PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (aštuntoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. birželio 11 d.(*)
„Valstybės pagalba – Italijos valdžios institucijų nustatyta pagalbos schema, taikoma tam tikroms viešąsias paslaugas teikiančioms įmonėms atleidžiant jas nuo mokesčių ir suteikiant paskolas palankiomis palūkanomis – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka – Ieškinys dėl panaikinimo – Įmonių asociacija – Konkreti sąsaja – Priimtinumas – EB 87 straipsnio 3 dalies c punktas – EB 86 straipsnio 2 dalis“
Byloje T‑189/03
ASM Brescia SpA, įsteigta Brešoje (Italija), atstovaujama advokatų F. Capelli, F. Vitale ir M. Valcada,
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą V. Di Bucci,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2002 m. birželio 5 d. Komisijos sprendimo 2003/193/EB dėl Italijos valstybės pagalbos atleidžiant nuo mokesčių ir teikiant paskolas palankiomis sąlygomis viešąsias paslaugas teikiančioms įmonėms, kurių didžioji dalis akcininkų yra viešieji asmenys (OL L 77, 2003, p. 21), 2 ir 3 straipsnius,
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkė E. Martins Ribeiro, teisėjai D. Šváby, S. Papasavvas, N. Wahl (pranešėjas) ir A. Dittrich,
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. balandžio 16 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ieškovė ASM Brescia SpA yra ribotos atsakomybės bendrovė, kurios didžioji dalis akcininkų yra viešieji asmenys; ji buvo įkurta 1998 m. reorganizavus to paties pavadinimo specialiąją įmonę, kuri, savo ruožtu, buvo įkurta 1908 m. Ieškovė, 99 % priklausanti Brešos komunai (Italija), veikia elektros, gamtinių dujų ir šildymo gamybos, distribucijos ir pardavimo sektoriuose. Ji taip pat veikia geriamo vandens gavybos, apdorojimo ir distribucijos bei nuotekų valymo sektoriuose. Taip pat ji veikia atliekų apdorojimo sektoriuje, visų pirma užtikrina atliekų surinkimą ir išvežimą. Galiausiai ji teikia visuomeninio miesto transporto paslaugas ir valdo su tuo susijusią infrastruktūrą bei priemones. Ji veiklą vykdo Brešos ir kartais gretimose komunose.
Dėl nacionalinio teisinio pagrindo
2 Legge n° 142 ordinamento delle autonomie locali (1990 m. birželio 8 d. Įstatymas Nr. 142 dėl vietos autonomijų organizavimo, GURI Nr. 135, 1990 m. birželio 12 d., toliau – Įstatymas Nr. 142/90) įgyvendinta teisinių organizacinių priemonių, kuriomis komunos gali naudotis viešosioms paslaugoms administruoti, visų pirma vandens, dujų, elektros paskirstymo ir transporto srityse, reforma Italijoje. Šio įstatymo su pakeitimais 22 straipsnyje numatyta galimybė komunoms steigti įvairių teisinių formų bendroves viešosioms paslaugoms teikti. Tarp jų numatyta galimybė steigti komercines bendroves arba ribotos atsakomybės bendroves, kurių didžioji dalis akcininkų yra viešieji asmenys (toliau – Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės).
3 Tokiomis aplinkybėmis pagal Legge n° 488 di conversione in legge, con modificazioni, del decreto-legge 1° luglio 1986, n° 318, recante provvedimenti urgenti per la finanza locale (1986 m. rugpjūčio 9 d. Įstatymas Nr. 488 dėl 1986 m. liepos 1 d. Dekreto-įstatymo Nr. 318, nustatančio skubias vietos finansams skirtas priemones, pakeitimo į įstatymą su pakeitimais, GURI Nr. 190, 1986 m. rugpjūčio 18 d.) 9a straipsnį iš Cassa Depositi e Prestiti (toliau – CDDPP) 1994–1998 m. laikotarpiu Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms, kurios teikė viešąsias paslaugas, buvo teikiamos paskolos specialiomis palūkanomis (toliau – CDDPP paskolos).
4 Be to, pagal kartu skaitomas Legge nº 549 (su) misure di razionalizzazione della finanza pubblica (1995 m. gruodžio 28 d. Įstatymas Nr. 549 dėl viešųjų finansų racionalizavimo priemonių, GURI paprastasis priedas Nr. 302, 1995 m. gruodžio 29 d., toliau – Įstatymas Nr. 549/95) 3 straipsnio 69 ir 70 dalių ir Decreto-legge n° 331 (su) armonizzazione delle disposizioni in materia di imposte sugli oli minerali, sull’alcole, sulle bevande alcoliche, sui tabacchi lavorati e in materia di IVA con quelle recate da direttive CEE e modificazioni conseguenti a detta armonizzazione, nonché disposizioni concernenti la disciplina dei centri autorizzati di assistenza fiscale, le procedure dei rimborsi di imposta, l’esclusione dall’ILOR dei redditi di impresa fino all’ammontare corrispondente al contributo diretto lavorativo, l’istituzione per il 1993 di un’imposta erariale straordinaria su taluni beni ed altre disposizioni tributarie (1993 m. rugpjūčio 30 d. Įstatymas-dekretas Nr. 331 dėl įvairių sričių mokestinių nuostatų suderinimo, GURI Nr. 203, 1993 m. rugpjūčio 30 d., toliau – Įstatymas-dekretas Nr. 331/93) nuostatas Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių naudai nustatytos tokios priemonės:
– atleidimas nuo visų mokesčių, taikomų turto perdavimo sandoriams pertvarkant specialias įmones ir municipalines įmones į Įstatyme Nr. 142/90 numatytas bendroves (toliau – atleidimas nuo perdavimo mokesčių),
– visiškas atleidimas nuo pelno mokesčio, t. y. nuo juridinių asmenų pelno mokesčio ir vietos pajamų mokesčio, trejus metus, tačiau vėliausiai iki 1999 finansinių metų, toliau – atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio).
Administracinė procedūra
5 Gavusi skundą dėl minėtų priemonių, Komisija 1997 m. gegužės 12 d., birželio 16 d. ir lapkričio 21 d. laiškais Italijos valdžios institucijų paprašė pateikti informacijos šiuo klausimu.
6 1997 m. gruodžio 17 d. laišku Italijos valdžios institucijos pateikė dalį prašytos informacijos. Be to, Italijos valdžios institucijų prašymu 1998 m. sausio 19 d. įvyko posėdis.
7 1999 m. gegužės 17 d. laišku Komisija pranešė Italijos valdžios institucijoms apie sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Šis sprendimas buvo paskelbtas Europos Bendrijų Oficialiajame leidinyje (OL C 220, 1999, p. 14).
8 Gavusi trečiųjų suinteresuotųjų šalių ir Italijos valdžios institucijų pastabas, Komisija kelis kartus jų paprašė pateikti papildomos informacijos. Be to, Komisija kelis kartus susitiko su Italijos valdžios institucijomis bei į procedūrą įstojusiomis trečiosiomis suinteresuotomis šalimis.
9 Kai kurios Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės, kaip antai ACEA SpA,AEM SpA ir Azienda Mediterranea Gas e Acqua SpA (AMGA), kurios taip pat pareiškė ieškinį dėl šioje byloje ginčijamo sprendimo panaikinimo (atitinkamai bylos T‑297/02, T‑301/02 ir T‑300/02), be kita ko, tvirtino, kad aptariamos trijų rūšių priemonės nėra valstybės pagalba.
10 Italijos valdžios institucijos ir Confederazione Nazionale dei Servizi (Confservizi), Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių ir, be kita ko, Italijos specialiųjų komunalinių įmonių konfederacija, iš esmės pritarė šiai pozicijai.
11 Tačiau Bundesverband der deutschen Industrie e.v. (BDI), Vokietijos pramonės ir su ja susijusių paslaugų teikėjų asociacijos, nuomone, aptariamos priemonės gali lemti konkurencijos iškraipymus ne tik Italijoje, bet ir Vokietijoje.
12 Be to, Gas‑it, Italijos dujų paskirstymo sektoriaus privačių operatorių asociacija, pareiškė, kad aptariamos priemonės, visų pirma atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio, yra valstybės pagalba.
13 2002 m. birželio 5 d. Komisija priėmė Sprendimą 2003/193/EB dėl Italijos valstybės pagalbos atleidžiant nuo mokesčių ir teikiant paskolas palankiomis sąlygomis Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms (OL L 77, 2003, p. 21, toliau – ginčijamas sprendimas).
Ginčijamas sprendimas
14 Komisija pirmiausia pabrėžia, kad ji išnagrinėjo tik ginčijamomis priemonėmis nustatytas visuotinio taikymo pagalbos schemas, o ne atskiroms įmonėms individualiai suteiktą pagalbą, taigi ginčijamame sprendime jos atlikta analizė yra bendro pobūdžio ir abstrakti. Šiuo klausimu ji pareiškė, kad Italijos Respublika „nesuteikė individualiai mokesčių lengvatų ir [jai] nepranešė apie jokį atskirą pagalbos suteikimo atvejį, kartu perduodama visą reikiamą informaciją jai įvertinti“. Komisija nurodo, kad todėl ji turi atlikti bendrą ir abstrakčią nagrinėjamų schemų analizę tiek jų kvalifikavimo, tiek jų suderinamumo su bendrąja rinka vertinimo atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 42–45 konstatuojamosios dalys).
15 Komisijos nuomone, CDDPP paskolos ir atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio (toliau kartu – nagrinėjamos priemonės) yra valstybės pagalba. Iš tiesų tokių lengvatų iš valstybės išteklių suteikimas Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms sustiprina jų konkurencinę padėtį visų kitų įmonių, norinčių teikti tas pačias paslaugas, atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 48–75 konstatuojamosios dalys). Nagrinėjamos priemonės taip pat nesuderinamos su bendrąja rinka, nes jos neatitinka nei EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalių, nei EB 86 straipsnio 2 dalies reikalavimų, be to, pažeidžia EB 43 straipsnį (ginčijamo sprendimo 94–122 konstatuojamosios dalys).
16 Atleidimas nuo perdavimo mokesčio, Komisijos nuomone, atvirkščiai, nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nes šis mokestis mokėtinas steigiant naują ūkio subjektą arba vienam ūkio subjektui perduodant turtą kitam. Tačiau materialiniu požiūriu, municipalinės įmonės ir Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės išreiškia tą patį ūkio subjektą. Taigi jų atleidimas nuo šio mokesčio pateisinamas sistemos pobūdžiu ir bendra sąranga (ginčijamo sprendimo 76–81 konstatuojamosios dalys).
17 Ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyta:
„1 straipsnis
Atleidimas nuo perdavimo mokesčio <...> nėra valstybės pagalba [EB] 87 straipsnio 1 dalies prasme.
2 straipsnis
Atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio <...> ir dėl [CDDPP ...] paskolų gaunama nauda yra valstybės pagalba [EB] 87 straipsnio 1 dalies prasme.
Ši pagalba nesuderinama su bendrąja rinka.
3 straipsnis
Italija imasi visų būtinų priemonių, kad iš pagalbos gavėjo būtų pareikalauta grąžinti 2 straipsnyje apibūdintą pagalbą, kuri jam buvo suteikta neteisėtai.
Pagalba turi būti išieškoma nedelsiant ir pagal nacionalines procedūras, jeigu jos leidžia faktiškai ir nedelsiant įvykdyti [ginčijamą] sprendimą.
Į išieškotiną pagalbą įskaitomos palūkanos, kurios apskaičiuojamos nuo to momento, kai gavėjui buvo suteikta neteisėta pagalba, iki jos faktinio grąžinimo. Palūkanos apskaičiuojamos pagal orientacinę palūkanų normą, kuri yra taikoma regioninės pagalbos subsidijos ekvivalentui apskaičiuoti.
<…>“
Procesas ir šalių reikalavimai
18 2003 m. birželio 2 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
19 2003 m. rugpjūčio 5 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu Komisija pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį.
20 2003 m. spalio 9 d. ieškovė pateikė pastabas dėl prieštaravimo dėl priimtinumo.
21 2002 m. rugpjūčio 8 d. Italijos Respublika taip pat pateikė ieškinį Teisingumo Teismui dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo (byla C‑290/02). Teisingumo Teismas konstatavo, kad šio ieškinio dalykas yra tas pats kaip ir ieškinių bylose T‑292/02, T‑297/02, T‑300/02, T‑301/02 ir T‑309/02, t. y. ginčijamo sprendimo panaikinimas, ir šie ieškiniai susiję, nes kiekvienoje šių bylų nurodyti pagrindai didžiąja dalimi sutampa. 2003 m. birželio 10 d. nutartimi Teisingumo Teismas pagal savo statuto 54 straipsnio trečią pastraipą sustabdė bylos C‑290/02 nagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis Pirmosios instancijos teismo sprendimas bylose T‑292/02, T‑297/02, T‑300/02, T‑301/02 ir T‑309/02.
22 2004 m. birželio 8 d. nutartimi Teisingumo Teismas nusprendė perduoti bylą C‑290/02 Pirmosios instancijos teismui, kuris, remiantis 2004 m. balandžio 26 d. Tarybos sprendimo 2004/407/EB, Euratomas, iš dalies keičiančio Protokolo dėl Teisingumo Teismo statuto 51 ir 54 straipsnius (OL L 132, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 5 t., p. 85), 2 straipsnio nuostatomis, įgijo jurisdikciją priimti sprendimą dėl valstybių narių Komisijai pareikštų ieškinių. Ta byla buvo įregistruota Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje numeriu T‑222/04.
23 2004 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi Pirmosios instancijos teismas nusprendė Komisijos pareikštą prieštaravimą dėl priimtinumo išspręsti nagrinėjant bylą iš esmės.
24 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (aštuntoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, raštu pateikė šalims klausimus, į kuriuos jos atsakė per nustatytą terminą.
25 2008 m. kovo 13 d. Pirmosios instancijos teismo aštuntosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑292/02, T‑297/02, T‑300/02, T‑301/02, T‑309/02, T‑189/03 ir T‑222/04 buvo sujungtos pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.
26 Per 2008 m. balandžio 16 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
27 Ieškovė prašo Pirmosios instancijos teismo:
– pripažinti ieškinį priimtinu,
– panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnį ir tuo atveju, jei pirmesnis reikalavimas nebūtų patenkintas, panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį tiek, kiek jis susijęs su atleidimu trejus metus nuo pelno mokesčio,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
28 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– tuo atveju, jei pirmesnis reikalavimas nebūtų patenkintas, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl priimtinumo
Šalių argumentai
29 Komisija ginčija ieškovės teisę pareikšti ieškinį. Jos tvirtinimu, ieškovė nėra konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos prasme.
30 Komisija iš esmės nurodo, kad ginčijamas sprendimas turi būti laikomas visuotinai taikomu aktu, nes jis susijęs su pagalbos schema, taigi skirtas neapibrėžtam ir neįmanomam nustatyti skaičiui įmonių, apibūdinamų pagal bendro pobūdžio kriterijų, kaip antai jų priklausymas tam tikrai įmonių kategorijai. Jos teigimu, akto visuotinio taikymo, taigi norminio pobūdžio, nepaneigia galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems jis tam tikru momentu taikomas, skaičių ar net tapatybę, jeigu aišku, kad toks aktas taikomas atsižvelgiant į jame, siekiant juo numatytų tikslų, apibrėžtas objektyvias teisines ar faktines aplinkybes.
31 Anot Komisijos, kad visuotinio taikymo aktas būtų su asmeniu konkrečiai susijęs, šis aktas turi pažeisti konkrečias jo teises arba jį priimanti institucija turi turėti pareigą atsižvelgti į šio akto padarinius minėto asmens padėčiai. Tačiau Komisija mano, kad šiuo atveju taip nėra, nes ginčijamas sprendimas turėjo poveikio visų įmonių, pasinaudojusių nagrinėjama priemone, padėčiai. Vadinasi, nebuvo pažeistos tam tikrų įmonių, kurios galėtų išsiskirti iš visų kitų įmonių – nagrinėjamos pagalbos gavėjų, konkrečios teisės. Be to, priimdama ginčijamą sprendimą Komisija ne tik neprivalėjo, bet ir negalėjo atsižvelgti į savo sprendimo padarinius tam tikros konkrečios įmonės padėčiai. Nei ginčijamu sprendimu pripažintas pagalbos nesuderinamumas, nei jame numatytas nurodymas susigrąžinti pagalbą nebuvo susiję su atskirais gavėjais.
32 Komisijos nuomone, jos analizę patvirtina galiojanti teismų praktika valstybių pagalbos srityje, pagal kurią fakto, kad pasinaudota su bendrąja rinka nesuderinama pripažinta pagalbos schema, nepakanka įrodyti, jog esama konkrečios sąsajos EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos prasme.
33 Komisija teigia, kad šios nusistovėjusios teismų praktikos nepaneigia praktika neseniai išnagrinėtose bylose. Jos nuomone, 2000 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo sprendime Italija ir Sardinija prieš Komisiją (C‑15/98 ir C‑105/99, Rink. p. I‑8855, toliau – Sprendimas Sardegna Lines) pasirinktas sprendimas negali būti taikomas visiems ieškiniams, kuriuos pareiškė neteisėta ir nesuderinama su bendrąja rinka pripažintos bei nurodytos susigrąžinti pagalbos schema pasinaudoję asmenys. Ši išvada ypač taikytina, kai aptariama pagalbos schema, kaip ir šioje byloje, buvo nagrinėta abstrakčiai. Be to, byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Sardegna Lines, ieškovė iš tiesų gavo individualią pagalbą, nes tai buvo lengvata, suteikta pagal regioninio įstatymo, kuriam būdinga didelė diskrecija, pagrindu priimtą aktą. Maža to, ši situacija buvo atidžiai išnagrinėta per oficialaus tyrimo procedūrą.
34 Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės taip pat skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Italija prieš Komisiją (C‑298/00 P, Rink. p. I‑4087, toliau – Sprendimas Alzetta), nes nagrinėjamoje byloje Komisija nežinojo nei tikslaus aptariamos pagalbos gavėjų skaičiaus, nei jų tapatybės, neturėjo visos svarbios informacijos ir nežinojo, kokio dydžio pagalba suteikta kiekvienu atveju. Be to, nagrinėjamu atveju atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio taikomas automatiškai, o byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Alzetta, nagrinėta pagalba buvo suteikta vėliau priimtu aktu.
35 Priešingai nei teigia ieškovė, nagrinėjant priimtinumo klausimą svarbu ne gebėjimas identifikuoti įmonę, bet tai, kad Komisijos dėmesys buvo atkreiptas į konkrečias aptariamo atvejo ypatybes, dėl kurių galima buvo pradėti individualų tyrimą. Tačiau ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad jai nebuvo pateikta jokios informacijos, kuri įrodytų, jog ieškovės atžvilgiu aptariama priemonė nebuvo pagalba arba buvo esama pagalba ar su bendrąja rinka suderinama pagalba.
36 Bet kuriuo atveju, anot Komisijos, nei dalyvavimo EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytoje oficialioje procedūroje fakto, nei ginčijamame sprendime numatyto nurodymo susigrąžinti pagalbą nepakanka, kad būtų galima ieškovę individualizuoti. Kadangi potencialiai pagalbos schema, apie kurią pranešta, galinčių pasinaudoti asmenų pareikšti ieškiniai nėra priimtini EB 230 straipsnio prasme, taip pat turėtų būti ir pagalbos schema, apie kurią nepranešta, pasinaudojusių asmenų pareikštų ieškinių atveju.
37 Pagaliau ieškovės pareikštą ieškinį šioje byloje pripažinus nepriimtinu nebūtų pažeistas veiksmingos teisminės apsaugos principas, nes pakanka EB 241 ir EB 234 straipsniuose numatytų teisių gynimo priemonių (2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677).
38 Ieškovė mano, kad ji yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu, nes ji yra Įstatyme Nr. 142/90 numatyta bendrovė, taigi įmonė, kuriai buvo taikoma ginčijamame sprendime aptariama pagalbos schema ir kuri trejus metus buvo atleista nuo pelno mokesčio, kurį dabar nurodyta sugrąžinti.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
39 Remiantis EB 230 straipsnio ketvirta pastraipa, fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl kitam asmeniui skirto sprendimo, tik jei šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.
40 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką kitas fizinis ar juridinis asmuo nei tas, kuriam skirtas sprendimas, gali tvirtinti, kad šis aktas yra konkrečiai su juo susijęs, tik jei sprendimas turi jam įtakos dėl tam tikrų jam būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri jį išskiria iš visų kitų asmenų ir todėl jį individualizuoja taip pat kaip ir sprendimo adresatą (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223 punktas ir 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Greenpeace Council ir kt. prieš Komisiją, C‑321/95 P, Rink. p. I‑1651, 7 ir 28 punktai).
41 Todėl Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad įmonė iš esmės negali pareikšti ieškinio prašydama panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo uždraudžiama sektorinės pagalbos schema, jei ji susijusi su šiuo sprendimu tik dėl priklausymo atitinkamam sektoriui ir dėl to, kad potencialiai galėjo gauti naudos iš minėtos schemos. Toks sprendimas įmonei ieškovei yra visuotinio taikymo priemonė, kuri taikoma objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisines pasekmes bendrai ir abstrakčiai numatytai asmenų kategorijai (žr. 1988 m. vasario 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van der Kooy ir kt. prieš Komisiją, 67/85, 68/85 ir 70/85, Rink. p. 219, 15 punktą ir šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo Alzetta 37 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
42 Vis dėlto šio sprendimo 35 punkte minėto Sprendimo Sardegna Lines 34 ir 35 punktuose Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad įmonė Sardegna Lines šioje byloje buvo susijusi su atitinkamu sprendimu ne vien kaip Sardinijos laivybos sektoriaus įmonė, potencialiai galinti gauti naudos iš Sardinijos laivų savininkams skirtos pagalbos schemos, bet ir kaip pagal šią schemą suteiktos individualios pagalbos, kurią Komisija nurodė susigrąžinti, faktinė gavėja, ji buvo konkrečiai susijusi su minėtu sprendimu ir jos pareikštas ieškinys dėl šio sprendimo buvo pripažintas priimtinu (šiuo klausimu taip pat žr. šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo Alzetta 39 punktą).
43 Todėl reikia patikrinti, ar ieškovė gali būti laikoma individualios pagalbos, kuri suteikiama pagal sektorinės pagalbos schemą ir kurią Komisija nurodė susigrąžinti, faktine gavėja (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Salvat père & fils ir kt. prieš Komisiją, T‑136/05, Rink. p. II‑4063, 70 punktą).
44 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, pirma, iš ieškovės atsakymo į Pirmosios instancijos teismo klausimus raštu matyti, kad ji yra individualios pagalbos, suteikiamos pagal aptariamą pagalbos schemą, faktinė gavėja. Ieškovė patvirtina, kad per aptariamą laikotarpį ji naudojosi atleidimu trejus metus nuo pelno mokesčio. Italijos Respublika neprieštaravo šiam teiginiui.
45 Antra, iš ginčijamo sprendimo 3 straipsnio aišku, kad Komisija aptariamą pagalbą nurodė susigrąžinti.
46 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovė yra konkrečiai susijusi su ginčijamu sprendimu.
47 Kalbant apie tiesioginį poveikį ieškovei tiek, kiek ginčijamo sprendimo 3 straipsniu Italijos Respublika įpareigojama imtis visų būtinų priemonių, kad iš pagalbos gavėjo būtų pareikalauta grąžinti minėto sprendimo 2 straipsnyje apibūdintą pagalbą, kuri jam buvo suteikta neteisėtai ir kiek ieškovė ja pasinaudojo ir turės ją grąžinti, laikytina, kad ji yra konkrečiai susijusi su šiuo sprendimu (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 43 punkte minėto Sprendimo Salvat père & fils ir kt. prieš Komisiją 75 punktą).
48 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šis ieškinys yra priimtinas tiek, kiek jis susijęs su ginčijamo sprendimo dalimi dėl atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio.
Dėl esmės
49 Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo penkis pagrindus, atitinkamai susijusius su:
– EB 87 straipsnio 1 dalies, pareigos motyvuoti, taip pat gero administravimo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų bei pagrindinių teisių pažeidimu,
– EB 88 straipsnio, 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias (EB 88) straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339) pažeidimu ir motyvavimo stoka,
– EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto pažeidimu,
– EB 86 straipsnio 2 dalies, teisėtų lūkesčių apsaugos ir saugumo principų pažeidimu bei motyvavimo stoka,
– EB 43 straipsnio pažeidimu ir motyvavimo stoka.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 87 straipsnio 1 dalies, pareigos motyvuoti, taip pat gero administravimo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų bei pagrindinių teisių pažeidimu
Šalių argumentai
50 Ieškovė iš esmės tvirtina, kad atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme ir kad Komisija šiuo atžvilgiu nesiėmusi nuodugnesnio tyrimo pažeidė pareigą motyvuoti, taip pat gero administravimo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus bei pagrindines teises.
51 Ieškovė teigia, kad šiuo atveju nebuvo įtakos konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių. Iš tiesų, jos teigimu, kuomet buvo taikytas atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio ir net vėliau tie sektoriai, kuriuose ji veikė, nebuvo atverti konkurencijai.
52 Ieškovė teigia, kad Komisija neišnagrinėjo Italijoje viešosioms paslaugoms galiojančio teisinio režimo, taip pat neatsakė į klausimą, ar šios rinkos buvo atvertos konkurencijai. Beje, ieškovės teigimu, būtent tai, kad šiose rinkose nebuvo konkurencijos, ir buvo atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio priežastis.
53 Ieškovė taip pat teigia, kad Komisijos atliktas tyrimas apsiribojo tik vietos viešosiomis paslaugomis ir todėl Komisija negalėjo įvertinti, kokią įtaką atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio galėjo turėti kitoms rinkoms. Šio atleidimo pripažinimas valstybės pagalba, ieškovės teigimu, negali remtis argumentu, kad Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės apskritai galėjo veikti ne vien vietos viešųjų paslaugų rinkose. Todėl Komisija negalėjo nei nustatyti, kokią reikšmę atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio gali turėti kitoms rinkoms, nei remtis šia aplinkybe paskelbdama, kad šis atleidimas nesuderinamas su bendrąja rinka.
54 Ieškovė pastebi, kad Komisija, pripažindama įtaką konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių dėl to, kad užsienio įmonės patyrė žalos, darė prielaidą, jog pastarosios konkuravo su Įstatyme Nr. 142/90 numatytomis bendrovėmis. Tačiau tai tėra niekuo nepagrįsta prielaida.
55 Ieškovės teigimu, objektyviai vietinis vykdytos veiklos pobūdis paneigia įtakos Bendrijos vidaus prekybai galimybę. Tuo tarpu Komisija nepatikrino, ar aptariama veikla buvo vietos pobūdžio.
56 Ieškovės teigimu, suteikdamos koncesijas teikti viešąsias paslaugas komunos neorganizavo konkurso, kuriame dalyvautų įvairios įmonės. Beje, to jos neprivalėjo daryti (žr. 1999 m. lapkričio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimą Teckal, C‑107/98, Rink. p. I‑8121 ir Komisijos paaiškinamąjį komunikatą dėl koncesijų Bendrijos teisėje (OL C 121, 2000, p. 2).
57 Ieškovė priduria, kad net jei tai prieštarautų Bendrijos taisyklėms konkurencijos srityje, tai, kad koncesijos teikti viešąsias paslaugas buvo suteiktos tiesiogiai įmonėms, pašalina galimybę, jog buvo padaryta įtaka konkurencijai Bendrijos viduje, taigi ir EB 87 straipsnio pažeidimas.
58 Be to, Komisija aiškiai neatskyrė Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms komunų tiesiogiai pavestų paslaugų ir viešųjų pirkimų, kuriuose dalyvavo Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės. Komisija nepatikrino, ar Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės ir, konkrečiai, ieškovė dalyvavo konkursuose kitose teritorijose nei joms priskirtosios. Šiuo požiūriu ieškovė patikslina, kad iš esmės Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms buvo uždrausta veikti už joms priskirtų teritorijų ribų, todėl jos negalėjo dalyvauti konkursuose už savo komunos teritorijos ribų. Ieškovė taip pat remiasi EB 16 straipsniu, kuris bus iš dalies pakeistas Sutarties dėl Konstitucijos Europai III‑122 straipsniu (OL C 310, 2004, p. 1).
59 Savo dublike ieškovė teigia, kad Komisija privalėjo bent jau diferencijuoti savo analizę pagal skirtingus ginčijamame sprendime nagrinėjamų schemų tipus.
60 Ieškovė dublike taip pat atmeta Komisijos teiginį, kad Pirmosios instancijos teismas neprivalo įvertinti jos veiklos apimties. Iš tiesų patvirtinus šį teiginį būtų gautas toks neprotingas rezultatas: Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bendrą ir abstraktų ginčijamame sprendime pateikiamos analizės pobūdį, turėtų apsiriboti bendra deklaracija dėl atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio, net ir tuomet, kai ieškovė įrodytų, kad šis atleidimas jai konkrečiai nebuvo taikytas. Toks rezultatas būtų neteisingas ir neleistų ieškovei pasinaudoti veiksminga teisine gynyba.
61 Galiausiai ieškovė teigia, kad ginčijamo sprendimo 3 punkte išdėstytas nurodymas Italijos Respublikai susigrąžinti pagalbą yra neteisėtas. Iš tiesų, ieškovės teigimu, atleidimu trejus metus nuo pelno mokesčio pasinaudoję asmenys pagal šį nurodymą privalo sugrąžinti gautą naudą net ir tuomet, kai jie veikė sektoriuose, kuriuose nebuvo konkurencijos. Viena vertus, ginčijamame sprendime Komisija nepatikslina aplinkybių ir kriterijų, į kuriuos atsižvelgdamos Italijos valdžios institucijos galėtų atskirti esamą ar su bendrąja rinka suderinamą pagalbą nuo pagalbos, kurią nurodytą susigrąžinti. Kita vertus, pagal EB sutartį valstybės narės negali pačios spręsti dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka. Ieškovės teigimu, išeitų, kad Komisija nurodė sugrąžinti visą naudą, gautą iš atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio. Ieškovė teigia, kad dėl to nacionaliniams teismams bus paduota daug ieškinių, o šie teismai pagal EB 234 straipsnį pateiks Teisingumo Teismui klausimą dėl ginčijamo sprendimo galiojimo. Ji teigia, kad Teisingumo Teismas turės atlikti įvairiapusę naudos gavėjų padėties analizę. Tokia situacija nebūtų susidariusi, jei Komisija būtų atlikusi išsamią teisinių duomenų ir aptariamuose sektoriuose galiojančių teisės aktų analizę.
62 Ieškovės teigimu, iš to, kas išdėstyta, aišku, kad Komisija pažeidė pareigą motyvuoti.
63 Komisija ginčija ieškovės argumentus ir teigia, kad ginčijamas sprendimas yra pakankamai pagrįstas.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
64 Iš pradžių reikia priminti, kad norint pripažinti pagalbą EB 87 straipsnio 1 dalies prasme turi būti tenkinamos visos šioje nuostatoje numatytos sąlygos. Pirma, tai turi būti valstybės įsikišimas arba įsikišimas panaudojant valstybinius išteklius. Antra, šis įsikišimas turi galėti daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Trečia, turi būti suteiktas atrankinio pobūdžio pranašumas. Ketvirta, jis turi iškreipti konkurenciją ar kelti grėsmę, kad ji bus iškreipta (žr. 2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, Rink. p. I‑7747, toliau – Sprendimas Altmark, 74 ir 75 punktus ir nurodytą teismų praktiką bei 2005 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Heiser, C‑172/03, Rink. p. I‑1627, 27 punktą)
65 Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad ieškovė teigia, jog nėra tenkinamos dvi iš keturių sąlygų, kurių reikia norint pripažinti priemonę valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, konkrečiai ji teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra tenkinamos sąlygos dėl poveikio Bendrijos vidaus prekybai ir įtakos konkurencijai.
66 Šiuo klausimu pagal nusistovėjusią teismų praktiką vertindama šias dvi sąlygas Komisija neprivalo nustatyti, kad pagalba turėjo realų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir kad ji iš tikrųjų iškraipė konkurenciją, o tik turi išnagrinėti, ar ši pagalba gali daryti įtaką tokiai prekybai ir iškraipyti konkurenciją (žr. 2005 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unicredito Italiano, C‑148/04, Rink. p. I‑11137, 54 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
67 Taip pat reikia priminti, kad pagalbos schemos atveju Komisija gali apsiriboti nagrinėjamos schemos požymių analize, kad savo sprendimo motyvuose įvertintų, ar dėl šios schemos sąlygų daugiausia naudos ji gali suteikti įmonėms, dalyvaujančioms valstybių narių tarpusavio prekyboje (2002 m. kovo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑310/99, Rink. p. I‑2289).
68 Reikia priminti ir tai, kad bet kokia pagalba, suteikta įmonei, kuri savo veiklą vykdo Bendrijos rinkoje, gali iškraipyti konkurenciją ir daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai (žr. 2002 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Diputación Foral de Álava prieš Komisiją, T‑92/00 ir T‑103/92, Rink. p. II‑1385, 72 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
69 Be to, nėra ribos ar procentinio dydžio, kurių neviršijus galima manyti, kad nėra daroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai. Palyginti maža pagalba ar palyginti mažas ją gaunančios įmonės dydis a priori nereiškia, kad nebus daroma įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai (1990 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, vadinamo Tubemeuse, C‑142/87, Rink. p. I‑959, 43 punktas; 1994 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑278/92–C‑280/92, Rink. p. I‑4103, 42 punktas ir šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Altmark 81 punktas).
70 Maža to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad neatmestina galimybė, jog įmonei, kuri teikia tik vietos ar regionines transporto paslaugas ir neteikia transporto paslaugų ne savo kilmės valstybėje, suteikta valstybės subsidija vis dėlto gali turėti įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Valstybei narei suteikus įmonei valstybės subsidiją, minėtos įmonės transporto paslaugų teikimas gali būti išlaikytas ar išplėstas, ir dėl to kitose valstybėse narėse įsteigtos įmonės turi mažiau galimybių teikti transporto paslaugas šios valstybės rinkoje (šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Altmark 77 ir 78 punktai).
71 Šiuo atveju iš pradžių reikia konstatuoti, kad aptariama pagalbos schema taikoma specifinei įmonių kategorijai, t. y. Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms. Norint pasinaudoti minėta schema, vienintelis reikalavimas yra būti tokia bendrove.
72 Tuomet reikia konstatuoti, kad atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio nėra taikomas vien konkrečioms paslaugoms ir įmonių, kurioms taikoma minėta schema, veikla neapsiriboja viešųjų paslaugų sektoriumi.
73 Todėl šios bylos aplinkybėmis Komisija neprivalėjo atsižvelgti į kiekvieną veiklos rūšį ar rinką, kad įvertintų atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio poveikį.
74 Be to, reikia konstatuoti, kad nors ieškovė teigė, jog Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės neveikė rinkose, kuriose vyko konkurencija, konkrečiai nurodydama savo pačios veiklos sektorius, ji nepateikia jokių patikimų įrodymų, pagrindžiančių teiginį, kad viešųjų paslaugų ūkio sektoriai tuo metu nebuvo atverti konkurencijai. Šioje byloje kalbama apie vieną pagalbos schemą, apimančią daug sektorių, o ne apie skirtingas pagalbos schemas, skirstomas pagal veiklą ar atitinkamą rinką.
75 Be to, reikia pažymėti, kad, kaip tai ginčijamo sprendimo 73 ir 84 konstatuojamosiose dalyse nurodė Komisija, tam tikruose susijusiuose sektoriuose, kaip antai farmacijos produktų, atliekų, dujų, elektros ir vandens, aptariamų priemonių įsigaliojimo metu buvo tam tikra konkurencija.
76 Be to, konstatuotina, kad Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių veiklos sektoriuose įmonės konkuruoja dėl vietinių viešųjų paslaugų koncesijų suteikimo įvairiose komunose ir kad minėtų koncesijų rinka yra konkurencinga rinka (ginčijamo sprendimo 67 ir 68 konstatuojamosios dalys). Tai, ar ieškovė dalyvavo konkursuose dėl teisės teikti viešąsias paslaugas kitose geografinėse zonose suteikimo per tą laiką, kol jai buvo taikomas atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio, ar ne, nėra reikšminga.
77 Reikia atmesti argumentą, susijusį su konkurencijos ir todėl su įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai nebuvimu dėl to, kad tikrovėje sutartys dėl nagrinėjamų paslaugų su Įstatyme Nr. 142/90 numatytomis bendrovėmis buvo sudarytos tiesiogiai. Pirma, tiesioginis sutarčių sudarymas nepaneigia ankstesniuose punktuose padarytos išvados, kad aptariamoje rinkoje buvo bent jau tam tikra konkurencija. Antra, šiuo argumentu veikiau įrodoma, kad aptariamos priemonės riboja konkurenciją, o ne tai, kad nagrinėjamoje rinkoje nėra konkurencijos. Kaip pabrėžia Komisija ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamojoje dalyje, nėra neįmanoma, kad pats pagalbos Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių naudai buvimas paskatino komunas tiesiogiai joms patikėti paslaugų teikimą, o ne atviro konkurso būdu sudaryti sutartis dėl koncesijų.
78 Konkrečiai kalbant apie tai, ar aptariamos priemonės iškraipė ar galėjo iškraipyti rinkoje buvusią konkurenciją, reikia konstatuoti, kad aptariamos priemonės sustiprino konkurencinę Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių padėtį, palyginti su bet kuria kita Italijos ar užsienio valstybės įmone, kuri vykdo veiklą nagrinėjamoje rinkoje. Kaip teisingai pažymi Komisija ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamojoje dalyje, įmonės, kurios nėra kapitalo bendrovės ir kurių didžioji akcinio kapitalo dalis nepriklauso vietos valdžios institucijoms, yra mažiau palankioje padėtyje, kai jos pageidauja dalyvauti konkurse dėl teisės teikti tam tikrą paslaugą tam tikroje teritorijoje suteikimo.
79 Be to, Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių veikla nėra vykdoma vien vietos viešųjų paslaugų sektoriuje. Todėl aptariama priemonė gali padėti minėtoms bendrovėms išplėsti veiklą į kitas konkurencingas rinkas, taip iškraipydama konkurenciją netgi kituose nei vietos viešųjų paslaugų sektoriuose. Šiuo klausimu iš Įstatymo Nr. 142/1990, kaip jį aiškina Corte suprema di cassazione (Italijos kasacinis teismas) 1995 m. gegužės 6 d. Sprendime Nr. 4989 ir Consiglio di Stato (Italijos valstybės taryba) 2001 m. rugsėjo 3 d. Sprendime Nr. 4586, matyti, kad Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės turi galimybę vykdyti veiklą kitose teritorijose tiek Italijoje, tiek užsienyje ir kitose nei jų statutuose numatytų viešųjų paslaugų srityse, išskyrus, kai dėl to jos dideliu mastu netektų išteklių ir priemonių bei kai tai gali pakenkti jų vietos valdžios institucijai. Beje, iš prie atsiliepimo į ieškinį pridėtų spaudos straipsnių aišku, kad bent jau kai kurios iš Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių vykdė ir kitas veiklas nei jų įstatuose numatytos viešosios paslaugos ir tai darė už savo komunos ribų.
80 Kalbant apie sąlygą dėl poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, iš pradžių reikia priminti, kad ta aplinkybė, jog Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės vienos vykdo veiklą nacionalinėje rinkoje ar savo kilmės teritorijoje, neturi lemiamos reikšmės. Aptariama priemonė daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, kai sumažėja kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių galimybės teikti savo paslaugas Italijos rinkoje (žr. šio sprendimo 70 punktą).
81 Taigi Komisija ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamojoje dalyje pagrįstai konstatavo, kad aptariama priemonė galėjo sukurti kliūtis užsienio įmonėms, pageidaujančioms pradėti vykdyti veiklą Italijoje ar ten siūlyti savo paslaugas ir todėl darė poveikį Bendrijos vidaus prekybai EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.
82 Pirma, aptariama priemonė žalinga užsienio įmonėms, kurios pateikia pasiūlymus dėl viešųjų paslaugų vietos koncesijų Italijoje, nes aptariama schema besinaudojančios viešosios įmonės gali pasiūlyti konkurencingesnes kainas nei jų nacionaliniai ar Bendrijos konkurentai, kurie iš jos naudos negauna. Antra, nagrinėjama priemonė kitų valstybių narių įmonių investicijas vietos viešųjų paslaugų sektoriuje Italijoje (pavyzdžiui, įsigyjant kontrolinį akcijų paketą) padaro ne tokias patrauklias, nes nupirktoms įmonėms dėl naujų akcininkų pobūdžio neleidžiama pasinaudoti (ar jos gali nebetekti galimybės naudotis) nagrinėjama priemone (žr. ginčijamo sprendimo 69 konstatuojamąją dalį).
83 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nesuklydo manydama, jog šiuo atveju buvo įvykdytos poveikiui valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymui pripažinti reikalingos sąlygos.
84 Dėl tariamos ginčijamo sprendimo motyvavimo stokos šių dviejų sąlygų atžvilgiu reikia priminti, kad Komisija glaustai, bet aiškiai atitinkamai ginčijamo sprendimo 62–64, 69, 73 ir 74 konstatuojamosiose dalyse paaiškino priežastis, dėl kurių ji manė, kad atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio galėjo iškraipyti konkurenciją ir daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Be to, kaip jau buvo pažymėta, Komisija neprivalo įrodyti realaus jau suteiktos pagalbos poveikio (1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑301/87, Rink. p. I‑307, 33 punktas).
85 Kalbant apie nurodymą susigrąžinti pagalbą, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką neteisėtos pagalbos panaikinimas nurodant ją susigrąžinti, prireikus įskaitant atitinkamas palūkanas, yra logiška jos pripažinimo nesuderinama su bendrąja rinka pasekmė (šio sprendimo 69 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Tubemeuse 66 punktas; 1994 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑278/92–C‑280/92, Rink. p. I‑4103, 47 punktas ir 2004 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tarybą, C‑110/02, Rink. p. I‑6333, 41 punktas).
86 Šiuo klausimu taip pat pažymėtina, kad ši teismų praktika taikoma tiek individualiai pagalbai, tiek pagal pagalbos schemą suteiktai pagalbai.
87 Vis dėlto pagalbos schemą analizuojant bendrai ir abstrakčiai neatmestina, kad konkrečiu atveju pagal šią schemą suteiktai pagalbai EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas gali būti netaikomas, pavyzdžiui, dėl to, kad individualios pagalbos suteikimui taikomos de minimis taisyklės. Ši išvada paaiškina ginčijamo sprendimo 72, 85 ir 126 konstatuojamosiose dalyse pateiktas išlygas.
88 Žinoma, Komisijai priėmus sprendimą, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka, nacionalinės valdžios institucijos gali tik vykdyti šį sprendimą ir šiuo klausimu neturi jokios diskrecijos (1977 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Steinicke & Weinlig, 78/76, Rink. p. 595, 10 punktas). Tai nekliudo nacionalinėms valdžios institucijoms vykdant minėtą sprendimą atsižvelgti į šias išlygas. Taigi, priešingai nei teigia ieškovė, Komisija nurodo susigrąžinti tik pagalbą EB 87 straipsnio prasme, o ne sumas, kurios, nors ir išmokėtos pagal atitinkamą schemą, nėra pagalba arba yra esama ar su bendrąja rinka suderinama pagalba, remiantis reglamentu dėl grupinės išimties, de minimis taisyklėmis ar kokiu nors kitu Komisijos sprendimu. Šiuo klausimu taip pat primintina, kad nacionalinis teismas yra kompetentingas aiškinti pagalbos ir esamos pagalbos sąvokas ir gali nuspręsti dėl vieno ar kito taikymo atvejo galimų ypatybių, prireikus pateikdamas Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą.
89 Taip pat sutikti su ieškovės argumentu, kad, abstrakčiai įvertinus pagalbos schemą ir neatlikus išsamaus konkrečių taikymo atvejų nagrinėjimo, negalima nurodyti susigrąžinti pagalbą, reikštų sisteminį galimybės susigrąžinti neteisėtai suteiktą pagalbą atmetimą ir todėl EB 87 ir EB 88 straipsniai netektų prasmės. Tokiu atveju Komisija, kuri vienintelė yra kompetentinga įvertinti pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, neturėtų galimybės išnagrinėti daugelio pagalbos schemų taikymo atvejų.
90 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, grindžiamo EB 88 straipsnio 1 dalies, Reglamento Nr. 659/1999 pažeidimu ir motyvavimo stoka
Šalių argumentai
91 Šiuo pagrindu ieškovė teigia, kad, net jei atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio būtų pripažintas valstybės pagalba, ji yra esama pagalba ir todėl Komisija ginčijamu sprendimu pažeidė EB 88 straipsnį ir Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i ir v papunkčius. Ji taip pat tvirtina, kad šiuo klausimu ginčijamame sprendime nepakanka motyvavimo.
92 Pirma, ieškovė mano, kad atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio, jei jis būtų pripažintas valstybės pagalba, yra esama pagalba Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunkčio prasme, nes atitinkamose rinkose aptariamu laikotarpiu nebuvo konkurencijos. Komisija nepatikrino, ar susijusiuose sektoriuose vyko konkurencija ir šiuo klausimu neargumentavo ginčijamo sprendimo.
93 Antra, ieškovė teigia, kad viešojo intereso paslaugos, kurių teikimo monopolis priklausė komunoms ir municipalinėms įmonėms, buvo neapmokestinamos nuo praėjusio amžiaus pradžios. Ieškovė, be kita ko, remiasi decreto presidenziale n° 917 (sulla) approvazione del testo unico delle imposte sui redditi (1986 m. gruodžio 22 d. Respublikos prezidento dekretas dėl vieningo pajamų mokesčio teksto patvirtinimo, paprastasis GURI Nr. 302 priedas, 1986 m. gruodžio 31 d). Ji ypač pabrėžia faktą, kad Komisija niekuomet anksčiau neginčijo šio atleidimo. Ieškovė teigia, kad yra tęstinumas tarp, pirma, mokestinės tvarkos, kuri taikoma komunoms ir savivaldybių įmonėms, teikiančios vietos viešąsias paslaugas, ir, kita vertus, Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio. Iš tiesų municipalinės įmonės ir Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės iš esmės įkūnija tą patį subjektą, tik skirtingomis teisinėmis formomis. Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės perėmė municipalinių įmonių teises ir pareigas. Atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio pagrindas yra tas, kad nėra konkurencijos, o tai aptariamoms rinkoms buvo būdinga ir prieš įsigaliojant EB sutarčiai, ir 1997–1999 m. laikotarpiu. Taigi nesvarbu, kokia yra įmonių, kurioms patikėta teikti viešąsias paslaugas, forma. Be to, dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Italijos įstatymų leidėjo atliktos reformos nieko nepakeitė, išskyrus aptariamų ūkio subjektų formą. Tai buvo įprastinis teisės instrumentas, skirtas palengvinti perėjimą prie konkurencinių santykių tam tikruose sektoriuose. Tačiau ginčijamame sprendime Komisija nepaaiškina, kodėl šio sprendimo 78 konstatuojamojoje dalyje taikomas tęstinumo principas negalioja, kai atleidimą trejus metus nuo pelno mokesčio norima kvalifikuoti kaip esamą pagalbą.
94 Ieškovė mano, kad Teisingumo Teismo 1994 m. rugpjūčio 9 d. Teisingumo Teismo sprendime Namur‑Les assurances du crédit (C‑44/93, Rink. p. I‑3829, 33 punktas) išdėstytos sąlygos, kada pagalbą galima laikyti esama, šiuo atveju yra įvykdytos. Iš tiesų veiklos sritis ir gaunama nauda nesikeičia. Be to, Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės negali laisvai veikti rinkoje ieškodamos geriausių komercinių galimybių, jų tikslas yra teikti viešąsias paslaugas ir jos yra glaudžiai susijusios su komuna, kurioje veikia, nes joms uždrausta veikti už komunos teritorijos ribų (1997 m. kovo 10 d. Consiglio di Stato sprendimas Nr. 243 ir 1995 m. gegužės 6 d. Corte suprema di cassazione sprendimas Nr. 4989).
95 Net darant prielaidą, kad šio sprendimo 94 punkte minėtame Sprendime Namur nustatytos sąlygos nėra įvykdytos, ginčijamame sprendime vis tiek yra padaryta klaida dėl atleidimo trejus metus nuo pelno mokesčio kvalifikavimo nauja pagalba. Iš tiesų šio sprendimo 94 punkte minėtame Sprendime Namur nustatyti kriterijai turėtų būti taikomi nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į taikomą skirtingą teisinį reglamentavimą ir konkrečiai į aptariamų sektorių nekonkurencinį pobūdį.
96 Komisija remiasi ginčijamo sprendimo 86–91 konstatuojamosiomis dalimis ir mano, kad šį pagrindą reikia atmesti.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
97 Šio sprendimo 94 punkte minėtame Sprendime Namur (13 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad tiek iš EB 88 straipsnio turinio, tiek ir iš jo tikslo matyti, jog turi būti laikoma esama pagalba minėto straipsnio 1 dalies prasme iki EB sutarties įsigaliojimo egzistavusi pagalba ir pagalba, kuri galėjo būti teisėtai įgyvendinama EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytomis sąlygomis, įskaitant tas, kurios kyla iš Teisingumo Teismo 1973 m. gruodžio 11 d. Sprendime Lorenz (120/73, Rink. p. 1471, 4–6 punktai) pateikto šio straipsnio išaiškinimo, o nauja pagalba, apie kurią turi būti pranešta, kaip numatyta minėtoje nuostatoje, laikytinos priemonės, kuriomis ketinama suteikti ar pakeisti pagalbą, atsižvelgiant į tai, kad pakeitimai gali būti susiję arba su esama pagalba, arba su pradiniais projektais, apie kuriuos pranešta Komisijai.
98 Dėl esamos pagalbos Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punktas perėmė ir įtvirtino teismų praktikoje nustatytas taisykles.
99 Pagal šią nuostatą esama pagalba – tai:
i) visa pagalba, kuri iki Sutarties įsigaliojimo buvo teikiama atitinkamose valstybėse narėse;
ii) patvirtinta pagalba, t. y. Komisijos arba Tarybos patvirtintos pagalbos sistemos ir individuali pagalba;
iii) pagalba, kuri laikoma patvirtinta Komisijai nepriėmus sprendimo per dviejų mėnesių terminą, skaičiuojamą iš principo nuo kitos dienos po išsamaus pranešimo gavimo dienos, per kurį Komisija turi atlikti pirminį patikrinimą;
iv) pagalba, kurios susigrąžinimui pasibaigęs dešimties metų senaties terminas;
v) pagalba, kuri yra esama pagalba, nes galima nustatyti, ar jos patvirtinimo metu tai nebuvo pagalba, o tokia ji tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi ir nebuvo atitinkamos valstybės narės pakeista. Jeigu pagal Bendrijos teisės aktus liberalizavus veiklą tam tikros priemonės tampa pagalba, po nustatytos liberalizavimo datos esama pagalba jos nebelaikomos.
100 Be to, pagal šio reglamento 1 straipsnio c punktą visi esamos pagalbos pakeitimai laikytini nauja pagalba.
101 Iš esmės priemonės, kuriomis ketinama suteikti pagalbą arba pakeisti esamą pagalbą, yra nauja pagalba. Visų pirma, kai keičiama pradinės schemos esmė, ši schema tampa nauja pagalbos schema. Tačiau negalima kalbėti apie tokį esminį schemos pakeitimą, jei naujasis elementas yra aiškiai atskiriamas nuo pradinės schemos (2002 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Government of Gibraltar prieš Komisiją, T‑195/01 ir T‑207/01, Rink. p. II‑2309, 109–111 punktai).
102 Šiuo atveju nustatyta, kad atleidimas nesusijęs su Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkte numatytais antru, trečiu ir ketvirtu atvejais, leidžiančiais laikyti pagalbą esama. Be to, ieškovė jais ir nesirėmė.
103 Dėl Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkte nurodyto pirmo atvejo pirmiausia konstatuotina, kad atleidimą trejus metus nuo pelno mokesčio nustatė Įstatymas-dekretas Nr. 331/93 ir Įstatymas Nr. 549/95. 1990 m., kai Įstatymu Nr. 142/90 įgyvendinta teisinių organizacinių priemonių, kuriomis komunos gali naudotis viešosioms paslaugoms administruoti, reforma, o tarp minėtų priemonių – galimybė steigti ribotos atsakomybės bendroves, kurių didžioji dalis kapitalo priklauso viešiesiems asmenims, šioms įmonėms nebuvo numatytas atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio.
104 Iš tikrųjų kiekviena Įstatyme Nr. 142/90 numatyta bendrovė, įsteigta nuo 1990 m. iki 1993 m. rugpjūčio 30 d., kai įsigaliojo Įstatymo-dekreto Nr. 331/93 66 straipsnis, turėjo mokėti pajamų mokestį.
105 Todėl, kaip ginčijamo sprendimo 91 konstatuojamoje dalyje teisingai pažymėjo Komisija, tam, kad vietos savivaldos institucijoms nustatytos mokestinės schemos taikymą išplėstų Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms, Italijos teisės aktų leidėjas turėjo priimti naujus teisės aktus keletą dešimtmečių po to, kai įsigaliojo EB sutartis.
106 Be to, net ir darant prielaidą, kad municipalizuotų įmonių atleidimas nuo mokesčių buvo nustatytas prieš įsigaliojant EB sutarčiai ir kad jis galiojo iki 1995 m., vis tiek Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės iš esmės skiriasi nuo municipalinių įmonių. Taigi savivaldybių ir specialioms įmonėms nustatytų mokesčių lengvatų taikymo išplėtimas naujai gavėjų kategorijai, t. y. Įstatyme Nr. 142/90 numatytoms bendrovėms, yra aiškiai nuo pradinės schemos atskiriamas pakeitimas. Iš tikrųjų, kaip nurodyta 2001 m. rugsėjo 3 d. Consiglio di Stato sprendime Nr. 4586, tarp Įstatyme Nr. 142/90 numatytų bendrovių ir municipalinių įmonių egzistuoja teisinių skirtumų, be kita ko, dėl to, kad pirmosioms netaikomos griežtos teritorinės ribos, kurios taikomos antrosioms, ir kad pirmųjų veiklos sritis daug platesnė. Taigi, kaip pabrėžta šio sprendimo 79 punkte, Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės gali veikti kitose tiek Italijos, tiek užsienio teritorijose ir kitose srityse nei viešųjų paslaugų sritis, kuri numatyta jų įstatuose, išskyrus jei tai reikalauja didelių išteklių ir priemonių bei daro žalos atitinkamai savivaldybei.
107 Todėl, kaip aiškina Komisija ginčijamo sprendimo 92 konstatuojamojoje dalyje, net jei Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės perėmė municipalinių įmonių teises ir pareigas, jų materialinę ir geografinę veiklos sritį apibrėžiantys teisės aktai pasikeitė iš esmės.
108 Taigi darytina išvada, kad atleidimui trejus metus nuo pelno mokesčio, nustatytam kartu skaitomomis Įstatymo Nr. 549/95 3 straipsnio 70 dalies ir Įstatymo-dekreto Nr. 331/93 66 straipsnio 14 dalies nuostatomis, netaikomas Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i papunktis.
109 Dėl kito ieškovės teiginio, pagrįsto Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunkčiu, kuris numato, kad priemonė, kuri patvirtinimo metu nebuvo pagalba, o tokia tapo vėliau dėl bendrosios rinkos vystymosi ir nebuvo atitinkamos valstybės narės pakeista, pakanka konstatuoti, kaip tai paaiškina Komisija ginčijamo sprendimo 83–85 konstatuojamosiose dalyse, kad aptariama priemonė buvo nustatyta tuo metu, kai rinkoms bet kuriuo atveju, nors greičiausiai skirtingu lygiu, buvo būdinga konkurencija. Todėl reikia manyti, kad atleidimui trejus metus nuo pelno mokesčio netaikomas Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto v papunktis.
110 Dėl šios priežasties negalima daryti išvados, jog esama motyvavimo stokos. Tai, kad sektoriuose, kuriuose veikė Įstatyme Nr. 142/90 numatytos bendrovės, egzistavo tam tikra konkurencija, buvo priežastis, dėl kurios Komisija atmetė argumentą, jog nagrinėjama priemonė laikytina esama pagalba (ginčijamo sprendimo 82–85 konstatuojamosios dalys).
111 Todėl antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, grindžiamo EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto pažeidimu
Šalių argumentai
112 Ieškovė tvirtina, kad Komisija suklydo, nes aptariamos priemonės nelaikė valstybės pagalba, kuri yra suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą.
113 Ieškovės manymu, atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio yra suderinamas su bendrąja rinka pagal šią nuostatą dėl to, kad ji leido restruktūrizuoti municipalines įmones, pereiti prie konkurencingos rinkos ir sudarė sąlygas joms palaipsniui susipažinti su privatinę teisę reglamentuojančiais mechanizmais. Komisija neatsižvelgė į šias aplinkybes.
114 Remdamasi ginčijamo sprendimo 97 ir paskesnėmis konstatuojamosiomis dalimis Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
115 Iš pradžių reikia priminti, kad EB 87 straipsnio 3 dalies taikymo srityje Komisija naudojasi plačia diskrecija (1987 m. vasario 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Deufil prieš Komisiją, 310/85 Rink. p. 901, 18 punktas). Todėl Bendrijos teismo vykdoma kontrolė turi apsiriboti procedūrinių normų ir motyvavimo pareigos laikymosi, faktų tikslumo patikrinimu ir akivaizdžios vertinimo klaidos bei piktnaudžiavimo įgaliojimais nebuvimo patikrinimu.
116 Tuomet pagal nusistovėjusią teismo praktiką tam, kad būtų pripažinta suderinama su bendrąja rinka pagal EB 87 straipsnio 3 dalies c punktą, pagalba sunkumus patiriančiai įmonei turi būti siejama su nuosekliu restruktūrizavimo planu, kuris turi būti pateiktas Komisijai kartu su visa reikiama informacija (2001 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑17/99, Rink. p. I‑2481, 45 punktas).
117 Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad sąlygos, reikalingos tam, kad atleidimui trejus metus nuo pelno mokesčio būtų taikoma EB 87 straipsnio 3 dalies c punkte numatyta išimtis, nebuvo tenkinamos. Atleidimu trejus metus nuo pelno mokesčio nesiekta atkurti gavėjų rentabilumo ir jis neskirtas sunkumus patiriančioms įmonėms. Be to, nebuvo pateiktas nei restruktūrizavimo planas, nei priemonės, kuriomis siekiama kompensuoti su nagrinėjamos pagalbos skyrimu susijusį konkurencijos iškraipymą (ginčijamo sprendimo 97 ir tolesnės konstatuojamosios dalys).
118 Dėl argumento, kad aptariama priemonė palengvino perėjimą nuo monopolinės rinkos prie konkurencingos rinkos, reikia pažymėti, kaip teisingai nurodė Komisija, kad atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio negalėjo paskatinti konkurencijos atsiradimo aptariamose rinkose, nes daugeliu atveju jau parenkant paslaugų teikėją jose jau buvo tam tikra konkurencija, taip pat dėl to, kad šis atleidimas iškraipo konkurenciją ir sustiprina tam tikrų ūkio subjektų padėtį.
119 Taigi reikia atmesti trečiąjį ieškinio pagrindą.
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, grindžiamo EB 86 straipsnio 2 dalies, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimu bei motyvavimo stoka
Šalių argumentai
120 Bandydama pagrįsti šį ieškinio pagrindą ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija ginčijamame sprendime padarė klaidą, nes tikrindama, ar šiam atvejui taikoma EB 86 straipsnio 2 dalis, ji nepakankamai atsižvelgė į Amsterdamo sutartimi įterptą EB 16 straipsnį. EB 86 straipsnio 2 dalis taip pat turėjo būti aiškinama atsižvelgiant į Sutarties dėl Konstitucijos Europai III‑122 straipsnį. Kadangi tai yra ypatinga sritis, Komisija negalėjo taikyti bendrųjų taisyklių ir kriterijų. Be kita ko, priimant ginčijamą sprendimą, ieškovės teigimu, nebuvo aišku, kad bendros ekonominės svarbos paslaugoms taikomos taisyklės (OL C 17, 2001, p. 4) būtų taikomos viešųjų paslaugų sektoriui. Komisija į šią aplinkybę neatsižvelgė. Dėl šio teisinio netikrumo, be kita ko, buvo pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principai. Ieškovė taip pat nurodo su šiuo aspektu susijusią motyvavimo stoką.
121 Komisija pastebi, kad pagalbos suteikimui pagal EB 86 straipsnio 2 dalį gali būti netaikomas EB 87 straipsnyje numatytas draudimas, su sąlyga, be kita ko, kad ši pagalba padeda vykdyti apibrėžtą ir viešosios valdžios aktu pavestą užduotį teikti viešąją paslaugą, o suteikiama nauda kompensuojami tik dėl bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimo patirti papildomi kaštai. Ieškovė neįrodė, kad būtent taip buvo aptariamos priemonės atveju.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
122 Visų pirma reikia pabrėžti, kad ši byla yra susijusi su pagalbos schema. Todėl reikia įrodyti, kad ši schema atitinka visas sąlygas, pagal kurias ji gali būti nepripažinta valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme arba jai gali būti taikoma išimtis, numatyta EB 86 straipsnio 2 dalyje.
123 Šiuo požiūriu reikia priminti, kad valstybės priemonės, kurios yra kompensacija įmonėms už su viešąja paslauga susijusių įpareigojimų vykdymą ir dėl kurių šios įmonės negauna realios finansinės naudos, todėl neatsiduria palankesnėje konkurencinėje padėtyje, palyginti su kitomis konkuruojančiomis įmonėmis, iš principo nelaikomos pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme (žr. šia prasme šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Altmark 87 punktą).
124 Tačiau, kad tokia kompensacija nebūtų pripažįstama valstybės pagalba, ji turi atitikti tam tikras kumuliacines sąlygas. Tarp jų yra sąlyga, kad kompensaciją gaunančiai įmonei būtų iš tikrųjų pavesta vykdyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, o šie įsipareigojimai būtų aiškiai apibrėžti (šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Altmark 89 punktas), ir sąlyga, kad kompensacija nebūtų didesnė negu būtina tam, kad visiškai ar iš dalies padengtų įsipareigojimų dėl viešosios paslaugos vykdymo išlaidas, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir pagrįstą pelną, gaunamą už šių įsipareigojimų vykdymą (šio sprendimo 64 punkte minėto Sprendimo Altmark 92 punktas).
125 Reikia pastebėti, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas anksčiau nei šio sprendimo 64 punkte minėtas Sprendimas Atmark. Tačiau pastarajame teismo sprendime nustatyti kriterijai kyla iš EB 87 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir yra visiškai taikomi šios bylos faktinei ir teisinei situacijai, kurią matė Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą (šia prasme žr. 2008 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą BUPA ir kt. prieš Komisiją, T‑289/03, Rink. p. II‑0000, 158 punktas).
126 Pirmoji šio sprendimo 64 punkte minėtame Sprendime Altmark nustatyta sąlyga, kad kompensaciją gaunančiai įmonei būtų iš tikrųjų pavesta vykdyti su viešąją paslauga susijusius įsipareigojimus, taikoma ir tada, kai remiamasi EB 86 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtimi.
127 Abiem atvejais priemonė turi atitikti viešosios paslaugos apibrėžimo ir pavedimo ją teikti principus, taip pat proporcingumo principą (žr. šia prasme šio sprendimo 125 punkte minėto Sprendimo BUPA ir kt. prieš Komisiją 160 punktą).
128 Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikė jokių patikslinimų dėl EB 86 straipsnio 2 dalies taikymo. Reikia pastebėti, kad ginčijamo sprendimo 108–120 konstatuojamosiose dalyse nuosekliai paaiškinama, kodėl pagalba neatitinka šio straipsnio taikymo sąlygų. Iš tiesų ieškovė net nebandė paneigti šios išvados. Be to, rėmimasis EB 16 straipsniu ir Sutarties dėl Konstitucijos Europai III‑122 straipsniu nėra teisiškai reikšmingas, nes pastaroji sutartis buvo pasirašyta jau priėmus ginčijamą sprendimą, o, be to, ją pakeitė Europos Sąjungos sutartis ir Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (OL C 115, 2008, p. 1). Be to, EB 16 straipsnyje nesuteikiama teisė be apribojimų teikti bet kokią pagalbą viešąsias paslaugas teikiančiai įmonei. Dėl Komisijos komunikato dėl visuotinės svarbos paslaugų Europoje (OL C 17, 2001, p. 4), reikia pastebėti, kad jis turi tik teisės aiškinamąjį, o ne kuriamąjį pobūdį ir Komisijos taikomi kriterijai kyla iš Sutarties ir teismo praktikos, todėl reikia atmesti teiginį dėl tariamo teisėtų lūkesčių apsaugos ir saugumo principų pažeidimo.
129 Bet kokiu atveju, atsižvelgiant į aptariamos pagalbos schemos struktūrą Įstatymas Nr. 142/90 negali būti laikomas viešosios valdžios aktu, kuriuo nustatoma ir apibrėžiama konkreti priemonė, pagal kurią laikantis konkrečių įpareigojimų teikiamos vietos viešosios paslaugos. Be kita ko, šiame įstatyme aiškiai ir tiksliai neapibrėžiami juo nustatomi su viešąja paslauga susiję įpareigojimai.
130 Todėl reikia daryti išvadą, kad sąlygos, kylančios iš su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų apibrėžimo ir pavedimo principų, yra neįvykdytos.
131 Atsižvelgiant į tai, reikia atmesti ketvirtąjį ieškinio pagrindą.
Dėl penktojo (ieškinio) pagrindo, grindžiamo EB 43 straipsnio pažeidimu ir motyvavimo stoka
Šalių argumentai
132 Ieškovė mano, kad Komisija padarė teisės klaidą ginčijamo sprendimo 121 ir 122 konstatuojamosiose dalyse teigdama, kad atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio pažeidžia EB 43 straipsnį. Pirma, ši priemonė neturi įtakos šioje nuostatoje garantuojamai įsisteigimo teisei. Antra, ji nenustato jokio diskriminavimo dėl kilmės valstybės. Ji taip pat nurodo motyvavimo stoką šiuo atžvilgiu.
133 Komisija ginčija ieškovės argumentų pagrįstumą.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
134 Visų pirma reikia priminti, kad pirmasis ir trečiasis ieškinio pagrindai buvo atmesti, nes atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio yra valstybės pagalba ir neįvykdytos sąlygos pasinaudoti EB 87 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtimi. Atsižvelgiant į tai, konstatavimas, kad atleidimas trejus metus nuo pelno mokesčio yra nesuderinamas su bendrąja rinka dėl kitų EB sutarties nuostatų pažeidimo, tėra subsidiari ginčijamo sprendimo motyvacija. Todėl penktasis ieškinio pagrindas yra neveiksmingas.
135 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad penktąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
136 Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, ieškinį reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
137 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. ASM Brescia SpA padengia savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Martins Ribeiro | Šváby | Papasavvas |
Paskelbta 2009 m. birželio 11 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.