BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. sausio 22 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Protesto procedūra – Žodinio ir vaizdinio Bendrijos prekių ženklų BUD paraiškos – Nuorodos „bud“ – Santykinis atmetimo pagrindas – Reglamento (EB) Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalis (dabar – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalis)“
Sujungtose bylose T‑225/06 RENV, T‑255/06 RENV, T‑257/06 RENV ir T‑309/06 RENV
Budějovický Budvar, národní podnik, įsteigta Česke Budejovicuose (Čekijos Respublika), atstovaujama advokatų F. Fajgenbaum, C. Petsch, S. Sculy‑Logotheti ir T. Lachacinski,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą A. Folliard‑Monguiral,
atsakovę,
kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Pirmosios instancijos teisme, buvusi Anheuser‑Busch, Inc.,
Anheuser‑Busch LLC, įsteigta Sent Luise, Misūryje (JAV), atstovaujama advokatų V. von Bomhard, B. Goebel ir A. Renck,
dėl ieškinių, pareikštų dėl VRDT antrosios apeliacinės tarybos sprendimų, priimtų 2006 m. birželio 14 d. (byla R 234/2005‑2), 2006 m. birželio 28 d. (bylos R 241/2005‑2 ir R 802/2004‑2) ir 2006 m. rugsėjo 1 d. (byla R 305/2005‑2), susijusių su protesto procedūromis tarp Budějovický Budvar, národní podnik ir Anheuser‑Busch, Inc.,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood, teisėjai F. Dehousse (pranešėjas) ir J. Schwarcz,
posėdžio sekretorė C. Heeren, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. rugsėjo 11 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 1996 m. balandžio 1 d., 1999 m. liepos 28 d. ir 2000 m. liepos 4 d. Anheuser‑Busch, Inc., dabar – Anheuser‑Busch LLC, įstojusi į bylą šalis, remdamasi 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146), iš dalies pakeistu 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) keturias Bendrijos prekių ženklo registracijos paraiškas.
2 Prekių ženklai, kuriuos buvo prašyta įregistruoti tam tikrų rūšių prekėms ir paslaugoms, įskaitant alų, priskiriamoms peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 16, 21, 25, 32, 33, 35, 38, 41 ir 42 klasėms, yra žodinis žymuo BUD ir šis vaizdinis žymuo:
3 1999 m. kovo 5 d., 2000 m. rugpjūčio 1 d., 2001 m. gegužės 22 d. ir birželio 5 d. ieškovė Budějovický Budvar, národní podnik, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 42 straipsniu (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnis), pateikė protestus dėl prašomų prekių ženklų registracijos visoms registracijos paraiškose nurodytoms prekėms.
4 Savo protestus ieškovė grindė, pirma, Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktu (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas) ir toliau pateikiamu ankstesniu tarptautiniu vaizdiniu prekių ženklu, kuris numeriu 361566 buvo įregistruotas „visų rūšių šviesiajam ir tamsiajam alui“ ir kurio registracija galioja Austrijoje, Beniliukse ir Italijoje:
5 Antra, ieškovė, atsižvelgusi į Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 4 dalis), rėmėsi nuoroda „bud“, kuri pagal peržiūrėtą ir iš dalies pakeistą 1958 m. spalio 31 d. Lisabonos susitarimą dėl kilmės vietos nuorodų apsaugos ir jų tarptautinės registracijos (toliau – Lisabonos susitarimas), saugoma, pirma, Prancūzijoje, Italijoje bei Portugalijoje ir, antra, Austrijoje pagal 1976 m. birželio 11 d. Austrijos Respublikos ir Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos pasirašytą sutartį dėl žemės ūkio produktų ir pramonės gaminių kilmės nuorodų, kilmės vietos nuorodų ir kitų nuorodų apsaugos (toliau – dvišalė sutartis) ir pagal 1979 m. birželio 7 d. sudarytą dvišalį susitarimą dėl minėtos sutarties taikymo (toliau – dvišalis susitarimas) (toliau kartu vadinami – nagrinėjamos dvišalės sutartys.
6 2004 m. liepos 16 d. sprendimu VRDT protestų skyrius patenkino protestą dėl prašomos prekių ženklų registracijos 2000 m. liepos 4 d. registracijos paraiškoje nurodytoms „Restoranų, barų ir smuklių paslaugoms“ (42 klasė); Protestų skyrius nusprendė, kad ieškovė įrodė, jog turi teisę į kilmės vietos nuorodą „bud“ Prancūzijoje, Italijoje ir Portugalijoje.
7 2004 m. gruodžio 23 d. ir 2005 m. sausio 26 d. sprendimais Protestų skyrius atmetė protestus dėl prekių ženklų, dėl kurių pateiktos kitos trys registracijos paraiškos; Protestų skyrius iš esmės nusprendė, kad nebuvo įrodyta, jog vietos kilmės nuoroda „bud“ yra prekyboje naudojamas didesnę negu vietinę reikšmę turintis žymuo Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje bei Portugalijoje.
8 Tokią išvadą Protestų skyrius padarė, nes manė, jog reikia taikyti Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 dalyje (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 dalis), susijusioje su 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Reglamentą Nr. 40/94 (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 22 taisyklės 2 ir 3 dalimis, nurodytus kriterijus dėl ankstesnių prekių ženklų, kuriais grindžiamas protestas, „naudojimo iš tikrųjų“ įrodymo.
9 2005 m. vasario 21 d. ir kovo 18 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 57–62 straipsniais (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniai), pateikė VRDT tris apeliacijas dėl 2004 m. gruodžio 23 d. ir 2005 m. sausio 26 d. Protestų skyriaus sprendimų.
10 2004 m. rugsėjo 8 d. Anheuser‑Busch, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 57–62 straipsniais, pateikė VRDT apeliaciją dėl 2004 m. liepos 16 d. Protestų skyriaus sprendimo iš dalies patenkinti ieškovės protestą. Savo ruožtu ieškovė prašė panaikinti Protestų skyriaus sprendimą tiek, kiek juo atmestas protestas dėl kitų paslaugų, priskiriamų 35, 38, 41 ir 42 klasėms.
11 2006 m. birželio 14 d., birželio 28 d. ir rugsėjo 1 d. sprendimais VRDT antroji apeliacinė taryba atmetė ieškovės apeliacijas dėl 2004 m. gruodžio 23 d. ir 2005 m. sausio 26 d. VRDT protestų skyriaus sprendimų, o 2006 m. birželio 28 d. sprendimu minėta taryba patenkino Anheuser‑Busch apeliaciją dėl 2004 m. liepos 16 d. Protestų skyriaus sprendimo ir atmetė visą ieškovės protestą (toliau – ginčijami sprendimai).
12 Apeliacinė taryba pirmiausia nurodė, jog atrodo, kad ieškovė savo protestus grindžia tik kilmės vietos nuoroda „bud“ ir nebenurodo tarptautinio vaizdinio prekių ženklo Nr. 361566.
13 Antra, Apeliacinė taryba iš esmės manė, kad sunku suvokti tai, jog žymuo „bud“ gali būti laikomas kilmės vietos nuoroda arba netiesiogine geografinės kilmės nuoroda. Todėl ji nusprendė, kad pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį protestas negali būti patenkintas remiantis teise į kilmės vietos nuorodą, kuri iš tikrųjų nėra tokia.
14 Trečia, Apeliacinė taryba, kuri pagal analogiją taikė Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 ir 3 dalių (dabar Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalys) bei Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės nuostatas, nurodė, jog nepakanka ieškovės pateiktų įrodymų dėl kilmės vietos nuorodos „bud“ naudojimo Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje ir Portugalijoje.
15 Ketvirta, Apeliacinė taryba nusprendė, jog protestą reikia atmesti ir dėl to, kad ieškovė neįrodė, jog nagrinėjama kilmės vietos nuoroda suteikia jai teisę uždrausti vartoti žodį „bud“ kaip prekių ženklą Prancūzijoje ir Austrijoje.
Procesas Pirmosios instancijos teisme ir Teisingumo Teisme
16 2006 m. rugpjūčio 26 d. (byla T‑225/06), rugsėjo 15 d. (bylos T‑255/06 ir T‑257/06) ir lapkričio 14 d. (byla T‑309/06) ieškovė Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje pareiškė ieškinius dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo.
17 2008 m. vasario 25 d. Pirmosios instancijos teismo pirmosios kolegijos pirmininko nutartimi, remiantis Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 50 straipsniu, bylos T‑225/06, T‑255/06, T‑257/06 ir T‑309/06 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.
18 Per 2008 m. balandžio 1 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir jų atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
19 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimu Budějovický Budvar prieš VRDT – Anheuser‑Busch (BUD) (T‑225/06, T‑255/06, T‑257/06 ir T‑309/06, Rink. p. II‑3555, toliau – Pirmosios instancijos teismo sprendimas), Pirmosios instancijos teismas sujungė bylas T‑225/06, T‑255/06, T‑257/06 ir T‑309/06, kad būtų bendrai priimtas sprendimas pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį, ir panaikino ginčijamus sprendimus. Jis nurodė VRDT padengti savo pačios ir du trečdalius ieškovės bylinėjimosi išlaidų. Be to, jis nurodė Anheuser‑Busch padengti savo pačios ir trečdalį ieškovės bylinėjimosi išlaidų.
20 Pirma, dėl ieškovės nurodyto vienintelio pagrindo pirmos dalies Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį, kai manė, kad nurodyta ankstesnė teisė, saugoma pagal Lisabonos susitarimą ir dvišalę sutartį, nėra „kilmės vietos nuoroda“ ir kad klausimas, ar žymuo BUD laikomas saugoma kilmės vietos nuoroda, inter alia, Prancūzijoje ir Austrijoje, yra „antraeilės svarbos“, ir kai nusprendė, kad šiuo pagrindu grindžiamas protestas negali būti patenkintas (Pirmosios instancijos teismo sprendimo 92 ir 97 punktai).
21 Antra, nagrinėdamas ieškovės nurodyto vienintelio pagrindo antrą dalį Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nepritaria tam, kaip Apeliacinė taryba taikė Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje numatytą sąlygą dėl didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens naudojimo prekyboje.
22 Visų pirma, Pirmosios instancijos teismas manė, kad Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, kai nusprendė pagal analogiją taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo „iš tikrųjų“, kad būtų nustatyta, ar nagrinėjami žymenys buvo naudojami „prekyboje“ atskirai Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Portugalijoje. Pirmosios instancijos teismo nuomone, Apeliacinė taryba turėjo patikrinti, ar per administracinę procedūrą ieškovės pateikti įrodymai patvirtina nagrinėjamų žymenų naudojimą komercinėje veikloje siekiant ekonominės naudos, o ne asmeniniais tikslais, neatsižvelgiant į tai, kokioje teritorijoje jie buvo naudojami (Pirmosios instancijos teismo sprendimo 168 punktas). Be to, šiame kontekste Pirmosios instancijos teismas paaiškino, kad iš Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies nematyti, jog protestą pateikęs asmuo turi įrodyti, kad nagrinėjamas žymuo buvo naudojamas iki Bendrijos prekių ženklo paraiškos pateikimo. Daugių daugiausia gali būti reikalaujama, kad nagrinėjamas žymuo būtų buvęs naudotas prieš paskelbiant prekių ženklo paraišką Bendrijos prekių ženklų biuletenyje (Pirmosios instancijos teismo sprendimo 169 punktas). Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog atsižvelgiant į visus dokumentus, kuriuos ieškovė pateikė VRDT, ieškovė įrodė, kad, priešingai, nei nusprendė Apeliacinė taryba, nagrinėjami žymenys buvo naudojami prekyboje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį (Pirmosios instancijos teismo sprendimo 177 punktas).
23 Toliau Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Apeliacinė taryba taip pat padarė teisės klaidą, kai, kalbėdama apie Prancūziją, atitinkamo žymens naudojimo įrodymą susiejo su sąlyga, kad nagrinėjama teisė turi turėti didesnę negu vietinę reikšmę. Pirmosios instancijos teismas manė, kad šiuo klausimu pakanka konstatuoti, jog nurodytos ankstesnės teisės turi didesnę negu vietinę reikšmę tiek, kiek jų apsauga pagal Lisabonos susitarimo 1 straipsnio 2 dalį ir dvišalės sutarties 1 straipsnį apima ne tik jų kilmės teritoriją (Pirmosios instancijos teismo sprendimo 181 punktas).
24 Trečia, nagrinėdamas ieškovės nurodyto vienintelio pagrindo trečią dalį Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Apeliacinė taryba suklydo, kai neatsižvelgė į visas svarbias faktines ir teisines aplinkybes, spręsdama klausimą, ar, remiantis Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalimi, atitinkamos valstybės narės teisė suteikia ieškovei teisę uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą (Pirmosios instancijos teismo sprendimo 199 punktas).
25 2009 m. kovo 4 d. Anheuser‑Busch, remdamasi Teisingumo Teismo statuto 56 straipsniu, pateikė Teisingumo Teismo kanceliarijoje apeliacinį skundą dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ji Teisingumo Teismo prašė panaikinti minėtą sprendimą, išskyrus jo rezoliucinės dalies 1 punktą dėl bylų sujungimo tam, kad būtų bendrai priimtas sprendimas.
26 2011 m. kovo 29 d. Sprendime Anheuser‑Busch prieš Budějovický Budvar (C‑96/09 P, toliau – sprendimas dėl apeliacinio skundo) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Pirmosios instancijos teismas nesuklydo, kai pritarė ieškovės nurodyto vienintelio pagrindo pirmai daliai ir antrą dalį sudarančiam antram kaltinimui, tačiau pripažino, kad nagrinėdamas klausimą dėl Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos dėl didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens naudojimo prekyboje (žr. šio sprendimo 21–23 punktus) taikymo, dėl kurio pateiktas vienintelio pagrindo antrą dalį sudarantis pirmasis kaltinimas, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidų.
27 Todėl Teisingumo Teismas panaikino Pirmosios instancijos teismo sprendimą „tiek, kiek Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį, klaidingai manė, kad, pirma, nagrinėjamo žymens didesnę nei vietinę reikšmę reikia vertinti išimtinai pagal šio žymens apsaugos teritorijos plotą, neatsižvelgiant į jo naudojimą šioje teritorijoje, antra, kad vertinant šio žymens naudojimą svarbi teritorija nebūtinai yra jo apsaugos teritorija, ir galiausiai, kad žymuo nebūtinai turi būti naudojamas iki Bendrijos prekių ženklo registracijos paraiškos padavimo datos“ (sprendimo dėl apeliacinio skundo rezoliucinės dalies 1 punktas).
28 Teisingumo Teismas atmetė likusią apeliacinio skundo dalį.
29 Be kita ko, Teisingumo Teismas nurodė, kad „siekiant išnagrinėti pagrindą, kurį [ieškovė] kildina iš to, kaip Apeliacinė taryba taikė sąlygą dėl didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens naudojimo prekyboje, būtina įvertinti šios sąlygos, kaip ji apibrėžta šiame sprendime, įvykdymą nagrinėjamu atveju galinčių patvirtinti faktinių aplinkybių įrodomąją galią, o šioms faktinėms aplinkybėms priklauso, be kita ko, [ieškovės] pateikti ir skundžiamo sprendimo 171 ir 172 punktuose paminėti dokumentai“ (sprendimo dėl apeliacinio skundo 219 punktas). Kadangi byla negalėjo būti išspręsta, Teisingumo Teismas grąžino bylas T‑225/06, T‑255/06, T‑257/06 ir T‑309/06 Bendrajam Teismui ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
30 Nagrinėjamos bylos buvo paskirtos Bendrojo Teismo antrajai kolegijai.
31 Šalys pateikė savo pastabas dėl proceso eigos per nustatytus terminus.
32 2011 m. spalio 19 d. Anheuser‑Busch pateikė Bendrojo Teismo kanceliarijai 2011 m. rugpjūčio 9 d. Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) sprendimo kopiją. Kitos šalys galėjo pateikti pastabas dėl šio dokumento, kuris buvo pridėtas prie bylos medžiagos.
33 2012 m. birželio 22 d. Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑225/06 RENV, T‑255/06 RENV, T‑257/06 RENV ir T‑309/06 RENV buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas galutinis sprendimas pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį.
34 Per 2012 m. rugsėjo 11 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
Šalių reikalavimai grąžinus bylą Bendrajam Teismui
35 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– patvirtinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą,
– priteisti iš VRDT ir Anheuser‑Busch bylinėjimosi išlaidas.
36 VRDT ir Anheuser‑Busch Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinius,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
37 Pirmiausiai reikia nurodyti, kad savo pašymu patvirtinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovė siekia, kad būtų panaikinti ginčijami sprendimai, kaip to ji prašė pareiškusi ieškinius.
38 Be to, reikia priminti, kad ieškinyje ieškovė nurodo iš esmės vienintelį pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies pažeidimu. Ieškovės nurodytą vienintelį pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje ieškovė ginčija Apeliacinės tarybos išvadą, kad žymuo „bud“ negali būti laikomas kilmės vietos nuoroda. Antroje dalyje ieškovė ginčija Apeliacinės tarybos vertinimą, kad šiuo atveju netenkinamos Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies sąlygos.
39 Sprendime dėl apeliacinio skundo Teisingumo Teismas pritarė kelioms Pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl klaidų, kurias Apeliacinė taryba padarė ginčijamuose sprendimuose.
40 Konkrečiai kalbant, iš sprendimo dėl apeliacinio skundo matyti, kad Teisingumo Teismas nepaneigė Pirmosios instancijos teismo išvados, kad reikia patvirtinti vienintelio pagrindo pirmą dalį. Taigi Teisingumo Teismas nurodė, kad konstatavęs, jog nurodytos ankstesnių teisių pasekmės nebuvo galutinai pripažintos negaliojančiomis Prancūzijoje ir Austrijoje, ir kad dėl to šios teisės galiojo ginčijamų sprendimų priėmimo momentu, savo sprendimo 90 ir 98 punktuose Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Apeliacinė taryba turėjo atsižvelgti į nurodytas ankstesnes teises ir negalėjo paneigti šių teisių kvalifikavimo (sprendimo dėl apeliacinio skundo 92 ir 93 punktai).
41 Dėl vienintelio pagrindo antros dalies Teisingumo Teismas nusprendė, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad žodžių „naudojamas prekyboje“ nereikia suprasti kaip reiškiančių naudojimą iš tikrųjų, pagal analogiją taikant tai, kas Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta ankstesnių prekių ženklų, kuriais grindžiamas protestas, atžvilgiu, kaip Apeliacinė taryba nusprendė ginčijamuose sprendimuose (sprendimo dėl apeliacinio skundo 142–146 punktai).
42 Be to, priminęs Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad aplinkybė, jog žymuo „bud“ buvo naudojamas „kaip prekių ženklas“, nereiškia, kad minėtas žymuo nebuvo naudojamas prekyboje, kaip Apeliacinė taryba nusprendė ginčijamuose sprendimuose; Teisingumo Teismas paaiškino, kad žymuo, kuriuo grindžiamas protestas, turi būti naudojamas kaip skiriamasis elementas, t. y. jis turi padėti identifikuoti jo savininko vykdomą ūkinę veiklą, o tai nagrinėjamu atveju neginčijama (sprendimo dėl apeliacinio skundo 148 ir 149 punktai).
43 Toliau Teisingumo Teismas nurodė, kad Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo 195 punkte teisingai nusprendė dėl registruotos kilmės vietos nuorodos „bud“ apsaugos Prancūzijoje pagal Lisabonos susitarimą, jog Apeliacinė taryba negalėjo remtis aplinkybe, kad, kaip matyti iš šioje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo, ieškovė tuo metu negalėjo sutrukdyti Anheuser‑Busch platintojui prekiauti prekių ženklu BUD pažymėtu alumi Prancūzijoje, ir negalėjo remdamasi tuo daryti išvados, kad ieškovė neįrodė, jog su nurodytu žymeniu grindžiama teise uždrausti naudoti vėlesnį prekių ženklą susijusi sąlyga buvo tenkinama (sprendimo dėl apeliacinio skundo 193 punktas).
44 Galiausiai, kadangi nė vienas iš Apeliacinės tarybos nurodytų teismų sprendimų Prancūzijoje ir Austrijoje neįgijo res judicata galios, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo 192 punkte teisingai konstatavo, kad Apeliacinė taryba negalėjo savo išvados grįsti tik šiais sprendimais ir turėjo atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, kuriomis protesto procedūroje rėmėsi ieškovė, kad patikrintų, ar pagal šias nuostatas ieškovė, remdamasi nurodytu žymeniu, turi teisę uždrausti vėlesnį prekių ženklą (sprendimo dėl apeliacinio skundo 195–197 punktai).
45 Vis dėlto, net jeigu ginčijamuose sprendimuose yra klaidų, jų nepakanka tam, kad Bendrasis Teismas patvirtintų vienintelio pagrindo antrą dalį ir panaikintų minėtus sprendimus. Iš tikrųjų ginčijamuose sprendimuose Apeliacinė taryba nusprendė, kad žymuo, kuriuo grindžiamas protestas, neatitinka Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos dėl didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens naudojimo prekyboje. Vien šios Apeliacinės tarybos išvados pakanka tam, kad būtų atmesti ieškovės protestai dėl prašomų prekių ženklų registracijos. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidų (žr. šio sprendimo 27 punktą).
46 Todėl reikia įvertinti faktinių aplinkybių, kurias ieškovė nurodė VRDT ir kurios gali įrodyti, kad šiuo atveju tenkinama Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje numatyta sąlyga dėl didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens naudojimo prekyboje, remiantis sprendime dėl apeliacinio skundo pateiktu jos apibrėžimu, įrodomąją vertę.
47 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos dėl didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens naudojimo prekyboje tikslas yra apriboti ginčus dėl žymenų, neleidžiant ankstesnei teisei, kuri nėra pakankamai išskirtinė, t. y. svarbi ir reikšminga prekyboje, užkirsti kelią naujo Bendrijos prekių ženklo registracijai. Tokia protesto galimybė turi būti suteikta tik žymenims, kurie faktiškai ir realiai naudojami atitinkamoje rinkoje. Tam, kad juo remiantis galima būtų užkirsti kelią naujo žymens registracijai, žymuo, kuriuo grindžiamas protestas, turi būti faktiškai ir pakankamai reikšmingai naudojamas prekyboje ir jo naudojimo geografinė apimtis neturi būti tik vietinė, o tai reiškia, kad tuo atveju, kai šio žymens apsaugos teritorija gali būti laikoma kitokia nei vietinė, žymuo turi būti naudojamas didelėje šios teritorijos dalyje. Siekiant nustatyti, ar taip yra konkrečiu atveju, reikia atsižvelgti į šio žymens naudojimo kaip skiriamojo požymio jo adresatams, kurie yra tiek pirkėjai ir vartotojai, tiek tiekėjai ir konkurentai, trukmę ir intensyvumą. Šiuo klausimu konkrečią reikšmę turi žymens naudojimas reklamoje ir prekybinėje korespondencijoje. Be to, naudojimo prekyboje sąlygą reikia vertinti atskirai kiekvienoje teritorijoje, kur saugoma teisė, kuria grindžiamas protestas. Galiausiai turi būti įrodytas nagrinėjamo žymens naudojimas prekyboje iki Bendrijos prekių ženklo registracijos paraiškos pateikimo dienos (sprendimo dėl apeliacinio skundo 156–169 punktai).
48 Šiuo atveju Apeliacinė taryba iš esmės manė, kad įrodymai, kuriuos ieškovė pateikė VRDT, neleidžia nuspręsti dėl didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens naudojimo prekyboje Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje ir Portugalijoje. Iš pastabų dėl proceso eigos matyti, kad ieškovė ginčijamus sprendimus kritikuoja tiek, kiek jais atmetami kaip nepakankami nagrinėjamo žymens naudojimo Prancūzijoje ir Austrijoje įrodymai.
49 Pastabose dėl proceso eigos ieškovė pirmiausia nurodo, kad vertinamo žymens reikšmės sąlyga negali būti vienodai vertinama, kai kalbama apie skirtingo pobūdžio teises. Dėl kilmės vietos nuorodų reikia pažymėti, kad jos saugomos nekeliant reikalavimo, susijusio su jų naudojimu, net jeigu Teisingumo Teismas tokį reikalavimą nustatė. Jei būtų aiškinama kitaip, kilmės vietos nuorodos būtų laikomos teisėmis, kurias galima atšaukti, o tai nesuderinama su 2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos (OL L 93, p. 12). Kai tik kilmės vietos nuoroda įregistruojama, Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalies sąlygos įvykdomos. Pakanka pateikti šios registracijos įrodymą, kad nagrinėjamas žymuo būtų laikomas turinčiu didesnę negu vietinę reikšmę. Be to, šiuo atveju nagrinėjama kilmės vietos nuoroda saugoma nacionaliniu lygiu pagal dvišalę sutartį ir tarptautiniu lygiu. Taigi ši kilmės vietos nuoroda yra didesnės negu vietinės reikšmės. Be kita ko, ieškovė pažymi, kad, su kilmės vietos nuoroda susijusi prekės gamyba ir jos eksportas yra riboti. Iš tikrųjų didžioji dalis prekių, kurioms taikoma kilmės vietos nuorodos apsauga, pagaminama kilmės valstybėje. Be to, ieškovė pažymi, kad alaus rinka yra specifinė, ir primena, jog ankstesnis Čekijos Respublikos politinis režimas pasižymėjo tuo, kad eksportas buvo ribojamas. Galiausiai ieškovė tvirtina, kad žymens, kuriuo remiamasi, naudojimo prekyboje sąlyga yra kokybinė, o ne kiekybinė. Bendrasis Teismas turėtų į tai atsižvelgti vertindamas šios bylos faktines aplinkybes.
50 Dėl žymens, kuriuo remiamasi, naudojimo Prancūzijoje ieškovė nurodo, kad ji pateikė tokių pačių minėto žymens naudojimo prekyboje įrodymų kaip ir bylose, kuriose priimtas 2007 m. birželio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Budějovický Budvar prieš VRDT – Anheuser‑Busch (BUD) (T‑60/04–T‑64/04, neskelbiamas Rinkinyje). Taigi šiose bylose Apeliacinė taryba ir VRDT Pirmosios instancijos teisme pripažino, kad ieškovė įrodė, jog žymuo, kuriuo remiamasi, buvo naudojamas ne tik vietinės reikšmės prekyboje Prancūzijoje.
51 Dėl žymens, kuriuo remiamasi, naudojimo Austrijoje ieškovė visų pirma pažymi, kad 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendime Budĕjovický Budvar (C‑478/07, Rink. p. I‑7721) Teisingumo Teismas nurodė, jog „EB 30 straipsniu <...> nenumatytas konkretus reikalavimas dėl pavadinimo naudojimo kilmės valstybėje narėje kokybės ir trukmės tam, kad pavadinimo apsauga būtų pateisinama pagal šį straipsnį“. Toliau ieškovė tvirtina, kad įrodymai, kuriuos ji pateikė VRDT, įrodo kitokį nei tik vietinės reikšmės naudojimą Austrijoje.
52 VRDT ir Anheuser‑Busch ginčija ieškovės argumentus. Be to, jeigu būtų laikoma, kad ieškovės pateiktų įrodymų pakanka įrodyti, jog egzistuoja prekyboje naudojamas žymuo, turintis didesnę negu vietinę reikšmę, VRDT ir Anheuser‑Busch prašo Bendrojo Teismo atsižvelgti į kitas aplinkybes. Konkrečiai kalbant, nurodydamos šio sprendimo 51 punkte minėtą Sprendimą Budĕjovický Budvar, VRDT ir Anheuser‑Busch tvirtina, jog žymens „bud“ neįregistravimas pagal Reglamentą Nr. 510/2006 reikštų, kad minėto žymens apsauga Austrijoje ir Prancūzijoje, atsižvelgiant atitinkamai į nagrinėjamas dvišales sutartis ir Lisabonos susitarimą, ginčijamų sprendimų priėmimo dieną šiose valstybėse narėse negaliojo. Toks aiškinimas, kiek tai susiję su Austrija, patvirtintas 2011 m. rugsėjo 9 d. Oberster Gerichtshof sprendimu (šio sprendimo 32 punktas). Bendrasis Teismas privalo laikytis galiojančios Sąjungos teisės.
53 Pirma, jeigu ieškovė savo argumentais tvirtina, kad Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje numatyta sąlyga dėl didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens naudojimo prekyboje tenkinama Prancūzijos teritorijos atžvilgiu, nes Apeliacinė taryba nusprendė, kad ši sąlyga buvo tenkinama ankstesnėse VRDT nagrinėtose bylose, kuriose šalys tos pačios, o žymuo, kuriuo remiamasi, sutampa, juos reikia atmesti. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad sprendimai dėl žymens įregistravimo kaip Bendrijos prekių ženklo, kuriuos, remdamosi Reglamentu Nr. 40/94, turi priimti Apeliacinės tarybos, priskiriami ribotai kompetencijai, o ne diskrecijai. Todėl Apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis tik Sąjungos teismo pateiktu šio reglamento išaiškinimu, o ne ankstesne Apeliacinių tarybų sprendimų priėmimo praktika (2007 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Alcon prieš VRDT, C‑412/05 P, Rink. p. I‑3569, 65 punktas ir 2012 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo sprendimo Universal Display prieš VRDT (UniversalPHOLED), T‑435/11, neskelbiamo Rinkinyje, 37 punktas). Be kita ko, jeigu savo argumentais ieškovė iš esmės nurodo vienodo vertinimo principo pažeidimą, reikia priminti, kad šio principo laikymasis turi neprieštarauti teisėtumo principo laikymuisi (žr. 2011 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol prieš VRDT, C‑51/10 P, Rink. p. I‑1541, 75 punktą). Be to, dėl su teisiniu saugumu ir geru administravimu susijusių priežasčių visos registracijos paraiškos turi būti nagrinėjamos griežtai ir išsamiai, ir tai turi būti daroma kiekvienu konkrečiu atveju (minėto Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol prieš VRDT 77 punktas). Šis griežtas ir išsamus nagrinėjimas turi būti susijęs ir su žymenimis, kuriais grindžiamas protestas. Taigi dėl toliau pateikiamų motyvų Apeliacinė taryba nesuklydo, kai nusprendė, kad žymuo, kuriuo remiamasi šiuo atveju, netenkina Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos dėl didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens naudojimo prekyboje. Tai reiškia, kad ieškovė, siekdama paneigti ginčijamame sprendime pateiktą Apeliacinės tarybos išvadą, negalėtų veiksmingai remtis ankstesniais VRDT sprendimais (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol prieš VRDT 78 ir 79 punktus ir minėto Sprendimo UniversalPHOLED 39 punktą). Be to, reikia pažymėti, kad ieškovės nurodytose ankstesnėse bylose prašomi įregistruoti prekių ženklai yra arba kitokie prekių ženklai, arba jie susiję su kitokiomis prekėmis nei aptariamos šioje byloje, todėl ir protesto procedūros yra skirtingos.
54 Antra, reikia nurodyti, kad šalys ginčija tik dokumentus, ieškovės pateiktus VRDT, kuriais galima įrodyti žymens, kuriuo remiamasi, naudojimą prekyboje, t. y. naudojimą komercinėje veikloje siekiant ekonominės naudos, o ne asmeniniais tikslais.
55 Trečia, būtent dėl Bendrijos prekių ženklo paraiškos, nurodytos ieškinyje byloje T‑309/06 RENV, pakanka konstatuoti, kad ieškovė nepateikė VRDT įrodymų, kurie būtų ankstesni už susijusios Bendrijos prekių ženklo paraiškos pateikimo datą (1996 m. balandžio 1 d.). Todėl Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalyje numatyta sąlyga dėl didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens naudojimo prekyboje netenkinama. Taigi šiuo atžvilgiu Apeliacinė taryba nesuklydo. Kadangi Apeliacinės tarybos išvados šiuo klausimu pakanka nagrinėjamam protestui atmesti (žr. šio sprendimo 45 punktą), reikia atmesti ieškinį byloje T‑309/06 RENV.
56 Ketvirta, kalbant apie protestus, kuriuose ieškovė rėmėsi žymens „bud“ apsauga Prancūzijoje (bylos T‑225/06 RENV, T‑255/06 RENV ir T‑257/06 RENV), pažymėtina, kad VRDT buvo pateiktos keturios sąskaitos faktūros, ant kurių nurodyta data. Tačiau kai kurios iš šių sąskaitų faktūrų negali būti analizuojamos, nes buvo išrašytos po to, kai buvo pateikta atitinkamo Bendrijos prekių ženklo registracijos paraiška. Tokia yra sąskaita faktūra (išrašyta 2000 m. spalio 10 d.) bylose T‑225/06 RENV ir T‑257/06 RENV, kurios susijusios su Bendrijos prekių ženklo registracijos paraiškomis, pateiktomis 2000 m. balandžio 11 d. ir liepos 4 d. Tokios yra ir dvi sąskaitos faktūros (išrašytos 2000 m. kovo 3 d. ir spalio 10 d.) byloje T‑255/06 RENV, kuri susijusi su 1999 m. liepos 28 d. pateikta registracijos paraiška. Atsižvelgiant į atitinkamas sąskaitas faktūras kiekvienoje iš šių bylų, reikia konstatuoti, kad jos susijusios su labai nedideliu prekių kiekiu (daugiausia 0,87 hektolitro arba 87 litrų), kuris buvo patiektas per du ar tris kartus laikotarpiu nuo 1997 m. gruodžio mėn. iki 2000 m. kovo mėn. Be to, nagrinėjami tiekimai buvo vykdomi tik į tris Prancūzijos miestus, t. y. Tjė, Lilį ir Strasbūrą. Galiausiai ieškovė nepateikė jokių kitų įrodymų, kad įrodytų, jog žymuo, kuriuo remiamasi, buvo naudojamas reklamai atitinkamoje teritorijoje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes reikia nuspręsti, kad netenkinama sąlyga dėl didesnę negu vietinę reikšmę turinčio žymens naudojimo prekyboje Prancūzijos teritorijoje.
57 Kadangi proteste, dėl kurio buvo pradėta nagrinėti byla T‑257/06 RENV, ieškovė rėmėsi tik žymens BUD apsauga Prancūzijoje ir nenurodė minėto žymens apsaugos Austrijoje, Apeliacinės tarybos išvados, kad prekyboje nebuvo naudojamas didesnę negu vietinę reikšmę turintis žymuo, pakanka nagrinėjamam protestui atmesti (žr. šio sprendimo 45 punktą). Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškinį byloje T‑257/06 RENV.
58 Penkta, dėl protestų, kuriuose ieškovė rėmėsi žymens „bud“ apsauga Austrijoje (bylos T‑225/06 RENV ir T‑255/06 RENV), VRDT buvo pateikti šie dokumentai:
– 2001 m. birželio mėn. ieškovės darbuotojo priesaika patvirtintas pareiškimas, prie kurio pridėtos devynios Austrijos spaudos iškarpos, kurių data patenka į 1997 m. gegužės–rugsėjo mėn. laikotarpį ir kurios susijusios su preke „Bud Super Strong“,
– 2001 m. rugpjūčio 9 d. alų į Austriją importuojančios bendrovės generalinio direktoriaus priesaika patvirtintas pareiškimas, prie kurio pridėtos keturios ieškovės sąskaitos faktūros (išrašytos 1997 m. gegužės 26 d., 1997 m. liepos 22 d., 1997 m. lapkričio 21 d. ir 1998 m. sausio 23 d.), vienuolika perpardavimo sąskaitų faktūrų, kurias importuojančioji bendrovė išrašė Austrijoje esančioms įmonėms, ir pardavimo kainų sąrašas, kuriame nurodyta prekė „Bud Strong“,
– 2001 m. gruodžio 7 d. tos pačios alų į Austrija importuojančios bendrovės generalinio direktoriaus priesaika patvirtintas pareiškimas, prie kurio pridėtos aštuonios ieškovės sąskaitos faktūros (išrašytos 1998 m. birželio 5 d., 1998 m. gruodžio 11 d., 1999 m. kovo 1 d., 1999 m. gegužės 18 d., 1999 m. lapkričio 16 d., 1999 m. lapkričio 23 d., 2000 m. balandžio 14 d. ir 2000 m. birželio 20 d.) ir aštuonios perpardavimo sąskaitos faktūros, kurias importuojančioji bendrovė išrašė Austrijoje esančioms įmonėms,
– 2005 m. balandžio 15 d. ieškovės darbuotojo priesaika patvirtintas pareiškimas, kuriuo patvirtinama prekės „Bud Super Strong“ pardavimo sandorių apyvarta Austrijoje 1997–2004 m. ir prie kurio pridėtos kelios sąskaitos faktūros, ieškovės išrašytos minėtai alų į Austriją importuojančiai bendrovei, kurios jau buvo pateiktos, ir nauja sąskaita faktūra (išrašyta 1999 m. spalio 21 d.) bei pakuočių, skirtų minėtai importuojančiai bendrovei eksportuoti alų į Austriją, lydraščių pavyzdžiai, susiję su 1998, 1999, 2001 ir 2002 metais.
59 Pirma, reikia nurodyti, kaip tai daro VRDT ir Anheuser‑Busch, kad iš dokumentų, kuriuos ieškovė pateikė per administracinę procedūrą, matyti, jog pardavimas labai menkas ir kiekio, ir apyvartos atžvilgiu. Prie bylos medžiagos pridėtomis sąskaitomis faktūromis įrodoma, kad 1997 m. ir 1998 m. buvo parduota 22,96 hektolitrų atitinkamos prekės. Iš sąskaitų faktūrų matyti, kad 1999 m. parduota 15,5 hektolitrų ir kad 5,14 hektolitrų parduota laikotarpiu iki 1999 m. liepos 28 d. (laikotarpis, į kurį atsižvelgiama byloje T‑255/06 RENV). Iš to matyti, kad aptariamas pardavimas vidutiniškai siekia 12,82 hektolitrų per metus. Jeigu reikėtų atsižvelgti į 1999 m. pardavimo apimtis, kurios nurodytos vieno iš ieškovės darbuotojų priesaika patvirtintame pareiškime, pardavimo apimtis minėtais metais būtų 51,48 hektolitrų, arba vidutiniškai 24,81 hektolitrų per metus. Šią pardavimo apimtį reikia susieti su vidutiniu alaus suvartojimu Austrijoje, kuris atitinkamu laikotarpiu, kaip matyti iš ginčijamuose sprendimuose pateiktos informacijos, kurios ieškovė neginčijo, viršijo 9 milijonus hektolitrų per metus. Dėl apyvartos reikia nurodyti, kad iš vieno ieškovės darbuotojo priesaika patvirtintos pažymos matyti, jog apyvarta 1999 m. buvo lygi 44 546,76 Čekijos kronų (CZK), arba maždaug 1 200 eurų (1999 m. gruodžio 31 d.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, 1997 ir 1998 metais apyvarta buvo dar menkesnė.
60 Antra, dėl prie bylos medžiagos pridėtų spaudos iškarpų reikia nurodyti, kad jos susijusios tik su trumpu laikotarpiu, t. y. 1997 m. gegužės–rugsėjo mėn. laikotarpiu. Be to, nebuvo pateikta įrodymų, kurie leistų tiksliai nustatyti šių publikacijų geografinį paplitimą arba paplitimą suinteresuotoje visuomenėje.
61 Trečia, dėl sąskaitų faktūrų, kurias importuojanti bendrovė išrašė Austrijoje esančioms įmonėms, reikia pažymėti, kad jos patvirtina, jog buvo prekiaujama aštuoniuose miestuose Austrijos teritorijoje (septyniuose, jeigu byloje T‑255/06 RENV būtų atsižvelgta tik į pardavimą iki 1999 m. liepos 28 d.). Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad nors susijusia preke buvo prekiaujama keliuose miestuose Austrijos teritorijoje, pardavimas ne Vienoje, kaip matyti iš sąskaitų faktūrų, labai menkas (24 buteliai parduoti šešiuose miestuose ir 240 butelių viename mieste). Šis menkas pardavimas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamą prekybos susijusiomis prekėmis trukmę (nuo dvejų iki trejų metų, nelygu byla) ir vidutinį alaus suvartojimą Austrijoje (daugiau nei 9 milijonai hektolitrų per metus).
62 Ketvirta, dėl prekybos sąnaudų, kurios minimos ieškovės darbuotojų priesaika patvirtintame pareiškime, reikia nurodyti, kad jos susijusios su visomis prekėmis, kuriomis ieškovė prekiauja Austrijos teritorijoje. Todėl remiantis šiuo pagrindu neįmanoma, kaip ieškovė pripažino per posėdį, nustatyti sumų, kurios buvo skirtos prekybai šioje byloje nagrinėjamomis prekėmis.
63 Penkta, dėl kainų sąrašo, kuris pridėtas prie alų į Austriją importuojančios bendrovės generalinio direktoriaus priesaika patvirtinto pareiškimo ir kuriame nurodyta prekė „Bud Strong“, reikia pažymėti, jog, išskyrus tai, kad jame nurodyta daug alaus prekių ženklų, nėra jokių duomenų, kurie leistų nustatyti nagrinėjamos prekės platinimo apimtį arba trukmę.
64 Atsižvelgiant į visus šiuos paaiškinimus, reikia manyti, kad šiuo atveju ieškovė neįrodė, kad žymuo, kuriuo remiamasi, Austrijos teritorijoje yra didesnę negu vietinę reikšmę turintis žymuo, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį.
65 Kiti ieškovės pateikti argumentai nepaneigia šios išvados. Konkrečiai kalbant, dėl ieškovės nurodytos aplinkybės, kad su kilmės vietos nuoroda susijusi prekės gamyba ir jos eksportas yra riboti, reikia nurodyti, kad būtent ieškovės atveju, kaip ji pripažino per posėdį, gamybos apimtis yra daugiau nei milijonas hektolitrų per metus, o pusė šio kiekio eksportuojama iš Čekijos Respublikos. Todėl ieškovės argumentas, kiek tai susiję su konkrečia situacija šioje byloje, nepatvirtintas faktinėmis aplinkybėmis.
66 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir nesat reikalingumo nuspręsti dėl papildomų argumentų, kuriuos VRDT ir Anheuser Busch pateikė savo rašytiniuose dokumentuose, reikia atmesti ieškinius bylose T‑225/06 RENV ir T‑255/06 RENV.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
67 Sprendime dėl apeliacinio skundo Teisingumo Teismas atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą. Taigi pagal Procedūros reglamento 121 straipsnį šiame sprendime Bendrasis Teismas turi nuspręsti dėl visų išlaidų, patirtų per skirtingas procedūras.
68 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Be kita ko, pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Bendrasis Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.
69 Šiuo atveju ieškovė pralaimėjo bylą, tačiau reikia pažymėti, kad ginčijamuose sprendimuose buvo kelios klaidos. Šios klaidos lėmė tai, kad Pirmosios instancijos teismo sprendime buvo patvirtinta vienintelio pagrindo pirma dalis ir antros dalies antrasis kaltinimas (žr. šio sprendimo 20–24 punktus). Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismo nurodytas klaidas patvirtino Teisingumo Teismas savo sprendime dėl apeliacinio skundo (žr. šio sprendimo 26 punktą). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, būtų teisinga nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinius.
2. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Forwood | Dehousse | Schwarcz |
Paskelbta 2013 m. sausio 22 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.