GENERALINIO ADVOKATO
MELCHIOR WATHELET IŠVADA,
pateikta 2013 m. spalio 24 d.(1)
Byla C‑616/11
T‑Mobile Austria GmbH
prieš
Verein für Konsumenteninformation
(Oberster Gerichtshof (Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Teisės aktų derinimas – Mokėjimo paslaugos – Bendrasis draudimas reikalauti apdorojimo mokesčių už tam tikros mokėjimo priemonės naudojimą – Skaitmeninio telefono ryšio operatoriaus ir privačių asmenų sutartis“
I – Įžanga
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB(2) (toliau – direktyva), 52 straipsnio 3 dalyje valstybėms narėms suteikta galimybe uždrausti ar apriboti pridėtinius mokesčius, dažnai angliškai vadinamus „surcharging“.
2. Taikydamos pridėtinius mokesčius, mokėjimus gaunančios įmonės už tam tikros mokėjimo priemonės naudojimą reikalauja atlyginimo iš savo mokančių klientų. Šia praktika siekiama, kad mokantis klientas padengtų, be kita ko, debetinių ar kreditinių kortelių naudojimo išlaidas.
3. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimais siekiama nustatyti, ar direktyvos 52 straipsnio 3 dalis taikoma judriojo telefono ryšio bendrovėms, ar lėšų pervedimas yra mokėjimo priemonė, kaip ji suprantama pagal direktyvą, ir ar bendrasis Austrijoje taikomas pridėtinių mokesčių draudimas suderinamas su šiuo straipsniu.
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
4. Direktyvos 1 straipsnyje nurodyta:
„1. Šioje direktyvoje nustatomos taisyklės, pagal kurias valstybės narės nustato šias šešias mokėjimo paslaugų teikėjų kategorijas:
a) kredito įstaigos, kaip apibrėžta Direktyvos 2006/48/EB 4 straipsnio 1 dalies a punkte;
b) elektroninių pinigų įstaigos, kaip apibrėžta Direktyvos 2000/46/EB 1 straipsnio 3 dalies a punkte;
c) pašto pinigų persiuntimo sistemų (žiro) įstaigos, pagal nacionalinę teisę turinčios teisę teikti mokėjimo paslaugas;
d) mokėjimo įstaigos, kaip apibrėžta šioje direktyvoje;
e) Europos centrinis bankas [(ECB)] ir nacionaliniai centriniai bankai, kai jie veikia ne kaip pinigų institucija ar kitos viešosios valdžios institucijos;
f) valstybės narės ar jų regionų arba vietos valdžios institucijos, kai jos veikia ne kaip viešosios valdžios institucijos.
2. Šioje direktyvoje taip pat nustatomos taisyklės, reglamentuojančios mokėjimo paslaugų sąlygų skaidrumą ir informavimo apie šias paslaugas reikalavimus bei atitinkamas mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų teises ir pareigas, susijusias su mokėjimo paslaugų teikimu kaip reguliariu užsiėmimu arba verslo veikla.“
5. Pagal šios direktyvos 4 straipsnį „Sąvokų apibrėžtys“:
„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:
<...>
3) mokėjimo paslauga – bet kuri priede išvardyta veiklos rūšis;
<...>
5) mokėjimo operacija – mokėtojo arba mokėjimų gavėjo inicijuotas veiksmas, kai lėšos perduodamos, pervedamos arba išimamos neatsižvelgiant į mokėtojo ir mokėjimų gavėjo įsipareigojimus, kuriais grindžiama operacija;
<...>
7) mokėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi mokėjimo sąskaitą ir leidžia vykdyti mokėjimo nurodymą iš tos mokėjimo sąskaitos arba, nesant mokėjimo sąskaitos, fizinis arba juridinis asmuo, kuris pateikia mokėjimo nurodymą;
8) gavėjas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris yra numatytas gavėjas lėšų, kurios buvo mokėjimo operacijos dalykas;
9) mokėjimo paslaugų teikėjas – 1 straipsnio 1 dalyje nurodytos įstaigos bei pagal 26 straipsnį išimtimi besinaudojantys juridiniai ir fiziniai asmenys;
10) mokėjimo paslaugų vartotojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris naudojasi mokėjimo paslauga kaip mokėtojas ir (arba) kaip gavėjas;
<...>
16) mokėjimo nurodymas – mokėtojo arba gavėjo nurodymas jo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją;
<...>
19) autentiškumo patvirtinimas – procedūra, pagal kurią mokėjimo paslaugų teikėjas gali patikrinti konkrečios mokėjimo priemonės, įskaitant jos personalizuotų saugumo požymių, naudojimą;
<...>
23) mokėjimo priemonė – personalizuota (-os) priemonė (-ės) ir (arba) tam tikros procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas, ir kurias mokėjimo paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymui inicijuoti;
<...>“
6. Šios direktyvos IV antraštinės dalies, kurioje reglamentuojamos teisės ir pareigos ir kuri susijusi su mokėjimo paslaugų teikimu ir naudojimu, 52 straipsnio „Taikomi mokesčiai“ 3 dalyje nustatyta:
„Mokėjimo paslaugų teikėjas netrukdo gavėjui reikalauti mokesčio ar siūlyti nuolaidą siekiant naudoti tam tikrą mokėjimo priemonę. Tačiau valstybės narės gali uždrausti arba apriboti teisę reikalauti mokesčio, atsižvelgdamos į būtinybę skatinti konkurenciją ir naudojimąsi veiksmingomis mokėjimo priemonėmis.“
7. Direktyvos 52 straipsnio 3 dalies reikšmė jos 42 konstatuojamojoje dalyje aprašyta taip:
„Siekiant skatinti skaidrumą ir konkurenciją, mokėjimo paslaugų teikėjas neturėtų užkirsti galimybės gavėjui reikalauti, kad mokėtojas mokėtų mokestį už naudojimąsi konkrečia mokėjimo priemone. Nors gavėjas turėtų turėti teisę imti mokesčius už tam tikros mokėjimo priemonės naudojimą, valstybės narės gali nuspręsti drausti ar apriboti tokią praktiką, kai jų nuomone toks draudimas ar apribojimas gali būti pagrįstas dėl piktnaudžiavimo nustatant kainas arba kainų nustatymo, kuris gali daryti neigiamą poveikį tam tikros mokėjimo priemonės naudojimui, atsižvelgiant į būtinybę skatinti konkurenciją ir veiksmingą mokėjimo priemonių naudojimą.“
8. Direktyvos VI antraštinės dalies „Baigiamosios nuostatos“ 86 straipsnyje „Visiškas suderinimas“ numatyta:
„1. Nedarant poveikio 30 straipsnio 2 dalies, 33 straipsnio, 34 straipsnio 2 dalies, 45 straipsnio 6 dalies, 47 straipsnio 3 dalies, 48 straipsnio 3 dalies, 51 straipsnio 2 dalies, 52 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 3 dalies, 72 ir 88 straipsnių taikymui, kai šioje direktyvoje numatytos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba nustatyti kitų nuostatų, nei nustatytos šioje direktyvoje.
<...>“
B – Austrijos teisė
9. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, į Austrijos teisę direktyva perkelta Įstatymu dėl mokėjimo paslaugų (Zahlungsdienstegesetz, BGBl. I, 66/2009, toliau – ZaDiG); šis įstatymas įsigaliojo 2009 m. lapkričio 1 d.
10. ZaDiG 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:
„Šiuo įstatymu nustatomos sąlygos, kuriomis asmenys Austrijoje gali vykdyti mokėjimo paslaugų teikimo veiklą (mokėjimo paslaugų teikėjai), ir reglamentuojamos mokėjimo paslaugų teikėjų bei mokėjimo paslaugų vartotojų teisės ir pareigos, susijusios su mokėjimo paslaugomis, teikiamomis Austrijoje įsikūrusiems mokėjimo paslaugų vartotojams arba Austrijoje įsisteigusių mokėjimo paslaugų teikėjų, taip pat reglamentuojamas naudojimasis mokėjimo sistemomis.“
11. ZaDiG 27 straipsnio „Mokesčiai“ 6 dalimi į Austrijos teisės sistemą perkelta direktyvos 52 straipsnio 3 dalis ir joje numatyta:
„Mokėjimo paslaugų teikėjas mokėjimo gavėjui negali uždrausti siūlyti mokėtojui nuolaidos už naudojimąsi atitinkama mokėjimo priemone. Mokėjimo gavėjo reikalavimas mokėti mokestį už naudojimąsi atitinkama mokėjimo priemone yra neteisėtas.“
III – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
12. Bendrovė T‑Mobile Austria GmbH (toliau – T‑Mobile Austria) yra viena iš judriojo telefono ryšio Austrijoje tiekėjų. Ji su vartotojais sudaro telekomunikacijų paslaugų teikimo sutartis ir taiko jos reguliariai atnaujinamas bendrąsias sutarčių sąlygas, kurių 2009 m. lapkričio mėnesį galiojusioje redakcijoje yra tokia sąlyga:
„23 straipsnis
<...>
1.2 Pripažįstama, kad naudojantis visais mokėjimo būdais padengiami įsiskolinimai, tačiau mokėjimų naudojantis pavedimo formomis arba elektronine bankininkyste atveju taikomas administravimo mokestis, kurio suma nustatoma pagal klientui taikomą tarifų tvarką.“
13. Taikant šią sąlygą, klientas, kuris užsisakė „Call Europe“ ir juo naudojasi, papildomai turi mokėti 3 EUR, jei pasirenka „mokėjimą ne tiesioginio debeto būdu ar kreditine kortele“, o tai, be kita ko, apima mokėjimus naudojantis popierine pavedimo forma arba elektronine bankininkyste („Telebanking“).
14. Savo ieškiniu pagrindinėje byloje Verein für Konsumenteninformation, vartotojų susivienijimas, pareikalavo uždrausti T‑Mobile Austria, viena vertus, įtraukti ginčijamą sąlygą į savo su klientais sudaromas sutartis ir, kita vertus, atsisakyti jos egzistuojančiose sutartyse. Grįsdamas savo ieškinį, Verein für Konsumenteninformation tvirtino, kad ginčijama sąlyga prieštarauja imperatyvioms ZaDiG 27 straipsnio 6 dalies antro sakinio nuostatoms.
15. T‑Mobile Austria paprašė atmesti ieškinį ir, visų pirma, teigė nepatenkanti į direktyvos ir ZaDiG taikymo sritį, nes ji yra ne „mokėjimo paslaugų teikėja“, bet judriojo telefono ryšio operatorė. Be to, ji teigė, kad nesant personalizuotų saugumo požymių pavedimo forma nėra „mokėjimo priemonė“, kaip ji suprantama pagal direktyvos 4 straipsnio 23 punktą. Galiausiai, anot jos, direktyvos 52 straipsnio 3 dalis buvo perkelta ZaDiG 27 straipsnio 6 dalies antru straipsniu ne pagal direktyvos nuostatas, nes Austrijos įstatymų leidėjas direktyvos 52 straipsnio 3 dalyje nurodytomis priežastimis nemotyvavo mokesčio už tam tikras mokėjimo priemones reikalavimo draudimo.
16. Pirmosios instancijos teismas patenkino visus Verein für Konsumenteninformation reikalavimus, tačiau jo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka. Apeliacinis teismas laikėsi nuomonės, kad popierinė pavedimo forma nėra mokėjimo priemonė, kaip ji suprantama pagal direktyvos 4 straipsnio 23 punktą, tačiau konstatavo, kad 52 straipsnio 3 dalis neturi būti visiškai suderinta, todėl nacionalinis įstatymų leidėjas gali numatyti bendrą draudimą reikalauti pridėtinio mokesčio, kaip antai nustatytąjį ZaDiG 27 straipsnio 6 dalyje, kuri skirta ir mokėjimo priemonėms, ir kitoms mokėjimo operacijoms, kaip antai pervedimams naudojant popierinę pavedimo formą. Be to, apeliacinis teismas nusprendė, kad šis draudimas atitinka direktyvos 52 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje numatytą konkurencijos ir veikiančios kainų sistemos skatinimo tikslą.
17. Dėl šio sprendimo T‑Mobile Austria pateikė kasacinį skundą Oberster Gerichtshof (Austrija). Konstatavęs, kad Teisingumo Teismas dar nėra nagrinėjęs pagrindinėje byloje iškilusių klausimų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kurio sprendimai negali būti skundžiami pagal vidaus teisę, sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje 52 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad ji taip pat taikoma judriojo telefono ryšio operatoriaus, kaip mokėjimų gavėjo, ir jo kliento (vartotojo), kaip mokėtojo, sutartiniams santykiams?
2. Ar mokėtojo asmeniškai pasirašyta pavedimo forma arba pasirašyta mokėjimo forma pagrįsta procedūra, skirtos mokėjimo pavedimams pateikti, ir suderinta procedūra, skirta mokėjimo pavedimams pateikti elektroninės bankininkystės būdu, laikytinos „mokėjimo priemonėmis“ pagal Direktyvos 2007/64/EB 4 straipsnio 23 punktą ir 52 straipsnio 3 dalį?
3. Ar Direktyvos 2007/64/EB 52 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad ja draudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatas, kuriose numatytas bendras ir ypač įvairių mokėjimo priemonių atžvilgiu nediferencijuotas draudimas mokėjimų gavėjui rinkti mokesčius?“
IV – Procedūra Teisingumo Teisme
18. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui pateiktas 2011 m. lapkričio 30 d. Rašytines pastabas pateikė T‑Mobile Austria, Verein für Konsumenteninformation, Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Portugalijos vyriausybės ir Europos Komisija. 2013 m. rugsėjo 11 d. įvyko teismo posėdis, per kurį žodines pastabas išdėstė Verein für Konsumenteninformation, Austrijos ir Vokietijos vyriausybės bei Komisija.
V – Analizė
A – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
19. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar direktyvos 52 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje valstybėms narėms suteikta galimybė uždrausti ar apriboti mokesčių rinkimą taikoma sutartiniams santykiams, užmegztiems tarp judriojo telefono ryšio operatoriaus ir jo kliento.
1. Dėl priimtinumo
20. Verein für Konsumenteninformation mano, kad į šį klausimą atsakyti nereikia, nes atsakymas nėra reikalingas, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų išspręsti pagrindinę bylą. Jis mano, kad jo galimybė kreiptis į teismą nepriklauso nuo to, ar T‑Mobile Austria ir jo klientų santykiams taikoma direktyvos 52 straipsnio 3 dalis, ir šią galimybę jam užtikrina Austrijos viešoji teisė, pagal kurią jam leidžiama pateikti ieškinius dėl veiksmų nutraukimo, siekiant apsaugoti vartotojus.
21. Šiam argumentui negalima pritarti. Kaip aiškiai išplaukia iš Teisingumo Teismo praktikos, „prejudicinio klausimo svarbos ir reikalingumo vertinimas iš principo priskiriamas tik nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmusio teismo atsakomybei“(3), nebent būtų „akivaizdu, jog prašymas išaiškinti [Sąjungos] teisę yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus“(4).
22. Verein für Konsumenteninformation pateiktam argumentui ši išimtis netaikoma. Be to, siekiant įvertinti prejudicinio klausimo reikalingumą, jo samprotavimai dėl galimybės kreiptis į teismą visiškai nereikšmingi. Net jeigu tokia galimybė jam suteikta pagal Austrijos viešąją teisę, nacionaliniam teismui vis dar gali būti naudinga žinoti, ar direktyvos 52 straipsnio 3 dalis taikoma, jeigu mokėjimo gavėjas, nagrinėjamu atveju – T‑Mobile Austria, yra judriojo telefono ryšio operatorius ir dėl šios priežasties galėtų nepatekti į direktyvos taikymo sritį.
23. Todėl pirmąjį klausimą reikia laikyti priimtinu.
2. Dėl esmės
24. Anot T‑Mobile Austria, direktyva gali būti taikoma sutartiniams santykiams, tik jeigu šie santykiai patenka į materialinę šios direktyvos taikymo sritį. Tuo remdamasi T‑Mobile Austria mano, kad judriojo telefono ryšio operatorių užmegzti sutartiniai santykiai turi būti eliminuoti iš šios taikymo srities, įskaitant direktyvos 52 straipsnio 3 dalį, nes šie operatoriai nėra mokėjimo paslaugų teikėjai, kaip jie suprantami pagal direktyvos 1 straipsnio 1 dalį, ir neteikia mokėjimo paslaugos, kaip ji suprantama pagal 4 straipsnio 3 punktą.
25. Ji daro išvadą, kad jos sutartiniai santykiai su klientais neturi mokėjimo paslaugos pobūdžio, todėl direktyva šiems santykiams netaikoma, atsižvelgiant į jos 2 straipsnio 1 dalį, pagal kurią ši direktyva „taikoma mokėjimo paslaugoms, teikiamoms [Europos Sąjungoje]“.
26. Verein für Konsumenteninformation, Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Portugalijos vyriausybės ir Komisija savo ruožtu vieningai teigia, kad direktyvos 52 straipsnio 3 dalis taikoma T‑Mobile Austria sutartiniams santykiams su klientais.
27. Anot jų, tai aiškiai išplaukia iš šio straipsnio teksto, kuriuo, viena vertus, mokėjimo paslaugų teikėjams draudžiama trukdyti gavėjui reikalauti mokesčio ar siūlyti nuolaidą siekiant naudoti tam tikrą mokėjimo priemonę ir, kita vertus, leidžiama valstybėms narėms uždrausti ar apriboti gavėjo teisę reikalauti iš mokėtojo mokesčio už tam tikros mokėjimo priemonės naudojimą siekiant skatinti konkurenciją ir veiksmingų mokėjimo priemonių naudojimą.
28. Mano nuomone, nėra jokių abejonių, kad T‑Mobile Austria yra mokėjimo gavėja pagal šį straipsnį, ko ji ir neneigia. Pagal direktyvos 4 straipsnio 8 punktą „gavėjas“ reiškia „<...> juridinį asmenį, kuris yra numatytas gavėjas lėšų, kurios buvo mokėjimo operacijos dalykas“. Taigi, T‑Mobile Austria, kaip klientų atliekamų mokėjimų kreditorė, yra šių mokėjimų gavėja, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį ir direktyvos 52 straipsnio 3 dalį.
29. Taip pat nėra jokių abejonių, kad T‑Mobile Austria klientai yra mokėtojai, kaip jie suprantami pagal direktyvą, kurios 4 straipsnio 7 punkte jie apibrėžiami kaip „[fiziniai] arba [juridiniai asmenys], [kurie] turi mokėjimo sąskaitą ir leidžia vykdyti mokėjimo nurodymą iš tos mokėjimo sąskaitos arba, nesant mokėjimo sąskaitos, [fiziniai] arba [juridiniai asmenys], [kurie] pateikia mokėjimo nurodymą“. Todėl, kai perveda lėšas T‑Mobile Austria, kad apmokėtų savo judriojo telefono ryšio sąskaitas, šie klientai yra „mokėtojai“, kaip jie suprantami pagal šią direktyvą.
30. Kaip pabrėžia Komisija, nors tiesa, kad direktyvos 52 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys tiesiogiai susijęs tik su santykiais tarp mokėjimo paslaugų teikėjo ir mokėjimo gavėjo ir pirmasis negali trukdyti antrajam reikalauti mokesčio arba siūlyti nuolaidos mokėtojui „siekiant naudoti tam tikrą mokėjimo priemonę“, dėl paties fakto šiuo sakiniu, nors ir netiesiogiai, taip pat reglamentuojami gavėjo ir mokėtojo santykiai.
31. Dėl antro šios nuostatos sakinio pasakytina, kad juo valstybėms narėms suteikiama galimybė uždrausti ar apriboti teisę reikalauti mokesčio ir taip joms leidžiama tiesiogiai reglamentuoti mokėjimo gavėjo, nagrinėjamu atveju – T‑Mobile Austria, ir mokėtojo, nagrinėjamu atveju – jos kliento, santykius, kai, kaip nurodyta direktyvos 42 konstatuojamojoje dalyje, „jų nuomone toks draudimas ar apribojimas gali būti pagrįstas dėl piktnaudžiavimo nustatant kainas arba kainų nustatymo, kuris gali daryti neigiamą poveikį tam tikros mokėjimo priemonės naudojimui“.
32. Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad direktyvos 52 straipsnio 3 dalies kontekste mokesčio reikalavimas už tam tikros mokėjimo priemonės naudojimą bet kuriuo atveju ir iš esmės susijęs su mokėjimo gavėjo ir mokėtojo santykiais. Be to, kaip pažymi Komisija, nematau galimybės, kaip valstybės narės galėtų veiksmingai pasinaudoti galimybe, kuri joms suteikta šios direktyvos 52 straipsnio 3 dalyje, jeigu ten būtų kalbama tik apie mokėjimo gavėjo ir mokėjimo paslaugos jam teikėjo santykius.
33. Taigi pritariu Verein für Konsumenteninformation, Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Portugalijos vyriausybių ir Komisijos išdėstytai pozicijai.
34. Todėl siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad direktyvos 52 straipsnio 3 dalis taikoma judriojo telefono ryšio operatoriaus, kaip mokėjimų gavėjo, ir jo kliento (vartotojo), kaip mokėtojo, sutartiniams santykiams.
B – Dėl antrojo prejudicinio klausimo
35. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar, viena vertus, „mokėtojo asmeniškai pasirašyta pavedimo forma arba pasirašyta pavedimo forma pagrįsta procedūra“ ir, kita vertus, procedūra, skirta pavedimams pateikti elektroninės bankininkystės būdu, laikytinos „mokėjimo priemonėmis“, kaip jos suprantamos pagal direktyvos 4 straipsnio 23 punktą ir 52 straipsnio 3 dalį.
36. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į skirtumą tarp direktyvos versijų vokiečių ir prancūzų kalbomis. Versijoje prancūzų kalba „mokėjimo priemonė“ apibrėžta kaip „tout dispositif personnalisé et / ou ensemble de procédures <...>“ („personalizuota priemonė ir (arba) tam tikros procedūros“), o versijoje vokiečių kalba būdvardis (liet. k. dalyvis) „personalizuota“ vartojamas ir priemonei, ir procedūroms aprašyti („jedes personalisierte Instrument und / oder jeden personalisierten Verfahrensablauf <...>“)(5). Kitos versijos, kaip antai versija anglų ar graikų kalbomis, gali būti skaitomos ir vienaip, ir kitaip(6).
37. Tačiau šis kalbinis skirtumas neturi įtakos mano analizei. Ar tai būtų „priemonė“, ar „tam tikra procedūra“, popierinė pavedimo forma ar pavedimo nurodymas elektroninės bankininkystės būdu gali būti personalizuoti, pirmasis – asmeniškai pasirašant, o antrasis – naudojant personalizuotas saugumo priemones (pavyzdžiui, PIN (asmeninį identifikacijos numerį) kodą). Taigi ir vienas, ir kitas gali tenkinti tiek direktyvos versijos vokiečių, tiek jos versijos prancūzų kalba reikalavimus.
38. Dėl klausimo, ar tinkamai pasirašyta pavedimo forma ir pavedimo nurodymo elektroninės bankininkystės būdu pateikimas yra „mokėjimo priemonė“, kaip ji suprantama pagal direktyvą, šalys laikosi skirtingų nuomonių.
39. Dėl tinkamai pasirašytos pavedimo formos Verein für Konsumenteninformation, Austrijos, Prancūzijos, Italijos, Portugalijos vyriausybės ir Komisija teigia, kad ji yra „mokėjimo priemonė“, kaip ji suprantama pagal direktyvos 4 straipsnio 23 punktą, naudojama remiantis mokėjimo paslaugų teikėjo ir vartotojo susitarimu, siekiant atlikti mokėjimo operaciją, kaip ji suprantama pagal direktyvos 4 straipsnio 16 punktą, t. y. pervesti lėšas. Personalizavimo reikalavimas įvykdomas mokėtojui asmeniškai pasirašant mokėjimo formoje, o tai leidžia priskirti mokėjimo nurodymo kilmės autentiškumą mokėjimo paslaugos vartotojui.
40. Personalizavimo klausimu Komisija pažymi, kad remiantis direktyvos 4 straipsnio 23 punktu negalima daryti išvados dėl privalomos asmeninį parašą papildančios personalizuotos saugumo priemonės būtinumo tam, kad tinkamai pasirašyta pavedimo forma būtų laikytina mokėjimo priemone, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą.
41. Prancūzijos vyriausybė priduria, kad atsižvelgiant į direktyvos tikslą sukurti Sąjungoje vieną mokėjimų rinką, negali būti pagrįstai teigiama, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė neįtraukti į „mokėjimo priemonės“ sąvoką tokio paplitusio mokėjimo būdo kaip pavedimo procedūra.
42. Savo ruožtu T‑Mobile Austria ir Vokietijos vyriausybė prieštarauja tokiam direktyvos 4 straipsnio 23 punkto aiškinimui. T‑Mobile Austria mano, kad „mokėjimo priemonės“ egzistavimas suponuoja saugumo priemonės buvimą ir kad šis kriterijus nėra įvykdomas paprasčiausiai asmeniškai pasirašant pavedimo formoje. Anot T‑Mobile Austria, mokėjimo priemonė turi būti personalizuota prieš padedant parašą, o tai reiškia, kad mokėjimo priemonė turi būti personalizuota net ir nesant parašo.
43. Vokietijos vyriausybė mano, kad pavedimo forma nėra nei priemonė, nei tam tikros procedūros, kaip jos suprantamos pagal šios direktyvos 4 straipsnio 23 punktą. Ji primena kelias direktyvos nuostatas, kuriose terminas „mokėjimo priemonė“ vartojamas taip, kad matyti, jog jis neapima pavedimo formų.
44. Pavyzdžiui, ši vyriausybė daro nuorodą į direktyvos 57 straipsnį, pagal kurį mokėjimo paslaugos teikėjas „išduoda“ mokėjimo priemonę mokėjimo paslaugos vartotojui ir užtikrina, kad „mokėjimo priemonės personalizuotais saugumo požymiais negalėtų naudotis kitos šalys, o tik mokėjimo priemonės vartotojas“(7), ir į 55 straipsnio 2 dalį, susijusią su mokėjimo priemonės blokavimu dėl objektyviai pagrįstų priežasčių, susijusių su mokėjimo priemonės saugumu (pavyzdžiui, nesankcionuoto naudojimo ar piktnaudžiavimo atvejais).
45. Taigi Vokietijos vyriausybė mano, kad tai, kaip vartojamas terminas „mokėjimo priemonė“, neleidžia jos taikyti pavedimo formoms. Anot jos, naudojant pavedimo formą mokėjimo paslaugos vartotojui iš pradžių neišduodama jokia mokėjimo priemonė ir nebūtina naudoti personalizuotas saugumo priemones, kaip yra kreditinės kortelės atveju. Be to, taip pat neįmanoma įsivaizduoti pavedimo formos blokavimo.
46. Per teismo posėdį, kuriame T‑Mobile Austria nedalyvavo, Vokietijos vyriausybė laikėsi savo pozicijos ir paaiškino mananti, kad pavedimo forma yra mokėjimo nurodymas, kaip jis suprantamas pagal direktyvos 4 straipsnio 16 punktą, o ne mokėjimo priemonė, kaip ji suprantama pagal direktyvos 4 straipsnio 23 punktą.
47. Dėl pavedimo nurodymų elektroninės bankininkystės būdu („Telebanking“) davimo Verein für Konsumenteninformation, Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Portugalijos vyriausybės ir Komisija teigia, kad tokie nurodymai turi esminius direktyvos 4 straipsnio 23 punkte nustatytus mokėjimo priemonės požymius. Konkrečiai kalbant, jis duodamas laikantis specifinės procedūros, per kurią mokėjimo paslaugos vartotojas pasijungia prie tam tikros elektroninės platformos. Paprastai tokios procedūros personalizavimas užtikrinamas saugumo ir autentifikavimo priemonėmis. Taip yra ir nagrinėjamu atveju, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad mokėtojas privalo įvesti PIN kodą, kad gautų prieigą prie elektroninės platformos, ir TAN (transakcijos numeris) kodą, kuris reikalingas mokėjimo nurodymui autentifikuoti.
48. T‑Mobile Austria savo ruožtu mano, kad pavedimo nurodymų elektroninės bankininkystės būdu davimas taip pat nėra mokėjimo priemonė.
49. Mano manymu, reikia teigiamai atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą. Pervedimui, ar jis atliekamas tinkamai pasirašyta pavedimo forma, ar elektroniniu būdu (ką prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vadina „Telebanking“), tikrai taikomas tiek direktyvos 4 straipsnio 3 punktas, tiek jo 23 punktas.
50. Tiesa, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo formaliai klausia ne apie pervedimo techniką apskritai, o apie pasirašytą pavedimo formą ir pavedimo nurodymų elektroninės bankininkystės būdu davimą. Tačiau pasirašyta ir mokėjimo paslaugos teikėjui perduota pavedimo forma arba pavedimo nurodymas elektroninės bankininkystės būdu bus ne tiek „personalizuota (-os) priemonė (-ės) ir (arba) tam tikros procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas, ir kurias mokėjimo paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymui inicijuoti“(8), kiek pats mokėjimo nurodymas, t. y. „mokėtojo <...> nurodymas jo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją“(9).
51. Vis dėlto man atrodo, kad, nepaisant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pasirinktos formuluotės, savo klausimu jis siekia sužinoti, ar visi veiksmai, kuriuos atliekant gali būti pervestos lėšos, t. y. pavedimo formos užpildymas ir pasirašymas, taip pat perdavimas mokėjimo paslaugos teikėjui arba pavedimo atlikimas elektroninės bankininkystės būdu, yra „mokėjimo priemonė“, kaip ji suprantama pagal direktyvą.
52. Patikslinus šį klausimą, pasakytina, kad, mano nuomone, direktyva tikrai taikytina pavedimams, tiek inicijuotiems pavedimo forma su asmeniniu mokėtojo parašu, tiek elektroniniu būdu. Jos 4 straipsnio 3 punkte „mokėjimo paslauga“ apibrėžta kaip „bet kuri priede išvardyta veiklos rūšis“, o priedo 3 punkte sakoma, kad „mokėjimo operacijų vykdymas, įskaitant lėšų pervedimą į mokėjimo sąskaitą, atidarytą vartotojo mokėjimo paslaugų teikėjo arba kito mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje: <...> kredito pervedimų vykdymas, įskaitant periodinius pervedimus“.
53. Be to, pavedimas atitinka direktyvos 4 straipsnio 23 punkte išdėstytus kriterijus, nes tai yra tam tikros procedūros, naudojant arba elektroninį būdą, arba popierių, kuriomis remdamasis mokėjimo paslaugos vartotojas ir mokėtojas gali nurodyti savo mokėjimo paslaugų teikėjui, dažnai bankui, pervesti lėšas iš jo sąskaitos į mokėjimo gavėjo sąskaitą, atidarytą pas to gavėjo mokėjimo paslaugų teikėją.
54. Aplinkybę, kad pavedimas turi būti pripažintas mokėjimo priemone, patvirtina ir ECB praktika nurodyti pavedimus („credit transfers“) tarp bendros mokėjimų eurais erdvės [„Single Euro Payments Area“ (SEPA)] mokėjimo priemonių(10).
55. Šią išvadą taip pat patvirtina neseniai atliktas vadinamasis 2013 m. liepos 24 d. poveikio vertinimas (toliau – poveikio vertinimas), pridėtas prie pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2013/36/ES ir 2009/110/EB ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (COM(2013) 547 galutinis, toliau – direktyvos pasiūlymas)(11).
56. Šiame šiuo metu tik anglų kalba prieinamame poveikio vertinime pavedimai („credit transfers“) keliose vietose apibūdinami kaip mokėjimo priemonė, pavyzdžiui, konstatuojant, kad „mokėjimo kortelės, o po jų – pavedimai ir tiesioginis debetas yra populiariausi atsiskaitymo ne grynaisiais pinigais būdai Europos Sąjungoje“(12).
57. Čia reikia prisiminti, kad direktyvos 52 straipsnio 3 dalis skirta mokėjimo gavėjo teisei reikalauti pridėtinio mokesčio („surcharging“), t. y. gavėjo teisei nustatyti, kad mokėtojas padengtų išlaidas, atsiradusias dėl konkrečios mokėjimo priemonės pasirinkimo.
58. Kaip pažymėta poveikio vertinime, pridėtinio mokesčio reikalavimas labai paplitęs, kai naudojamasi mokėjimo kortelėmis(13). Šis konstatavimas yra direktyvos pasiūlymo 63 konstatuojamojoje dalyje(14), tačiau fakto, kad pridėtinio mokesčio fenomenas būdingas tuo atveju, kai naudojamasi mokėjimo kortelėmis, ir net galimybės, jog direktyvos 52 straipsnio 3 dalis buvo parengta remiantis šiuo teiginiu, nepakanka, kad iš jos taikymo srities būtų pašalintos kitos mokėjimo priemonės, kaip antai pavedimai.
59. Bet kuriuo atveju Vokietijos vyriausybės teiginys, kad pasirašyta pavedimo forma nėra mokėjimo priemonė, priešingai nei elektroninės bankininkystės būdu inicijuotas pavedimas, neįtikina. Kaip per posėdį pasakė Komisija, nėra jokios logikos skirtingai vertinti šiuos du tos pačios mokėjimo priemonės, t. y. pavedimo, naudojimo būdus.
60. Taigi į antrąjį klausimą reikėtų atsakyti, kad lėšų pervedimas („credit transfer“), inicijuotas arba asmeniškai mokėtojo pasirašyta mokėjimo forma, arba elektroniniu būdu („Telebanking“), turi būti laikomas „mokėjimo priemone“, kaip ji suprantama pagal direktyvos 4 straipsnio 23 punktą ir 52 straipsnio 3 dalį.
C – Dėl trečiojo prejudicinio klausimo
61. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar direktyvos 52 straipsnio 3 dalies antru sakiniu Austrijos Respublikai leidžiama ZaDiG 27 straipsnio 6 dalyje įtvirtinti pridėtinių mokesčių draudimą, kuris būtų bendrai taikomas ir, konkrečiai kalbant, kuriame nebūtų numatytas skirtumas tarp skirtingų mokėjimo priemonių.
62. Šiuo klausimu Verein für Konsumenteninformation, palaikomas Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Portugalijos vyriausybių ir Komisijos, laikosi nuomonės, kad bendruoju pridėtinių mokesčių draudimu, nustatytu ZaDiG 27 straipsnio 6 dalyje, tinkamai perkeliama nagrinėjamos direktyvos 52 straipsnio 3 dalis.
63. Viena vertus, šia nuostata sudaromos palankios sąlygos, vadovaujantis mokėtojo požiūriu, naudoti veiksmingas mokėjimo priemones, draudžiant mokėjimo gavėjui rinkti papildomus mokesčius, tačiau leidžiant jam siūlyti nuolaidas, kad paskatintų tų mokėjimo priemonių naudojimą, kurios jam atrodytų veiksmingesnės.
64. Kita vertus, šia nuostata skatinama konkurencija didinant kainų skaidrumą, nes dėl papildomų mokesčių, susijusių su tam tikrų mokėjimo priemonių naudojimu, vartotojams sunkiau patikrinti rinkoje esančių kainų pasiūlymus.
65. Be to, Vokietijos vyriausybė ir Komisija mano, kad direktyvos 52 straipsnio 3 dalies antru sakiniu suteikiama didelė vertinimo diskrecija priimant sprendimą bendrai uždrausti ar apriboti pridėtinius mokesčius, kad būtų skatinama konkurencija, sudarytos palankesnės sąlygos naudoti veiksmingas mokėjimo priemones arba užkirstas kelias bet kokiai galimybei mokėjimo gavėjui nustatyti kainas piktnaudžiaujant.
66. T‑Mobile Austria pirmiausia tvirtina, kad direktyvos 52 straipsnio 3 dalimi valstybėms narėms nesuteikiama teisė nustatyti bendrą draudimą, o leidžiama tik uždrausti reikalauti mokesčių už tam tikros mokėjimo priemonės naudojimą.
67. Antra, ji pabrėžia, kad pagal direktyvos 52 straipsnio 3 dalį nustatant tokį draudimą privaloma atsižvelgti į būtinybę skatinti konkurenciją ir naudojimąsi veiksmingomis mokėjimo priemonėmis. Tačiau toks bendrasis draudimas turi vienodą įtaką veiksmingoms ir neveiksmingoms mokėjimo priemonėms. Be to, šiuo klausimu ji pažymi, kad direktyvos 42 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, jog valstybės narės gali nuspręsti uždrausti pridėtinius mokesčius, jeigu jos mano, kad toks draudimas pateisinamas kainų nustatymu piktnaudžiaujant arba kainų nustatymu, kuris gali daryti neigiamą poveikį tam tikros mokėjimo priemonės naudojimui, o ginčijamos sąlygos atveju taip nėra.
68. Trečia, ji teigia, kad, aiškinant direktyvą atsižvelgiant į profesinės veiklos laisvę ir į nuosavybės teisę (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 15 ir 17 straipsniai), turėtų būti leidžiama reikalauti padengti papildomas išlaidas, patiriamas dėl neveiksmingų mokėjimo būdų, kaip antai pavedimo formų.
69. Aš savo ruožtu pritariu Verein für Konsumenteninformation, Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Portugalijos vyriausybių ir Komisijos nuomonei.
70. Kaip ir Vokietijos vyriausybė bei Komisija, manau, kad direktyvos 52 straipsnio 3 dalies tekstu valstybėms narėms suteikiama didelė vertinimo diskrecija sprendžiant, ar ir kaip jos nori pasinaudoti galimybe uždrausti ar apriboti pridėtinius mokesčius. Antrame šios dalies sakinyje aiškiai nustatyta, kad „valstybės narės gali uždrausti arba apriboti teisę reikalauti mokesčio“, o vienintelis apribojimas yra tai, kad nustatant šią priemonę turi būti atsižvelgta į „būtinybę skatinti konkurenciją ir naudojimąsi veiksmingomis mokėjimo priemonėmis“.
71. Direktyvos 42 konstatuojamojoje dalyje patvirtinama, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė suteikti valstybėms narėms tokią didelę vertinimo diskreciją. Pagal šią konstatuojamąją dalį „valstybės narės gali nuspręsti drausti ar apriboti [pridėtinio mokesčio reikalavimą], kai jų nuomone toks draudimas ar apribojimas gali būti pagrįstas dėl piktnaudžiavimo nustatant kainas arba kainų nustatymo, kuris gali daryti neigiamą poveikį tam tikros mokėjimo priemonės naudojimui <...>“(15).
72. Taigi valstybės narės gali net ir bendrai uždrausti ar apriboti pridėtinio mokesčio reikalavimą, siekdamos skatinti konkurenciją ir naudojimąsi veiksmingomis mokėjimo priemonėmis arba užkirsti kelią kainų nustatymui piktnaudžiaujant.
73. T‑Mobile Austria primygtinai pabrėžia žodžių „tam tikra mokėjimo priemonė“(16) vartojimą direktyvos 52 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje ir teigia, kad negalima bendrai uždrausti reikalauti pridėtinių mokesčių. Tuo remdamasi ji tvirtina, kad direktyva suteikia valstybėms narėms galimybę uždrausti ar apriboti pridėtinius mokesčius tik kalbant apie konkrečias mokėjimo priemones su sąlyga, kad kiekvienas draudimas ar apribojimas būtų įvestas „atsižvelg[iant] į būtinybę skatinti konkurenciją ir naudojimąsi veiksmingomis mokėjimo priemonėmis“.
74. Mano nuomone, logiška, kad direktyvos 52 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje kalbama apie „tam tikrą mokėjimo priemonę“, nes negalėjo būti svarstomas klausimas, ar mokėjimo paslaugų teikėjui uždrausti trukdyti mokėjimo gavėjui taikyti pridėtinius mokesčius tik tais atvejais, kai pastarasis norėtų juos taikyti visoms mokėjimo priemonėms. Vis dėlto akivaizdu, kad loginė išvada yra tai, jog šie žodžiai nebevartojami antrame šios dalies sakinyje, ir valstybės narės gali laisvai nustatyti pridėtinių mokesčių draudimo ar apribojimo apimtį (pavyzdžiui, įtraukdamos tik tam tikras mokėjimo priemones).
75. Per teismo posėdį Austrijos vyriausybė paminėjo priežastis, kurios paskatino Austrijos įstatymų leidėją bendrai uždrausti pridėtinius mokesčius. ZaDiG 27 straipsnio 6 dalies aiškinamajame memorandume kalbama apie skaidrumo siekį ir konkurencijos skatinimą(17). Nors būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų patvirtinti tą, ką nusprendė apeliacinės instancijos teismas, t. y. kad nustatant bendrą pridėtinių mokesčių draudimą buvo pakankamai „atsižvelgta“ į direktyvos 52 straipsnio 3 dalyje paminėtus bendrojo intereso argumentus(18), man atrodo, kad Austrijos įstatymų leidėjas paisė vertinimo diskrecijos, kuri jam suteikta šiuo straipsniu ir direktyvos 42 konstatuojamąja dalimi, ribų. Kalbant apie direktyvos 52 straipsnio 3 dalyje paminėtus bendrojo intereso tikslus, manau, vertėtų pateikti kelis papildomus pamąstymus.
76. Poveikio vertinimas parodė, kad pridėtinių mokesčių taikymas dažnai lemia, kad kai kurie verslininkai nustato kainas piktnaudžiaudami, t. y. reikalauja neproporcingai didelių mokesčių, palyginti su išlaidomis, kylančiomis verslininkui užbaigiant sandorį, ypač tais atvejais, kai vartotojai negali išvengti papildomų mokesčių naudodamiesi kita mokėjimo priemone(19).
77. Remiantis tuo pačiu vertinimu, aiškėja, kad pridėtiniai mokesčiai taip pat naudojami siekiant gauti daugiau pajamų, o ne perkelti mokėtojui tikruosius mokesčius, kuriuos jam taikė mokėjimo paslaugos teikėjas už mokėjimo priemonės naudojimą(20).
78. Būtent dėl siekio užkirsti kelią tokioms piktnaudžiavimo rūšims ir didelio sunkumo tiksliai nustatyti tikrų išlaidų ir reikalaujamų mokesčių santykį pagal direktyvos 52 straipsnio 3 dalį valstybės narės turi galimybę paprasčiausiai uždrausti pridėtinius mokesčius(21).
79. Nagrinėjamu atveju kilo klausimas, ar 3 EUR mokestis, kurio iš mokėtojų reikalavo T‑Mobile Austria, atitiko tikrąsias jos patirtas išlaidas dėl mokėtojo sprendimo apmokėti sąskaitą pavedimu. Kaip pažymėjo Prancūzijos vyriausybė, nacionaliniu ar europiniu pavedimu lėšas gaunančio gavėjo išlaidos paprastai yra labai mažos arba jų iš viso nėra. Išskyrus atvejus, kai pavedimo nurodymas nevisiškai užpildytas, lėšos į gavėjo sąskaitą įskaitomos automatiškai, mokėjimo paslaugos teikėjui neatliekant jokių aktyvių veiksmų.
80. Tačiau savo rašytinėse pastabose T‑Mobile Austria teigė, kad dėl mokėjimų, atliktų naudojant pavedimo formą, apdorojimo patiriama didelių išlaidų, bet nepateikė jokių papildomų paaiškinimų. Tokių paaiškinimų T‑Mobile Austria nepateikė ir dėl Prancūzijos vyriausybės argumentų, nes nedalyvavo teismo posėdyje.
81. Taigi visiškai įmanoma, kad T‑Mobile Austria taikomu 3 EUR mokesčiu už kiekvieną pavedimą buvo siekiama ne perkelti klientams jos patiriamas išlaidas, o atgrasyti klientus nuo sąskaitų apmokėjimo pavedimais, nes, priešingai nei automatinis atskaitymas, be kita ko, tiesioginiu debetu, pavedimas neleidžia mokėjimo gavėjui inicijuoti mokėjimo operacijos. Tokia praktika prieštarautų direktyvos 52 straipsnio 3 daliai, kuria gavėjams leidžiama arba reikalauti mokesčio už tikras išlaidas, arba siūlyti nuolaidas, siekiant skatinti mokėtojus naudoti, gavėjo požiūriu, veiksmingesnes mokėjimo priemones. Todėl Austrijos įstatymų leidėjo sprendimas uždrausti pridėtinius mokesčius tikrai atitiko direktyvos 42 konstatuojamojoje dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytą tikslą, t. y. užkirsti kelią kainų nustatymui piktnaudžiaujant.
82. Dėl direktyvos 52 straipsnio 3 dalyje paminėto konkurencijos skatinimo pažymėtina, kad reikia atsižvelgti į viešąjį interesą, susijusį su kainų skaidrumu, kuris ginamas tokia nuostata kaip ZaDiG 6 straipsnis(22). Kaip nurodė Austrijos vyriausybė, bendras pridėtinių mokesčių draudimas užkerta kelią tam, kad tam tikros mokėjimo priemonės naudojimo atveju įmonė reikalautų iš kliento didesnės galutinės kainos nei ta, kuri nurodyta jos pranešimuose ir kurią klientas palygino su kitais kainų pasiūlymais.
83. Taip pat reikia atsižvelgti į pagrindinėje byloje nagrinėjamo sektoriaus požymius. Tarp judriojo telefono ryšio operatorių yra didelė konkurencija dėl abonemento tarifų, kainų už minutę arba fiksuotų tarifų. Kaip pažymėjo Austrijos vyriausybė, priimdami sprendimą įsigyti konkretų abonementą, vartotojai lygina būtent šiuos tarifus, o ne su mokėjimo priemonės naudojimu susijusius mokesčius.
84. Dėl veiksmingų mokėjimų priemonių naudojimo skatinimo, kuris taip pat paminėtas direktyvos 52 straipsnio 3 dalyje, T‑Mobile Austria pagrįstai pažymi būtinybę atsižvelgti tiek į mokėjimo gavėjų, tiek į mokėtojų interesus. Nors šių dviejų grupių interesai dažnai priešingi, direktyvoje nenustatyta nieko, kas reikalautų teikti pirmenybę vienos iš jų interesams, palyginti su kitos interesais.
85. Vis dėlto nereikia pamiršti, kad direktyvos 52 straipsnio 3 dalimi ir ZaDiG 27 straipsnio 6 dalimi T‑Mobile Austria leidžiama suteikti savo klientams nuolaidą, siekiant skatinti juos naudoti tas mokėjimo priemones, kurios, jos požiūriu, yra veiksmingesnės.
86. Net jeigu T‑Mobile Austria mano, kad automatinis atskaitymas yra veiksmingiausia mokėjimo priemonė, kai kurie mokėtojai dėl savo banko sąskaitos rūšies arba noro prieš mokant patikrinti sąskaitą dar gali teikti pirmenybę pavedimui.
87. Kaip pažymėjo Verein für Konsumenteninformation, kai kurie vartotojai turi tokias banko sąskaitas, iš kurių negalimas automatinis atskaitymas arba galimas tik labai mažų sumų atskaitymas (pvz., studentai ar minimalią pensiją gaunantys asmenys ir pan.). Tokiu atveju, jei sąskaitos likučio nepakanka atskaitymui atlikti, atmetimo išlaidų bankas pareikalaus iš mokėtojo, o ne iš gavėjo, ir tai nesukelia papildomų išlaidų gavėjui. Taigi, vadovaujantis šių vartotojų požiūriu, pavedimas yra veiksmingiausia mokėjimo priemonė, nes jie gali pasirinkti jo atlikimo datą, kai jų sąskaitoje yra pakankamas likutis mokėjimui atlikti, laikydamiesi mokėjimo gavėjo nustatyto termino. Be to, priešingai nei automatinio atskaitymo atveju, kai daromas pavedimas, vartotojas gali patikrinti sąskaitą prieš atlikdamas mokėjimą. Kitaip tariant, mokėjimo priemonės veiksmingumas neturi būti vertinamas remiantis vien mokėjimo gavėjo požiūriu.
88. Be to, tam tikra nuostata, kaip antai ZaDiG 27 straipsnio 6 dalis, kuria nustatomos naudojimosi profesinės veiklos laisve gerbiant konkurenciją, mokėjimų veiksmingumą ir vartotojus taisyklės ir reikiama praktika, negali kelti grėsmės, kaip tvirtina T‑Mobile Austria, jos pagrindinėms teisėms, visų pirma jos nuosavybės teisei ir jos teisei laisvai verstis profesine veikla, kurios įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 15 ir 17 straipsniuose.
89. Taip pat atmestinas T‑Mobile Austria argumentas, susijęs su 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB(23), 19 straipsniu. Pagal šį straipsnį valstybė narė privalo uždrausti „prekiautojams už konkrečių mokėjimo priemonių naudojimą imti iš vartotojų mokesčius, kurie viršija prekiautojo išlaidas, patiriamas naudojantis [tam tikromis mokėjimo priemonėmis]“. Šis valstybėms narėms nustatytas įpareigojimas nenumato nieko, kas trukdytų jų teisei apskritai uždrausti pridėtinius mokesčius.
90. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, mano nuomone, į trečiąjį klausimą reikėtų atsakyti, kad direktyvos 52 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja netrukdoma taikyti nacionalinių nuostatų, kaip antai ZaDiG 27 straipsnio 6 dalies, kuriomis mokėjimo gavėjams bendrai ir nenumatant skirtumo tarp įvairių mokėjimo priemonių draudžiama reikalauti pridėtinių mokesčių.
91. Ši išvada nebūtų kitokia, jeigu dėl antrojo klausimo Teisingumo Teismas nuspręstų, kad elektroniniu būdu arba naudojant popierinę formą atlikti pavedimai ir pasirašyta pavedimo forma nėra mokėjimo priemonės.
92. Tokiu atveju, kaip pažymėjo Verein für Konsumenteninformation ir Vokietijos vyriausybė, valstybės narės vis tiek turėtų teisę uždrausti pridėtinius mokesčius, kai mokėjimas atliekamas pavedimu, nes, remiantis direktyvos 86 straipsniu, jos 52 straipsnio 3 dalis nėra suderinta nuostata. Taigi toks sprendimas priklausytų valstybių narių kompetencijai, nes direktyva nebūtų taikytina.
D – Teismo sprendimo poveikio apribojimas laiko atžvilgiu
93. Jeigu Teisingumo Teismas padarytų išvadą, kad pavedimas laikytinas mokėjimo priemone, kaip ji suprantama pagal direktyvą, ir kad direktyvos 52 straipsnio 3 dalimi nėra draudžiamas bendrasis pridėtinių mokesčių draudimas, kaip nustatytasis ZaDiG 27 straipsnio 6 dalyje, T‑Mobile Austria prašo apriboti teismo sprendimo poveikį laiko atžvilgiu.
94. Anot T‑Mobile Austria, minėtu atveju galėtų kilti didelių finansinių pasekmių telekomunikacijos įmonėms ne tik Austrijoje, bet ir visose kitose valstybėse narėse, kurios leidžia taikyti pridėtinius mokesčius, ir kitų ekonomikos sektorių įmonėms, kurios šiose valstybėse narėse reikalauja pridėtinių mokesčių.
95. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Sąjungos teisės normos išaiškinimas, kurį pateikia Teisingumo Teismas įgyvendindamas SESV 267 straipsniu jam suteiktą kompetenciją, paaiškina ir patikslina šios normos prasmę ir apimtį, kaip ji turi arba turėjo būti suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo momento. Iš to darytina išvada, kad taip išaiškintą normą pats teismas gali ir turi taikyti net tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado ir buvo užmegzti prieš priimant sprendimą dėl prašymo išaiškinti, jei, be to, įvykdytos sąlygos, leidžiančios kompetentinguose teismuose nagrinėti ginčą dėl tos normos taikymo(24).
96. Todėl Teisingumo Teismas tik išimtiniais atvejais, taikydamas bendrąjį teisinio saugumo principą, kuris yra Sąjungos teisės sistemos dalis, gali apriboti visų suinteresuotųjų asmenų galimybę pasinaudoti jo išaiškinta norma ginčijant sąžiningai nustatytus teisinius santykius. Kad būtų galima nuspręsti dėl tokio apribojimo, turi būti tenkinami du esminiai kriterijai, t. y. suinteresuotųjų asmenų sąžiningumas ir didelių sunkumų rizika(25).
97. Kaip byloje, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Santander Asset Management SGIIC ir kt., pažymėjo Teisingumo Teismas, „tokį sprendimo būdą Teisingumo Teismas taikė tik labai konkrečiomis aplinkybėmis, be kita ko, kai egzistavo sunkių ekonominių pasekmių atsiradimo rizika, ypač kylanti dėl didelio sąžiningai ir remiantis teisės nuostatomis, kurios laikytos teisėtai galiojančiomis, sukurtų teisinių santykių skaičiaus, ir paaiškėjus, jog asmenys ir nacionalinės valdžios institucijos buvo paskatintos elgtis Sąjungos teisės neatitinkančiu būdu dėl objektyvaus ir didelio neapibrėžtumo dėl Sąjungos teisės nuostatų turinio, prie kurio galbūt prisidėjo ir kitų valstybių narių ar Komisijos elgesys“(26).
98. Nagrinėjamu atveju, kaip Teisingumo Teismas nusprendė byloje, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Santander Asset Management SGIIC ir kt., T‑Mobile Austria „nepateikė duomenų, kurie leistų Teisingumo Teismui įvertinti, ar [jai] iš tikrųjų kyla sunkių ekonominių padarinių grėsmė“(27). Be to, nors savo rašytinėse pastabose ji tik paminėjo „rimtas ekonomines pasekmes“, ji nedalyvavo teismo posėdyje, kuriame būtų galėjusi paaiškinti šį punktą ir įvertinti mokesčius, kurių neteisėtai reikalavo iš savo klientų.
99. Be to, nebuvo „objektyvaus ir didelio neapibrėžtumo dėl Sąjungos teisės nuostatų turinio, prie kurio galbūt prisidėjo ir kitų valstybių narių ar Komisijos elgesys“, nes, kaip rodo poveikio vertinimas, keturiolika valstybių narių apskritai uždraudė pridėtinius mokesčius(28), Komisija niekuomet nebandė priešintis šiems teisės aktams ir netgi viena iš pridėtinius mokesčius leidžiančių valstybių narių vyriausybių, t. y. Vokietijos vyriausybė, įstojo į bylą palaikydama poziciją, kad bendras pridėtinių mokesčių draudimas, kaip nustatytasis ZaDiG 27 straipsnio 6 dalyje, suderinamas su direktyvos 52 straipsnio 3 dalimi.
100. Iš išdėstytų argumentų darytina išvada, kad nereikia riboti teismo sprendimo poveikio laiko atžvilgiu.
VI – Išvada
101. Taigi siūlau Teisingumo Teismui į Oberster Gerichtshof pateiktus klausimus atsakyti taip:
1. 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB, 52 straipsnio 3 dalis taikoma judriojo telefono ryšio operatoriaus, kaip mokėjimų gavėjo, ir jo kliento (vartotojo), kaip mokėtojo, sutartiniams santykiams.
2. Lėšų pervedimas („credit transfer“), inicijuotas arba asmeniškai mokėtojo pasirašyta mokėjimo forma, arba elektroniniu būdu („Telebanking“), turi būti laikomas „mokėjimo priemone“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 23 punktą ir 52 straipsnio 3 dalį.
3. Direktyvos 2007/64 52 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja netrukdoma taikyti nacionalinių nuostatų, kaip antai Įstatymo dėl mokėjimo paslaugų (Zahlungsdienstegesetz) 27 straipsnio 6 dalies, kuriomis mokėjimo gavėjams bendrai ir nenumatant skirtumo tarp įvairių mokėjimo priemonių draudžiama reikalauti pridėtinių mokesčių.