Language of document : ECLI:EU:C:2013:477

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. liepos 18 d.(*)

„Apeliacinis skundas – Televizijos transliacijos – Direktyva 89/552/EEB – 3a straipsnis – Belgijos Karalystės priemonės dėl itin reikšmingų šios valstybės narės visuomenei įvykių – Pasaulio futbolo taurė – Sprendimas, kuriuo priemonės pripažįstamos suderinamomis su Sąjungos teise – Motyvavimas – EB 43 ir 49 straipsniai – Nuosavybės teisė“

Byloje C‑204/11 P

dėl 2011 m. balandžio 27 d. pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo

Fédération internationale de football association (FIFA), atstovaujama advokatų A. Barav ir D. Reymond,

apeliantė,

dalyvaujant kitoms proceso šalims:

Europos Komisijai, atstovaujamai E. Montaguti ir N. Yerrell, padedamų baristerio M. Gray, nurodžiusiai adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovei pirmojoje instancijoje,

Belgijos Karalystei, atstovaujamai C. Pochet ir J.‑C. Halleux, padedamų advocaten A. Joachimowicz ir J. Stuyck,

Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei, atstovaujamai S. Ossowski ir J. Beeko, padedamų QC T. de la Mare,

įstojusioms į bylą šalims pirmojoje instancijoje,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro trečiosios kolegijos pirmininko pareigas einanti R. Silva de Lapuerta, teisėjai K. Lenaerts, E. Juhász, J. Malenovský (pranešėjas) ir D. Šváby,

generalinis advokatas N. Jääskinen,

posėdžio sekretorė A. Impellizzeri, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. rugsėjo 13 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2012 m. gruodžio 12 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Apeliaciniu skundu Fédération internationale de football association (FIFA) prašo panaikinti 2011 m. vasario 17 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą FIFA prieš Komisiją (T-385/07, Rink. p. II‑205, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo tas teismas atmetė jos prašymą iš dalies panaikinti 2007 m. birželio 25 d. Komisijos sprendimą 2007/479/EB dėl Belgijos priemonių, nustatytų remiantis Tarybos direktyvos 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo 3a straipsnio 1 dalimi, suderinamumo su Bendrijos teise (OL L 180, p. 24, toliau – ginčijamas sprendimas).

 Teisinis pagrindas

2        1989 m. spalio 3 d. Tarybos direktyvos 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo (OL L 298, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 224), iš dalies pakeistos 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/36/EB (OL L 202, p. 60; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 321, toliau – Direktyva 89/552), 3a straipsnyje, įterptame pastarąja direktyva, nurodyta:

„1.      Kiekviena valstybė narė gali imtis Bendrijos teisės aktus atitinkančių priemonių, kad užtikrintų, jog jos jurisdikcijai priklausantys transliuotojai, pasinaudodami išimtine teise, įvykių, laikomų itin reikšmingais tos valstybės narės visuomenei, netransliuotų taip, kad žymi tos valstybės narės gyventojų dalis negalėtų matyti tokių tiesiogiai transliuojamų ar įrašytų laidų, kurias transliuoja nepriklausoma televizija. Jei taip atsitinka, tokia valstybė narė sudaro numatomų valstybinių ar nevalstybinių įvykių, kuriuos ji laiko itin reikšmingais visuomenei, sąrašą. Sąrašas turi būti sudaromas aiškiai, nedviprasmiškai ir tinkamu laiku. Atlikdama šį darbą, valstybė narė taip pat nusprendžia, ar tuos renginius visus arba jų dalį bus galima matyti tiesiogiai transliuojamus arba, jei to reikėtų arba dėl objektyvių priežasčių taip būtų geriau visuomenės labui, bus rodomas viso renginio ar jo dalies įrašas.

2.      Valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai apie priemones, kurių jos ėmėsi ar ketina imtis pagal 1 dalį. Per tris mėnesius nuo pranešimo dienos Komisija patikrina, ar tos priemonės nepažeidžia Bendrijos teisės aktų, ir praneša apie jas kitoms valstybėms narėms. Ji taip pat turi sužinoti komiteto, įsteigto pagal 23a straipsnio nuostatas, nuomonę. Paskui informacija apie taikomas priemones yra paskelbiama Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje, ir ne rečiau kaip kartą per metus paskelbiamas bendras valstybėse narėse taikomų priemonių sąrašas.

3.      Valstybės narės, taikydamos tinkamas priemones ir vadovaudamosi savo teisės aktais, užtikrina, kad jų jurisdikcijai priklausantys transliuotojai nesinaudotų po šios direktyvos paskelbimo dienos nusipirktomis išimtinėmis teisėmis tokiu būdu, kad nemaža kitos valstybės narės gyventojų dalis nebegalėtų matyti ankstesnėse dalyse apibūdintų tos kitos valstybės narės visų ar dalies tiesiogiai transliuojamų įvykių arba, jei to reikėtų arba dėl objektyvių priežasčių taip būtų geriau visuomenės labui, visų ar dalies vėliau transliuojamų įrašų, kuriuos valstybė narė apibūdina pagal 1 dalį .“

3        Direktyvos 97/36 18–22 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(18) kadangi svarbu, kad dėl teisės į informaciją valstybės narės galėtų imtis apsaugos priemonių ir užtikrinti visuomenei plačias galimybes sužinoti apie televizijos nušviečiamus šalyje ar už jos ribų vykstančius visuomenei itin reikšmingus įvykius – olimpines žaidynes, pasaulio futbolo taurės ar Europos futbolo čempionato varžybas; kadangi siekdamos šio tikslo valstybės narės išlaiko teisę imtis Bendrijos teisės aktams neprieštaraujančių priemonių, kad galėtų reguliuoti išimtines jų jurisdikcijai priklausančių transliuotojų teises transliuoti tokius renginius;

(19)      kadangi yra būtina taip sutvarkyti Bendrijos struktūrą, kad būtų galima išvengti potencialaus teisinio netikrumo bei rinkos iškraipymų ir suderinti laisvą televizijos paslaugų judėjimą su poreikiu neleisti apeiti nacionalines priemones, skirtas teisėtų bendrų interesų apsaugai;

(20)      kadangi labai svarbu šioje direktyvoje pateikti nuostatas, susijusias su transliuotojų naudojimusi išimtinėmis transliavimo teisėmis, kurias jie galėjo nusipirkti, kad nušviestų kitos valstybės narės, o ne tos, kurios jurisdikcijai transliuotojai priklauso, visuomenei itin reikšmingus įvykius; <...>

(21)      kadangi itin reikšmingi visuomenei įvykiai šioje direktyvoje turėtų atitikti tam tikrus kriterijus, t. y. jie turėtų būti ypatingi, visą Europos Sąjungos visuomenę arba atskiros valstybės narės visuomenę, arba ženklią atskiros valstybės narės visuomenės dalį dominantys renginiai, kuriuos iš anksto rengia organizatoriai, turintys teisinę galią parduoti su tuo renginiu susijusias teises;

(22)      kadangi šioje direktyvoje „nemokama televizija“ yra transliavimas valstybiniais arba komerciniais kanalais programų, prieinamų visuomenei be papildomo mokesčio kaip ir transliavimo finansavimo būdai, plačiai paplitę visose valstybėse narėse (pvz., mokestis už licenciją ir (arba) mokestis už prisijungimą prie kabelinės televizijos tinklo)“.

 Ginčo aplinkybės

4        Skundžiamo sprendimo 5–17 punktuose ginčo aplinkybės išdėstytos taip:

„5      [FIFA] – tai 208 nacionalinių futbolo federacijų asociacija, vykdomoji pasaulio futbolo institucija. Jos tikslus, be kita ko, sudaro visuotinis futbolo skatinimas ir tarptautinių varžybų organizavimas. Jos organizuojamo finalinio Pasaulio futbolo taurės (toliau – [finalinis Pasaulio taurės etapas]) etapo televizijos transliacijų teisių pardavimas sudaro pagrindinį pajamų šaltinį.

6      Belgijoje Direktyvos 89/552 3a straipsnyje numatytas priemones kompetentingos priimti flamandų ir prancūzų bendruomenės. Taip kiekvienos bendruomenės institucijos priėmė skirtingas priemones, apie kurias vėliau federalinės Belgijos institucijos pranešė Europos Bendrijų Komisijai.

7      Pagal 1995 m. sausio 25 d. kodifikuoto Flandrijos tarybos dekreto dėl radijo ir televizijos (Belgijos valstybės žinios, 1995 m. gegužės 30 d., p. 15092) 76 straipsnio 1 dalį: „Flandrijos vyriausybė sudaro visuomenei didelę svarbą turinčių įvykių sąrašą, kurie dėl šios priežasties negali būti transliuojami išimties tvarka [išskirtinėmis teisėmis] taip, kad didžioji Flandrijos bendruomenės auditorijos dalis negalėtų nei tiesiogiai, nei netiesiogiai jų stebėti per nemokamą televiziją“.

8      2004 m. gegužės 28 d. nutarimu (Belgijos valstybės žinios, 2004 m. rugpjūčio 19 d., p. 62207) Flandrijos vyriausybė apibrėžė itin reikšmingais visuomenei laikytinus įvykius, tarp kurių buvo ir [finalinis Pasaulio taurės etapas]. Pagal tą patį nutarimą tam tikras įvykis įtraukiamas į itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą, jei atitinka bent du toliau išvardytus kriterijus:

–        tai turi būti pakankamai aktualus įvykis, kuriuo plačiai domisi visuomenė,

–        šis įvykis turi vykti svarbių tarptautinių varžybų metu arba tai turi būti rungtynės, kuriose dalyvauja nacionalinė rinktinė, kurio nors Belgijos klubo komanda arba keli (‑ios) Belgijos sportininkai (‑ės),

–        tai turi būti populiarios sporto šakos įvykis ir turėti didelę kultūrinę reikšmę Flandrijos bendruomenei,

–        įvykis turi būti tradiciškai transliuojamas per nemokamą televiziją ir būti labai žiūrimas savo kategorijoje.

9      Pagal 2004 m. gegužės 28 d. nutarimo 1 straipsnį tam tikri į sąrašą įtraukti įvykiai, tarp kurių ir [finalinis Pasaulio taurės etapas], turi būti transliuojami ištisai ir tiesiogiai. Pagal šio nutarimo 2 straipsnį negalima naudotis išskirtinėmis teisėmis transliuojant į sąrašą įtrauktus įvykius, jei tai trukdo didelei auditorijos daliai juos žiūrėti per nemokamą televiziją. Be to, pagal to paties straipsnio antrą pastraipą manoma, kad nemaža Flandrijos gyventojų dalis gali stebėti didelę svarbą visuomenei turintį įvykį per nemokamą televiziją, kai įvykį transliuoja televizijos stotis olandų kalba, o tokią televizijos programą nemokamai (išskyrus abonentinį televizijos mokestį) gali žiūrėti mažiausiai 90 % gyventojų.

10      Pagal 2004 m. gegužės 28 d. nutarimo 3 straipsnį televizijos transliuotojai, kurie neatitinka 2 straipsnio nuostatų ir kurie įgyja išskirtines 1 straipsnio 1 dalyje numatytų įvykių transliavimo teises regione, kur kalbama olandų kalba ir dvikalbiame Briuselio regione, negali pasinaudoti šiomis teisėmis, nebent jei sudarytose sutartyse užtikrina, kad didelė gyventojų dalis galės stebėti šiuos įvykius per nemokamą televiziją. Šiuo tikslu atitinkami transliuotojai už prieinamą rinkos kainą gali suteikti sublicencijų šias sąlygas atitinkantiems transliuotojams. Vis dėlto, jeigu joks atitinkamas sąlygas atitinkantis transliuotojas nepareiškia pageidavimo įsigyti sublicencijų, išskirtines teises įsigijęs transliuotojas gali jomis pasinaudoti.

11      Pagal Prancūzijos bendruomenės parlamento priimto 2003 m. vasario 27 d. dekreto (Belgijos valstybės žinios, 2003 m. balandžio 17 d., p. 19637) 4 straipsnio 1 dalį pasikonsultavusi su Vyriausiąja audiovizualinių paslaugų taryba Prancūzų bendruomenės vyriausybė gali sudaryti įvykių, kuriuos mano esant didelės reikšmės šios bendruomenės auditorijai, sąrašą. Televizijos transliavimo paslaugų teikėjas ar RTBF negali turėti išskirtinių teisių į šiuos įvykius, jei didelė šios bendruomenės dalis dėl to negalėtų laisvai susipažinti su šiais įvykiais per televiziją.

12      Pagal 2003 m. vasario 27 d. dekreto 4 straipsnio 2 dalį tam tikras įvykis gali būti įtrauktas į itin reikšmingų visuomenei įvykių sąrašą, jei atitinka bent du toliau išvardytus kriterijus:

–        įvykis turi turėti ypatingą atgarsį visoje prancūzų bendruomenėje, o ne tik toje jos dalyje, kuri domisi tokiais įvykiais,

–        prancūzų bendruomenės auditorija turi visiškai pripažinti kultūrinę įvykio svarbą ir įvykis turi būti bendruomenės kultūrinio identiteto katalizatorius,

–        atitinkamame įvykyje vykstant svarbioms varžyboms ar svarbiam tarptautiniam renginiui turi dalyvauti Belgijos pilietis ar komanda,

–        įvykis prancūzų bendruomenėje turi būti tradiciškai transliuojamas per laisvai prieinamą televizijos programą ir pritraukti didelę auditoriją.

13      Pagal aptariamo dekreto 4 straipsnio 3 dalį televizijos programa laikoma laisvai prieinama, jei transliuojama prancūzų kalba ir gali būti matoma 90 % būstų, kuriuose instaliuota teleradiotransliacijos paslaugų priėmimo įranga, esančių prancūziškai kalbančiame ir dvikalbiame Briuselio miesto regionuose. Be mokesčio už technines sąnaudas, priėmimas negali būti apmokestintas jokiu kitu mokesčiu, išskyrus bazinį abonentinį paslaugos priėmimo kabeliu mokestį.

14      Pagal Prancūzų bendruomenės vyriausybės priimto 2004 m. birželio 8 d. nutarimo (Belgijos valstybės žinios, 2004 m. rugsėjo 6 d., p. 65247) 2 straipsnį: „Prancūzų bendruomenės televizijos transliavimo paslaugų teikėjas, ketinantis pasinaudoti suteikta išskirtine didelės svarbos įvykio retransliavimo teise, privalo jį transliuoti naudodamas laisvai prieinamą televizijos programą ir vadovaudamasis prie šio nutarimo pridedamu priedu“.

15      2004 m. birželio 8 d. [nutarimo] priede bei suvestiniame itin reikšmingų Belgijos Karalystei įvykių sąraše įrašyta[s] visa[s] tiesiogiai transliuojama[s] [finalinis Pasaulio taurės etapas].

16      2001 m. sausio 15 d. ir 2002 m. gegužės 16 d. laiškais FIFA pateikė flamandų bendruomenei savo pastabas dėl galimo Pasaulio taurės įtraukimo į itin reikšmingų Belgijos visuomenei įvykių sąrašą, prieštaraudama dėl visų šių varžybų rungtynių įrašymo į jį.

17      2003 m. gruodžio 10 d. Belgijos Karalystė pranešė Komisijai apie pagal Direktyvos 86/552 3a straipsnį priimtas priemones.“

 Ginčijamas sprendimas

5        2007 m. birželio 25 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kurio 1 straipsnyje nurodyta: „Priemonės, apie kurias [Belgijos Karalystė] 2003 m. gruodžio 10 d. pranešė Komisijai remdamasi Direktyvos [89/552] 3a straipsnio 1 dalimi ir kurios skelbiamos 2005 m. birželio 29 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje C 158, neprieštarauja Bendrijos teisei“.

6        Ginčijamo sprendimo 3–6, 8, 16–18 ir 22 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(3)      Svarstydama priemones Komisija atsižvelgė į turimus Belgijos žiniasklaidos apžvalgos duomenis.

(4)      Buvo aiškiai ir skaidriai sudarytas į Belgijos [Karalystės] priemones įtrauktų visuomenei didelę svarbą turinčių įvykių sąrašas bei Belgijoje pradėta išsami konsultacija.

(5)      Komisija įsitikino, kad Belgijos [Karalystės] priemonių sąraše nurodyti įvykiai atitinka bent jau du iš toliau nurodytų kriterijų, kurie laikomi patikimais visuomenei svarbių įvykių rodikliais: i) ypatingas visuotinis atgarsis valstybėje narėje, o ne vien tik reikšmingas įvykis tiems, kurie paprastai domisi aptariama sporto šaka ar veikla; ii) bendrai pripažįstama išskirtinė kultūrinė reikšmė valstybės narės gyventojams, visų pirma kaip kultūrinės tapatybės katalizatoriaus; iii) nacionalinės komandos dalyvavimas aptariamame įvykyje vykstant tarptautinės reikšmės varžyboms ar turnyrui; ir iv) įvykis tradiciškai transliuojamas nemokamos televizijos ir sulaukiantis didelio žiūrovų dėmesio.

(6)      Didelė dalis Belgijos [Karalystės] priemonėse nurodytų įvykių, įskaitant vasaros ir žiemos olimpines žaidynes, Pasaulio taurės finalus ir Europos futbolo čempionato finalų rungtynes (vyrų), yra įvykiai, kurie tradiciškai laikomi visuomenei itin svarbiais, kaip aiškiai nurodyta Direktyvos [97/36] 18 konstatuojamojoje dalyje. Šie įvykiai turi ypatingą visuotinį atgarsį Belgijoje, kadangi yra ypač populiarūs plačiojoje visuomenėje, o ne tik tarp tų, kurie paprastai domisi sporto įvykiais.

<...>

(8)      Sąraše nurodyti su futbolu susiję įvykiai, kuriuose dalyvauja nacionalinės komandos, turi ypatingą visuotinį atgarsį Belgijoje, kadangi suteikia Belgijos komandoms progą reklamuoti Belgijos futbolą tarptautiniu lygiu.

<...>

(16)      Išvardytus įvykius, įskaitant tuos, kuriuos reikia laikyti nedalomais, o ne savarankiškų įvykių seka, tradiciškai transliavo nemokama televizija ir jie sulaukė didelio televizijos žiūrovų dėmesio. Jei išskirtiniais atvejais nėra duomenų apie įvykio pritraukiamos auditorijos mastą (Europos futbolo čempionato finalų rungtynės), įvykis į sąrašą įtraukiamas remiantis jo bendrai pripažįstama išskirtine kultūrine reikšme Belgijos gyventojams dėl jo svarbaus indėlio į tautų tarpusavio supratimą ir futbolo svarbą visai Belgijos visuomenei bei nacionaliniam pasididžiavimui, kadangi suteikia galimybę geriausiems Belgijos sportininkams sėkmingai dalyvauti šiose svarbiose tarptautinėse varžybose.

(17)      Belgijos [Karalystės] priemonės yra proporcingos, idant pateisintų nukrypimą nuo pagrindinės ES sutartyje nustatytos laisvės teikti paslaugas remiantis svarbiausia priežastimi – visuomenės interesu – užtikrinti visuomenei jai labai svarbių įvykių transliavimą.

(18)      Belgijos [Karalystės] priemonės neprieštarauja [Europos Bendrijų] konkurencijos taisyklėms, kadangi išvardytiems įvykiams transliuoti reikalavimus atitinkančio transliuotojo apibrėžtis grindžiama objektyviais kriterijais, sudarančiais sąlygas faktinei ir galimai konkurencijai dėl teisių transliuoti šiuos įvykius įgijimo. Be to, išvardytų įvykių skaičius nėra toks neproporcingas, kad iškreiptų konkurenciją į vartotojus orientuotos nemokamos televizijos ir mokamos televizijos rinkose.

<...>

(22)      Remiantis [2005 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Infront WM prieš Komisiją, T-33/01, Rink. p. II-5897] pripažinimas, kad vadovaujantis Direktyvos [89/552] 3a straipsnio 1 dalimi nustatytos priemonės neprieštarauja Bendrijos teisei, prilygsta sprendimui, kaip apibrėžta [EB 249 straipsnyje], kurį turi priimti Komisija. Taigi, šiuo Komisijos sprendimu reikia pripažinti, kad priemonės, apie kurias pranešė [Belgijos Karalystė], neprieštarauja Bendrijos teisei. Priemonės, kurias galutinai nustatė [Belgijos Karalystė] ir kurios yra nurodytos šio sprendimo priede, turėtų būti skelbiamos Oficialiajame leidinyje remiantis Direktyvos [89/552] 3a straipsnio 2 dalimi.“

 Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

7        FIFA pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme dėl ginčijamo sprendimo, motyvuodama tuo, kad jame Komisija visą finalinį Pasaulio taurės etapą pripažino itin reikšmingu įvykiu ir pritarė, kad visos šio turnyro rungtynės būtų įtrauktos į Belgijos Karalystės valdžios institucijų patvirtintą itin reikšmingų įvykių sąrašą. FIFA teigimu, ši valstybė narė tokiu įvykiu galėjo pripažinti tik rungtynes, vadinamas „svarbiomis“ arba „gala“, t. y. finalą, pusfinalius ir šios valstybės rinktinės rungtynes (toliau – „svarbios“ rungtynės). Todėl į šį sąrašą neturėjo būti įtrauktos kitos finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynės (toliau – „normalios“ rungtynės).

8        Grįsdama savo prašymą iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, FIFA nurodė šešis pagrindus. Jie susiję, pirma, su Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes Komisija klaidingai nusprendė, kad Belgijos priemonės suderinamos su EB 49 straipsniu, antra, su to paties straipsnio pažeidimu, trečia, su Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes Komisija klaidingai nusprendė, kad Belgijos priemonės suderinamos su EB 43 straipsniu, ketvirta, su Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes Komisija klaidingai pripažino, kad Belgijos priemonės suderinamos su FIFA nuosavybės teise, penkta, su Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes Komisija klaidingai nusprendė, kad procedūra, po kurios buvo priimtos Belgijos priemonės, buvo aiški ir skaidri, ir, šešta, su ginčijamo sprendimo motyvavimo stoka.

9        Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visus FIFA ieškinio pagrindus, todėl ir visą ieškinį.

10      Jis taip pat atmetė FIFA pateiktą prašymą dėl proceso organizavimo priemonių, kuriuo siekta, kad Bendrasis Teismas paprašytų Komisijos pateikti kelis dokumentus.

 Dėl apeliacinio skundo

 Pirminės pastabos

11      Pirma, reikia pažymėti, kad Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalimi Sąjungos teisės aktų leidėjas leido valstybėms narėms nustatyti tam tikrus įvykius, kurie yra itin reikšmingi atitinkamos valstybės narės visuomenei (toliau – itin reikšmingas įvykis); taip jis, atsižvelgdamas į Sutarties jam suteiktą diskreciją, aiškiai pripažino laisvo paslaugų teikimo, įsisteigimo, konkurencijos laisvės ir nuosavybės teisės kliūtis, kurios yra neišvengiama šio nustatymo pasekmė. Kaip matyti iš Direktyvos 97/36 18 konstatuojamosios dalies, teisės aktų leidėjas manė, kad tokios kliūtys pateisinamos tikslu apsaugoti teisę į informaciją ir užtikrinti plačią visuomenės galimybę matyti minėtų įvykių televizijos transliacijas.

12      Beje, tokio tikslo siekimo teisėtumas jau buvo pripažintas Teisingumo Teismo, kuris pažymėjo, kad išimtinio pobūdžio prekyba didelį visuomenės susidomėjimą keliančių įvykių transliacijų teisėmis gali smarkiai riboti visuomenės galimybę susipažinti su informacija apie tokius įvykius. Demokratinėje ir pliuralistinėje visuomenėje teisė į informaciją yra ypatingos svarbos, kuri dar labiau akivaizdi tokių įvykių atveju (žr. 2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Sky Österreich, C‑283/11, 51 ir 52 punktus).

13      Antra, reikia patikslinti, kad, remiantis Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalimi, itin reikšmingus įvykius nustatyti privalo tik valstybės narės, kurios šiuo klausimu turi didelę diskreciją.

14      Iš tiesų, užuot suderinus tokių įvykių sąrašą, Direktyva 89/552 grindžiama prielaida, kad Sąjungoje egzistuoja žymių socialinės ir kultūrinės tvarkos skirtumų tiek, kiek tai susiję su jų svarba plačiai visuomenei. Todėl šios direktyvos 3a straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekviena valstybė narė sudaro įvykių, „kuriuos ji laiko itin reikšmingais visuomenei“, sąrašą. Direktyvos 97/36 18 konstatuojamoje dalyje taip pat akcentuojama ši valstybių narių diskrecija ir skelbiama, jog yra „svarbu“, kad dėl teisės į informaciją valstybės narės galėtų imtis apsaugos priemonių ir užtikrinti visuomenei plačias galimybes sužinoti apie televizijos nušviečiamus visuomenei itin reikšmingus įvykius.

15      Be to, tokios diskrecijos apimtį lemia tai, kad direktyvomis 89/552 ir 97/36 jos įgyvendinimas neapibrėžiamas konkrečia nuostata. Iš tiesų vieninteliai kriterijai, kuriuos jos nustato tam, kad atitinkama valstybė narė galėtų kvalifikuoti įvykį kaip itin reikšmingą, nurodyti Direktyvos 97/36 21 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią tai turi būti ypatingi, visą Europos Sąjungos visuomenę arba atskiros valstybės narės visuomenę, arba didelę atskiros valstybės narės visuomenės dalį dominantys renginiai, kuriuos iš anksto rengia organizatoriai, turintys teisę parduoti su tuo renginiu susijusias teises.

16      Atsižvelgiant į santykinį šių kriterijų netikslumą, kiekviena valstybė narė turi konkrečiai juos apibrėžti ir įvertinti nagrinėjamų įvykių svarbą plačiajai visuomenei, atsižvelgdama į jos socialinius ir kultūrinius ypatumus.

17      Trečia, reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalį Komisija turi teisę patikrinti nacionalinių priemonių, kuriomis nustatomi itin reikšmingi įvykiai, teisėtumą, ir tai leidžia atmesti priemones, kurios nesuderinamos su Sąjungos teise.

18      Atlikdama šį nagrinėjimą, Komisija konkrečiai turi patikrinti, ar įvykdytos tokios sąlygos:

–        ar tam tikras įvykis į sąrašą, numatytą Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalyje, buvo įtrauktas remiantis aiškia ir skaidria procedūra ir tinkamu laiku,

–        ar toks įvykis gali būti teisėtai laikomas itin reikšmingu,

–        ar atitinkamo įvykio pripažinimas itin reikšmingu suderinamas su bendraisiais Sąjungos teisės principais, kaip antai proporcingumo ir nediskriminavimo principais, su pagrindinėmis teisėmis, laisvo paslaugų teikimo bei įsisteigimo laisvės principais ir su laisvos konkurencijos taisyklėmis.

19      Tokia šias sąlygas atitinkanti kontrolės teisė yra ribota ir būtent tiek, kiek tai susiję su ankstesniame punkte nurodytų antros ir trečios sąlygų nagrinėjimu.

20      Viena vertus, iš valstybių narių diskrecijos apimties, nurodytos šio sprendimo 13 punkte, išplaukia, kad Komisijos kontrolės teisė turi apsiriboti valstybių narių padarytų akivaizdžių vertinimo klaidų nustatant itin reikšmingus įvykius paieška. Siekiant patikrinti, ar buvo padaryta tokia vertinimo klaida, būtent Komisija turi patikrinti, ar atitinkama valstybė narė rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjo visas svarbias konkretaus atvejo aplinkybes, kuriomis grindžiamos išvados (pagal analogiją žr. 1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, Rink. p. I‑5469, 14 punktą ir 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Gowan Comércio Internacional e Serviços, C‑77/09, Rink. p. I‑13533, 56 ir 57 punktus).

21      Kita vertus, konkrečiau kalbant apie šio sprendimo 18 punkte nurodytą trečią sąlygą, neturėtų būti ignoruojama tai, kad tinkamas įvykio pripažinimas itin reikšmingu sukelia neišvengiamų laisvo paslaugų teikimo, įsisteigimo laisvės, laisvos konkurencijos ir nuosavybės teisės apribojimų, kuriuos numatė Sąjungos teisės aktų leidėjas ir kurie jo buvo traktuojami, kaip buvo minėta ir šio sprendimo 11 punkte, kaip pateisinami bendrojo intereso tikslu, kuriuo siekiama apsaugoti teisę į informaciją ir užtikrinti plačią visuomenės galimybę matyti minėtų įvykių transliaciją per televiziją.

22      Siekiant užtikrinti Direktyvos 89/552 3a straipsnio veiksmingumą, reikia konstatuoti, kad jei įvykis atitinkamos valstybės narės buvo tinkamai pripažintas itin reikšmingu, Komisija privalo išnagrinėti tik to pripažinimo poveikį laisvam paslaugų judėjimui, įsisteigimo laisvei, laisvai konkurencijai ir nuosavybės teisei, kuris viršija poveikį, iš esmės susijusį su šio įvykio įtraukimu į šio 3a straipsnio 1 dalyje numatytą sąrašą.

 Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo

 Šalių argumentai

23      Apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą iš esmės sudaro šešios dalys. Pirmoje dalyje FIFA tvirtina, kad Bendrasis Teismas pateikė nenuoseklius motyvus tiek, kiek tai susiję su finalinio Pasaulio taurės etapo, jo nuomone, tikruoju pobūdžiu.

24      To paties apeliacinio skundo pagrindo antroje dalyje tvirtinama, kad panašu, jog Bendrasis teismas laikėsi nenuoseklios ir nesuderinamos pozicijos, patvirtindamas, kad Pasaulio taurė, kaip renginys, yra nedalomas, antra, teigdamas, kad konkretūs argumentai gali įrodyti, jog yra kitaip.

25      Minėto apeliacinio skundo pagrindo trečia dalis susijusi su skundžiamo sprendimo 95 punktu, pagal kurį pranešančioji valstybė narė neprivalo nurodyti konkrečių viso finalinio Pasaulio taurės etapo įtraukimo į itin reikšmingų įvykių sąrašą priežasčių. Taip nuspręsdamas Bendrasis Teismas neleidžia Komisijai atidžiai patikrinti ir išsamiai įvertinti priemonių, apie kurias pranešta, suderinamumo su Sąjungos teise.

26      Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje FIFA teigia, kad, priešingai, nei matyti iš skundžiamo sprendimo, Komisija Bendrajame Teisme privalo pagrįsti savo išvadą, kad visos finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynės yra vienas itin reikšmingas įvykis. Todėl nei FIFA, nei kuri nors kita suinteresuota šalis konkrečiais įrodymais neprivalo įrodyti, kad taip nėra.

27      Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo penktoje dalyje FIFA tvirtina, kad Bendrasis Teismas, pateikęs motyvus, kurių nėra ginčijamame sprendime, viršijo teisminės kontrolės, kurią jis privalo vykdyti, ribas.

28      Pagal minėto apeliacinio skundo pagrindo šeštą dalį Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes manė, kad Komisija pakankamai motyvavo viso finalinio Pasaulio taurės etapo įtraukimą į Belgijai itin reikšmingų įvykių sąrašą.

29      Komisija, Belgijos Karalystė ir Jungtinė Karalystė ginčija apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, FIFA nurodyto grindžiant savo apeliacinį skundą, pagrįstumą.

 Teisingumo Teismo vertinimas

30      Atsižvelgiant į konstatavimo, nurodyto skundžiamo sprendimo 95 punkte, svarbą Bendrojo Teismo samprotavimui, visų pirma reikia išnagrinėti apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečią dalį.

–       Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečios dalies

31      Visų pirma reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 72 punkte nurodė, jog Pasaulio taurė – tai varžybos, kurios gali būti pagrįstai laikomos nedalomu sporto įvykiu, o ne atskirų į „svarbias“ ir „normalias“ rungtynes suskirstytų įvykių visuma. Be to, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 5 punkto, sąvoką „Pasaulio taurė“, į kurią daroma nuoroda Direktyvos 97/36 18 konstatuojamoje dalyje, jis suprato kaip apimančią tik finalinį šio turnyro etapą.

32      Tačiau nei minėtoje konstatuojamojoje dalyje, nei jokioje kitoje direktyvų 85/552 ar 97/36 nuostatoje nėra jokios nuorodos, kuri leistų nustatyti, kad žodžiai „Pasaulio taurė“ apima tik galutinį šio turnyro etapą. Todėl šie žodžiai iš principo turėtų apimti ir pradinį šio čempionato etapą, t. y. visas atkrentamąsias rungtynes. Tačiau akivaizdu, kad atkrentamosios rungtynes, kurios vyksta prieš finalinį etapą, apskritai negali kelti tokio valstybės narės plačiosios visuomenės susidomėjimo, kokį šiai visuomenei kelia finalinio etapo eiga. Iš tiesų tik tam tikros konkrečios atkrentamosios rungtynės, ypač tos, kuriose žaidžia atitinkamos valstybės narės nacionalinė rinktinė, arba tos, kuriose žaidžia kitos kvalifikacinės grupės, kur žaidžia ši rinktinė, komandos, gali kelti tokį susidomėjimą.

33      Be to, negali būti pagrįstai ginčijama, kad „svarbių“ rungtynių svarba apskritai yra didesnė, nei iki jų vykstančių finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynių, t. y. rungtynių atrankos grupėse, svarba. Todėl a priori negali būti tvirtinama, kad pastarajai rungtynių kategorijai suteikiama svarba yra tokia pati kaip ir pirmosios rungtynių kategorijos ir kad todėl visos rungtynės atrankos grupėse, jų neišskiriant, traktuojamos kaip priklausančios vienam itin reikšmingam įvykiui kaip ir „svarbios“ rungtynės. Todėl kiekvienų rungtynių priskyrimas itin reikšmingam įvykiui valstybėse narėse gali skirtis.

34      Iš prieš tai nurodytų aplinkybių matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nesiekė nurodyti, kad „Pasaulio taurė“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 97/36 18 konstatuojamąją dalį, apsiriboja tik finaliniu etapu ir kad tai yra vienas nedalomas įvykis. Priešingai, Pasaulio taurė turi būti traktuojama kaip įvykis, kuris iš principo dalomas į skirtingas rungtynes ar etapus, kurie nebūtinai kvalifikuojami kaip itin reikšmingas įvykis.

35      Tačiau reikia patikslinti, kad toks klaidingas Bendrojo Teismo pateiktas Direktyvos 97/36 18 konstatuojamosios dalies, konkrečiai kalbant, Pasaulio taurės sąvokos, aiškinimas neturėjo įtakos šiai bylai.

36      Visų pirma dėl atrankinių rungtynių neįtraukimo į Pasaulio taurės apibrėžimą pakanka priminti, kad Belgijos valdžios institucijos neįtraukė šių rungtynių į itin reikšmingų įvykių sąrašą, todėl ginčijamas sprendimas nesusijęs su tokiomis rungtynėmis.

37      Be to, reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas, remdamasis FIFA pateiktais duomenimis ir atsižvelgdamas į konkretų flamandų ir prancūzų bendruomenės visuomenės suvokimą, skundžiamo sprendimo 102–108 punktuose nagrinėjo, ar dėl visų finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynių iš tiesų kyla pakankamas šios visuomenės susidomėjimas, kad jos galėtų būti laikomos itin reikšmingu įvykiu (žr. šio sprendimo 55–57 punktus). Padaręs išvadą, kad taip yra, Bendrasis Teismas turėjo pagrindo konstatuoti, kad visos finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynės flamandų ir prancūzų bendruomenėse galėjo būti laikomos vienu itin reikšmingu įvykiu. Todėl jo vertinimas atitiko tai, kas išplaukia iš šio sprendimo 34 punkto.

38      Galiausiai iš šio sprendimo 66 punkte nurodytų aplinkybių matyti, kad klaidingas Direktyvos 97/36 18 konstatuojamosios dalies aiškinimas neturėjo įtakos Bendrojo Teismo išvadai, jog ginčijamo sprendimo motyvavimas atitiko EB 253 straipsnyje nustatytas sąlygas.

39      Atsižvelgdamas į tai ir laikydamasis šio sprendimo 31 punkte pateikto samprotavimo Bendrasis Teismas priėjo prie išvados, pateiktos skundžiamo sprendimo 95 punkte, kad jokia valstybė narė neprivalo pranešti Komisijai apie konkrečias priežastis, dėl kurių visas finalinis Pasaulio taurės etapas atitinkamoje valstybėje narėje pripažįstamas vienu itin reikšmingu įvykiu.

40      Kadangi visas finalinis Pasaulio taurės etapas negali būti pagrįstai įtrauktas į itin reikšmingų įvykių sąrašą, nepaisant susidomėjimo, kurį kelia rungtynės atitinkamoje valstybėje narėje, ji neatleidžiama nuo pareigos pranešti Komisijai apie priežastis, kurios leidžia manyti, kad, atsižvelgiant į konkrečią šios valstybės visuomenę, finalinis Pasaulio taurės etapas yra vienas įvykis, kuris visas, bet ne kaip atskirų įvykių, suskirstytų į įvairaus įdomumo lygio rungtynes, samplaika, turi būti laikomas itin reikšmingu minėtai visuomenei.

41      Todėl skundžiamo sprendimo 95 punkte nusprendęs, kad Komisija negalėjo traktuoti finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynių įtraukimo kaip prieštaraujančio Sąjungos teisei, motyvuojant tuo, kad atitinkama valstybė narė jai nepranešė apie konkrečias priežastis, pateisinančias jų, kaip itin reikšmingo įvykio šios valstybės visuomenei, pobūdį, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

42      Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti ar, atsižvelgiant į šią klaidą, skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.

43      Atsižvelgiant į tai, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad dėl Bendrojo Teismo padaryto teisės pažeidimo skundžiamas sprendimas neturi būti panaikintas, jeigu jo rezoliucinė dalis teisingai pagrįsta kitais teisiniais argumentais (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 47 punktą ir 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją, C‑352/09 P, Rink. p. I‑2359, 136 punktą).

44      Šioje byloje reikia pažymėti, pirma, jog tam, kad Komisija galėtų įgyvendinti savo kontrolės funkcijas, motyvavimas, lėmęs tai, jog valstybė narė pripažino įvykį itin reikšmingu, gali būti glaustas, su sąlyga, kad jis yra tinkamas. Taigi neturi būti reikalaujama, be kita ko, kad valstybė narė pačiame pranešime apie atitinkamas priemones nurodytų išsamius, skaičiavimais pagrįstus duomenis, tiek, kiek tai susiję su kiekvienu įvykio etapu ar dalimi, kuris buvo pranešimo Komisijai dalykas.

45      Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad jei Komisijai, remiantis turima informacija, kyla abejonių dėl įvykio pripažinimo itin reikšmingu, ji privalo prašyti tai pripažinusios valstybės narės pateikti paaiškinimą (pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Komisija prieš Estiją, C‑505/09 P, 67 punktą).

46      Šiuo atveju iš 2003 m. gruodžio 10 d. Belgijos Karalystės pranešimo Komisijai, nurodyto ginčijamo sprendimo 1 konstatuojamoje dalyje ir pridėto prie Bendrajam Teismui pateikto atsiliepimo į ieškinį, matyti, kad Flandrijos vyriausybė itin reikšmingu įvykiu pripažino visas finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynes, motyvuodama tuo, kad visos šios rungtynės buvo tradiciškai transliuojamos per nemokamus kanalus ir pritraukdavo labai daug žiūrovų. Pavyzdžiui, šiame pranešime nurodyta, kad programų, per kurias buvo rodomos įvairios 2002 m. finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynės, flamandų bendruomenėje televizijos žiūrovų skaičius siekė 1,8 %–9,9 %, t. y. atitinkamai 101 200 ir 546 800 televizijos žiūrovų, o jų rinkos dalis sudarė 22,9–86,6 %.

47      Remiantis 2003 m. gruodžio 10 d. pranešimu, prancūzų bendruomenės vyriausybė paraleliai visas finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynes pripažino itin reikšmingu įvykiu, motyvuodama tuo, kad visos šios rungtynės buvo ypač populiarios toje bendruomenėje, o ne tik tarp tų, kurie įprastai stebi futbolo varžybas. Be to, visos minėtos rungtynės tradiciškai buvo transliuojamos per nemokamus kanalus, o šių transliacijų žiūrovų skaičius buvo labai didelis. Šiuo aspektu šiame pranešime taip pat remiamasi programomis, per kurias buvo rodomos įvairios 2002 m. finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynės, kurių žiūrovų skaičius prancūzų bendruomenėje sudarė 4,7–30,1 % televizijos žiūrovų, o jų rinkos dalis buvo atitinkamai 50,8–63,4 %.

48      Tokia informacija, apie kurią Belgijos Karalystė pranešė remdamasi Direktyvos 89/552 3a straipsnio 2 dalies reikalavimais, leido Komisijai įgyvendinti jai pavestą kontrolę ir tuo atveju, jei nuspręstų, kad tai būtina ir tinkama, prašyti šios valstybės narės papildomų paaiškinimų arba pateikti kitą informaciją nei ta, kuri yra jos pranešime.

49      Antra, niekas neparodo, kad Komisija nevykdė tokios kontrolės, kuri yra riboto pobūdžio, ir kad atsižvelgdama į šio sprendimo 46 ir 47 punktuose nurodytus motyvus nenagrinėjo, ar Belgijos valdžios institucijos nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai pripažino visas rungtynes, sudarančias finalinio Pasaulio taurės etapą, itin reikšmingu įvykiu.

50      Šiuo aspektu visų pirma iš ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamosios dalies išplaukia, kad Komisija iš tiesų patikrino, ar visos rungtynės, sudarančios finalinį Pasaulio taurės etapą, taigi įskaitant ir „normalias“ rungtynes, turėjo ypatingą atgarsį flamandų ir prancūzų bendruomenėse, t. y. ar šio turnyro rungtynės buvo labai populiarios plačioje visuomenėje, o ne tik televizijos žiūrovams, kurie paprastai žiūri futbolo rungtynes per televiziją. Taip pat iš to sprendimo 16 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija atsižvelgė į tai, jog visas minėtas turnyras, taigi įskaitant „normalias“ rungtynes, nuolat buvo transliuojamas per nemokamus televizijos kanalus ir pritraukdavo daug televizijos žiūrovų.

51      Be to, šio sprendimo 46 ir 47punktuose minėtas pranešimas leido Komisijai konkrečiai konstatuoti, koks buvo programų, per kurias rodytos mažiau populiarios finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynės, kurios visos yra „normalios“ rungtynės, žiūrovų skaičius ir rinkos dalys. Be to, 2003 m. gruodžio 10 d. pranešimu buvo paaiškintos priežastys, dėl kurių kai kurių šių rungtynių žiūrovų skaičius buvo mažas, tačiau net ir šios rungtynės kėlė pakankamą susidomėjimą, kad galėtų būti priskirtos prie itin reikšmingų įvykių.

52      FIFA neginčijo, kad minėtas pranešimas buvo ginčijamo sprendimo pagrindas.

53      Galiausiai FIFA negali naudingai tvirtinti, kad tariamą Komisijos vykdomos kontrolės nepakankamumą lėmė tai, kad ši nagrinėjimą atliko atsižvelgusi į aplinkybes, egzistavusias 2003 m. gruodžio 10 d. Belgijos Karalystės pranešimo gavimo momentu, ir tai, kad ji neatsižvelgė į vėlesnius duomenis, kaip antai prieinamus ginčijamo sprendimo priėmimo datą.

54      Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad toks kaltinimas nebuvo nurodytas pirmojoje instancijoje. Bendrajame Teisme FIFA iš esmės tik ginčijo ginčijamo sprendimo motyvus ir tvirtino, kad jame nebuvo nuorodos į Belgijos žiniasklaidos apžvalgos duomenų, į kuriuos Komisija atsižvelgė, pobūdį ir datą. FIFA neginčijo tariamai nepakankamos Komisijos vykdomos kontrolės; toks kaltinimas susijęs su ginčo esme. Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad leidimas šaliai Teisingumo Teisme pirmą kartą nurodyti pagrindą, kuris nebuvo nurodytas Bendrajame Teisme, leistų jai pateikti Teisingumo Teismui nagrinėti platesnį ginčą, nei nagrinėjo Bendrasis Teismas. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismo kompetencija iš principo apribojama teisinių išvadų, kurios buvo pateiktos dėl Bendrajame Teisme išnagrinėtų ieškinio pagrindų, vertinimu (žr. 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisija prieš Alliance One International ir kt., C‑628/10 P ir C‑14/11 P, 111 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Todėl reikia atmesti nurodytą kaltinimą kaip nepriimtiną.

55      Trečia, Bendrajame Teisme FIFA turėjo galimybę įrodyti, kad Komisija privalėjo prieiti prie išvados, jog Belgijos valdžios institucijos padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai pripažino visas finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynes itin reikšmingu įvykiu.

56      Šiuo tikslu FIFA pateikė Bendrajam Teismui duomenis, susijusius, be kita ko, su 1998–2006 m. finalinių Pasaulio taurės etapų žiūrovų skaičiumi, ir tvirtino, kad šie duomenys įrodo, jog „normalios“ rungtynės flamandų ir prancūzų bendruomenėse, kurios nuolat nesidomi futbolo naujienomis, neturėjo didelio atgarsio.

57      Bendrasis Teismas išnagrinėjo šiuos duomenis skundžiamo sprendimo 102–108 punktuose, tačiau nepatvirtino FIFA pasiūlyto vertinimo. Jis padarė išvadą, kad FIFA neįrodė, jog ginčijamo sprendimo 6 ir 18 konstatuojamosiose dalyse išdėstytame ir šio sprendimo 50 punkte nurodytame vertinime yra klaida, todėl Komisija turėjo padaryti išvadą, jog pripažinusios visas rungtynes, sudarančias finalinį Pasaulio taurės etapą, itin reikšmingu įvykiu, Belgijos valdžios institucijos padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.

58      Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad dėl Bendrojo Teismo padarytos teisės klaidos, nurodytos šio sprendimo 41 punkte, skundžiamas sprendimas neturi būti panaikintas, nes jo rezoliucinė dalis teisingai pagrįsta kitais teisiniais argumentais. Todėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti kaip netinkamą.

–       Dėl kitų apeliacinio skundo pirmojo pagrindo dalių

59      Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmos ir antros dalių reikia priminti, kad klausimas, ar Bendrojo Teismo sprendimo motyvavimas yra prieštaringas, yra teisės klausimas, kuris gali būti keliamas paduodant apeliacinį skundą, nes sprendimo motyvai turi aiškiai ir nedviprasmiškai atspindėti Bendrojo Teismo argumentus (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 29 d. Nutarties Evropaïki Dynamiki prieš Komisiją, C‑235/11 P, 29 ir 30 punktus bei 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Komisija prieš Planet, C‑314/11 P, 63 ir 64 punktus).

60      Tačiau ši motyvavimo nuoseklumo pareiga nėra savaiminis tikslas, bet, be kita ko, leidžia suinteresuotiems asmenims žinoti priimto sprendimo pateisinimus (šiuo klausimu žr. minėtos Nutarties Evropaïki Dynamiki prieš Komisiją 30 punktą ir minėto Sprendimo Komisija prieš Planet 64 punktą).

61      Šiuo atveju reikia pažymėti, kad laikoma, jog pirmoje ir antroje dalyse ginčijamus skundžiamame sprendime pateiktus motyvus patvirtina konstatavimas, nurodytas šio sprendimo 72 ir 95 punktuose. Teisingumo Teismas, šio sprendimo 31–41 punktuose padaręs išvadą, kad šis konstatavimas klaidingas, pakeitė motyvus tais, kurie pateisintų priimtą sprendimą.

62      Kadangi minėti motyvai yra papildomos konstatavimo, kurį Teisingumo Teismas traktuoja kaip klaidingą, aplinkybės ir šis teismas juos pakeitė kitais motyvais, jie nebėra priimto sprendimo pagrindas, todėl nebereikia nagrinėti jų tariamo nenuoseklumo.

63      Norint atsakyti į apeliacinio skundo pirmojo pagrindo ketvirtą dalį, reikia priminti, kad 2003 m. gruodžio 10 d. Belgijos Karalystės pranešime ir ginčijamame sprendime nurodytos priežastys, dėl kurių visos finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynės buvo pripažintos itin reikšmingu įvykiu. Atsižvelgiant į Sąjungos institucijų teisės aktų teisėtumo prezumpciją (2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑177/06, Rink. p. I‑7689, 36 punktas) ir į Komisijos bei Bendrojo Teismo vykdomos kontrolės ribotą pobūdį, FIFA privalėjo ginčyti šias priežastis Bendrajame Teisme ir įrodyti, kad Komisija turėjo prieiti prie išvados, kad Belgijos Karalystės valdžios institucijos padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai įtraukė visas šias rungtynes į itin reikšmingų įvykių sąrašą. Be to, FIFA bandė nesėkmingai ginčyti minėtas priežastis (žr. šio sprendimo 55–57 punktus).

64      Todėl minėto apeliacinio skundo pagrindo ketvirtą dalį reikia atmesti.

65      Kalbant apie to paties apeliacinio skundo pagrindo penktą dalį, reikia pažymėti, kad FIFA nenurodė konkrečių priežasčių, dėl kurių manė, kad Bendrasis Teismas viršijo jam tenkančios vykdyti teisminės kontrolės ribas. Be to, ji nenurodė konkrečių skundžiamo sprendimo punktų, kuriuose pateikti ginčijami motyvai. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, šią dalį reikia atmesti kaip nepriimtiną (žr. 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo France Télécom prieš Komisiją, C‑202/07 P, Rink. p. I‑2369, 55 punktą ir 2012 m. vasario 2 d. Nutarties Elf Aquitaine prieš Komisiją, C‑404/11 P, 15 punktą).

66      Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo šeštos dalies iš bendrų samprotavimų, nurodytų šiandien priimto Sprendimo UEFA prieš Komisiją (C‑201/11 P, skelbiamas šiame Rinkinyje) 107–111 punktuose, matyti, kad ginčijamo sprendimo motyvavimas atitinka EB 253 straipsnyje nurodytas sąlygas. Iš tiesų, atsižvelgiant į šiuos samprotavimus, pakanka, kad to sprendimo 6 ir 16 konstatuojamosios dalyse būtų glaustai nurodytos priežastys, dėl kurių Komisija manė, kad visos finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynės galėjo pagrįstai būti įtrauktos į Belgijos visuomenei itin reikšmingų įvykių sąrašą, nes šios priežastys leidžia FIFA žinoti priemonės, kurios buvo imtasi, pateisinimus, o Bendrajam Teismui – vykdyti jam pavestą šio vertinimo pagrįstumo kontrolę.

67      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

 Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo

 Šalių argumentai

68      Apeliacinio skundo antrąjį pagrindą iš esmės sudaro keturios dalys. Pirmoje dalyje FIFA tvirtina, kad Bendrasis Teismas nenagrinėjo jos argumento, susijusio su duomenų, į kuriuos Komisija atsižvelgė priimdama ginčijamą sprendimą, pobūdžio ir datos nurodymu tame sprendime. Bendrasis Teismas iš tiesų turėjo nuspręsti, kad to sprendimo 3 konstatuojamojoje dalyje paminėtas neaiškus žodžių junginys „turimi Belgijos žiniasklaidos apžvalgos duomenys“ neatitinka pakankamo motyvavimo reikalavimo. Konkrečiai kalbant, kadangi Pasaulio taurės turnyras vyko po to, kai buvo priimtas 2004 m. balandžio 7 d. sprendimas, ir prieš priimant ginčijamą sprendimą, kuriuo, atsižvelgiant į minėtą Sprendimą WM prieš Komisiją, buvo pakeistas tas pirmasis sprendimas, Komisija turėjo nurodyti, koks žiūrovų skaičius ir kuris Pasaulio taurės etapas buvo nagrinėjami ir į ką buvo atsižvelgta.

69      Pagal minėto apeliacinio skundo pagrindo antrą dalį Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 71–73 punktuose rėmėsi motyvais, kurių iš viso nėra ginčijamame sprendime, kai nusprendė, kad visos finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynės gali būti traktuojamos kaip vienas įvykis ir kad Komisija neprivalėjo pateikti kitų motyvų, pateisinančių jos sprendimą patvirtinti šio turnyro įtraukimą į Belgijos itin reikšmingų įvykių sąrašą.

70      To paties pagrindo trečioje dalyje FIFA kaltina Bendrąjį Teismą padarius teisės klaidą, nes jis atsisakė suteikti kokią nors svarbą kitų valstybių narių praktikai, kurios neįtraukė „normalių“ rungtynių į itin reikšmingų įvykių sąrašą.

71      Antrojo pagrindo ketvirta dalis susijusi su kriterijų, kuriais remiantis buvo konstatuota visų finalinį Pasaulio taurės etapą sudarančių rungtynių didelė reikšmė, aiškinimu ir taikymu. FIFA mano, viena vertus, kad Bendrasis Teismas nepagrįstai patvirtino Komisijos konstatavimą, kad Belgijoje visos šios rungtynės atitinka kriterijų, susijusį su „ypatingu atgarsiu“, ir manė, taip pat nepagrįstai, kad Komisija pakankamai ir tinkamai motyvavo šią išvadą. Šiuo aspektu Bendrasis Teismas įvykio „ypatingo atgarsio“ kriterijų prilygino jo populiarumui. Tačiau įvykio „populiarumas“ nėra reikšmingas kriterijus ir jo nepakanka, norint nuspręsti, kad tai yra „ypatingas įvykis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 97/36 21 konstatuojamąją dalį. Be to, Bendrasis Teismas netinkamai taikė EB 253 straipsnį, manydamas, kad Komisija pakankamai ir tinkamai motyvavo savo konstatavimą, susijusį su „ypatingo atgarsio“ kriterijumi.

72      Kita vertus, Bendrasis Teismas padarė klaidų, kai patvirtino Komisijos išvadą, kad visos finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynės atitinka ginčijamo sprendimo 16 konstatuojamojoje dalyje minėto kriterijaus, susijusio su tradiciniu visų šių rungtynių transliavimu praeityje ir dideliu „normalių“ rungtynių pritrauktų televizijos žiūrovų skaičiumi, reikalavimus. FIFA teigimu, Bendrojo Teismo išvados neturi pagrindo ir prieštarauja faktams. Be to, teismas klaidingai manė, kad Komisija pakankamai ir tinkamai motyvavo savo išvadą, jog buvo laikytasi minėtų reikalavimų.

73      Šiuo aspektu Bendrasis Teismas, be kita ko, pateikė šių rungtynių neatspindinčių žiūrovų skaičių ir neatsižvelgė į rungtynes, kuriose žiūrovų skaičius buvo mažesnis. Be to, jis turėjo konstatuoti, kad vidutinis „normalių“ rungtynių žiūrovų skaičius Belgijoje nėra „ypač didelis žiūrovų skaičius“. Panašiai jis padarė klaidų tiek, kiek tai susiję su tam tikrų „normalių“ rungtynių mažo žiūrovų skaičiaus paaiškinimu.

74      Galiausiai FIFA ginčija skundžiamo sprendimo 117 punktą, kuriame Bendrasis Teismas išsakė savo poziciją dėl jos argumentų, kuriais ginčijamas visų finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynių įtraukimo į Belgijos itin reikšmingų įvykių sąrašą proporcingumas. FIFA tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes nusprendė, kad žiūrovų skaičius patvirtina, kad šis turnyras gali būti pagrįstai laikomas vienu itin reikšmingu įvykiu ir kad todėl priemonių, apie kurias buvo pranešta, proporcingumą patvirtina ipso facto.

75      Komisijos teigimu, apeliacinio skundo antrasis pagrindas yra iš dalies nepriimtinas ir iš dalies netinkamas. Be to, visas šis pagrindas yra nepagrįstas, ir šiai išvadai pritaria Belgijos Karalystė ir Jungtinė Karalystė.

 Teisingumo Teismo vertinimas

76      Dėl duomenų, į kuriuos buvo atsižvelgta ginčijamame sprendime, pobūdžio ir datų nurodymo pažymėtina, jog iš šio sprendimo 66 punkte pateikto samprotavimo matyti, kad Komisija tame sprendime neprivalėjo patikslinti tokių duomenų pobūdžio ir datų.

77      Esant šioms sąlygoms, kaip buvo nuspręsta ir šio sprendimo 59–62 punktuose, nebereikia nagrinėti, ar Bendrasis Teismas pakankamai atsakė į FIFA argumentą, susijusį su minėtų duomenų pobūdžio ir datų nurodymu.

78      Todėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.

79      Dėl minėto pagrindo antros dalies reikia priminti, kad vykdydamas SESV 263 straipsnyje numatytą teisėtumo kontrolę Bendrasis Teismas negali ginčijamo akto rengėjo motyvų pakeisti savaisiais ir savo motyvais užpildyti šio akto motyvavimo spragos taip, kad jo nagrinėjimas nebūtų susijęs su šiame akte esančiu vertinimu (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 24 d. Sprendimo Frucona Košice prieš Komisiją, C‑73/11 P, 87–90 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

80      Tačiau šiuo atveju skundžiamo sprendimo 71–73 punktuose nurodyti samprotavimai neužpildo ginčijamo sprendimo motyvavimo spragos; jais siekiama nustatyti reikiamą šio motyvavimo lygį, atsižvelgiant į šioje srityje taikytinų Sąjungos teisės nuostatų reikalavimus. Todėl Bendrasis Teismas nepakeitė skundžiamo teisės akto rengėjo motyvavimo savuoju, o tik vykdydamas jam tenkančią užduotį patikrino to teisės akto teisėtumą.

81      Todėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

82      Dėl to paties apeliacinio skundo pagrindo trečios dalies reikia pažymėti, kad Bendrajame Teisme FIFA nenurodė jokio pagrindo, susijusio su tuo, kad, siekiant įvertinti, ar „normalios“ rungtynės yra itin reikšmingas įvykis Belgijos visuomenei, reikia atsižvelgti į kitų valstybių narių praktiką. Savo ieškininiame pareiškime FIFA iš tiesų tik paminėjo šią praktiką ir netvirtino, kad ginčijamas sprendimas buvo neteisėtas dėl to, kad Belgijos valdžios institucijos ir Komisija tokiai praktikai nesuteikė jokios svarbos.

83      Remiantis šio sprendimo 54 punkte nurodyta teismų praktika, šią trečią dalį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

84      Minėto apeliacinio skundo pagrindo ketvirtoje dalyje FIFA visų pirma nurodo kelis argumentus, kuriais siekia įrodyti, kad „normalių“ rungtynių parametrai neatitinka kriterijų, nurodytų ginčijamo sprendimo 6 ir 16 konstatuojamosiose dalyse ir nustatytų Belgijos valdžios institucijų siekiant pripažinti įvykius itin reikšmingais.

85      Tačiau šiais argumentais FIFA iš tikrųjų siekia, kad Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo vertinimą pakeistų savuoju, bet neįrodo, kad Bendrajam Teismui pateikti faktai ir įrodymai buvo iškreipti. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, šie argumentai turi būti atmesti kaip nepriimtini (žr. 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, C‑397/03 P, Rink. p. I‑4429, 85 punktą ir minėto Sprendimo ThyssenKrupp Nirosta prieš Komisiją 180 punktą).

86      Be to, kalbant apie argumentą, susijusį su įvykio „ypatingo atgarsio“ kriterijaus prilyginimu to įvykio populiarumo kriterijui, reikia pažymėti, kad FIFA nenurodė tokio pagrindo Bendrajame Teisme. Remiantis šio sprendimo 54 punkte nurodyta teismų praktika, šį argumentą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

87      Dėl kaltinimų, susijusių su formalaus ginčijamo sprendimo motyvavimo nepakankamumu, pažymėtina, kad jie iš esmės sutampa su apeliacinio skundo pirmojo pagrindo šešta dalimi, todėl juos reikia atmesti dėl motyvų, nurodytų šio sprendimo 66 punkte.

88      Galiausiai reikia pažymėti, kad argumentas, susijęs su visų finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynių įtraukimo į Belgijos visuomenei itin reikšmingų įvykių sąrašą proporcingumu, grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo 117 punkto aiškinimu. Iš tiesų tame 117 punkte Bendrasis Teismas neatmetė šio argumento remdamasis aplinkybe, kad priemonių, apie kurias buvo pranešta, proporcingumas buvo nustatytas ipso facto, nes visos finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynės galėjo būti pagrįstai vertinamos kaip vienas itin reikšmingas įvykis. Bendrasis Teismas atmetė šį pagrindą kaip grindžiamą klaidinga prielaida, nes jis buvo grindžiamas tuo, kad Belgijos valdžios institucijų priimtos priemonės buvo neproporcingos, kadangi „normalios“ rungtynės nebuvo itin reikšmingos. Bendrasis Teismas turėjo pagrindo nuspręsti, kaip jis tai padarė skundžiamo sprendimo 98–119 punktuose, kad visos finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynės gali būti traktuojamos kaip itin reikšmingos Belgijos visuomenei.

89      Esant šioms sąlygoms minėtą FIFA argumentą reikia atmesti.

90      Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinio skundo antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

 Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo

 Šalių argumentai

91      Apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą iš esmės sudaro septynios dalys. Pirmoje dalyje FIFA tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą skundžiamo sprendimo 129 ir 130 punktuose, kai, remdamasis savo paties nurodytais motyvais, nusprendė, kad ginčijamu sprendimu buvo nustatytas laisvo paslaugų teikimo ir įsteigimo laisvės apribojimų, kuriuos lemia priemonės, apie kurias buvo pranešta, proporcingumas. Tačiau, FIFA teigimu, tokius apribojimus privalėjo išnagrinėti Komisija, bet ne Bendrasis Teismas. Pastarasis negalėjo nuspręsti: kadangi finalinis Pasaulio taurės etapas buvo vienas įvykis, Komisija, kuri nesirėmė tokiu tariamu šio turnyro pobūdžiu, buvo atleista nuo pareigos įrodyti, kad apribojimai, kuriuos lėmė ginčijamas sprendimas, buvo būtini, tinkami ir proporcingi.

92      Pagal to paties pagrindo antrą dalį Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai skundžiamo sprendimo 55, 56 ir 127 punktuose nusprendė, kad tikslas užtikrinti plačią visuomenės galimybę matyti itin reikšmingų įvykių transliacijas per televiziją ir teisė į informaciją pateisina apribojimus, kuriuos lemia ginčijamas sprendimas. Iš tiesų plačios visuomenės prieigos nereikia painioti su neribota prieiga. Taigi, teisė į informaciją nereiškia teisės per nemokamus televizijos kanalus žiūrėti visas finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynes ir ji nepateisina draudimo transliuotojui, kitam nei eksploatuojančiam nemokamus televizijos kanalus, išimtinėmis teisėmis transliuoti vienas iš šių rungtynių.

93      Minėto apeliacinio skundo trečioje dalyje FIFA tvirtina, kad Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti, jog Komisija privalėjo nagrinėti klausimą, ar mažiau ribojančiomis priemonėmis nei tos, kurios buvo patvirtintos ginčijamu sprendimu, buvo galima užtikrinti Direktyvos 89/552 3a straipsniu siekiamo tikslo įgyvendinimą.

94      Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo ketvirtoje dalyje FIFA tvirtina, kad Komisija negalėjo ribotai patikrinti priemonių, apie kurias buvo pranešta, suderinamumo su Sąjungos teise. Bendrasis Teismas turėjo nuspręsti, kad ji privalėjo tai padaryti atidžiai ir išsamiai.

95      Pagal to paties apeliacinio skundo pagrindo penktą dalį Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, kad Komisija pakankamai motyvavo savo išvadą dėl paslaugų teikimo laisvės apribojimų proporcingumo.

96      Minėto apeliacinio skundo pagrindo šeštoje dalyje FIFA tvirtina, kad Bendrasis Teismas turėjo nuspręsti, kad Komisija privalėjo išnagrinėti klausimą, ar priemonės, kurios nuosavybės teisę ribotų mažiau nei tos, kurios patvirtintos ginčijamu sprendimu, leistų užtikrinti Direktyvos 89/552 3a straipsniu siekiamo tikslo įgyvendinimą. Iš tiesų, kai nagrinėjamos dvi pagrindinės teisės, vienos iš jų įgyvendinimo apribojimai turi būti taikomi subalansuojant nagrinėjamas teises, o to Komisija neatliko savo sprendime ir Bendrasis Teismas taip pat nenagrinėjo skundžiamame sprendime.

97      Savo apeliacinio skundo trečiojo pagrindo septintoje dalyje FIFA tvirtina, kad remdamasis nepakankamu motyvavimu Bendrasis Teismas nusprendė, jog laisvo paslaugų teikimo, įsisteigimo laisvės ir nuosavybės teisės kliūtys yra pateisinamos.

98      Komisijos, Belgijos Karalystės ir Jungtinės Karalystės teigimu, apeliacinio skundo trečiasis pagrindas yra nepagrįstas.

 Teisingumo Teismo vertinimas

99      Apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirma dalis grindžiama klaidingu skundžiamo sprendimo 129 ir 130 punktų aiškinimu. Iš tiesų Bendrasis Teismas nemanė, kad ginčijamame sprendime buvo nustatytas laisvo paslaugų teikimo ir įsisteigimo laisvės apribojimų, kuriuos lėmė priemonės, apie kurias pranešė Belgijos Karalystė, proporcingumas. Kaip nurodyta ir šio sprendimo 88 punkte, Bendrasis Teismas atmetė FIFA pagrindą kaip grindžiamą klaidinga prielaida, nes jis buvo susijęs su tuo, kad tam, jog itin reikšmingų įvykių sąrašas būtų proporcingas, į jį turi būti įtrauktos tik „svarbios“ rungtynės, nes tik jos yra itin reikšmingos Belgijos visuomenei. Todėl Bendrasis Teismas turėjo pagrindo nuspręsti taip, kaip nusprendė, nes skundžiamo sprendimo 98–119 punktuose padarė išvadą, kad visos finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynės galėjo būti traktuojamos kaip itin reikšmingos Belgijos visuomenei.

100    Todėl minėto apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

101    Kalbant apie minėto apeliacinio skundo pagrindo antrą dalį, reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 54–58 ir 127 punktuose Bendrasis Teismas nepadarė išvados, kad tikslas užtikrinti plačią galimybę visuomenei matyti itin reikšmingų įvykių transliacijas per televiziją ir teisė į informaciją pateisina konkrečius iš ginčijamo sprendimo kylančius apribojimus. Jis šiuo klausimu išsakė bendrą nuomonę ir konstatavo: kadangi Direktyvos 89/552 3a straipsnio 1 dalyje numatytos priemonės susijusios su itin reikšmingais įvykiais, jos gali būti pateisinamos minėtu tikslu ir teise į informaciją, su sąlyga, kad yra tinkamos užtikrinti jo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti. Atsižvelgiant į šio sprendimo 11 ir 12 punktuose nurodytus principus, šis konstatavimas neturėtų būti ginčijamas.

102    Be to, iš šio sprendimo 11, 21 ir 22 punktuose pateiktų vertinimų išplaukia, kad, priešingai, nei tvirtina FIFA, Bendrasis Teismas neturėjo suderinti minėtų tikslų su reikalavimais dėl laisvo paslaugų teikimo ir įsisteigimo laisvės.

103    Todėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antra dalis yra nepagrįsta.

104    Dėl to paties apeliacinio skundo pagrindo trečios dalies pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo 17 konstatuojamosios dalies išplaukia, kad Komisija nagrinėjo, ar priemonės, apie kurias pranešė Belgijos Karalystė, buvo proporcingos. Toks proporcingumo nagrinėjimas neišvengiamai reikalauja patikrinti, ar bendrojo intereso tikslai galėjo būti pasiekti minėtas judėjimo laisves mažiau ribojančiomis priemonėmis. Esant šioms sąlygoms FIFA neturėtų tvirtinti, kad Komisija visiškai nepatikrino galimybės naudoti tokias priemones. Šiuo aspektu neturi reikšmės tai, kad šioje konstatuojamojoje dalyje tik paminimas laisvas paslaugų teikimas, nes proporcingumo vertinimas iš esmės nesiskiria tiek, kiek tai susiję su įsisteigimo laisvės apribojimais, kuriuos lemia priemonės, apie kurias buvo pranešta, ir kad šios priemonės turės įtakos šiai laisvei tik išimtiniais atvejais.

105    Be to, skundžiamo sprendimo 118 punkte Bendrasis Teismas nagrinėjo FIFA pasiūlytas mažiau ribojančias priemones ir konstatavo, kad jos nėra suderinamos su Direktyvos 97/36 22 konstatuojamojoje dalyje pateikta nemokamos televizijos apibrėžtimi. Iš to matyti, kad tokios priemonės neleido taip pat veiksmingai užtikrinti bendrojo intereso tikslų įgyvendinimą, kaip ir priemonės, apie kurias pranešė Belgijos valdžios institucijos. Esant šioms sąlygoms, Bendrasis Teismas galėjo daryti išvadą, kad Komisija neturėjo nagrinėti tokių priemonių proporcingumo klausimo prieš priimdama sprendimą dėl finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynių įtraukimo į Belgijos visuomenei itin reikšmingų įvykių sąrašą.

106    Todėl minėto apeliacinio skundo pagrindo trečia dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

107    Dėl to paties pagrindo ketvirtos dalies pažymėtina, jog iš šio sprendimo 19 ir 22 punktų matyti, kad Komisija turi atlikti ribotą kontrolę, kai tvirtina nacionalines priemones, kuriomis įvykiai pripažįstami itin reikšmingais. Tai reiškia, kad FIFA klaidingai mano, jog Bendrasis Teismas turėjo nuspręsti, kad Komisija privalėjo atlikti priemonių, apie kurias pranešta, suderinamumo su Sąjungos teise „atidų“ patikrinimą ir „išsamų“ nagrinėjimą.

108    Todėl su apeliacinio skundo trečiojo pagrindo ketvirta dalimi negalima sutikti.

109    Dėl minėto apeliacinio skundo pagrindo penktos dalies reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į bendrus samprotavimus, pateiktus minėto Sprendimo UEFA prieš Komisiją 107–111 punktuose, ginčijamo sprendimo motyvavimas yra pakankamas, todėl šią dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

110    Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo šeštos dalies pažymėtina, kad iš šio sprendimo 11, 21 ir 22 punktuose nurodytų samprotavimų išplaukia, pirma, kad pavojus FIFA nuosavybės teisėms kyla jau iš Direktyvos 85/552 3a straipsnio ir kad šis pavojus iš principo gali būti pateisinamas tikslu apsaugoti teisę į informaciją ir užtikrinti plačią visuomenės galimybę matyti itin reikšmingų įvykių transliaciją per televiziją. Antra, kadangi Belgijos valdžios institucijos visas finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynes pagrįstai pripažino itin reikšmingu įvykiu, Komisija turėjo išnagrinėti tik šio pripažinimo poveikį FIFA nuosavybės teisėms, kuris viršija poveikį, iš esmės susijusį su šio įvykio įtraukimu į šių valdžios institucijų sudarytą įvykių sąrašą.

111    Šioje byloje FIFA Bendrajam Teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie jam būtų leidę konstatuoti, kad poveikis jos nuosavybės teisėms pripažįstant visas finalinio Pasaulio taurės etapo rungtynes itin reikšmingu įvykiu turi tokį ekscesyvų pobūdį.

112    Tokiomis aplinkybėmis minėto apeliacinio skundo pagrindo šešta dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

113    Galiausiai, kalbant apie to paties pagrindo septintą dalį, pakanka pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 125–130 ir 136–142 punktuose Bendrasis Teismas pateikė pakankamų motyvų, kurie leidžia FIFA žinoti priežastis, dėl kurių nebuvo pritarta jos argumentams, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai duomenų, kad galėtų vykdyti savo teisminę kontrolę.

114    Todėl minėtai daliai negalima pritarti.

115    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

116    Kadangi negali būti pritarta nė vienam iš trijų FIFA nurodytų apeliacinio skundo pagrindų, reikia jį visą atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

117    Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniam procesui pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas šiame procese iš FIFA, o ši pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1.      Atmesti apeliacinį skundą.

2.      Fédération internationale de football association (FIFA) padengia bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.


*Proceso kalba: anglų.