Byla C‑430/13

Ilona Baradics ir kt.

prieš

QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe
ir
Magyar Állam

(Fővárosi Ítélőtábla prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis – Kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketai – Nacionalinės teisės aktai, nustatantys minimalų garantijos, kurią turi pateikti kelionių organizatorius tam, kad nemokumo atveju galėtų padengti vartotojų įmokėtas sumas, procentinį dydį“

Santrauka – 2014 m. sausio 16 d. Teisingumo Teismo (šeštoji kolegija) nutartis

1.        Prejudiciniai klausimai – Pagrįstų abejonių visiškai nekeliantis atsakymas – Atsakymas, kuris aiškiai matyti iš teismo praktikos – Procedūros reglamento 99 straipsnio taikymas

(Teisingumo Teismo procedūros reglamento 99 straipsnis)

2.        Teisės aktų derinimas – Kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketai – Direktyva 90/314 – 7 straipsnis – Nacionalinės teisės aktai, kuriais realiai neužtikrinamas visų sumokėtų pinigų grąžinimas ir repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju – Neleistinumas

(Tarybos direktyvos 90/314 7 straipsnis)

3.        Teisės aktų derinimas – Kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketai – Direktyva 90/314 – Apsauga nuo organizatoriaus nemokumo arba bankroto rizikos – Įgyvendinimas – Valstybių narių teisės – Ribos

(Tarybos direktyvos 90/314 7 straipsnis)

1.        Žr. nutarties tekstą.

(žr. 27 punktą)

2.        Direktyvos 90/314 dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų 7 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis repatrijuotas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar tokie yra jo nagrinėjamoje byloje ginčijami nacionalinės teisės aktai.

Šiuo atžvilgiu nei minėtos direktyvos konstatuojamosiose dalyse, nei jos 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją

(žr. 37, 41 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.        Direktyvos 90/314 dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų 7 straipsnį reikia aiškinti taip, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su šioje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jeigu būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė.

Šiuo atžvilgiu minėtos direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu būdu, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju.

(žr. 44, 47 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)