Byla C-228/06

Mehmet Soysal

ir

Ibrahim Savatli

prieš

Vokietijos Federacinę Respubliką

(Oberverwaltungsgericht Berlin-Brandenburg prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvė teikti paslaugas – Pareiga turėti vizą norint įvažiuoti į valstybės narės teritoriją“

Sprendimo santrauka

1.        Tarptautiniai susitarimai – EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalies „standstill“ taisyklė

(EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis)

2.        Tarptautiniai susitarimai – EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalies „standstill“ taisyklė

(EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas; EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis)

1.        EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad Susitariančiosios Šalys susilaiko nuo naujų įsisteigimo laisvės ar laisvės teikti paslaugas apribojimų viena kitos atžvilgiu įvedimo, veikia tiesiogiai. Iš tiesų šioje nuostatoje aiškiais, tiksliais ir besąlygiškais žodžiais įtvirtinta nedviprasmiška „standstill“ sąlyga, kuri išreiškia Susitariančiųjų Šalių prisiimtą įsipareigojimą, teisiškai suformuluotą kaip paprasčiausias susilaikymas. Todėl teisėmis, kurias ši nuostata suteikia Turkijos piliečiams, kuriems ji yra taikoma, gali būti remiamasi valstybių narių teismuose.

Be to, automobilių vairuotojai turkai, dirbantys Turkijoje įsteigtoje įmonėje ir teisėtai teikiantys paslaugas valstybėje narėje, gali pagrįstai remtis Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalimi, nes paslaugų teikėjo darbuotojai yra būtini, kad šis galėtų teikti savo paslaugas.

(žr. 45–46 punktus)

2.        EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad Susitariančiosios Šalys susilaiko nuo naujų įsisteigimo laisvės ar laisvės teikti paslaugas apribojimų viena kitos atžvilgiu įvedimo, turi būti aiškinama kaip draudžianti įsigaliojus šiam protokolui įvesti reikalavimą turėti vizą, kad Turkijos piliečiai galėtų įvažiuoti į valstybės narės teritoriją turėdami tikslą šioje valstybėje narėje teikti paslaugas Turkijoje įsteigtos įmonės vardu, nes protokolo įsigaliojimo metu tokios vizos nebuvo reikalaujama.

Iš tiesų minėta nuostata apskritai draudžia bet kokią naują priemonę, kurios tikslas ar pasekmė būtų tai, jog Turkijos piliečiui naudojimosi įsisteigimo laisve ar laisve teikti paslaugas nacionalinėje teritorijoje sąlygos būtų numatytos labiau ribojančios nei tos, kurios jo atžvilgiu buvo taikomos atitinkamoje valstybėje narėje Papildomo protokolo įsigaliojimo metu (1973 m. sausio 1 d.).

Kalbant apie Turkijos piliečius, kurie valstybės narės teritorijoje ketina pasinaudoti asociacijos susitarime numatyta laisvo paslaugų judėjimo teise, pažymėtina, kad nacionalinės teisės aktas, nustatantis šiai veiklai sąlygą gauti vizą, kurios, beje, negalima reikalauti iš Bendrijos piliečių, gali faktiškai trukdyti naudotis šia laisve dėl visų pirma papildomų ir nuolatinių administracinių bei finansinių išlaidų, kurių patiriama siekiant gauti tokį ribotos galiojimo trukmės leidimą. Be to, tuo atveju, kai priimamas sprendimas atmesti prašymą išduoti vizą, tokio pobūdžio teisės aktas kliudo pasinaudoti šia laisve.

Iš to išplaukia, kad tokio teisės akto, kurio 1973 m. sausio 1 d. nebuvo, pasekmė yra bent jau ta, kad Turkijos piliečiams naudojimosi ekonominėmis laisvėmis, kurias užtikrina asociacijos susitarimas, sąlygos būtų nustatytos labiau ribojančios nei sąlygos, taikytos atitinkamoje valstybėje narėje Papildomo protokolo įsigaliojimo metu. Tokiomis aplinkybėmis toks teisės aktas yra „naujas“ Turkijoje gyvenančių Turkijos piliečių teisės laisvai teikti paslaugas atitinkamoje valstybėje narėje „apribojimas“ Papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalies prasme.

Šios išvados negali paneigti aplinkybė, kad šis nacionalinės teisės aktas tik įgyvendina Bendrijos antrinės teisės nuostatą. Šiuo atžvilgiu Bendrijos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybė Bendrijos antrinės teisės atžvilgiu reikalauja ją aiškinti kuo labiau atsižvelgiant į šiuos susitarimus.

Tačiau EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo papildomo protokolo 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta „standstill“ sąlyga nėra kliūtis priimti taisykles, kurios vienodai taikomos Turkijos piliečiams ir Bendrijos piliečiams.

(žr. 47, 55–59, 61–62 punktus ir rezoliucinę dalį)