Language of document : ECLI:EU:C:2013:288

Sujungtos bylos C‑197/11 ir C‑203/11

Eric Libert ir kt.

prieš

Gouvernement flamand (C‑197/11)

ir

All Projects & Developments NV ir kt.

prieš

Vlaamse Regering (C‑203/11)

(Cour constitutionnelle (Belgija) prašymai priimti prejudicnį sprendimą)

„Pagrindinės laisvės – Apribojimas – Pateisinimas – Valstybės pagalba – Sąvoka „viešojo darbų pirkimo sutartis“ – Žemės sklypai ir pastatai tam tikrose savivaldybėse – Regiono teisės aktai, pagal kuriuos perleidžiant nekilnojamąjį turtą taikoma galimo įgijėjo ar nuomininko „pakankamo ryšio“ su tiksline savivaldybe sąlyga – Socialinis įpareigojimas darbų užsakovams ir žemės sklypų savininkams – Mokesčių paskatos ir subsidijavimo mechanizmai“

Santrauka – 2013 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas

1.        Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Klausimas dėl ginčo, susijusio tik su viena valstybe nare – Jurisdikcija dėl galimo poveikio iš kitų valstybių narių atvykusiems asmenims

(SESV 267 straipsnis)

2.        Sąjungos pilietybė – Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Laisvas kapitalo judėjimas ir mokėjimų laisvė – Nekilnojamojo turto operacijų apribojimai – Regiono teisės aktai, pagal kuriuos perleidžiant tam tikrose savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą būtina, kad provincijos vertinimo komisija patikrintų „pakankamo ryšio“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių savivaldybių buvimą – Neleistinumas – Pateisinimas – Socialinio būsto politika – Nebuvimas

(SESV 21, 45, 49, 56 ir 63 straipsniai; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 22 ir 24 straipsniai)

3.        Laisvas kapitalo judėjimas ir mokėjimų laisvė – Nekilnojamojo turto operacijų apribojimai – Regiono teisės aktai, kuriais tam tikriems ūkio subjektams nustatomas „socialinis įpareigojimas“ išduodant jiems leidimą statyti ar padalyti žemės sklypą – Leistinumas – Pateisinimas – Socialinio būsto politika – Sąlygos – Proporcingumas – Nacionalinio teismo atliekamas vertinimas

(SESV 63 straipsnis)

4.        Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Mokesčių paskatos ir subsidijų mechanizmai, skirti darbų užsakovams ir žemės sklypų savininkams taikomam socialiniam įpareigojimui kompensuoti – Įtraukimas – Sąlygos – Ekonominės naudos, o ne kompensacijos už viešosios paslaugos įsipareigojimų vykdymą, suteikimas – Nacionalinio teismo atliekamas vertinimas

(SESV 107 straipsnio 1 dalis; Komisijos sprendimas C/2005/842)

5.        Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Nacionalinio teismo kompetencija – Faktinių bylos aplinkybių nustatymas ir vertinimas – Teisingumo Teismo išaiškintų nuostatų taikymas

(SESV 267 straipsnis)

6.        Teisės aktų derinimas – Viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarka – Direktyva 2004/18 – Viešojo darbų pirkimo sutartys – Sąvoka – Socialinių būstų, kurie vėliau turi būti parduoti už ne didesnę, nei nustatyta, kainą, viešajai socialinių būstų įstaigai arba per šią įstaigą paslaugų teikėjui, pastačiusiam šiuos būstus, pastatymas – Įtraukimas – Sąlygos – Nacionalinio teismo atliekamas vertinimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/18 1 straipsnio 2 dalies b punktas)

1.        Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 33, 34, 36 punktus)

2.        SESV 21, 45, 49, 56 ir 63 straipsniais bei Direktyvos 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 22 ir 24 straipsniais draudžiami regiono teisės aktai, pagal kuriuos perleidžiant tam tikrose savivaldybėse esantį nekilnojamąjį turtą provincijos vertinimo komisija turi patikrinti, ar egzistuoja „pakankamas ryšys“ tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir šių savivaldybių. Iš tiesų tokiais teisės aktais apribojamos minėtomis Sąjungos teisės nuostatomis garantuojamos pagrindinės laisvės.

Žinoma, reikalavimai, susiję su valstybės narės socialinio būsto politika, kuriais siekiama užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą asmenims, gaunantiems mažai pajamų, arba kitoms nepalankioje padėtyje esančioms vietos gyventojų kategorijoms, gali būti laikomi privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais ir pateisinti tokius apribojimus.

Vis dėlto šios priemonės viršija tai, kas būtina siekiamam tikslui įgyvendinti. Iš tiesų, minėtuose teisės aktuose nustatytos alternatyvios sąlygos, kurių laikymąsi turi sistemingai tikrinti provincijos vertinimo komisija, kad būtų įvykdyta potencialaus įgijėjo „pakankamo ryšio“ su tam tikra savivaldybe buvimo sąlyga, gali būti tenkinamos ne tik šios mažiau pasiturinčios visuomenės dalies, bet ir kitų asmenų, turinčių pakankamai išteklių, kurie dėl to neturi jokio ypatingo socialinės apsaugos minėtoje rinkoje poreikio.

Galiausiai tam, kad išankstinio administracijos leidimo suteikimo tvarka, kuria nukrypstama nuo pagrindinės laisvės, būtų pateisinama, ji turi būti pagrįsta objektyviais, nediskriminuojančiais ir iš anksto žinomais kriterijais, užtikrinančiais, kad taip bus pakankamai ribojama nacionalinės valdžios institucijų diskrecija. Taip nėra tuo atveju, kai viena iš minėtų sąlygų reikalaujama, kad būtų nustatytas profesinis, šeimos, socialinis ar ekonominis ryšys tarp potencialaus įgijėjo ar nuomininko ir atitinkamos savivaldybės dėl svarbios ir ilgalaikės aplinkybės, atsižvelgiant į šios sąlygos neapibrėžtumą ir į tai, kad konkrečiai nenurodytos situacijos, kurioms esant ji turėtų būti traktuojama kaip įvykdyta konkrečiais atvejais.

(žr. 48, 51,52, 55, 57–60 punktus bei rezoliucinės dalies 1 punktą)

3.        SESV 63 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiamos teisės normos, pagal kurias tam tikriems ūkio subjektams, suteikiant leidimą statyti ar padalyti žemės sklypus, nustatomas „socialinis įpareigojimas“, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, kad šios teisės normos yra reikalingos ir tinkamos įgyvendinti tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti pakankamą būsto pasiūlą mažai pajamų gaunantiems asmenims arba kitoms nepalankioje padėtyje esančių vietos gyventojų kategorijoms.

Iš tiesų, pareiga kai kuriems darbų užsakovams ar žemės sklypų savininkams tam, kad galėtų gauti leidimą statyti ar padalyti žemės sklypus, vadovautis procedūra, pagal kurią jie privalo įvykdyti socialinį įpareigojimą – skirti dalį savo projekto socialiniams būstams statyti arba sumokėti finansinę įmoką savivaldybei, kurioje šis projektas vykdomas, yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimas, nes atitinkami investuotojai negali laisvai naudoti žemės sklypų tikslais, kuriais jie siūlo juos įsigyti.

Tačiau ši pareiga gali būti pateisinama reikalavimais, susijusiais su valstybės narės socialinio būsto politika, kaip privalomuoju bendrojo intereso pagrindu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo įvertinti, ar tokia pareiga atitinka proporcingumo kriterijų.

(žr. 65–69 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)

4.        Mokesčių paskatos ir subsidijų mechanizmai gali būti kvalifikuojami kaip valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo įvertinti, ar įvykdytos su valstybės pagalbos buvimu susijusios sąlygos, ir, jei taip, kalbant apie priemones, kuriomis siekiama kompensuoti darbų užsakovams ir žemės sklypų savininkams taikomą socialinį įpareigojimą, jis turi patikrinti, ar Sprendimas 2005/842 dėl EB 86 straipsnio 2 dalies taikymo valstybės pagalbai kompensacijos už viešąją paslaugą forma, skiriamai tam tikroms įmonėms, kurioms patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, vis dėlto taikytinas tokioms priemonėms.

Šiuo atveju pagalba laikomos bet kokios formos priemonės, kurios gali tiesiogiai ar netiesiogiai palaikyti įmones arba kurios turi būti laikomos ekonomine nauda, kurios pagalbą gavusi įmonė nebūtų turėjusi normaliomis rinkos sąlygomis. Tačiau, kai valstybės priemonė ar intervencija turi būti vertinami kaip kompensacija už įmonių gavėjų suteiktas paslaugas siekiant vykdyti viešosios paslaugos įpareigojimus, tokios įmonės negauna realios finansinės naudos, todėl ši priemonė nesudaro joms palankesnių konkurencinių sąlygų nei kitoms įmonėms, kurios su jomis konkuruoja, ir nepatenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Toks gali būti priemonių, kuriomis siekiama kompensuoti socialinį įpareigojimą, kuris taikomas darbų užsakovams ir žemės sklypų savininkams, skirti dalį savo projekto socialiniams būstams statyti arba pervesti finansinę įmoką savivaldybei, kurioje šis projektas vykdomas, atvejis.

Tačiau tam, kad konkrečiu atveju tokia kompensacija nebūtų priskirta prie valstybės pagalbos, turi būti tenkinamos kelios sąlygos. Pirma, tokią kompensaciją gaunančiai įmonei turi būti iš tikrųjų pavesta vykdyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus ir šiuos įsipareigojimus reikia aiškiai apibrėžti. Šiuo aspektu, atsižvelgiant, be kita ko, į didelę valstybių narių turimą diskreciją, negalima atmesti galimybės, kad socialinio būsto paslaugos gali būti kvalifikuojamos kaip viešosios paslaugos. Aplinkybė, kad dėl socialinio įpareigojimo naudą tiesiogiai gauna ne tik fiziniai asmenys, prašantys socialinio būsto, bet ir socialinių būstų bendrovės, neturi jokios reikšmės kvalifikuojant nagrinėjamą paslaugą. Antra, kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti nustatyti iš anksto objektyviai ir skaidriai, kad nebūtų suteikta ekonominė nauda, kuri galėtų sudaryti palankesnes sąlygas įmonei gavėjai konkuruojančių įmonių atžvilgiu. Trečia, suteikiama kompensacija negali viršyti to, kas būtina, siekiant padengti visas ar dalį sąnaudų, patiriamų vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, atsižvelgiant į gautas atitinkamas įplaukas ir protingą pelną, susijusį su šių įsipareigojimų vykdymu. Ketvirta, minėta kompensacija turi būti nustatoma įvertinus išlaidas, kurių būtų turėjusi vidutinė, tinkamai valdoma ir turinti tinkamų priemonių, būtinų nustatytiems su viešosiomis paslaugomis susijusiems reikalavimams vykdyti, įmonė, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir protingą pelną, gaunamą už šių įsipareigojimų vykdymą.

(žr. 83–89, 91, 92, 102 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)

5.        Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 94, 95 punktus)

6.        Socialinių būstų, kurie vėliau turi būti parduoti už ne didesnę, nei nustatyta, kainą, viešajai socialinių būstų įstaigai arba per šią įstaigą paslaugų teikėjui, pastačiusiam šiuos būstus, pastatymą apima sąvoka „viešojo darbų pirkimo sutartys“, įtvirtinta Direktyvos 2004/18 dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 1 straipsnio 2 dalies b punkte, kai įvykdyti šioje nuostatoje numatyti kriterijai, o tai privalo patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

(žr.119 punktą ir rezoliucinės dalies 4 punktą)