2015 m. gegužės 12 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Komisija / Vokietijos Federacinė Respublika
(Byla C-220/15)
Proceso kalba: vokiečių
Šalys
Ieškovė: Europos Komisija, atstovaujama D. Kukovec ir A. C. Becker
Atsakovė: Vokietijos Federacinė Respublika
Ieškovės reikalavimai
Pripažinti, kad Vokietijos Federacinė Respublika pažeidė įsipareigojimus pagal Direktyvos 2007/23/EB1 6 straipsnio 1 dalį tiek, kiek Įstatymo dėl sprogstamųjų medžiagų pirmame įgyvendinimo nutarime (Ersten Verordnung zum Sprengstoffgesetz; toliau – pirmasis SprengV) be direktyvoje įtvirtintų reikalavimų dar numatyta, kad, nepaisant pirmojo pirotechnikos gaminių atitikimo vertinimo, pirmojo SprengV 6 straipsnio 4 dalyje numatyta procedūra turi būti užbaigta prieš juos pateikiant į rinką ir kad, remiantis pirmojo SprengV 6 straipsnio 4 dalies penktuoju sakiniu, Federalinis medžiagų tyrimo ir bandymo institutas (Bundesanstalt für Materialforschung und –prüfung) turi teisę nagrinėti ir, prireikus, pakeisti visų pirotechnikos gaminių instrukcijas.
Priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Šis ieškinys susijęs su klausimu, kokia apimtimi valstybės narės gali nustatyti papildomus nacionalinius reikalavimus pirotechnikos gaminių, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2007/23/EB, gamintojams ir importuotojams dėl pirotechnikos gaminių pateikimo į rinką taip pat ir tokiems produktams, kurie, kaip įrodo jų žymėjimas „CE“ ženklu, atitinka pagrindinius direktyvos reikalavimus. Šiuo atžvilgiu Komisijos ginčijami teisės aktai nenumato jokių šių produktų turinio reikalavimų, bet tik numato papildomą procedūrą, kuri vyksta prieš pateikiant į rinką atsakovės teritorijoje.
Nepaisant atitikimo įrodymo, atsakovė reikalauja, kad visi pirotechnikos gaminiai, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2007/23/EB, būtų pateikti įstatyme nurodytam federaliniam institutui, kuris išduoda identifikacinį numerį, kuris įrodo tapatybę. Kai procedūra trunka labai ilgai, gali būti reikalaujama inter alia sumokėti administravimo mokestį ir už bandymų pavyzdžius. Komisija mano, kad tokios procedūros reikalavimu pažeidžiamas visų pirotechnikos gaminių, kurie atitinka direktyvos reikalavimus, laisvas judėjimas, kurį užtikrina Direktyvos 2007/23/EB 6 straipsnis.
Priėmus Direktyvą 2013/29/EB2 , kuria Direktyva 2007/23/EB buvo panaikinta nuo 2015 m. liepos 1 d., situacija nepasikeitė. Taip yra dėl to, pirma, kad laiko tarpas, kuris reikšmingas vertinant, ar valstybė narė neįvykdė savo įsipareigojimų, yra pagrįstoje nuomonėje nurodyto laikotarpio pabaiga (šioje byloje – 2014 m. kovo 27 d.). Antra, Direktyvos 2013/29/ES 4 straipsnio 1 dalyje yra nuostata, identiška Direktyvos 2007/23/EB 6 straipsnio 1 daliai, užtikrinančiai visų pirotechnikos gaminių, kurie atitinka ES teisės reikalavimus, laisvą judėjimą.Todėl atsakovės šioje byloje ginčijamą pažeidimą iš esmės sudaro procedūros sąlyga, kuri taikoma pateikiant į rinką pirotechnikos gaminius, ir kuri, Komisijos nuomone, yra nepriimtina ir ja viršijami suderinti ES teisės reikalavimai. Kaip procedūrinis reikalavimas, ginčijama teisės nuostata iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad retais atvejais lemia pagrįstą prekybos šiais gaminiais atidėjimą. Tačiau tikrasis tokios teisės nuostatos poveikis turi būti pakankamai įvertintas. Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia atsižvelgti į į tai, kad atsakovė yra viena iš didžiausių, jei ne didžiausia, pirotechnikos gaminių pardavimo rinka vidaus rinkoje. Be to, reikia pažymėti, kad tam tikri pirotechnikos gaminiai atsakovės teritorijoje gali būti parduoti vartotojams tik kartą per metus ir tik trumpą laikotarpį, per kurį šio patekimo į rin
ką laiko dimensija vis dėl to yra svarbi. Galiausiai, šiuo atžvilgiu taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad pagal nacionalinę teisę šioje byloje ginčijamas teisės akto nuostatas įgyvendina ta pati institucija, kuri taip pat turi teisę atlikti atitikties vertinimą, kaip patvirtinta institucija, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2007/23/EB. Todėl papildomos procedūros reikalavimas, įtvirtintas atsakovės nacionalinėje teisėje, suteikia šiai institucijai pranašumą prieš kitas kitų valstybių narių patvirtintas institucijas. Atsižvelgiant į šiuos praktinius ginčijamo teisės akto padarinius, ši byla anaiptol neapima vien kliūčių ekonomikos subjektams prekiauti produktais, kuriuos jau įvertinto patvirtintos institucijos, ne Vokietijos institucijos, kaip to reikalaujama pagal ES teisę, teisinio įvertinimo.