BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. kovo 28 d.(*)

„Valstybės pagalba – Oro transporto bendrovei suteikta paskola, kurią galima įskaičiuoti į nuosavą kapitalą – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka – Oro transporto bendrovės turto pardavimas – Sprendimas, kuriuo pasibaigus preliminaraus tyrimo etapui konstatuojamas pagalbos nebuvimas – Ieškinys dėl panaikinimo – Teisė pareikšti ieškinį – Suinteresuotoji šalis – Priimtinumas – Rimti sunkumai – Kompetencija – Pareiga motyvuoti“

Byloje T‑123/09

Ryanair Ltd, įsteigta Dubline (Airija), atstovaujama advokatų E. Vahida ir I.‑G. Metaxas‑Maragkidis,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą L. Flynn, D. Grespan ir E. Righini,

atsakovę,

palaikomą

Italijos Respublikos, atstovaujamos avvocati dello Stato G. Palmieri ir P. Gentili,

ir

Alitalia – Compagnia Aerea Italiana SpA, įsteigtos Fiumicino (Italija), atstovaujamos advokatų G. M. Roberti, G. Bellitti ir I. Perego,

įstojusių į bylą šalių,

dėl prašymo iš dalies panaikinti 2008 m. lapkričio 12 d. Komisijos sprendimą 2009/155/EB dėl 300 mln. EUR paskolos, kurią Italija skyrė bendrovei Alitalia Nr. C 26/08 (ex NN 31/08) (OL L 52, 2009 p. 3), ir prašymo panaikinti 2008 m. lapkričio 12 d. Komisijos sprendimą C(2008) 6745 galutinis dėl valstybės pagalbos N 510/2008 – Italija – Oro transporto bendrovės Alitalia turto pardavimas

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas S. Papasavvas (pranešėjas), teisėjai V. Vadapalas ir K. O’Higgins,

posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. birželio 30 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Alitalia SpA yra oro transporto bendrovė, kurios 49,9 % akcijų priklauso Italijai.

2        2006 m. gruodžio mėn. po kelių nesėkmingų bandymų pataisyti finansinę Alitalia padėtį ir po tarptautinių aljansų paieškų Italijos valdžios institucijos nusprendė parduoti jų turimą Alitalia kapitalo dalį. 2006 m. gruodžio 29 d. Italijos ekonomikos ir finansų ministerija paskelbė kvietimą pareikšti susidomėjimą. Tačiau ši procedūra 2007 m. liepos 18 d. buvo nutraukta, nes pateikti pasiūlymai buvo atsiimti.

3        2007 m. rugsėjo mėn. Alitalia paskyrė banką finansiniu konsultantu, kad būtų nustatyti galimi Alitalia partneriai. Vertindama gautus pasiūlymus Alitalia valdyba tinkamiausiu pripažino Air France–KLM pateiktą pasiūlymą. Tačiau, nesant susitarimo su profesinėmis organizacijomis, 2008 m. balandžio 21 d. Air France–KLM savo pasiūlymą atsiėmė.

4        Per 2008 m. balandžio 23 d. vykusį susitikimą Italijos valdžios institucijos Europos Bendrijų Komisiją informavo apie tai, kad Italijos Ministrų Taryba Dekretu įstatymu Nr. 80 dėl neatidėliotinų priemonių siekiant užtikrinti oro transporto viešosios paslaugos teikimą (decreto–legge n° 80, Misure urgenti per assicurare il pubblico servizio di trasporto aereo; GURI Nr. 97, 2008 m. balandžio 24 d., p. 5, toliau – Dekretas įstatymas Nr. 80) tą pačią dieną nusprendė, jog Italijos Respublika skiria 300 mln. EUR paskolą Alitalia.

A –  Administracinė procedūra

5        Negavusi išankstinio pranešimo apie tai, kad Italijos Respublika skiria 300 mln. EUR paskolą Alitalia, Komisija, remdamasi 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties [88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 11 straipsnio 1 dalimi, 2008 m. balandžio 24 d. raštu Italijos valdžios institucijų paprašė patvirtinti, kad tokia paskola tikrai suteikta, pateikti visą informaciją, kuri gali būti naudinga vertinant tokią priemonę pagal EB 87 ir 88 straipsnius, taip pat sustabdyti šios paskolos teikimą ir pranešti apie priemones, kurių imtasi tam, kad būtų įvykdytas šis įsipareigojimas pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.

6        2008 m. balandžio 29 d. ieškovė Ryanair Ltd, remdamasi Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnio 2 dalimi, Komisijai pateikė skundą dėl bendrovei Alitalia suteiktos valstybės pagalbos paskolos, kurią Italijos valdžios institucijos skyrė šiai bendrovei, forma.

7        2008 m. gegužės 20 d. raštu Komisija ieškovei pranešė, kad 2008 m. balandžio 24 d. raštu ji yra paprašiusi Italijos valdžios institucijų informacijos ir kad ji atliks tyrimą remdamasi šia informacija ir skunde pateiktais duomenimis.

8        2008 m. gegužės 30 d. raštu Italijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie 2008 m. gegužės 27 d. priimtą Dekretą įstatymą Nr. 93 dėl neatidėliotinų nuostatų siekiant apsaugoti namų ūkių perkamąją galią (decreto–legge n° 93, Disposizioni urgenti per salvaguardare il potere di acquisto delle famiglie; GURI Nr. 124, 2008 m. gegužės 28 d., p. 3, toliau – Dekretas įstatymas Nr. 93), kuriame numatyta Alitalia galimybė paskolos sumą įskaičiuoti į nuosavą kapitalą. Tą pačią dieną ieškovė Komisijai pateikė naują skundą dėl 300 mln. EUR paskolos, kurią Italijos valdžios institucijos skyrė Alitalia, pavertimo nuosavu kapitalu.

9        2008 m. birželio 3 d. Dekretu įstatymu Nr. 97 dėl neatidėliotinų nuostatų valstybės lėšų skyrimo mechanizmų priežiūros ir skaidrumo klausimu, taip pat mokesčių ir terminų pratęsimo klausimais (decreto–legge n° 97, Disposizioni urgenti in materia di monitoraggio e trasparenza dei meccanismi di allocazione della spesa pubblica, nonche’ in materia fiscale e di proroga di termini; GURI Nr. 128, 2008 m. birželio 3 d., p. 5, toliau – Dekretas įstatymas Nr. 97) Italijos valdžios institucijos ėmėsi naujų veiksmų siekdamos rasti vieną ar kelis Alitalia įgijėjus. Reikėjo atrinkti vieną ar kelias bendroves, kurios turėtų išimtines teises trečiųjų asmenų arba savo vardu skatinti pateikti pasiūlymus įgyti Alitalia kontrolę. Pasibaigus atitinkamai atrankos procedūrai Italijos Ministrų Taryba šiam tikslui pasirinko banką.

B –  Sprendimas pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą

10      2008 m. birželio 12 d. raštu Komisija Italijos valdžios institucijoms pranešė apie savo 2008 m. birželio 11 d. sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą dėl priemonių, susijusių su 300 mln. EUR paskola, kurią šios institucijos skyrė Alitalia ir kuri buvo patvirtinta Dekretu įstatymu Nr. 80, ir su Dekrete įstatyme Nr. 93 numatyta šios bendrovės galimybe paskolos sumą įskaičiuoti į nuosavą kapitalą. Tą pačią dieną Komisija atsakė į antrąjį ieškovės skundą ir ją informavo apie priimtą sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą bei paragino pateikti pastabas.

11      2008 m. rugpjūčio 18 d. ieškovė pateikė savo pastabas dėl sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą.

12      Dekretu įstatymu Nr. 134 dėl neatidėliotinų nuostatų sunkumų patiriančių didelių įmonių restruktūrizavimo klausimu (decreto–legge n° 134, Disposizioni urgenti in materia di ristrutturazione di grandi imprese in crisi; GURI Nr. 201, 2008 m. rugpjūčio 28 d., p. 3, toliau – Dekretas įstatymas Nr. 134) buvo padaryti tam tikri ypatingosios administracinės procedūros, taikomos labai didelėms įmonėms, veikiančioms esminių viešųjų paslaugų sektoriuje, pakeitimai.

13      Nukrypstant nuo Įstatyminio dekreto Nr. 270 dėl nemokioms didelėms įmonėms taikomo ypatingojo administravimo naujos tvarkos pagal 1998 m. liepos 30 d. Įstatymo Nr. 274 1 straipsnį (decreto legislativo n° 270, Nuova disciplina dell’amministrazione straordinaria delle grandi imprese in stato di insolvenza, a norma dell’articolo 1 della legge 30 luglio 1998, n° 274; GURI Nr. 185, 1999 m. rugpjūčio 9 d., p. 11, toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 270), kuris taikomas sunkumų patiriančioms įmonėms Italijoje, buvo leidžiama įmonėms, vykdančioms veiklą esminių viešųjų paslaugų sektoriuje, nedelsiant taikyti ypatingąją administracinę procedūrą, kol jos dar nepripažintos nemokiomis. Be to, buvo numatyta, kad turi būti galimybė sanuoti minėtas įmones jų turtą pagal derybų procedūrą parduodant įgijėjams, galintiems užtikrinti paslaugos tęstinumą vidutinės trukmės laikotarpiu, tai, kad įsikišti reikia skubiai ir tai, kad turi būti laikomasi Italijos teisės aktuose bei Italijos Respublikos ratifikuotose sutartyse numatytų reikalavimų. Tačiau šiai galimybei buvo taikomas reikalavimas, kad turto pardavimo kainos atitiktį rinkos kainai turi patikrinti nepriklausomas ekspertas, paskirtas Italijos ekonominės plėtros ministerijos.

14      2008 m. rugpjūčio 29 d. Alitalia paprašė Tribunale di Roma (Romos teismas) konstatuoti, kad ji yra nemoki. Tos pačios dienos Italijos Ministrų Tarybos pirmininko dekretu jos atžvilgiu buvo pradėta ypatingoji administracinė procedūra.

15      2008 m. rugsėjo 1 d. Compagnia Aerea Italiana SpA (toliau – CAI) pateikė preliminarų negalutinį pasiūlymą įsigyti tam tikrą grupės, kuriai priklausė Alitalia (toliau – Alitalia grupė), bendrovių turtą, jeigu profesinės organizacijos sutiktų, kad buvę minėtos grupės darbuotojai būtų įdarbinti pagal naujas darbo sąlygas.

16      Pagal Dekreto įstatymo Nr. 134 1 straipsnio 4c dalį 2008 m. rugsėjo 4 d. ministro dekretu bankas buvo paskirtas nepriklausomu ekspertu siekiant patikrinti turto pardavimo kainos atitiktį rinkos kainai. Tą pačią dieną buvo įkurtas priežiūros komitetas, kurio užduotis, be kita ko, pateikti sutikimą dėl ypatingojo vykdytojo pasiūlyto turto pardavimo.

17      2008 m. rugsėjo 14 d., nepavykus deryboms su profesinėmis organizacijomis, CAI atsiėmė savo preliminarų pasiūlymą.

18      2008 m. rugsėjo 15 d. ypatingoji administracinė procedūra buvo išplėsta taip, kad apimtų visą Alitalia grupę.

19      2008 m. rugsėjo 22 d. ypatingasis vykdytojas išplatino kvietimą pareikšti susidomėjimą įsigyti visą Alitalia grupės turtą, kuris kitą dieną buvo paskelbtas nacionalinėje ir tarptautinėje spaudoje. Šiame kvietime pareikšti susidomėjimą jis nurodė savo ketinimą parduoti minėtą turtą taikant derybų procedūrą. Potencialūs įgijėjai buvo paraginti kreiptis į jį iki 2008 m. rugsėjo 30 d.

20      2008 m. rugsėjo 25 d. CAI dar kartą pateikė savo negalutinį pasiūlymą, nurodydama tas pačias sąlygas kaip ir nurodytosios rugsėjo 1 d. pateiktame pasiūlyme (žr. šio sprendimo 15 punktą) ir pažymėjo, kad pasiūlymas galioja iki 2008 m. spalio 15 d.; vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2008 m. spalio 31 d.

21      2008 m. spalio 2 d. ieškovė Komisijai pateikė trečią skundą dėl Dekreto įstatymo Nr. 134 ir kitų priemonių, susijusių su Alitalia grupės turto pardavimu, priėmimo.

22      2008 m. spalio 14 d. raštu Italijos valdžios institucijos Komisijai pranešė apie Alitalia grupės turto pardavimo procedūrą ir teisinio saugumo tikslais paprašė patvirtinti, kad:

–        taikant pranešime aprašytą ypatingąją administracinę procedūrą parduodamo turto įgijėjams nėra suteikiama valstybės pagalba,

–        tai, kad tam tikrą Alitalia [grupės] turtą galimai įgis trečiosios šalys pagal kokį nors jau suformuluotą pasiūlymą, nelemia įmonės, kuriai taikoma ypatingoji administracinė procedūra, ekonominio tęstinumo, dėl kurio Alitalia skolos galėtų būti perduotos įgijėjui ir atsirastų, be kita ko, pareiga susigrąžinti Alitalia suteiktą neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą.

23      Tuo pačiu metu kaip ir šį pranešimą, be trečio ieškovės skundo (žr. šio sprendimo 21 punktą), Komisija gavo tris skundus, kuriuos pateikė kitos oro transporto bendrovės ir Europos pigių skrydžių oro transporto bendrovių asociacija (ELFAA).

24      2008 m. spalio 27 d. Dekretas įstatymas Nr. 134 buvo pakeistas Įstatymu Nr. 166 dėl Dekreto įstatymo Nr. 134 dėl neatidėliotinų nuostatų sunkumų patiriančių didelių įmonių restruktūrizavimo klausimu pakeitimo į įstatymą su pakeitimais (legge n° 166, Conversione in legge, con modificazioni, del decreto–legge 28 agosto 2008, n° 134, recante disposizioni urgenti in materia di ristrutturazione di grandi imprese in crisi; GURI Nr. 252, 2008 m. spalio 27 d., p. 4).

25      2008 m. spalio 30 d. raštu ieškovė Komisijai pateikė papildomą skundą dėl tam tikrų priemonių, kurios jai kėlė nerimą, t. y., be kita ko, iš Italijos oro uostų išvykstančio kiekvieno keleivio įlaipinimo municipalinio mokesčio padidinimas iki 3 EUR, kuriomis Italijos valdžios institucijos, ieškovės manymu, siekė finansuoti atleidimo iš darbo kompensacijų mokėjimą buvusiems Alitalia darbuotojams, ir dėl spaudos atskleisto tam tikrų CAI akcininkų ir tam tikrų nepriklausomo eksperto akcininkų, kurie yra tie patys asmenys, tariamo interesų konflikto.

26      2008 m. spalio 31 d. CAI pateikė ypatingajam vykdytojui galutinį pasiūlymą įsigyti tam tikrą turtą, susijusį su Alitalia keleivių pervežimo oro transportu veikla. Šį pasiūlymą Italijos valdžios institucijos Komisijai perdavė 2008 m. lapkričio 3 d.

C –  Ginčijami sprendimai

1.     Sprendimas dėl Alitalia skirtos paskolos

27      2008 m. lapkričio 12 d. Sprendimu 2009/155/EB dėl 300 mln. EUR paskolos, kurią Italija skyrė bendrovei Alitalia Nr. C 26/08 (ex NN 31/08) (OL L 52, 2009, p. 3; toliau – pirmasis ginčijamas sprendimas), priimtu pasibaigus formaliai tyrimo procedūrai pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, Komisija nusprendė, kad ši paskola, kuri galėjo būti įskaičiuota į nuosavą Alitalia kapitalą, yra neteisėta ir su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba ir nurodė ją susigrąžinti iš gavėjo. Šio sprendimo kopija ieškovei buvo išsiųsta 2009 m. sausio 14 d., o ši ją gavo 2009 m. sausio 20 d.

28      Iš pradžių Komisija pažymėjo, kad 300 mln. EUR paskola, kurią Italijos Respublika skyrė Alitalia, jai valstybės lėšomis buvo suteikta ekonominė nauda, kurios, atsižvelgdamas į jos sunkią finansinę padėtį tiek tą dieną, kai Dekretu įstatymu Nr. 80 jai buvo suteikta paskola, tiek Dekreto įstatymo Nr. 93 priėmimo dieną, nebūtų suteikęs apdairus privatus investuotojas. Be to, ji nurodė, kad šią išvadą patvirtina suteikta palūkanų norma, tai, kad France–KLM pasiūlymas buvo atsiimtas ir minėta paskola buvo suteikta beveik tuo pačiu metu ir tai, kad nebuvo galima tikėtis kito perėmimo ar privačių Alitalia akcininkų finansinio įsikišimo šalia Italijos valdžios institucijų finansinio įsikišimo. Tuo remdamasi ji padarė išvadą, kad minėtos institucijos neveikė kaip apdairus akcininkas, kuris vykdo globalią ar sektorinę struktūrinę politiką ir vadovaujasi ilgesnėmis investuoto kapitalo rentabilumo perspektyvomis nei įprastas investuotojas.

29      Todėl Komisija padarė išvadą, kad Italijos Respublikos Alitalia skirta 300 mln. EUR paskola, kurią buvo galima įskaičiuoti į šios bendrovės nuosavą kapitalą, yra neteisėta pagalba, apie kurią nebuvo iš anksto pranešta ir kuri nesuderinama su bendrąja rinka. Be to, ji konstatavo, kad priemonei negalima taikyti leidžiančių nukrypti nuostatų, numatytų EB 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse ar Komisijos gairėse dėl EB [87] ir [88] straipsnių bei EEE susitarimo 61 straipsnio taikymo valstybės pagalbai aviacijos sektoriuje (OL C 350, 1994, p. 5), kurias papildo Bendrijos gairės dėl oro uostų finansavimo ir valstybės pagalbos oro transporto bendrovių veiklai iš regioninių oro uostų pradėti (OL C 312, 2005, p. 1).

30      Galiausiai Komisija nusprendė, kad, nors Alitalia galima kvalifikuoti kaip sunkumų patiriančią įmonę, nagrinėjamos priemonės negalima pripažinti suderinama su bendrąja rinka pagal Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (OL C 244, 2004, p. 2). Todėl Italijos valdžios institucijos turi imtis visų priemonių, kurių reikia tam, kad ši pagalba būtų susigrąžinta iš jos gavėjo, t. y. Alitalia.

31      Pirmojo ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„1 straipsnis

Italija 300 mln. EUR vertės paskolą, kuri gali būti įskaičiuota į bendrovės nuosavą kapitalą, bendrovei Alitalia suteikė pažeisdama [EB] 88 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl ji yra nesuderinama su bendrąja rinka.

2 straipsnis

1. [Italijos Respublika] privalo iš pagalbos gavėjo susigrąžinti pirmajame straipsnyje nurodytą pagalbą.

2. Prie grąžintinos sumos pridedamos palūkanos, skaičiuojamos nuo dienos, kai ši suma buvo pervesta bendrovei, iki jos galutinio grąžinimo.

<...>.

3 straipsnis

1. Pirmajame straipsnyje nurodyta pagalba turi būti susigrąžinta nedelsiant ir veiksmingai.

2. [Italijos Respublika] turi užtikrinti, kad šis sprendimas būtų įgyvendintas per keturis mėnesius nuo pranešimo apie jį.

4 straipsnis

1. Per du mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą Italija Komisijai pateikia tokią informaciją:

a)      iš pagalbos gavėjo susigrąžintiną bendrą sumą (pagrindinė paskolos dalis ir palūkanos);

b)      priemonių, kurių imtasi ir kurių numatoma imtis siekiant įvykdyti šį sprendimą, išsamų apibūdinimą;

c)      dokumentus, įrodančius, kad pagalbos gavėjui buvo pranešta apie grąžintiną pagalbą.

2. [Italijos Respublika] iki visiško pirmajame straipsnyje nurodytos pagalbos grąžinimo praneša Komisijai apie nacionalinių priemonių, kurių imtasi siekiant įvykdyti šį sprendimą, įgyvendinimo pažangą. Komisijos prašymu, [ji] iš karto perduoda visą informaciją apie priemones, kurių jau imtasi ir kurių numatoma imtis šiam sprendimui įvykdyti. Be to, [ji] pateikia išsamią informaciją apie iš gavėjo jau susigrąžintos pagalbos ir palūkanų sumą.

<...>“

2.     Sprendimas dėl Alitalia turto pardavimo

32      2008 m. lapkričio 12 d. Sprendimu C(2008) 6745 galutinis dėl valstybės pagalbos N 510/2008 – Italija – Oro transporto bendrovės Alitalia turto pardavimas (toliau – antrasis ginčijamas sprendimas), kuris buvo priimtas pasibaigus preliminaraus tyrimo etapui pagal EB 88 straipsnio 3 dalį, Komisija konstatavo, kad priemone, apie kurią pranešta, iš dalies pakeista Italijos valdžios institucijų prisiimtais įsipareigojimais, nurodytais tame sprendime, įgijėjams nėra suteikiama valstybės pagalba, jeigu Italijos Respublika įvykdo visus įsipareigojimus, kurių laikantis Alitalia grupės turtas būtų parduotas rinkos kaina.

33      Pirma, antrojo ginčijamo sprendimo 21–43 dalyse Komisija iš pradžių priminė ypatingosios administracinės procedūros, taikomos Alitalia grupei, teisinį pagrindą ir įvairių joje dalyvaujančių asmenų vaidmenį. Tada minėto sprendimo 44–75 dalyse ji pateikė turto pardavimo procedūros analizę atsižvelgdama į, pirma, informaciją apie rinką įvairiais pardavimo etapais ir kvietimą pareikšti susidomėjimą; antra, gautus pasiūlymus įsigyti Alitalia grupės turtą ir visų pirma CAI pateiktą pasiūlymą (53–69 dalys); trečia, pasiūlymų vertinimo kriterijus ir visų pirma Italijos valdžios institucijų įsipareigojimą, kad pagrindinis kriterijus bus pasiūlytos kainos atitiktis rinkos kainai (70–72 dalys) ir, ketvirta, aspektus, susijusius su žmogiškaisiais ištekliais (73 ir 74 dalys). Be to, Komisija išnagrinėjo įgaliotinio, atsakingo už Alitalia grupės turto pardavimo sandorio kontrolę, užduotį ir vaidmenį. Šį asmenį Italijos valdžios institucijos turėjo paskirti siekdamos užtikrinti, kad būtų visapusiškai ir veiksmingai taikoma procedūra, apie kurią jos pranešė, ir kad turtas būtų parduotas rinkos kaina, Italijos Respublikai laikantis prisiimtų įsipareigojimų. Šiuo klausimu Komisijai ji turėjo teikti išsamias ataskaitas (76–89 dalys).

34      Antra, antrojo ginčijamo sprendimo 92–151 dalyse Komisija atliko priemonės, susijusios su turto pardavimu, vertinimą. Jos vertinimas buvo susijęs su, pirma, nagrinėjimu, ar buvo suteikta valstybės pagalba Alitalia grupės turto įgijėjams (92–127 dalys) ir, antra, pareigos susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą vengimo pavojumi (128–151 dalys).

35      Pirmojoje savo vertinimo dalyje Komisija patvirtino, kad taikant ypatingąją administracinę procedūrą įgijėjams pagalba nebuvo suteikta. Atlikusi atvirą, skaidrų ir nediskriminuojamą procedūros, apie kurią pranešta, nagrinėjimą ir antrojo ginčijamo sprendimo 104 dalyje pažymėjusi, kad ši procedūra nebuvo pakankamai skaidri, kad vien pagal ją būtų užtikrinta rinkos kaina, šio sprendimo 117 dalyje ji vis dėlto padarė išvadą, kad tokia procedūra lemtų pardavimą rinkos kaina, jei būtų grindžiama nepriklausomų subjektų atliktu nepriklausomu vertinimu. Be to, antrojo ginčijamo sprendimo 119, 122 ir 126 dalyse ji pažymėjo, kad minėta procedūra Alitalia grupės turto įgijėjams nebuvo nustatytos pareigos, susijusios su viešąja valdžia, kurių pagrindu galima užginčyti tikslą parduoti rinkos kaina, tiek dėl žmogiškųjų išteklių, tiek dėl oro transporto veiklos vykdymo sąlygų. Todėl to paties sprendimo 127 dalyje ji padarė išvadą, kad, jei griežtai laikomasi Italijos valdžios institucijų prisiimtų įsipareigojimų, priemonė, apie kurią pranešta, turėjo lemti Alitalia grupės turto pardavimą rinkos kaina.

36      Atlikusi antrąją savo vertinimo dalį, Komisija antrojo ginčijamo sprendimo 137 dalyje padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į turto pardavimo mastą ir potencialių įgijėjų pateiktų pasiūlymų padalijimą į dalis, Italijos Respublikos taikyta procedūra nelėmė ekonominio tęstinumo tarp Alitalia ir jos turto įgijėjų. Tačiau minėto sprendimo 138 dalyje dėl CAI pateikto pasiūlymo ji nurodė, kad ekonominio tęstinumo pavojus pateisina išsamesnį nagrinėjimą, atsižvelgiant į platų turto, su kuriuo susijęs pasiūlymas, spektrą. Atsižvelgusi į tai, kad CAI ir Alitalia akcininkai nėra tie patys asmenys, tai, kad CAI veiklos mastas yra kitoks ir mažesnis, palyginti su Alitalia veikla, CAI pramoninę strategiją ir sąlygą, kad pardavimas turi būti vykdomas rinkos kaina (apie šias aplinkybes pažymėta to sprendimo 140–145 dalyse), to paties sprendimo 147 ir 149 dalyse ji padarė išvadą, kad nėra ekonominio tęstinumo tarp Alitalia ir CAI. Todėl nagrinėjamo sprendimo 151–156 dalyse ji konstatavo, kad, jeigu laikomasi visų Italijos Respublikos prisiimtų įsipareigojimų, kad pardavimas bus vykdomas rinkos kaina, procedūra, apie kurią pranešta, nebuvo siekiama apeiti Italijos Respublikai pagal pirmąjį ginčijamą sprendimą tenkančią pareigą susigrąžinti ir Alitalia įgijėjams suteikti valstybės pagalbą.

37      Taigi Komisija nusprendė, kad priemonė, apie kurią pranešta, su pakeitimais, padarytais Italijos valdžios institucijų įsipareigojimais, nėra pagalba, jeigu laikomasi visų šių įsipareigojimų.

 Procedūra

38      2009 m. kovo 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.

39      Raštais, kurie Bendrojo Teismo kanceliarijai buvo pateikti atitinkamai 2009 m. liepos 23 ir rugpjūčio 7 d., Italijos Respublika ir Alitalia – Compagnia Aerea Italiana (toliau – Alitalia–CAI) paprašė leisti įstoti į bylą Komisijos reikalavimams palaikyti.

40      2009 m. rugsėjo 16 d. ir spalio 19 d. aštuntosios kolegijos pirmininko nutartimis Italijos Respublikos ir Alitalia–CAI prašymai leisti įstoti į bylą buvo patenkinti.

41      2010 m. rugpjūčio 11 d. raštu Alitalia–CAI, remdamasi Bendrojo Teismo procedūros reglamento 35 straipsnio 2 dalies c punktu, paprašė leisti per žodinę proceso dalį vartoti italų kalbą ir šis prašymas buvo patenkintas.

42      Kadangi iš dalies buvo pakeista Bendrojo Teismo kolegijų sudėtis, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į penktąją kolegiją, kuriai atitinkamai buvo perduota ir ši byla.

43      Išklausęs teisėjo pranešėjo pranešimo, Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir pateikti šalims tam tikrus klausimus.

44      Išklausius šalis, 2011 m. balandžio 13 d. Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininko nutartimi bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas pagal Procedūros reglamento 77 straipsnio a punktą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą byloje C‑83/09 P, Komisija prieš Kronoply ir Kronotex.

45      2011 m. balandžio 19 d. raštu ieškovė, remdamasi Procedūros reglamento 49 ir 64 straipsniais, paprašė imtis proceso organizavimo priemonių ir nurodyti Komisijai pateikti tam tikrus dokumentus.

46      Kadangi Teisingumo Teismo sprendimas Komisija prieš Kronoply ir Kronotex (C‑83/09 P, Rink. p. I‑4441) buvo paskelbtas 2011 m. gegužės 24 d., procesas šioje byloje buvo atnaujintas. Bendrasis Teismas nusprendė per teismo posėdį išklausyti šalių pastabas dėl pasekmių, kurias minėtas sprendimas gali turėti šio ieškinio priimtinumui.

47      Raštais, Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktais atitinkamai 2011 m. birželio 5 ir 6 d., Alitalia–CAI ir Komisija pateikė pastabas dėl ieškovės prašymo imtis proceso organizavimo priemonių.

48      Per 2011 m. birželio 30 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

 Šalių reikalavimai

49      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        iš dalies panaikinti pirmąjį ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo nenurodoma susigrąžinti pagalbą iš Alitalia teisių ir pareigų perėmėjo ir Italijos Respublikai suteikiamas papildomas laikotarpis tam sprendimui įgyvendinti,

–        panaikinti antrąjį ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

50      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

51      Alitalia–CAI Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

52      Italijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

A –  Dėl prašymo panaikinti antrąjį ginčijamą sprendimą

1.     Dėl priimtinumo

53      Ieškovė teigia, kad ji yra suinteresuotoji šalis, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, ir kad ji gali pareikšti ieškinį dėl antrojo ginčijamo sprendimo panaikinimo, nes, suteikus paskolą Alitalia ir šios bendrovės turtą perdavus CAI, buvo paveikti jos, kaip Alitalia ir CAI konkurentės, interesai. Be to, ji nurodo savo ieškiniu siekianti apsaugoti savo procedūrines teises, turint omenyje tai, kad panaikinus antrąjį ginčijamą sprendimą būtų pradėta formali tyrimo procedūra. Galiausiai ji tvirtina, kad minėtu sprendimu buvo padaryta didelė įtaka jos padėčiai rinkoje.

54      Nepateikdama formalaus prieštaravimo dėl priimtinumo Komisija, palaikoma Alitalia–CAI, teigia, kad ieškinys yra priimtinas tik tiek, kiek ieškovė juo siekia apsaugoti savo procedūrines teises, atsižvelgiant į jos kaip skundo pateikėjos ir „Alitalia [grupės] turto pardavimo procedūroje dalyvaujančių bendrovių“ konkurentės statusą. Tačiau ji mano, kad tiek, kiek ieškovė ginčija antrojo ginčijamo sprendimo teisėtumą, net jeigu ją galima laikyti „suinteresuotąja šalimi“, kaip tai suprantama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, to nepakanka, kad ieškinys būtų pripažintas priimtinu, nebent būtų įrodyta, jog ji turi ypatingą statusą, ir todėl suteikiant pagalbą, kuri nagrinėjama minėtame sprendime, jos padėčiai rinkoje buvo padaryta didelė įtaka, o šiuo atveju tai nebuvo įrodyta.

55      Italijos Respublika mano, kad visas ieškinys nepriimtinas, nes ieškovė neįrodė, jog antrasis ginčijamas sprendimas turi tiesioginių pasekmių jos konkurencinei padėčiai.

56      Iš pradžių reikia priminti, kad net jeigu pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtą pastraipą, kuri Bendrajam Teismui taikoma pagal šio statuto 53 straipsnį, į bylą įstojusios šalys neturi teisės pareikšti kitokių reikalavimų nei tie, kuriuos yra pareiškusi palaikoma šalis, kalbant apie viešąja tvarka grindžiamą nepriimtinumo pagrindą, Bendrasis Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 113 straipsniu, turi savo iniciatyva išnagrinėti, ar ieškinys priimtinas (šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C‑313/90, Rink. p. I‑1125, 21–24 punktus).

57      Remiantis EB 230 straipsnio ketvirta pastraipa, fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl kitam asmeniui skirto sprendimo, tik jei šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

58      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką kiti subjektai nei sprendimo adresatai gali remtis tuo, kad teisės aktas yra konkrečiai su jais susijęs, kaip tai suprantama pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą, tik tuomet, jei šis juos paveikia dėl ypatingų požymių arba faktinių aplinkybių, kurie išskiria juos iš kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat, kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas skirtas (Teisingumo Teismo sprendimai: 1963 m. liepos 15 d. Sprendimas Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223; 1993 m. gegužės 19 d. Sprendimo Cook prieš Komisiją, C‑198/91, Rink. p. I‑2487, 20 punktas ir 1993 m. birželio 15 d. Sprendimo Matra prieš Komisiją, C‑225/91, Rink. p. I‑3203, 14 punktas).

59      Iš pradžių reikia priminti, kad Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsniu nustatomas pagalbos priemonių, apie kurias pranešta, preliminaraus tyrimo etapas, kuriuo siekiama suteikti Komisijai galimybę susidaryti pirminę nuomonę apie atitinkamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka. Pasibaigus šiam etapui Komisija konstatuoja, arba kad ši priemonė nėra pagalba, arba kad ji patenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Pastaruoju atveju gali nekilti abejonių dėl priemonės suderinamumo su bendrąja rinka arba, priešingai, jų gali būti (šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Kronoply ir Kronotex 43 punktas).

60      Jei atlikusi preliminarų tyrimą Komisija konstatuoja, kad dėl priemonės, apie kurią pranešta, tiek, kiek ji patenka EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, suderinamumo su bendrąja rinka nekyla abejonių, ji priima sprendimą nepateikti prieštaravimų pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 3 dalį (šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Kronoply ir Kronotex 44 punktas).

61      Kai Komisija priima sprendimą nepateikti prieštaravimų, ji pripažįsta ne tik tai, kad priemonė yra suderinama su bendrąja rinka, bet ir netiesiogiai atsisako pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą (šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Kronoply ir Kronotex 45 punktas).

62      Jei atlikusi preliminarų tyrimą Komisija konstatuoja, kad dėl priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumo su bendrąja rinka kyla abejonių, ji privalo pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalį priimti sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą, numatytą EB 88 straipsnio 2 dalyje ir minėto reglamento 6 straipsnio 1 dalyje. Pastarojoje nuostatoje numatyta, jog tokiame sprendime reikalaujama, kad suinteresuotoji valstybė narė ir kitos suinteresuotosios šalys pateiktų pastabas per nustatytą laikotarpį, kuris paprastai yra ne ilgesnis kaip vienas mėnuo (šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Kronoply ir Kronotex 46 punktas).

63      Sprendimo nepateikti prieštaravimų, pagrįsto Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 3 dalimi, teisėtumas priklauso nuo to, ar kyla abejonių dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka. Kadangi esant tokių abejonių turi būti pradėta formali tyrimo procedūra, kurioje gali dalyvauti Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio h punkte nurodytos suinteresuotosios šalys, reikia pripažinti, kad kiekviena suinteresuotoji šalis, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su tokiu sprendimu. Asmenys, kurie turi EB 88 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalyje numatytas procedūrines garantijas, gali jomis pasinaudoti tik tuomet, kai turi galimybę Sąjungos teisme ginčyti sprendimą nepateikti prieštaravimų (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Kronoply ir Kronotex 47 punktą).

64      Todėl ypatingo suinteresuotosios šalies, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio h punktą, statuso, susijusio su konkrečiu ieškinio dalyku, pakanka, kad ieškovą, kuris ginčija sprendimą nepateikti prieštaravimų, būtų galima individualizuoti pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą (šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Kronoply ir Kronotex 48 punktas).

65      Remiantis Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio h punktu, suinteresuotoji šalis – tai, be kita ko, bet kuris asmuo, įmonė arba įmonių asociacija, kurių interesams gali turėti įtakos pagalbos skyrimas, t. y. visų pirma su šios pagalbos gavėju konkuruojančios įmonės. Kitaip tariant, tai yra neapibrėžta asmenų grupė (žr. šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Kronoply ir Kronotex 63 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

66      Kai ieškovas prašo panaikinti sprendimą nepateikti prieštaravimų, iš esmės jis ginčija tai, kad Komisijos sprendimas dėl nagrinėjamos pagalbos buvo priimtas šiai institucijai nepradėjus formalios tyrimo procedūros, taip pažeidžiant jo procedūrines teises. Siekdamas, kad jo prašymas panaikinti būtų patenkintas, ieškovas gali nurodyti bet kokį pagrindą, kuriuo galima įrodyti, kad vertinant informaciją ir įrodymus, kuriuos Komisija turi preliminariu priemonės, apie kurią pranešta, tyrimo etapu, turėjo kilti abejonių dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka. Vis dėlto naudojant tokius argumentus negali būti pakeistas ieškinio dalykas ar jo priimtinumo sąlygos (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo 3F prieš Komisiją, C‑319/07 P, Rink. p. I‑5963, 35 punktą). Priešingai, būtent abejonės dėl suderinamumo yra įrodymas, kuris turi būti pateiktas siekiant įrodyti, kad Komisija privalėjo pradėti formalią tyrimo procedūrą, numatytą EB 88 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalyje (šio sprendimo 46 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Kronoply ir Kronotex 59 punktas).

67      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia patikrinti, ar ieškovė turi teisę pareikšti ieškinį dėl antrojo ginčijamo sprendimo panaikinimo.

68      Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad antrasis ginčijamas sprendimas yra sprendimas, priimtas pasibaigus Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 2 dalyje numatytam preliminaraus tyrimo etapui, kuriuo Komisija konstatavo, kad priemonė, apie kurią pranešta, nepatenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ir todėl nėra pagalba. Taip pat konstatuotina, kad šiuo sprendimu Komisija netiesiogiai atsisakė pradėti formalią tyrimo procedūrą. Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 61–64 ir 66 punktuose nurodytą teismo praktiką, susijusią su sprendimu, priimtu pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 3 dalį, kuriuo Komisija nusprendė nepateikti prieštaravimų, reikia pripažinti, kad bet kuri suinteresuotoji šalis turi būti laikoma tiesiogiai ir konkrečiai susijusia su sprendimu, kuriuo, pasibaigus preliminaraus tyrimo etapui, konstatuojamas pagalbos nebuvimas. Net jeigu toks sprendimas buvo priimtas pagal 4 straipsnio 2 dalį, asmenys, kurie turi EB 88 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalyje numatytas procedūrines garantijas, gali jomis pasinaudoti tik tuomet, kai turi galimybę ginčyti sprendimą, kuriuo, pasibaigus preliminaraus tyrimo etapui, konstatuojamas pagalbos nebuvimas. Be to, kalbant apie sprendimus nepradėti formalios tyrimo procedūros, pažymėtina, kad teisė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo negali priklausyti nuo teisinio pagrindo, kuriuo remiantis buvo priimti šie sprendimai.

69      Todėl reikia patikrinti, ar ieškovė teisiškai įrodė, kad šiuo atveju ji yra suinteresuotoji šalis.

70      Šiuo atžvilgiu ieškovė nurodo, kad ji veikia 22 Italijos oro uostuose ir kad jos veikla sutampa su Alitalia–CAI veikla 29 „vietiniuose ar tarptautiniuose deriniuose“, kaip antai Roma–Venecija ir Roma–Madridas. Taip pat, nepaisant to, kad ji nevykdo veiklos tuose pačiuose oro uostose kaip Alitalia–CAI, ji teigia siūlanti skrydžius iš tų pačių miestų ir į tuos pačius miestus kaip ir minėta bendrovė. Be to, ji tvirtina, kad Alitalia grupės turto perdavimu CAI yra daroma įtaka jos kaip Alitalia ir CAI konkurentės interesams, nes šis perdavimas leido CAI perimti Alitalia keleivių pervežimo oro transportu veiklą itin palankiomis sąlygomis, kartu išvengiant Alitalia pašalinimo iš rinkos.

71      Šių aplinkybių Komisija neginčija ir jomis teisiniu požiūriu pakankamai įrodoma, kad egzistuoja konkurencinis ryšys su Alitalia Italijos ir tarptautinėje keleivių pervežimo oro transportu rinkoje.

72      Be to, į bylą įstojusių šalių argumentas, kad dėl to, jog ieškovė yra pigių skrydžių (low–cost) oro transporto bendrovė, sunku įsivaizduoti, kad ji viena perimtų skrydžius, kuriuos užtikrina tradicinė oro transporto bendrovė, kaip antai Alitalia, negali paneigti aplinkybės, kad šalys konkuruoja Italijos ir tarptautinėje keleivių pervežimo oro transportu rinkoje. Iš teismo praktikos matyti, jog priimtinumo vertinimo tikslais pakanka konstatuoti, kad ieškovė yra skundžiamų valstybės priemonių gavėjos konkurentė tiek, kiek šios dvi įmonės tiesiogiai ar netiesiogiai teikia reguliarias keleivių pervežimo oro transportu paslaugas iš arba į Italijos oro uostus, ypač regioninius oro uostus (šiuo klausimu žr. 2006 m. gegužės 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Air One prieš Komisiją, T‑395/04, Rink. p. II‑1343, 38 punktą).

73      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ieškovė, kaip tariamos valstybės pagalbos gavėjos – neatsižvelgiant į tai, kaip ji teigia, ar ši gavėja yra Alitalia ar CAI – konkurentė, yra suinteresuotoji šalis, kurios interesams šios pagalbos suteikimu galėjo būti padaryta įtaka. Šio ypatingo suinteresuotosios šalies statuso, susijusio su konkrečiu ieškinio dalyku, aprašytu šio sprendimo 68 punkte, pakanka, kad ji būtų individualizuota pagal šio sprendimo 64 punkte nurodytą teismo praktiką. Todėl šis ieškinys tiek, kiek jis pareikštas dėl antrojo ginčijamo sprendimo, yra priimtinas, nesant reikalo nagrinėti ieškovės argumentų, susijusių su reikšminga įtaka, kuri jos konkurencinei padėčiai buvo padaryta priemone, apie kurią pranešta.

2.     Dėl Bendrojo Teismo atliekamos kontrolės dalyko

74      Kalbant apie kontrolės, kurią turi atlikti Bendrasis Teismas, dalyką, reikia pažymėti, kad kai ieškovas siekia apsaugoti iš EB 88 straipsnio 2 dalies kylančias procedūrines teises, jis gali nurodyti bet kurį iš EB 230 straipsnio antroje pastraipoje nurodytų motyvų, jei jais siekiama, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas ir galiausiai to, kad Komisija pradėtų EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą. Tačiau šiuo Komisijos atliekamo pagalbos tyrimo procedūros etapu Bendrasis Teismas neturi nuspręsti dėl pagalbos egzistavimo ar dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka (2009 m. vasario 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Post ir DHL International prieš Komisiją, T‑388/03, Rink. p. II‑199, 66 punktas).

75      Pagal Teisingumo Teismo praktiką tokia valstybės pagalbos sąvoka, kokia apibrėžta Sutartyje, yra teisinė sąvoka ir turi būti aiškinama vadovaujantis objektyviais kriterijais. Dėl šios priežasties Sąjungos teismas, atsižvelgdamas tiek į jam pateikto konkretaus ginčo aplinkybes, tiek į Komisijos atliktus techninius ar sudėtingus vertinimus, iš esmės privalo vykdyti visapusišką kontrolę, kiek tai susiję su klausimu, ar priemonė patenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (2008 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo British Aggregates prieš Komisiją, C‑487/06 P, Rink. p. I‑10515, 111 punktas).

76      Juo labiau, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, jei Komisija, atlikusi pirminį tyrimą pagal EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytą procedūrą, negali įsitikinti, kad aptariama valstybės priemonė nėra „pagalba“, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, o jei ji kvalifikuojama kaip pagalba, kad ji suderinama su Sutartimi, arba, jei taikydama šią procedūrą ji negali įveikti visų sunkumų, iškilusių vertinant atitinkamos priemonės suderinamumą su bendrąja rinka, ši institucija privalo pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą ir „šiuo atžvilgiu neturi diskrecijos“. Be to, šią pareigą aiškiai patvirtina kartu aiškinamos Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies nuostatos (šio sprendimo 75 punkte minėto Sprendimo British Aggregates prieš Komisiją 113 punktas).

77      Šiuo klausimu taip pat reikia priminti, kad pagal teismo praktiką rimtų sunkumų sąvoka yra objektyvaus pobūdžio. Tokių sunkumų egzistavimas turi būti nustatytas tiek iš ginčijamo akto priėmimo aplinkybių, tiek iš jo turinio, objektyviai susiejant sprendimo motyvus su įrodymais, kuriuos Komisija turėjo priimdama sprendimą dėl ginčijamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka (2001 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prayon–Rupel prieš Komisiją, T‑73/98, Rink. p. II‑867, 47 punktas; šiuo klausimu žr. 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SIDE prieš Komisiją, T‑49/93, Rink. p. II‑2501, 60 punktą). Ieškovė turi įrodyti, kad kyla rimtų sunkumų, o tai ji gali padaryti nurodydama nuoseklius požymius, susijusius su, pirma, preliminaraus tyrimo etapo aplinkybėmis ir trukme bei, antra, ginčijamo sprendimo turiniu (2010 m. kovo 3 d. Bendrojo Teismo sprendimo Bundesverband deutscher Banken prieš Komisiją, T‑36/06, Rink. p. II‑537, 127 punktas).

78      Nors Komisija, nustačiusi tokius sunkumus, neturi jokios diskrecijos priimti sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą, ji vis dėlto turi tam tikrą diskreciją tirdama ir vertindama, ar bylos aplinkybės sukelia didelių sunkumų. Komisija, atsižvelgdama į EB 88 straipsnio 3 dalies tikslą ir į jai nustatytą pareigą laikytis gero administravimo principo, gali, be kita ko, pradėti dialogą su pranešimą pateikusia valstybe ar trečiaisiais asmenimis, kad vykstant preliminaraus tyrimo etapui įveiktų galinčius kilti sunkumus (šio sprendimo 77 punkte minėtų Sprendimo Prayon–Rupel prieš Komisiją 45 punktas ir Sprendimo Bundesverband deutscher Banken prieš Komisiją 126 punktas). Ši galimybė reiškia, kad Komisija gali koreguoti savo poziciją atsižvelgdama į pradėto dialogo rezultatus ir šis koregavimas neturi būti a priori aiškinamas kaip įrodantis didelių sunkumų egzistavimą (2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Asociación de Estaciones de Servicio de Madrid ir Federación Catalana de Estaciones de Servicio prieš Komisiją, T‑95/03, Rink. p. II‑4739, 139 punktas).

79      Iš teismo praktikos taip pat matyti, kad tai, jog per preliminaraus tyrimo etapą Komisijos atliktas tyrimas buvo nepakankamas ar neišsamus, yra požymis, kad kilo didelių sunkumų (žr. 2010 m. rugsėjo 9 d. Bendrojo Teismo sprendimo British Aggregates ir kt. prieš Komisiją, T‑359/04, Rink. p. II‑4227, 57 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

80      Nagrinėjamu atveju, kadangi antrasis ginčijamas sprendimas buvo priimtas nepradėjus formalaus tyrimo etapo, Komisija galėjo jį teisėtai priimti tik tuo atveju, jeigu preliminarus tyrimas nekėlė didelių sunkumų. Jeigu tokių sunkumų būtų, minėtas sprendimas galėtų būti panaikintas dėl vienintelio motyvo, t. y. dėl to, kad nebuvo atliktas EB sutartyje numatytas išsamus tyrimas, kuriam taikomas rungimosi principas, net jeigu nebūtų įrodyta, jog Komisijos pateikti vertinimai dėl esmės buvo klaidingi teisiniu ar faktiniu požiūriu (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 79 punkte minėto Sprendimo British Aggregates ir kt. prieš Komisiją 58 punktą).

81      Todėl reikia išnagrinėti visus ieškovės pateiktus pagrindus dėl antrojo ginčijamo sprendimo panaikinimo, kad būtų įvertinta visų pirma tai, ar jie leidžia nustatyti didelius sunkumus, dėl kurių Komisija būtų turėjusi pradėti formalią tyrimo procedūrą, numatytą EB 88 straipsnio 2 dalyje (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thermenhotel Stoiser Franz ir kt. prieš Komisiją, T‑158/99, Rink. p. II‑1, 91 punktą ir 2007 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fachvereinigung Mineralfaserindustrie prieš Komisiją, T‑375/03, 67 ir 77 punktus).

3.     Dėl esmės

82      Savo ieškinį, kiek juo siekiama, kad būtų panaikintas antrasis ginčijamas sprendimas, ieškovė grindžia septyniais pagrindais.

83      Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su tuo, kad EB 88 straipsnio 2 dalyje numatyta formali tyrimo procedūra nebuvo pradėta, nepaisant rimtų sunkumų, su kuriais tariamai susidūrė Komisija. Be to, reikia pažymėti, kad pirmajame ieškinio pagrinde ieškovė mini dešimt Komisijos padarytų nagrinėjimo klaidų. Ji teigia, kad iš šio spragų ar pažeidimų, padarytų antrajame ginčijamame sprendime, sąrašo, kurį ji laiko „nebaigtiniu“, matyti, kad Komisijos atlikto tyrimo mastas ir sudėtingumas pateisino formalios tyrimo procedūros pradėjimą. Tiek, kiek šios tariamos klaidos ar spragos yra susijusios su kitais šiame ieškinyje nurodytais pagrindais, jas reikės išnagrinėti kartu su šiais pagrindais.

84      Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su Komisijos kompetencijos neturėjimu atlikus vien preliminarų tyrimą priimti sprendimą su išlygomis dėl pagalbos nebuvimo. Šiuo pagrindu ieškovė taip pat pateikia tam tikrus argumentus, susijusius ne su Komisijos kompetencija priimti antrąjį ginčijamą sprendimą, bet su esmės vertinimu, t. y. tariamai nerealiais Italijos Respublikos įsipareigojimais, kad Alitalia grupės turtas bus parduotas rinkos kaina.

85      Trečiasis ieškinio pagrindas, kurį sudaro trys dalys, susijęs su akivaizdžia vertinimo klaida, nes Komisija esą neišnagrinėjo visų reikšmingų ginčijamų priemonių savybių jų kontekste, ir su Komisijos pareigos motyvuoti pažeidimu, atsižvelgiant į tai, jog nenagrinėjimas nebuvo motyvuotas.

86      Ketvirtasis ieškinio pagrindas, kurį sudaro dvi dalys, susijęs su teisės klaida, nes Komisija tariamai neatsižvelgė į kitas nei Alitalia grupės turto pardavimas galimybes, ir su Komisijos pareigos motyvuoti pažeidimu, atsižvelgiant į tai, kad neatsižvelgimas nebuvo motyvuotas.

87      Penktasis ieškinio pagrindas, kurį sudaro penkios dalys, susijęs su normaliomis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijaus netaikymu parduodant turtą.

88      Šeštasis ieškinio pagrindas susijęs su klaidingu šalies, kuri turi sugrąžinti pagalbą, identifikavimu.

89      Septintasis ieškinio pagrindas susijęs su pareigos motyvuoti pažeidimu, kiek tai susiję visų pirma su Komisijos atlikto nagrinėjimo spragomis, ieškovės nurodytomis trečiuoju ir ketvirtuoju ieškinio pagrindais, t. y., pirma, visų priemonių savybių neišnagrinėjimu jų kontekste ir, antra, kitų nei turto pardavimas galimybių neišnagrinėjimu.

90      Norint išnagrinėti anksčiau nurodytus pagrindus reikia daryti skirtumą juos suskirstant į tris kategorijas, nelygu, ar jais siekiama konstatuoti, kad Komisija neturėjo kompetencijos priimti antrąjį ginčijamą sprendimą, kad ši institucija pažeidė pareigą pradėti formalią tyrimo procedūrą ar kad buvo pažeista pareiga motyvuoti.

91      Todėl iš pradžių reikia išnagrinėti antrąjį ieškinio pagrindą, susijusį su Komisijos kompetencijos neturėjimu priimti antrąjį ginčijamą sprendimą, vėliau iš eilės pagrindus, susijusius su pareigos pradėti formalią tyrimo procedūrą pažeidimu, t. y. dvi pirmąsias trečiojo pagrindo dalis, ketvirtojo pagrindo pirmąją dalį, penktąjį pagrindą, šeštąjį pagrindą, pirmąjį pagrindą ir antrojo pagrindo argumentus, susijusius su Italijos valdžios institucijų prisiimtų įsipareigojimų nerealumu, ir galiausiai pagrindus, susijusius su pareigos motyvuoti pažeidimu, t. y. septintąjį pagrindą, trečiojo pagrindo antrąją ir trečiąją dalis ir ketvirtojo pagrindo antrąją dalį.

a)     Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos kompetencijos neturėjimu atlikus preliminarų tyrimą priimti sąlyginį sprendimą

92      Ieškovė ginčija tai, kad antrasis ginčijamas sprendimas galėjo būti priimtas remiantis Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 2 dalimi, kuria, jos nuomone, Komisijai draudžiama priimti „sąlyginį“ sprendimą dėl pagalbos nebuvimo; Komisija tai galėjo padaryti tik pasibaigus formaliai tyrimo procedūrai pagal Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 4 dalį, konstatuodama pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka. Be to, ji teigia, kad, remiantis antrojo ginčijamo sprendimo rezoliucine dalimi, pagalbos nebuvimo konstatavimas priklauso nuo neapibrėžto įvykio, t. y. nuo to, kad Italijos valdžios institucijos laikysis tam tikrų elgesio įsipareigojimų, kurie panašūs į sąlygas, kylančias iš Komisijos sprendimų, priimtų pagal minėto reglamento 7 straipsnio 4 dalį. Galiausiai ji nurodo, kad pagal teismo praktiką ginčijamą aktą priėmusios institucijos kompetencijos neturėjimas yra viešąja tvarka grindžiamas panaikinimo pagrindas, kurį Sąjungos teismas turi nagrinėti savo iniciatyva.

93      Iš pradžių reikia priminti, kad pasibaigus preliminaraus tyrimo etapui, remiantis Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 2–4 dalimis, Komisija gali priimti trijų tipų sprendimus. Ji gali konstatuoti, kad priemonė, apie kurią pranešta, nėra pagalba, kad dėl priemonės, nors ji ir yra pagalba, suderinamumo su bendrąja rinka nekyla abejonių (vadinamasis sprendimas nepateikti prieštaravimų) arba kad dėl jos kyla abejonių ir tokiu atveju Komisija gali nuspręsti pradėti formalią tyrimo procedūrą. Toliau reikia pažymėti, kad Komisija turi įgaliojimus pagal Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 3 dalį priimti teigiamą sprendimą (kuriuo, tam tikrais atvejais atitinkamai valstybei narei padarius pakeitimus, konstatuojama, kad priemonė yra suderinama su bendrąja rinka) ir pagal to paties reglamento 7 straipsnio 4 dalį numatyti su šiuo sprendimu susijusias sąlygas, leidžiančias jai pripažinti priemonės suderinamumą su bendrąja rinka, ir pareigas, leidžiančias jai vykdyti šio sprendimo laikymosi kontrolę.

94      Taigi pažymėtina, kad skirtingai nei sprendimų, priimtų pasibaigus preliminaraus tyrimo etapui, kaip antai antrasis ginčijamas sprendimas, atveju, Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 4 dalis yra susijusi su teigiamais sprendimais, kuriais Komisija konstatuoja pagalbos, kurią vėliau ji pripažįsta suderinama su bendrąja rinka, egzistavimą pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Ši nuostata nagrinėjamu atveju netaikoma, nes Komisija padarė išvadą, kad priemonė, apie kurią pranešta, atsižvelgiant į Italijos Respublikos prisiimtus įsipareigojimus, nėra valstybės pagalba ir todėl nepatenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

95      Tai reiškia, kad antrojo ginčijamo sprendimo negalima laikyti nei sąlyginiu sprendimu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 4 dalį, kuriuo nustatomos sąlygos ar pareigos valstybei narei, nei sprendimu, kuriuo iš dalies pakeičiamas projektas, apie kurį pranešta, bet, kaip teigė Komisija, jį reikia laikyti sprendimu, kuriuo atsižvelgiama į valstybės elgesio įsipareigojimus, savanoriškai prisiimtus per pranešimo apie ginčijamą priemonę etapą, siekiant išsiaiškinti tam tikrus klausimus. Todėl šie įsipareigojimai yra neatsiejama priemonės, apie kurią pranešta, dalis, o tai, beje, matyti iš antrojo ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies.

96      Vadinasi, priešingai nei teigia ieškovė, Komisija turi kompetenciją pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 2 dalį priimti sprendimą, kaip antai antrasis ginčijamas sprendimas, kuriuo ji konstatuoja valstybės pagalbos nebuvimą ir kartu atsižvelgia į valstybės narės prisiimtus įsipareigojimus.

97      Todėl antrasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

b)     Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su pareigos pradėti formalią tyrimo procedūrą pažeidimu

98      Kalbant apie šią pagrindų kategoriją ir atsižvelgiant į kiekviename jų suformuluotus kaltinimus, nagrinėjamu atveju reikia nustatyti, ar Komisijai atliekant nagrinėjimą nekilo rimtų sunkumų, ir todėl sprendimas nepradėti formalios tyrimo procedūros yra pagrįstas. Šiuo atžvilgiu reikia iš eilės išnagrinėti kaltinimus, suformuluotus trečiuoju pagrindu, ketvirtuoju pagrindu, penktuoju pagrindu, šeštuoju pagrindu ir galiausiai pirmuoju pagrindu, kurį vertinant taip pat bus išnagrinėti ieškovės antrojo pagrindo argumentai, kurie susiję ne su kompetencija, bet su tariamai nerealiais Italijos valdžios institucijų prisiimtais įsipareigojimais.

 Dėl kaltinimų, suformuluotų trečiuoju ieškinio pagrindu, susijusiu su tuo, kad Komisija neišnagrinėjo visų reikšmingų priemonių savybių jų kontekste

99      Trečiąjį ieškinio pagrindą sudaro trys dalys. Pirmoji ir antroji dalys susijusios su akivaizdžia vertinimo klaida, nes esą nebuvo išnagrinėta visa ypatingoji administracinė procedūra ir Komisijos padarytų šios procedūros pakeitimų priėmimo aplinkybės. Trečioji dalis susijusi su Komisijos pareigos motyvuoti pažeidimu, nes ji esą nepagrindė sprendimo neatlikti tokio nagrinėjimo.

100    Reikia išnagrinėti visus kaltinimus, suformuluotus dviejose pirmose trečiojo pagrindo dalyse.

101    Pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nes išnagrinėjo ne tai, ar pati ypatingoji administracinė procedūra, kuria nukrypstama nuo bendrųjų teisės taisyklių bankroto klausimu, lėmė pagalbos suteikimą, bet tik tam tikrus Dekretu įstatymu Nr. 134 padarytus procedūros pakeitimus. Antroje dalyje ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė nenagrinėti ypatingosios administracinės procedūros pakeitimų priėmimo aplinkybių, o būtent priemonių, leidžiančių sumažinti Alitalia ir CAI išlaidas darbuotojams, susijusias su bedarbyste ir socialine apsauga, kurios, ieškovės manymu, buvo neatsiejama plano parduoti Alitalia grupės turtą dalis ir kurios buvo profesinių organizacijų ir CAI sąlyga, kuri turi būti įvykdyta, kad jos pritartų šiam planui.

102    Kalbant apie nagrinėjimą, kurį Komisija atliko preliminaraus tyrimo etapu, iš pradžių svarbu pažymėti, kad ji privalo išnagrinėti visas faktines ir teisines aplinkybes, kurias jai nurodė asmenys, įmonės ar asociacijos, kurių interesams pagalbos suteikimu galėjo būti padaryta įtaka (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 51 punktą). Taigi vykdydama Sutarties 88 straipsnio 3 dalyje numatytą preliminarų tyrimą institucija turi atlikti vertinimą atsižvelgdama tiek į informaciją, apie kurią pranešė atitinkama valstybė, tiek į informaciją, nurodytą galimų skundo pateikėjų (šiuo klausimu žr. 2001 m. gegužės 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Portugalija prieš Komisiją, C‑204/97, Rink. p. I‑3175, 35 punktą).

103    Taip pat primintina, kad sprendimo dėl valstybės pagalbos teisėtumą Sąjungos teismas turi vertinti atsižvelgdamas į informaciją, kurią Komisija turėjo priimdama sprendimą (2008 m. balandžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nuova Agricast, C‑390/06, Rink. p. I‑2577, 54 punktas ir 2010 m. rugsėjo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Scott, C‑290/07 P, Rink. p. I‑7763, 91 punktas).

104    Be to, reikia priminti, kad Komisija neprivalo savo iniciatyva ir remdamasi prielaidomis nagrinėti, kokios yra faktinės ar teisinės aplinkybės, kurios galėtų būti jai pateiktos per administracinę procedūrą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 102 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 60 punktą).

105    Kalbant apie pirmojoje dalyje suformuluotus kaltinimus, konstatuotina, kad, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 33 ir 34 punktuose, Komisija, pirma, išnagrinėjo ypatingąją administracinę procedūrą reglamentuojančius teisės aktus ir įvairių joje dalyvaujančių asmenų vaidmenį ir, antra, įvertino turto pardavimo priemonę, kviečiant pareikšti susidomėjimą, ir derybų procedūrą pagal nuo bendrosios teisės leidžiančias nukrypti nuostatas, įtvirtintas Dekrete įstatyme Nr. 134.

106    Visų pirma iš antrojo ginčijamo sprendimo 39 dalies matyti, kad Komisija išnagrinėjo tai, ar pagal Dekretą įstatymą Nr. 134 atlikta ekspertizė buvo nepriklausoma, atsižvelgiant į įstaigos, kuri ją turėjo atlikti, akcinio kapitalo paskirstymą kelioms finansinėms įstaigoms (didžiausią kapitalo dalį turinčios įstaigos buvo įsteigtos užsienyje), kad nė vienas akcininkas neturėtų tokios akcinio kapitalo dalies, kurios pakanka paveikti vertinimo sprendimą.

107    Be to, net jeigu antrajame ginčijamame sprendime nėra nuorodos į turto pardavimo kainos atitikties rinkos kainai patikrinimo, kurį atliko nepriklausomas ekspertas, detales, vis dėlto jame yra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pardavimas turėjo būti įvykdytas rinkos kaina. Taip pat reikia pažymėti, kad Italijos valdžios institucijos prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus kontroliuoti įvairių turto pardavimo procedūroje dalyvaujančių asmenų veiklą, į kuriuos Komisija, siekdama užtikrinti, jog pasiūlymo vertinimas nelemtų žemesnės nei rinkos kainos nustatymo, atsižvelgė antrajame ginčijamame sprendime.

108    Be to, vien tos aplinkybės, kad priimdama antrąjį ginčijamą sprendimą Komisija neturėjo ekspertų ataskaitų, nepakanka nustatyti, jog ši institucija neatliko išsamaus ar pakankamo nagrinėjimo, susijusio su ypatingąja administracine procedūra, juo labiau, kad šios ataskaitos neturėjo būti jai pateiktos. Nagrinėjamu atveju 2008 m. lapkričio 5 ir 7 d. šios ataskaitos buvo pateiktos ypatingajam vykdytojui, kuris savo galutinę ataskaitą turėjo perduoti įgaliotiniui, atsakingam už sandorio kontrolę. Šis įgaliotinis, beje, turėjo patikrinti, be kita ko, nepriklausomų ekspertų atliktus vertinimus.

109    Galiausiai iš antrojo ginčijamo sprendimo 62 dalies matyti, kad Komisija turėjo CAI pasiūlymą, Italijos valdžios institucijų perduotą 2008 m. lapkričio 3 d., kurio analizė pateikta minėto sprendimo 58–69 dalyse. Komisija nusprendė tik dėl to, ar nepriklausomo eksperto atliktas CAI pasiūlymo įvertinimas buvo nepriklausomas, o ne dėl šio įvertinimo rezultatų. Rezultatai buvo pateikti ypatingajam vykdytojui, kuris turėjo priimti galutinį sprendimą dėl turto pardavimo. Iš antrojo ginčijamo sprendimo taip pat matyti, kad minėtų ataskaitų dėl CAI pasiūlymo išvadas visais atvejais turėjo patvirtinti įgaliotinis, atsakingas už turto pardavimo sandorio kontrolę, kurį Italijos valdžios institucijos turėjo paskirti tam, kad būtų kontroliuojama, ar jos laikosi prisiimtų įsipareigojimų ir visų pirma įsipareigojimo, kad turtas bus parduotas rinkos kaina. Galiausiai minėtas įgaliotinis Komisijai turėjo teikti detalias periodines ataskaitas dėl procedūros, apie kurią pranešta, laikymosi ir Italijos Respublikos įsipareigojimų vykdymo, taip pat, praėjus dviem savaitėm po jo paskyrimo, išsamią ataskaitą dėl CAI pasiūlymo atitikties rinkos kainai. Remiantis minėto sprendimo 157 dalimi, tuo atveju, jei Italijos valdžios institucijos nevykdytų tame sprendime numatytų sąlygų, Komisija pasilieka teisę pradėti formalią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį.

110    Taigi, kiek tai susiję su ypatingąja administracine procedūra, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Komisijos negalima kaltinti tuo, kad preliminaraus tyrimo etapu ji atliko nepakankamą ar neišsamų nagrinėjimą, susijusį su taisyklėmis, kuriomis nukrypstama nuo bendrosios teisės normų bankroto klausimu.

111    Kalbant apie kaltinimus, suformuluotus antrojoje dalyje, pažymėtina, kad, pirma, kiek tai susiję su išlaidų sumažinimu ir kita nauda, kuri Italijos teisės aktais CAI tariamai buvo suteikta bedarbystės ir socialinės apsaugos klausimu, kaip matyti iš antrojo ginčijamo sprendimo 73 dalies, Italijos valdžios institucijos Komisijai patvirtino, kad Alitalia darbuotojai neturėjo jokios teisės būti įdarbinti CAI, kuri, remiantis minėto sprendimo 119 dalimi, galėjo pasirinkti įsigyti turtą su darbuotojais, susijusiais su šiuo turtu, ar be jų. Taigi sunku suvokti, kaip CAI buvo sumažintos Dekrete įstatyme Nr. 134 numatytų bedarbio išmokų, mokamų atleistiems iš darbo Alitalia darbuotojams, finansavimo išlaidos.

112    Be to, iš antrojo ginčijamo sprendimo 68 ir 120 dalių matyti, kad, jei CAI turėtų įdarbinti darbuotojus, būtinus jos ūkinei veiklai vykdyti, atsižvelgdama į kompetencijas, kurių reikia įgytam turtui eksploatuoti, šis įdarbinimas būtų vykdomas pagal naujas sąlygas, kurias visas nustato CAI.

113    Antra, ieškovės argumentas, kad Komisija turėjo išnagrinėti Dekretu įstatymu Nr. 134 nustatytas priemones, nes jos tariamai buvo neatsiejama Alitalia grupės turto pardavimo plano dalis ir tai buvo profesinių organizacijų ir CAI sąlyga tam, kad jos pritartų šiam planui, nėra pagrįstas, atsižvelgiant į antrojo ginčijamo sprendimo 73 ir 74 dalis. Iš minėtų dalių matyti, kad Italijos valdžios institucijos Komisijai nurodė, jog Alitalia darbuotojams yra taikomos galiojančiuose nacionalinės teisės aktuose numatytos bedarbystės draudimo priemonės ir kad 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyva 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 82, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 98) nagrinėjamu atveju netaikoma, nes Alitalia grupės turto pardavimo procedūra nėra susijusi su savo identitetą išsaugančio ekonominio vieneto perdavimu. Be to, Italijos valdžios institucijos Komisijai nurodė, kad bet kuriuo atveju, vykdant visiško Alitalia grupės likvidavimo procedūrą, darbuotojų teisių apsaugai skirtos nuostatos netaikomos.

114    Galiausiai reikia priminti, kad, nors derybos su profesinėmis organizacijomis ir CAI nebuvo pabaigtos pateikiant pirmą preliminarų šios bendrovės pasiūlymą, 2008 m. rugsėjo 25 d. ji atsiėmė savo pasiūlymą tokiomis pačiomis sąlygomis (žr. šio sprendimo 15, 17 ir 20 punktus). Taigi nėra pagrindo teigti, kad galutiniame CAI pasiūlyme buvo atsižvelgta į profesinių organizacijų reikalavimus ir kad socialinės priemonės, dėl kurių skundžiasi ieškovė, buvo neatsiejama Alitalia grupės turto įgijimo plano dalis.

115    Tai reiškia, kad, kiek tai susiję su ypatingosios administracinės procedūros pakeitimų priėmimo aplinkybėmis, Komisijos negalima kaltinti tuo, jog preliminaraus tyrimo etapu ji atliko nepakankamą ar neišsamų nagrinėjimą, susijusį su išlaidų sumažinimu ir kita nauda, kuri Italijos teisės aktais tariamai buvo suteikta CAI, nes šios priemonės nebuvo reikšmingos siekiant atsakyti į klausimą, ar Alitalia grupės turto įgijėjui galėjo būti suteikta nauda.

116    Vadinasi, kadangi pirmojoje ir antrojoje šio pagrindo dalyse suformuluoti kaltinimai neleidžia nustatyti, kad preliminaraus tyrimo etapu Komisija atliko neišsamų ar nepakankamą nagrinėjimą, reikia konstatuoti, jog ieškovė neįrodė, kad šiuo atžvilgiu kilo rimtų sunkumų. Todėl minėtus kaltinimus reikia atmesti kaip nepagrįstus.

117    Šio pagrindo trečiojoje dalyje pateiktas kaltinimas, susijęs su Komisijos pareigos motyvuoti pažeidimu, nes ji esą nenurodė preliminaraus tyrimo etapu atlikto nagrinėjimo nepakankamumo motyvų, bus išnagrinėtas kartu su septintuoju ieškinio pagrindu.

 Dėl kaltinimų, suformuluotų ketvirtuoju ieškinio pagrindu, susijusiu su kitų nei Alitalia grupės turto pardavimas galimybių neišnagrinėjimu

118    Ketvirtąjį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys, susijusios su, pirma, Komisijos padaryta akivaizdžia vertinimo klaida tiek, kiek ji neišnagrinėjo, ar buvo kitų nei turto pardavimas galimybių, ir, antra, Komisijos pareigos motyvuoti pažeidimu, nes ji esą nepateikė tokio nenagrinėjimo motyvų.

119    Pirmąja dalimi ieškovė teigia, kad remdamasi teismo ir savo praktika Komisija, taikydama normaliomis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų, turėjo išnagrinėti kitas nei turto pardavimas galimybes, kaip antai teisminė bankroto procedūra arba naujo kapitalo įnešimas kartu restruktūrizuojant Alitalia ar parduodant turtą, tam, kad būtų nustatyta, ar tokiomis pačiomis sąlygomis šis investuotojas būtų pardavęs tokio tipo turtą ar būtų pasirinkęs kitas galimybes. Padariusi išvadą, kad norint konstatuoti, jog ypatingoji administracinė procedūra nelėmė valstybės pagalbos suteikimo Alitalia įgijėjams, pakako to, kad pardavimas vykdomas rinkos kaina, ir neišnagrinėjusi kitų nei turto pardavimas galimybių Komisija, ieškovės manymu, atliko nepakankamą ir neišsamų nagrinėjimą ir padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

120    Iš pradžių reikia pažymėti, kad nepaisant to, jog antrajame ginčijamame sprendime nėra aiškios nuorodos į privataus investuotojo principą, nagrinėjamu atveju Komisija šį principą taikė ir padarė išvadą, kad turto pardavimas yra įvykdytas rinkos kaina. Be to, Komisija keletą kartų pabrėžė, kad minėtu pardavimu turi būti siekiama Alitalia kreditorių interesais maksimizuoti turto vertę, o tai įrodo, jog ji stengėsi įsitikinti, kad valdžios institucijos savo elgesyje vadovavosi ilgalaikio rentabilumo perspektyvomis. Maža to, minėto sprendimo 126 dalyje padaryta Komisijos išvada, kad procedūra, apie kurią pranešta, turto įgijėjams nebuvo nustatytos pareigos, susijusios su viešąja valdžia, kurių pagrindu galima užginčyti tikslą parduoti rinkos kaina, rodo, jog vertindama Italijos valdžios institucijų elgesį ir siekdama įsitikinti, kad jos nesiekia su bendrąja rinka nesuderinamų ekonominės politikos tikslų, Komisija iš esmės atsižvelgė į privataus investuotojo elgesį.

121    Turint omenyje tai, kas išdėstyta nagrinėjant trečiojo ieškinio pagrindo pirmąją dalį (žr. šio sprendimo 107–110 punktus), Komisija įsitikino, kad turto pardavimas vyks rinkos kaina. Vadinasi, priešingai nei teigia ieškovė, Komisija neturėjo jokios pareigos išnagrinėti kitų nei Italijos valdžios institucijų pasirinkta procedūra galimybių.

122    Be to, kadangi CAI savo pasiūlymu siūlė įsigyti turto grupes, o keleivių pervežimo oro transportu veikla apėmė jai vykdyti tinkamus ir būtinus Alitalia turimus laiko tarpsnius, iš tokio pardavimo gautų pajamų palyginimas su pajamomis, kurios galėtų būti gautos atskirai pardavus turtą ar Alitalia turimus laiko tarpsnius, nagrinėjamu atveju neturėjo reikšmės.

123    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Komisijos negalima kaltinti tuo, kad preliminaraus tyrimo etapu ji atliko nepakankamą ar neišsamų nagrinėjimą, kiek tai susiję su kitų nei turto pardavimas galimybių egzistavimu, nes ieškovė neįrodė, jog šiuo atžvilgiu kilo rimtų sunkumų. Tai reiškia, kad pirmojoje dalyje suformuluotus kaltinimus reikia atmesti kaip nepagrįstus.

124    Antrojoje dalyje ieškovė teigia, kad neišnagrinėjusi kitų nei turto pardavimas galimybių ir nenurodžiusi jokių tokio tariamo nenagrinėjimo motyvų Komisija pažeidė jai tenkančią pareigą motyvuoti. Šią dalį reikia išnagrinėti kartu su septintuoju ieškinio pagrindu.

 Dėl kaltinimų, suformuluotų penktuoju ieškinio pagrindu, susijusiu su tuo, kad turto pardavimui esą nebuvo taikytas normaliomis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijus

125    Penktąjį ieškinio pagrindą sudaro penkios dalys, susijusios su, pirma, paslaugos tęstinumo reikalavimo neišnagrinėjimu ir pareigos motyvuoti pažeidimu šiuo atžvilgiu, antra, įgijėjo nacionalinės priklausomybės implicitinės sąlygos neišnagrinėjimu ir pareigos tai motyvuoti pažeidimu, trečia, neatsižvelgimu į įrodymus, patvirtinančius, kad neįmanoma gauti rinkos kainos, ir pareigos tai motyvuoti pažeidimu, ketvirta, neatsižvelgimu į įrodymus, patvirtinančius valstybės pagalbos egzistavimą, ir, penkta, tinkamo pagrindo rinkos kainai įvertinti nenurodymu.

126    Iš pradžių reikia išnagrinėti kaltinimus, suformuluotus pirmojoje ir penktojoje dalyse, vertinamose kartu, vėliau kaltinimus, suformuluotus antrojoje dalyje, ir galiausiai kaltinimus, suformuluotus trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse, vertinamose kartu.

–       Dėl kaltinimų, suformuluotų pirmojoje ir penktojoje dalyse

127    Pirmojoje dalyje ieškovė teigia, kad Komisija neišnagrinėjo, kokias pasekmes turi reikalavimas užtikrinti paslaugos tęstinumą, kuris nustatytas Dekretu įstatymu Nr. 134 ir paminėtas kvietime pareikšti susidomėjimą ir dėl kurio atsirado pareiga teikti viešąją paslaugą, kurios kaina turėjo būti įvertinta pagal 2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendime Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, Rink. p. I‑7747, toliau – Sprendimas Altmark) nustatytus kriterijus. Ji tvirtina, kad jei Komisija be išlygų būtų priėmusi pasiūlymams nustatytas sąlygas, nepatikrindama, ar jos turėjo įtakos pasiūlytai kainai, tai būtų trūkumas, kuris įrodytų, jog Komisijai kilo rimtų sunkumų. Be to, ji teigia, kad tai, jog Komisija nepatikrino, kiek rimtas yra pavojus dėl laiko tarpsnių (angl. slots) nenaudojimo jų netekti, kuriuo Italijos valdžios institucijos remiasi siekdamos pateisinti reikalavimą užtikrinti paslaugos tęstinumą, yra akivaizdi vertinimo klaida. Galiausiai tokio nagrinėjimo neatlikimo nepagrindimas yra antrojo ginčijamo sprendimo motyvų šiuo atžvilgiu nenurodymas.

128    Penktojoje dalyje ieškovė teigia, jog Komisija turėjo nustatyti detalius kriterijus kainai, kuria bus parduotas Alitalia grupės turtas, nustatyti reikalaudama bent jau to, kad CAI pasiūlyta kaina apimtų, pirma, 300 mln. EUR paskolą, kurią Italijos Respublika skyrė Alitalia, ir kitų formų Alitalia gautą pagalbą bei, antra, išlaidas, susijusias su pareigos užtikrinti paslaugos tęstinumą laikymusi. Tai, kad Komisija nepateikė nuorodos į pagrindą, kuriuo remiantis turėjo būti nustatyta rinkos kaina, ieškovės manymu, yra akivaizdi vertinimo klaida, dėl kurios buvo nustatyta per maža Alitalia grupės turto kaina.

129    Iš pradžių reikia priminti, kad to, ar Komisija klaidingai taikė privataus investuotojo kriterijų, negalima painioti su tuo, ar kyla rimtų sunkumų, dėl kurių reikėtų pradėti formalią tyrimo procedūrą. Nagrinėjant, ar kyla rimtų sunkumų, siekiama ne išsiaiškinti, ar Komisija teisingai taikė EB 87 straipsnį, bet nustatyti, ar priimdama antrąjį ginčijamą sprendimą ji turėjo pakankamai išsamios informacijos, kad galėtų įvertinti ginčijamos priemonės suderinamumą su bendrąja rinka (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo Bundesverband deutscher Banken prieš Komisiją 129 punktą).

130    Tai, jog Komisijos vertinimas, ieškovės manymu, yra klaidingas ir ji neatsakė į tam tikrus ieškovės pateiktus kaltinimus, nerodo, kad Komisija negalėjo priimti sprendimo dėl nagrinėjamos priemonės remdamasi turima informacija ar kad dėl šios priežasties, siekdama užbaigti nagrinėjimą, ji turėjo pradėti formalią tyrimo procedūrą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo Bundesverband deutscher Banken prieš Komisiją 130 punktą).

131    Nagrinėjamu atveju, kaip teigia Komisija, vykdant Alitalia grupės turto pardavimą nekilo jokių klausimų, susijusių su pareigos teikti viešąją paslaugą sąvoka, o paslaugos tęstinumo kriterijus paprasčiausiai buvo vienas iš pasiūlymų vertinimo kriterijų. Bylos medžiagoje nėra nieko, kas leistų daryti išvadą, kad keleivių pervežimo oro transportu veiklos perėmėjas per procedūrą, apie kurią pranešta, buvo įpareigotas vykdyti pareigą teikti viešąją paslaugą.

132    Taip pat reikia konstatuoti, kad, priešingai nei teigia ieškovė, antrojo ginčijamo sprendimo 118 dalyje Komisija padarė išvadą, jog per turto pardavimo procedūrą nebuvo nustatytos pareigos, susijusios su viešąja valdžia, ir visų pirma patikrino, ar įgijėjams tokios sąlygos nebuvo nustatytos, kaip teigė skundo pateikėjai.

133    Šiuo klausimu, kiek tai susiję, be kita ko, su oro transporto veiklos vykdymo sąlygomis, iš antrojo ginčijamo sprendimo 123–125 dalių matyti, kad, priešingai nei teigia ieškovė, Komisija išnagrinėjo transporto paslaugos tęstinumo vidutinės trukmės laikotarpiu sąlygos įtaką turto kainai. Ji gavo Italijos valdžios institucijų paaiškinimus, kad tęstinumo užtikrinimas, paminėtas Dekrete įstatyme Nr. 134 ir kvietime pareikšti susidomėjimą, neatitinka pareigų teikti viešąją paslaugą, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos teisę.

134    Be to, pažymėtina, kad ieškovė nepaaiškina, kaip dėl būtinybės užtikrinti oro transporto paslaugos tęstinumą vidutinės trukmės laikotarpiu, Dekrete įstatyme Nr. 134 Italijos valdžios institucijų numatytos kaip sąlygos, kurią turėjo atitikti pasiūlymai, Alitalia grupės turto kaina tapo žemesnė nei rinkos kaina. Maža to, priešingai nei teigia ieškovė, iš antrojo ginčijamo sprendimo 71 ir 102 dalių matyti, kad ypatingajam vykdytojui vertinant pasiūlymus paslaugos tęstinumo kriterijus buvo antraeilis, palyginti su kainos kriterijumi. Be to, kaip Komisijai nurodė Italijos valdžios institucijos, nepriklausomam ekspertui lemiamą reikšmę turi kainos kriterijus, nes tiek Dekrete įstatyme Nr. 134, tiek kvietime pareikšti susidomėjimą numatyta, kad turto pardavimo kaina negali būti mažesnė už rinkos kainą, nustatytą nepriklausomo eksperto. Dar didesnės to garantijos buvo suteiktos Italijos valdžios institucijų prisiimtu įsipareigojimu, į kurį pateikiama nuoroda minėto sprendimo 71 ir 72 dalyse, kad bet kuriuo atveju pasiūlymo vertinimas nelems žemesnės nei rinkos kainos nustatymo, nes ypatingasis vykdytojas tai galėjo užsitikrinti kreipdamasis į konsultantą finansų klausimais.

135    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pasiūlymus pateikusių ūkio subjektų gebėjimas užtikrinti paslaugos tęstinumą negalėtų jų atleisti nuo pagrindinės pareigos pateikti pasiūlymą, lygų rinkos kainai arba ją viršijantį, nes kitaip jų pasiūlymas nebūtų priimtas.

136    Ieškovės argumentas, kad kvietime pareikšti susidomėjimą numačius paslaugos tęstinumo užtikrinimo sąlygą potencialūs konkurso dalyviai buvo paskatinti nedalyvauti šiame konkurse taip sumažinant rinkos kainą, taip pat nėra pagrįstas. Kaip matyti iš antrojo ginčijamo sprendimo 53 dalies, ypatingasis vykdytojas gavo 60 pasiūlymų, pateiktų atsakant į 2008 m. rugsėjo 23 d. paskelbtą kvietimą pareikšti susidomėjimą. Be to, remiantis minėto sprendimo 45 dalimi, tam tikri pasiūlymai, įskaitant CAI pasiūlymą, buvo pateikti netgi prieš paskelbiant minėtą kvietimą pareikšti susidomėjimą, o tai parodo, kad šiame kvietime numatyta paslaugos tęstinumo užtikrinimo sąlyga neturėjo lemiamos reikšmės teikiant šiuos pasiūlymus.

137    Bet kuriuo atveju tai, kad kvietime pareikšti susidomėjimą būtinybė užtikrinti oro transporto paslaugos tęstinumą buvo įtraukta tarp reikalavimų, kuriuos turėjo tenkinti gauti pasiūlymai, nebūtinai reiškia, jog ūkio subjektui, kurio pasiūlymas bus pasirinktas, tenka pareiga teikti viešąją paslaugą. Net jeigu tokia pareiga buvo nustatyta, iš ieškinio nematyti, jog Alitalia grupės turto kaina apėmė kompensaciją, kuri būtų didesnė už grynąsias išlaidas, patiriamas vykdant pareigą teikti viešąją paslaugą, kad paslaugos teikėjas gautų ekonominės naudos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 127 punkte minėtą Sprendimą Altmark. Taigi iš to, kas išdėstyta, nematyti, kad vertindama kainą Komisija turėjo atsižvelgti į minėtame sprendime nustatytus kriterijus.

138    Be to, konstatuotina, jog įrodymai, kuriais ieškovė grindžia savo teiginį, kad Komisija padarė klaidą vertindama Alitalia grupės turto kainą, nebuvo reikšmingi Komisijos atliekamam nagrinėjimui. Tiek Alitalia finansinė situacija, tiek šių pasiūlymų dalykas ir dydis buvo kitokie.

139    Kalbant apie Air France–KLM 2008 m. balandžio mėn. pateiktame pasiūlyme paminėtą Alitalia įsigijimo kainą, reikia pažymėti, kad šis pasiūlymas buvo pateiktas prieš Alitalia paskelbiant nemokia ir kad juo buvo siekiama įgyti visą Alitalia turtą, perleidžiant ne turtą, o akcijas. Be to, kadangi šis pasiūlymas buvo atsiimtas, Komisija negalėjo į jį atsižvelgti, nes jis nebuvo galutinis. Dėl CAI pasiūlymo reikia priminti, kad jis buvo pateiktas per ypatingąją administracinę procedūrą, kuri buvo taikoma Alitalia bankrotui, ir kad juo buvo siekiama įsigyti tik dalį Alitalia turto. Tokiomis aplinkybėmis ieškovės argumentas, kad CAI pasiūlyta turto įsigijimo kaina turėjo apimti paskolos sumą, nėra pagrįstas. Paskolos suma neturi jokios įtakos Alitalia grupės turto, kurio tik dalis buvo parduota CAI, pardavimui rinkos kaina. Galiausiai, kalbant apie 2009 m. sausio mėn. pateiktą pasiūlymą įsigyti 25 % Alitalia–CAI akcijų, konstatuotina, kad šios bendrovės bendra vertė padidėjo po to, kai buvo parduotas Alitalia grupės turtas, visų pirma dėl to, jog šią bendrovę įgijo kita oro transporto bendrovė ir kad bet kuriuo atveju turint omenyje tai, jog šis pasiūlymas buvo pateiktas priėmus antrąjį ginčijamą sprendimą, Komisija negalėjo į jį atsižvelgti.

140    Galiausiai ieškovė teigia, kad jei Alitalia būtų nutraukusi veiklą per bankroto procedūrą, ji bet kuriuo atveju nebūtų praradusi savo laiko tarpsnių, remiantis 1993 m. sausio 18 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 95/93 dėl laiko tarpsnių paskirstymo Bendrijos oro uostuose bendrųjų taisyklių (OL L 14, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 2 t., p. 3). Taigi, ieškovės manymu, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė pareigą motyvuoti dėl to, kad prisidengdama Alitalia grupės turto įgijėjo būtinybe užtikrinti paslaugos tęstinumą ji be išlygų sutiko su tuo, kad kyla Alitalia laiko tarpsnių netekimo pavojus.

141    Konstatuotina, jog iš antrojo ginčijamo sprendimo 125 dalies, į kurią ieškovė pateikia nuorodą, nematyti, kad Komisija besąlygiškai sutiko su kokiu nors paslaugos tęstinumo kriterijaus pagrindimu, susijusiu su Alitalia laiko tarpsnių netekimo pavojumi. Minėtoje dalyje Komisija iš esmės nurodė, kad pakankamai didelė turto grupės vertė apima goodwill, prie kurio priskiriami laiko tarpsniai, kurių reikia paslaugai teikti. Tai reiškia, kad Komisija atsižvelgė į tęstinumo kriterijų turint tikslą maksimizuoti parduodamo turto vertę tam, kad Alitalia kreditorių interesais būtų gauta didesnė parduodamo turto kaina, o ne siekiant užtikrinti su viešąja paslauga susijusios veiklos tęstinumą. Vadinasi, ieškovės argumentas negali būti grindžiamas antruoju ginčijamu sprendimu.

142    Bet kuriuo atveju ieškovė neįrodo, kiek toks nagrinėjimas buvo reikalingas, kad Komisija turėtų galimybę įvertinti paslaugos tęstinumo sąlygos atitiktį normaliomis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijui, taigi neįrodo rimtų sunkumų egzistavimo. Tai reiškia, kad Komisijos negalima kaltinti nepakankamu motyvavimu šiuo atžvilgiu.

143    Tokiomis aplinkybėmis kaltinimus, suformuluotus penktojo ieškinio pagrindo pirmojoje ir penktojoje dalyse, reikia atmesti kaip nepagrįstus.

–       Dėl kaltinimų, suformuluotų antrojoje dalyje

144    Antrojoje dalyje ieškovė teigia, kad Alitalia grupės turto pardavimui buvo taikoma implicitinė sąlyga, kad įgijėjas turi būti kilęs iš Italijos, o tai pardavimo kainą padarė mažesnę nei rinkos kaina ir atgrasė konkurentus nuo pasiūlymų teikimo. Tai, kad Komisija neišnagrinėjo šios aplinkybės ir nepadarė atitinkamų išvadų iš tokio nagrinėjimo, yra akivaizdi vertinimo klaida. Be to, tai, kad Komisija šiuo klausimu nepateikė jokių paaiškinimų, yra motyvavimo nebuvimas.

145    Šiuo atveju reikia pažymėti, kad Komisija patikrino, ar kvietime pareikšti susidomėjimą nebuvo jokios diskriminacinės sąlygos, pagrįstos konkurso dalyvių nacionaline priklausomybe. Be to, ji padarė išvadą, kad kvietimas buvo plačiai išplatintas ir paskelbtas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu. Kaip pažymėta šio sprendimo 136 punkte, antrajame ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad, pirma, nuo savo paskyrimo iki minėto kvietimo pareikšti susidomėjimą paskelbimo ypatingasis vykdytojas apsisprendė susisiekti su pagrindinėmis tarptautinėmis oro transporto bendrovėmis ir, antra, jis gavo 60 pasiūlymų iš Italijos ir užsienio subjektų.

146    Be to, Komisija išnagrinėjo banko, pasirinkto skatinti pasiūlymų įsigyti Alitalia per šios bendrovės turto pardavimo procedūrą pateikimą, vaidmenį ir antrojo ginčijamo sprendimo 34 išnašoje padarė išvadą, kad jis neteko kompetentingo ministro patarėjo vaidmens tada, kai Alitalia atžvilgiu buvo pradėta ypatingoji administracinė procedūra, t. y. 2008 m. rugpjūčio 29 d. Iš antrojo ginčijamo sprendimo nematyti, kad, be užduoties, kuri bankui teko iki pradedant minėtą procedūrą, šis bankas dalyvavo vertinant Alitalia turtą ir kad jis galėjo palankiau vertinti CAI kitų konkurso dalyvių nenaudai. Be to, primintina, kad Italijos valdžios institucijos įsipareigojo nesikišti į ypatingojo vykdytojo veiklą.

147    Taigi ieškovės argumentai, susiję, su tuo, kad tariamai egzistuoja interesų konfliktas tarp banko, pasirinkto skatinti pasiūlymų įsigyti Alitalia pateikimą, ir CAI, tuo, kad kvietimas pareikšti susidomėjimą yra netikslus ir tuo, kad trumpi terminai pasiūlymams pateikti buvo naudingi CAI, nėra pagrįsti. Kiek tai susiję su turto pardavimo procedūros nediskriminaciniu pobūdžiu, reikia konstatuoti: kadangi kaltinimai, suformuluoti penktojo ieškinio pagrindo antrojoje dalyje, neleidžia nustatyti, kad per preliminaraus tyrimo etapą Komisija atliko neišsamų ar nepakankamą nagrinėjimą arba kad išnagrinėjusi Alitalia grupės turto pardavimo sąlygas ji nepadarė atitinkamų išvadų, ieškovė neįrodė, jog šiuo atžvilgiu kilo rimtų sunkumų. Be to, ieškovė negali teigti, kad antrasis ginčijamas sprendimas šiuo atžvilgiu yra nemotyvuotas. Todėl kaltinimus, suformuluotus penktojo ieškinio pagrindo antrojoje dalyje, reikia atmesti kaip nepagrįstus.

–       Dėl kaltinimų, suformuluotų trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse

148    Trečiojoje dalyje ieškovė teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog turto pardavimo procedūra nebuvo atvira, skaidri ir nediskriminacinė, ji nebuvo tinkama užtikrinti pardavimą rinkos kaina. Ji tvirtina, jog bet kuriuo atveju kitos nepriklausomo vertinimo garantijos, kaip antai nepriklausomo eksperto ir įgaliotinio, atsakingo už sandorio kontrolę, įsikišimas, negalėjo užtikrinti įgijėjo mokamos kainos atitikties rinkos kainai. Ji taip pat teigia, kad tokiomis aplinkybėmis tai, jog Komisija nepadarė tinkamų išvadų iš to, kad nebuvo įmanoma pasiekti rinkos kainos, yra akivaizdi vertinimo klaida. Be to, pagrindimo šiuo atžvilgiu nepateikimas yra motyvų nenurodymas.

149    Ketvirtojoje dalyje ieškovė teigia, kad Italijos valdžios institucijos sumažino kainą, už kurią CAI galėjo įsigyti Alitalia, panaikindamos tam tikras skolas ir padarydamos jos pasiūlymą patrauklesnį atsakingiems profesinių organizacijų asmenims. Neatsižvelgdama į šias faktines aplinkybes, kurios Komisijai buvo žinomos, ir nepripažindama, kad jos reiškė pagalbos suteikimą CAI, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

150    Kaip priminta nagrinėjant kaltinimus, suformuluotus pagrindžiant trečiąjį ieškinio pagrindą, Komisija manė, jog turto pardavimo derybų būdu procedūra, kurią papildo kvietimas pareikšti susidomėjimą, nėra pakankamai skaidri, kad vien pagal ją būtų užtikrintas turto pardavimas rinkos kaina. Todėl Komisija patikrino, ar buvo atliktas nepriklausomas pasiūlymo vertinimas, kad įsitikintų, jog pasiūlyta kaina nėra žemesnė už rinkos kainą. Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 107–109 punktuose, nepriklausomo eksperto atliktas turto vertinimas, kurį patvirtino nepriklausomo finansinio konsultanto atliktas pasiūlymų ekonominės vertės turto atžvilgiu patikrinimas, ir įgaliotinio, atsakingo už sandorio kontrolę, galutinis įsikišimas suteikė pakankamas nepriklausomumo garantijas, leidžiančias turtą parduoti rinkos kaina.

151    Tai reiškia, kad kaltinimus, suformuluotus trečiojoje šio pagrindo dalyje, reikia atmesti kaip nepagrįstus, nes ieškovė neįrodė rimtų sunkumų požymių egzistavimo ir tokiomis aplinkybėmis Komisijos negalima kaltinti pareigos motyvuoti pažeidimu.

152    Dėl ketvirtosios dalies reikia pažymėti, kad CAI perėmė tik dalį Alitalia darbuotojų ir juos įdarbino pagal visiškai naujas darbo sąlygas ir sutartis bei kad ieškovės nurodytos socialinės priemonės netaikomos CAI iš naujo įdarbintiems darbuotojams.

153    Vadinasi, reikia atmesti kaltinimus, suformuluotus penktojo ieškinio pagrindo ketvirtojoje dalyje. Taigi reikia konstatuoti: kadangi kaltinimai, suformuluoti penktuoju ieškinio pagrindu, neleidžia nustatyti, kad per preliminaraus tyrimo etapą Komisija atliko neišsamų ar nepakankamą nagrinėjimą, ieškovė neįrodė, jog šiuo atžvilgiu kilo rimtų sunkumų. Todėl turi būti atmestas visas penktasis ieškinio pagrindas.

 Dėl kaltinimų, suformuluotų šeštuoju ieškinio pagrindu, susijusiu su šalies, turinčios sugrąžinti pagalbą, identifikavimo klaida

154    Ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija neišnagrinėjo visų kriterijų, kuriuos pagal teismo praktiką reikia išnagrinėti siekiant įvertinti, ar yra ekonominis tęstinumas tarp Alitalia ir CAI, o būtent kainos, kuria buvo parduotas turtas, parduodamo subjekto akcininkų ir jo įgijėjo tapatybės, turto perdavimo momento, dalyko ir ekonominės logikos. Ji tvirtina, kad Komisija savo analizę sutelkė į vienintelį turto pardavimo dalyko kriterijų ir neatsižvelgė į kitus kriterijus.

155    Kalbant apie pareigą sugrąžinti pagalbos sumą, sumokėtą sunkumų patiriančiai bendrovei, reikia priminti, jog, kaip matyti iš teismo praktikos, ji gali būti išplėsta taip, kad apimtų naują bendrovę, kuriai Alitalia perdavė dalį savo turto, jei šio perdavimo atveju galima konstatuoti ekonominį tęstinumą tarp šių dviejų bendrovių. Vertinant, ar yra ekonominis tęstinumas, galima atsižvelgti į tokias aplinkybes: perdavimo dalykas (turtas ir įsipareigojimai, darbo jėgos išlaikymas, turto grupės), perdavimo kaina, perimančiosios ir perduodančios įmonių akcininkų arba savininkų tapatybė, perdavimo momentas (pradėjus tyrimą, pradėjus procedūrą ar priėmus galutinį sprendimą), taip pat ekonominė sandorio logika (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Graikija ir kt. prieš Komisiją, T‑415/05, T‑416/05 ir T‑423/05, Rink. p. II‑4749, 135 punktą).

156    Iš pradžių reikia konstatuoti, kad, priešingai nei teigia ieškovė, pagal šią teismo praktiką Komisija neturi pareigos atsižvelgti į visas minėtas aplinkybes ir tai matyti iš vartojamo žodžių junginio „galima atsižvelgti“. Tai reiškia, kad Komisija neprivalėjo konkrečiai ir šalia kitų kriterijų išnagrinėti Alitalia grupės turto perdavimo CAI momento, kuris yra viena iš aplinkybių, į kurias „galima“ atsižvelgti atmetant ekonominio tęstinumo tarp šių dviejų subjektų galimybę.

157    Bet kuriuo atveju antrojo ginčijamo sprendimo nagrinėjimas parodo, jog Komisija padarė išvadą, kad tarp Alitalia ir CAI nėra tęstinumo, remdamasi tiek turto perdavimo dalyku ir kaina, tiek akcininkų tapatumo nebuvimu ir sandorio ekonomine logika. Šiuo atveju tęstinumo tarp Alitalia ir CAI klausimą Komisija išnagrinėjo minėto sprendimo 128–151 dalyse. To sprendimo 132 dalyje Komisija visų pirma pabrėžė, kad priemonė, apie kurią pranešta, iš dalies pakeista Italijos valdžios institucijų prisiimtais įsipareigojimais, turėjo lemti Alitalia grupės turto pardavimą rinkos kaina. Tada ji išnagrinėjo, ar tarp Alitalia ir turto įgijėjų, dalyvavusių turto pardavimo procedūroje, buvo konkurencinio pranašumo, kurį suteikė 300 mln. EUR paskola, tęstinumas.

158    Šiuo klausimu antrojo ginčijamo sprendimo 135 dalyje dėl turto pardavimo dalyko Komisija pabrėžė, kad kvietime pareikšti susidomėjimą šis turtas nebuvo sugrupuotas ir todėl tai nebuvo homogeniniai ekonominiai vienetai, o tai galėjo apriboti potencialių įgijėjų pasirinkimą. Minėto sprendimo 136 dalyje ji konstatavo, kad, priešingai, atsižvelgiant į labai įvairų pareikštą susidomėjimą skirtingo turto atžvilgiu, pasibaigus turto pardavimo procedūrai Alitalia veikla įvairiais būdais bus padalyta daugeliui subjektų ir organizacijų. Taigi to sprendimo 137 dalyje ji padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į turto pardavimo mastą ir potencialių įgijėjų pasiūlymų padalijimą į dalis, Italijos Respublikos įgyvendinta turto pardavimo procedūra nereiškė ekonominio tęstinumo tarp Alitalia ir CAI.

159    Dėl Alitalia ir CAI akcininkų antrojo ginčijamo sprendimo 140 dalyje Komisija padarė išvadą, kad jie nėra tapatūs. CAI ji apibūdino kaip privačių investuotojų, kurie skiriasi nuo Alitalia akcininkų, konsorciumą ir pažymėjo, kad šių akcininkų akcijų pakeitimas į naujos bendrovės akcijas yra įmanomas tik remiantis teisės nuostatomis, susijusiomis su įmonių sanavimu taikant susitarimo procedūrą, kurios šiuo atveju netaikomos.

160    Tada antrojo ginčijamo sprendimo 141 dalyje Komisija konstatavo, kad CAI perims tik tam tikrą turtą, susijusį su Alitalia keleivių pervežimo veikla, kad ji vykdys savo pačios verslo strategiją ir kad nebus jokio automatinio darbo sutarčių perdavimo tarp Alitalia ir CAI. Be to, minėto sprendimo 142 dalyje Komisija pažymėjo, kad CAI netęs Alitalia veiklos, nes Italijos valdžios institucijos įsipareigojo, kad užbaigus turto pardavimo procedūrą ši veikla nesudarys daugiau kaip 69 % vienam kilometrui tenkančių keleivių pervežimo Alitalia pajėgumo, apskaičiuoto pranešimo dieną. Be to, kaip matyti iš minėto sprendimo 13 ir 49 dalių, parduodant Alitalia grupės turtą CAI, kreditorių interesais buvo siekiama maksimizuoti Alitalia turto vertę prieš jos likvidavimą.

161    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, priešingai nei teigia ieškovė, Komisija nesirėmė daugiausiai perdavimo dalyku. Kaip matyti iš šio sprendimo 160 punkto, Komisija išnagrinėjo ir patvirtino ekonominę sandorio logiką. Be to, per visą nagrinėjimą ji aiškino priežastis, dėl kurių ji manė, kad nėra ekonominio tęstinumo tarp Alitalia ir CAI. Taigi antrojo ginčijamo sprendimo 130–132 dalyse ji padarė išvadą, kad jokia nepagrįsta nauda nebus perduota Alitalia grupės turto įgijėjui, atsižvelgiant į tai, jog buvo imtasi visų priemonių, kad pardavimas būtų vykdomas kaina, kuri nėra žemesnė nei rinkos kaina. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir remiantis šio sprendimo 155 punkte minėta teismo praktika, reikia konstatuoti, kad Komisija atliko pakankamą ir išsamų nagrinėjimą ir kad ieškovė neįrodė, jog šiuo atžvilgiu kilo rimtų sunkumų.

162    Vadinasi, kadangi šiuo atveju nebuvo būtina, kad Komisija pareikštų nuomonę dėl turto perdavimo momento, jos negalima kaltinti motyvų nenurodymu šiuo klausimu.

163    Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kaltinimus, suformuluotus šeštuoju ieškinio pagrindu, reikia atmesti kaip nepagrįstus.

 Dėl kaltinimų, suformuluotų pirmuoju ieškinio pagrindu, susijusiu su formalios tyrimo procedūros nepradėjimu

164    Ieškovė teigia, kad nepradėjusi EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos formalios tyrimo procedūros Komisija priėmė neišsamų sprendimą, kuris turi būti panaikintas. Šiuo klausimu ji mano, kad net jeigu 2008 m. spalio 14–lapkričio 12 d. laikotarpis, skirtas vykdyti preliminarų tyrimą prieš priimant antrąjį ginčijamą sprendimą, nebuvo labai ilgas, vis dėlto Komisija galėjo susidurti su rimtais sunkumais. Be to, dublike ji nurodo: kadangi preliminaraus tyrimo etapas prasidėjo faktinių aplinkybių nagrinėjimu 2008 m. balandžio mėn., jis buvo beveik keturis kartus ilgesnis už Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 5 dalyje numatytą maksimalų dviejų mėnesių laikotarpį, per kurį turi būti atliktas preliminarus tyrimas.

165    Ieškovė taip pat pateikia nebaigtinį Komisijos padarytų klaidų sąrašą, iš kurio, jos manymu, matyti, kad tyrimo, kurį reikėjo atlikti šiuo atveju, sudėtingumas pateisino formalios tyrimo procedūros pradėjimą.

166    Be to, ji tvirtina, jog atsižvelgiant į šios bylos politinį kontekstą, Italijos valdžios institucijų prisiimti įsipareigojimai, kad Alitalia grupės turtas bus parduotas rinkos kaina, buvo nerealūs ir kad bet kuriuo atveju vykstant procedūrai jie buvo prisiimti per vėlai, negrįžtamai įvykus įvykiams, su kuriais jie tariamai susiję.

167    Pirma, kalbant apie ieškovės argumentus, susijusius su preliminaraus tyrimo etapo trukme, reikia pažymėti, kad, kaip teigia Komisija, ieškovė savo rašytiniuose paaiškinimuose prieštarauja pati sau. Ieškinyje ji teigia, kad šis etapas, kuris buvo trumpesnis nei mėnuo, nebuvo labai ilgas, tačiau dublike ji tvirtina, kad jis buvo beveik keturis kartus ilgesnis už maksimalų dviejų mėnesių laikotarpį, numatytą Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 5 dalyje.

168    Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 5 dalyje numatytas terminas, per kurį turi būti užbaigtas preliminarus tyrimas, apima laikotarpį nuo išsamaus pranešimo apie priemonę iki sprendimo priėmimo pagal minėto straipsnio 2, 3 arba 4 dalis, t. y. šiuo atveju laikotarpį nuo 2008 m. spalio 14 d. iki lapkričio 12 d. Taigi ieškovė klaidingai atsižvelgia ir į laikotarpį iki Italijos valdžios institucijų pranešimo apie turto pardavimo procedūrą, per kurį Komisija keletą kartų su jomis susisiekė ir kuris prasidėjo 2008 m. balandžio mėn.

169    Vadinasi, šiuo atveju reikia konstatuoti, kad preliminaraus tyrimo etapo trukmė buvo trumpesnė už numatytąją Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 5 dalyje ir todėl ji visiškai pagrįsta. Todėl ši trukmė parodo ne tai, kad kilo rimtų sunkumų, su kuriais preliminaraus tyrimo etapu galėjo susidurti Komisija, bet veikiau tai, kad nagrinėjant priemonę, apie kurią pranešta, šiuo atveju nekilo jokių ypatingų sunkumų (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 1 d. Bendrojo Teismo sprendimo M6 prieš Komisiją, T‑568/08 ir T‑573/08, Rink. p. II‑3397, 142 punktą).

170     Antra, pažymėtina, kad ieškovės argumentai, susiję su įsipareigojimų, įtrauktų į antrąjį ginčijamą sprendimą, nerealumu, yra nepagrįsti. Reikia priminti, jog, pirma, 2008 m. rugsėjo 23 d. paskelbtame kvietime pareikšti susidomėjimą buvo numatyta, kad kriterijai, kuriuos turi atitikti pasiūlymai, turi atitikti taikytinuose Italijos teisės aktuose numatytus reikalavimus ir visų pirma tai, kad turto pardavimo kaina negali būti mažesnė už nepriklausomo eksperto nustatytą rinkos kainą. Antra, ekspertas turėjo išnagrinėti pasiūlymus ir įsitikinti – atsižvelgdamas pirmiausiai į pasiūlytą kainą ir nepaisant kriterijų, kuriuos gali atitikti pateikti pasiūlymai – kad pasiūlyta turto pardavimo kaina yra didesnė už rinkos kainą ar jai lygi. Trečia, antrojo ginčijamo sprendimo priėmimo metu turto pardavimo dar nebuvo patvirtinęs priežiūros komitetas ir dar nebuvo priimtas galutinis ypatingojo vykdytojo sprendimas. Remiantis ypatingąja administracine procedūra, šis vykdytojas turėjo prieš tai gauti priežiūros komiteto ir už atitinkamą pardavimą atsakingo ministro leidimą. Taigi, turint omenyje šį procedūros etapą, Italijos valdžios institucijų prisiimtas įsipareigojimas, kad atsakingas ministras neturi kištis į ypatingojo vykdytojo veiklą, nėra pavėluotas.

171    Be to, minėtų įsipareigojimų paminėjimas antrajame ginčijamame sprendime negali reikšti, kad Komisija susidūrė su rimtais sunkumais. Šie įsipareigojimai įrodo, kad Komisija ėmėsi atsargumo priemonių, kurių reikia tiek siekiant kontroliuoti, ar įgaliotinis, atsakingas už sandorio kontrolę, laikosi minėtų įsipareigojimų, tiek tam, kad būtų padarytos atitinkamos išvados iš galimo jų nesilaikymo. Bet kuriuo atveju ieškovės argumentai, jog įsipareigojimai nepakankami, yra netinkami, atsižvelgiant į tai, kad Komisija pasiliko sau teisę pradėti formalią atitinkamos priemonės tyrimo procedūrą tuo atveju, jeigu nebūtų laikomasi antrojo ginčijamo sprendimo sąlygų ir visų pirma Italijos valdžios institucijų prisiimtų ir į minėtą sprendimą įtrauktų įsipareigojimų.

172    Galiausiai, trečia, kalbant apie dešimt ieškovės nurodytų klaidų, kurios turėjo parodyti, kad kilo rimtų sunkumų, reikia pažymėti, kad iš tikrųjų jos atitinka kaltinimus, pateiktus trečiuoju, ketvirtuoju ir penktuoju ieškinio pagrindais, kuriuos nagrinėjant šie kaltinimai buvo įvertinti. Vadinasi, nėra reikalo jų atskirai nagrinėti pagal šį pagrindą.

173    Vadinasi, pirmuoju ieškinio pagrindu suformuluoti kaltinimai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

174    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė rimtų sunkumų egzistavimo. Tai reiškia, kad, remiantis šio sprendimo 80 punkte minėta teismo praktika, Komisija neprivalėjo pradėti turto pardavimo priemonės formalios tyrimo procedūros.

c)     Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su pareigos motyvuoti pažeidimu

175    Ieškovė mano, kad Komisija nesilaikė savo „nusistovėjusios sprendimų priėmimo praktikos“ valstybės pagalbos klausimu, visų pirma kiek tai susiję su visų reikšmingų priemonės savybių ir jos konteksto nagrinėjimu, taip pat kitų nei turto pardavimas galimybių nagrinėjimu, atsižvelgiant į normaliomis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų. Taigi Komisija turėjo dar didesnę pareigą motyvuoti. Be to, ieškovė mano, kad antrajame ginčijamame sprendime yra tam tikrų neišsamių Komisijos išvadų, visų pirma susijusių su eksperto nepriklausomumu ir tuo, kad turtas tikrai parduodamas rinkos kaina, kurių motyvų neįmanoma suprasti.

176    Reikia priminti, kad kaltinimą, susijusį su antrojo ginčijamo sprendimo motyvų nenurodymu, kiek tai susiję su visų reikšmingų priemonės, apie kurią pranešta, savybių ir jos konteksto neišnagrinėjimu, galima priskirti prie trečiojo ieškinio pagrindo trečiosios dalies. Taip pat kaltinimą, susijusį su antrojo ginčijamo sprendimo motyvų nenurodymu, kiek tai susiję su pagalbos susigrąžinimo metodais, kurie reiškia kitas nei turto pardavimas galimybes, galima priskirti prie ketvirtojo ieškinio pagrindo antrosios dalies. Todėl, kaip nurodyta šio sprendimo 89, 117 ir 124 punktuose, minėtos dalys bus išnagrinėtos kartu su šiuo pagrindu.

177    Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuoti asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolę (šio sprendimo 102 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 63 punktas ir 2001 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑17/99, Rink. p. I‑2481, 35 punktas).

178    Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį bei asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nėra reikalaujama motyvuose nurodyti visas reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, nes nustatant, ar akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo tekstą, bet ir kontekstą bei visas atitinkamą sritį reglamentuojančias normas (1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Delacre ir kt. prieš Komisiją, C‑350/88, Rink. p. I‑395, 16 punktas ir šio sprendimo 177 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 36 punktas).

179    Konkrečiai kalbant, Komisija neprivalo pareikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų, tačiau sprendimo struktūroje jai pakanka išdėstyti esminę reikšmę turinčias faktines aplinkybes ir teisinius argumentus (žr. šio sprendimo 77 punkte minėto Sprendimo Bundesverband deutscher Banken prieš Komisiją 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

180    Konkrečiai kalbant apie Komisijos sprendimą, kuriame daroma išvada, kad skundą pateikusio asmens nurodyta valstybės pagalba neegzistuoja, Komisija privalo skundą pateikusiam asmeniui pakankamai aiškiai nurodyti priežastis, dėl kurių skunde nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių nepakako valstybės pagalbos egzistavimui įrodyti. Tačiau Komisija neprivalo pareikšti savo nuomonės dėl akivaizdžiai nesusijusių, nesvarbių arba aiškiai antraeilių aplinkybių (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 102 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 64 punktą).

181    Kalbant apie nagrinėjamo akto pobūdį, reikia priminti, kad antrasis ginčijamas sprendimas buvo priimtas pabaigus EB sutarties 88 straipsnio 3 dalyje numatytą preliminarų pagalbos tyrimo etapą, kuris skirtas vien tam, kad Komisija susidarytų pirminę nuomonę apie dalinį ar visišką nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, nepradėjusi to paties straipsnio 2 dalyje numatytos formalios tyrimo procedūros, kuri, savo ruožtu, skirta tam, kad Komisija surinktų visą informaciją apie šią pagalbą (2008 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Regie Networks, C‑333/07, Rink. p. I‑10807, 64 punktas).

182    Tokiame per trumpą terminą priimamame sprendime turi būti nurodytos tik priežastys, dėl kurių Komisija mano, kad nekyla rimtų atitinkamos pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimo sunkumų (šio sprendimo 58 punkte minėto Sprendimo Matra prieš Komisiją 48 punktas ir šio sprendimo 181 punkte minėto Sprendimo Regie Networks 65 punktas).

183    Šioje byloje, kalbant apie antrojo ginčijamo sprendimo priėmimo kontekstą ir aplinkybes, pažymėtina, kad išnagrinėjus trečiojo ieškinio pagrindo pirmąją dalį (žr. šio sprendimo 105 ir 110 punktus) matyti, jog Komisija išnagrinėjo įvairių ypatingojoje administracinėje procedūroje dalyvavusių asmenų vaidmenį ir įsitikino, kad priemonė, apie kurią pranešta, garantavo, jog turtas bus parduodamas rinkos kaina. Be to, nagrinėjant šio pagrindo antrąją dalį taip pat buvo padaryta išvada, kad Komisija neprivalėjo išnagrinėti klausimų, kurie nebuvo svarbūs jai atliekant vertinimą, kaip antai išlaidų sumažinimas ir kita nauda, kuri Italijos teisės aktais tariamai buvo suteikta CAI, įsigaliojus Dekretui įstatymui Nr. 134.

184    Taip pat išnagrinėjus ketvirtojo ieškinio pagrindą matyti, kad dėl to, jog Komisija įsitikino, kad pardavimas turėjo būti vykdomas rinkos kaina, ji visiškai neprivalėjo nagrinėti kitų nei teisminė bankroto procedūra galimybių.

185    Vadinasi, konstatuotina, kad, atsižvelgiant visų pirma į šio sprendimo 179 punkte minėtą teismo praktiką, pareiga motyvuoti nereiškė, jog antrajame ginčijamame sprendime Komisija turėjo išdėstyti kitas aplinkybes nei faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, turintys esminę reikšmę sprendimo struktūroje. Tokio motyvavimo pakanka, kad ieškovė galėtų žinoti antrąjį ginčijamą sprendimą pagrindžiančius motyvus, o Bendrasis Teismas – vykdyti jo teisėtumo kontrolę pagal EB 253 straipsnį.

186    Kalbant apie tariamai nemotyvuotas Komisijos išvadas, reikia pažymėti, kad antrojo ginčijamo sprendimo 39 dalyje Komisija nurodė priežastis, dėl kurių, jos manymu, pagal Dekretą įstatymą Nr. 134 atlikta ekspertizė buvo nepriklausoma. Taigi ieškovės suformuluotas kaltinimas, susijęs su antrojo ginčijamo sprendimo motyvų nenurodymu, kiek tai susiję su tuo, kad tam tikri eksperto akcininkai taip pat turėjo CAI akcijų, nėra pagrįstas.

187    Galiausiai, kalbant apie ieškovės argumentus, susijusius su tuo, kad antrajame ginčijamame sprendime Komisija teigė, jog tai, kad vienas iš CAI akcininkų taip pat turėjo bendrovės, kuri yra pirmumo teisę turinti Alitalia kreditorė, akcijų, neturėjo jokios įtakos CAI pasiūlytai kainai, pakanka pažymėti, jog Komisija šiuo argumentu nesirėmė, kai nurodė, kad šiame pasiūlyme pasiūlyta kaina atitinka rinkos kainą, todėl ji visiškai neprivalėjo jo pagrįsti.

188    Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šis pagrindas turi būti atmestas. Taip pat turi būti atmesta trečiojo ieškinio pagrindo trečioji dalis ir ketvirtojo ieškinio pagrindo antroji dalis.

189    Tokiomis aplinkybėmis visas prašymas panaikinti antrąjį ginčijamą sprendimą turi būti atmestas, nesant reikalo imtis ieškovės prašomų proceso organizavimo priemonių.

B –  Dėl prašymo iš dalies panaikinti pirmąjį ginčijamą sprendimą

190    Ieškovė taip pat prašo iš dalies panaikinti pirmąjį ginčijamą sprendimą, kiek juo nenurodoma susigrąžinti pagalbą iš Alitalia grupės turto įgijėjų ir konkrečiai iš CAI ir kiek juo Italijos Respublikai suteikiamas papildomas keturių mėnesių terminas įgyvendinti šį sprendimą ir susigrąžinti 300 mln. EUR paskolą.

191    Ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija pažeidė gero administravimo principą ir Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalį, kai Italijos Respublikai suteikė keturis papildomus mėnesius susigrąžinti suteiktą paskolą iš Alitalia ir nenurodė sustabdyti pagalbos skyrimo pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnį. Be to, ji teigia, kad Komisija turėjo nurodyti susigrąžinti pagalbą iš CAI, o ne iš Alitalia.

192    Iš pradžių reikia pažymėti, kad Alitalia–CAI ir Italijos Respublika nepateikia formalaus nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, tačiau mano, kad ieškinys dėl pirmojo ginčijamo sprendimo panaikinimo yra nepriimtinas. Šiuo klausimu Alitalia–CAI iš esmės teigia, kad ieškovė neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinio dėl pirmojo ginčijamo sprendimo. Italijos Respublika savo ruožtu tvirtina, kad ieškovė nėra konkrečiai susijusi su minėtu sprendimu.

193    Pagal šio sprendimo 56 punkte minėtą teismo praktiką Bendrasis Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 113 straipsniu, turi savo iniciatyva išnagrinėti ieškinio priimtinumo klausimą.

194    Pirma, kalbant apie tai, ar ieškovė yra konkrečiai susijusi su pirmuoju ginčijamu sprendimu, reikia priminti, kad valstybės pagalbos kontrolės srityje sprendimas užbaigti procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį yra konkrečiai susijęs su įmonėmis, kurios pateikė skundą, dėl kurio buvo pradėta ši procedūra, ir pastabas, lėmusias procedūros eigą, tačiau su sąlyga, kad pagalbos priemone, dėl kurios priimtas minėtas sprendimas, buvo padaryta didelė įtaka jų padėčiai rinkoje. Tačiau tai nereiškia, kad įmonė negali kitu būdu, pateikdama nuorodą į konkrečias aplinkybes, kurios ją individualizuoja taip pat kaip sprendimo adresatą, įrodyti, kad ji yra konkrečiai susijusi su tuo sprendimu (1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BP Chemicals prieš Komisiją, T‑11/95, Rink. p. II‑3235, 72 punktas).

195    Šioje byloje ieškovė teigia, kad, pirma, ji pateikė skundus ir pastabas per tyrimo procedūrą, kuri buvo užbaigta pirmojo ginčijamo sprendimo priėmimu, ir, antra, jos padėčiai rinkoje buvo padaryta didelė įtaka paskolos suteikimu ir pirmuoju ginčijamu sprendimu tiek, kiek tame sprendime Komisija Italijos valdžios institucijoms suteikė keturių mėnesių laikotarpį paskolai susigrąžinti. Be to, ieškovė pateikia nuorodą į 2008 m. balandžio 29 d. Komisijai nusiųstą skundą, kuriame ji teigė, kad suteikus paskolą ji ir toliau buvo mažiau palankioje padėtyje, palyginti su Alitalia, ir negalėjo plėstis vietinėje Italijos rinkoje bei skrydžių iš Italijos srityje, ir kad ji prarado dalį keleivių ir neteko pajamų dėl žemesnių nei išlaidos tarifų, kuriuos Alitalia galėjo pasiūlyti gavusi paskolą. Galiausiai ji tvirtina, kad jos suinteresuotumas iš dalies panaikinti sprendimą gali užkirsti kelią Komisijai ateityje daryti panašius pažeidimus.

196    Iš pradžių reikia pažymėti, kad prieš priimant pirmąjį ginčijamą sprendimą vykdytoje procedūroje ieškovė vaidino aktyvų vaidmenį pateikdama skundus, kuriais ginčijo paskolos suteikimą Alitalia ir vėlesnį šios paskolos priskyrimą prie nuosavo kapitalo, dėl kurių Komisija pradėjo tyrimą, ir kad jos pastabos buvo išklausytos per formalią tyrimo procedūrą. Be to, ieškovės pateiktos pastabos turėjo įtakos su minėta paskola susijusios procedūros eigai, atsižvelgiant į tai, jog Komisija priėmė sprendimą, kuriuo konstatuota, kad tai yra neteisėta ir su bendrąja rinka nesuderinama pagalba ir kad ją reikia susigrąžinti iš gavėjo.

197    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ieškovė neįrodė, jog nurodymu nedelsiant susigrąžinti pagalbą iš Alitalia, o ne iš CAI jos konkurencinei padėčiai daroma didelė įtaka. Be to, ieškovė neįrodė, kad Komisijos Italijos Respublikai suteiktas terminas, kuris tariamai leido nevykdyti pagalbos gavėjo pareigos ją sugrąžinti, turėjo įtakos jos interesams. Galiausiai ieškovė taip pat neįrodė, kokio masto įtaka jai buvo padaryta dėl aplinkybės, kad nebuvo nurodyta sustabdyti pagalbą, dėl kurios Alitalia šią pagalbą galėjo priskirti prie nuosavo kapitalo.

198    Tai reiškia, kad ieškovė neįrodė, jog ji yra konkrečiai susijusi su pirmuoju ginčijamu sprendimu.

199    Reikia priminti, kad ieškinio priimtinumo sąlygos yra kumuliacinės. Todėl, nesant reikalo nagrinėti ieškovės suinteresuotumo pareikšti ieškinį, šį ieškinį, kiek juo prašoma panaikinti pirmąjį ginčijamą sprendimą, reikia pripažinti nepriimtinu dėl to, kad ieškovė nėra konkrečiai su juo susijusi (šiuo klausimu žr. 2003 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Olivieri prieš Komisiją ir EMEA, T‑326/99, Rink. p. II‑6053, 66 punktą).

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

200    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Be to, pagal to paties reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

201    Šiuo atveju, kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir Komisijos bei Alitalia–CAI bylinėjimosi išlaidas.

202    Remiantis Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalimi, Italijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Ryanair Ltd padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir Europos Komisijos bei Alitalia – Compagnia Aerea Italiana SpA bylinėjimosi išlaidas.

3.      Italijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Papasavvas Vadapalas O’Higgins

Paskelbta 2012 m. kovo 28 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

A –  Administracinė procedūra

B –  Sprendimas pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą

C –  Ginčijami sprendimai

1.  Sprendimas dėl Alitalia skirtos paskolos

2.  Sprendimas dėl Alitalia turto pardavimo

Procedūra

Šalių reikalavimai

Dėl teisės

A –  Dėl prašymo panaikinti antrąjį ginčijamą sprendimą

1.  Dėl priimtinumo

2.  Dėl Bendrojo Teismo atliekamos kontrolės dalyko

3.  Dėl esmės

a)  Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos kompetencijos neturėjimu atlikus preliminarų tyrimą priimti sąlyginį sprendimą

b)  Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su pareigos pradėti formalią tyrimo procedūrą pažeidimu

Dėl kaltinimų, suformuluotų trečiuoju ieškinio pagrindu, susijusiu su tuo, kad Komisija neišnagrinėjo visų reikšmingų priemonių savybių jų kontekste

Dėl kaltinimų, suformuluotų ketvirtuoju ieškinio pagrindu, susijusiu su kitų nei Alitalia grupės turto pardavimas galimybių neišnagrinėjimu

Dėl kaltinimų, suformuluotų penktuoju ieškinio pagrindu, susijusiu su tuo, kad turto pardavimui esą nebuvo taikytas normaliomis rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijus

–  Dėl kaltinimų, suformuluotų pirmojoje ir penktojoje dalyse

–  Dėl kaltinimų, suformuluotų antrojoje dalyje

–  Dėl kaltinimų, suformuluotų trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse

Dėl kaltinimų, suformuluotų šeštuoju ieškinio pagrindu, susijusiu su šalies, turinčios sugrąžinti pagalbą, identifikavimo klaida

Dėl kaltinimų, suformuluotų pirmuoju ieškinio pagrindu, susijusiu su formalios tyrimo procedūros nepradėjimu

c)  Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su pareigos motyvuoti pažeidimu

B –  Dėl prašymo iš dalies panaikinti pirmąjį ginčijamą sprendimą

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: anglų