tik per savo valdymo organus ir tik atitinkamos jų valdybos, kaip kolegialūs organai, turi bendrą administravimo kompetenciją. Kita vertus, valdybos nariai gali pasinaudoti kompetencija tik neperžengdami jiems suteiktų įgaliojimų ribų ir tik bendrovės interesais, o piktnaudžiavimas įgaliojimais paprastai lemia negaliojimą. Tokiomis aplinkybėmis galima manyti, kad trys Gosselin valdybos nariai veikė tik kaip šios bendrovės valdybos nariai, o ne kaip Portielje atstovai.
Teisingumo Teismo vertinimas
58 Pirmiausia primintina, kad iš apeliacinio skundo pirmojo pagrindo analizės matyti, jog Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad Komisija neturėjo pagrindo taikyti faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpciją siekdama nustatyti, jog dėl tos įtakos Portielje ir Gosselin laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 18 d. buvo viena įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį. Todėl šiuo apeliacinio skundo pagrindu Teisingumo Teismo klausiama tik to, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Portielje pateikė įrodymų, kuriais galima nuginčyti šią prezumpciją.
59 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad tai, ar Bendrasis Teismas, vertindamas faktines aplinkybes ir įrodymus, taikė teisingus teisinius kriterijus, yra teisės klausimas, kuriam taikoma Teisingumo Teismo kontrolė nagrinėjant apeliacinį skundą (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo Solvay prieš Komisiją, C‑109/10 P, Rink. p. I‑10329, 51 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Būtent toks yra klausimas, kurį Komisija pateikia savo antrojo pagrindo antroje ir trečioje dalyse dėl skundžiamo sprendimo atitinkamai 54 punkto ir 55–57 punktų.
60 Kaip matyti iš apeliacinio skundo pirmojo pagrindo analizės, siekiant nustatyti, ar pažeidimą padaręs asmuo pats sprendžia dėl savo elgesio rinkoje, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus duomenis apie ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, kurie sieja šį asmenį su kontroliuojančiu subjektu ir kurie gali skirtis, nelygu konkretus atvejis, todėl negalima sudaryti baigtinio jų sąrašo (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 73 ir 74 punktus; Elf Aquitaine prieš Komisiją 58 punktą ir Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisija prieš Alliance One International ir kt. 45 punktą).
61 Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 54 punkte pažymėjo, kad Gosselin akcijų sertifikatai fondui išduoti tik 2002 m. gruodžio 11 d., kad pagal Portielje įstatų 5.2 straipsnį sprendimus leidžiama priimti ir raštu ir kad, Portielje teigimu, iki 2004 m. lapkričio 5 d. susirinkimo tai buvo padaryta tik vieną kartą, t. y. 2003 m. kovo 10 d., siekiant parengti 2002 m. metinį pranešimą, o šiuo klausimu, kaip nurodė Bendrasis Teismas, Komisija prieštaravimų nepateikė. Tuo remdamasis Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad reikia konstatuoti, jog Portielje veikė pagal savo įstatus ir kad tiek 2003 m. kovo 10 d. rašytinė procedūra, tiek 2004 m. lapkričio 5 d. pirmasis oficialus susirinkimas vyko pažeidimui pasibaigus. Dėl to tame pačiame 54 punkte jis nusprendė, kad „vien dėl šios priežasties atmestina galimybė, kad Portielje darė lemiamą įtaką dukterinės bendrovės veiksmams“.
62 Tačiau Bendrasis Teismas visų pirma skundžiamo sprendimo 55 punkte pridūrė: kadangi vienintelė Portielje veikla – įgyvendinti su nagrinėjamomis akcijomis susijusią balsavimo teisę per Gosselin visuotinį akcininkų susirinkimą, „vienintelė Portielje galimybė daryti įtaką Gosselin politikai buvo naudojimasis šia balsavimo teise per pastarosios visuotinius akcininkų susirinkimus“. Jis nurodė, kad vis dėlto buvo nustatyta, jog nagrinėjamo pažeidimo laikotarpiu, t. y. nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 18 d. neįvyko nė vienas Gosselin akcininkų susirinkimas. Toliau minėto sprendimo 56 punkte jis nurodė, kad per tą patį laikotarpį Portielje nepakeitė Gosselin valdybos sudėties, ir šiuo klausimu pažymėjo, jog „Gosselin valdybos nariai šią bendrovę valdė jau prieš tai, kai Portielje patikėjimo teise įgijo Gosselin akcijas“, ir „tokia įvykių seka rodo, kad tų narių buvimas valdyboje nereiškia Portielje įtakos“.
63 Galiausiai to paties sprendimo 57 punkte jis nurodė, jog reikia atmesti teiginį, kad Gosselin valdyboje esantys trys asmenys, atstovaujantys tik pusei Portielje valdybos, kontroliuoja Gosselin „ne dėl jos valdytojų statuso, o pasinaudodami Portielje daroma įtaka Gosselin visuotiniam akcininkų susirinkimui“, nes manė, kad „dalies valdybos narių sutapimas nereiškia, kad visos įmonės, kurioms taip pat atstovauja trys Gosselin valdybos nariai kaip tokie, dėl šios priežasties turi būti laikomos Gosselin patronuojančiosiomis bendrovėmis“. Tame pačiame 57 punkte jis pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju „trys Gosselin valdytojai buvo Portielje savininkai, per kuriuos tik buvo įgyvendinama nuosavybės teisė“, ir „todėl net darant prielaidą, kad šie trys asmenys veikė ne tik kaip Gosselin valdytojai, labai tikėtina, kad jie veikė savo pačių interesais“.
64 Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 58 punkte padarė išvadą., kad „Portielje pateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis nedarė lemiamos įtakos Gosselin ar net negalėjo tokios įtakos daryti“ ir kad Portielje pavyko nuginčyti faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpciją, nustatytą minėtame Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją.
65 Iš to, kas išdėstyta, matyti, pirma, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 54 punkte nusprendė, jog faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpcijai nuginčyti pakanka vien to, kad kontroliuojantis subjektas laikotarpiu, už kurį solidariai turi sumokėti baudą, nepriėmė su valdymu susijusio oficialaus sprendimo. Taigi Bendrasis Teismas nusprendė, kad kontroliuojančio subjekto faktinė lemiama įtaka pažeidimą padariusiam asmeniui gali būti daroma tik pirmajam subjektui priimant su valdymu susijusius sprendimus, laikantis bendrovių teisėje numatytų formos reikalavimų.
66 Taip nusprendęs Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, kuri buvo priminta šio sprendimo 60 punkte, matyti, kad siekiant nustatyti, ar pažeidimą padaręs asmuo pats sprendžia dėl savo elgesio rinkoje, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus duomenis apie ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, kurie sieja šį asmenį su jį kontroliuojančiu subjektu, ir taip atsižvelgti į ekonominę realybę. Todėl šiuo atžvilgiu negali pakakti vien to, kad kontroliuojantis subjektas nepriėmė su valdymu susijusio oficialaus sprendimo pagal bendrovių teisėje numatytus formos reikalavimus.
67 Antra, skundžiamo sprendimo 55–57 punktuose Bendrojo Teismo atliktoje analizėje padaryta ta pati teisės klaida. Iš šio sprendimo 62 ir 63 punktuose nurodytos informacijos matyti, kad Bendrasis Teismas, remdamasis vien atsižvelgiant į bendrovių teisę atlikta analize, nusprendė, jog faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpcija nuginčyta, tačiau prieš padarydamas šią išvadą neatsižvelgė į ekonominius, organizacinius ir teisinius ryšius, kurie sieja Portielje su Gosselin. Nors atrodo, kad skundžiamo sprendimo 57 punkte Bendrąjį Teismą domina tarp Portielje ir Gosselin egzistuojantys asmeniniai ryšiai, iš šio punkto teksto matyti, kad minėtas teismas šiuos ryšius išnagrinėjo tik atsižvelgdamas į bendrovių teisę. Bendrojo Teismo tuose 55–57 punktuose arba kituose to paties sprendimo punktuose pateiktuose motyvuose nėra jokio teiginio, kuris parodytų, kad teismas atsižvelgė į kitas aplinkybes tam, kad pagrįstų savo išvadą, jog Portielje pavyko nuginčyti minėtą prezumpciją įrodant, kad nagrinėjamu laikotarpiu Gosselin savarankiškai apsprendė savo komercinę politiką.
68 Taip nusprendęs, Bendrasis Teismas taip pat nukrypo nuo šio sprendimo 60 punkte primintos teismo praktikos ir, be kita ko, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 74 punkte, neatsižvelgė į tai, kad nebūtinai reikia, jog būtų priimti oficialūs valdymo organų sprendimai, siekiant pripažinti, kad egzistuoja ekonominis vienetas, kurį sudaro pažeidimą padaręs asmuo ir jį kontroliuojantis subjektas, ir, priešingai, šis vienetas gali būti sudarytas ir neoficialiai, be kita ko, dėl asmeninių ryšių tarp teisės subjektų, sudarančių tokį ekonominį vienetą, buvimo.
69 Todėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra ir trečia dalys yra pagrįstos ir nereikia nagrinėti šio pagrindo pirmos dalies, kurioje Komisija teigia, kad buvo iškraipyti įrodymai.
70 Šios išvados negali paneigti Portielje teiginys, kad požiūris, reikalaujantis atsižvelgti į aspektus, išeinančius už bendrovių teise grindžiamų aspektų ribų, padaro faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpciją nenuginčijamą.
71 Remiantis Teisingumo Teismo praktika, prezumpcija neperžengia priimtinumo ribų, jeigu ji proporcinga siekiamam teisėtam tikslui, egzistuoja galimybė pateikti priešingus įrodymus ir užtikrinamos teisės į gynybą. Tai, kad yra sudėtinga pateikti priešingų įrodymų, kurių reikia prezumpcijai paneigti, arba vien tai, kad subjektas konkrečiu atveju nepateikia įrodymų, galinčių paneigti prezumpciją, savaime nereiškia, kad ji iš tikrųjų yra nenuginčijama, visų pirma tuomet, kai, kaip yra nagrinėjamos prezumpcijos atveju, subjektai, kuriems prezumpcija taikoma, turi geriausias galimybes ieškoti šių įrodymų savo pačių veiklos sferoje (minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 62, 66 ir 70 punktai).
72 Todėl negali būti konstatuotas joks Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio arba 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimas.
73 Kadangi apeliacinio skundo pagrindai pagrįsti, apeliacinį skundą reikia tenkinti ir kartu panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 4 ir 6 punktus, kuriais Bendrasis Teismas panaikino iš dalies pakeistą ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis susijęs su Portielje, ir priteisė iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, susijusias su byla T‑209/08.
Dėl ieškinio Bendrajame Teisme
74 Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį, jei apeliacinis skundas pagrįstas, Teisingumo Teismas, panaikindamas Bendrojo Teismo sprendimą, gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti. Teisingumo Teismas mano, kad taip yra nagrinėjamu atveju.
75 Kaip matyti iš šio sprendimo 19 punkto, Portielje Bendrajame Teisme nurodė penkis ieškinio pagrindus: pirmąjį kaip pagrindinį, o kitus keturis kaip papildomus, ir šiuo atžvilgiu pažymėjo, kad jam atsakomybė už Gosselin padarytą pažeidimą gali tekti tik tuo atveju, jei pastaroji pati padarė EB 81 straipsnio pažeidimą.
Dėl ieškinio pirmojo pagrindo
76 Šiame ieškinio pagrinde Portielje tvirtina: kadangi nevykdo ūkinės veiklos, jis negali būti laikomas įmone, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį. Todėl jam negali būti taikomos Sąjungos konkurencijos teisės taisyklės, ir dėl to Komisija, nepažeisdama šių nuostatų, negalėjo jo laikyti atsakingu už Gosselin padarytą pažeidimą.
77 Šiuo atžvilgiu pakanka pažymėti, kad iš apeliacinio skundo pirmojo pagrindo analizės matyti, jog šis pirmasis ieškinio Bendrajame Teisme pagrindas yra nepagrįstas.
Dėl ieškinio antrojo pagrindo
78 Antrajame ieškinio pagrinde Portielje tvirtina, kad įrodė, jog nedarė jokios lemiamos įtakos komercinei ar strateginei Gosselin politikai. Ginčijamame sprendime nusprendusi priešingai, Komisija pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį.
79 Komisija mano, kad šis ieškinio pagrindas yra nepagrįstas.
80 Pirmiausia primintina, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 18 d. Portielje kontroliavo beveik visas Gosselin akcijas, todėl Komisija pagrįstai galėjo manyti, kaip matyti iš apeliacinio skundo pirmojo pagrindo analizės, jog Portielje tuo laikotarpiu iš tiesų darė lemiamą įtaką komercinei Gosselin politikai ir tuo laikotarpiu Portielje ir Gosselin buvo viena įmonė, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį. Todėl, siekdamas nuginčyti šią prezumpciją, Portielje turėjo pateikti informacijos, galinčios įrodyti, kad Gosselin minėtu laikotarpiu rinkoje veikė savarankiškai.
81 Nagrinėjamu atveju Portielje Bendrajame Teisme pirmiausia rėmėsi tuo, kad jo vadovybė pirmą kartą susirinko tik po to, kai pažeidimas buvo baigtas. Antra, jis pažymėjo, kad vienintelė jo veikla yra naudotis su nagrinėjamomis akcijomis susijusiomis balsavimo teisėmis per visuotinį Gosselin akcininkų susirinkimą; pagal Belgijos bendrovių teisę už bendrovės valdymą atsakinga valdyba, o ne visuotinis akcininkų susirinkimas, ir bet kuriuo atveju per nagrinėjamą laikotarpį nebuvo sušauktas nė vienas visuotinis Gosselin akcininkų susirinkimas. Trečia, Portielje nedarė jokios įtakos Gosselin valdybos sudėčiai, nes ši valdyba jau buvo sudaryta prieš 2002 m. sausio 1 d. ir jos sudėtis nagrinėjamu laikotarpiu nepasikeitė. Remdamasis tuo jis daro išvadą, kad faktiškai buvo neįmanoma, jog jis Gosselin būtų daręs bent menkiausią įtaką.
82 Dublike Portielje pridūrė, kad akcijų sertifikatai fondui išduoti tik 2002 m. gruodžio 11 d., kad iš šešių jo valdybą sudarančių narių tik pusė posėdžiavo ir Gosselin valdyboje, kad tik Portielje valdyba, o ne jos nariai, veikiantys už bet kokio valdymo organo ribų, turi vadovavimo įgaliojimus ir kad jis pirmą sprendimą priėmė raštu, tačiau tai padarė po to, kai pažeidimas buvo baigtas.
83 Šiuo atžvilgiu pirmiausia pažymėtina, kad, kaip matyti iš apeliacinio skundo antrojo pagrindo analizės, tokių aplinkybių iš esmės ir neatsižvelgiant į ypatingas aplinkybes savaime nepakanka siekiant nustatyti, kad faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpcija nuginčyta.
84 Toliau Komisija ginčijamo sprendimo 451 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo, jog Portielje patvirtino, kad „jo tikslas yra įsigyti akcijų iš akcininkų už akcijų sertifikatų išleidimą akcininkams, taip įgytų akcijų valdymas, naudojimasis visomis su akcijomis susijusiomis teisėmis, kaip antai bet kokio galimo atlygio gavimas, naudojimasis balso teise ir bet kokių kitų veiksmų, plačiausia prasme susijusių su tuo, kas nurodyta arba gali turėti tam įtakos, atlikimas“, o 452 konstatuojamojoje dalyje nurodė, jog Portielje „neginčija, kad jo tikslas yra užtikrinti vienodą Gosselin ir kitų dukterinių bendrovių valdymą“.
85 Be to, iš Portielje įstatų ir ginčijamo sprendimo 46, 446 ir 452 konstatuojamųjų dalių matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu Portielje ir Gosselin vadovavo tie patys asmenys – tai Portielje patvirtino savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus. Iš tiesų tie trys asmenys, turintys balsų daugumą Portielje valdyboje, kurioje sprendimai paprastai priimami paprasta balsų dauguma, tuo pačiu metu visi trys sudarė ir visą Gosselin valdybą.
86 Galiausiai, be šio sprendimo 81 ir 82 punktuose primintų formalių aplinkybių, Portielje nepateikė nė vienos konkrečios aplinkybės, galinčios patvirtinti, kad, nepaisant šios interesų painiavos, kylančios visų pirma dėl šių ypač tvirtų asmeninių ryšių buvimo ir Portielje siekiamo tikslo, Gosselin nagrinėjamu laikotarpiu rinkoje veikė savarankiškai.
87 Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Bendrajame Teisme nurodytas antrasis ieškinio pagrindas nepagrįstas.
Dėl ieškinio trečiojo pagrindo
88 Trečiajame ieškinio pagrinde Portielje tvirtina, kad Komisija pažeidė EB 81 straipsnį dviem atžvilgiais. Pirma, Komisija nenustatė, kad bendrovei Gosselin priskirti veiksmai gali būti laikomi reikšmingais konkurencijos apribojimais, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį. Antra, Komisija taip pat nenustatė, kad susitarimas, kuriame dalyvavo Gosselin, galėjo labai paveikti prekybą tarp valstybių narių. Šiuo atžvilgiu esą nepakanka to, kad nagrinėjamos paslaugos yra tarptautinis perkraustymas, ir Komisija klaidingai rėmėsi apyvartos ir rinkos dalies ribomis, numatytomis Gairių dėl poveikio prekybai 53 punkte, be kita ko, dėl to, kad nagrinėjamam susitarimui tai netiko ir kad Komisija neapibrėžė reikšmingos rinkos.
89 Komisija mano, kad šis ieškinio pagrindas yra nepagrįstas.
90 Pirmiausia reikia priminti, kad Gosselin buvo laikoma atsakinga už nagrinėjamą pažeidimą tik nuo 1992 m. sausio 31 d. ir kad visų pirma iš ginčijamo sprendimo 307 konstatuojamosios dalies matyti, jog ji, kiek tai susiję su Komisijos nustatytu vienu ir tęstiniu pažeidimu, buvo laikoma atsakinga tik už susitarimą dėl komisinių mokesčių ir už susitarimą dėl tariamų sąmatų, tačiau nebuvo laikoma atsakinga už susitarimą dėl kainų, kuris tuo metu, kai ji pradėjo dalyvauti kartelyje, nebebuvo įgyvendinamas taip, kaip sutarta kartelio pradžioje.
91 Dėl Portielje argumentų pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisija konkurencijos apribojimo egzistavimą įvertino to sprendimo 346–370 konstatuojamosiose dalyse. 349 konstatuojamojoje dalyje ji, be kita ko, pažymėjo, kad „susitarimo dėl kainų, susitarimo dėl komisinių mokesčių ir susitarimo dėl tariamų sąmatų tikslas yra nustatyti ir išlaikyti aukštą tarptautinio perkraustymo paslaugų Belgijoje kainų lygį ir pasidalyti šią rinką“.
92 Konkrečiai kalbant dėl susitarimo dėl komisinių mokesčių, pažymėtina, jog Komisija to sprendimo 351–357 konstatuojamosiose dalyse konstatavo, kad, visų pirma atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, komisiniai mokesčiai lėmė tiesioginį ar netiesioginį kainos už šias paslaugas nustatymą, manipuliavimą kvietimo teikti pasiūlymus procedūra arba klientų pasidalijimą ir to rezultatas buvo aukštesnis kainų už šias paslaugas lygis, nei būtų buvęs normalios konkurencijos sąlygomis. Dėl susitarimo dėl tariamų sąmatų ji to paties sprendimo 358–360 konstatuojamosiose dalyse nurodė, kad susitarimo esmė buvo manipuliavimas kvietimo teikti pasiūlymus procedūra, kuris iškreipia kliento pasirinkimą ir lemia aukštesnį kainų lygį, nei jis būtų buvęs normalios konkurencijos sąlygomis.
93 Ginčijamo sprendimo 361–365 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad tiek tiesioginis ir netiesioginis kainų nustatymas, tiek rinkos ir klientų pasidalijimas pagal patį savo pobūdį yra konkurencijos apribojimai, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, ir kad manipuliavimas kvietimo teikti pasiūlymus procedūra taip pat yra toks apribojimas. Tuo remdamasi, ji sprendimo 366 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad „visų šių susitarimų tikslas – apriboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.
94 Be to, savo ieškinyje Bendrajame Teisme Portielje „pripažįsta, kad Gosselin gavo arba pervedė komisinių mokesčių už atitinkamą tarptautinį perkraustymą ir kad ji prašė arba pateikė tariamų sąmatų vykdant kitą atitinkamą tarptautinį perkraustymą“. Taigi Portielje neginčija Gosselin dalyvavimo susitarime dėl komisinių mokesčių ir susitarime dėl tariamų sąmatų. Jis paprasčiausia tvirtina, kad pastarieji, kaip ir susitarimas dėl kainų, negali būti laikomi dideliais konkurencijos apribojimais, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, nes, kiek tai susiję su Gosselin, komisinių mokesčių gavimas ar mokėjimas arba tariamų sąmatų prašymas ar teikimas nevyko kartu kaip nors pasidalijant klientus ar susitariant dėl kainų.
95 Tačiau pirmiausia konstatuotina, kad susitarimai, kuriuose dalyvavo Gosselin, pagal patį jų pobūdį, kaip teisingai įrodė Komisija ginčijamame sprendime, turėjo lemti dirbtinai aukštą nagrinėjamų perkraustymo paslaugų kainų lygio nustatymą ir šių paslaugų klientų pasidalijimą. Taigi tai buvo slapto susitarimo formos, darančios ypač didelę žalą normaliam konkurencijos veikimui. Tai, kad, Gosselin nuomone, taip nebuvo, kaip ir tai, kad Gosselin nedalyvavo susitarime dėl kainų, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės ir dėl to negali įrodyti Komisijos klaidos buvimo, kiek tai susiję su susitarimo dėl komisinių mokesčių ir susitarimo dėl tariamų sąmatų kvalifikavimu kaip susitarimų, kurių tikslas – labai apriboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.
96 Toliau argumentas, kad Komisija neturėjo pagrindo priskirti bendrovei Gosselin atsakomybės už susitarimus dėl klientų pasidalijimo ir susitarimus dėl kainų, grindžiamas prielaida, kad susitarimai dėl komisinių mokesčių ir tariamų sąmatų, kuriuose, akivaizdu, Gosselin dalyvavo, negali būti kvalifikuojami kaip susitarimai dėl klientų pasidalijimo arba susitarimai dėl kainų. Iš ankstesnio punkto matyti, kad tokia prielaida yra klaidinga. Dėl to šį argumentą reikia atmesti.
97 Galiausiai iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog tam, kad būtų taikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, nebūtina atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, jei paaiškėja, kad susitarimu siekiama trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje (1966 m. liepos 13 d. Sprendimo Consten ir Grundig prieš Komisiją, 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429, 496 ir minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 261 punktas).
98 Todėl aplinkybė, kad susitarimų dėl komisinių mokesčių ir tariamų sąmatų poveikis nepasireiškė dideliu konkurencijos apribojimu, visų pirma taip, kaip juos įgyvendino Gosselin, negali lemti ginčijamo sprendimo neteisėtumo net ir padarius prielaidą, kad ši aplinkybė nustatyta, nes Komisija turėjo pagrindą manyti, kad minėtų susitarimų tikslas yra labai apriboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį; Teisingumo Teismas tai konstatavo šio sprendimo 95 punkte.
99 Antra, reikia priminti, jog, remiantis Teisingumo Teismo praktika, tam, kad galėtų daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, įmonių sprendimai, susitarimai ar suderinti veiksmai, atsižvelgiant į objektyvių teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, turi leisti pakankamai tiksliai numatyti, kad jie tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai daro poveikį prekybai tarp valstybių narių, ir tai daroma taip, kad nuogąstaujama, jog jie gali kliudyti kurti vientisą valstybių narių rinką. Be to, šis poveikis neturi būti mažas (2006 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Asnef-Equifax ir Administración del Estado, C‑238/05, Rink. p. I‑11125, 34 punktas ir jame nurodyta teismo praktika ir 2009 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją, C‑125/07 P, C‑133/07 P, C‑135/07 P ir C‑137/07 P, Rink. p. I‑8681, 36 punktas).
100 Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad visą valstybės narės teritoriją apimantis kartelis vien dėl savo pobūdžio sustiprina nacionalinių rinkų atskyrimą ir taip trukdo ESV Sutartimi siekiamai ekonominei skvarbai, todėl gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 19 d. Sprendimo Arduino, C‑35/99, Rink. p. I‑1529, 33 punktą; minėto Sprendimo Asnef‑Equifax ir Administración del Estado 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei minėto Sprendimo Erste Group Bank ir kt. prieš Komisiją 38 punktą), ir kad atitinkamų paslaugų tarptautinis pobūdis yra svarbus veiksnys vertinant, ar daromas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą (pagal analogiją žr. 1987 m. spalio 1 d. Sprendimo Vereniging van Vlaamse Reisbureaus, 311/85, Rink. p. 3801, 18 ir 21punktus).
101 Be to, taikant EB 81 straipsnio 1 dalį reikšmingos rinkos apibrėžimu siekiama vienintelio tikslo – nustatyti, ar atitinkamas susitarimas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir ar jo tikslas arba poveikis yra konkurencijos bendrojoje rinkoje trukdymas, ribojimas arba iškraipymas (2006 m. vasario 16 d. Nutarties Adriatica di Navigazione prieš Komisiją, C‑111/04 P, 31 punktas).
102 Nagrinėjamu atveju Komisija ginčijamo sprendimo 372–373 konstatuojamosiose dalyse nusprendė, kad nagrinėjami susitarimai „gali daryti žymų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai“, atsižvelgiant visų pirma į tai, kad nagrinėjamų paslaugų pobūdis yra tarpvalstybinis ir kad „nagrinėjamų perkraustymo bendrovių rinkos dalių suma viršija 5 % tarptautinio perkraustymo paslaugų Belgijoje rinkos, <...> jų rinkos dalių suma yra apie 50 %“. Be to, Komisija nagrinėjamą rinką apibūdino to paties sprendimo 88–94 konstatuojamosiose dalyse, kuriose ji visų pirma pažymėjo, kad atitinkamos paslaugos yra „tarptautinio perkraustymo paslaugos Belgijoje, t. y. perkraustymo „nuo durų iki durų“ paslaugos, kai perkraustoma iš Belgijos arba į Belgiją“, kad kartelio dalyvių 2002 m. turėta rinkos dalis sudaro „apie 50 %“, kad, atsižvelgiant į tai, jog „Belgija priklauso svarbiems geopolitiniams centrams ir yra <...> komercinių mainų centras“, daug tarptautinių įmonių, turinčių Belgijoje buveinę arba filialą, kreipiasi į tarptautinio perkraustymo bendroves, kad perkraustytų jų ir jų darbuotojų turtą, ir kad geografinis kartelio centras buvo Belgijoje.
103 Iš to, kas pasakyta, matyti, kad, pirma, remiantis šio sprendimo 101 punkte priminta Teisingumo Teismo praktika, ginčijamame sprendime atliktas rinkos apibūdinimas yra pakankamas nustatyti, ar nagrinėjamas kartelis galėjo daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Be to, priešingai, nei tvirtina Portielje, negalima tvirtinti, kad Komisija neapibrėžė reikšmingos rinkos, nes to paties sprendimo 88–94 konstatuojamosiose dalyse ji nustatė su karteliu susijusios produktų rinkos ir geografinės rinkos apimtį – tai yra būtent Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinka. Taigi tokio aprašymo pakako, kad ji galėtų remtis gairių dėl poveikio prekybai 53 punkte numatyta rinkos dalies riba.
104 Toliau, viena vertus, iš bylos Bendrajame Teisme medžiagos matyti, kad kartelio dalyvių turėtų reikšmingos rinkos dalių suma gerokai didesnė nei 5 %. Kita vertus, atsižvelgiant ir į šio sprendimo 100 punkte primintą teismo praktiką, ir į nagrinėjamo pažeidimo požymius, kuriuos Komisija apibrėžė ginčijamame sprendime, gairių dėl poveikio prekybai 53 punkte įtvirtinta sąlyga, susijusi su nagrinėjamo kartelio pobūdžiu, akivaizdžiai yra įvykdyta.
105 Esant tokioms aplinkybėms ir atsižvelgiant visų pirma į tai, kad minėtame 53 punkte numatyta 5 % dydžio rinkos dalies riba akivaizdžiai viršyta, Komisija turėjo pagrindą daryti išvadą, kad nagrinėjami susitarimai gali labai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį.
106 Galiausiai kadangi, remiantis gairių dėl poveikio prekybai 53 punktu, kartelių, kaip antai nagrinėjamo šioje byloje, atveju vien 5 % dydžio rinkos dalies ribos viršijimo gali pakakti tam, kad būtų įrodytas didelis poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai, ir ši riba nagrinėjamu atveju gerokai viršyta, Portielje argumentas, kuriuo siekiama parodyti, kad Komisija neįrodė, jog ši EB 81 straipsnio taikymo sąlyga įvykdyta, gali būti atmestas, o Teisingumo Teismui nebereikia išsakyti savo pozicijos dėl kitų Portielje nurodytų aspektų.
107 Iš to, kas pasakyta, matyti, kad trečiasis ieškinio pagrindas, kurį Portielje nurodė savo ieškinyje Bendrajam Teismui, atmestinas, nes nė viena iš jo dalių nėra pagrįsta.
Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo
108 Nurodydama ketvirtąjį ieškinio pagrindą Portielje tvirtina, kad apskaičiuodama bendrovei Gosselin skirtą baudą Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą ir 3 dalį, taip pat baudų apskaičiavimo gaires, pirma, nustatydama Gosselin padaryto pažeidimo sunkumą. Ji padarė tuos pačius pažeidimus, antra, nes apskaičiuodama bazinį bendrovei Gosselin skirtos baudos dydį rėmėsi šios bendrovės pardavimų laikotarpiu nuo 2000 m. liepos 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d. verte, o ne pardavimų laikotarpiu nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. birželio 30 d. verte, ir, trečia, atmetė Gosselin nurodytas lengvinančias aplinkybes.
109 Komisija mano, kad šį ieškinio pagrindą iš esmės reikia atmesti.
110 Pirma, pažymėtina, kad Portielje argumentas, jog vertindama Gosselin padaryto pažeidimo sunkumą Komisija neatsižvelgė į visas nagrinėjamu atveju svarbias aplinkybes, taip pat paremtas prielaida, kad, pirma, dalyvavimas tik susitarimuose dėl komisinių mokesčių ir tariamų sąmatų kokybiniu požiūriu skyrėsi nuo dalyvavimo susitarime dėl kainų ir, antra, susitarimai, kuriuose Gosselin dalyvavo, nepriklauso sunkiausiems konkurencijos apribojimams. Portielje teigimu, dėl to Komisija neturėjo pagrindo manyti, kad Gosselin padaryto pažeidimo sunkumas buvo identiškas kitų nagrinėjamo kartelio dalyvių, visų pirma tų, kurie dalyvavo susitarime dėl kainų, padarytų pažeidimų sunkumui, todėl ji, nustatydama bazinį baudos dydį, negalėjo remtis ta pačia 17 % visų dalyvių pardavimų vertės proporcija.
111 Tačiau iš Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio trečiojo pagrindo pirmos dalies analizės matyti, kad ši prielaida yra klaidinga, nes Komisija pagrįstai priskyrė susitarimus dėl komisinių mokesčių ir tariamų sąmatų susitarimams dėl kainų ir klientų pasidalijimo, be to, šie susitarimai, kaip ir susitarimai dėl kainų, akivaizdžiai priklauso sunkiausių konkurencijos ribojimų kategorijai. Todėl minėtas argumentas atmestinas ir dėl tos pačios priežasties Portielje prašymas, kad Teisingumo Teismas naudodamasis savo neribota kompetencija sumažintų bendrovei Gosselin skirtą baudą, yra netenkintinas.
112 Antra, primintina, kad sprendimu dėl dalinio pakeitimo Komisija pakeitė ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su Gosselin pardavimų verte, kuri buvo pagrindas apskaičiuojant šiai bendrovei skirtą baudą, perskaičiavo šią baudą remdamasi šios bendrovės pardavimų verte laikotarpiu nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. birželio 30 d. ir atitinkamai pakeitė jai skirtą baudą. Todėl antra Portielje argumentų dalis nebeteko savo dalyko.
113 Trečia, kalbant apie lengvinančias aplinkybes, Portielje iš esmės reikalauja, kad būtų atsižvelgta į lengvinančią aplinkybę, susijusią su menku jo dalyvavimu ir nedideliu vaidmeniu darant pažeidimą, o tai iš esmės atitinka baudų apskaičiavimo gairių 29 punkto trečioje įtraukoje numatytą lengvinančią aplinkybę, taip pat – į to paties 29 punkto penktoje įtraukoje numatytą lengvinančią aplinkybę.
114 Šiuo atžvilgiu primintina, pirma, kad, remiantis minėto 29 punkto trečia įtrauka, „kai susijusi įmonė pateikia įrodymų, kad jos dalyvavimas pažeidime [darant pažeidimą] buvo tikrai menkas, ir įrodo, kad per laikotarpį, per kurį buvo prisijungusi prie neteisėtų susitarimų, ji iš esmės tų susitarimų nevykdė, rinkoje veikdama pagal konkurencijos principus“, Komisija gali pripažinti, kad esama lengvinančių aplinkybių, ir sumažinti bazinį baudos dydį.
115 Vien tai, kad Gosselin nedalyvavo susitarime dėl kainų ir jokiame kartelio susirinkime, savaime nėra pakankamas įrodymas, kad įvykdytos minėtoje trečioje įtraukoje numatytos sąlygos arba kad Gosselin vaidmuo nagrinėjame kartelyje buvo nedidelis, visų pirma turint omenyje tai, kad, kaip priminta šio sprendimo 90 punkte, ši bendrovė nebuvo laikoma atsakinga už dalyvavimą susitarime dėl kainų ir jos dalyvavimo kartelyje laikotarpiu kartelis veikė taip, kad jo dalyviams nebuvo būtina rinktis į posėdžius.
116 Be to, konstatuotina, kad nors, kaip tvirtina Portielje, siekdama neatsižvelgti į minėtą lengvinančią aplinkybę Komisija negalėjo naudingai remtis tuo, jog Gosselin buvo laikoma atsakinga už vieną ir tęstinį pažeidimą, visų pirma iš ginčijamo sprendimo 280 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija turėjo daug tiesioginių įrodymų dėl Gosselin dalyvavimo susitarimuose dėl komisinių mokesčių ir tariamų sąmatų. Bet kuriuo atveju jau vien šių įrodymų pakanka atmesti bet kokį teiginį dėl menko dalyvavimo kartelyje.
117 Esant šioms aplinkybėms, Portielje neįrodė, kad ginčijamame sprendime atsisakiusi atsižvelgti, kiek tai susiję su Gosselin, į lengvinančią aplinkybę, susijusią su menku jos dalyvavimu ir nedideliu vaidmeniu kartelyje, Komisija padarė teisės klaidą.
118 Kita vertus, dėl teiginio, kad antikonkurencinius Gosselin veiksmus leido viešosios valdžios institucijos, pakanka pažymėti, kad, be paprastų nepatvirtintų teiginių, Portielje nenurodo jokios aplinkybės, kuri įrodytų, jog Komisija, kaip institucija, leido arba skatino sudaryti susitarimus dėl komisinių mokesčių ar tariamų sąmatų, kaip tai suprantama pagal baudų apskaičiavimo gairių 29 punkto penktą įtrauką. Todėl neįrodyta, kad Komisija Gosselin atveju klaidingai atsisakė atsižvelgti į minėtą lengvinančią aplinkybę.
119 Tai reiškia, kad ieškinio Bendrajame Teisme ketvirtasis pagrindas tiek, kiek jis dar turi dalyką, yra nepagrįstas.
Dėl ieškinio penktojo pagrindo
120 Penktajame ieškinio pagrinde Portielje tvirtina, kad net jei trečiasis ir ketvirtasis jos ieškinio pagrindai būtų atmesti, ginčijamą sprendimą reikia panaikinti dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo, nes, pirma, Gosselin veiksmai objektyviu ir kokybiniu požiūriais skiriasi nuo kitų nagrinėjamo kartelio dalyvių veiksmų, kadangi Gosselin nedalyvavo susitarimuose dėl kainų ar klientų pasidalijimo, ir, antra, apskaičiuodama bazinį baudos dydį Komisija rėmėsi Gosselin pardavimų verte priešpaskutiniais ūkiniais metais prieš baigiant pažeidimą.
121 Šiuo atžvilgiu pakanka pažymėti, kad, viena vertus, iš ieškinio Bendrajame Teisme trečiojo pagrindo pirmos dalies analizės matyti, jog susitarimus, kuriuose dalyvavo Gosselin, Komisija pagrįstai kvalifikavo kaip susitarimus dėl kainų ir klientų pasidalijimo, dėl to Gosselin veiksmai iš esmės nesiskyrė nuo kitų kartelio dalyvių veiksmų. Kita vertus, kaip konstatuota šio sprendimo 112 punkte, antra Portielje argumentų dalis nebeteko savo dalyko po to, kai Komisija priėmė sprendimą dėl dalinio pakeitimo. Todėl šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
122 Iš to, kas pasakyta, matyti: kadangi nė vienas Portielje Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio dėl panaikinimo pagrindas nėra pagrįstas, turi būti atmestas visas ieškinys.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
123 Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teismas priima galutinį sprendimą byloje, jis sprendžia ir bylinėjimosi išlaidų klausimą. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniam procesui pagal to paties 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
124 Kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo patenkinti nei Portielje apeliacinio skundo reikalavimai, nei jo ieškinio dėl panaikinimo byloje T‑209/08 reikalavimai, o Komisija prašė priteisti bylinėjimosi šiose dviejose instancijose išlaidas, iš Portielje turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos ir šioje instancijoje, ir Bendrajame Teisme.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
1. Panaikinti 2011 m. birželio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimo Gosselin Group NV ir kt. prieš Komisiją (T‑208/08 ir T‑209/08) rezoliucinės dalies 4 ir 6 punktus.
2. Atmesti Stichting Administratiekantoor Portielje ieškinį byloje T‑209/08.
3. Priteisti iš Stichting Administratiekantoor Portielje bylinėjimosi išlaidas ir pirmojoje instancijoje byloje T‑209/08, ir apeliaciniame procese.
Parašai.