Language of document : ECLI:EU:T:2018:69

BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2018 m. vasario 7 d.(*)

„Galimybė susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 –2016 m. kovo 8 d. ir 18 d. ES ir Turkijos pareiškimai – Europos Sąjungos ar valstybių narių atliekamas numatytų priemonių įgyvendinimas – Institucijos teisės tarnybos parengti ar gauti dokumentai – Teisinės nuomonės – Priemonių, numatytų įgyvendinant 2016 m. kovo 8 d. ES ir Turkijos pareiškimą, teisėtumo analizė – Atsisakymas leisti susipažinti – Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punktas – Viešojo intereso, susijusio su tarptautiniais santykiais, apsaugos išimtis – Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antra įtrauka – Išimtis, susijusi su teismo proceso apsauga – Išimtis, susijusi su teisinių nuomonių apsauga“

Byloje T‑851/16

Access Info Europe, įsteigta Madride (Ispanija), atstovaujama advokatų O. Brouwer, E. Raedts ir J. Wolfhagen,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą A. Buchet ir M. Konstantinidis,

atsakovę,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2016 m. rugsėjo 19 d. Komisijos sprendimą C(2016) 6029 final, kuriuo patvirtinamas jos atsisakymas leisti ieškovei susipažinti su šios institucijos Teisės tarnybos dokumentais, tariamai susijusiais su Europos Sąjungos ir jos valstybių narių priemonių, taikytų siekiant įgyvendinti veiksmus, aprašytus 2016 m. kovo 8 d. Sąjungos valstybių ar vyriausybių vadovų pareiškime, priimtame po jų 2016 m. kovo 7 d. įvykusio susitikimo su Turkijos Ministru Pirmininku, teisėtumu,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai P. Nihoul ir J. Svenningsen (pranešėjas),

posėdžio sekretorius P. Cullen, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. lapkričio 8 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

 Dėl ES ir Turkijos pareiškimų

1        2015 m. spalio 15 d. Turkijos Respublika ir Europos Sąjunga, reaguodamos į krizinę situaciją, kuri susidarė dėl padėties Sirijoje, susitarė dėl bendro veiksmų plano „EU-Turkey joint action plan“ (toliau – bendras veiksmų planas), kad sustiprintų savo bendradarbiavimą pagalbos Sirijos piliečiams, kuriems taikoma laikinoji tarptautinė apsauga, ir migracijos valdymo srityje.

2        Bendru veiksmų planu siekiama padėti išspręsti krizinę situaciją Sirijoje trimis būdais: pirma, naikinant priežastis, lėmusias masinę sirų emigraciją, antra, suteikiant pagalbą sirams, kuriems taikoma laikinoji tarptautinė apsauga, ir juos priimančioms bendruomenėms Turkijoje ir, trečia, stiprinant bendradarbiavimą, kad būtų užkirstas kelias nelegaliai migracijai į Sąjungą.

3        2015 m. lapkričio 29 d. Sąjungos valstybių ar jų vyriausybių vadovai susitiko su savo kolega iš Turkijos. Per šį susitikimą jie nusprendė aktyvuoti bendrą veiksmų planą ir visų pirma sustiprinti faktinį bendradarbiavimą dėl migrantų, kuriems nereikia tarptautinės apsaugos, neleidžiant jiems atvykti į Turkiją ar Sąjungą, užtikrinant dvišalių nuostatų, priimtų dėl readmisijos, taikymą ir nedelsiant išsiunčiant migrantus, kuriems nereikia tarptautinės apsaugos, į jų kilmės šalis.

4        2016 m. kovo 8 d. Sąjungos valstybių ar vyriausybių vadovų pareiškime, kurį paskelbė Europos Vadovų Tarybos ir Europos Sąjungos Tarybos jungtinės tarnybos, nurodyta, kad Sąjungos valstybių ar vyriausybių vadovai kalbėjosi su Turkijos Ministru Pirmininku dėl Sąjungos ir Turkijos Respublikos santykių ir kad buvo pasiekta pažanga įgyvendinant bendrą veiksmų planą (toliau – 2016 m. kovo 8 d. ES ir Turkijos pareiškimas). Šis susitikimas įvyko 2016 m. kovo 7 d.

5        2016 m. kovo 18 d. kaip pranešimas spaudai Nr. 144/16 Tarybos interneto tinklapyje buvo paskelbtas pareiškimas dėl „Europos Vadovų Tarybos narių“ ir „jų kolegos iš Turkijos“ „trečiojo susitikimo, sušaukto nuo 2015 m. lapkričio mėn. ir skirto Turkijos ir ES santykiams gilinti, taip pat migracijos krizei spręsti“, rezultatų (toliau – 2016 m. kovo 18 d. ES ir Turkijos pareiškimas). Tame pareiškime nurodyta, kad visi naujai nuo 2016 m. kovo 20 d. iš Turkijos į Graikijos salas patenkantys neteisėti migrantai bus sugrąžinti į Turkiją, o, į Turkiją sugrąžinus vieną sirą iš Graikijos salų, kitas siras bus perkeltas iš Turkijos į Sąjungą atsižvelgiant į Jungtinių Tautų pažeidžiamumo kriterijus.

 Dėl prašymų leisti susipažinti su dokumentais

 Dėl prašymų leisti susipažinti su šioje byloje nagrinėjamais dokumentais

6        2016 m. kovo 17 d. elektroniniu laišku ieškovė asociacija Access Info Europe, remdamasi 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) 6 straipsniu, paprašė Europos Komisijos Migracijos ir vidaus reikalų generalinio direktorato (toliau – Vidaus reikalų GD) leisti susipažinti su „visais Komisijos parengtais ar gautais dokumentais, kuriuose pateiktos Europos Sąjungos ir Turkijos Respublikos susitarimo dėl neteisėtai šalyje gyvenančių asmenų readmisijos (OL L 134, [2014], [p. 3]) teisinės nuomonės ir (arba) teisėtumo [Sąjungos teisės] ar tarptautinės teisės atžvilgiu analizės“ (toliau – pirmasis prašymas leisti susipažinti su dokumentais), taip pat su „visais Komisijos parengtais ar gautais dokumentais, kuriuose yra Sąjungos ir jos valstybių narių veiksmų, aprašytų pareiškime dėl su Turkija sudaryto susitarimo per 2016 m. kovo 7 d. susitikimą, teisėtumo teisinės nuomonės ir (arba) analizės, <...> dokumentais, parengtais tiek iki šio susitikimo, tiek nuo to susitikimo iki šios dienos“ (toliau – antrasis prašymas leisti susipažinti su dokumentais).

7        2016 m. birželio 3 d. sprendimu (toliau – pirminis sprendimas neleisti susipažinti su dokumentais) Komisijos Teisės tarnybos generalinis direktorius (toliau – Teisės tarnyba) ieškovei nurodė, pirma, kad, atsižvelgdamas į pirmąjį prašymą leisti susipažinti su dokumentais, nustatė dokumentą, susijusį su Sąjungos ir Turkijos Respublikos susitarimu dėl neteisėtai šalyje gyvenančių asmenų readmisijos, ir nurodė, kad jis vis dėlto yra viešas. Antra, kiek tai susiję su antruoju prašymu leisti susipažinti su dokumentais, jis nurodė, kad nustatė aštuonias dokumentų grupes, kurias sudaro pranešimai ir pasikeitimas elektroniniais laiškais tarp Teisės tarnybos ir Vidaus reikalų GD laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 7 d. iki kovo 31 d.; susipažinti su jais jai nebuvo leista (toliau pastarieji dokumentai – ginčijami dokumentai).

8        Grindžiant atsisakymą leisti susipažinti su ginčijamais dokumentais buvo nurodyta, pirma, galimybė pakenkti teisinių nuomonių ir teismo proceso apsaugai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalį, ir, antra, galimybė pakenti Komisijos sprendimų priėmimo procesui, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 4 straipsnio 3 dalį. Trečia, tarptautinių santykių apsauga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punktą, buvo nurodyta kaip bet kuriuo atveju pateisinanti atsisakymą leisti ieškovei susipažinti su dokumentais.

9        2016 m. liepos 5 d. raštu ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalimi, pateikė kartotinę paraišką, prašydama, kad Komisija dar kartą peržiūrėtų savo poziciją.

10      2016 m. rugsėjo 19 d. Sprendimu C(2016) 6029 final (toliau – ginčijamas sprendimas) Komisija, kiek tai susiję su pirmuoju prašymu leisti susipažinti su dokumentais, identifikavo Teisės tarnybos dokumentą, parengtą 2012 m. gegužės 8 d. vykstant konsultacijoms, ir jį pridėjo prie šio sprendimo. Kiek tai susiję su antruoju prašymu leisti susipažinti su dokumentais, ji iš esmės patvirtino pirminį sprendimą atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais ir šio atsisakymo motyvus, nurodytus pirminiame sprendime atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais, išskyrus dokumentą, su kuriuo ji leido iš dalies susipažinti; ji pridėjo to dokumento viešą versiją, pašalinusi tam tikrus duomenis ir pastraipas. Be to, Komisija nurodė, kad dalis antrojo prašymo leisti susipažinti su dokumentais, susijusi su dokumentais, turimais Vidaus reikalų GD, buvo šiam perduota, o jis 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu leido ieškovei susipažinti su trimis jo turimais dokumentais, tačiau atsisakė leisti susipažinti su ketvirtuoju, t. y. su Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro raštu, remdamasis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta išimtimi.

11      Ginčijami dokumentai, kiek tai susiję su antruoju prašymu leisti susipažinti, yra šie:

–        2016 m. kovo 7 d. bendras Teisės tarnybos ir Vidaus reikalų GD pranešimas dėl prieglobsčio prašytojų grąžinimo į Turkiją klausimo, skirtas Komisijos Pirmininko J.-C. Juncker kabinetui ir pažymėtas numeriu Ares(2016) 2453347 (toliau – pirmasis ginčijamas dokumentas),

–        2016 m. kovo 9 d. Teisės tarnybos elektroninis laiškas Ares(2016) 2453181, skirtas Vidaus reikalų GD, įvairiems Komisijos kabinetų nariams ir generaliniam sekretoriui, prie jo pridėti du priedai ir Teisės tarnybos komentarai, kuriuose nurodomi pakeitimai (toliau – antrasis ginčijamas dokumentas),

–        keli 2016 m. kovo 10 d. Teisės tarnybos elektroniniai laiškai, skirti Vidaus reikalų GD, pirmininko kabinetui ir generaliniam sekretoriui, ir prie jų pridėtas priedas, pažymėti numeriu Ares(2016) 2443418 (toliau – trečiasis ginčijamas dokumentas),

–        2016 m. kovo 16 d. Teisės tarnybos elektroninis laiškas dėl prieglobsčio prašytojų grąžinimo į Turkiją, skirtas Vidaus reikalų GD ir pažymėtas numeriu Ares(2016) 2447514 (toliau – ketvirtasis ginčijamas dokumentas),

–        du Teisės tarnybos 2016 m. kovo 18 d. ir 21 d elektroniniai laiškai, susiję su Graikijos skundų nagrinėjimo komisijų klausimu, skirti Vidaus reikalų GD ir pažymėti numeriu Ares(2016) 2447359; su šiais elektroniniais laiškais Komisija vis dėlto ieškovei leido iš dalies susipažinti (toliau –penktasis ginčijamas dokumentas),

–        2016 m. kovo 29 d. Teisės tarnybos elektroninis laiškas, išsiųstas atsakant Vidaus reikalų GD, su priedu, pažymėtas numeriu Ares(2016)2444871 (toliau – šeštasis ginčijamas dokumentas),

–        du Teisės tarnybos 2016 m. kovo 28 ir 29 d. elektroniniai laiškai dėl prieglobsčio prašytojų readmisijos, išsiųsti atsakant Vidaus reikalų GD ir pažymėti numeriu Ares(2016)1901172 (toliau – septintasis ginčijamas dokumentas),

–        2016 m. kovo 31 d. Teisės tarnybos elektroninis laiškas, kuriame tariamai yra Teisės tarnybos komentarų dėl dalijimosi informacija su Turkijos valdžios institucijomis, išsiųstas atsakant Vidaus reikalų GD ir pažymėtas numeriu Ares(2016)1901080 (toliau – aštuntasis ginčijamas dokumentas).

 Dėl vėlesnio prašymo leisti susipažinti su dokumentais

12      2016 m. balandžio 26 d. elektroniniu laišku ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsniu, paprašė Teisės tarnybos leisti susipažinti su „visais Komisijos parengtais ar gautais dokumentais, kuriuose yra Sąjungos ir jos valstybių narių veiksmų, aprašytų pareiškime dėl su Turkijos [Respublika] sudaryto susitarimo per 2016 m. kovo 18 d. susitikimą, teisėtumo teisinės nuomonės ir (arba) analizės, <...> dokumentais, parengtais tiek iki šio susitikimo, tiek nuo šio susitikimo iki šios dienos“.

13      2016 m. birželio 16 d. sprendimu Teisės tarnybos generalinis direktorius ieškovei nurodė, kad identifikavo tris dokumentų grupes, kurios buvo parengtos dėl 2016 m. kovo 18 d. ES ir Turkijos pareiškimo, t. y. iš viso aštuonis dokumentus, įskaitant septynis elektroninius laiškus, ir atsisakė leisti su jais susipažinti.

14      Ieškovei pateikus kartotinę paraišką remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalimi, Komisija 2016 m. rugsėjo 19 d. Sprendimu C(2016) 6030 final iš esmės patvirtino pirminį 2016 m. birželio 16 d. sprendimą neleisti susipažinti su dokumentais ir tai pagrindžiančius motyvus, išdėstytus tame sprendime. 2016 m. lapkričio 30 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės SESV 263 straipsniu grindžiamą ieškinį dėl Sprendimo C(2016) 6030 final; jis buvo užregistruotas numeriu T‑852/16.

 Procesas ir šalių reikalavimai

15      2016 m. lapkričio 30 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.

16      Dublike ieškovė paprašė Bendrojo Teismo taikyti pasirengimo nagrinėti bylą priemonę ir pareikalauti iš atsakovės pateikti ginčijamus dokumentus. Remiantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 88 straipsnio 3 dalimi Komisija galėjo triplike pateikti poziciją dėl šio prašymo.

17      Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė ginčija sprendimo, kuriuo jai buvo atsisakyta leisti susipažinti su dokumentais taikant kelias išimtis, numatytas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje, teisėtumą ir tvirtina, kad susijusios institucijos nurodytos išimtys netaikytinos dokumentams, su kuriais prašoma leisti susipažinti, Bendrasis Teismas, tokiu atveju privalantis įpareigoti pateikti šiuos dokumentus ir juos išnagrinėti (2013 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Jurašinović / Taryba, C‑576/12 P, EU:C:2013:777, 27 punktas), 2017 m. liepos 4 d. nutartimi įpareigojo Komisiją pagal Procedūros reglamento 91 straipsnio c punktą ir 92 straipsnį pateikti ginčijamus dokumentus ir patikslino, kad, remiantis Procedūros reglamento 104 straipsniu, jie nebus pateikti ieškovei.

18      Du kartus apsikeitus pastabomis, buvo užbaigta rašytinė proceso dalis ir Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

19      2017 m. liepos 13 d. Komisija pateikė ginčijamus dokumentus.

20      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus per 2017 m. lapkričio 8 d. posėdį; dėl jo ši byla buvo prijungta prie bylos T‑852/16, Access Info Europe / Komisija. Per žodinį procesą ieškovė, be kita ko, patvirtino, kad ji nesiekė ginčyti Komisijos teiginio, kad ji nebuvo valstybių narių dokumentų, kuriuose pateiktos tokios teisinės nuomonės, kokias rengia jos Teisės tarnyba, gavėja.

21      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

22      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

23      Grįsdama ieškinį ieškovė iš esmės nurodo keturis pagrindus, susijusius atitinkamai su, pirma, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkto trečios įtraukos pažeidimu, antra, šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies pažeidimu, trečia, minėto reglamento 4 straipsnio 3 dalies pirmos ir antros pastraipų pažeidimu ir – subsidiariai – ketvirta, to paties reglamento 4 straipsnio 6 dalies pažeidimu.

 Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkto trečios įtraukos pažeidimu

24      Grįsdama ieškinio pirmąjį pagrindą, ieškovė tvirtina, kad atsisakydama leisti susipažinti su ginčijamais dokumentais dėl hipotetinio motyvo, kad šių dokumentų atskleidimas gali pakenkti tarptautiniams santykiams, Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkto trečią įtrauką. Iš tiesų, taikant jurisprudenciją, išplaukiančią iš 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Taryba / in ’t Veld (C‑350/12 P, EU:C:2014:2039) 64 punkto, ji turėjo įrodyti (bet to nepadarė šioje byloje), kaip ginčijamų dokumentų atskleidimas konkrečiai ir faktiškai galėtų pakenkti Sąjungos pozicijai Turkijos Respublikos atžvilgiu.

25      Tvirtindama, kad ginčijamuose dokumentuose buvo informacijos apie konkrečius 2016 m. kovo 8 d. ES ir Turkijos pareiškimo aspektus ir apie įvairių Sąjungos teisės aktų, reikšmingų šio pareiškimo tikslo atžvilgiu, nuostatų taikymo apimties aiškinimą, ieškovė mano, kad Komisija negalėjo pateisinti atsisakymo leisti susipažinti su ginčijamais dokumentais nuogąstavimu, kad ginčijamų dokumentų paviešinimas gali atskleisti skirtingas nuomones dėl tam tikrų 2016 m. kovo 8 d. ES ir Turkijos pareiškimo įgyvendinimo priemonių pasirinkimo ir teisėtumo. Be to, ji tvirtina, kad ginčijamuose dokumentuose neišvengiamai turėjo būti pateikta Sąjungos kompetencijos ar Sąjungos acquis prieglobsčio srityje analizė, nes Komisija, grįsdama atsisakymą juos atskleisti, nurodė išimtį, susijusią su teismo proceso apsauga, kiek tai susiję su bylomis, kuriose buvo priimta 2017 m. vasario 28 d. Nutartis NF / Europos Taryba (T‑192/16, EU:T:2017:128), 2017 m. vasario 28 d. Nutartis NG / Europos Taryba (T‑193/16, EU:T:2017:129) ir 2017 m. vasario 28 d. Nutartis NM / Europos Taryba (T‑257/16, EU:T:2017:130) (toliau – prieglobsčio bylos). Atsižvelgiant į klausimus, kuriuos Bendrasis Teismas nagrinėjo minėtose nutartyse, aišku, kad įstojimo į bylą paaiškinimuose, kuriuos Komisija būtų galėjusi pateikti, jei jai būtų buvę leista įstoti į minėtas bylas, neišvengiamai būtų buvęs nagrinėtas klausimas dėl kompetencijos padalijimo tarp Sąjungos ir jos valstybių narių.

26      Taigi, Komisija, nenurodydama kitokių aplinkybių, negalėjo teigti, kad ginčijamų dokumentų atskleidimas turėtų neigiamos įtakos Sąjungos tarptautiniams santykiams. Be to, ji nepatikslino, kaip tariamą nuolatinį dialogą tarp Sąjungos ir Turkijos Respublikos galėtų konkrečiai paveikti šių dokumentų turinio atskleidimas.

27      Be to, byloje, kurioje buvo priimtas 2008 m. liepos 1 d. Sprendimas Švedija ir Turco / Taryba (C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374), Teisingumo Teismas dėl galimybės susipažinti su tokiais dokumentais pažymėjo, kad institucijos dėl tokios rūšies jų dokumentų atskleidimo įgytų didesnį legitimumą žvelgiant iš Sąjungos piliečių pozicijos ir padidintų minėtų piliečių pasitikėjimą demokratine sistema. Ieškovės teigimu, skaidrios diskusijos dėl 2016 m. kovo 8 d. ir 18 d. ES ir Turkijos pareiškimų įgyvendinimo turėtų sustiprinti Turkijos Respublikos pasitikėjimą Sąjungos priimtomis priemonėmis, todėl sustiprintų Sąjungos santykius su šia trečiąja valstybe, o ne juos susilpnintų. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad neigiamas poveikis tarptautiniams santykiams negali būti konstatuotas remiantis vieninteliu motyvu, kad Sąjungos partnerė, šiuo atveju Turkijos Respublika, netaiko skaidrumo principo ir todėl neprivalo atskleisti teisinių nuomonių, parengtų jos tarnybų vykstant diskusijoms su Sąjunga, turinio. Bet kuriuo atveju šios trečiosios valstybės interesas yra, kad 2016 m. kovo 8 d. ES ir Turkijos pareiškimo įgyvendinimo priemonės turėtų tinkamą teisinį pagrindą, kuris leistų išvengti jų vėlesnio ginčijimo teismuose, be kita ko, motyvuojant šių aktų autorių kompetencijos nebuvimu.

28      Be to, ieškovė mano, kad paslapties saugojimas, kiek tai susiję su tuo, kad kyla abejonių dėl teisinio pagrindo ir dėl rėmimosi tam tikromis 2016 m. kovo 8 d. ES ir Turkijos pareiškimo įgyvendinimo priemonėmis, galiausiai gali labai pakenkti Sąjungos tarptautiniams santykiams. Kalbėdama apie šias priemones, ji dar pažymi, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną buvo pažengęs procesas priimant 2015 m. rugsėjo 22 d. Tarybos sprendimo (ES) 2015/1601, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje (OL L 248, 2015, p. 80), ir 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus (OL L 81, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 172), pakeitimus. Iš tiesų, 2016 m. gegužės 4 d. Komisija jau priėmė Europos Parlamento ir Tarybos pasiūlymą COM(2016) 279 final iš dalies pakeisti Reglamentą Nr. 539/2001, o 2016 m. rugsėjo 29 d. Taryba galiausiai priėmė Sprendimą (ES) 2016/1754, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2015/1601 (OL L 268, 2016, p. 82).

29      Komisija prašo atmesti ieškinio pirmąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

30      Šiuo klausimu ji visų pirma primena, kad ginčijamame sprendime ji ieškovei nurodė, kad „ES ir Turkijos pareiškimas ir įvairių susijusių subjektų vykdomas jo įgyvendinimas buvo itin svarbūs Sąjungos išoriniams santykiams su Turkijos [Respublika]“ ir kad, konkrečiai kalbant, „dokumentuose [, kuriuos atsisakyta atskleisti], kuriuose pateikta Komisijoje priimta teisinė nuomonė, esančios teisinės analizės atskleidimas kelia konkretų pavojų komplikuoti Sąjungos poziciją vykstant dialogui su Turkijos [Respublika], todėl gali pakenkti Sąjungos tarptautiniams santykiams“.

31      Be to, primindama, kad vyksta nuolatinis Sąjungos ir Turkijos Respublikos dialogas dėl labai jautraus ir svarbaus klausimo dėl 2016 m. kovo 8 d. ir 18 d. ES ir Turkijos pareiškimų dėl migracijos krizės įgyvendinimo, Komisija mano, jog būtina, kad šis dialogas vyktų abipusio pasitikėjimo aplinkoje ir kad Sąjunga ir Turkijos Respublika būtų vienodoje padėtyje. Ginčijamų dokumentų, kuriuose yra vidaus teisinių nuomonių, kurios turi būti Komisijos atstovų panaudotos Sąjungos santykiuose su šia trečiąja valstybe, atskleidimas pažeistų šią pusiausvyrą, nes, pirma, minėtai valstybei būtų leista gauti Sąjungos vidaus teisines nuomones ir, antra, kiltų nesusipratimų Sąjungos piliečių požiūriu. Šiuo aspektu reikia atsižvelgti į migracijos klausimo jautrumą ir situacijos pažeidžiamumą. Be to, per posėdį Komisija paaiškino, kad ji jau įrodė skaidrumą sutikusi nurodyti ieškovei tai, su kuo susiję ginčijami dokumentai, identifikuoti kaip patenkantys į jos prašymo leisti susipažinti su dokumentais dalyką.

32      Galiausiai, Komisija primena, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, ji ginčijamame sprendime aiškiai paaiškino, kad ginčijamuose dokumentuose nėra teisinių nuomonių dėl Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijos atribojimo srityje, susijusioje su 2016 m. kovo 8 d. ir 18 d. ES ir Turkijos pareiškimais, kurie, šios institucijos nuomone, nėra tarptautiniai susitarimai, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnį, nepaisant šių aktų formos ir pobūdžio. Šiuo klausimu 2017 m. vasario 28 d. Nutartis NF / Europos Taryba (T‑192/16, EU:T:2017:128), 2017 m. vasario 28 d. Nutartis NG / Europos Taryba (T‑193/16, EU:T:2017:129) ir 2017 m. vasario 28 d. Nutartis NM / Europos Taryba (T‑257/16, EU:T:2017:130), priimtos prieglobsčio bylose, nėra reikšmingos vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą, nes jos buvo priimtos po minėto sprendimo priėmimo.

 Bendrosios pastabos dėl Reglamento Nr. 1049/2001

33      Visų pirma reikia priminti, kad, remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 1 konstatuojamąja dalimi, jis priimtas turint siekį, išreikštą ES sutarties 1 straipsnio antroje pastraipoje, „ženklin[ti] naują glaudesnės Europos tautų sąjungos kūrimo etapą, kai sprendimai priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant juos prie piliečio“. Kaip priminta minėto reglamento 2 konstatuojamojoje dalyje, visuomenės teisė susipažinti su institucijų dokumentais susijusi su šių institucijų demokratiškumu (2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 34 punktas ir 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Taryba / Access Info Europe, C‑280/11 P, EU:C:2013:671, 27 punktas).

34      Tuo tikslu, kaip nustatyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 konstatuojamojoje dalyje ir 1 straipsnyje, šiuo reglamentu siekiama užtikrinti visuomenei kuo platesnę galimybę susipažinti su institucijų dokumentais (2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Sison / Taryba, C‑266/05 P, EU:C:2007:75, 61 punktas; 2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Švedija ir kt. /API ir Komisija, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, EU:C:2010:541, 69 punktas ir 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Taryba / Access Info Europe, C‑280/11 P, EU:C:2013:671, 28 punktas).

35      Vis dėlto šiai teisei taikomi tam tikri viešuoju ar privačiuoju interesu grindžiami apribojimai (2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Sison / Taryba, C‑266/05 P, EU:C:2007:75, 62 punktas). Konkrečiau kalbant, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1049/2001 11 konstatuojamąją dalį, jo 4 straipsnyje numatyta išimčių sistema, leidžianti institucijoms nesuteikti galimybės susipažinti su dokumentais, kuriuos atskleidus nukentėtų kurio nors iš šiuo straipsniu saugomų interesų apsauga (2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Švedija ir kt. /API ir Komisija, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, EU:C:2010:541, 71 punktas ir 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Taryba / Access Info Europe, C‑280/11 P, EU:C:2013:671, 29 punktas).

36      Kadangi tokiomis išimtimis nukrypstama nuo kuo platesnės galimybės visuomenei susipažinti su dokumentais principo, jos turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai (2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Sison / Taryba, C‑266/05 P, EU:C:2007:75, 63 punktas; 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 36 punktas ir 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Taryba / Access Info Europe, C‑280/11 P, EU:C:2013:671, 30 punktas), todėl vien to, kad dokumentas susijęs su išimties saugomu interesu, nepakanka šios nuostatos taikymui pagrįsti (2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Komisija / EnBW, C‑365/12 P, EU:C:2014:112, 64 punktas; 2005 m. balandžio 13 d. Sprendimo Verein für Konsumenteninformation / Komisija, T‑2/03, EU:T:2005:125, 69 punktas ir 2011 m. birželio 7 d. Sprendimo Toland / Parlamentas, T‑471/08, EU:T:2011:252, 29 punktas).

37      Taigi, jeigu institucija atsisako suteikti galimybę susipažinti su dokumentu, dėl kurio buvo į ją kreiptasi, iš esmės ji privalo paaiškinti, kaip susipažinimas su šiuo dokumentu galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti interesui, saugomam remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatyta išimtimi, kuria ši institucija remiasi. Be to, tokio pažeidimo grėsmė turi būti pagrįstai nuspėjama, ne tik hipotetinė (žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Taryba / Access Info Europe, C‑280/11 P, EU:C:2013:671, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Taryba / in ’t Veld, C‑350/12 P, EU:C:2014:2039, 52 punktą).

 Dėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies konkretaus režimo ir jo taikymo šioje byloje

38      Dėl interesų, saugomų pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punktą, Teisingumo Teismas manė, kad reikia pripažinti, jog pagal minėtą nuostatą saugomų interesų ypatingas jautrumas ir svarba kartu su privalomuoju institucijos atsisakymo suteikti galimybę susipažinti pagal šią nuostatą, kai dokumento atskleidimas pakenktų minėtiems interesams, pobūdžiu sprendimą, kurį turi priimti institucija, daro sudėtingo ir delikataus pobūdžio, reikalaujančio ypatingo atsargumo, taigi tokiam sprendimui priimti reikalinga diskrecija (2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Sison / Taryba, C‑266/05 P, EU:C:2007:75, 35 punktas). Tai patvirtina aplinkybė, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalyje numatytos išimtys yra privalomojo pobūdžio, todėl institucijos įpareigotos atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais, kuriems taikomos šios privalomos išimtys, kai įrodoma, jog egzistuoja šiose išimtyse numatytos aplinkybės, ir nebūtina palyginti viešojo intereso apsaugos su viršesniu bendruoju interesu (šiuo klausimu žr. 2007 m. balandžio 25 d. Sprendimo WWF European Policy Programme / Taryba, T‑264/04, EU:T:2007:114, 44 ir 45 punktus ir 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Besselink / Taryba, T‑331/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:419, 44 punktą).

39      Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinti kriterijai yra labai bendro pobūdžio, todėl turi būti atsisakoma leisti susipažinti, kaip matyti iš šios nuostatos formuluotės, kai dėl atitinkamo dokumento atskleidimo „nukentėtų“ „visuomenės intereso“, susijusio su „visuomenės saugumu“ ar „tarptautiniais santykiais“, apsauga, o ne tik, kaip buvo pasiūlyta per teisėkūros procedūrą, po kurios buvo priimtas šis reglamentas, kai faktiškai konstatuojama „didelė“ grėsmė šiai apsaugai (2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Sison / Taryba, C‑266/05 P, EU:C:2007:75, 36–38 punktai).

40      Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytų išimčių siauro aiškinimo principas, kalbant apie išimtis, susijusias su šio straipsnio 1 dalies a punkte nurodytu viešuoju interesu, nedraudžia atitinkamos institucijos plačios diskrecijos nustatant, ar dokumento atskleidimas visuomenei pakenktų pagal šią nuostatą saugomiems interesams, todėl Bendrojo Teismo vykdoma teisėtumo kontrolė, kiek tai susiję su sprendimu atsisakyti leisti susipažinti su dokumentu, kurį institucija grindžia minėtomis išimtimis, apsiriboja tik procedūros ir motyvavimo taisyklių laikymosi, faktinių aplinkybių tikslumo, taip pat akivaizdžios vertinimo klaidos arba piktnaudžiavimo įgaliojimais nebuvimo patikrinimu (2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Sison / Taryba, C‑266/05 P, EU:C:2007:75, 64 punktas ir 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Besselink / Taryba, T‑331/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:419, 34 punktas).

41      Todėl šiuo atveju reikia nustatyti, ar ginčijamame sprendime Komisija pateikė įtikinamų paaiškinimų dėl to, kaip galimybė susipažinti su ginčijamais dokumentais galėjo konkrečiai ir faktiškai pakenki Sąjungos tarptautinių santykių apsaugai, ir ar, neperžengiant Komisijos plačios diskrecijos, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalyje numatytomis išimtimis, ribų, nurodomas pavojus gali būti laikomas pagrįstai tikėtinu, o ne vien hipotetiniu.

42      Šiuo klausimu Komisijos pateikti paaiškinimai atsisakant leisti susipažinti su ginčijamais dokumentais remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalimi grindžiami tuo, kad, kaip ji teigia, šių dokumentų atskleidimas visuomenei labai pakenktų esminiams santykiams tarp Sąjungos ir Turkijos Respublikos dėl itin jautraus klausimo – migracijos krizės valdymo.

43      Dėl pirmojo ginčijamo dokumento, kuriame yra 2016 m. kovo 7 d. bendras Teisės tarnybos ir Vidaus reikalų GD pranešimas, parengtas Komisijos Pirmininko J.-C. Juncker kabinetui dėl prieglobsčio prašytojų grąžinimo į Turkiją klausimo, Bendrasis Teismas pažymi, kad minėtame dokumente, kuriame yra pastraipa, kurioje glaustai primenama 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60; toliau – Tvarkos direktyva) 33 ir 38 straipsnių apimtis, iš esmės nurodyti Sąjungos politikos tikslai, susiję su migracijos krizės valdymu, ir pateikiama rizikos analizė.

44      Šiuo klausimu jau buvo nuspręsta, kad informacijos, susijusios su Sąjungos ir jos valstybių narių siekiamais tikslais sprendimuose, ypač kai juose konkrečiai nurodomas ketinamo sudaryti susitarimo turinys ar derybose Sąjungos siekiami strateginiai tikslai, atskleidimas turėtų neigiamos įtakos pasitikėjimo atmosferai derybose, kurios vyko tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas dėl atsisakymo leisti susipažinti su dokumentais, kuriuose pateikta tokia informacija (šiuo klausimu žr. 2012 m. gegužės 4 d. Sprendimo In ’t Veld / Taryba, T‑529/09, EU:T:2012:215, 35, 36 ir 39 punktus).

45      Tokiomis aplinkybėmis Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai ji dėl pirmojo ginčijamo dokumento rėmėsi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta išimti, susijusia su tarptautinių santykių apsauga.

46      Antrasis ginčijamas dokumentas Vidaus reikalų GD elektroniniame laiške pateiktas kaip „pirminė [šio GD] nuomonė dėl to, kaip įgyvendinti grąžinimą <...> ir pakartotinį įsikūrimą <...> valstybių ar vyriausybių vadovų pareiškime“ ir jam buvo grąžintas Teisės tarnybos su komentarais siekiant išsiaiškinti tam tikrus klausimus.

47      Antrojo ginčijamo dokumento pirmame priede aprašoma, kaip neteisėti migrantai ir prašytojai, kuriems nebuvo suteiktas prieglobstis, gali būti grąžinti į Turkiją iš Graikijos, be kita ko, remiantis Tvarkos direktyvos 33 ir 38 straipsniais, ir išsamiai nurodomi visi veiksmų susitarimai, kurie turi būti šių dviejų valstybių aptarti ir patvirtinti. Minėto dokumento antrame priede išsamiai nurodomos prieinamos teisinės galimybės įgyvendinti 2016 m. kovo 8 d. ES ir Turkijos pareiškimą, įskaitant rėmimąsi savanoriškos humanitarinės readmisijos programa su Turkija ir tikslingumą iš dalies pakeisti Sprendimą 2015/1601, taip pat poveikį biudžetui.

48      Šiuo klausimu reikia priminti, kad vykstant tarptautinėms deryboms Sąjungos užimama pozicija gali keistis atsižvelgiant į derybų eigą, nuolaidas ir kompromisus, kuriuos gali padaryti įvairios derybose dalyvaujančios šalys. Derybinių pozicijų formulavimas gali apimti tam tikrą skaičių derybininkų, įskaitant ir pačią Sąjungą, taktinių argumentų, todėl Sąjungos pozicijų tarptautinėse derybose atskleidimas gali pakenkti viešojo intereso apsaugai, kiek tai susiję su tarptautiniais santykiais (2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Besselink / Taryba, T‑331/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:419, 70 ir 72 punktai).

49      Šiuo atveju Bendrasis Teismas mano, kad antrojo ginčijamo dokumento turiniui, kuris negali būti išsamiau atskleistas nepažeidus pagal šią nuostatą saugomo intereso, taikoma tarptautinių santykių apsauga, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkto trečiąją įtrauką, be kita ko, dėl to, kad šis dokumentas adresatui, t. y. Komisijos pirmininko kabinetui, yra strateginis dokumentas vykstant Sąjungos, jos valstybių narių ir Turkijos Respublikos deryboms. Taigi, Komisija, ginčijamame sprendime atsisakydama leisti susipažinti su šiuo dokumentu, nepadarė jokios akivaizdžios vertinimo klaidos.

50      Dėl trečiojo ginčijamo dokumento reikia pažymėti, kad elektroniniai laiškai, kurie jį sudaro, susiję su Teisės tarnybos konsultavimusi dėl prie šių elektroninių laiškų pridėto dokumento. Šis dokumentas tiesiogiai susijęs su Sąjungos pozicijos, kurios laikomasi santykiuose su Turkijos Respublika dėl migracijos krizės, turiniu. Todėl Komisija taip pat nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai ji atsisakė leisti ieškovei susipažinti su dokumentais pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalį.

51      Ketvirtąjį ginčijamą dokumentą sudaro elektroniniai laiškai, kuriais Vidaus reikalų GD paprašė Teisės tarnybos paaiškinimų dėl to, ar „[Graikijos Respublika] [galėjo] taikyti nepriimtinumo procedūras prieš pradedant „Dublino“ procedūrą“. Taigi, priešingai, nei tvirtina Komisija ginčijamame sprendime, net jei šio dokumento buvo galima prašyti įgyvendinant 2016 m. kovo 8 d. ES ir Turkijos pareiškimą ir rengiant kovo 18 d. pareiškimą, jame nebuvo pateikta Sąjungos pozicija dėl Turkijos Respublikos ir apskritai jis nebuvo susijęs su Sąjungos tarptautiniais santykiais. Todėl, atsisakydama leisti susipažinti su minėtu dokumentu pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalį, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

52      Penktąjį ginčijamą dokumentą sudaro elektroniniai laiškai, kuriais keitėsi Vidaus reikalų GD ir Teisės tarnyba, kuriais šis GD, planuodamas susitikimą su Graikijos valdžios institucijomis, paprašė Teisės tarnybos pateikti savo nuomonę dėl įvairių Graikijos teisės aktų aspektų, kiek tai susiję su Tvarkos direktyvos 46 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio reikalavimais. Ir vėl, priešingai, nei tvirtino Komisija ginčijamame sprendime, – net jei ir buvo galima jos prašyti įgyvendinant 2016 m. kovo 18 d. ES ir Turkijos pareiškimą, – šiame penktame ginčijamame dokumente, su kuriuo ji vis dėlto leido iš dalies susipažinti, nebuvo Sąjungos pozicijos dėl Turkijos Respublikos ir apskritai jis nebuvo susijęs su Sąjungos tarptautiniais santykiais. Todėl, iš dalies atsisakydama leisti susipažinti su minėtu dokumentu pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalį, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

53      Šeštąjį ir septintąjį ginčijamus dokumentus sudaro elektroniniai laiškai, kuriais keitėsi Vidaus reikalų GD ir Teisės tarnyba, dėl 2016 m. kovo 18 d. ES ir Turkijos pareiškimo įgyvendinimo, kad būtų atsakyta į Nyderlandų, užtikrinančių Europos Sąjungos Tarybos pirmininkavimą, valdžios institucijų prašymą pateikti atsakymą Turkijos valdžios institucijoms dėl vienos iš taisyklių, kurios jos nenorėjo vykdyti rengiant Graikijos Respublikos ir Turkijos Respublikos aiškinamąjį memorandumą; šis memorandumas buvo pridėtas prie šių elektroninių laiškų.

54      Šiuo klausimu Bendrasis Teismas mano, kad šie šeštasis ir septintasis ginčijami dokumentai dėl savo turinio, kuris neturėtų būti atskleistas dėl šio ieškinio, priskiriami viešojo intereso apsaugos sričiai, kiek tai susiję su tarptautiniais santykiais, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies a punkto trečią įtrauką, todėl Komisija nepadarė jokios akivaizdžios vertinimo klaidos, atsisakydama ieškovei leisti susipažinti su šiais dviem dokumentais.

55      Be to, tai, kad šeštajame ginčijamame dokumente trumpai keliamas klausimas dėl Sąjungos dalyvavimo sudarant aiškinamąjį memorandumą tarp Graikijos Respublikos ir Turkijos Respublikos, neturėtų paneigti šio teiginio. Bendrasis Teismas taip pat pažymi, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovė, ginčijamuose dokumentuose nepateikiami argumentai ar klausimai dėl kompetencijos atribojimo tarp Sąjungos ir jos valstybių narių valdant migracijos krizę ir priimant 2016 m. kovo 8 d. ir 18 d. ES ir Turkijos pareiškimus.

56      Aštuntąjį ginčijamą dokumentą sudaro elektroniniai laiškai, kuriais keitėsi Vidaus reikalų GD ir Teisės tarnyba, kad pastaroji padėtų šiam GD suprasti konkretų Tvarkos direktyvos veikimą tam tikrose valstybėse, atsižvelgiant į jų teisės aktus ir nacionalinę praktiką, apie kuriuos tuo metu žinojo minėtas GD. Šiame dokumente yra išsami teisinė nuomonė šiais klausimais. Vis dėlto, nors jame pateikti vertinimai dėl prieglobsčio teisės įgyvendinimo šiose valstybėse, Bendrasis Teismas mano, kad, nepaisant Komisijos plačios diskrecijos šiuo aspektu, ji neįrodė, kaip minėto dokumento atskleidimas pakenktų viešojo intereso apsaugai, kiek tai susiję su Sąjungos tarptautiniais santykiais.

57      Iš prieš tai išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad, kiek tai susiję su Komisijos atsisakymu leisti susipažinti su pirmuoju–trečiuoju, šeštuoju ir septintuoju dokumentais, pirmasis pagrindas turi būti atmestas, nes, pirma, Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo pateisinti šį atsisakymą tuo, kad dėl tokių dokumentų atskleidimo kiltų konkretus pavojus komplikuoti Sąjungos padėtį vykstant dialogui su Turkijos Respublika, todėl būtų pakenkta Sąjungos santykiams, ir, antra, Komisija turėjo teisę glaustai nurodyti tokį motyvą tokiu atveju, kai, kaip šioje byloje, pateikiant išsamesnį paaiškinimą būtų atskleistas, pažeidžiant teisės aktų leidėjo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalyje numatytos imperatyvios apsaugos apimtį, pats dokumentų, kuriems taikoma šioje nuostatoje numatyta apsauga, turinys.

58      Tačiau reikia iš dalies sutikti su ieškinio pirmuoju pagrindu, kiek jis susijęs su Komisijos atsisakymu, grindžiamu Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalimi, leisti susipažinti su ketvirtuoju, penktuoju ir aštuntuoju ginčijamais dokumentais.

59      Kadangi atsisakymas leisti susipažinti su ginčijamais dokumentais taip pat buvo grindžiamas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 ir 3 dalimis, dar reikia nustatyti, ar šie kiti atsisakymo motyvai buvo taikytini šiuo atveju ir bet kuriuo atveju pateisino ginčijamo sprendimo turinį.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pažeidimu

60      Ieškinio antrajame pagrinde ieškovė tvirtina, kad Komisija ginčijamame sprendime pažeidė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalį. Šį pagrindą sudaro trys dalys, kurias reikia išnagrinėti vieną po kitos.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su teismo proceso apsauga

61      Grįsdama ieškinio antrojo pagrindo pirmą dalį ieškovė tvirtina, kad ginčijamu sprendimu Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalį tiek, kiek šiuo atveju ji taikė bendrąją atsisakymo leisti susipažinti su ginčijamais dokumentais prezumpciją. Iš tiesų, pirma, jurisprudencijoje pripažįstama galimybė taikyti tokią prezumpciją tik dėl vykstančių teismo procesų. Ginčijamo sprendimo priėmimo datą nevyko joks teismo procesas. Antra, taip pat remiantis jurisprudencija, bendroji galimybės pakenkti teismo proceso apsaugai prezumpcija susijusi tik su pastabomis, pateiktomis vykstant tokiam procesui, o taip nėra ginčijamų dokumentų atveju.

62      Be to, ieškovė mano, kad šiuo atveju Komisija neįrodė, kaip konkrečiai ir faktiškai ginčijamų dokumentų atskleidimas galėjo pakenkti teismo proceso apsaugai. Šiuo aspektu ji pažymi, kad ginčijami dokumentai buvo parengti ne dėl teismo proceso. Iš tiesų, nepaisydama ieškinių, dėl kurių buvo priimtos nutartys prieglobsčio bylose, pareiškimo po antrojo prašymo leisti susipažinti su dokumentais, ieškovė tvirtina, kad ginčijami dokumentai buvo parengti siekiant išnagrinėti atitinkamos srities Sąjungos acquis, o taip gerokai peržengiamos šių ieškinių dalyko ribos.

63      Bet kuriuo atveju, pirma, ieškovė pažymi, kad Komisija nebuvo atsakovė prieglobsčio bylose ir kad todėl ji negalėjo remtis procesinės lygybės principu ir apskritai remtis teismo proceso apsauga dėl visų dokumentų, susijusių su šių teismo procesų, kurie dar vyko, dalyku. Antra, ieškovė mano, kad Komisija prieštarauja pati sau, kai nurodo šią apsaugą šiuo atveju, teigdama, kad ginčijami dokumentai susiję su minėtomis bylomis, ir taip tvirtindama, kad šie dokumentai iš esmės susiję su Sprendimo 2015/1601 ir Reglamento Nr. 539/2001 pakeitimu. Faktiškai minėtuose dokumentuose pateikiamos tik tos objektyvios aplinkybės, kurių atskleidimas, ieškovės teigimu, negalėjo pakenkti Komisijos pozicijai nurodytuose teismo procesuose.

64      Komisija prašo atmesti ieškinio antrojo pagrindo pirmą dalį visų pirma nurodydama, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovė, ji ginčijamame sprendime nesirėmė bendrąja neatskleidimo prezumpcija, grindžiama išimtimi, susijusia su teismo proceso apsauga, arba kita Reglamente Nr. 1049/2001 numatyta išimtimi. Iš tiesų, atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais buvo nuspręsta individualiai išnagrinėjus ginčijamų dokumentų turinį, ir, kiek tai susiję su aplinkybe, kad ginčijami dokumentai nėra pastabos, pateiktos vykstant teismo procesui, Komisija nurodo 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Philip Morris / Komisija (T‑796/14, EU:T:2016:483, 88 punktas) ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Philip Morris / Komisija (T‑18/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:487, 64 punktas), kurie, ieškovės manymu, prieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai ir kuriuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad išimtis, susijusi su teismo proceso apsauga, apima ir dokumentus, kurie buvo parengti ne vien tik teismo proceso tikslais.

65      Komisijos teigimu, ginčijamo sprendimo priėmimo dieną, kuri viena reikšminga šioje byloje, ginčijamų dokumentų atskleidimas neišvengiamai būtų lėmęs jos būsimų įstojimo į prieglobsčio bylas, aiškiai nurodytas ginčijamame sprendime, paaiškinimų turinio atskleidimą, nes tuo metu ginčijami dokumentai buvo labai susiję su šiomis bylomis. Taigi, atsižvelgiant į procesinės lygybės principą, nors ji nebuvo atsakovė minėtose bylose, galiausiai jai nebuvo leista įstoti į bylą dėl šių bylų išsprendimo priimant nutartis, todėl ji negalėjo pateikti įstojimo į bylą paaiškinimų, buvo būtina ir pateisinama atsisakyti leisti susipažinti su ginčijamais dokumentais remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antra įtrauka. Atsižvelgdama į tai Komisija ginčija ieškovės teiginį, kad jos būsimi įstojimo į bylą paaiškinimai būtų būtinai susiję su kompetencijos pasidalijimu tarp Sąjungos ir jos valstybių narių, ir pabrėžia, kad šiose bylose ji tik atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnį.

66      Šiuo klausimu reikia priminti, kad jeigu atitinkama institucija atsisako leisti susipažinti su dokumentu, dėl kurio buvo į ją kreiptasi, iš esmės ji privalo paaiškinti, kaip susipažinimas su šiuo dokumentu galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti interesui, saugomam Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio išimties, kuria ši institucija remiasi, ir reikia pabrėžti, kad tokia rizika turi būti pagrįstai nuspėjama, o ne tik hipotetinė (žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Taryba / Access Info Europe, C‑280/11 P, EU:C:2013:671, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Taryba / in ’t Veld, C‑350/12 P, EU:C:2014:2039, 52 punktą).

67      Kita vertus, kai institucija taiko vieną iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų išimčių, ji privalo įvertinti konkretų interesą, kuris turi būti saugomas neatskleidžiant atitinkamo dokumento, ir visų pirma bendrąjį interesą, kad su šiuo dokumentu būtų leista susipažinti, atsižvelgdama į naudą, atsirandančią, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1049/2001 2 konstatuojamojoje dalyje, dėl padidėjusio skaidrumo, t. y. didesnio piliečių dalyvavimo priimant sprendimus ir didesnio administracijos teisėtumo, veiksmingumo ir atskaitomybės piliečiui masto demokratinėje sistemoje (žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Taryba / Access Info Europe, C‑280/11 P, EU:C:2013:671, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Taryba / in ’t Veld, C‑350/12 P, EU:C:2014:2039, 53 punktą).

68      Dėl išimties, susijusios su „teismo proceso“ apsauga, numatytos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje, reikia pažymėti, kad viešojo intereso apsauga neleidžia atskleisti ne tik konkretaus teismo proceso tikslais parengtų dokumentų turinio (žr. 2006 m. liepos 6 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑391/03 ir T‑70/04, EU:T:2006:190, 88 ir 89 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją ir 2012 m. spalio 3 d. Sprendimo Jurašinović / Taryba, T‑63/10, EU:T:2012:516, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), t. y. ne tik pateiktų pareiškimų ar aktų, bet ir institucijos vidaus dokumentų, susijusių su nagrinėjamos bylos parengtiniu tyrimu, su byla susijusių pranešimų, kuriais pasikeičia atitinkamas GD ir institucijos teisės tarnyba ar advokatų kontora, nes šio išimties taikymo srities apibrėžimo tikslas toje byloje yra užtikrinti, pirma, Komisijos vidaus darbo apsaugą ir, antra, advokatų profesinės paslapties principo apsaugą ir konfidencialumą (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Philip Morris / Komisija, T‑796/14, EU:T:2016:483, 76 punktas ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Philip Morris / Komisija, T‑18/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:487, 52 punktas).

69      Atsižvelgiant į tai, buvo pripažinta, kad per teismo procesą, numatytą Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje, pateiktiems pareiškimams taikoma bendroji neatskleidimo prezumpcija tol, kol minėtas procesas vyksta (2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, EU:C:2010:541, 94 punktas; 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Philip Morris / Komisija, T‑796/14, EU:T:2016:483, 77 punktas ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Philip Morris / Komisija, T‑18/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:487, 53 punktas), net jei ši prezumpcija taikytina tik vykstant konkrečiam procesui ir iš principo atitinkama institucija negalėjo ja remtis, kai nagrinėjamas procesas buvo užbaigtas teismo sprendimu (2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, EU:C:2010:541, 130 punktas).

70      Be to, Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad su teismo proceso apsauga susijusi išimtis reikalauja užtikrinti procesinio lygiateisiškumo principo laikymąsi ir tinkamą teisingumo vykdymą. Iš tiesų, dėl šalies galimybės susipažinti su dokumentais gali būti iškreipta būtina pusiausvyra tarp ginčo šalių – šia pusiausvyra grindžiamas procesinio lygiateisiškumo principas, – nes įpareigojimas atskleisti būtų taikomas tik vienai institucijai, kurios prašoma leisti susipažinti su jos dokumentais, o ne visoms proceso šalims (2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Švedija ir kt. / API ir Komisija, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, EU:C:2010:541, 85–87 punktai).

71      Būtent dėl šios priežasties nagrinėdamas bylas, susijusias su galimybe susipažinti su preliminariomis nuomonėmis, kurias institucija pateikė rengiant teisės akto pasiūlymą, Bendrasis Teismas manė, kad, nepaisant to, ką jis nusprendė byloje, kurioje buvo priimtas 2006 m. liepos 6 d. Sprendimas Franchet ir Byk / Komisija (T‑391/03 ir T‑70/04, EU:T:2006:190, 88–91 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija), pagal šio sprendimo ankstesniame punkte minėtą jurisprudenciją neatmetama, kad kiti dokumentai, ne pateikti pareiškimuose ir dokumentuose, kuriais buvo pasikeista su institucijos, konkrečiai susijusios su nagrinėjama byla, teisės tarnyba, gali būti priskirti išimties, susijusios su teismo proceso apsauga, taikymo sričiai. Šiuo klausimu, pabrėžęs tai, kad procesinio lygiateisiškumo principas ir tinkamas teisingumo vykdymas yra apsaugos, numatytos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje, pagrindas, Bendrasis Teismas nusprendė, kad būtinybė teisme užtikrinti procesinį lygiateisiškumą pateisinama ne tik dokumentų, parengtų tik konkrečios bylos tikslais, pavyzdžiui, pareiškimų, apsauga, bet ir dokumentų, kurių atskleidimas nagrinėjant konkrečią bylą gali pažeisti aptariamą lygiateisiškumą, neatsiejamą nuo pačios teisingo bylos nagrinėjimo sąvokos, apsauga (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Philip Morris / Komisija, T‑796/14, EU:T:2016:483, 88 punktas ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Philip Morris / Komisija, T‑18/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:487, 64 punktas).

72      Iš tiesų, nors minėti dokumentai nebuvo parengti per konkretų teismo procesą, abiem šiais atvejais galėtų būti labai pakenkta atitinkamo teismo proceso vientisumui ir šalių procesiniam lygiateisiškumui, jei šalys pasinaudotų privilegijuota galimybe susipažinti su kitos šalies vidaus informacija, glaudžiai susijusia su nagrinėjamos bylos arba bylos, kuri tuojau pat gali būti pradėta, teisiniais aspektais (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Philip Morris / Komisija, T‑796/14, EU:T:2016:483, 90 punktas ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Philip Morris / Komisija, T‑18/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:487, 65 punktas).

73      Tačiau tam, kad būtų galima taikyti šią išimtį, reikia, kad prašomi dokumentai, priimant sprendimą atsisakyti leisti su jais susipažinti, būtų reikšmingai susiję arba su Sąjungos teisme nagrinėjama byla, kurioje atitinkama institucija remiasi minėta išimtimi, arba su vykstančiu procesu nacionaliniame teisme su sąlyga, kad šiame procese keliamas Sąjungos teisės akto aiškinimo ar galiojimo klausimas, todėl, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atrodo labai tikėtina, kad bus pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Philip Morris / Komisija, T‑796/14, EU:T:2016:483, 88 ir 89 punktai ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Philip Morris / Komisija, T‑18/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:487, 64 punktas).

74      Būtent atsižvelgiant į šiuos Bendrojo Teismo jurisprudencijoje pateiktus svarstymus reikia nagrinėti ieškinio antrojo pagrindo pirmą dalį ir pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, išsami jurisprudencija dėl išimties, nurodytos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje, priminta pirma ir išplaukianti iš 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Philip Morris / Komisija (T‑796/14, EU:T:2016:483) ir 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Philip Morris / Komisija (T‑18/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:487), nepateikia plataus šios išimties aiškinimo, kuris neatitiktų Teisingumo Teismo, kuris vis dėlto iki šiol dar neturėjo galimybės tiesiogiai nagrinėti tokio klausimo, jurisprudencijos.

75      Šioje byloje reikia konstatuoti, kad ginčijami dokumentai nebuvo konkrečiai susiję su vykstančiu teismo procesu.

76      Vis dėlto, pirma, reikia pažymėti, kad 2016 m. rugsėjo 19 d., kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, o tai yra vienintelė šiai bylai reikšminga data (šiuo klausimu žr. 2010 m. sausio 26 d. Sprendimo Internationaler Hilfsfonds / Komisija, C‑362/08 P, EU:C:2010:40, 54 punktą), vyko trys teisminiai procesai, t. y. prieglobsčio bylos, ir jie buvo konkrečiai susiję su 2016 m. kovo 18 d. ES ir Turkijos pareiškimo, kuris buvo pateiktas po 2016 m. kovo 8 d. ES ir Turkijos pareiškimo, teisėtumu. Be to, šiose bylose Komisija, kuri nebuvo atsakovė, iki šios datos jau buvo pateikusi prašymą leisti įstoti į bylą pagal Procedūros reglamento 143 straipsnį.

77      Antra, Bendrasis Teismas pažymi, kad ginčijamus dokumentus parengė Teisės tarnyba, kuri pati šiuose teisminiuose procesuose turi atstovauti Komisijai, ir jie yra glaudžiai susiję su šiuose teisminiuose procesuose nagrinėjamo ginčo teisiniais aspektais. Iš tiesų, šie dokumentai susiję su neteisėtų migrantų grąžinimo tvarka laikantis Sąjungos teisėje įtvirtintų prieglobsčio suteikimo procedūrų ir, be kita ko, prieglobsčio bylose nagrinėjama sąvoka „saugi trečioji šalis“. Todėl buvo numatomas, o ne hipotetinis pavojus, kad minėtų dokumentų atskleidimas pakenks Komisijos, kaip įstojusios į bylą šalies, pozicijai, nes juose pateikiama teisinė pozicija, iš esmės preliminari, dėl prieglobsčio bylose nagrinėjamų aspektų.

78      Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad Komisija ginčijamame sprendime galėjo remtis išimtimi, susijusia su teismo proceso apsauga, numatyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje, visų ginčijamų dokumentų atžvilgiu.

79      Atsižvelgiant į tai, priešingai, nei tvirtina ieškovė, Komisija netaikė neatskleidimo prezumpcijos remdamasi teismo proceso apsauga, tačiau atliko individualų kiekvieno ginčijamo dokumento nagrinėjimą. Tai patvirtina aplinkybė, kad ji leido iš dalies susipažinti su penktuoju ginčijamu dokumentu.

80      Taigi reikia atmesti ieškinio antrojo pagrindo pirmą dalį.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo antros dalies, susijusios su teisinių nuomonių apsauga

81      Ieškinio antrojo pagrindo antroje dalyje ieškovė tvirtina, kad teisinės nuomonės ir analizės, kurios yra antrojo prašymo leisti susipažinti su dokumentais objektas, susijusios su teisinių priemonių buvusiu ar būsimu priėmimu įgyvendinant 2016 m. kovo 8 d. ir 18 d. ES ir Turkijos pareiškimus, todėl ji mano, kad jos susijusios su teisėkūros procesu, šiuo atveju su Sprendimo 2015/1601 ir Reglamento Nr. 539/2001 daliniu pakeitimu, o tai reiškia, kad Komisija negalėjo atsisakyti leisti su jomis susipažinti.

82      Nepaisydama šio aspekto ir net darydama prielaidą, kad „preliminarių pozicijų kontekstas, pateiktas dokumentuose, su kuriais prašoma leisti susipažinti, nebuvo susijęs su minėtais teisėkūros procesais“, ieškovė mano, kad ginčijamame sprendime Komisija bet kuriuo atveju nepatikslino, kodėl ginčijamų dokumentų atskleidimas iš jos atimtų galimybę gauti atviras, objektyvias ir išsamias nuomones, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją. Iš tiesų, ji šiuo klausimu tik kategoriškai tvirtina, kad dėl jų atskleidimo „ji netektų esminio elemento <...> įgyvendinant ES ir Turkijos pareiškimą“. 2008 m. liepos 1 d. Sprendime Švedija ir Turco / Taryba (C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 57–64 punktai) Teisingumo Teismas nustatė principą, kad teisinės nuomonės, susijusios su teisėkūros sritimi, turi būti atskleistos. Bet kuriuo atveju, kadangi, ieškovės teigimu, ginčijami dokumentai buvo skirti Komisijai informuoti apie Sąjungos kompetenciją patvirtinti 2016 m. kovo 8 d. ir 18 d. ES ir Turkijos pareiškimus ir apie Sąjungos acquis prieglobsčio srityje, ši institucija negalėjo pagrįstai tikėtis, kad šios teisinės nuomonės išliks konfidencialios. Priešingai, ji turėjo tikėtis, kad jos vieną dieną bus paviešintos, ir šiuo aspektu ieškovė nesupranta, kodėl apskritai tokių dokumentų, kaip ginčijami, atskleidimas užkirstų kelią šiai institucijai prašyti teisinių nuomonių.

83      Dublike ieškovė nurodo, kad net jei teisinių nuomonių apsauga galėjo pateisinti ginčijamą sprendimą, pastarasis sprendimas vis dėlto turi būti panaikintas dėl „motyvų nebuvimo“ („lack of reasoning“), nes jį Komisija išdėstė nenuosekliai ir jame yra prieštaringų jos argumentų dėl ginčijamų dokumentų pobūdžio, turinio ir rengimo konteksto.

84      Komisija prašo atmesti ieškinio antrojo pagrindo antrą dalį kaip nepagrįstą ir visų pirma patikslina, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, ginčijami dokumentai nebuvo parengti ar gauti per procedūras, skirtas tam, kad būtų priimti teisiškai įpareigojantys aktai valstybėse narėse ar dėl valstybių narių, kaip tai suprantama pagal 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba (C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374) 68 punktą. Iš tiesų, jie nėra preliminarios nuomonės, susijusios su klausimais, apie kuriuos lygiagrečiai buvo diskutuojama per Sprendimo 2015/1601 ir Reglamento Nr. 539/2001 dalinio pakeitimo pasiūlymų priėmimo procedūras. Taigi, jie negali būti laikomi dokumentais, parengtais teisėkūros procedūros tikslais, susijusiais su šiais dviem dabar galiojančiais Sąjungos teisės aktais. Kadangi jie yra tik institucijos vidaus preliminarios teisinės nuomonės, jie, Komisijos teigimu, būtų netinkamai aiškinami ar suprantami, jei būtų atskleisti be konteksto, kuriam esant jie buvo parengti.

85      Ginčijamame sprendime Komisija paaiškino ieškovei apie darbus, vykdomus su kompetentingomis nacionalinėmis valdžios institucijomis, dėl jautraus klausimo, susijusio su pabėgėlių krize. Ginčijamų dokumentų, kuriuose aiškinamas Sąjungos acquis prieglobsčio srityje, atskleidimas turėtų neigiamą poveikį Komisijos interesui gauti atviras, objektyvias ir išsamias nuomones aplinkybėmis, kurioms esant ši institucija nuo 2016 m. kovo mėn. nuolat ir intensyviai bendradarbiavo su susijusių valstybių narių, visų pirma Graikijos Respublikos, valdžios institucijomis dėl priemonių, kurių reikia imtis siekiant užtikrinti 2016 m. kovo 8 d. ir 18 d. ES ir Turkijos pareiškimų įgyvendinimą ir migracijos krizės kontrolę.

86      Atsižvelgiant į tai, ieškovės nurodyta aplinkybė, kad ginčijamuose dokumentuose pateiktas tariamai objektyvus aiškinimas ir kad šiuose dokumentuose nagrinėjami klausimai buvo specialistų diskusijų objektas, negali sutrukdyti Komisijai saugoti galimybę gauti atviras, objektyvias ir išsamias nuomones jautrioje srityje ir labai delikačiu laikotarpiu dėl 2016 m. kovo 18 d. ES ir Turkijos deklaracijos įgyvendinimo; primintina, kad Komisija siekė nuolat teikti visuomenei informaciją apie minėto pareiškimo įgyvendinimą.

87      Galiausiai Komisija mano, kad panaikinimo pagrindas, susijęs su tuo, kad ji tariamai „nenurodė motyvų“, buvo pateiktas tik dublike, todėl, nesant tinkamų ieškovės motyvų, pateisinančių pavėluotą jo pateikimą, jis turi būti atmestas kaip nepriimtinas. Bet kuriuo atveju ieškovė niekaip nepagrindė šio teiginio, kuris, beje, yra akivaizdžiai nepagrįstas.

88      Visų pirma reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje numatyta teisinių nuomonių išimtimi siekiama apsaugoti institucijos interesą prašyti teisinių nuomonių ir gauti atviras, objektyvias ir išsamias nuomones ir kad tam, kad institucija galėtų remtis šia išimtimi, rizika pakenkti šiam interesui turi būti pagrįstai nuspėjama, o ne vien hipotetinė (2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 42 ir 43 punktai).

89      Kalbant apie tai, kad Teisės tarnybos nuomonės, susijusios su teisės akto pasiūlymu, atskleidimas gali sukelti abejonių dėl atitinkamo teisės akto teisėtumo, reikia pažymėti, kad jau buvo nuspręsta, kad būtent skaidrumas šiuo klausimu, leidžiant atvirai aptarti įvairių nuomonių skirtumus, prisideda prie didesnio institucijų legitimumo ir piliečių pasitikėjimo jomis. Todėl veikiau informacijos ir diskusijų trūkumas gali piliečiams sukelti abejonių ne vien dėl konkretaus akto teisėtumo, bet ir dėl visos sprendimų priėmimo procedūros legitimumo (2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 59 punktas).

90      Šiuo atveju vis dėlto reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovė, atkreipdama dėmesį į nuorodą, pateiktą ginčijamame sprendime ir, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtimi, į pasiūlymus dėl Sprendimo 2015/1601 ir Reglamento Nr. 539/2001 dalinio pakeitimo, ginčijami dokumentai nėra teisinės nuomonės, susijusios su konkrečiu teisės akto pasiūlymu. Iš tiesų, nepaisant antrame ginčijamame dokumente pateiktos nuorodos į galimą būtinybę iš dalies keisti Sprendimą 2015/1601, tai yra preliminari Teisės tarnybos pozicija dėl kelių Sąjungos teisės aspektų prieglobsčio srityje, susijusi su politiniais įsipareigojimais, dėl kurių Sąjungos valstybių ar vyriausybių vadovai ir jų Turkijos kolega derėjosi ir sutarė, vadinamais „ES ir Turkijos pareiškimai“.

91      Vis dėlto institucijų veikla, kuri nėra teisėkūros veikla, neišvengia Reglamento Nr. 1049/2001 taikymo srities. Šiuo klausimu reikia priminti, kad šio reglamento 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jis „taikomas visiems institucijos turimiems dokumentams, tai yra jos parengtiems arba gautiems ir esantiems jos žinioje, susijusiems su visomis Sąjungos veiklos sritimis“ (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Švedija / MyTravel ir Komisija, C‑506/08 P, EU:C:2011:496, 87, 88 ir 109 punktus ir 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Taryba / in ’t Veld, C‑350/12 P, EU:C:2014:2039, 107 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

92      Šiuo atveju ginčijamuose dokumentuose pateikiamos teisinės konsultacijos, vykusios tarp Komisijos tarnybų, ir juose nėra teisinių nuomonių, kuriose institucijos pozicija būtų galutinai nustatyta, ir, priešingai, nei teigia ieškovė, tai nėra ir teisinės nuomonės, parengtos vykstant teisėkūros procedūrai, kaip antai tos, kurios nagrinėjamos byloje, kurioje buvo priimtas 2008 m. liepos 1 d. Sprendimas Švedija ir Turco / Taryba (C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374). Šias konsultacijas, skirtas tik Komisijos pirmininko kabinetui ir Komisijos nario, atsakingo už vidaus reikalus, kabinetui, buvo prašyta pateikti per trumpą laiką, kad būtų pagelbėta Komisijos atstovams per susitikimus su Graikijos Respublikos ir Turkijos Respublikos atstovais dėl priemonių, kurių pastarosios turi imtis įgyvendindamos įsipareigojimus pagal 2016 m. kovo 8 d. ir 18 d. ES ir Turkijos pareiškimus.

93      Šiuo klausimu, kaip teisingai tvirtina Komisija, tokių teisinių nuomonių (parengiamųjų ir vidaus), parengtų šios institucijos ir valstybės narės atstovų politinio dialogo su trečiosios valstybės atstovais tikslais, atskleidimas faktiškai numanomai būtų pakenkęs Komisijos interesui prašyti nuomonių iš jos skirtingų tarnybų, siekiant parengti jos, kaip institucijos, galutinę poziciją, ir gauti atviras, objektyvias ir išsamias teisines nuomones, be to, tai būtų padaryta srityje, kuriai būdingas tam tikras politinis jautrumas ir skuba reaguoti į delikačią migracijos padėtį. Iš tiesų, tarpžinybinis konsultavimasis, išreikštas ginčijamais dokumentais, ir pokalbiai telefonu yra parengiamasis darbas, kuris būtinas geram šios institucijos veikimui.

94      Šių teisinių konsultacijų, pateiktų skubos tvarka, kaip tai įrodo, be kita ko, kartais vėlyvas laikas, kai Teisės tarnybos darbuotojai nagrinėjamus elektroninius laiškus išsiuntė Komisijos Pirmininkui ir GD, pavaldžiam už vidaus reikalus atsakingam Komisijos nariui, atvirumui, objektyvumui, išsamumui ir greitumui šiuo atveju būtų pakenkta, jei tokių konsultacijų, parengtų paskubomis siekiant paruošti šios institucijos atsakingų asmenų ir valstybės narės atstovų susitikimus su trečiosios valstybės atstovais, autoriai būtų turėję numatyti, kad tokie elektroniniai laiškai gali būti paviešinti.

95      Galiausiai dėl kaltinimo, ieškovės suformuluoto dublike ir susijusio su Komisijos „motyvų nebuvimu“ ar jų nepakankamumu ginčijamame sprendime, pakanka konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, dokumentų, su kuriais leisti susipažinti buvo atsisakyta, pobūdžio ir turinio aprašymas ir Komisijos atsisakymo motyvų nurodymas ginčijamame sprendime, įskaitant konteksto, kuriam esant jie buvo parengti, santrauką, nėra prieštaringi ir atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus. Todėl šį kaltinimą bet kuriuo atveju reikia atmesti ir nereikia nagrinėti Komisijos triplike šiuo aspektu nurodyto nepriimtinumo pagrindo.

96      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškinio antrojo pagrindo antrą dalį.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo trečios dalies, susijusios su viršesnio viešojo intereso, pateisinančio ginčijamų dokumentų atskleidimą, buvimu

97      Darant prielaidą, kad šiuo atveju galima pripažinti bendro ar konkretaus pakenkimo teismo proceso ir teisinių nuomonių apsaugai prezumpciją, ieškovė ieškinio antrojo pagrindo trečioje dalyje subsidiariai tvirtina, kad buvo viršesnis viešasis interesas, pateisinantis ginčijamų dokumentų atskleidimą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinę sakinio dalį. Iš tiesų, Sąjungos institucijos galėtų būti atskaitingos ir įrodyti jų priimamų sprendimų savo piliečių vardu legitimumą, tik jei pastarieji gali suprasti šių sprendimų teisinį pagrindą. Taigi, galimybė susipažinti su ginčijamais dokumentais piliečiams turi būti suteikta, net jei jų atskleidimas potencialiai gali pakenkti teismo proceso ir teisinių nuomonių apsaugai.

98      Bet kuriuo atveju ieškovė tvirtina, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiama Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies paskutinė sakinio dalis, nes Komisija nenagrinėjo viešojo intereso, pateisinančio atskleidimą, buvimo ir apskritai nepalygino interesų, dėl kurių reikia atskleidimo, ir interesų, kurie prieštarauja atskleidimui. Šiuo aspektu ieškovė ginčija šios institucijos teiginį, kad ji pateikė tik bendruosius svarstymus, kurie negalėjo įrodyti, kad skaidrumo principas šiuo atveju turėjo ypatingą reikšmę. Iš tiesų migracijos krizės ypatingumo nurodymas ir priemonės, priimtos siekiant ją įveikti, buvo pakankamos šiuo atveju konkretaus viešojo intereso, pateisinančio atskleidimą, buvimui, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies sakinio paskutinę dalį, įrodyti.

99      Komisija prašo atmesti ieškinio antrojo pagrindo trečią dalį kaip nepagrįstą ir pažymi, kad ginčijamame sprendime ji ieškovei nurodė, kad pastaroji rėmėsi tik skaidrumo principu, tačiau neįrodė, kodėl šis principas šiuo atveju turi ypatingą reikšmę, kuri būtų galėjusi būti viršesnė už teisėtas priežastis, pateisinančias ginčijamų dokumentų neatskleidimą.

100    Šiuo atveju Komisija išnagrinėjo viršesnio viešojo intereso buvimą, tačiau, kaip teigia ši institucija, ieškovė turėjo įrodyti tokio viešojo intereso buvimą. Šiuo aspektu ieškovė tik pateikė bendro pobūdžio argumentus, susijusius su visuomenės teise būti informuotai ir piliečių teise suprasti nagrinėjamą teisinį kontekstą, kurie, kaip ji manė, niekaip negalėjo įrodyti, kad skaidrumo principas šiuo atveju turėjo ypatingą reikšmę, kuri buvo viršesnė už priežastis, pateisinančias ginčijamų dokumentų neatskleidimą, juo labiau kad Komisija užtikrino piliečių informavimą išplatindama naujausią informaciją, kaip antai 2016 m. kovo 16 d. pareiškimą „Tolesni ES ir Turkijos bendradarbiavimo migracijos srityje veiksmai“. Be to, mokslinių diskusijų buvimas neturėtų būti viršesnio viešojo intereso buvimo, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies sakinio paskutinę dalį, įrodymas.

101    Bet kuriuo atveju Komisija tvirtina, kad tam tikriems ginčijamiems dokumentams buvo taikoma išimtis, susijusi su tarptautinių santykių apsauga. Dėl šios išimties, įtvirtintos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas nenumatė jokio palyginimo su atskleidimą pateisinančiu viršesniu viešuoju interesu.

102    Visų pirma reikia priminti, kad kai institucija taiko vieną iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų išimčių, ji privalo įvertinti konkretų interesą, kuris turi būti saugomas neatskleidžiant atitinkamo dokumento, ir būtent bendrąjį interesą, kad su šiuo dokumentu būtų leista susipažinti, atsižvelgdama į naudą, atsirandančią, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1049/2001 2 konstatuojamojoje dalyje, dėl padidėjusio skaidrumo, t. y. didesnio piliečių dalyvavimo priimant sprendimus ir didesnio administracijos teisėtumo, veiksmingumo ir atskaitomybės piliečiui masto demokratinėje sistemoje (žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Taryba / Access Info Europe, C‑280/11 P, EU:C:2013:671, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

103    Tačiau prašymą pateikęs asmuo turi konkrečiai nurodyti aplinkybes, pagrindžiančias viršesnį viešąjį interesą, kuris pateisina atitinkamų dokumentų atskleidimą (2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, C‑514/11 P ir C‑605/11 P, EU:C:2013:738, 94 punktas; 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑612/13 P, EU:C:2015:486, 90 punktas ir 2017 m. sausio 23 d. Sprendimo Justice & Environment / Komisija, T‑727/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:18, 49 punktas).

104    Žinoma, viršesnis viešasis interesas, galintis pateisinti dokumento atskleidimą, nebūtinai turi skirtis nuo principų, kuriais grindžiamas Reglamentas Nr. 1049/2001 (2013 m. lapkričio 14 d. Sprendimo LPN ir Suomija / Komisija, C‑514/11 P ir C‑605/11 P, EU:C:2013:738, 92 punktas ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑612/13 P, EU:C:2015:486, 92 punktas).

105    Šiuo aspektu skaidrumo principas, kuriuo grindžiamas Reglamentas Nr. 1049/2001 ir kurį nurodė ieškovė, padeda sustiprinti demokratiją ir leidžia piliečiams kontroliuoti visą informaciją, kuri sudarė teisės akto pagrindą. Iš tikro piliečių galimybė susipažinti su teisės aktų pagrindais yra jų veiksmingo naudojimosi savo demokratinėmis teisėmis sąlyga (2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 46 punktas).

106    Šiuo atveju reikia priminti, kad ginčijami dokumentai nebuvo parengti taikant teisėkūros procedūrą, kaip tai suprantama pagal SESV.

107    Vis dėlto ieškovė nurodė bendrus su skaidrumo principu susijusius argumentus, kurie siekiant bendrojo intereso reikalauja didesnio piliečių dalyvavimo priimant sprendimus ir didesnio administracijos teisėtumo, veiksmingumo ir atskaitomybės piliečiui masto demokratinėje sistemoje (2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 45 punktas).

108    Šiuo klausimu visų pirma, kadangi buvo konstatuota, kad atsisakymas atskleisti pirmą–trečią, šeštą ir septintą ginčijamus dokumentus grindžiamas išimtimis, numatytomis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalyje, reikia atmesti ieškinio antrojo pagrindo trečią dalį kaip nereikšmingą, kiek tai susiję su šiais dokumentais. Iš tiesų pagal šią nuostatą institucijos įpareigotos atsisakyti suteikti galimybę susipažinti su dokumentais, kuriems taikomos šios privalomos išimtys, kai įrodoma, jog egzistuoja šiose išimtyse numatytos aplinkybės, ir neprivaloma palyginti viešojo intereso apsaugos su viršesniu bendruoju interesu (2007 m. balandžio 25 d. Sprendimo WWF European Policy Programme / Taryba, T‑264/04, EU:T:2007:114, 44 ir 45 punktai ir 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Besselink / Taryba, T‑331/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:419, 44 punktas).

109    Be to, priešingai, nei tvirtina ieškovė, į bendruosius argumentus, susijusius su skaidrumo principu, jos pateiktus kartotinėje paraiškoje, Komisija ginčijamame sprendime atsižvelgė, tačiau manė, kad jie negali įrodyti, kad skaidrumo principas šiuo atveju turėjo ypatingą reikšmę, kuri būtų viršesnė už priežastis, pateisinančias ginčijamų dokumentų neatskleidimą.

110    Šiuo klausimu reikia dar pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, ginčijamų dokumentų autoriai juose nepateikė vertinimo dėl kompetencijos padalijimo tarp Sąjungos ir valstybių narių priimant 2016 m. kovo 8 d. ir 18 d. ES ir Turkijos pareiškimus.

111    Šio teiginio nepaneigia tai, kad, laikantis ribų, susijusių su tuo, kas ginčijamuose dokumentuose gali būti atskleista nepakenkiant viešojo intereso apsaugai, kiek tai susiję su tarptautiniais santykiais, frazė, esanti šeštajame ginčijamame dokumente, įrodo tai, kad kai kurie aspektai, nurodyti Graikijos Respublikos ir Turkijos Respublikos aiškinamajame memorandume, galėjo būti priskirti Sąjungos kompetencijai ir todėl reikšti Sąjungos dalyvavimą sudarant minėtą memorandumą, taip pat septintajame ginčijamame dokumente glaustai nurodoma tai, kad Sąjungos dalyvavimas pagal SESV 218 straipsnį galėtų būti būtinas, jei turėtų būti sukurtos pareigos šių dviejų valstybių susitarimo dėl readmisijos atžvilgiu. Iš tiesų, tokie teiginiai susiję su ES ir Turkijos pareiškimų įgyvendinimu, tačiau neturi nieko bendro su ieškovės nurodytu Sąjungos kompetencijos priimant šiuos pareiškimus klausimu, ir primintina, kad prieglobsčio bylose Bendrasis Teismas nusprendė, jog 2016 m. kovo 18 d. ES ir Turkijos pareiškimo negalima laikyti Europos Vadovų Tarybos ar Sąjungos kitos institucijos, organo ar įstaigos priimtu aktu.

112    Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į ieškovės nurodytus argumentus, reikia konstatuoti, kad ji neįrodė, kodėl skaidrumo principas šiuo atveju buvo ypatingos reikšmės, kuri pateisintų, bent jau kiek tai susiję su dokumentais, kurių neapima Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalyje numatytos išimtys, atskleidimą ginčijamų dokumentų, kuriems taikoma išimtis, susijusi su teismo proceso ir teisinių nuomonių apsauga. Tai taikytina juo labiau tuo atveju, kai Komisija visuomenei nuolat teikia bendrojo pobūdžio informaciją (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 23 d. Sprendimo Justice & Environment / Komisija, T‑727/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:18, 60 punktą). Be to, Bendrasis Teismas konstatuoja, kad tai taikytina ir dokumentams, kuriuos apima Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalyje numatytos išimtys.

113    Reikia atmesti trečią dalį, taigi ir visą ieškinio antrąjį pagrindą.

 Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalies pažeidimu

114    Ieškinio ketvirtajame, subsidiariai pateiktame, pagrinde, kurį reikia nagrinėti prieš nagrinėjant trečiąjį, ieškovė ginčija Komisijos teiginį, kad nebuvo galima leisti iš dalies susipažinti su ginčijamais dokumentais. Iš tiesų, atsižvelgiant į šių dokumentų pobūdį, neįsivaizduojama, kad visą juose esantį tekstą apima Komisijos nurodytos išimtys. Todėl, atsisakydama leisti ieškovei iš dalies susipažinti su ginčijamu sprendimu, Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalį.

115    Komisija prašo atmesti ieškinio pagrindą ir pažymi, kad ji ginčijamame sprendime paaiškino, jog svarstė galimybę leisti iš dalies susipažinti su ginčijamais dokumentais, tačiau ją atmetė motyvuodama tuo, kad visam šių dokumentų turiniui taikomos išimtys, pateisinančios neatskleidimą remiantis Reglamentu Nr. 1049/2001.

116    Šiuo aspektu pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalį, „jei kuri nors išimtis yra taikoma tiktai kai kurioms dokumento dalims, likusios dokumento dalys atskleidžiamos“.

117    Pagal suformuotą jurisprudenciją galimybė susipažinti su Sąjungos institucijų dokumentų dalimi turi būti nagrinėjama vadovaujantis proporcingumo principu (2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Besselink / Taryba, T‑331/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:419, 83 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Taryba / Hautala, C‑353/99 P, EU:C:2001:661, 27 ir 28 punktus).

118    Iš pačios Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalies formuluotės matyti, kad institucija privalo ištirti, ar reikia suteikti teisę iš dalies susipažinti su prašyme leisti susipažinti nurodytais dokumentais, apribojant galimą atsisakymą tik duomenimis, patenkančiais į šiame straipsnyje numatytas išimtis. Institucija turi suteikti tokią galimybę susipažinti iš dalies, jei tuomet, kai ji atsisako suteikti galimybę susipažinti su dokumentu, jos siekiamas tikslas gali būti pasiektas darant prielaidą, kad ji įslaptina tik tas dalis, kurios gali pakenkti saugomam visuomenės interesui (2007 m. balandžio 25 d. Sprendimo WWF European Policy Programme / Taryba, T‑264/04, EU:T:2007:114, 50 punktas ir 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Besselink / Taryba, T‑331/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:419, 84 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2001 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Taryba / Hautala, C‑353/99 P, EU:C:2001:661, 29 punktą).

119    Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime, kaip Komisija jame nurodė, ji įvertino galimybę suteikti ieškovei dalinę prieigą prie ginčijamų dokumentų. Tai, be kita ko, patvirtina aplinkybė, kad ji leido ieškovei susipažinti su penktojo ginčijamo dokumento dalimi.

120    Be to, Bendrasis Teismas mano, kad, kaip buvo padaryta dėl penktojo ginčijamo dokumento, Komisija galėjo leisti iš dalies susipažinti su pirmojo ginčijamo dokumento dalies „Teisinis pagrindas“ pirmu sakiniu ir antrojo ginčijamo dokumento 1 priedo I punkto „ES teisinis pagrindas“ a papunkčio pirmu sakiniu. Iš tiesų, šiose ištraukose tik aprašomos nagrinėjamos nuostatos, bet jose nepateikiama teisinio ar strateginio pobūdžio pozicija, priskirtina Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų išimčių taikymo sričiai.

121    Vis dėlto iš Komisijos Bendrajame Teisme pateiktų ginčijamų dokumentų nematyti, kad buvo galima leisti iš dalies susipažinti su kitais dokumentais, neatskleidus dokumentų dalių, kurių atžvilgiu atsisakymas leisti susipažinti yra pateisinamas, visų pirma, diskusijų dėl Graikijos Respublikos ir Turkijos Respublikos turimo atlikti (padedant Sąjungai) ES ir Turkijos pareiškimų įgyvendinimo strateginių tikslų.

122    Šiuo klausimu Sąjungos teismas jau yra pripažinęs, kad tokiu atveju institucija atsakovė, šiuo atveju – Komisija, ginčijamo akto motyvuose neprivalo nurodyti ginčijamų dokumentų, kurie negali būti atskleisti, jautraus turinio, jei tokiais veiksmais būtų atskleista informacija, kurios apsauga numatyta pagal nurodytą išimtį, susijusią su viešojo intereso apsauga tarptautinių santykių srityje (šiuo klausimu žr. 2007 m. vasario 1 d. Sprendimo Sison / Taryba, C‑266/05 P, EU:C:2007:75, 82 punktą ir 2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Besselink / Taryba, T‑331/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:419, 106 punktą).

123    Tai taikytina ir ketvirtajam bei aštuntajam ginčijamiems dokumentams, taip pat neatskleistai penktojo ginčijamo dokumento daliai, kurios turinys negalėjo būti iš dalies atskleistas nepakenkiant teismo proceso ir teisinių nuomonių apsaugai.

124    Todėl, apsiribojant tuo, kas išdėstyta šio sprendimo 120 punkte, reikia iš dalies pritarti ieškinio ketvirtajam pagrindui ir atmesti likusią šio pagrindo dalį.

 Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pažeidimu

125    Kadangi, pirma, ieškinio pirmojo ir antrojo pagrindų atmetimas ir ieškinio ketvirtojo pagrindo atmetimas iš dalies reiškia, kad Komisija turėjo teisę remtis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytomis išimtimis, išskyrus šio sprendimo 120 punkte nurodytas dokumentų dalis, ir kadangi, antra, argumentai, susiję su ieškinio ketvirtuoju pagrindu, yra teisingi, net jeigu turėtų būti taikoma šio reglamento 4 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis, nebereikia nagrinėti ieškinio trečiojo pagrindo dėl pastarosios išimties pagrįstumo.

126    Todėl, nesant reikalo nuspręsti dėl ieškinio trečiojo pagrindo, reikia:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek Komisija atsisakė leisti iš dalies susipažinti su pirmojo ginčijamo dokumento dalies „Teisinis pagrindas“ pirmu sakiniu ir antrojo ginčijamo dokumento 1 priedo I punkto „ES teisinis pagrindas“ a papunkčio pirmu sakiniu,

–        atmesti likusią ieškinio dalį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

127    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Vis dėlto pagal šio reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

128    Kadangi tik dalis ieškovės reikalavimų buvo atmesta, kiekviena šalis padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2016 m. rugsėjo 19 d. Europos Komisijos sprendimą C(2016) 6029 final, kiek juo buvo atsisakyta leisti Access Info Europe iš dalies susipažinti su Komisijos dokumento Ares(2016) 2453347 dalies „Teisinis pagrindas“ pirmu sakiniu ir Komisijos dokumento Ares(2016) 2453181 1 priedo I punkto „ES teisinis pagrindas“ a papunkčio pirmu sakiniu.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Pelikánová

Nihoul

Svenningsen

Paskelbta 2018 m. vasario 7 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: anglų.