TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. liepos 17 d.(*)
„Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Direktyva 2008/115/EB – Bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius – 16 straipsnio 1 dalis – Sulaikymas siekiant išsiųsti iš šalies – Sulaikymas apgyvendinant įkalinimo įstaigoje – Galimybė sulaikytą trečiosios šalies pilietį, kuris davė sutikimą, apgyvendinti su bausmę atliekančiais kaliniais“
Byloje C‑474/13
dėl Bundesgerichtshof (Vokietija) 2013 m. liepos 11 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2013 m. rugsėjo 3 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Thi Ly Pham
prieš
Stadt Schweinfurt, Amt für Meldewesen und Statistik
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, pirmininko pavaduotojas K. Lenaerts, kolegijų pirmininkai A. Tizzano, R. Silva de Lapuerta, T. von Danwitz, A. Borg Barthet ir M. Safjan, teisėjai A. Rosas, G. Arestis (pranešėjas), J. Malenovský, D. Šváby, C. Vajda ir S. Rodin,
generalinis advokatas Y. Bot,
posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. balandžio 8 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– T. L. Pham, atstovaujamos Rechtawalt M. Sack,
– Stadt Schweinfurt, Amt für Meldewesen und Statistik, atstovaujamo J. von Lackum,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. de Ree, M. Bulterman ir H. Stergiou,
– Europos Komisijos, atstovaujamos G. Wils ir M. Condou‑Durande,
susipažinęs su 2014 m. balandžio 30 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, p. 98) 16 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant T. L. Pham ir Stadt Schweinfurt, Amt für Meldewesen und Statistik (Šveinfurto miesto civilinės registracijos ir statistikos tarnybos) ginčą dėl sprendimo, priimto dėl T. L. Pham sulaikymo siekiant ją išsiųsti iš šalies, teisėtumo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Pagal Direktyvos 2008/115 17 konstatuojamąją dalį:
„Su sulaikytais trečiųjų šalių piliečiais turėtų būti elgiamasi humaniškai ir gerbiant jų orumą, pagrindines jų teises ir laikantis tarptautinės bei nacionalinės teisės. Nepažeidžiant teisėsaugos institucijų vykdomo pirminio sulaikymo, kuris reglamentuojamas nacionalinės teisės aktais, sulaikymas paprastai turėtų būti vykdomas specialiuose sulaikymo centruose.“
4 Minėtos direktyvos 1 straipsnyje „Objektas“ nustatyta:
„Šia direktyva nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus.“
5 Šios direktyvos 15 straipsnyje „Sulaikymas“ nustatyta:
„1. Valstybės narės gali sulaikyti trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma grąžinimo tvarka tik tam, kad parengtų grąžinimą ir (arba) įvykdytų išsiuntimo procesą (nebent konkrečiu atveju gali būti veiksmingai taikomos kitos pakankamos, tačiau švelnesnės priverstinės priemonės), visų pirma, kai:
a) esama pasislėpimo pavojaus arba
b) atitinkamas trečiosios šalies pilietis vengia pasirengimo grąžinimui ar išsiuntimo proceso, arba jiems trukdo.
Sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir būti taikomas tik tol, kol tinkamai vykdomas pasiruošimas išsiuntimui.
<...>
5. Sulaikymas trunka tol, kol tenkinamos 1 dalyje nustatytos sąlygos ir jis yra būtinas siekiant užtikrinti sėkmingą išsiuntimą. Kiekviena valstybė narė nustato sulaikymo laikotarpio ribą, kuri negali viršyti šešių mėnesių.
6. Valstybės narės negali pratęsti 5 dalyje nurodyto laikotarpio, tačiau laikydamosi nacionalinės teisės gali pratęsti ribotam laikotarpiui, neviršijančiam dar dvylikos mėnesių, tais atvejais, kai tikėtina, jog, nepaisant visų jų pagrįstų pastangų, išsiuntimo procedūra užtruks ilgiau dėl to, kad:
a) suinteresuotasis trečiosios šalies pilietis nepakankamai bendradarbiauja arba
b) vėluojama gauti reikiamus dokumentus iš trečiųjų šalių.“
6 Direktyvos 2008/115 16 straipsnio „Sulaikymo sąlygos“ 1 dalyje numatyta:
„Sulaikymas paprastai vykdomas specialiuose sulaikymo centruose. Jeigu valstybė narė neturi galimybių apgyvendinti tokius asmenis specialiame sulaikymo centre ir turi naudotis įkalinimo įstaigų patalpomis, sulaikyti trečiosios šalies piliečiai atskiriami nuo kalinių.“
Vokietijos teisė
7 2004 m. liepos 30 d. Užsieniečių gyvenimo, įsidarbinimo ir integracijos federalinėje teritorijoje įstatymo (Gesetz über den Aufenthalt, die Erwerbstätigkeit und die Integration von Ausländern im Bundesgebiet) (BGBl. 2004 I, p. 1950) su pakeitimais (BGBl. 2011 I, p. 2258, toliau ‒ AufenthG) 62a straipsnio 1 dalis, kuria į nacionalinę teisę perkeliama Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalis, suformuluota taip:
„Sulaikymas siekiant išsiųsti iš šalies paprastai vykdomas specialiuose sulaikymo centruose. Jei federalinėje žemėje nėra specialaus sulaikymo centro, sulaikymas gali būti vykdomas kitose šioje federalinėje žemėje esančiose įkalinimo įstaigose; tokiais atvejais sulaikytieji asmenys, laukiantys išsiuntimo iš šalies, turi būti atskiriami nuo kitų kalinių. <...>“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
8 Vietnamo pilietė T. L. Pham be kelionės ir tapatybės dokumentų atvyko į Vokietiją. 2012 m. kovo 29 d. buvo priimtas nurodymas ją sulaikyti siekiant iki 2012 m. birželio 28 d. užtikrinti jos išsiuntimą iš šalies. 2012 m. kovo 30 d. ji pasirašė deklaraciją, kuria davė sutikimą, kad būtų apgyvendinta įkalinimo įstaigoje, nes norėjo palaikyti ryšius su šioje įstaigoje kalinamais savo tautiečiais.
9 Amtsgericht Nürnberg 2012 m. birželio 25 d. nutartimi buvo pratęstas T. L Pham sulaikymas siekiant išsiųsti iš šalies iki 2012 m. liepos 10 d. Landgericht Nürnberg 2012 m. liepos 5 d. sprendimu jos ieškinį dėl pirma minėtos nutarties atmetė. Po to, kai 2012 m. liepos 10 d. ji buvo išsiųsta į Vietnamą, T. L. Pham savo ieškiniu Bundesgerichtshof prašo pripažinti, kad minėta nutartimi ir sprendimu dėl jos sulaikymo minėtoje įkalinimo įstaigoje termino pratęsimo buvo pažeistos jos teisės.
10 Bundesgerichtshof manymu, atsižvelgiant į tai, kad buvo pažeista ypač svarbi pagrindinė teisė, teisių gynimo priemonėmis dėl laisvės apribojimo galima pasinaudoti ir tokiems suvaržymams pasibaigus, nes suinteresuotasis asmuo gali pagrįstai reikalauti pripažinti, jog jam pritaikyta laisvės suvaržymo priemonė buvo neteisėta.
11 Šis teismas pažymi, kad iš principo trečiosios šalies piliečio apgyvendinimas kartu su kaliniais prieštarauja Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 daliai ir AufenthG 62a straipsniui, kuriuo minėta direktyvos nuostata buvo perkelta į nacionalinę teisę. Tačiau šis sulaikymas būtų teisėtas, jei Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalis būtų aiškintina taip, kad taikydamos šią nuostatą valstybės narės turi tam tikrą diskreciją ir gali atsižvelgti į suinteresuotojo piliečio duotą sutikimą, kad būtų apgyvendintas su minėtais kaliniais.
12 Bundesgerichtshof pažymi, pirma, kad esama pavojaus, jog bus apeinamas atskyrimo reikalavimas, jei pirmiausia atitinkamos institucijos Direktyvoje 2008/115 numatytiems trečiųjų šalių piliečiams reguliariai duotų pasirašyti iš anksto parengtas sutikimo deklaracijas arba ragintų juos sutikti, kad būtų apgyvendinti kartu su bausmę atliekančiais kaliniais. Antra, šis teismas nurodo, kad atskyrimo reikalavimu siekiama tik palengvinti trečiųjų šalių piliečių padėtį ir kad pastariesiems turi būti suteikta teisė to atsisakyti, jei juos informavus apie savo teisę į tai, kad būtų atskirti, jie pageidauja būti apgyvendinti kartu su bausmę atliekančiais asmenimis arba − kaip yra šioje byloje – aiškiai su tuo sutinka, nes nori bendrauti su savo tautiečiais arba bendraamžiais. Šiuo klausimu pagal Vokietijos teisę, susijusią su prevenciniu suėmimu, kurioje numatytas atitinkamų asmenų atskiras apgyvendinimas, Bundesverfassungsgericht (Vokietijos Federacinio Konstitucinio Teismo) praktikoje atsižvelgiama į tai, kad toks asmuo davė sutikimą būti apgyvendintas kartu su įkalinimo įstaigoje bausmę atliekančiais kaliniais.
13 Todėl šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar, siekiant išsiųsti iš šalies, sulaikyto asmens apgyvendinimas kartu su įkalinimo įstaigoje bausmę atliekančiais kaliniais, kai šis asmuo sutinka būti kartu su jais apgyvendintas, atitinka <...> Direktyvos [2008/115] <...> 16 straipsnio 1 dalį?“
Dėl prejudicinio klausimo
14 Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalies antrą sakinį reikia aiškinti taip, kad jis leidžia valstybei narei trečiosios šalies pilietį, sulaikytą siekiant išsiųsti iš šalies, apgyvendinti įkalinimo įstaigoje kartu su bausmę atliekančiais kaliniais, kai šis pilietis su tuo sutinka.
15 Preliminariai pažymėtina, kad iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad T. L. Pham buvo apgyvendinta įkalinimo įstaigoje remiantis AufenthG 62a straipsnio 1 dalimi.
16 Tačiau iš sprendimo Bero ir Bouzalmate (C‑473/13 ir C‑514/13) 28–31 punktų matyti, kad vien motyvas, jog Vokietijos Federacinės Respublikos žemėje nėra specialaus sulaikymo centro, negali pateisinti Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalies antro sakinio taikymo.
17 Dėl šios nuostatos aiškinimo pagrindinėje byloje, iš jos formuluotės matyti, kad joje nustatytas besąlyginis reikalavimas atskirti neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius nuo bausmę atliekančių kalinių, kai valstybė narė negali apgyvendinti šių piliečių specialiuose sulaikymo centruose.
18 Šiuo klausimu Vokietijos vyriausybė, palaikoma Nyderlandų vyriausybės, teigia: kadangi šio atskyrimo reikalavimo tikslas yra apsaugoti neteisėtai esančio šalyje trečiosios šalies piliečio interesus ir gerovę, jis gali tokio atskyrimo atsisakyti, pirmiausia, kai esant tokioms aplinkybėms, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, suinteresuotasis asmuo nori palaikyti ryšius su šioje įstaigoje kalinamais savo tautiečiais.
19 Konstatuotina, kad nėra nustatyta jokia reikalavimo atskirti neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius nuo bausmę atliekančių kalinių išimtis; šis reikalavimas sudaro Sąjungos teisės aktų leidėjo trečiųjų šalių piliečiams aiškiai suteiktą teisių apsaugos garantiją nustatant sulaikymo siekiant išsiųsti iš šalies sąlygas įkalinimo įstaigose.
20 Iš tiesų Teisingumo Teismas jau buvo nusprendęs, kad Direktyva 2008/115 siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi humaniškai ir būtų visiškai gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (Sprendimų El Dridi, C‑61/11 PPU, EU:C:2011:268, 31 punktas ir Arslan, C‑534/11, EU:C:2013:343, 42 punktas).
21 Šiuo atžvilgiu neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių atskyrimo nuo bausmę atliekančių kalinių reikalavimas, numatytas šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje, viršija tai, kas gali būti laikoma tik specialia trečiųjų šalių piliečių sulaikymo įkalinimo įstaigose tvarkos taisykle, ir sudaro esminę tokio apgyvendinimo įkalinimo įstaigose sąlygą, be kurios, iš principo, jis neatitiktų šios direktyvos.
22 Šiomis aplinkybėmis valstybė narė negali atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio norą.
23 Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, į pateiktą prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/115 16 straipsnio 1 dalies antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad jis neleidžia valstybėms narėms trečiosios šalies piliečio, sulaikyto siekiant išsiųsti jį iš šalies, apgyvendinti įkalinimo įstaigoje kartu su bausmę atliekančiais kaliniais, net jei pastarasis su šiuo apgyvendinimu sutinka.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
24 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 16 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji neleidžia valstybėms narėms trečiosios šalies piliečio, sulaikyto siekiant išsiųsti jį iš šalies, apgyvendinti įkalinimo įstaigoje kartu su bausmę atliekančiais kaliniais, net jei pastarasis su šiuo apgyvendinimu sutinka.
Parašai.