GENERALINIO ADVOKATO

YVES BOT IŠVADA,

pateikta 2018 m. birželio 13 d. (1)

Byla C‑213/17

X

prieš

Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie

(Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Amsterdame posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Sienos, prieglobstis ir imigracija – Reglamentas (ES) Nr. 604/2013 – Valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymas – Pagal 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų atsakinga valstybė narė – Res judicata galią įgijęs teismo sprendimas, kuriuo atmestas pirmasis tarptautinės apsaugos prašymas –Tebevykstanti skundo dėl sprendimo, kuriuo atmestas antrasis tarptautinės apsaugos prašymas, nagrinėjimo procedūra – Europos arešto orderio išdavimas siekiant patraukti prašytoją baudžiamojon atsakomybėn – Naujo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimas kitoje valstybėje narėje – Suinteresuotojo asmens perdavimas vykdant Europos arešto orderį – Atsiėmimo procedūra – 23 straipsnio 3 dalis – Prašymui pateikti nustatytų terminų pasibaigimo pasekmės – Atsakomybės perėjimas valstybei narei, kurioje pateiktas naujas tarptautinės apsaugos prašymas – 24 straipsnio 1 dalis – Taikymo taisyklės – 24 straipsnio 5 dalis – Pareigos pateikti informaciją apimtis – 17 straipsnio 1 dalis – Diskrecinės išlygos apimtis – Direktyva 2013/32/ES – 31 ir 46 straipsniai – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 41 straipsnis – Teisė į gerą administravimą – 47 straipsnis – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą“

I.      Įžanga

1.        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai(2), 17 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 3 dalies ir 24 straipsnio išaiškinimo, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Amsterdame posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) iš esmės siekia nustatyti valstybę narę, atsakingą už tarptautinės apsaugos prašymo, kurį Pakistano pilietis X pateikė Italijoje, nagrinėjimą.

2.        Šios bylos teisinės ir faktinės aplinkybės yra sudėtingos(3) ne tik todėl, kad suinteresuotasis asmuo pateikė daug tarptautinės apsaugos prašymų dviejose skirtingose valstybėse narėse, bet ir todėl, kad į šių prašymų nagrinėjimo procedūrą įsiterpia ir lygiagrečiai vykstantis baudžiamasis procesas, kurio metu buvo išduotas Europos arešto orderis dėl prieglobsčio prašytojo suėmimo.

3.        Nyderlandai – tai valstybė narė, kurioje suinteresuotasis asmuo pateikė savo pirmąjį, antrąjį ir ketvirtąjį tarptautinės apsaugos prašymus. Taikant reglamente „Dublinas III“ nurodytą pagrindinį atsakomybės nustatymo kriterijų, ši valstybė narė buvo atsakinga už dviejų pirmųjų prašymų nagrinėjimą. Pirmasis tarptautinės apsaugos prašymas(4) buvo atmestas res judicata galią įgijusiu teismo sprendimu. Antrasis tarptautinės apsaugos prašymas(5) buvo atmestas kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimu, dėl kurio buvo paduotas skundas Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių bylų skyrius, Nyderlandai). Per tą laiką suinteresuotasis asmuo pabėgo iš Nyderlandų teritorijos ir atvyko į Italiją – valstybę narę, kurioje jis pateikė savo trečiąjį tarptautinės apsaugos prašymą(6), o Nyderlandų Karalystė išdavė Europos arešto orderį dėl šio asmens suėmimo siekdama patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn ir pareikalavo, kad Italijos Respublika jį perduotų. Paskui Nyderlandų Karalystė paprašė Italijos valdžios institucijų atsiimti suinteresuotąjį asmenį tam, kad būtų išnagrinėtas šis trečiasis prašymas.

4.        Taigi Italija – tai valstybė narė, į kurios teritoriją atvyko suinteresuotasis asmuo ir kurioje tada, kai Nyderlandų Karalystė išdavė Europos arešto orderį, jis pateikė trečiąjį prašymą. Todėl Italijos Respublikos statusas yra dvejopas. Pirma, ji yra Europos arešto orderį vykdanti valstybė narė, kuri privalo perduoti prašytoją Nyderlandų valdžios institucijoms siekdama patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn. Antra, ji yra prašoma valstybė narė, į kurią pastarosios institucijos kreipėsi siekdamos, kad ji atsiimtų prašytoją ir išnagrinėtų jo prieglobsčio prašymą. Nors, taikant reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 1 dalį, Italijos Respublika turėjo teisę prašyti Nyderlandų Karalystės atsiimti X, ji šią teisę prarado nepateikusi savo prašymo per šio straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus. Taigi, remdamosi reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalimi (jos tekstą reikės išaiškinti šioje išvadoje) Nyderlandų valdžios institucijos nusprendė, kad Italijos Respublika, nepateikusi prašymo atsiimti X, tapo nauja valstybe nare, atsakinga už trečiojo prašymo nagrinėjimą. Todėl šios valdžios institucijos nusprendė perduoti suinteresuotąjį asmenį Italijos valdžios institucijoms ir, be to, paskelbė, kad nėra kompetentingos nagrinėti joms pateiktą ketvirtąjį tarptautinės apsaugos prašymą.

5.        Atsižvelgdamas į šių teisinių ir faktinių aplinkybių ypatumus rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Amsterdame posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas) kelia klausimą, ar galimas toks atsakomybės perėjimas, kaip jį traktuoja Nyderlandų valdžios institucijos. Dėl to prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda Teisingumo Teismui klausimą ne tik dėl apimties ir taikymo sąlygų dviejų procedūrinių reglamento „Dublinas III“ nuostatų, kuriomis Nyderlandų Karalystė grindžia šį atsakomybės perėjimą, t. y. dėl šio reglamento 23 ir 24 straipsnių, bet ir dėl minėto reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos diskrecinės išlygos apimties ir taikymo sąlygų.

6.        Nagrinėjama byla parodo Dublino sistemos silpnas vietas ir struktūrines spragas, jas, beje, Komisija ketina ištaisyti ir įvykdyti galiojančio teisinio pagrindo reformą(7).

7.        Ši byla įrodo, kad Dublino sistema – tai iš tikrųjų nacionalinių prieglobsčio sistemų derinys, o ne bendra Europos prieglobsčio sistema ir kad reglamentu „Dublinas III“ įtvirtintas atsakomybės pasidalijimo mechanizmas paremtas techninio ir administracinio pobūdžio taisyklėmis, kurios įgyvendinamos neatsižvelgiant į jų pasekmes asmenims ir materialines ir finansines sąnaudas, o tai kenkia Dublino sistemos veiksmingumui ir prieštarauja bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslui.

8.        Tai yra griežtas vertinimas, bet, mano nuomone, jis teisingas, atsižvelgiant į beveik absurdiškas pasekmes, kurių gali kilti aklai taikant atsakomybės perėjimo mechanizmą, įtvirtintą reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalyje.

9.        Todėl šioje byloje, remdamasis toliau pateiktais argumentais, iš esmės išdėstysiu priežastis, dėl kurių manau, kad reikia nukrypti nuo reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalies, pagal kurią numatytas atsakomybės perėjimas pasibaigus terminams, nustatytiems tam, kad būtų galima pateikti prašymą atsiimti, nepaisant jos formuluotės aiškumo.

10.      Kadangi šis atsakomybės perėjimas įvyksta automatiškai, neatsižvelgiant į jo pasekmes asmenims ir materialines pasekmes, manau, kad tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra nebeatitinka racionalumo, objektyvumo ir teisingumo, taip pat greito prašymų nagrinėjimo tikslų, kurių Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė priimdamas reglamentą „Dublinas III“, ir trukdo laikytis bendradarbiavimo ir solidarumo įpareigojimų, kuriais turi būti paremta bendra Europos prieglobsčio sistema.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Reglamentas „Dublinas III“

11.      Reglamento „Dublinas III“ 4, 5 ir 22 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(4)      Tamperėje įvykusio posėdžio išvadose <…> konstatuojama, kad [bendrai Europos prieglobsčio sistemai] artimiausiu metu turėtų būti priskirtas aiškus ir veiksmingas valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo būdas.

(5)      [T]oks būdas ir valstybėms narėms, ir atitinkamiems asmenims turėtų būti grindžiamas objektyviais bei teisingais kriterijais. Jis pirmiausia turėtų padėti greitai nustatyti atsakingą valstybę narę, kad būtų galima garantuoti veiksmingą galimybę pradėti tarptautinės apsaugos suteikimo procedūras ir netrukdyti siekiui greitai nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus.

<…>

(22)      <…> Solidarumas, kuris yra vienas iš svarbiausių [bendros Europos prieglobsčio sistemos] elementų, yra glaudžiai susijęs su tarpusavio pasitikėjimu. <…>“

12.      Pagal reglamento „Dublinas III“ 1 straipsnį šiuo reglamentu siekiama įtvirtinti valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą(8), nustatymo kriterijus ir mechanizmus. Šie kriterijai įtvirtinti šio reglamento III skyriuje, 8–15 straipsniuose.

13.      Pagal reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalį, jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai jis buvo pateiktas.

14.      Visų pirma, reglamento „Dublinas III“ IV skyriuje nurodytos situacijos, kai valstybė narė gali būti laikoma atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą nukrypstant nuo šių kriterijų. Šio reglamento 17 straipsnio „Diskrecinės išlygos“ 1 dalyje nustatyta:

„Nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.

<…>“

15.      Toliau reglamento „Dublinas III“ V skyriuje nustatytos atsakingos valstybės narės pareigos.

16.      Šiame skyriuje esančio 18 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad ši valstybė narė įpareigojama „[šio reglamento] 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti prašytoją, kurio prašymas yra nagrinėjamas ir kuris paprašė tarptautinės apsaugos kitoje valstybėje narėje arba be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje“.

17.      Be to, reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies d punkte numatyta, kad atsakinga valstybė narė įpareigojama „[šio reglamento] 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris paprašė apsaugos kitoje valstybėje narėje arba kuris be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje“.

18.      Pagal minėto reglamento 18 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą atsakinga valstybė narė taip pat nagrinėja prašytojo tarptautinės apsaugos prašymą arba užbaigia jo nagrinėjimą.

19.      Galiausiai, reglamento „Dublinas III“ VI skyriuje numatytos taisyklės, taikytinos perėmimo savo žinion ir atsiėmimo procedūroms. Atsiėmimo procedūros taikymo sritis apibrėžta šio reglamento 23 ir 24 straipsniuose.

20.      Minėto reglamento 23 straipsnio „Prašymo atsiimti pateikimas, kai prašančiojoje valstybėje narėje pateikiamas naujas prašymas“ 1–3 dalyse nurodyta:

„1.      Kai valstybė narė, kurioje 18 straipsnio 1 dalies b, c arba d punkte nurodytas asmuo pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą, mano, kad kita valstybė narė atsakinga pagal 20 straipsnio 5 dalį ir 18 straipsnio 1 dalies b, c arba d punktus, ji gali paprašyti tos kitos valstybės narės tą asmenį atsiimti.

2.      Prašymas atsiimti pateikiamas kuo skubiau, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pranešimo apie atitiktį sistemoje „Eurodac“ gavimo <…>

Jeigu prašymas atsiimti grindžiamas ne iš sistemos „Eurodac“ gautais duomenimis, o kitais įrodymais, jis per tris mėnesius nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo dienos, kaip apibrėžta 20 straipsnio 2 dalyje, išsiunčiamas prašomai valstybei narei.

3.      Kai prašymas atsiimti nepateikiamas per 2 dalyje nustatytus laikotarpius, atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą tenka valstybei narei, kurioje pateiktas tas naujas prašymas.“

21.      Reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnyje „Prašymo atsiimti pateikimas, kai prašančiojoje valstybėje narėje nepateikiamas naujas prašymas“ nustatyta:

„1.      Kai valstybė narė, kurios teritorijoje 18 straipsnio 1 dalies b, c arba d punkte nurodytas asmuo yra be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento ir kurioje nepateiktas naujas tarptautinės apsaugos prašymas, mano, kad kita valstybė narė atsakinga pagal 20 straipsnio 5 dalį ir 18 straipsnio 1 dalies b, c arba d punktus, ji gali paprašyti tos kitos valstybės narės tą asmenį atsiimti.

<…>

4.      Kai šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytas asmuo, kurio tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas galutiniu sprendimu vienoje valstybėje narėje, yra kitos valstybės narės teritorijoje be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento, pastaroji valstybė narė gali arba paprašyti pirmosios valstybės narės atsiimti atitinkamą asmenį, arba atlikti grąžinimo procedūrą <…>

<…>

5.      Prašymas atsiimti 18 straipsnio 1 dalies b, c arba d punkte nurodytą asmenį pateikiamas naudojant standartinę formą ir apima tiesioginius ar netiesioginius įrodymus, kaip aprašyta dviejuose 22 straipsnio 3 dalyje minėtuose sąrašuose, ir (arba) svarbias ištraukas iš asmens pareiškimų, leidžiančias prašomos valstybės narės valdžios institucijoms pasitikrinti, ar ji yra atsakinga, remiantis šiame reglamente nustatytais kriterijais.

<…>“

B.      Reglamentas (EB) Nr. 1560/2003

22.      Reglamente Nr. 1560/2003(9) nustatytos išsamios reglamento „Dublinas III“ taikymo taisyklės. Jo 2 straipsnyje patikslintos prašymo atsiimti rengimo taisyklės.

III. Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje

23.      X yra Pakistano pilietis krikščionis, prašantis suteikti tarptautinę apsaugą.

24.      2011–2015 m. X pateikė penkis tarptautinės apsaugos prašymus. Keturi iš jų buvo pateikti Nyderlanduose, o vienas – Italijoje.

25.      Pirmasis prašymas buvo pateiktas 2011 m. kovo 23 d. Nyderlanduose. 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (Saugumo ir teisingumo ministerijos valstybės sekretorius, Nyderlandai), išnagrinėjęs šį prašymą iš esmės, jį atmetė. Kaip nurodė X atstovas per posėdį, pavojus, kuriame atsidurtų suinteresuotasis asmuo, jei grįžtų į savo kilmės šalį, nebuvo pripažintas pakankamai dideliu, kad būtų pateisintas tarptautinės apsaugos suteikimas. Dėl šio sprendimo paduotas skundas buvo pripažintas nepagrįstu 2012 m. gegužės 31 d. rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Amsterdame posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas) sprendimu; jį 2013 m. birželio 27 d. patvirtino Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių bylų skyrius).

26.      Tuomet – 2013 m. gruodžio 18 d. – X pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą, tačiau, praėjus kelioms dienoms, jį atsiėmė 2014 m. sausio 10 d.(10).

27.      2014 m. birželio 4 d. X vėl pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Nyderlanduose (tai antrasis prašymas). Praėjus septynioms dienoms, 2014 m. birželio 11 d., Saugumo ir teisingumo ministerijos valstybės sekretorius atmetė šį prašymą. Skundas, dėl šio sprendimo paduotas rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Amsterdame posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas), 2014 m. liepos 7 d. sprendimu buvo pripažintas nepagrįstu. Po vienų metų pastarasis sprendimas buvo patvirtintas 2015 m. rugpjūčio 7 d. Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos administracinių bylų skyrius) sprendimu.

28.      Per šiuos metus, kai pastarajame teisme tebevyko skundo nagrinėjimo procedūra, atsirado įvairių aplinkybių, susijusių su suinteresuotojo asmens asmenine ir teisine padėtimi.

29.      Iš esmės, 2014 m. rugsėjo 28 d. X, įtariamas padaręs seksualinį nusikaltimą Nyderlandų teritorijoje, pabėgo į Italiją.

30.      Tuomet – 2014 m. spalio 2 d. – Nyderlandų institucijos išdavė Europos arešto orderį siekdamos patraukti X baudžiamojon atsakomybėn ir pareikalavo, kad Italijos institucijos perduotų šį asmenį. Šiomis aplinkybėmis X buvo laikomas suimtas Italijoje du mėnesius iki perdavimo(11).

31.      2014 m. spalio 23 d. X pateikė naują – jau trečiąjį – tarptautinės apsaugos prašymą, šį kartą Italijos teritorijoje. Italijos Respublika nepateikė Nyderlandų Karalystei prašymo atsiimti šį asmenį pagal reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies d punktą ir 23 straipsnio 1 punktą per šiame reglamento 23 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą.

32.      2015 m. sausio 30 d. Italijos Respublika įvykdė Europos arešto orderį ir perdavė suinteresuotąjį asmenį Nyderlandų institucijoms.

33.      Pastarasis nedelsiant buvo sulaikytas ir priimta nutartis jį suimti. Kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, jis buvo suimtas laikotarpiui nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 24 d. Tačiau, remiantis Nyderlandų vyriausybės pateiktomis pastabomis, minėtas suėmimo laikotarpis tęsėsi nuo 2015 m. sausio 30 d. iki kovo 18 d.

34.      2015 m. kovo 5 d. Nyderlandų Karalystė reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies b punkto ir 24 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu pateikė Italijos Respublikai prašymą atsiimti X, kuris buvo Nyderlandų teritorijoje be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento ir dar nebuvo pateikęs naujo tarptautinės apsaugos prašymo. Nyderlandų valdžios institucijos nusprendė, kad Italijos Respublika tapo valstybe nare, atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo, kurį X pateikė Italijos valdžios institucijoms, nagrinėjimą, nes pastaroji valstybė per šio reglamento 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nepateikė joms prašymo atsiimti šį asmenį. Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Nyderlandų Karalystė savo prašyme atsiimti atitinkamą asmenį nurodė, kad, kaip matyti iš X pareiškimų, jis išvyko iš Italijos 2015 m. sausio mėn. ir iš karto atvyko į Nyderlandus. Tačiau šiame prašyme atsiimti nėra jokios nuorodos į Nyderlanduose dėl X vykdomą baudžiamąjį procesą.

35.      Per reglamento „Dublinas III“ 25 straipsnio 2 dalyje nustatytą dviejų savaičių terminą Italijos Respublika į šį prašymą atsiimti atitinkamą asmenį neatsakė. Todėl 2015 m. kovo 20 d. Nyderlandų Karalystė nusprendė, kad Italijos Respublika netiesiogiai sutiko patenkinti prašymą atsiimti X.

36.      Taigi po šio netiesioginio minėtų institucijų sutikimo 2015 m. kovo 25 d. Saugumo ir teisingumo ministerijos valstybės sekretorius nusprendė perduoti X Italijos institucijoms (toliau – sprendimas dėl perdavimo).

37.      2015 m. kovo 30 d. Italijos Respublika sutiko patenkinti prašymą atsiimti X.

38.      2015 m. balandžio 1 d. X apskundė šį sprendimą rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Amsterdame posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas) ir paprašė skirti laikinąsias apsaugos priemones.

39.      Iš dokumentų, pridėtų prie Teisingumo Teismo turimos nacionalinės bylos medžiagos, matyti, kad 2015 m. balandžio 13 d. raštu Ministerie van Veiligheid en Justitie (Saugumo ir teisingumo ministerija, Nyderlandai) informavo Ministero dell’Interno (Vidaus reikalų ministerija, Italija), pirma, jog laikoma, kad Italijos Respublika, iki 2015 m. kovo 20 d. neatsakiusi į prašymą atsiimti, sutiko patenkinti prašymą atsiimti suinteresuotąjį asmenį. Saugumo ir teisingumo ministerija, antra, pranešė, kad X perdavimas Italijos institucijoms negali būti įvykdytas per nustatytą terminą, nes X pasislėpė.

40.      2015 m. balandžio 21 d. sprendimu Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių bylų skyrius) voorzieningenrechter (laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, Nyderlandai) patenkino prašymą skirti laikinąsias apsaugos priemones ir nurodė sustabdyti perdavimą.

41.      2015 m. gegužės 19 d. X pateikė Nyderlanduose naują – ketvirtąjį – tarptautinės apsaugos prašymą kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje.

42.      2015 m. gegužės 21 d., t. y. praėjus dviem dienoms, Saugumo ir teisingumo ministerijos valstybės sekretorius nurodė, kad nenagrinės šio prašymo, nes reglamento „Dublinas III“ pagrindu yra nustatyta, kad dabar Italijos Respublika yra už X tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė. Tą pačią dieną X apskundė šį sprendimą rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Amsterdame posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas).

43.      Kaip nurodžiau pirmiau, 2015 m. rugpjūčio 7 d. Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių bylų skyrius) patvirtino 2014 m. liepos 7 d. priimtą sprendimą atmesti antrąjį tarptautinės apsaugos prašymą.

44.      2015 m. lapkričio 30 d. X buvo pranešta, kad jam iškelta baudžiamoji byla nutraukta.

45.      X skundai, pateikti ginčijant sprendimą dėl perdavimo ir Saugumo ir teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus sprendimą, kuriuo šis pripažino neturintis kompetencijos nagrinėti ketvirtojo tarptautinės apsaugos prašymo, buvo nagrinėjami per 2015 m. gruodžio 10 d. įvykusį posėdį. Po šio posėdžio rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Amsterdame posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas) nusprendė bylą baigti.

46.      2016 m. kovo 24 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atnaujino šios bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas 2016 m. birželio 7 d. Sprendimas Ghezelbash(12), ir 2017 m. balandžio 20 d. pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą, jį dabar nagrinėja Teisingumo Teismas.

IV.    Prejudiciniai klausimai

47.      Šiomis aplinkybėmis rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Amsterdame posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [reglamento „Dublinas III] 23 straipsnio 3 dalis turi būti suprantama taip, kad Italijos Respublika tapo atsakinga už joje 2014 m. spalio 23 d. pareiškėjo pateiktą tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nors Nyderlandų Karalystė dėl joje anksčiau pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų, kaip jie suprantami pagal šio reglamento 2 straipsnio d punktą, kurių paskiausiai pateiktasis tuo momentu dar buvo nagrinėjamas Nyderlanduose, nes Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State [(Valstybės Tarybos Administracinių bylų skyrius)] dar nebuvo priėmęs sprendimo dėl pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo dėl <…> 2014 m. liepos 7 d. rechtbank sprendimo, buvo pirmoji atsakinga valstybė narė?

2.      [Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai], [a]r pagal [reglamento Dublinas III] 18 straipsnio 2 dalį tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, kuris dar vyko Nyderlanduose, kai 2015 m. kovo 5 d. buvo pateiktas prašymas atsiimti, Nyderlandų institucijos nedelsdamos turėjo sustabdyti tada, kai buvo pateiktas šis prašymas, ir praėjus [šio reglamento] 24 straipsnyje numatytam terminui jį nutraukti atšaukdamos arba pakeisdamos prieš tai priimtą 2014 m. birželio 11 d. sprendimą, kuriuo atmestas 2014 m. birželio 4 d. prieglobsčio prašymas?

3.      Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar tuomet atsakomybė nagrinėti pareiškėjo pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą ne perėjo Italijai, o išliko Nyderlandų institucijoms, nes Saugumo ir teisingumo ministerijos valstybės sekretorius neatšaukė arba nepakeitė 2014 m. birželio 11 d. sprendimo?

4.      Ar Nyderlandų institucijos dėl to, kad neinformavo, jog Nyderlanduose Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State [(Valstybės Tarybos Administracinių bylų skyrius)] dar nagrinėja apeliacinį skundą vykdydamas antrąją prieglobsčio procedūrą, neįvykdė joms pagal [reglamento „Dublinas III“] 24 straipsnio 5 dalį taikomos pareigos pateikti Italijos institucijoms informaciją, kuria remdamosi jos galėjo pasitikrinti, ar jų valstybė yra atsakinga pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus?

5.      Jeigu į ketvirtąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar neįvykdžius šios pareigos atsakomybė nagrinėti pareiškėjo tarptautinės apsaugos prašymą perėjo ne Italijai, o išliko Nyderlandų institucijoms?

6.      Jeigu atsakomybė priklauso ne Nyderlandams, ar tuomet, kai pareiškėjas dėl baudžiamosios bylos Italijos buvo perduotas Nyderlandams, pagal [reglamento „Dublinas III“] 17 straipsnio 1 dalį Nyderlandų institucijos, nukrypdamos nuo [šio reglamento] 3 straipsnio 1 dalies, turėjo išnagrinėti pareiškėjo Italijoje pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą ir todėl pagrįstai negalėjo pasinaudoti [reglamento „Dublinas III“] 24 straipsnio 1 dalyje numatyta teise pateikti Italijos institucijoms prašymą atsiimti?“

48.      Pastabas pateikė Vokietijos, Vengrijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Europos Komisija(13). Telieka apgailestauti dėl Italijos vyriausybės nedalyvavimo – ji nepateikė jokių rašytinių pastabų ir nedalyvavo posėdyje.

V.      Pirminės pastabos

49.      Prieš pradedant nagrinėti šiuos klausimus, būtina pateikti kelias pirmines pastabas dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyko ir apimties(14).

50.      Prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kurį formuluoja rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Amsterdame posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas), iš esmės siekiama nustatyti valstybę narę, atsakingą už Italijoje X pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.

51.      Atsižvelgdamas į pagrindinės bylos teisinių ir faktinių aplinkybių ypatumus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar gali būti laikoma, kad Italijos Respublika vienareikšmiškai tapo už šio prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybe nare.

52.      Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl dviejų reglamento „Dublinas III“ procedūrinių nuostatų, kuriomis Nyderlandų Karalystė grindžia atsakomybės perėjimą, apimties ir taikymo taisyklių:

–        šio reglamento 23 straipsnio 3 dalies, kurios įgyvendinimas reiškia automatinį atsakomybės perėjimą pasibaigus terminams, nustatytiems prašymui atsiimti pateikti (pirmasis prejudicinis klausimas), ir

–        minėto reglamento 24 straipsnio 1 dalies, kurios įgyvendinimas taip pat reiškia atsakomybės perėjimą, kai prašoma valstybė narė tiesiogiai ar netiesiogiai sutinka patenkinti prašymą atsiimti (pirmasis–šeštasis prejudiciniai klausimai).

53.      Jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad pripažintina, jog atsakomybė automatiškai perėjo pagal reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalį, su šio reglamento 24 straipsnio išaiškinimu susiję klausimai būtų keliami tik subsidiariai.

54.      Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti minėto reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatytos diskrecinės išlygos apimtį tuo atveju, jei Italijos Respublika būtų pripažinta už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybe nare (šeštasis prejudicinis klausimas).

55.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar Nyderlandų institucijos neturėjo taikyti šios išlygos ir išnagrinėti šio prašymo, nes Italijos Respublika įvykdė Europos arešto orderį ir perdavė suinteresuotąjį asmenį minėtoms institucijoms siekdama patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn.

VI.    Analizė

A.      Dėl atsakomybės perėjimo pagal reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnį (pirmasis prejudicinis klausimas)

56.      Savo pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalį.

57.      Visų pirma jis kelia klausimą, ar pagal šią nuostatą, atsižvelgiant į tikslus, kurių siekė Sąjungos teisės aktų leidėjas priimdamas reglamentą „Dublinas III“(15), nedraudžiamas atsakomybės perėjimas pasibaigus šio reglamento 23 straipsnio 2 dalyje nustatytiems terminams tuomet, kai atsakinga valstybė narė, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktą, pradėjo nagrinėti anksčiau pateiktus suinteresuotojo asmens prašymus ir kai šios valstybės narės teisminėse institucijose tebevyksta skundo dėl sprendimo, kuriuo ji atmetė antrąjį prašymą, nagrinėjimo procedūra.

58.      Remiantis reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 1 dalimi, trečiosios šalies piliečio tarptautinės apsaugos prašymą, pateiktą vienos iš valstybių narių, nesvarbu, kurios, teritorijoje, iš principo nagrinėja viena valstybė narė, kuri, vadovaujantis šio reglamento III skyriuje išdėstytais kriterijais, yra laikoma atsakinga(16). Tačiau, be reglamento „Dublinas III“ III skyriuje nurodytų kriterijų, šio reglamento VI skyriuje yra įtvirtintos procedūros, pagal kurias kita valstybė narė perima savo žinion arba atsiima atitinkamą asmenį ir kurios „kaip ir minėto reglamento III skyriuje išdėstyti kriterijai, taip pat padeda nustatyti atsakingą valstybę narę“(17).

59.      Taigi, reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnyje yra apibrėžtos taisyklės, taikytinos prašymo atsiimti pateikimui tuo atveju, jei kitoje valstybėje narėje, t. y. prašančiojoje valstybėje narėje, pateikiamas naujas tarptautinės apsaugos prašymas.

60.      Pagal šio reglamento 23 straipsnio 1 dalį, kai minėto reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytas asmuo, kurio tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas vienoje valstybėje narėje, pateikia naują tarptautinės apsaugos prašymą kitoje valstybėje narėje, pastaroji gali prašyti, kad pirmoji valstybė narė atsiimtų atitinkamą asmenį.

61.      Toks asmuo kaip X, kuris tada, kai 2011 m. kovo 23 d. ir 2014 m. birželio 4 d. pateikė du tarptautinės apsaugos prašymus vienoje valstybėje narėje, šiuo atveju – Nyderlanduose, ir šie prašymai nebuvo patenkinti, atvyksta į kitą valstybę narę, kurioje, šiuo atveju – Italijoje, 2014 m. spalio 23 d. pateikia naują prašymą, patenka į reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio taikymo sritį.

62.      Be to, iš atsakymų į Teisingumo Teismo per posėdį užduotus klausimus ir jam pateiktų paaiškinimų matyti, jog visos šalys sutinka, kad X situacija vienareikšmiškai atitinka šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytą atvejį.

63.      Minėto reglamento 23 straipsnio 2 dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas įtvirtina privalomus terminus, per kuriuos turi būti pateiktas prašymas atsiimti. Šis prašymas turi būti pateiktas kuo skubiau, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pranešimo apie atitiktį sistemoje „Eurodac“ gavimo arba per tris mėnesius, jeigu kompetentingos institucijos grindžia savo prašymą ne iš sistemos „Eurodac“ gautais duomenimis, o kitais įrodymais. Šie terminai turi garantuoti, kad atsiėmimo procedūra bus įgyvendinta be nepagrįsto vėlavimo ir bet kuriuo atveju per „pagrįstą laikotarpį“ nuo to momento, kai gaunama atitinkama informacija, siekiant užtikrinti greitą tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą(18).

64.      Reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalyje – jos tekstą reikia išaiškinti šioje išvadoje – Sąjungos teisės aktų leidėjas apibrėžia padarinius, kurių kyla dėl nustatytų terminų pasibaigimo. Remiantis šia nuostata, jei prašymo atsiimti nepateikiama per nustatytus terminus, atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą tenka valstybei narei, kurioje pastarasis prašymas buvo pateiktas. Šis teisės aktų leidėjas nenumato jokios išimties ir nesuteikia jokios veiksmų laisvės.

65.      Šios nuostatos formuluotė labai aiški visų kalbų versijomis ir nedviprasmiškai išreiškia Sąjungos teisės aktų leidėjo norą, kad įvyktų atsakomybės perėjimas, jei nesilaikoma terminų, nustatytų prašymui atsiimti pateikti.

66.      Pagrindinėje byloje nustatyta, kad Italijos Respublika, kurioje buvo pateiktas trečiasis prašymas, per reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus privalomus terminus nepateikė Nyderlandų Karalystei prašymo atsiimti X. Taigi, pagal šio reglamento 23 straipsnio 3 dalį Italijos Respublikai „automatiškai“ perėjo atsakomybė už šio naujo prašymo nagrinėjimą(19).

67.      Visos pastabas pateikusios šalys, išskyrus X, sutinka, kad pagal minėto reglamento 23 straipsnio 3 dalies tekstą Italijos Respublika vienareikšmiškai tapo už šio prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybe nare, nepriklausomai nuo to, kad Nyderlanduose tebevyko skundo dėl sprendimo, kuriuo buvo atmestas antrasis prašymas, nagrinėjimo procedūra.

68.      Galėčiau pritarti šiai išvadai, jei nagrinėjamai situacijai būtų būdinga tik tai, kad ši tebevykstanti skundo nagrinėjimo procedūra yra Nyderlanduose. Tačiau, kaip matome, taip nėra. Šiuo atveju yra daug kitų aplinkybių, kurios kartu, mano nuomone, sukuria tai, kad tik Nyderlandų valdžios institucijos yra atsakingos už šio trečiojo prašymo nagrinėjimą.

69.      Pažodinis aiškinimas, taikomas tokioje ypatingoje situacijoje, kaip nagrinėjama, sukelia daugiau sunkumų, nei pateikia atsakymų, – tai pakankamai aiškiai matyti iš šešių prejudicinių klausimų, kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda Teisingumo Teismui. Atsižvelgiant į bylos ypatumus, padariniai, kurių dėl šio pažodinio aiškinimo kyla iš reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalies teksto, tampa visiškai priešingi principams, kuriais paremta bendra Europos prieglobsčio sistema, ir tikslams, kurių Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia šiuo reglamentu.

70.      Tam, kad būtų išsaugotas reglamento „Dublinas III“ veiksmingumas, ir dėl priežasčių, kurias dabar išdėstysiu, siūlysiu Teisingumo Teismui nustatyti išimtį dėl šio reglamento 23 straipsnio 3 dalyje numatyto mechanizmo automatinio taikymo.

71.      Pagal SESV 67 straipsnio 2 dalį ir 80 straipsnį bendra Europos prieglobsčio sistema, kuriai priskirtinas reglamentas „Dublinas III“, yra paremta valstybių narių solidarumu ir teisingu atsakomybės pasidalijimu tarp jų(20). Kaip matyti iš šio reglamento 22 konstatuojamosios dalies, šis solidarumas yra „vienas iš svarbiausių elementų“ šioje sistemoje. Be to, jis turi būti „tikras ir praktinis“, ir šio solidarumo turi būti laikomasi santykiuose su valstybėmis narėmis, kurios susiduria su didžiausiais prieglobsčio prašytojų srautais, darančiais ypač didelį spaudimą jų sistemoms(21).

72.      Ši sistema taip pat paremta valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu, kuris ir yra vienas iš jos pagrindinių ramsčių.

73.      Vadovaudamasis būtent šiuo tarpusavio pasitikėjimo principu Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė reglamentą „Dublinas III“, kad būtų paspartintas tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimas ir prašytojams būtų užtikrinta, kad jų prašymą iš esmės išnagrinės viena aiškiai nustatyta valstybė narė. Siekdamas šio tikslo šis teisės aktų leidėjas norėjo racionalizuoti šių prašymų nagrinėjimą ir išvengti perkrauti sistemą dėl valstybių narių įpareigojimo nagrinėti to paties prašytojo pateiktus daugkartinius prašymus, padidinti teisinį saugumą, kiek tai susiję su už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymu, ir, galiausiai, išvengti „forum shopping“(22).

74.      Kaip matyti iš reglamento „Dublinas III“ 4 ir 5 konstatuojamųjų dalių, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia įtvirtinti „aišk[ų] ir veiksming[ą]“ valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo būdą, kuris „ir valstybėms narėms, ir atitinkamiems asmenims turėtų būti grindžiamas objektyviais bei teisingais kriterijais“. Pirmiausia šis būdas „turėtų padėti greitai nustatyti atsakingą valstybę narę, kad būtų galima <…> netrukdyti siekiui greitai nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymus“.

75.      Nors Sąjungos teisės aktų leidėjas visų pirma kalba apie reglamento „Dublinas III“ III skyriuje išdėstytus atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus, vis dėlto šio reglamento VI skyriuje nurodytos perėmimo savo žinion arba atsiėmimo, kurį vykdo kita valstybė narė, procedūros turi būti grindžiamos tokio pat pobūdžio kriterijais ne tik dėl to, kad šios procedūros, kaip ir minėti kriterijai, padeda nustatyti atsakingą valstybę narę(23), bet ir dėl to, kad taikant šias procedūras taip pat prisidedama prie minėto reglamento tikslų įgyvendinimo.

76.      Pavyzdžiui, 2017 m. liepos 26 d. Sprendime Mengesteab(24) Teisingumo Teismas dėl atsakomybės perėjimo pasibaigus terminams, nustatytiems prašymui perimti savo žinion pateikti (reglamento „Dublinas III“ 21 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa), nusprendė, kad šiuo mechanizmu iš esmės prisidedama prie greito tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo tikslo siekimo, nes pagal jį užtikrinama, kad tuo atveju, jei delsiama vykdyti perėmimo savo žinion procedūrą, tarptautinės apsaugos prašymas nagrinėjamas valstybėje narėje, kurioje jis buvo pateiktas, kad toks nagrinėjimas nebūtų dar labiau užtęstas, jeigu būtų priimtas ir vykdomas sprendimas perduoti prašytoją(25).

77.      Iš principo šiuo vertinimu būtų galima vadovautis atsižvelgiant į tai, kad reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas mechanizmas yra toks pats. Tačiau, kaip parodysiu toliau, šios bylos aplinkybės yra tokios, kad nagrinėjamas atsakomybės perėjimas ne tik visiškai nepaspartintų procedūros, bet ir ši procedūra nebeatitiktų racionalumo, objektyvumo ir teisingumo tikslų, kurių Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė priimdamas šį reglamentą.

78.      Pirma, atsakomybės perėjimas, kuris turi įvykti pagal minėto reglamento 23 straipsnio 3 dalį, prilygsta už prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymui sankcijos pagrindu. Nuo to momento, kai valstybė narė praleidžia šioje nuostatoje įtvirtintus terminus, atsakomybė pereina automatiškai neatsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes ir dėl šio perėjimo kylančias pasekmes asmenims ir materialines pasekmes. Kaip nurodžiau pirmiau, Sąjungos teisės aktų leidėjas nenumatė jokios išimties ir nesuteikė kompetentingoms valdžios institucijoms jokios veiksmų laisvės.

79.      Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad atsakomybės perėjimas, kuris turi įvykti pagal reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalį, veikiau prilygsta Italijos Respublikos nubaudimui už formos reikalavimo, t. y. šio reglamento 23 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūrinės taisyklės(26), pažeidimą, nei atitinka realią „teisinę būtinybę“, nes Italijoje pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas, kad ir kiek tai būtų kritikuotina, tėra dirbtinis veiksmas(27).

80.      Antra, automatinis šio mechanizmo taikymas neleidžia atsižvelgti į tai, kad šiuo atveju atsakomybės perėjimas susijęs su tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimu, kai šis prašymas yra tapatus dviem ankstesniems prašymams, kuriuos X pateikė Nyderlanduose, arba bent jau su jais susijęs. Šiais prašymais siekiama vieno tikslo – suteikti tarptautinę apsaugą, jie pateikti dėl vienos priežasties – kad galimai egzistuoja persekiojimo dėl religinių motyvų pavojus, ir juos yra pateikusi ta pati šalis – X(28).

81.      Trečia, automatinis šio mechanizmo taikymas taip pat neleidžia atsižvelgti į tai, kad Nyderlandų Karalystė be išlygų pripažino savo kompetenciją nagrinėti du ankstesnius suinteresuotojo asmens pateiktus prašymus, taikydama reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą pagrindinį atsakomybės nustatymo kriterijų, t. y. pirmosios valstybės narės, kurioje buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas, kriterijų.

82.      Be to, kaip rodo pirmojo prašymo nagrinėjimo procedūros trukmė ir daugelis dokumentų, pridėtų prie Teisingumo Teismo turimos nacionalinės bylos medžiagos, šie du pirmieji tarptautinės apsaugos prašymai buvo kruopščiai išnagrinėti šios valstybės narės administracinių ir teisminių institucijų ir buvo priimti du galutiniai sprendimai atmesti prašymus.

83.      Pavyzdžiui, tą dieną, kai X pateikė savo trečiąjį prašymą Italijoje, 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimas dėl pirmojo prašymo atmetimo buvo galutinis, o Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių bylų skyrius) priimtas sprendimas buvo įgijęs res judicata galią. 2014 m. birželio 11 d. sprendimas dėl antrojo prašymo atmetimo taip pat buvo galutinis, o šiame teisme tebenagrinėjamas skundas dėl šio sprendimo neturėjo sustabdomojo poveikio(29).

84.      Tokiomis aplinkybėmis, jei Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia racionalizuoti ir paspartinti prieglobsčio prašymų nagrinėjimą taikant objektyvius atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus, man atrodo, pakankamai akivaizdu, atsižvelgiant į Nyderlandų valdžios institucijų įnašą nagrinėjant suinteresuotojo asmens prieglobsčio prašymus, kad šios valdžios institucijos yra tos institucijos, kurios labiausiai tinka nagrinėti trečiąjį prašymą. Priešingai nei situacijoje, buvusioje byloje, kurioje buvo priimtas 2017 m. liepos 26 d. Sprendimas Mengesteab(30), nagrinėjamas atsakomybės perėjimas, net nekalbant apie jos žmogiškąsias ir finansines sąnaudas, šiuo atveju neprisidės nei prie procedūros paspartinimo, nei apskritai prie gero administravimo. Kadangi vis dar tenka kalbėti apie nacionalines prieglobsčio sistemas, Italijos valdžios institucijos iš esmės turi atlikti tokį pat kruopštų nagrinėjimą, kokį lygiagrečiai atliko Nyderlandų valdžios institucijos, pirma, kad nustatytų faktines aplinkybes ir įvertintų suinteresuotojo asmens pateiktų dokumentų įrodomąją galią, – reikėtų nepamiršti apie šio vertinimo sudėtingumą nagrinėjant prieglobsčio prašymus, ir, antra, kad išnagrinėtų tarptautinės apsaugos prašymą, pateiktą asmens, kurio jos dar niekada nematė ir su kuriuo niekada nekalbėjo. Tuo atveju, jei šis prašytojas yra lengvai pažeidžiamas ir jo finansinė situacija yra sunki, ar tokiu atsakomybės perėjimu, kuris susijęs su nauja nagrinėjimo procedūra, yra tikrai paisoma jo teisių?

85.      Be to, perkeliant atsakomybę už šio trečiojo prašymo nagrinėjimą Italijos valdžios institucijoms, kyla rizika, kad jos priims kitokį sprendimą nei atitinkamos Nyderlandų institucijos, išnagrinėjusios du pirmuosius prašymus, nors visi šie prašymai yra susiję arba net tapatūs. Nors tai padidina prieglobsčio prašytojo galimybes, kad bus priimtas teigiamas sprendimas, tokia situacija kenkia nuoseklumui ir vieningumui, kurio siekiama Europos prieglobsčio sistema, kuri turi būti bendra, ir kelia didelę „asylum shopping“ riziką, kurios siekiama išvengti Dublino sistema. Taip pat tai atveria kelią reiškiniui, kai kiekviena nauja valstybė narė, kompetentinga nagrinėti naują tarptautinės apsaugos prašymą, turės atlikti „apeliacinio teismo“ vaidmenį valstybės narės, kuri buvo atsakinga už ankstesnio prašymo nagrinėjimą, atžvilgiu.

86.      Ketvirta, automatiškas šio mechanizmo taikymas taip pat neleidžia atsižvelgti į Nyderlanduose vykdomus teismo procesus, t. y. administracinio pobūdžio procedūrą, tebevykstančią Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių bylų skyrius), ir baudžiamąjį procesą, pradėtą įtarus, jog padarytas nusikaltimas.

87.      Atsakomybės perėjimas vyksta laikantis privalomų ir griežtų terminų, bet taip nėra teismo procesų atveju.

88.      Tiesa, administracinė procedūra, susijusi su antrojo prašymo nagrinėjimu, baigta. Tačiau teismo skundo nagrinėjimo procesas gali baigtis priimto administracinio sprendimo pakeitimu, nes pirmosios instancijos teismas gali išsamiai ir ex nunc išnagrinėti tiek faktines aplinkybes, tiek teisinio pobūdžio klausimus(31), o bylą paskutine instancija nagrinėjantis teismas gali tenkinti kasacinio skundo pagrindą. Be to, yra rizika, kad pirmosios instancijos teismas prašančiojoje valstybėje narėje pakeis sprendimą, kuriuo tarptautinės apsaugos prašymas iš pradžių buvo atmestas, ir dėl to atsakomybės perėjimas netenka prasmės ir tampa visiškai nereikalingas.

89.      Kad ir kaip būtų, ši situacija faktiškai panaši į lis pendens situaciją Europos teismuose ir atsižvelgiant į tai, kad tarptautinės apsaugos prašymai, kuriuos X pateikė Nyderlanduose ir Italijoje, yra panašūs arba net tapatūs, man atrodo, kad tokiu atveju negalėtų būti pripažinta jokio kitos valstybės narės teismo konkuruojanti jurisdikcija.

90.      Dėl pradėto prieglobsčio prašytojo baudžiamojo persekiojimo pažymėtina, kad itin sunku numatyti, išskyrus paprasčiausius ir akivaizdžiausius atvejus, koks bus priimtas sprendimas dėl bylos ir dėl suinteresuotojo asmens, todėl ir šiuo atveju, man atrodo, netinkamas automatinis atsakomybės perėjimas, kuris galiausiai taip pat baigiasi suinteresuotojo asmens perdavimu. Nors nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla buvo nutraukta, kitomis aplinkybėmis byla gali būti perduota ikiteisminio tyrimo teisėjui arba teismui ir prireikus prašytojas gali būti nuteistas.

91.      Todėl dėl baudžiamajam procesui suteiktos pirmenybės negali būti sustabdytas naujo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas.

92.      Taigi, jei vertinimas turi būti racionalus ir objektyvus, kaip gali būti neatsižvelgiama į šį baudžiamąjį persekiojimą ir, kalbant apie pagrindinę bylą, – į Europos arešto orderį, pagal kurį reikalaujama, kad Italijos valdžios institucijos perduotų suinteresuotąjį asmenį.

93.      Nors, kaip pamatysime, tai, kad valstybė narė išduoda Europos arešto orderį dėl prieglobsčio prašytojo suėmimo, savaime nėra kliūtis atsiėmimo procedūrai, ši aplinkybė, kuri šiuo atveju sutampa su daugeliu kitų aplinkybių, akivaizdžiai daro poveikį įprastai reglamente „Dublinas III“ numatytų procedūrų eigai.

94.      X pateikė savo tarptautinės apsaugos prašymą Italijoje 2014 m. spalio 23 d., t. y. praėjus tik kelioms dienoms po to, kai dėl jo buvo išduotas Europos arešto orderis. Šio prašymo pateikimas nesutrukdė vykdyti Europos arešto orderio(32). Kaip per posėdį patikslino X atstovas, Italijos valdžios institucijos areštavo X 2014 m. gruodžio mėn. pradžioje, t. y. praėjus kelioms savaitėms po to, kai jis pateikė prieglobsčio prašymą, ir suėmė jį maždaug dviejų mėnesių laikotarpiui, kad perduotų Nyderlandų valdžios institucijoms; tai įvyko 2015 m. sausio 30 d. Taigi, nors Italijos valdžios institucijoms priekaištaujama, kad jos nepateikė Nyderlandų Karalystei prašymo atsiimti X, vis dėlto pažymėtina, kad tuo pačiu laikotarpiu jos įvykdė Europos arešto orderį ir perdavė suinteresuotąjį asmenį.

95.      Ar tokiomis aplinkybėmis, kaip šioje byloje, turi prasmę atsakomybės už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą perėjimas Italijai, nors beveik lygiagrečiai ši valstybė narė perdavė suinteresuotąjį asmenį Nyderlandų institucijoms, siekiančioms jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn(33)?

96.      Jokia reglamento „Dublinas III“ nuostata neleidžia išspręsti šio klausimo. Tai gali būti padaryta tik paisant žmogaus orumo ir siekiant tikslų, kuriuos nurodė Sąjungos teisės aktų leidėjas, įtvirtindamas bendrą Europos prieglobsčio sistemą.

97.      Kalbu apie žmogaus orumą, nes ši byla, jei būtų kalbama ne apie prieglobsčio prašytoją, galėtų būti prilyginta stalo teniso žaidimui.

98.      Atsižvelgdamas į šiuos dalykus ir į daugybę tarpusavyje susipynusių administracinių ir teismo procedūrų, susijusių su suinteresuotuoju asmeniu Nyderlanduose, manau, jog todėl, kad už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra turi būti objektyvi ir šis nagrinėjimas turi vykti greitai, būtina, kad naująjį X prašymą nagrinėtų labiausiai tam tinkančios valdžios institucijos, t. y. Nyderlandų valdžios institucijos, kurių aukščiausiosios instancijos administracinės institucijos, taikydamos reglamente „Dublinas III“ numatytą pagrindinį atsakomybės nustatymo kriterijų, jau yra be išlygų pripažinusios savo kompetenciją, o ne institucijos, kurios neįvykdė savo pareigų ir per nustatytus terminus nepateikė prašymo atsiimti(34).

99.      Antra, šis automatinis atsakomybės perėjimas sunkiai suderinamas su valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo ir solidarumo principais, kuriais paremti bendra Europos prieglobsčio sistema ir reglamentas „Dublinas III“.

100. Iš tiesų, 2014 m. valstybės narės negalėjo nepaisyti tos aplinkybės, kad dėl masinio migrantų antplūdžio į Italiją padidėjo spaudimas šios valstybės narės institucijoms, atsakingoms už prieglobstį, ir dėl to atsirado struktūrinio pobūdžio vėlavimas, be kita ko, buvo reaguojama lėčiau ir pailgėjo laikas, per kurį buvo atsakoma į šiai valstybei narei pateiktus prašymus perimti savo žinion (atsiimti). Reikia pripažinti, kad automatinis šios atsakomybės perėjimas dėl nustatytų terminų nesilaikymo toli gražu neatitinka „tikro ir praktinio“ solidarumo tikslo(35).

101. Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, manau, kad būtina nukrypti nuo griežto reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalies teksto ir jo pagrindu kylančio atsakomybės perėjimo, susijusio su trečiojo prašymo nagrinėjimu, taikymo, kad būtų išsaugotas šio reglamento veiksmingumas.

102. Tokiu atveju, kaip nagrinėjamas, siekiant išsaugoti minėto reglamento veiksmingumą ir ypač racionalizuoti tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą, siūlau taikyti teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principą.

103. Šis principas, kaip žinome, yra laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės(36), kuri apima prieglobsčio politiką(37), kertinis akmuo.

104. Minėtas principas taikomas vykstant reglamento „Dublinas III“ 23 ir 24 straipsniuose įtvirtintoms procedūroms, kai valstybė narė nusprendžia prašyti atsiimti tarptautinės apsaugos prašytoją, kuriam kita valstybė narė galutiniu sprendimu jau atsisakė suteikti prieglobstį.

105. Pagal šio reglamento 23 straipsnio 1 dalį, kai minėtos reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytas asmuo, kurio tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas galutiniu sprendimu vienoje valstybėje narėje, pateikė naują tarptautinės apsaugos prašymą kitoje valstybėje narėje, pastaroji valstybė gali pateikti pirmajai valstybei prašymą atsiimti atitinkamą asmenį.

106. Pagal reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 4 dalį, kai šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytas asmuo, kurio tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas galutiniu sprendimu vienoje valstybėje narėje, yra kitos valstybės narės teritorijoje be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento, pastaroji valstybė narė gali arba paprašyti pirmosios valstybės narės atsiimti atitinkamą asmenį, arba atlikti grąžinimo procedūrą pagal Direktyvą 2008/115.

107. Taigi, šiuo metu valstybės narės yra susitarusios pripažinti kitų valstybių narių sprendimus dėl prieglobsčio, kai šie sprendimai yra neigiami.

108. Nagrinėjamu atveju matyti, kad tuo metu, kai 2014 m. spalio 23 d. X pateikė Italijos valdžios institucijoms trečiąjį prašymą, Nyderlandų valdžios institucijos jau buvo priėmusios sprendimą, 2013 m. birželio 27 d. įgijusį res judicata galią, kuriuo jos atmetė pirmąjį prašymą. 2014 m. liepos 7 d. sprendimu rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Amsterdame posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas) taip pat atmetė suinteresuotojo asmens skundą, pateiktą dėl sprendimo atmesti antrąjį prašymą.

109. Kadangi Nyderlandų valdžios institucijos pripažino savo kompetenciją nagrinėti suinteresuotojo asmens pateiktus tarptautinės apsaugos prašymus ir, be to, taikydamos pagrindinį atsakomybės nustatymo kriterijų, dėl pirmojo prašymo jos yra priėmusios galutinį sprendimą, kuris įgijo res judicata galią priėmus aukščiausiosios instancijos administracinio teismo sprendimą, – tai turi užkirsti kelią bet kokio naujo tarptautinės apsaugos prašymo, kurį suinteresuotasis asmuo pateikė kitoje valstybėje narėje ir kuris nėra grindžiamas naujais įrodymais ar aplinkybėmis, nagrinėjimui. Vadovaudamasi tarpusavio pripažinimo principu ši valstybė narė turi atsižvelgti į priimtų sprendimų įgytą res judicata galią ir todėl bet koks naujas prašymas ipso facto turi tapti nepriimtinas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą.

110. Primenu, kad pagal šią nuostatą valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, jeigu atitinkamas prašymas yra paskesnis prašymas, kuriame nėra jokių naujų duomenų ar aplinkybių arba prašytojas jų nenurodė. Kaip jau pabrėžiau, manau, kad taip yra pagrindinės bylos atveju. Tačiau kompetentingos valdžios institucijos turėtų tuo įsitikinti.

111. Šis mechanizmas yra visiškai įmanomas, nes reglamente „Dublinas III“ yra numatytas keitimasis informacija, ir pagal šio reglamento 24 straipsnio 5 dalyje nustatytus įpareigojimus valstybė narė, kurios prašoma atsiimti prašytoją, gauna arba gali gauti pateikusi prašymą, kaip numatyta minėto reglamento 34 straipsnyje, visą naudingą informaciją dėl procedūros, susijusios su ankstesniu tarptautinės apsaugos prašymu (ankstesnio tarptautinės apsaugos prašymo gavimo data ir vieta, nagrinėjimo stadija, priimto sprendimo turinys ir data)(38).

112. Tarpusavio pripažinimo principo įgyvendinimas šiuo atveju sudarytų galimybę tam, kad bendros Europos prieglobsčio sistemos veikimas būtų racionalesnis, veiksmingesnis ir nuoseklesnis, nes vieną kartą nustatyta valstybės narės atsakomybė už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą nesikeistų, o tai leistų užtikrinti greitą procedūros vykdymą, išvengti vienas kitam prieštaraujančių sprendimų priėmimo ir apriboti tolesnį prieglobsčio prašytojo judėjimą dėl atsakomybės perėjimo.

113. Iš esmės toks sprendimas tik užbėgtų už akių Komisijos pasiūlymams dėl Dublino sistemos reformos(39). Pateikusi reglamento, kuriuo keičiamas reglamentas „Dublinas III“, pasiūlymą, ji iš esmės siūlo įtvirtinti taisyklę, pagal kurią valstybė narė, išnagrinėjusi tarptautinės apsaugos prašymą kaip atsakinga valstybė narė, turėtų likti atsakinga ir už paskesnių suinteresuotojo asmens pateiktų prašymų nagrinėjimą, nesvarbu, ar jis išvyko, ar buvo išvežtas, ar išvesdintas iš valstybių narių teritorijos(40). Taigi atsakinga būtų ir išliktų tik viena valstybė narė, o atsakomybės nustatymo kriterijai būtų taikomi tik vieną kartą. Be to, Komisija siūlo įtraukti taisyklę, pagal kurią terminų pažeidimas nebebūtų siejamas su atsakomybės perėjimu.

114. Jei šiems pasiūlymams būtų pritarta, rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Amsterdame posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą netektų savo dalyko.

115. Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus ir ypatingas pagrindinės bylos aplinkybes, manau, kad reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalis ir jos pagrindu kylantis atsakomybės nagrinėti suinteresuotojo asmens Italijoje pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą perėjimas neturi būti taikomi, nes dėl tokio taikymo atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra nebeatitinka racionalumo, objektyvumo ir teisingumo, taip pat greito prašymų nagrinėjimo tikslų, kurių siekiama šiuo reglamentu, ir yra nesuderinama su valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo ir solidarumo principais, kuriais paremta bendra Europos prieglobsčio sistema.

B.      Dėl Nyderlandų valdžios institucijų prašymo atsiimti, pateikto Italijai pagal reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnį, teisėtumo (pirmasis ir šeštasis prejudiciniai klausimai)

116. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas toliau kelia klausimą dėl Nyderlandų valdžios institucijų prašymo, pateikto atitinkamoms Italijos institucijoms pagal reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnį, teisėtumo (prašymo atsiimti pateikimas, kai prašančiojoje valstybėje narėje nepateikta jokio naujo prašymo).

117. Šiuo atveju X situacijai taikytinas reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies b punktas. Šioje nuostatoje kalbama apie asmenį, kuris, pirma, yra pateikęs tarptautinės apsaugos prašymą ir šis yra nagrinėjamas ir kuris, antra, arba pateikė prašymą kitoje valstybėje narėje, arba yra kitos valstybės narės teritorijoje be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento.

118. Toks asmuo kaip X, kuris, pateikęs tarptautinės apsaugos prašymą vienoje valstybėje narėje, šiuo atveju – Italijoje, neteisėtai grįžta į kitos valstybės narės teritoriją, t. y. į Nyderlandus, ir joje nepateikia naujo tarptautinės apsaugos prašymo, patenka į reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio taikymo sritį.

119. Šio reglamento 24 straipsnio 1 dalies pagrindu vykdomos atsiėmimo procedūros įgyvendinimas paliekamas valstybių narių diskrecijai, kaip matyti iš Sąjungos teisės akto leidėjo šioje nuostatoje pavartotų žodžių „gali paprašyti“, ir šia procedūra siekiama organizuoti atsakomybės perėjimą, kiek tai susiję su tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimu.

120. Taigi klausimas, kurį užduoda prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iškiltų tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nepripažintų, jog atsakomybės perėjimas gali įvykti taikant reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalį.

121. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo patikslinti šio reglamento 24 straipsnio taikymo taisykles.

122. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal šią nuostatą nedraudžiama pateikti prašymo atsiimti, kai parašančioji valstybė narė buvo atsakinga už suinteresuotojo asmens anksčiau pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą ir kai, be to, joje tebevyksta skundo dėl sprendimo, kuriuo buvo atmestas vienas iš šių prašymų, nagrinėjimo procedūra, ir, galiausiai, jei ji išdavė Europos arešto orderį siekdama patraukti atitinkamą asmenį baudžiamojon atsakomybėn ir pareikalavo, kad prašoma valstybė narė perduotų jai šį asmenį.

123. Kiekviena iš šių aplinkybių atskirai savaime nėra kliūtis pateikti prašymą atsiimti. Išnagrinėsiu jas paeiliui.

1.      Prašančioji valstybė narė buvo atsakinga už suinteresuotojo asmens anksčiau pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą

124. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pagal reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 1 dalį nedraudžiama pateikti prašymo atsiimti, jeigu prašančioji valstybė narė buvo atsakinga už suinteresuotojo asmens anksčiau pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.

125. Iš tiesų viename iš naujų sprendimų, priimtame tada, kai pasibaigė rašytinė procedūros dalis byloje, kurioje pateikiama ši išvada, Teisingumo Teismas nusprendė, kad reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnyje numatyta procedūra gali būti taikoma asmeniui, kuris „pirmojo buvimo [prašančiosios valstybės narės] teritorijoje metu jau buvo pateikęs tarptautinės apsaugos prašymą, kuris buvo atmestas vadovaujantis šio reglamento 26 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais“(41). Teisingumo Teismo teigimu, kadangi prašymas toje valstybėje narėje nebenagrinėjamas, šis asmuo negali būti prilyginamas asmeniui, pateikusiam naują tarptautinės apsaugos prašymą(42). Konstatuotina, kad toks šio reglamento 24 straipsnio 1 dalies aiškinimas taikytinas tokiai situacijai, kaip nagrinėjama, kai prašančioji valstybė narė gavo ankstesnį suinteresuotojo asmens tarptautinės apsaugos prašymą, jį išnagrinėjo ir atmetė.

2.      Prašančiojoje valstybėje narėje tebevyksta skundo nagrinėjimo procedūra

126. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, jog dėl to, kad skundas dėl sprendimo, kuriuo buvo atmestas tarptautinės apsaugos prašymas, pateiktas pirmojo buvimo prašančiosios valstybės narės teritorijoje metu, tebenagrinėjamas viename iš jos teismų, netrukdo taikyti reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio, „nes, nesant sustabdomojo poveikio, kurį turi šio skundo pateikimas, toks sprendimas turi būti laikomas sukeliančiu iš šio reglamento išplaukiančius padarinius, taigi lemiančiu administracinės procedūros, pradėtos pateikus tarptautinės apsaugos prašymą, užbaigimą“(43).

127. Taigi, šis minėto reglamento 24 straipsnio aiškinimas a fortiori taikytinas tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama, nes skundo dėl 2014 m. birželio 11 d. sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą nagrinėjimo procedūra neturi sustabdomojo poveikio.

3.      Prašančioji valstybė narė išdavė Europos arešto orderį

128. Dabar reikia išnagrinėti klausimą, ar pagal reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 1 dalį nedraudžiama pateikti prašymo atsiimti, jeigu prašančioji valstybė narė išdavė Europos arešto orderį dėl prieglobsčio prašytojo suėmimo ir reikalauja, kad prašoma valstybė narė perduotų šį prašytoją.

129. Teisingumo Teismas nėra pateikęs nuomonės šiuo klausimu ir jokioje reglamento „Dublinas III“ nuostatoje nėra numatyta tokio atvejo.

130. A priori neatrodo, jog tai, kad valstybė narė išduoda Europos arešto orderį dėl prieglobsčio prašytojo suėmimo, būtų kliūtis šiai valstybei narei pateikti prašymą atsiimti šį prašytoją.

131. Administracinė procedūra dėl tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo ir prieglobsčio prašytojo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn – tai dvi atskiros procedūros, ir iš pirmo žvilgsnio niekas netrukdo Europos arešto orderį išdavusiai valstybei narei, įgyvendinusiai savo suverenią teisę persekioti asmenį, padariusį nusikaltimą jos teritorijoje, savo ruožtu kreiptis į valstybę narę, kurią ji laiko atsakinga už suinteresuotojo asmens tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.

132. Vis dėlto beprasmiška manyti, kad Europos arešto orderio išdavimas nedarys poveikio prieglobsčio prašytojo atsiėmimo procedūrai, kurią vykdo kita valstybė narė.

133. Iš tiesų, reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnyje nurodyta atsiėmimo procedūra turi būti vykdoma laikantis griežtų terminų, kurie, mano nuomone, sunkiai suderinami su baudžiamuoju persekiojimu (tuo atveju, jei Europos arešto orderis išduodamas siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn) arba su laisvės atėmimo bausmės trukme (tuo atveju, jei Europos arešto orderis išduodamas siekiant įvykdyti bausmę).

134. Pirma, pagal šio reglamento 24 straipsnio 2 dalį prašymas atsiimti minėto reglamento 18 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą asmenį turi būti pateiktas kuo skubiau, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pranešimo apie atitiktį sistemoje „Eurodac“ gavimo arba per tris mėnesius, jeigu prašymas grindžiamas kitais įrodymais. Šie terminai yra privalomi.

135. Antra, pagal reglamento „Dublinas III“ 29 straipsnio 1 ir 2 dalis, jei sutinkama patenkinti šį prašymą, suinteresuotasis asmuo turi būti perduotas kiek įmanoma greičiau, bet ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo šiosutikimo patenkinti prašymą(44), ir šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki vienų metų dėl atitinkamo asmens įkalinimo. Jei perdavimas per vienų metų terminą neįvyksta, atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigos perimti suinteresuotąjį asmenį savo žinion.

136. Todėl, kai valstybė narė išduoda Europos arešto orderį dėl tarptautinės apsaugos prašytojo suėmimo, ši valstybė tada, kai jai perduodamas suinteresuotasis asmuo, gali prašyti, kad valstybė narė, kurią ji laiko atsakinga už jo prašymo nagrinėjimą, atsiimtų tą asmenį, jei šis prašymas atsiimti pateiktas per reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 2 dalyje numatytus terminus ir jei prašomai valstybei narei sutikus patenkinti prašymą atsiimti perdavimas įvykdomas laikantis šio reglamento 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų terminų.

137. Tuo atveju, jei Europos arešto orderis išduodamas siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn, pakankamai sunku įvertinti, kokiu mastu bus galima laikytis šių sąlygų, išskyrus atvejį, kai, kaip yra nagrinėjamoje byloje, baudžiamoji byla greitai nutraukiama.

138. Tuo atveju, jei Europos arešto orderis išduodamas siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, atvirkščiai, yra pakankamai akivaizdu, kad prašymo atsiimti pateikimas turi prasmę tik tuomet, kai numatytos bausmės trukmė yra nedidelė.

139. Taigi, atsižvelgdamas į šiuos dalykus, manau, kad Europos arešto orderio išdavimas savaime nėra kliūtis pateikti prašymą atsiimti, jei yra laikomasi reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 2 dalyje ir 29 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų terminų.

140. Mano nuomone, šis vertinimas taikytinas ir tokiu atveju, kaip nagrinėjamas, kai Europos arešto orderį vykdanti valstybė narė, kuri perduoda atitinkamą asmenį orderį išdavusios valstybės narės valdžios institucijoms, taip pat yra prašoma valstybė narė, į kurią orderį išdavusi valstybė kreipėsi prašydama atsiimti suinteresuotąjį asmenį.

141. Taigi, atlikus šią analizę, atrodo, kad kiekviena iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų aplinkybių, vertinama atskirai, savaime nėra kliūtis pateikti prašymą atsiimti.

142. Ir, atvirkščiai, vertinamos kartu, mano nuomone, šios aplinkybės sudaro didelę kliūtį tokiai atsiėmimo procedūrai.

143. Iš tiesų, dėl tokių pat priežasčių, kurias nurodžiau šios išvados 71–98 punktuose, manau, kad atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra nebeatitinka racionalumo, objektyvumo ir teisingumo, taip pat greito prašymų nagrinėjimo tikslų, kurių siekiama reglamentu „Dublinas III“, ir yra nesuderinama su valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo ir solidarumo principais, kuriais paremta bendra Europos prieglobsčio sistema, jei reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 1 dalimi grindžiama atsiėmimo procedūra taikoma tuo atveju, jei prašančiosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos, pirma, buvo atsakingos už tarptautinės apsaugos prašymų, kuriuos prašytojas pateikė pirmojo buvimo šios valstybės teritorijoje metu, nagrinėjimą, antra, tebenagrinėja skundą dėl sprendimo, kuriuo buvo atmestas vienas iš šių prašymų, ir, trečia, išdavė Europos arešto orderį dėl prašytojo suėmimo reikalaudamos, kad valstybė narė, kurios prašoma atsiimti šį prašytoją ir kurios teritorijoje jis yra, perduotų šį asmenį.

C.      Dėl atsakingai valstybei narei pagal reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 2 dalį nustatytų pareigų apimties (antrasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai)

144. Savo antruoju ir trečiuoju prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti, kokios pareigos tenka prašančiajai valstybei narei, kiek tai susiję su tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimu, už kurį ji yra atsakinga, jei ši valstybė narė pateikia prašymą atsiimti prašytoją, kaip tai suprantama pagal reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnį.

145. Visų pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar, pateikusi prašymą atsiimti, prašančioji valstybė narė pagal reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 2 dalį privalo sustabdyti tebevykstantį minėto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą ir jį nutraukti atšaukdama ar pakeisdama sprendimą, kuriuo kompetentinga nacionalinė institucija atmetė šį prašymą pasibaigus šio reglamento 24 straipsnyje numatytam terminui.

146. Prireikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar toks pažeidimas gali būti kliūtis prašomai valstybei narei atsiimti prašytoją.

147. Kaip žinoma, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 1 dalimi, valstybė narė gali pradėti prieglobsčio prašytojo atsiėmimo procedūrą net tuo atveju, jei jos teisminėse institucijose tebevyksta skundo dėl tarptautinės apsaugos prašymo, už kurio nagrinėjimą ji dar yra atsakinga, nagrinėjimo procesas(45).

148. Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl to, kokio pobūdžio pareigos tenka prašančiajai valstybei narei dėl tebevykstančio šio prašymo nagrinėjimo.

149. Pirmasis sunkumas, kylantis nagrinėjant šį klausimą, yra susijęs su terminu, kurį nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Kadangi sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra pateikta paaiškinimų, darau prielaidą, kad kalbama apie dviejų mėnesių terminą, nurodytą reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje(46), nes nagrinėjamu atveju Nyderlandų Karalystės pateiktas prašymas atsiimti atitinkamą asmenį buvo grindžiamas pranešimu apie atitiktį sistemoje „Eurodac“.

150. Vis dėlto manau, kad nagrinėjamu atveju šis terminas neturi reikšmės. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda klausimą dėl pareigų, tenkančių prašančiajai valstybei narei „nedelsiant <…> po to, kai buvo pateiktas šis prašymas [atsiimti]“(47). Tačiau reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatytas terminas – tai galutinis terminas, per kurį šis prašymas turi būti pateiktas.

151. Nagrinėjant šį klausimą kyla ir antras sunkumas. Iš esmės, prašančiajai valstybei narei tenkančios pareigos dėl tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo, už kurį ji yra atsakinga, turi būti vertinamos atsižvelgiant ne į specialias nuostatas, numatytas reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 2 dalyje, o į bendro pobūdžio nuostatas, įtvirtintas Direktyvoje 2013/32.

152. Iš tiesų reglamente „Dublinas III“ nėra konkrečių nuostatų, taikomų tuo atveju, jei už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė lygiagrečiai pateikia prašymą atsiimti prieglobsčio prašytoją pagal šio reglamento 24 straipsnio 1 dalį.

153. Dėl reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio pažymėtina, jog atsižvelgiant į siauras taikymo ribas jis yra netaikytinas. Nors ši nuostata, kaip rodo jos pavadinimas, yra skirta „[a]tsakingos valstybės narės pareig[oms]“ nustatyti, joje įtvirtintos pareigos yra susijusios konkrečiai su perėmimo savo žinion ir atsiėmimo procedūra, kaip matyti iš šios nuostatos 1 dalies teksto. Tačiau Nyderlandų valdžios institucijoms tenkančios pareigos, susijusios su antrojo prašymo nagrinėjimu, nepatenka į perėmimo savo žinion ar atsiėmimo procedūros taikymo sritį.

154. Tam, kad atsakymas būtų naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, siūlau Teisingumo Teismui išnagrinėti užduodamą klausimą atsižvelgiant į Direktyvoje 2013/32 numatytus principus ir pagrindines garantijas.

155. Prašančiai valstybei narei tenkančios pareigos, susijusios su tarptautinės apsaugos prašymo, už kurį ji yra atsakinga, nagrinėjimu, mano nuomone, yra akivaizdžios(48).

156. Pirma, ji turi tinkamai ir išsamiai išnagrinėti prašymą ir užbaigti jo nagrinėjimą kuo skubiau, paisydama teisės į gerą administravimą, numatytos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje(49), ir laikydamasi Direktyvos 2013/32 31 straipsnio reikalavimų(50).

157. Antra, vykstant skundo nagrinėjimo procesui, prašančioji valstybė narė turi užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą, kuri įtvirtinta Chartijos 47 straipsnyje, ir laikytis Direktyvos 2013/32 46 straipsnio reikalavimų, o tai reiškia, kad teismas, bent jau vykstant skundo nagrinėjimo procesui pirmosios instancijos teisme, turi išsamiai ir ex nunc išnagrinėti tiek faktines aplinkybes, tiek teisinio pobūdžio klausimus, įskaitant prireikus tarptautinės apsaugos poreikį(51).

158. Taigi, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra turi būti toliau vykdoma savo tvarka.

159. Prašymo atsiimti pateikimas nėra nurodytas tarp pagrindų, galinčių pateisinti nagrinėjimo procedūros sustabdymą(52). Tai turi savo prasmę, nes kalbama apie dvi atskiras procedūras, iš kurių viena yra grindžiama ankstesniu tarptautinės apsaugos prašymu, pateiktu prašančiojoje valstybėje narėje, o antra – paskesniu tarptautinės apsaugos prašymu, pateiktu prašomos valstybės narės valdžios institucijoms.

160. Taip pat prašymo atsiimti pateikimas nėra pagrindas, galintis pateisinti individualaus pobūdžio sprendimo, dėl kurio vyksta atitinkamas skundo nagrinėjimo procesas, pakeitimą ar atšaukimą. Nors iš tiesų šiuo sprendimu atmesti tarptautinės apsaugos prašymą nesukuriama teisių suinteresuotajam asmeniui, nes tai yra sprendimas atmesti prieglobsčio prašymą, vis dėlto šis sprendimas sukelia padarinių – kaip pripažino Teisingumo Teismas 2018 m. sausio 25 d. Sprendime Hasan(53) – ir tik teismas, įgyvendindamas savo kompetenciją ir vadovaudamasis su šio ginčijamo akto teisėtumu susijusiais pagrindais, gali panaikinti ar pakeisti šį sprendimą.

161. Prašymo atsiimti pateikimas, kai prašančiojoje valstybėje narėje lygiagrečiai tebevyksta skundo nagrinėjimo procesas, sukelia sunkumų, juos taip pat jau esu nurodęs.

162. Atsiėmimo procedūros eiga iš tiesų nėra tokia pati kaip teismo proceso eiga. Pirmoji turi būti vykdoma laikantis griežtų ir itin trumpų terminų, o antrajai terminai, išskyrus pagrįsto laikotarpio terminą, netaikomi.

163. Taigi, teismo procesas gali trukti ilgai – tai parodo bylų nagrinėjimas Teisingumo Teisme – ir, jam pasibaigus, ginčijamas sprendimas gali būti panaikintas arba pakeistas.

164. Dėl to kyla rizika, kad prašančiosios valstybės narės pirmosios instancijos teismas pakeis sprendimą, kuriuo iš pradžių buvo atmestas tarptautinės apsaugos prašymas, o dėl to prieglobsčio prašytojo atsiėmimas, kurį vykdo kita valstybė narė, netenka prasmės ir tampa visiškai nereikalingas.

165. Taip pat dėl to kyla rizika, kad susiklostys lis pendens situacija Europos teismuose, jei tarptautinės apsaugos prašymai, pateikti prašančiojoje valstybėje narėje ir prašomoje valstybėje narėje, yra tapatūs. Manau, tokiu atveju negalėtų būti pripažinta jokio prašomos valstybės narės teismo konkuruojanti jurisdikcija.

166. Tai yra sunkumai, apie kuriuos nekalbama jokiame tekste, susijusiame su bendra Europos prieglobsčio sistema. Atsižvelgdamas į pateikto klausimo turinį ir į tai, kad turi būti paisoma nagrinėjamos bylos ribų, dabar nenagrinėsiu galimų sprendimų.

167. Vis dėlto noriu pažymėti, jog, kadangi nuo to momento, kai prašančioji valstybė narė sužinojo, kad atsakinga gali būti kita valstybė narė, negali būti delsiama pateikti prašymą atsiimti, nes reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 2 dalyje nustatyti terminai yra privalomi, – būtent prašančioji valstybė narė turi užtikrinti, kad atitinkamas teismas priimtų sprendimą per kuo trumpesnį terminą, skaičiuojamą nuo to laiko, kai buvo pateiktas prašymas atsiimti prieglobsčio prašytoją, ir tai gali būti padaryta taikant Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 10 dalį.

168. Kalbant apie prašomos valstybės narės galimą elgesį, reikėtų, kad ji būtų informuota apie tebevykstantį skundo nagrinėjimo procesą prašančiojoje valstybėje narėje. Tačiau, kaip matome, pastaroji valstybė pagal reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 5 dalį neprivalo, pateikdama savo prašymą atsiimti, nurodyti, kokia yra tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūros stadija.

169. Taigi, šiame savo analizės etape siūlau Teisingumo Teismo nuspręsti, kad Direktyvos 2013/32 31 ir 46 straipsnių nuostatos, taikomos kartu, ir Chartijos 41 ir 47 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad prašančioji valstybė narė privalo kuo skubiau užbaigti tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo, už kurį ji yra atsakinga, procedūrą tada, kai pagal reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 1 dalį pateikė prašomai valstybei narei prašymą atsiimti atitinkamą asmenį.

D.      Dėl prašančiajai valstybei narei pagal reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 5 dalį nustatytos pareigos pateikti informaciją apimties (ketvirtasis ir penktasis prejudiciniai klausimai)

170. Savo ketvirtuoju ir penktuoju prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, kokia yra prašančiajai valstybei narei tenkančios pareigos pateikti informaciją apimtis tuo atveju, jei ji pateikia prašymą atsiimti reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio pagrindu.

171. Visų pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar pagal šio reglamento 24 straipsnio 5 dalį prašančioji valstybė narė privalo informuoti prašomą valstybę narę apie tai, kad tebevyksta skundo dėl tarptautinės apsaugos prašymo, už kurio nagrinėjimą ji buvo atsakinga, nagrinėjimo procesas. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Nyderlandų valdžios institucijos pažeidė savo pareigą, kai nepranešė Italijos valdžios institucijoms, kad dėl sprendimo atmesti antrąjį prašymą paduotas skundas dar yra nagrinėjamas Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių bylų skyrius, Nyderlandai).

172. Prireikus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar toks pažeidimas gali būti kliūtis prašomai valstybei narei atsiimti prašytoją.

173. Reglamente „Dublinas III“ yra dvi nuostatos, susijusios su informacija, kuria turi pasidalyti valstybės narės vykstant perėmimo savo žinion (atsiėmimo) procedūrai, tai šio reglamento 24 straipsnio 5 dalis ir 34 straipsnis.

174. Iš karto pažymėtina, jog minėto reglamento 34 straipsnis netaikytinas, nes Italijos Respublika neprašė pateikti informacijos.

175. Šio reglamento „Dublinas III“ VII skyriaus, kuriame numatytas „[a]dministracinis bendradarbiavimas“, straipsnio pavadinimas „Dalijimasis informacija“, jis taikomas, kaip aiškiai matyti iš jo 1 ir 6 dalių, tik esant valstybės narės prašymui. Taigi, net jei šio reglamento 34 straipsnio 2 dalies g punktas apimtų tokią informaciją, kaip nagrinėjama, susijusią su tebevykstančia procedūra dėl ankstesnio tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo(54), vis dėlto pagrindinėje byloje Italijos Respublika neprašė Nyderlandų valdžios institucijų pateikti tokios informacijos.

176. Taigi, reikia išnagrinėti pareigas, kurios nustatytos prašančiajai valstybei narei pagal reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 5 dalį, kurios taikymo taisyklės numatytos įgyvendinimo reglamento 2 straipsnyje.

177. Remiantis šiomis nuostatomis, prašymas dėl 18 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyto asmens atsiėmimo turi būti parengtas naudojant standartinę formą, pateiktą įgyvendinimo reglamento III priede. Šioje formoje reikia nurodyti prašymo rūšį, priežastis ir teisinį pagrindą.

178. Prireikus kartu su šia forma turi būti pateikta visų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kurie leidžia manyti, kad prašoma valstybė narė yra atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, kopija ir prie jų gali būti pridėti suinteresuotojo asmens pareiškimai ir (arba) pranešimas apie atitiktį sistemoje „Eurodac“. Tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai yra apibūdinti reglamento „Dublinas III“ 22 straipsnio 3 dalyje, o jų sąrašas pateiktas įgyvendinimo reglamento II priede.

179. Remiantis reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 5 dalies tekstu, visi šie duomenys turi leisti „prašomos valstybės narės valdžios institucijoms pasitikrinti, ar ji yra atsakinga, remiantis šiame reglamente nustatytais kriterijais“.

180. Tačiau tai, kad prašančiojoje valstybėje narėje tebevyksta skundo dėl sprendimo atmesti tarptautinės apsaugos prašymą nagrinėjimo procesas, savaime nėra vienas iš kriterijų, kuriais gali pasiremti prašoma valstybė narė, kad įvertintų, ar yra atsakinga. Iš tiesų, kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, tokia aplinkybė nėra kliūtis atsiėmimo procedūrai(55).

181. Dabar išnagrinėsiu įgyvendinimo reglamento III priede pateiktos standartinės formos, kurią prašančioji valstybė narė naudoja savo prašymui atsiimti, turinį.

182. Konstatuoju, kad, be informacijos, susijusios su prašymo atsiimti teisiniu pagrindu ir prieglobsčio prašytojo tapatybe, pagal šios formos 12 punktą prašančioji valstybė narė turi pateikti prašomai valstybei narei informaciją apie „[a]nkstesn[es] procedūr[as]“. Šis 12 punktas formuluojamas taip:

„Ar prašytojas anksčiau kreipėsi dėl tarptautinės apsaugos <…> gyvenamosios vietos šalyje arba kitoje šalyje?

–        Taip / Ne

Kada ir kur?

Ar dėl prašymo buvo priimtas sprendimas?

–        Ne / Nežinau / Taip, prašymas atmestas

Kada sprendimas buvo priimtas?“

183. Pagal griežtą minėtos formos 12 punkto aiškinimą prašančioji valstybė narė privalo tik patikslinti, ar prašytojas jau buvo pateikęs tarptautinės apsaugos prašymą savo arba kitos valstybės narės valdžios institucijoms ir ar dėl šio prašymo buvo priimtas sprendimas: pažymėti nuorodas „ne“, „nežinau“(56) arba atitinkamu atveju „taip, prašymas atmestas“ ir nurodyti šio prašymo datą.

184. Taigi, prašančioji valstybė narė savaime nėra įpareigota pateikti paaiškinimų dėl nagrinėjimo stadijos ir, konkrečiai, dėl jos teisminio etapo. Todėl Nyderlandų valdžios institucijos neturėjo pareigos patikslinti, kad tebevyksta skundo dėl 2014 m. birželio 11 d. sprendimo atmesti prašymą nagrinėjimo procesas.

185. Be to, ši nuoroda nepriskirta tiesioginiams ir kitiems įrodymams, kuriuos prašančioji valstybė narė įpareigojama pateikti. Iš tiesų, šie tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai turi suteikti galimybę įrodyti, kad prašoma valstybė narė iš tikrųjų yra atsakinga už reglamente „Dublinas III“ apibrėžtų kriterijų taikymą. Tačiau matėme, kad tokia aplinkybė, kaip nagrinėjama, nepriskirtina prie tokių kriterijų.

186. Siekdamas išsamumo, patikslinsiu, kad tiesioginiai įrodymai, kurių baigtinis sąrašas(57) pateiktas įgyvendinimo reglamento II priedo A sąraše, – tai formalūs įrodymai, kuriais remiantis gali būti įrodyta, pavyzdžiui, kad prašytojo šeimos narys, nelydimas nepilnametis, teisėtai gyvena prašomos valstybės narės teritorijoje (teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento kopija, kai atvejis susijęs su reglamento „Dublinas III“ 8 straipsniu), arba kad prašytojas faktiškai neteisėtai atvyko į prašomos valstybės narės teritoriją kirsdamas išorės sieną (atvykimo antspaudo padirbtame pase kopija, kai atvejis susijęs su šio reglamento 13 straipsnio 1 dalimi).

187. Dėl netiesioginių įrodymų, kurių nebaigtinis sąrašas pateiktas įgyvendinimo reglamento II priedo B sąraše, pažymėtina, kad tai yra orientacinio pobūdžio įrodymai, leidžiantys įvertinti valstybės narės atsakomybę pagal reglamente „Dublinas III“ išdėstytus kriterijus, pavyzdžiui, išsamūs prašytojo paaiškinimai, tarptautinių organizacijų pranešimai arba transporto bilietai ar viešbučių sąskaitos.

188. Todėl nemanau, kad pagal reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 5 dalį Nyderlandų valdžios institucijos pažeidė savo pareigas, kai pateikdamos savo prašymą atsiimti nenurodė, jog Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių bylų skyrius) tebevyksta skundo dėl 2014 m. birželio 11 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas antrasis prašymas, nagrinėjimo procesas.

189. Ir, atvirkščiai, šis informacijos nepateikimas, mano nuomone, yra labiau kritikuotinas atsižvelgiant į lojalaus bendradarbiavimo principą, kuriuo paremtas reglamentas „Dublinas III“, nes niekas netrukdė Nyderlandų valdžios institucijoms tai patikslinti dalyje „[k]ita naudinga informacija“, kuri yra įgyvendinimo reglamento III priede pateiktoje standartinėje formoje.

190. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė, prašanti atsiimti tarptautinės apsaugos prašytoją, nepažeidžia jai nustatytų pareigų, kai prašomai valstybei narei nepatikslina, kad jos teismuose tebevyksta skundo dėl sprendimo, kuriuo atmestas suinteresuotojo asmens prašymas, pateiktas pirmojo buvimo jos teritorijoje metu, nagrinėjimo procesas.

E.      Dėl reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje numatytos diskrecinės išlygos apimties (šeštasis prejudicinis klausimas)

191. Savo šeštuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmes siekia sužinoti, ar reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją reikalaujama, kad valstybė narė, kuri nėra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje išdėstytus kriterijus, išnagrinėtų tarptautinės apsaugos prašymą, jei prašytojas yra jai perduotas vykdant Europos arešto orderį.

192. Kitaip tariant, darant prielaidą, kad Italijos Respublika tapo atsakinga valstybe nare, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar Nyderlandų valdžios institucijos neprivalo pačios išnagrinėti aptariamo tarptautinės apsaugos prašymo, pasinaudodamos šia diskrecine išlyga, nes vykdant Europos arešto orderį, kurį jos išdavė dėl X suėmimo, šis asmuo buvo Italijos valdžios institucijų joms perduotas.

193. Visos suinteresuotosios šalys, pateikusios pastabas Teisingumo Teisme, mano, kad reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nėra nustatyta tokios pareigos.

194. Taip pat pritariu šiai nuomonei, atsižvelgdamas į šios nuostatos taikymo sritį ir visiškai aiškų jos tekstą.

195. Primintina, kad pagal reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 1 dalį prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal šio reglamento III skyriuje nustatytus kriterijus.

196. Vis dėlto reglamento „Dublinas III“ IV skyriuje yra nurodytos situacijos, kai valstybė narė gali būti laikoma atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą nukrypstant nuo šių kriterijų. Pavyzdžiui, šio reglamento 17 straipsnio „Diskrecinės išlygos“ 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad „kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio <…> jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą(58)“.

197. Iškart pažymėtina, kad šioje nuostatoje įtvirtinta išlyga skirta valstybėms narėms, kurioms „trečiosios šalies piliečio <…> [yra] pateikt[as] tarptautinės apsaugos prašymas“.

198. Taigi tokia situacija, kaip nagrinėjama, kai tarptautinės apsaugos prašymas yra pateiktas kitoje valstybėje narėje nei ta, kuriai skirta ši nuostata, šiuo atveju – Italijos Respublikoje, nepatenka į minėtos nuostatos taikymo sritį.

199. Kad ir kaip būtų, darant prielaidą, kad nagrinėjama situacija turėtų patekti į reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos taikymo sritį, primintina, kad šioje nuostatoje įtvirtinta išlyga, kaip nedviprasmiškai rodo šio straipsnio pavadinimas, yra diskrecinė.

200. Nurodant, kad „kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti <…> tarptautinės apsaugos prašymą“(59), šioje nuostatoje nedviprasmiškai išreikštas Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas palikti valstybei narei diskreciją spręsti dėl prašymo nagrinėjimo, už kurį ji nėra atsakinga pagal reglamente „Dublinas III“ išdėstytus kriterijus, o ne įtvirtinti pareigą. Iš pačios minėtos nuostatos formuluotės aiškiai matyti, kad, be to, šios diskrecijos įgyvendinimui nėra keliama jokia speciali sąlyga(60).

201. Remdamasis reglamento „Dublinas III“ parengiamaisiais darbais, Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad ši taisyklė buvo įtraukta siekiant leisti kiekvienai valstybei narei savarankiškai spręsti, vadovaujantis politiniais, humanitariniais ar praktiniais pagrindais, ar sutikti išnagrinėti prieglobsčio prašymą, net jei ji nėra atsakinga už šį nagrinėjimą, taikant šiame reglamente numatytus kriterijus(61).

202. Pavyzdžiui, 2017 m. vasario 16 d. Sprendime C. K. ir kt.(62) dėl sunkiai sergančio prieglobsčio prašytojo perdavimo valstybei, atsakingai už jo prašymo nagrinėjimą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, jeigu prašančioji valstybė narė konstatuotų, kad prašytojo sveikatos būklė greitai nepagerės arba kad ilgam sustabdžius procedūrą kiltų grėsmė, kad suinteresuotojo asmens sveikatos būklė pablogės, „ji galėtų pasinaudoti reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalyje numatyta diskrecine išlyga ir pati išnagrinėti jo prieglobsčio prašymą“, tačiau, kad ir kaip būtų, šia nuostata nėra nustatytas įpareigojimas ja pasinaudoti(63).

203. Šis aiškinimas paremtas siekiu apsaugoti pačią šios diskrecinės nuostatos funkciją ir užtikrinti prašančiajai valstybei narei paliktą diskreciją. Taigi jis turėtų būti taikomas ir situacijai, kai valstybė narė, kurioje pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas, išduoda Europos arešto orderį dėl prašytojo suėmimo(64).

204. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia padaryti išvadą, kad reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa netaikytina tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai tarptautinės apsaugos prašymas buvo pateiktas kitoje valstybėje narėje nei ta, kuriai skirta ši nuostata.

VII. Išvada

205. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Amsterdame posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.      Atsižvelgiant į ypatingas pagrindinės bylos aplinkybes, neturi būti taikoma 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 23 straipsnio 3 dalis ir jos pagrindu atsakomybė nagrinėti suinteresuotojo asmens Italijoje pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą negali pereiti, nes dėl tokio taikymo atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra nebeatitinka racionalumo, objektyvumo ir teisingumo, taip pat greito prašymų nagrinėjimo tikslų, kurių siekiama Reglamentu Nr. 604/2013, ir yra nesuderinama su valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo ir solidarumo principais, kuriais paremta bendra Europos prieglobsčio sistema.

2.      Atsižvelgiant į ypatingas pagrindinės bylos aplinkybes, atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra nebeatitinka racionalumo, objektyvumo ir teisingumo, taip pat greito prašymų nagrinėjimo tikslų, kurių siekiama Reglamentu Nr. 604/2013, ir yra nesuderinama su valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo ir solidarumo principais, kuriais paremta bendra Europos prieglobsčio sistema, jei Reglamento Nr. 604/2013 24 straipsnio 1 dalimi grindžiamas prašymas atsiimti pateikiamas tuo atveju, jei prašančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos, pirma, buvo atsakingos už tarptautinės apsaugos prašymų, kuriuos prašytojas pateikė pirmojo buvimo šios valstybės teritorijoje metu, nagrinėjimą, antra, tebenagrinėja skundą dėl sprendimo, kuriuo buvo atmestas vienas iš šių prašymų, ir, trečia, išdavė Europos arešto orderį dėl prašytojo suėmimo reikalaudamos, kad valstybė narė, kurios prašoma atsiimti šį prašytoją ir kurios teritorijoje jis yra, perduotų šį asmenį.

3.      2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 31 ir 46 straipsnių nuostatos, taikomos kartu, ir Chartijos 41 ir 47 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad prašančioji valstybė narė privalo kuo skubiau užbaigti tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo, už kurį ji yra atsakinga, procedūrą tada, kai pagal Reglamento Nr. 604/2013 24 straipsnio 1 dalį pateikė prašomai valstybei narei prašymą atsiimti atitinkamą asmenį.

4.      Reglamento Nr. 604/2013 24 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybė narė, prašanti atsiimti tarptautinės apsaugos prašytoją, nepažeidžia jai nustatytų pareigų, kai prašomai valstybei narei nepatikslina, kad jos teismuose tebevyksta skundo dėl sprendimo, kuriuo atmestas suinteresuotojo asmens prašymas, pateiktas pirmojo buvimo jos teritorijoje metu, nagrinėjimo procesas.

5.      Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa netaikytina tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai tarptautinės apsaugos prašymas buvo pateiktas kitoje valstybėje narėje nei ta, kuriai skirta ši nuostata.

VIII. Priedas

1      Originalo kalba: prancūzų.

2      OL L 180, 2013, p. 31, toliau – reglamentas „Dublinas III“.

3      Žr. faktinių ir teisinių aplinkybių schemą, pridėtą prie šios išvados.

4      Toliau – pirmasis prašymas.

5      Toliau – antrasis prašymas.

6      Toliau – trečiasis prašymas.

7      Žr. pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (COM(2016) 270 final, toliau – reglamento pasiūlymas).

8      Toliau – atsakinga valstybė narė.

9      2003 m. rugsėjo 2 d. Tarybos reglamentas, nustatantis išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, taikymo taisykles (OL L 222, 2003, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 200), iš dalies pakeistas 2014 m. sausio 30 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 118/2014 (OL L 39, 2014, p. 1, toliau – įgyvendinimo reglamentas).

10      Atlikdamas savo analizę, šio prašymo nenagrinėsiu.

11      Informacija, kurią šalys pateikė per posėdį.

12      C‑63/15, EU:C:2016:409.

13      Pažymiu, kad per posėdį Komisija pareiškė, jog atsiima savo pastabas, susijusias su tuo, ar vykstant teisminei procedūrai tarptautinės apsaugos prašytojas gali remtis nuostatomis, kuriose įtvirtinta, pirma, reglamente „Dublinas III“ numatyti terminai ir, antra, bendradarbiavimas tarp valstybių narių tarnybų.

14      Atsižvelgdamas į samprotavimus, išdėstytus, be kita ko, sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 3.2 ir 3.3 punktuose, ir į šeštojo prejudicinio klausimo turinį, nusprendžiau pirmąjį klausimą susieti su reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 3 dalies aiškinimu, o paskui atskirai išnagrinėti klausimą dėl šio reglamento 24 straipsnio aiškinimo.

15      Nors šis klausimas tiesiogiai neišplaukia iš pirmojo prejudicinio klausimo formuluotės, jis išplaukia iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 3.2 punkte išdėstytų samprotavimų.

16      Žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimą C. K. ir kt. (C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 56 punktas).

17      Šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 25 d. Sprendimą Shiri (C‑201/16, EU:C:2017:805, 39 punktas, kursyvu išskirta mano). 2017 m. liepos 26 d. Sprendime Mengesteab (C‑670/16, EU:C:2017:587) Teisingumo Teismas nusprendė, kad „nors šio reglamento 21 straipsnio 1 dalies nuostatomis [(prašymo perimti savo žinion pateikimas)] apibrėžiama perėmimo savo žinion procedūra, jos, kaip ir minėto reglamento III skyriuje išdėstyti kriterijai, padeda nustatyti ir atsakingą valstybę narę, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą“ (53 punktas).

18      Žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimą Hasan (C‑360/16, EU:C:2018:35, 62 ir 63 punktai ir nurodyta jurisprudencija).

19      Žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimą Mengesteab (C‑670/16, EU:C:2017:587). Šio sprendimo 61 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad „[reglamento „Dublinas III“] 21 straipsnio 1 dalies [trečioje pastraipoje] numatyta, jog, jeigu sueina pirmesnėse dviejose pastraipose numatyti terminai, atsakomybė savaime pereina valstybei narei, kurioje buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas, ir nereikalaujama jokios prašomos valstybės narės reakcijos“.

20      Pagal SESV 67 straipsnio 2 dalį Sąjunga formuoja valstybių narių solidarumu paremtą bendrą prieglobsčio politiką. SESV 80 straipsnyje nurodyta, kad Sąjungos prieglobsčio politikai taikomas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas.

21      Žr. 3151 sesijos metu patvirtintas 2012 m. kovo 8 d. Europos Sąjungos teisingumo ir vidaus reikalų tarybos išvadas dėl tikro ir praktinio solidarumo su valstybėmis narėmis, kurių prieglobsčio sistemos patiria ypač didelį spaudimą, be kita ko, dėl mišrių migracijos srautų, bendros sistemos.

22      Šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 10 d. Sprendimą Abdullahi (C‑394/12, EU:C:2013:813, 53 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

23      Žr. šios išvados 58 punktą.

24      C‑670/16, EU:C:2017:587.

25      Ten pat (54 punktas). Taip pat pagal analogiją žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimą Hasan (C‑360/16, EU:C:2018:35), kuriame Teisingumo Teismas pasiremia šia jurisprudencija aiškindamas reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 2 dalį.

26      Iš tiesų yra nustatyta, kad Italijos Respublika nepateikė Nyderlandų Karalystei prašymo atsiimti per reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus, todėl pastaroji nusprendė, kad Italijos Respublika tapo atsakinga valstybe nare. Be to, taip pat sutinkama, kad Italijos Respublika neatsakė per dvi savaites, t. y. per šio reglamento 25 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, į Nyderlandų Karalystės jai pateiktą prašymą atsiimti, todėl buvo nuspręsta, kad ji netiesiogiai sutinka su šiuo prašymu.

27      Šiuo metu X prieštarauja, kad būtų perduotas šiai valstybei narei. Kaip per posėdį patvirtino jo atstovas, X pateikė tarptautinės apsaugos prašymą Italijoje tam, kad gautų lėšų pragyventi. Mano nuomone, negalima atmesti galimybės, kad šio prašymo pateikimu buvo siekiama sudaryti kliūčių vykdyti Europos arešto orderį.

28      Nors laiko tarpas skiria šiuos prašymus, nemanau, kad Italijoje pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas grindžiamas naujais faktais ar įrodymais, palyginti su dviem pirmaisiais prašymais, išnagrinėtais Nyderlanduose. Pirma, trumpas terminas, per kurį Nyderlandų valdžios institucijos išnagrinėjo antrąjį prašymą, parodo, kad nebuvo jokios aplinkybės, dėl kurios galėjo būti priimtas kitoks sprendimas nei sprendimas atmesti prašymą, kaip buvo pirmojo prašymo atveju. Be to, per posėdį X atstovas patvirtino, kad šis antrasis prašymas buvo pateiktas tik dėl to, kad pasikeitė Nyderlandų politika. Antra, sunku įsivaizduoti, kad faktai ir įrodymai, kuriais grindžiamas trečiasis prašymas, pateiktas 2014 m. spalio 23 d., būtų iš esmės pasikeitę nuo 2014 m. liepos 7 d., kai rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Amsterdame posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas) priėmė sprendimą atmesti antrąjį prašymą.

29      Kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2018 m. sausio 25 d. Sprendime Hasan (C‑360/16, EU:C:2018:35), „nesant sustabdomojo poveikio, kurį turi <…> skundo pateikimas [kompetentingam teismui], <…> sprendimas[,] [kuriuo buvo atmestas tarptautinės apsaugos prašymas, pateiktas pirmojo buvimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje metu][,] turi būti laikomas sukeliančiu iš [reglamento „Dublinas III“] išplaukiančius padarinius, taigi lemiančiu administracinės procedūros, pradėtos pateikus tarptautinės apsaugos prašymą, užbaigimą“ (50 punktas).

30      C‑670/16, EU:C:2017:587.

31      Žr. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 46 straipsnio 3 dalį.

32      Tarp Europos arešto orderio nevykdymo pagrindų, išvardytų 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34) 3 ir 4 straipsniuose, nenurodytas nei prieglobsčio prašymas, nei prašymas suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą (žr. 2010 m. spalio 21 d. Sprendimą B., C‑306/09, EU:C:2010:626, 43 punktas).

33      Tą dieną, kai Nyderlandų Karalystė pateikė Italijos Respublikai prašymą atsiimti, ši byla dar nebuvo nutraukta.

34      Be to, gali būti keliamas klausimas, ar toks pareigų nevykdymas neturėtų būti vertinamas kitokiu būdu, visų pirma Komisijos, kuriuo būtų aiškiai atsižvelgiama į migracijos spaudimą Italijos valdžios institucijoms ir į sukurtas specialias priemones, kaip perkėlimas Europos Sąjungoje. Dėl krizės Italijoje Taryba yra priėmusi du sprendimus, susijusius su perkėlimu Europos Sąjungoje, jie buvo taikomi iki 2017 m. rugsėjo mėn., tai 2015 m. rugsėjo 14 d. Tarybos sprendimas (ES) 2015/1523, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje (OL L 239, 2015, p. 146), ir 2015 m. rugsėjo 22 d. Tarybos sprendimas (ES) 2015/1601, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje (OL L 248, 2015, p. 80).

35      Taip pat nereikėtų, kad valstybės narės galėtų pasinaudoti valstybių narių, patiriančių didelį migracijos spaudimą, vėlavimu ir nuspręsti, jog įvyko atsakomybės perėjimas.

36      Žr. Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Kuriame atvirą ir saugią Europą (COM(2014) 154 final)“ 3.1. punktą (p. 8) „Bendros Europos prieglobsčio sistemos (BEPS) konsolidavimas“, kuriame nurodyta: „Pagal Sutarties tikslą nustatyti vienodą visoje ES galiojantį statusą reikėtų sukurti naujas sprendimų dėl prieglobsčio tarpusavio pripažinimo visose valstybėse narėse taisykles ir apsaugos perkėlimo sistemą. Dėl to turėtų sumažėti kliūčių judėti ES ir būtų sudarytos lengvesnės sąlygos iš vienos ES valstybės narės į kitą perkelti su apsauga susijusias privilegijas.“ Taip pat žr. 2015 m. sausio 9 d. Europos Parlamento pranešimą „New Approaches, Alternative Avenues and Means of Access to Asylum Procedures for Persons Seeking International Protection“, kuriame pateikta ši citata (p. 58).

37      Teismo sprendimų tarpusavio pripažinimo principas taip pat taikomas išsiuntimo iš šalies srityje. Šiuo klausimu žr. 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyvą 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo (OL L 149, 2001, p. 34; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 107) ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98).

38      Atvejai, kai valstybė narė gali atsisakyti pateikti šią informaciją, yra apriboti ir jų baigtinis sąrašas pateiktas reglamento „Dublinas III“ 34 straipsnio 3 dalyje (jos esminių interesų apsauga arba susijusio asmens ar kitų asmenų laisvių ir pagrindinių teisių apsauga).

39      Žr. šios išvados 7 išnašą.

40      Žr. reglamento pasiūlymo 25 konstatuojamąją dalį, taip pat 3 straipsnio 5 dalį ir 20 straipsnį.

41      Žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimą Hasan (C‑360/16, EU:C:2018:35, 48 punktas, kursyvu išskirta mano).

42      Žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimą Hasan (C‑360/16, EU:C:2018:35, 49 punktas).

43      Žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimą Hasan (C‑360/16, EU:C:2018:35, 50 punktas).

44      Arba nuo galutinio sprendimo, priimto išnagrinėjus skundą ar prašymą peržiūrėti sprendimą, priėmimo, jei pagal šio reglamento 27 straipsnio 3 dalį apskundimui ar peržiūrai suteiktas vykdymą sustabdantis poveikis.

45      Žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimą Hasan (C‑360/16, EU:C:2018:35, 50 punktas).

46      Pagal šią nuostatą prašymas atsiimti šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą asmenį, kurio tarptautinės apsaugos prašymas nebuvo atmestas galutiniu sprendimu, pateikiamas kuo skubiau, tačiau bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pranešimo apie atitiktį sistemoje „Eurodac“ gavimo.

47      Žr. antrąjį prejudicinį klausimą (kursyvu išskirta mano).

48      Nagrinėjamu atveju Nyderlandų Karalystė – tai valstybė narė, kuri yra ir išliks, nepaisant pradėtos atsiėmimo procedūros, atsakinga už antrojo prašymo nagrinėjimą, t. y. prašymo, dėl kurio paduotas skundas buvo dar nagrinėjamas Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių bylų skyrius) tuo metu, kai Italijoje buvo pateiktas trečiasis prašymas.

49      Toliau – Chartija.

50      Pagal šią nuostatą valstybės narės turi svarstyti tarptautinės apsaugos prašymus atlikdamos tinkamą ir išsamų jų nagrinėjimą ir užtikrindamos, kad ši procedūra būtų užbaigta kuo greičiau. Iš esmės yra nustatytas šešių mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo prašymo pateikimo. Kai prašymui taikoma reglamente „Dublinas III“ nustatyta procedūra, šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai nustatoma už prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė, prašytojas yra tos valstybės teritorijoje ir yra kompetentingos institucijos žinioje. Bet kuriuo atveju valstybės narės turi užbaigti nagrinėjimo procedūrą ne vėliau kaip per 21 mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos.

51      Žr. šios direktyvos 46 straipsnio 3 dalį.

52      Šiuo klausimu žr. minėtos direktyvos 31 straipsnyje nurodytus atvejus.

53      C‑360/16, EU:C:2018:35 (50 punktas).

54      Pagal reglamento „Dublinas III“ 34 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies g punktą valstybė narė turi pateikti prašytojo asmens duomenis ir visą informaciją, susijusią su „bet kurio ankstesnio tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo data, dabartinio prašymo pateikimo data, nagrinėjimo stadija ir sprendim[u], jei priimtas“, bet kuriai „to prašančiai“ valstybei narei. Taigi reikia įsitikinti, ar nurodyta „nagrinėjimo stadija“ yra susijusi su tarptautinės apsaugos prašymu.

55      Žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimą Hasan (C‑360/16, EU:C:2018:35, 50 punktas).

56      Darau prielaidą, kad ši nuoroda skirta situacijai, kai tarptautinės apsaugos prašymas pateiktas kitoje valstybėje narėje nei valstybė narė, kuri prašo atsiimti atitinkamą asmenį, ir pastaroji valstybė neturi informacijos apie nagrinėjimo stadiją toje kitoje valstybėje narėje.

57      Pagal reglamento „Dublinas III“ 22 straipsnio 3 dalies a punkto ii papunktį valstybės narės šio reglamento 44 straipsnyje numatytam komitetui pateikia įvairių rūšių administracinių dokumentų pavyzdžius pagal oficialių įrodymų sąraše nustatytą tipologiją.

58      Kursyvu išskirta mano.

59      Kursyvu išskirta mano.

60      Ši formuluotė iš esmės sutampa su suverenumo išlygos formulavimu pagal 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (OL L 50, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 109), 3 straipsnio 2 dalį.

61      Žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimą C. K. ir kt. (C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 53 punktas) ir pasiūlymą dėl Tarybos reglamento, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (COM(2001) 447 final).

62      C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127.

63      2017 m. vasario 16 d. Sprendimas C. K. ir kt. (C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127, 88 punktas, kursyvu išskirta mano).

64      Pavyzdžiui, tuo atveju, jei prašančioji valstybė narė turi išduoti Europos arešto orderį dėl prašytojo suėmimo ir reikalauti, kad valstybė narė, kuri laikytina atsakinga pagal reglamento „Dublinas III“ III skyriuje nurodytus kriterijus ir kurios teritorijoje prašytojas yra, perduotų šį asmenį siekdama patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn, prašančioji valstybė narė gali nuspręsti pati išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą pasinaudodama šio reglamento 17 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta diskrecine išlyga. Be kita ko, tai leistų sutelkti visas baudžiamojo ir administracinio pobūdžio procedūras vienoje vietoje ir išvengti naujo suinteresuotojo asmens perdavimo, kuris, be to, būtų pavėluotas. Tačiau, nors ir esama neginčijamų privalumų dėl tokio procedūrų sutelkimo vienoje vietoje, prašančioji valstybė narė neprivalo naudotis šia diskrecine išlyga.