GENERALINIO ADVOKATO
NILS WAHL IŠVADA,
pateikta 2014 m. rugsėjo 11 d.(1)
Byla C‑449/13
CA Consumer Finance SA
prieš
Ingrid Bakkaus,
Charline Bonato, mergautinė pavardė Savary,
Florian Bonato
(tribunal d’instance d’Orléans (Prancūzija) pateiktas prašymas
priimti prejudicinį sprendimą)
„Vartotojų apsauga – Vartojimo paskola – Ikisutartinės prievolės, tenkančios profesionaliajam kreditoriui – Vartotojų informavimo ir jų kreditingumo įvertinimo pareigos – Būdai ir pareiga įrodyti šių pareigų įvykdymą“
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su tam tikrų Direktyvos 2008/48/EB(2) nuostatų, susijusių su profesionaliajam kreditoriui tenkančiomis ikisutartinėmis prievolėmis, išaiškinimu. Konkrečiai kalbama apie minėtos direktyvos 5 straipsnyje (pareiga informuoti ir paaiškinti) ir 8 straipsnyje (vartotojo kreditingumo įvertinimas) numatytas pareigas.
2. Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo patikslinti šių pareigų įvykdymo įrodinėjimo pareigą ir būdus. Kaip nurodysiu šioje išvadoje, nors manau, kad klausimas, kam iš principo tenka pareiga įrodyti, kad teisingai įvykdyti sutartiniai informavimo ir patikros įsipareigojimai, kylantys iš Direktyvos 2008/48, logiškai išplaukia iš šios direktyvos, man atrodo, šių įpareigojimų įvykdymo įrodinėjimo būdai yra plačiai reglamentuojami procesinės autonomijos principo. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltus klausimus reikėtų nagrinėti šiek tiek apdairiau, kad būtų galima užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp šia direktyva siekiamo vartotojų apsaugos tikslo ir būtinybės neįpareigoti kreditoriaus atlikti neįgyvendinamos įrodinėjimo procedūros.
I – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
3. Direktyvos 2008/48 5 straipsnyje „Informavimas prieš sudarant sutartį“ nustatyta:
„1. Likus pakankamai laiko iki vartotojui taps privaloma kredito sutartis arba pasiūlymas kreditorius ir, kai taikoma, kredito tarpininkas, remdamasis kreditoriaus siūlomomis kredito nuostatomis ir sąlygomis bei, jei taikoma, vartotojo pareikštais pageidavimais ir pateikta informacija, pateikia vartotojui informaciją, kurios reikia, kad jis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl kredito sutarties sudarymo. Ši informacija popieriuje arba kitoje patvarioje laikmenoje pateikiama naudojant II priede nurodytą „Europos tipinės informacijos apie vartojimo kreditą“ formą. Laikoma, kad kreditorius įvykdė šioje dalyje ir Direktyvos 2002/65/EB 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus informavimo reikalavimus, jei jis pateikė „Europos tipinę informaciją apie vartojimo kreditą“ <...>
<...>
6. Valstybės narės užtikrina, kad kreditoriai ir, jei taikoma, kredito tarpininkai pateiktų pakankamai paaiškinimų vartotojui, kad vartotojas galėtų įvertinti, ar siūloma kredito sutartis atitinka jo poreikius ir jo finansinę padėtį, ir prireikus paaiškintų informaciją, kuri pagal 1 dalį turi būti pateikiama prieš sudarant sutartį, siūlomų produktų esmines savybes ir galimą jų konkretų poveikį vartotojui, įskaitant pasekmes, jei vartotojas nevykdytų įsipareigojimų dėl mokėjimų. Valstybės narės gali pritaikyti tokios pagalbos suteikimo būdą ir jos apimtį bei reikalavimus dėl ją suteikiančių subjektų prie konkrečių aplinkybių, kuriomis siūloma kredito sutartis, asmenų, kuriems ji siūloma ir siūlomos rūšies kredito.“
4. Direktyvos 2008/48 8 straipsnio „Pareiga įvertinti vartotojo kreditingumą“ 1 dalyje numatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje. Valstybės narės, kurių teisės aktuose reikalaujama, kad kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje, gali išlaikyti šį reikalavimą.“
5. Direktyvos 22 straipsnio „Suderinimas ir šios direktyvos privalomas pobūdis“ 2 ir 3 dalyse nustatyta:
„2. Valstybės narės užtikrina, kad vartotojai negalėtų atsisakyti teisių, kurias jiems suteikia šią direktyvą įgyvendinančių arba atitinkančių nacionalinės teisės aktų nuostatos.
3. Valstybės narės taip pat užtikrina, kad nuostatų, kurias jos priima įgyvendindamos šią direktyvą, laikymosi negalėtų būti išvengiama dėl to, kaip suformuluojamos atitinkamų sutarčių nuostatos, visų pirma dėl išmokamų lėšų arba kredito sutarčių, kurioms taikoma ši direktyva, įtraukimo į kredito sutartis, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti jos taikymo.“
6. Direktyvos 2008/48 23 straipsnyje „Sankcijos“ nustatyta:
„Valstybės narės nustato taisykles dėl sankcijų, taikomų už pagal šią direktyvą priimtų nacionalinių nuostatų pažeidimus, ir imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad jos būtų įgyvendinamos. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.“
B – Prancūzijos teisė
7. 2010 m. liepos 1 d. Įstatymas Nr. 2010‑737 dėl vartojimo kredito reformos(3), kuriuo Direktyva 2008/48 perkeliama į Prancūzijos vidaus teisę, įtrauktas į Vartojimo kodekso L. 311‑1 ir paskesnius straipsnius.
8. Minėto kodekso L. 311‑6 straipsnyje, susijusiame su pareiga pateikti Europos tipinės informacijos formą, nustatyta:
„I. Prieš sudarydamas kredito sutartį kreditorius ar kredito tarpininkas kredito gavėjui popieriuje ar kitoje patvarioje laikmenoje suteikia informaciją, reikalingą skirtingiems pasiūlymams palyginti ir leidžiančią kredito gavėjui pagal savo pageidavimus aiškiai numatyti savo įsipareigojimo apimtį <...>
II. Jeigu vartotojas pardavimo vietoje prašo sudaryti kredito sutartį, kreditorius užtikrina, kad pardavimo vietoje jam būtų pateikta I dalyje nurodyta informacijos forma.“
9. Vartojimo kodekso L. 311‑8 straipsnyje, kuris susijęs su pareiga paaiškinti prieš sudarant sutartį, numatyta:
„Kreditorius ar kredito tarpininkas kredito gavėjui teikia paaiškinimus, kurie šiam leidžia įvertinti, ar siūloma kredito sutartis atitinka jo poreikius ir finansinę padėtį, be kita ko, ir dėl L. 311‑6 straipsnyje minėtoje formoje esančios informacijos. Jis atkreipia kredito gavėjo dėmesį į siūlomo kredito ar kreditų esmines savybes ir šių kreditų galimas pasekmes jo finansinei padėčiai, įskaitant nemokėjimo atveju. Prireikus ši informacija teikiama atsižvelgiant į kredito gavėjo išreikštus pageidavimus.
<...>“
10. Šio kodekso L. 311‑9 straipsnis suformuluotas taip:
„Prieš sudarydamas kredito sutartį kreditorius patikrina kredito gavėjo kreditingumą remdamasis pakankama informacija, taip pat ir kreditoriaus prašymu kredito gavėjo pateikta informacija. L. 333‑5 straipsnyje nurodytame įsakyme nustatytomis sąlygomis kreditorius atlieka patikrinimą L. 333‑4 straipsnyje numatytame registre.“
11. Vartotojų kodekso L. 311‑48 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose numatyta:
„Jeigu kreditorius nesilaikė L. 311‑8 ir L. 311‑9 straipsniuose nustatytų pareigų, jis visiškai arba tiek, kiek nustato teismas, netenka teisės gauti palūkanų <...>
Kredito gavėjas turi grąžinti tik pasiskolintą sumą, kuri turi būti grąžinama pagal numatytą kalendorinį planą, ir prireikus sumokėti palūkanas, į kurias kreditorius neprarado teisės. Kaip palūkanas gautas sumas, už kurias nuo jų sumokėjimo dienos taikomos teisės aktuose nustatyto dydžio palūkanos, kreditorius grąžina arba jos įskaitomos į likusią grąžintiną sumą.“
II – Bylos faktinės aplinkybės, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
12. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant du ginčus tarp vienos šalies CA Consumer Finance SA (toliau – CA CF) ir kitos šalies I. Bakkaus ir sutuoktinių Bonato dėl reikalavimų sumokėti mokėtinas automobilių pirkimo paskolų, kurias jiems suteikė minėta įmonė, sumas kartu su palūkanomis.
13. Nagrinėdamas šiuos ginčus ir patikslinęs, kad atsakovai pagrindinėje byloje neatvyko į posėdį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo iniciatyva(4), atsižvelgdamas į tai, kad kreditorius pagal Vartotojų kodekso L. 311‑48 straipsnį gali netekti teisės į sutartines palūkanas, pateikė pagrindus, susijusius, pirma, su įrodymų apie informacijos, kuri kredito gavėjui turi būti pateikta prieš sudarant sutartį, turinį nebuvimu, antra, įrodymų, kad įvykdyta pareiga paaiškinti ir kad kreditorius neįvykdė pareigos perspėti kredito gavėją įgyvendindamas pareigą paaiškinti, nebuvimu ir, trečia, Privatiems asmenims suteiktų kreditų probleminių grąžinimo atvejų registro (pranc. FICP) nepatikrinimu vertinant kreditingumą. Be to, byloje sutuoktiniai Bonato prieš CA CF šis teismas taip pat nurodė pareigos patikrinti kredito gavėjų kreditingumą įvykdymo įrodymų nebuvimą.
14. Manydamas, kad nagrinėjant šiuos ginčus kyla klausimų, susijusių su Sąjungos teisės taikymu ir aiškinimu, tribunal d’instance d’Orléans nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvą 2008/48 reikia aiškinti taip, kad kreditorius privalo pateikti įrodymų, jog buvo tinkamai ir visiškai įvykdyti sudarant ir vykdant kredito sutartį iš direktyvą perkeliančios nacionalinės teisės jam tenkantys įsipareigojimai?
2. Ar Direktyva 2008/48 prieštarauja tam, kad tinkamo ir visiško kreditoriui kylančių įsipareigojimų įvykdymo įrodymai galėtų būti pateikti vien nurodant tipinę sąlygą kredito sutartyje, kurioje vartotojas patvirtina kreditoriaus įsipareigojimų įvykdymą, bet ta sąlyga nepatvirtinama jokiais kreditoriaus parengtais ir kredito gavėjui perduotais dokumentais?
3. Ar Direktyvos 2008/48 8 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jis prieštarauja vartotojo kreditingumo patikrinimui, atliekamam remiantis tik vartotojo nurodyta informacija, nevykdant veiksmingo kitais įrodymais pagrįsto šios informacijos patikrinimo?
4. Ar Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 6 dalį reikia aiškinti taip, kad kreditorius negali pateikti tinkamų paaiškinimų vartotojui iš anksto nepatikrinęs jo finansinės padėties ir poreikių?
Ar Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 6 dalį reikia aiškinti taip, kad ji prieštarauja tam, jog vartotojui pateikti tinkami paaiškinimai apimtų tik kredito sutartyje nurodytą sutartinę informaciją, nepateikiant atskiro dokumento?“
15. Rašytines pastabas pateikė CA CF, Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.
16. Prancūzijos, Vokietijos vyriausybės ir Komisija buvo išklausytos 2014 m. liepos 10 d. vykusiame posėdyje.
III – Analizė
A – Bendrieji svarstymai, susiję su ikisutartiniais įpareigojimais, kylančiais iš Direktyvos 2008/48, ir su minėtų įpareigojimų įvykdymo įrodinėjimo tvarka
17. Direktyva 2008/48, kurios pirmutinis tikslas yra užtikrinti didesnį ir lygiavertį visų vartotojų apsaugos lygį ir sukurti tikrą vidaus rinką(5), valstybės narės įpareigojamos imtis tinkamų priemonių „atsakingai“ veiklai skatinti visais kredito santykių etapais, atsižvelgiant į konkrečias jų kredito rinkos ypatybes(6).
18. Taigi vienas iš derinimo ramsčių pagal Direktyvą 2008/48 susijęs su kreditoriams tenkančiais ikisutartiniais įpareigojimais. Juos sudaro, pirma, įpareigojimas teikti vartotojui tam tikrą informaciją ir paaiškinimus(7), kad šis galėtų pasirinkti remdamasis informacija, prieš įsipareigodamas pasirašyti kredito sutartį, ir, antra, reikalavimas įvertinti vartotojo kreditingumą, siekiant numatyti ir skolininko, ir kreditoriaus atsakomybę priimant sprendimą imti ir suteikti paskolą(8).
19. Šiuo atveju savo iniciatyva pateiktais pagrindais abejojama dviem Direktyva 2008/48 suderintais aspektais, kurie nurodyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimuose. Pirmasis aspektas susijęs su pareiga pateikti Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 1 ir 6 dalyse nurodytą informaciją ir paaiškinimus. Antrasis aspektas susijęs su pareiga patikrinti kreditingumą, įtvirtinta tos pačios direktyvos 8 straipsnyje. Prancūzijos teisėje šių įpareigojimų, nustatytų Vartotojų kodekso L. 311‑6, L. 311‑8 ir L. 311‑9 straipsniuose, neįvykdymas sukelia gana sunkių padarinių jų neįvykdžiusiam kreditoriui, nes pagal šio kodekso L. 311‑48 straipsnį, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliamas minėtos direktyvos 23 straipsnis, kreditorius apskritai netenka teisės į palūkanas(9).
20. Reikia pažymėti, kad šią direktyvą atitinkančios nuostatos į Prancūzijos teisę perkeltos priėmus 2010 m. liepos 1 d. Lagarde įstatymą(10), o tai reiškia, kad, nepaisant prejudicinių klausimų formuluočių, nereikia kelti jokios diskusijos dėl horizontalaus minėtos direktyvos veikimo, kurį būtų galima jai pripažinti.
21. Taip pat reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neklausia Teisingumo Teismo, ar jis gali savo iniciatyva taikyti nuostatas, kuriomis Direktyva 2008/48 perkeliama į vidaus teisę. Tai visiškai akivaizdžiai paaiškina aplinkybė, kad šią galimybę jis bet kuriuo atveju turi pagal nacionalinę teisę (žr. Vartotojų kodekso L. 141‑4 straipsnį), ir neginčijamas panašumas į Sprendimą Rampion ir Godard(11), kuriame nacionaliniam teismui pripažinta teisė savo iniciatyva nurodyti kai kurias nuostatas, kuriomis į vidaus teisę perkeliamos Direktyvos 87/102, galiojusios prieš priimant Direktyvą 2008/48, nuostatos.
22. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės kelia klausimą dėl ikisutartinių įpareigojimų įvykdymo įrodinėjimo pareigos ir jos būdų.
23. Kaip nurodysiu toliau, nors man atrodo, jog atsakymas į klausimą, kam tenka pareiga įrodyti, kad minėti įpareigojimai buvo įvykdyti tinkamai, netiesiogiai išplaukia iš Direktyvos 2008/48 ir ja siekiamų tikslų, šiuo atžvilgiu pripažįstami įrodinėjimo būdai pagal procesinės autonomijos principą priskiriami valstybių narių nacionalinei teisei.
24. Pirma, kalbant apie klausimą, kas turi įrodyti teisingą ikisutartinių įpareigojimų įvykdymą, aišku, kaip teisingai pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad nė vienoje Direktyvos 2008/48 nuostatoje nėra aiškių ir tikslių taisyklių, susijusių su kreditoriams tenkančių ikisutartinių įpareigojimų įvykdymo įrodinėjimo pareiga. Taigi šia direktyva savaime nesikėsinama į nacionalinėse teisinėse sistemose numatytas įpareigojimų įvykdymo ar neįvykdymo įrodinėjimo sistemas.
25. Vis dėlto iš Direktyva 2008/48 siekiamo vartotojų apsaugos tikslo labai logiškai išplaukia, kad informavimo ir patikros įpareigojimų įvykdymo įrodinėjimo pareiga iš principo turi tekti profesionaliajam kreditoriui (prie to dar sugrįšiu nagrinėdamas pirmąjį prejudicinį klausimą). Apskritai man atrodo, kad konkrečios informavimo ir patikros pareigos įvykdymą šiuo atveju turi įrodyti profesionalusis kreditorius.
26. Antra, pagal procesinės autonomijos principą minėtų įpareigojimų įvykdymo įrodymų pateikimo būdai turėtų būti numatyti nacionalinėje teisėje su sąlyga, kad laikomasi veiksmingumo ir lygiavertiškumo principų. Iš tiesų valstybės narės turi įsitikinti, kad, pirma, įrodinėjimo būdai nebūtų mažiau palankūs nei tie, kurie susiję su panašiais vidaus pobūdžio ieškiniais, ir, antra, dėl jų asmeniui netaptų praktiškai neįmanoma ar pernelyg sunku įgyvendinti Sąjungos teisinėje sistemoje jam suteiktas teises(12).
27. Dėl lygiavertiškumo principo šiuo atveju diskusijų nekyla.
28. Dėl veiksmingumo principo paisymo laikausi nuomonės, kad juo nereikalaujama tiksliai apibrėžti įrodinėjimo būdų, kurie gali būti leidžiami siekiant įrodyti teisingą kreditoriaus įpareigojimų, kylančių iš Direktyvos 2008/48 perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių, įvykdymą. Kaip, atrodo, pripažįsta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Sprendimas Rampion ir Godard (EU:C:2007:575) buvo susijęs su „išorinio įsikišimo“ būtinybe, siekiant užtikrinti vartotojų apsaugos veiksmingumą, t. y. kad būtų įtvirtinta bylą nagrinėjančio teismo teisė savo iniciatyva taikyti nuostatas, susijusias su Direktyvos 87/102 perkėlimu į nacionalinę teisę. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad teismo įsikišimas negali užtikrinti Sąjungos teisės veiksmingumo nesant taisyklės, susijusios su įrodinėjimo pareiga ir dalyku. Jis paaiškina, kad galimas įsipareigojimų neįvykdymo faktas dažniausiai priklauso nuo nagrinėjant bylą pateiktos informacijos.
29. Man šie argumentai neatrodo visiškai įtikinami.
30. Visų pirma manau, kad šitaip būtų žengta vienu žingsniu per toli, manant, kad vartotojų apsaugai reikalinga „taisyklė“, susijusi su įpareigojimų, kylančių iš Direktyvos 2008/48, įrodinėjimo pareiga ir dalyku. Įtvirtinus tokią taisyklę kiltų pavojus įtvirtinti teisinę įrodinėjimo sistemą, atmetant bet kokį įrodinėjimo laisvės principą, o tai kelia tam tikrą grėsmę teisminės apsaugos veiksmingumo požiūriu.
31. Be to, tokiais svarstymais neatsižvelgiama į aplinkybę, kad teismas nuo to momento, kai jis ima kelti klausimą dėl galimo Direktyvoje 2008/48 numatytų ikisutartinių įpareigojimų neįvykdymo, turi galimybę arba net teisę įgyvendinti visas būtinas procedūrines priemones siekdamas įrodyti, kad šie įpareigojimai buvo įvykdyti tinkamai(13). Panašiai kaip Teisingumo Teismas jau yra nurodęs dėl vartotojo ir profesionaliojo kreditoriaus sudarytos sutarties sąlygos piktnaudžiaujamo pobūdžio vertinimo savo iniciatyva ir atsižvelgiant į analogiją, kuri, kaip Teisingumo Teismas ją taikė Sprendime Rampion ir Godard (EU:C:2007:575), gali būti daroma su įvairiomis direktyvomis, susijusiomis su vartotojų apsauga, suteikiamu apsaugos lygiu, teismas prireikus turi savo iniciatyva imtis tyrimo priemonių, siekdamas nustatyti, ar buvo teisingai įvykdyti kreditoriui tenkantys ikisutartiniai patikros ir informavimo įpareigojimai.
32. Kiekvieną iš prejudicinių klausimų išnagrinėsiu atsižvelgdamas į visus šiuos svarstymus.
B – Dėl pirmojo klausimo, susijusio su pareiga įrodyti tinkamą Direktyvoje 2008/48 įtvirtintų ikisutartinių kreditoriaus įpareigojimų įvykdymą
33. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Direktyvą 2008/48 reikia aiškinti taip, kad kreditorius turi pateikti įpareigojimų, kylančių iš nacionalinių nuostatų, susijusių su minėtos direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, ir tenkančių jam sudarant ir vykdant kredito sutartį, tinkamo ir visiško įvykdymo įrodymus.
34. Manau, kad Direktyva 2008/48 suteiktų teisių įgyvendinimo veiksmingumui nekenkia tokia nacionalinė taisyklė(14), kuri įtvirtinta Prancūzijos teisėje, pagal kurią kreditoriui tenka pareiga įrodyti teisingą ikisutartinių informavimo įpareigojimų įvykdymą.
35. Tačiau, atsižvelgiant į tai, ką nurodžiau iš pradžių, galima manyti ir kitaip, jog iš Direktyva 2008/48 siekiamo vartotojų apsaugos tikslo darytina labai logiška išvada, kad pareiga įrodyti šioje direktyvoje numatytų ikisutartinių informavimo ir patikros įpareigojimų įvykdymą iš principo turi tekti profesionaliajam kreditoriui. Kreditoriui gali reikėti teisme pagrįsti tinkamą šių ikisutartinių įpareigojimų vykdymą, o tai, kaip nurodė Prancūzijos vyriausybė, reiškia, kad kreditorius turėtų įrodyti tam tikrą rūpestingumą renkant ir saugant jam tenkančių informavimo ir paaiškinimo įpareigojimų įrodymus.
36. Tai konkrečiai reiškia, kad nacionalinis teismas, nagrinėjantis klausimą, ar įvairūs Direktyvoje 2008/48 numatyti informavimo ir patikros įpareigojimai buvo įvykdyti visiškai ir tinkamai, manydamas, kad jam pateiktų dokumentų nepakanka, turi kreiptis į profesionalųjį kreditorių, kad šis galėtų pateikti informaciją, kurios, kaip manoma, trūksta.
37. Tačiau, nors, siekiant užtikrinti Direktyvos 2008/48 veiksmingumą, kreditorius turi įrodyti rūpestingumą, kad įrodytų savo ikisutartinių įpareigojimų įvykdymą, iš jo negalima reikalauti pateikti dokumentų, kuriuos paprastai turi tik skolininkas, pavyzdžiui, informaciją, kurią jis tariamai buvo pateikęs vartotojui popieriuje ar kokioje nors kitoje patvarioje laikmenoje pagal Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 1 dalį.
38. Todėl manau, kad taisyklė, pagal kurią Prancūzijos teisėje iš principo būtent kreditorius turi pareigą įrodyti Direktyvos 2008/48 5–8 straipsniuose numatytų ikisutartinių įpareigojimų įvykdymą, ne tik kad nekenkia šia direktyva užtikrinamai vartotojų apsaugai, bet ir, atrodo, visiškai atitinka jos veiksmingumą.
39. Iš pateiktų svarstymų darytina išvada, kad į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti teigiamai ir manyti, jog Direktyvą 2008/48 reikia aiškinti taip, kad kreditoriui tenka pareiga įrodyti tinkamą ir visišką jam tenkančių įpareigojimų įvykdymą sudarant ir vykdant kredito sutartį.
C – Dėl antrojo klausimo, susijusio su kreditoriaus ikisutartinių įpareigojimų įvykdymo įrodymu įtraukiant tipinę sąlygą
40. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, ar tipinės sąlygos, nepatvirtintos kreditoriaus parengtais ir skolininkui pateiktais dokumentais, įtraukimo gali pakakti tinkamam kreditoriui tenkančių ikisutartinių informavimo ir patikros įpareigojimų įvykdymui įrodyti.
41. Šiuo atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad kredito sutartyje, kurią pasirašė viena iš pagrindinės bylos atsakovių, t. y. I. Bakkaus, buvo tipinė sąlyga, pagal kurią ši atsakovė pripažino, kad „gavo Europos tipinės informacijos formą ir su ja susipažino“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tokia sąlyga gali įrodyti ne tik tai, kad skolininkui buvo pateikta ikisutartinės informacijos forma, bet ir tai, kad pats pateiktos ikisutartinės informacijos turinys atitinka Direktyvos 2008/48 reikalavimus. Jis visų pirma nurodo Direktyvos 2008/48 22 straipsnį, pagal kurį valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad, viena, vartotojai negalėtų atsisakyti teisių, kurias jie turi pagal minėtos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę nuostatas, ir, kita, šios nuostatos negalėtų būti apeinamos sutarčių formuluotėmis.
42. Manau, kad į pastarąjį klausimą reikia atsakyti pateikiant tam tikrų paaiškinimų.
43. Aišku, iš Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 1 dalies paskutinio sakinio matyti, jog „laikoma, kad kreditorius įvykdė šioje dalyje <...> nurodytus informavimo reikalavimus, jei jis pateikė II priede nurodytą „Europos tipinę informaciją apie vartojimo kreditą““. Taigi sąlygos, susijusios su Europos tipinės informacijos gavimo patvirtinimu, įtraukimas patvirtina, kad buvo atliktas veiksmas, kuris patvirtintų, kad kreditorius įvykdė jam tenkančius ikisutartinius informavimo įpareigojimus, jeigu ir tik jeigu paaiškėtų, kad šis veiksmas atitinka šios direktyvos II priedo reikalavimus.
44. Tačiau manau, kad šiuo atveju nagrinėjamos sąlygos niekaip negalima analizuoti kaip tokios sąlygos, kuria vartotojas kredito gavėjas pripažįsta visišką ir tinkamą profesionaliajam kreditoriui tenkančių ikisutartinių įpareigojimų įvykdymą, todėl minėtų įpareigojimų įvykdymo įrodinėjimo pareigos perkėlimas gali pakenkti Direktyva 2008/48 pripažįstamų teisių veiksmingumui.
45. Šia sąlyga kredito gavėjas tiesiog patvirtina fakto įvykdymą (vadinamosios Europos tipinės informacijos formos pateikimą), o ne visišką ir tinkamą įpareigojimo įvykdymą (t. y. kad tipinės informacijos pateikimo forma atitinka Direktyvos 2008/48 reikalavimus). Kitaip tariant, priešingai tam, kas buvo nagrinėjama Sprendime Rampion ir Godard (EU:C:2007:575), įtraukus tokią sąlygą kaip pagrindinėje byloje numatytoji neišvengiama imperatyvių šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę nuostatų. Taigi, man atrodo, kad tokia sąlyga kaip įpareigojimo įvykdymo įrodinėjimo būdas savaime neprieštarauja Direktyvos 2008/48 22 straipsniui, kuriuo siekiama neleisti naudoti sutarčių nuostatų, kuriomis siekiama išvengti iš šios direktyvos kylančių įpareigojimų arba atsisakoma teisių, kurias vartotojai tiesiogiai ar netiesiogiai kildina iš šios direktyvos.
46. Vis dėlto vartotojo pripažinimas, kad jis tikrai gavo minėtą formą, nesant jokių prieštaravimų ar priešingų aplinkybių, gali leisti daryti prielaidą, kad vartotojas buvo iš anksto informuotas apie kredito sutarties sudarymą. Tačiau tai yra paprasta prielaida, visiškai atitinkanti veiksmingumo principą. Iš tiesų vartotojas visada turi galimybę teigti, kad negavo dokumento ar kad šis neatitinka kreditoriui tenkančių ikisutartinių informavimo įpareigojimų. Manau, tipinės sąlygos įtraukimo nereikėtų uždrausti, nebent tai pakenktų vartotojo ir teismo galimybei ginčyti tinkamą kreditoriui tenkančių ikisutartinių informavimo ir patikros įpareigojimų vykdymą.
47. Be to, kaip visų pirma CA CF pabrėžė savo rašytinėse pastabose, jeigu nėra reikalaujama trečiojo asmens įsikišimo, nesant sąlygos, apimančios pripažinimą, kad ikisutartinės informacijos forma buvo pateikta vartotojui, kreditoriui yra sunku įrodyti, kad jis tinkamai įvykdė savo informavimo pareigą ir kad jis realiai pateikė kredito gavėjui informacinį dokumentą ir nustatė jo turinį.
48. Atsižvelgdamas į šiuos svarstymus, į antrąjį klausimą siūlau atsakyti taip, kad Direktyva 2008/48 nedraudžiama įtraukti tipinės sąlygos, pagal kurią kredito gavėjas pripažįsta gavęs Europos tipinės informacijos formą. Tačiau tokia tipinė sąlyga nebūtinai reiškia iš šios direktyvos kylančių įpareigojimų tinkamo ir visiško įvykdymo įrodymą.
D – Dėl trečiojo klausimo, susijusio su kreditoriaus pareigos patikrinti vartotojo kreditingumą apimtimi
49. Trečiuoju prejudiciniu klausimu teiraujamasi, kiek profesionalusis kreditorius, tikrindamas vartotojo kreditingumą prieš sudarant kredito sutartį, turi tikrinti vartotojo pareiškimų tikrumą.
50. Mano nuomone, ir į šį klausimą reikėtų atsakyti pateikiant tam tikrų paaiškinimų.
51. Visų pirma sunku žinoti, kiek CA CF, kaip ji teigia, rėmėsi atsakovų pajamas pagrindžiančiais dokumentais ir finansinėmis galimybėmis, o gal ji, siekdama padaryti išvadą dėl jų kreditingumo, tiesiog pasikliovė paprastais nepatvirtintais jų teiginiais(15).
52. Kaip visų pirma matyti iš Direktyvos 2008/48 26 konstatuojamosios dalies, Direktyvos 2008/48 8 straipsnio 1 dalimi siekiama, kad kredito sutartis būtų sudaroma atsakingai, o tai visų pirma reiškia, kad „už vartotojo kreditingumo patikrinimą kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti atsakingi kreditoriai(16)“. Šis tikslas reiškia, kad kreditorius įsitikina galimos kredito sutarties šalies kreditingumu taikydamas metodą ar metodus, kuriuos jis laiko tinkamais. Ši patikra gali būti atliekama remiantis dokumentais, pagrindžiančiais galimo kredito gavėjo finansinę padėtį, pavyzdžiui, darbo užmokesčio kvitais, banko sąskaitų išrašais ir istorija, taip pat mokestiniais pranešimais (tačiau ne tik šia informacija). Pavyzdžiui, negalima atmesti, kad kreditorius, kuris su tam tikrais klientais palaiko ilgalaikius komercinius santykius, jau iš anksto žino potencialaus kredito gavėjo finansinę padėtį.
53. Tačiau man atrodo, kad Direktyva 2008/48 kredito įstaigos neįpareigojamos sistemingai tikrinti vartotojo pateiktos informacijos, rodančios jo pajamas ir išlaidas, tikrumo. Kaip aiškiai matyti iš Direktyvos 2008/48 8 straipsnio 1 dalies teksto, kreditorius teprivalo patikrinti kredito gavėjo kreditingumą „remdamasis iš vartotojo gauta pakankama informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje“. Kaip, mano nuomone, labai teisingai savo rašytinėse pastabose pažymėjo Vokietijos vyriausybė, šia formuluote pabrėžiama kreditoriui suteikta diskrecija spręsti, ar jo turimos informacijos pakanka potencialaus kredito gavėjo kreditingumui patvirtinti.
54. Šią analizę tam tikru aspektu patvirtina tai, kad į Direktyvą 2008/48 galiausiai nebuvo įtrauktas pasiūlymas(17), kuriuo siekta įpareigoti kreditorių prieš sudarant kredito sutartį įsitikinti kredito gavėjo kreditingumu „visomis turimomis priemonėmis“(18).
55. Taigi, neapribojant valstybių narių galimybės duoti kreditoriams nurodymus ir gaires (žr. Direktyvos 2008/48 26 konstatuojamąją dalį), tik kreditorius turi įsitikinti, kad jis turi „pakankamai informacijos“. Pakankamas šios informacijos pobūdis neabejotinai skirsis pagal kredito sutarties sudarymo aplinkybes ar joje numatytą sumą. Tačiau, jei jis gavo pakankamai informacijos, liudijančios apie kredito gavėjo kreditingumą, jo negalima kaltinti nepatikrinus minėtos informacijos tikslumo ar tikrumo.
56. Šiuo atžvilgiu reikėtų pabrėžti, kad kreditingumo patikra yra garantija ir vartotojui (nes taip jam neleidžiama prisiimti įsipareigojimo, kurio jis iš esmės negalės įvykdyti), ir profesionaliajam kreditoriui (kuris patiria riziką neatgauti išmokėtų sumų).
57. Ši kreditingumo patikra, kuri yra naudinga abiem kredito sutarties šalims, grindžiama abipusėmis pareigomis. Viena vertus, kredito gavėjas turi gauti pakankamai informacijos, patvirtinančios vartotojo gebėjimą mokėti. Kita vertus, vartotojas privalo lojaliai bendradarbiauti, ir, kai jis pateikia prašomus dokumentus, preziumuojamas jo sąžiningumas(19).
58. Nors kreditorius, suabejojęs kredito gavėjo sąžiningumu, gali atlikti daugiau ar mažiau išsamų tyrimą siekdamas įsitikinti kredito prašytojo pateiktų dokumentų tikrumu, jis tikrai neprivalo to daryti visais atvejais. Jis tiesiog gali konstatuoti, kad, atsižvelgiant į jam pateiktus dokumentus, vartotoją reikia laikyti mokiu.
59. Laikantis bet kurio kito požiūrio galėtų būti gerokai apribotos vartojimo paskolų teikimo sąlygos ir todėl pakenkta bendros kreditų rinkos kūrimui, o, primenu, Direktyva 2008/48 taip pat siekiama sukurti šią rinką(20).
60. Iš šių svarstymų darytina išvada, kad Direktyvos 2008/48 8 straipsniu kreditorius įpareigojamas patikrinti vartotojo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija ir neapsiribodamas paprastais nepatvirtintais vartotojo pareiškimais. Tačiau šia nuostata profesionaliajam kreditoriui nenustatoma prievolė sistemingai tikrinti vartotojo pateiktos informacijos tikrumo siekiant patikrinti, ar ji teisinga.
E – Dėl ketvirtojo klausimo, susijusio su kreditoriaus pareigos paaiškinti ir padėti kredito gavėjui pagal Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 6 dalį apimtimi
61. Šis klausimas, susijęs su Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 6 dalies išaiškinimu, padalytas į dvi dalis.
62. Pirmoji klausimo dalis susijusi su tuo, ar, prieš kreditoriui įvykdant pareigą teikti tinkamus paaiškinimus vartotojui, reikia patikrinti vartotojo finansinę padėtį ir poreikius.
63. Be to, pažodžiui bendrai aiškindamas Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 6 dalies nuostatas, kuriose nurodyti paaiškinimai, susiję su siūloma kredito sutartimi ir jos atitiktimi vartotojo poreikiams, ir šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, susijusias su kreditingumo patikra, esu linkęs atsakyti neigiamai.
64. Kaip matyti iš Direktyvos 2008/48 27 konstatuojamojoje dalyje vartojamų formuluočių, Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 6 dalyje numatyta pareiga teikti tinkamus paaiškinimus siekiama leisti vartotojui pasirašyti tam tikrą kredito sutartį žinant visas aplinkybes. Iš tiesų kalbama apie „papildomą pagalbą, kad [vartotojas] galėtų nuspręsti, kuri kredito sutartis iš siūlomų produktų asortimento geriausiai atitinka jo poreikius ir finansinę padėtį“, o tam reikia „paaiškinti atskirai kiekvienam vartotojui, kad jis galėtų suprasti, koks gali būti [šių produktų] poveikis jo ekonominei padėčiai“. Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 6 dalyje, kalbant apie kreditoriui tenkančią pareigą paaiškinti, nepaminėta jo pareiga patikrinti kredito gavėjo finansinę padėtį ir juo labiau tikrinti jo kreditingumą.
65. Šiuo etapu, kaip nurodė CA CF, nereikia vertinti kreditingumo, kuris reglamentuojamas tik Direktyvos 2008/48 8 straipsnyje, kadangi patikslinta, jog už kredito atitiktį kredito gavėjo poreikiams ir finansinei padėčiai yra asmeniškai atsakingas jis pats (kreditorius pateikia „pakankamai paaiškinimų vartotojui, kad vartotojas galėtų įvertinti, ar siūloma kredito sutartis atitinka jo poreikius“(21)), o kreditingumo patikra yra iniciatyva, kurios turi imtis kreditorius.
66. Man atrodo, kad tokį aiškinimą taip pat patvirtina direktyvos pasiūlymo motyvuojamoji dalis(22), nes joje, kalbant apie išankstinę informaciją vartotojui, nurodoma, kad „kreditorius ir, jei taikytina, kredito tarpininkas gali prašyti tik tokios informacijos iš vartotojo ir laiduotojo, kuri pagal Direktyvos 95/46/EB 6 straipsnį yra tinkama, reikšminga ir neviršija to, kas yra būtina informacijos rinkimo ir tvarkymo tikslui pasiekti. Vartotojas ir laiduotojas privalo nuoširdžiai atsakyti į tikslius kreditoriaus ir, jei taikytina, kredito tarpininko užduodamus klausimus.“
67. Iš to darytina išvada, jog Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 6 dalį reikia aiškinti taip, kad ja profesionalusis kreditorius, prieš įvykdydamas paaiškinimo ir pagalbos pareigas, neprivalo tikrinti vartotojo kreditingumo.
68. Antroji klausimo dalis susijusi su tuo etapu, kai turi būti pateikta ikisutartinė informacija, ir, jei taikytina, ji turi būti pateikta konkrečiame dokumente.
69. Pirma, kalbant apie etapą, kai turėjo būti pateikta Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 1 ir 6 dalyse nurodyta informacija ir paaiškinimai, man atrodo, pakanka pažymėti, kad šios nuostatos susijusios su „ikisutartiniais įpareigojimais“, o tai reiškia, kad vartotojas galėjo susipažinti su šia informacija prieš pasirašydamas sutartį. Man atrodo, kad šį reikalavimą galima įvykdyti, įtraukus informaciją į pačios kredito sutarties projektą nuo to momento, kai vartotojui buvo suteikta galimybė ir kai jis galėjo susipažinti su šia informacija prieš pasirašant sutartį.
70. Antra, kalbant apie pareigos teikti tinkamus paaiškinimus, išplaukiančios iš Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 6 dalies, įvykdymo būdus, šioje nuostatoje nereikalaujama jokių ypatingų formalumų teikiant paaiškinimus, kuriuos profesionalusis kreditorius privalo pateikti vartotojui prieš sudarant kredito sutartį. Tačiau vėlgi pagal procesinės autonomijos principą tai nelemia valstybių narių galimybės apibrėžti Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 6 dalyje numatytos pareigos paaiškinti įvykdymo būdus.
71. Iš to darytina išvada, kad, įrodinėjant faktinį tokių įpareigojimų įvykdymą, taikant šį įrodinėjimą kiekvienu konkrečius atveju (žr. Direktyvos 2008/48 27 konstatuojamąją dalį ir 5 straipsnį), nebūtina pateikti konkrečios formos ar dokumento.
72. Reikia nagrinėti kiekvieną konkretų atvejį, kaip tai matyti iš Direktyvos 2008/48 27 konstatuojamosios dalies, kurioje valstybėms narėms paliekama nuspręsti, kada vartotojui reikėtų pateikti paaiškinimų ir kiek jų reikėtų pateikti, „atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kuriomis siūlomas kreditas, pagalbos vartotojui poreikį ir atskirų kredito produktų pobūdį“.
73. Iš to, kas nurodyta, darytina išvada, kad Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 6 dalimi profesionalusis kreditorius neįpareigojamas prieš sudarant kredito sutartį pateikti konkretaus dokumento, kuriame konstatuojami jo paaiškinimai.
74. Atsižvelgdamas į visus šiuos svarstymus siūlau į ketvirtąjį klausimą atsakyti: Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 6 dalį reikia aiškinti taip, kad, pirma, kreditorius neprivalo tikrinti kredito gavėjo finansinės padėties ar poreikių prieš jam pateikdamas tinkamus paaiškinimus ir, antra, tinkami paaiškinimai, kuriuos kreditorius privalo pateikti, neturi kilti iš kredito sutartyje esančios sutartinės informacijos. Tačiau kreditorius neprivalo pateikti kredito gavėjui atskiro nuo kredito sutarties rašytinio dokumento, kad pateiktų jam tinkamus paaiškinimus.
IV – Išvada
75. Atsižvelgdamas į visus pateiktus svarstymus, siūlau į tribunal d’instance d’Orléans (Prancūzija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1. 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB turi būti aiškinama taip, kad kreditoriui tenka pareiga pateikti sudarant ir vykdant kredito sutartį jam tenkančių įpareigojimų tinkamo ir visiško įvykdymo įrodymus.
2. Direktyva 2008/48 nedraudžiama įtraukti tipinės sąlygos, pagal kurią kredito gavėjas pripažįsta gavęs Europos tipinės informacijos formą. Tačiau tokia tipinė sąlyga nebūtinai reiškia iš šios direktyvos kylančių įpareigojimų tinkamo ir visiško įvykdymo įrodymą.
3. Direktyvos 2008/48 8 straipsniu kreditorius įpareigojamas patikrinti vartotojo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija ir neapsiribodamas paprastais nepatvirtintais vartotojo pareiškimais. Tačiau šia nuostata profesionaliajam kreditoriui nenustatoma prievolė sistemingai tikrinti vartotojo pateiktos informacijos tikrumo siekiant patikrinti, ar ji teisinga.
4. Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 6 dalį reikia aiškinti taip, kad ja kreditorius neįpareigojamas tikrinti kredito gavėjo kreditingumo prieš įvykdydamas paaiškinimo ir pagalbos įpareigojimus.
Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 6 dalį reikia aiškinti taip, kad, pirma, kreditorius neprivalo tikrinti kredito gavėjo finansinės padėties ar poreikių prieš jam pateikdamas tinkamus paaiškinimus ir, antra, tinkami paaiškinimai, kuriuos kreditorius privalo pateikti, neturi kilti iš kredito sutartyje esančios sutartinės informacijos. Tačiau kreditorius neprivalo pateikti kredito gavėjui atskiro nuo kredito sutarties rašytinio dokumento, kad pateiktų jam tinkamus paaiškinimus.