GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2012 m. rugsėjo 6 d.(1)
Sujungtos bylos C‑237/11 ir C‑238/11
Prancūzijos Respublika
prieš
Europos Parlamentą
„Ieškiniai dėl panaikinimo – 2012 m. ir 2013 m. Parlamento mėnesinių plenarinių sesijų kalendorius – Protokolai dėl Europos Sąjungos institucijų, tam tikrų įstaigų, organų bei padalinių būstinių vietos“
I – Įžanga
1. 2011 m. gegužės 19 d. pareikštais ieškiniais Prancūzijos Respublika prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2011 m. kovo 9 d. Europos Parlamento sprendimą dėl 2012 m. Parlamento mėnesinių sesijų kalendoriaus (byla C‑237/11) ir tą pačią dieną priimtą Parlamento sprendimą dėl 2013 m. Parlamento mėnesinių sesijų kalendoriaus (byla C‑238/11) (toliau kartu – ginčijami sprendimai).
2. Šie kalendoriai ypatingi tuo, kad numatyta, jog dvi Parlamento plenarinės sesijos Strasbūre (Prancūzija) 2012 m. ir 2013 m. spalio mėnesiais vyks tą pačią savaitę ir truks trumpiau nei kitais metų mėnesiais numatytos sesijos.
II – Teisinis pagrindas ir bylos aplinkybės
3. 1992 m. Edinburgo aukščiausiojo lygio susitikime valstybių narių vyriausybės, atsižvelgdamos į EEB 216 straipsnį, EAPB 77 straipsnį ir EAEB 189 straipsnį, priėmė Sprendimą dėl Europos bendrijų institucijų, taip pat tam tikrų įstaigų ir departamentų būstinių vietos, vadinamą „Edinburgo sprendimu“.
4. Edinburgo sprendimo 1 straipsnio a punkte nurodyta:
„Europos Parlamento būstinė yra Strasbūre, kur vyksta 12 mėnesinių plenarinių sesijų, įskaitant biudžeto sesiją. Papildomi plenarinės sesijos posėdžiai vyksta Briuselyje. Europos Parlamento komitetų posėdžiai vyksta Briuselyje [(Belgija)]. Europos Parlamento Generalinis sekretoriatas ir jo departamentai lieka Liuksemburge“.
5. Tarpvyriausybinėje konferencijoje, kurioje patvirtinta Amsterdamo sutartis, nuspręsta Edinburgo sprendimą pridėti prie Sutarčių. Dabar tai yra prie ESS ir SESV pridėtas Protokolas Nr. 6 bei prie EAEB pridėtas Protokolas Nr. 3 (toliau kartu – protokolai), kuriuose pateikiamas Edinburgo sprendimo 1 straipsnio a punkto tekstas(2).
6. Taigi pirminėje teisėje įtvirtintas įpareigojimas Parlamentui kas mėnesį susirinkti į mėnesinę plenarinę sesiją Strasbūre. Vis dėlto tradiciškai rugpjūčio mėn. plenarinė sesija yra perkeliama į spalio mėn., todėl šį mėnesį Strasbūre vyksta dvi plenarinės sesijos.
7. 2011 m. kovo 3 d. Pirmininkų sueiga priėmė du Parlamento mėnesinių sesijų kalendorių projektus – 2012 m. ir 2013 metų. Šiuose projektuose numatyta, kad Parlamentas renkasi į plenarinę sesiją 2012 m. spalio 1–4 d. ir 2012 m. spalio 22–25 d. bei 2013 m. rugsėjo 30 d.–spalio 3 d. ir 2013 m. spalio 21–24 d.
8. 2011 m. kovo 7 d. buvo pateikti du Pirmininkų sueigos pasiūlytų kalendorių projektų pakeitimai: vienas susijęs su 2012 m. kalendoriumi, kitas – su 2013 m. kalendoriumi. Dviejuose pakeitimuose, kurių tekstai sutampa, buvo siūloma „panaikinti 40 savaitės mėnesinę sesiją“(3) ir „padalyti II spalio mėnesinę sesiją [2012 m. spalio 22–25 d. ir 2013 m. spalio 21–24 d.] į dvi atskiras sesijas“. Taigi pirmoji 2012 m. spalio mėn. sesija buvo numatyta 2012 m. spalio 22–23 d. (o 2013 m. – spalio 21–22 d.), o antroji 2012 m. spalio mėn. sesija turėjo vykti 2012 m. spalio 25–26 d. (o 2013 m. – spalio 24–25 d.). Dėl abiejų pakeitimų balsuota ir jie priimti.
9. Todėl 2012 m. mėnesinių sesijų kalendoriuje numatyta, kad spalio mėn. tą pačią savaitę vyksta dvi sesijos, t. y. spalio 22 d. ir 23 d. (pirmoji sesija) bei spalio 25 d. ir 26 d. (antroji sesija).
10. 2013 m. mėnesinių sesijų kalendoriuje numatyta, kad spalio mėn. tą pačią savaitę vyks dvi sesijos, t. y. spalio 21 d. ir 22 d. (pirmoji sesija) bei spalio 24 d. ir 25 d. (antroji sesija).
III – Šalių reikalavimai ir procesas Teisingumo Teisme
11. 2012 m. sausio 9 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑237/11 ir C‑238/11 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimamas galutinis sprendimas.
12. Prancūzijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamus sprendimus ir
– priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.
13. Parlamentas Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti ieškinius kaip nepriimtinus,
– jei nebūtų patenkintas pirmasis reikalavimas, atmesti ieškinius kaip nepagrįstus ir
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
14. 2011 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti Prancūzijos Respublikos reikalavimų.
15. Prancūzijos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė ir Parlamentas buvo išklausyti per 2012 m. birželio 5 d. teismo posėdį.
IV – Analizė
16. Kadangi byloje C‑237/11 Prancūzijos Respublikos pareikšto ieškinio tekstas visiškai sutampa su ieškinio tekstu byloje C‑238/11 ir tas pats pasakytina apie Parlamento bei Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės pateiktus pareiškimus(4), siūlau Teisingumo Teismui abu ieškinius nagrinėti kartu.
17. Abu Prancūzijos Respublikos pareikšti ieškiniai dėl panaikinimo pagrįsti vieninteliu pagrindu, susijusiu su protokolų dėl institucijų būstinių pažeidimu ir Sprendimo Prancūzija prieš Parlamentą(5) nesilaikymu. Kadangi Parlamentas suabejojo ieškinių priimtinumu, analizę reikia pradėti nuo šio ginčo elemento.
A – Ieškinių priimtinumas
1. Šalių argumentai
18. Parlamentas ginčija ieškinio dėl panaikinimo priimtinumą ir nurodo, kad ginčijami sprendimai nėra pagal SESV 263 straipsnį ginčytini teisės aktai. Minėti sprendimai yra susiję išimtinai su Parlamento vidaus darbo organizavimu bei neturi teisinių pasekmių tretiesiems asmenims, kaip tai patvirtina aplinkybė, kad nėra pareigos pateikti minėtų sprendimų motyvų. Be to, jis nurodo nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktiką, pagal kurią nors ieškinys dėl panaikinimo gali būti pareikštas dėl Parlamento priimtų aktų, kuriais siekiama sukelti teisinių pasekmių tretiesiems asmenims, toks ieškinys negali būti pareikštas dėl vien su Parlamento vidaus darbo organizavimu susijusių teisės aktų(6). Planuojant Parlamento darbą būtina priimti tam tikras vidaus priemones, įskaitant ginčijamus sprendimus, susijusius su SESV 232 straipsnyje šiai institucijai suteiktų įgaliojimų vykdymu. Šie sprendimai turi tik ekonominių pasekmių ir yra susiję tik su būstinės valstybe nare. Atsakovas pažymi, jog Prancūzijos Respublika siekia, kad būtų pripažintas galimas Parlamento įsipareigojimų neįvykdymas, nors Sutartyse tokia teisių gynimo priemonė nenumatyta. Galiausiai Parlamentas atmeta ieškovės ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teiginį, kad minėtame Sprendime Prancūzija prieš Parlamentą Teisingumo Teismas netiesiogiai, bet neišvengiamai nusprendė, jog ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas.
19. Kita vertus, Prancūzijos Respublika ir Liuksemburgo Didžioji Hercogystė teigia, kad minėtas Sprendimas Prancūzija prieš Parlamentą iš tiesų yra precedentas, kuriuo Teisingumo Teismas panaikino 1995 m. rugsėjo 20 d. Parlamento sprendimą, kuriuo nustatytas jo 1996 m. darbo kalendorius. Jos nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog priimtinumas yra viešosios tvarkos išlyga grindžiamas pagrindas, kurį teismas turi iškelti savo iniciatyva, Teisingumo Teismo pasirinkimas sprendime neišdėstyti savo nuomonės šiuo klausimu leidžia spręsti, kad jis netiesiogiai, bet neišvengiamai pripažino priimtinu ieškinį dėl panaikinimo, kuriuo reikalauta panaikinti sprendimą, labai panašų į šioje byloje ginčijamus sprendimus. Prancūzijos Respublika taip pat pažymi, kad klausimai, ar ginčijami sprendimai yra susiję su Parlamento vidaus darbo organizavimu, ar vis dėlto jie sukelia teisinių pasekmių tretiesiems asmenims, yra neatskiriami nuo šių sprendimų turinio nagrinėjimo, taigi ir ieškinio nagrinėjimo iš esmės(7).
2. Vertinimas
20. Kalbant apie Parlamento priimtus aktus, pasakytina, kad ieškinys dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį gali būti pareikštas tik dėl aktų, kuriais siekiama sukelti teisinių pasekmių tretiesiems asmenims. Nustatant, ar priemonė yra ginčijamas teisės aktas pagal SESV 263 straipsnio 1 dalį, svarbus jos turinys, o ne forma, kuria priemonė nustatyta(8). Šiuo atveju šalys nesutaria būtent dėl ginčijamų sprendimų teisinių pasekmių nustatymo.
21. Sprendime Weber prieš Parlamentą(9) Teisingumo Teismas patvirtino, kad Parlamento aktai, „susiję tik su jo vidaus darbo organizavimu“, negali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas ir „ši kategorija apima Parlamento aktus, kurie arba nesukelia teisinių padarinių, arba jų sukelia tik Parlamento viduje organizuojant jo darbą ir kuriems taikomos Parlamento darbo tvarkos taisyklėse nustatytos patikrinimo procedūros“(10). Jis taip pat pripažino, kad Parlamento sprendimas, kuriuo atsisakoma Parlamento nariui suteikti laikinąją išmoką pasibaigus kadencijai, sukelia teisinių pasekmių, „kurios peržengia institucijos vidaus darbo organizavimo ribas, nes turi įtakos Parlamento nario turtinei padėčiai baigus eiti pareigas“(11).
22. Kitomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad Parlamento rezoliucija, kuria buvo tiksliai nustatytas už tam tikrą veiklą atsakingas personalas, kurio buvimą Briuselyje ši institucija laikė būtinu, ir atsakingos Parlamento tarnybos, įgaliotos nedelsiant imtis visų reikalingų priemonių minėtai rezoliucijai įgyvendinti, turėjo „sprendimo pobūdį ir jos pasekmės tam tikrais atvejais galėjo paveikti iš su Parlamento būstine ir darbo vietomis susijusių dokumentų Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei kylančias garantijas“(12).
23. Kita vertus, Teisingumo Teismas pritarė reikalavimui pripažinti nepriimtinu ieškinį dėl Parlamento Pirmininko sprendimo, kuriuo pripažintas priimtinas prašymas sudaryti tyrimo komisiją, panaikinimo ir nusprendė, kad „ginčijamas aktas negali sukelti teisinių pasekmių tretiesiems asmenims, <...> nes tyrimo komisijos turi tik tyrimo įgaliojimus ir todėl su jų sudarymu susiję aktai yra reikšmingi vien Parlamento vidaus darbo organizavimui“(13). Jis priėmė tokį patį sprendimą nagrinėdamas ieškinį, kuriuo buvo ginčijama tarpparlamentinės delegacijos pirmininko skyrimo procedūra, nes šiai delegacijai buvo suteikta tik informavimo ir ryšių palaikymo kompetencija, o teisės aktai, kuriais remiantis ji buvo sudaryta, buvo susiję tik su Parlamento vidaus darbo organizavimu(14).
24. Atsižvelgdami į aptartus įvairius Teisingumo Teismo požiūrius, kuriai grupei galėtume priskirti ginčijamus sprendimus?
25. Abejoju, kad ginčijamų sprendimų pasekmių kyla vien institucijos viduje, kaip teigia Parlamentas. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio balsavimas dėl kalendoriaus suteikia galimybę Parlamentui planuoti savo darbą ir atrodo susijęs su jo vidaus darbo organizavimu. Kita vertus, kalendoriuje visiems metams įtvirtinami ne tik Parlamento darbo laikotarpiai, bet ir jo paties, jį sudarančių Parlamento narių bei su juo susijusio personalo buvimas įvairiose šios institucijos darbo vietose. Todėl norėčiau pritarti generalinio advokato C. O. Lenz nuomonei, kad „būtinas infrastruktūros parengimas [sesijoms priimti] <...> netiesiogiai sukuria teisinių įpareigojimų tretiesiems asmenims“(15), ir neatmesti galimybės, kad šie sprendimai atitinka SESV 263 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtintas sąlygas.
26. Kadangi pritariu generalinio advokato C. O. Lenz pastaboms, taip pat turiu atmesti Parlamento argumentą, kuriuo ginčijama, kad minėtu 1997 m. spalio 1 d. Sprendimu Prancūzija prieš Parlamentą buvo įtvirtintas precedentas, susijęs su ieškinio priimtinumu. Iš tiesų, kaip buvo nurodyta anksčiau, nors Prancūzijos Respublika teigia, kad Teisingumo Teismas „netiesiogiai, bet neišvengiamai“ priėmė sprendimą dėl ieškinio priimtinumo minėto teismo sprendimo aplinkybėmis, Parlamentas, atvirkščiai, nurodo, jog Teisingumo Teismo pasirinkimas neišdėstyti nuomonės šiuo klausimu reiškia, kad jis neišreiškė jokios pozicijos. Tačiau, negana to, kad priimtinumas yra viešosios tvarkos išlyga grindžiamas pagrindas, kurį teismas turi iškelti savo iniciatyva(16), kaip tai teisingai nurodo Prancūzijos Respublika ir Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, generalinis advokatas C. O. Lenz atkreipė Teisingumo Teismo dėmesį būtent į ieškinio, kurį toje byloje pareiškė Prancūzijos Respublika dėl ginčytų Parlamento sprendimų, priimtinumo klausimą(17). Todėl Teisingumo Teismas minėtoje byloje sprendimą dėl esmės priėmė puikiai suprasdamas šią problemą.
27. Vienaip ar kitaip, net tais atvejais, kai Teisingumo Teismas nemano galintis a priori nustatyti, ar aktas, dėl kurio pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, iš tiesų gali turėti teisinių pasekmių, jis nusprendžia, kad tuo įsitikinti galima tik atlikus nagrinėjimą iš esmės. Šiuo klausimu jis yra nusprendęs, kad „ginčijamos rezoliucijos teisinių pasekmių vertinimas neatskiriamas nuo jos turinio nagrinėjimo ir kompetencijos taisyklių laikymosi. Todėl reikia atlikti nagrinėjimą iš esmės.“(18) Be to, Teisingumo Teismas pakartojo šią poziciją nagrinėdamas ieškinį dėl panaikinimo, susijusį su Parlamento biuro sprendimais, kurių vienas patvirtintas kaip raštas dėl Parlamento veiklos trijose darbo vietose vidutinio laikotarpio prognozių(19).
28. Todėl bet kuriuo atveju dabartiniame vertinimo etape ieškinių atmesti negalima, todėl juos reikia pripažinti priimtinais.
B – Vienintelis pagrindas, susijęs su protokolų pažeidimu ir neatsižvelgimu į 1997 m. spalio 1 d. Sprendimą „Prancūzija prieš Parlamentą“
1. Šalių argumentai
29. Vienintelio pagrindo pirmoje dalyje Prancūzijos Respublika teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog protokoluose tik pakartojamas Edinburgo sprendimas, minėtas 1997 m. spalio 1 d. Sprendimas Prancūzija prieš Parlamentą, kuriame Teisingumo Teismas turėjo galimybę išaiškinti Edinburgo sprendimą, yra visiškai taikytinas šiose bylose. Ieškovė primena, kad jame Teisingumo Teismas nusprendė, jog priimdamos Edinburgo sprendimą valstybės narės patvirtino Parlamento praktiką kiekvieną mėnesį susirinkti Strasbūre ir nukelti rugpjūčio mėn. sesiją į spalio mėnesį. Kadangi teisės aktuose nurodomos būtent 12 mėnesinių plenarinių sesijų, Edinburgo sprendimą, kaip ir protokolus, reikia aiškinti kaip neabejotinai nurodančius prieš jo priėmimą galiojusią praktiką. Iš minėto 1997 m. spalio 1 d. Sprendimo Prancūziją prieš Parlamentą 5 punkto matyti, kad Teisingumo Teismas apibrėžė Strasbūre turinčios vykti mėnesinės plenarinės sesijos trukmę nuo pirmadienio iki penktadienio. Prancūzijos Respublikos teigimu, Teisingumo Teismas taip „netiesiogiai, bet neišvengiamai“ pripažino, kad Edinburgo sprendime buvo nustatyta ir sesijų trukmė. Todėl, 2012 m. spalio mėn. ir 2013 m. spalio mėn. turinčias vykti mėnesines sesijas sutrumpinus iki dviejų dienų, ginčytinais sprendimais buvo pažeistas minėtų protokolų turinys, nes dėl tokių veiksmų Strasbūre turinčių vykti plenarinių sesijų trukmė per metus sutrumpėtų 1/12 ir iš tiesų per metus vyktų tik 11 mėnesinių plenarinių sesijų. Prancūzijos Respublika perspėja, kad jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog ginčijami sprendimai neprieštarauja protokolams, kiltų tokių veiksmų nuolatinio taikymo pavojus ir bėgant laikui dar labiau sumažėtų Strasbūre turinčių vykti mėnesinių plenarinių sesijų.
30. Antroje pagrindo dalyje Prancūzijos Respublika kaltina Parlamentą sutrikdžius sekos, kuria turi vykti plenarinės sesijos, reguliarumą. Kaip Teisingumo Teismas pripažino minėto 1997 m. spalio 1 d. Sprendimo Prancūzija prieš Parlamentą 29 punkte, Edinburgo sprendime Parlamento būstinė apibrėžiama kaip „vieta, kurioje turi reguliariai vykti 12 šios institucijos eilinių mėnesinių plenarinių sesijų“. Nuo šio reguliarumo galima nukrypti tik spalio mėn. sesijoje ir rinkimų metais birželio mėn. sesijoje.
31. Trečioje pagrindo dalyje Prancūzijos Respublika, vadovaudamasi tuo pačiu minėto 1997 m. spalio 1 d. Sprendimo Prancūzija prieš Parlamentą punktu, teigia, kad Parlamentas negalėjo numatyti papildomų sesijų Briuselyje, nes tokios papildomos sesijos galėjo būti nustatytos tik jei jau būtų numatyta 12 mėnesinių plenarinių sesijų. Kadangi 2012 ir 2013 m. kalendoriuose buvo numatyta tik 11 plenarinių sesijų, Parlamentas per atitinkamus dvejus metus negalėjo numatyti papildomų sesijų.
32. Ketvirtoje pagrindo dalyje Prancūzijos Respublika nurodo, kad Parlamentas pažeidė minėtame 1997 m. spalio 1 d. Sprendime Prancūzija prieš Parlamentą Teisingumo Teismo apibrėžtą kompetencijos pasidalijimo tarp valstybių narių ir Parlamento principą. Ji teigia, kad ginčijamais sprendimais siekiama tik sutrumpinti Europos Parlamento narių buvimą Strasbūre. Ši teiginį patvirtina faktinė aplinkybė, kad dėl 2012 m. ir 2013 m. spalio mėn. kalendorių buvo balsuojama vienu metu, o tai įrodo, jog siekta ne reaguoti į trumpalaikį dėl susiklosčiusių aplinkybių atsiradusį poreikį, bet įtvirtinti praktiką, kurią numatyta taikyti nuolat. Prancūzijos Respublika teigia, kad ginčijami sprendimai atskleidžia tam tikrą paradoksą, nes Parlamento plenarinių sesijų trukmė trumpinama, kai šios institucijos darbo krūvis vis didėja. Galiausiai ieškovė primena Parlamento plenarinės sesijos turinį ir paaiškina, kad neįmanoma, jog visas šis darbas būtų atliktas taip pat, jei sesijų trukmė būtų sutrumpinta iki dviejų dienų.
33. Įstojusi į bylą palaikyti Prancūzijos Respublikos reikalavimų Liuksemburgo Didžioji Hercogystė pritaria jos reikalavimams ir teigia, kad geresnis vidaus darbo organizavimas nėra tikrasis ginčijamais sprendimais siekiamas tikslas. Liuksemburgo Didžioji Hercogystė primena, kad šiuo atveju vėl keliamas klausimas dėl kelių Parlamento darbo vietų ir ypač jo pareigos posėdžiauti Strasbūre. Ginčijamais sprendimais Parlamentas iš tiesų siekė pats nustatyti savo būstinės vietą. Be to, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė pažymi, kad Parlamentas nepaaiškino, kaip toks naujas spalio mėn. sesijų organizavimas suteiktų jam galimybę geriau organizuoti darbą, ir pažymi, kad kai nuolat plečiasi Parlamento kompetencijos sritys, nesuprantamas mėnesinių plenarinių sesijų skaičiaus ir trukmės mažinimas. Galiausiai Liuksemburgo Didžioji Hercogystė teigia, kad mėnesinės plenarinės sesijos ir papildomos plenarinės sesijos labai aiškiai skiriasi ir savo trukme (mėnesinės sesijos trunka 4 dienas, o papildomos sesijos – 2 dienas), ir vieta, kur jos turi vykti (mėnesinės sesijos vyksta Strasbūre, o papildomos sesijos – Briuselyje). Taigi ginčijamuose sprendimuose spalio mėn. numatytas dvi 2 dienų trukmės sesijas iš tiesų būtų galima pripažinti viena 4 dienų trukmės sesija. Tokiu atveju nagrinėjamame kalendoriuje yra numatyta tik 11 mėnesinių plenarinių sesijų. Alternatyviai galėtume pripažinti, kad tai iš tiesų yra dvi 2 dienų trukmės sesijos ir tokios trukmės sesijas reikėtų priskirti prie papildomų plenarinių sesijų, kurių Parlamentas neturėjo teisės numatyti, nes jos gali būti rengiamos tik kai Parlamentas iš tikrųjų jau yra numatęs 12 mėnesinių plenarinių sesijų. Taikant bet kurį iš nurodytų aiškinimų, ginčijamais sprendimais buvo pažeisti protokolai.
34. Atsiliepimą į ieškinį Parlamentas pradeda pristatydamas savo įgaliojimų istorinę raidą ir pažymi, kad išsiskaidymas į tris darbo vietas visuomet trukdė jo veiklai. Vis dėlto jis nurodo visada laikęsis iš pirminės teisės kylančių įsipareigojimų. Dėl 2012 m ir 2013 m. kalendorių Parlamentas pažymi, kad abejais minėtais metais jis iš tiesų numatė rengti 12 mėnesinių plenarinių sesijų Strasbūre, t. y. dešimt 4 dienų trukmės sesijų ir dvi 2 dienų trukmės sesijas. Kiekvienais metais, su kuriais susiję ginčijami sprendimai, Parlamentas iš viso Strasbūre posėdžiaus 44 dienas(20) ir 8 dienas – papildomose plenarinėse sesijose Briuselyje.
35. Toliau Parlamentas nurodo faktinius ir teisinius skirtumus, kodėl ši byla skiriasi nuo bylos, kurioje buvo priimtas minėtas 1997 m. spalio 1 d. Sprendimas Prancūzija prieš Parlamentą. Parlamento darbo organizavimas keitėsi kartu su jo kompetencija. Priėmus Lisabonos sutartį, be kita ko, buvo supaprastinta biudžeto procedūra ir ją nuo tada sudaro tik vienas svarstymas, todėl, Parlamento teigimu, nebereikia rengti „biudžeto sesijos“, kaip tai numatyta protokoluose. Paprastai biudžeto sesija yra viena iš dviejų spalio mėn. rengiamų sesijų. Parlamentas taip pat atkreipė dėmesį į kelias paties Parlamento, jo narių ir pilietinės visuomenės išdėstytas pozicijas, kuriose ekonominių, aplinkosaugos arba produktyvumo aspektu kritikuojami su keliomis darbo vietomis ir ypač su kelionėmis į Strasbūrą susiję nepatogumai. Taigi, Parlamento teigimu, ginčijamus sprendimus taip pat reikėtų vertinti atsižvelgiant į šias aplinkybės, šalia kurių jis papildomai nurodo ekonominę ir finansinę krizę.
36. Atsakydamas į Prancūzijos Respublikos pateiktus argumentus, Parlamentas teigia, kad protokoluose neįtvirtinta jokia mėnesinių sesijų trukmė. SESV 341 straipsnyje įtvirtinta valstybių narių kompetencija nustatyti institucijų būstinių vietas. Šį teisinį pagrindą reikia aiškinti siaurai ir valstybių narių naudojimasis šia kompetencija negali turėti įtakos galimybei organizuoti Parlamento vidaus darbą. Net jei būtų nuspręsta, kad Edinburgo sprendime yra tam tikrų nuorodų į Parlamento mėnesinių sesijų trukmę, reikėtų pripažinti, jog tokiomis nuorodomis valstybės narės įgyvendino SESV 341 straipsnyje joms nustatytą kompetenciją ultra vires. Iš tiesų Sutartyse, protokoluose ir netgi Parlamento darbo tvarkos taisyklėse nėra jokių tiesioginių nuorodų į mėnesinių plenarinių sesijų trukmę. Be to, Parlamentas ginčija Prancūzijos Respublikos pateiktą 1997 m. spalio 1 d. Sprendimo Prancūzija prieš Parlamentą aiškinimą, visų pirma pabrėždamas, kad faktinė situacija, kurią turėjo nagrinėti Teisingumo Teismas, visiškai skyrėsi nuo tos, kuri nagrinėjama šiuose ieškiniuose.
37. Kita vertus, Parlamentas teigia, kad dėl mėnesinių sesijų trukmės yra reikšmingas Sprendimas Wybot(21), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, jog „jei šiuo klausimu nėra jokių Sutarties nuostatų, sesijų trukmės nustatymas priskirtinas Parlamento įgaliojimams organizuoti savo vidaus darbą“. Todėl jis gali nevaržomai nustatyti savo sesijų trukmę.
38. Parlamentas griežtai prieštarauja Prancūzijos Respublikos pateiktam Edinburgo sprendimo aiškinimui. Jo nuomone, teigdama, kad Edinburgo sprendimas apibrėžia anksčiau susiklosčiusią praktiką, Prancūzijos Respublika siekia atimti iš institucijos galimybę plėtoti savo praktiką, o praktikos kaita yra būtina dėl Parlamento vaidmens ir kompetencijų kaitos. Nors Parlamentas neslepia siekiantis sumažinti būstinės vietos nustatymo įtaką savo veiklai ir apriboti su keliomis darbo vietomis susijusias pasekmes, jis pažymi, kad pagal dabartinius 2012 m. ir 2013 m. planus Strasbūras išlieka būstinės traukos centras. Jis taip pat pažymi, kad 2 sesijų sutrumpinimas yra įmanomas tik spalio mėn., nes nuo 2001 m. kitos mėnesinės sesijos vyksta 4 dienas, ir nurodo, jog pavojus dar labiau sumažinti jų trukmę yra tik teoriniai svarstymai.
39. Dublike Prancūzijos Respublika pažymi, kad Parlamentas vykdo savo kompetenciją, susijusią su Europos Centriniu Banku ir Audito Rūmais, nors šių institucijų būstinės ne Briuselyje. Taigi Parlamento būstinė tikrai neprivalo būti tame pačiame mieste, kuriame įsikūrusi institucija, su kuria susijusią kompetenciją jis įgyvendina.
40. Ji taip pat ginčija Parlamento teiginius dėl biudžeto sesijos ir nurodo, kad Parlamento balsavimas dėl biudžeto plenarinėje sesijoje, dalyvaujant Europos Sąjungos Tarybai ir Europos Komisijai, įpareigoja Parlamentą svarstyti biudžetą ypač kruopščiai, atsižvelgiant į tai, jog šis svarstymas yra vienintelis. Tokiomis aplinkybėmis biudžeto sesija išlieka labai svarbi.
41. Kalbėdama apie įvairias Parlamento nurodytas pozicijas, Prancūzijos Respublika jas atmeta dėl šališkumo ir primena, kad institucijų būstinių vietos nustatymas yra išimtinė valstybių narių kompetencija. Teismo posėdyje Prancūzijos Respublika taip pat ginčijo Parlamento pateiktus skaičius, susijusius su anglies dioksido išmetimu ir išlaidomis dėl Parlamento darbo vietų geografinio paskirstymo(22).
42. Be to, Prancūzijos Respublikos siūlomas protokolų aiškinimas, susijęs su sesijų trukme, negali būti paneigtas remiantis minėtu Sprendimu Wybot, nes šis sprendimas buvo priimtas visiškai skirtingomis aplinkybėmis ir negali būti reikšmingas nagrinėjant ieškinius šioje byloje. Prancūzijos Respublika taip pat atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog Teisingumo Teismas „netiesiogiai, bet neišvengiamai“ pripažino, kad Edinburgo sprendimas kodifikavo galiojančią praktiką, įskaitant susijusią su mėnesinių sesijų trukme, o tai reiškia, jog jis nemanė, kad valstybės narės viršijo savo kompetenciją. Todėl Parlamentas nepateikė jokių argumentų, kuriais butų galima pagrįsti ginčijamais sprendimais padarytus pakeitimus.
43. Triplike Parlamentas iš esmės pakartoja atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus, t. y. kad valstybių narių kompetencija nustatyti institucijų būstines neapima mėnesinių sesijų trukmės nustatymo, kuris susijęs tik su Parlamento vidaus darbo organizavimu. Remdamasis autonomija, kuri jam privalo būti suteikta siekiant efektyviau ir pigiau organizuoti darbą, Parlamentas neigia norintis ginčyti savo būstinės vietos nustatymą Strasbūre. Parlamentas pažymi, kad papildomos plenarinės sesijos, kurios turi vykti Briuselyje, taip pat buvo sutrumpintos. Parlamentas primena, kad Prancūzijos Respublika nepareiškė ieškinio, kai 2000 m. jis nusprendė pakeisti praktiką, susijusią su mėnesinių plenarinių sesijų trukme, ir panaikinti penktadienio posėdžius. Tačiau, vertinant proporcingai, dėl ginčijamų sprendimų trukmė galėtų sutrumpėti daugiausia 1/12 dalimi, o dėl 2000 m. įtvirtintos ir nuo 2001 m. įsigaliojusios praktikos sutrumpėjimas prilygo 1/5 daliai. Parlamentas teigia, kad Prancūzijos Respublikos sprendimą neginčyti penktadienio posėdžių panaikinimo taip pat būtų galima pripažinti netiesioginiu, bet neišvengiamu pripažinimu, jog Parlamentas turi teisę nustatyti mėnesinių sesijų trukmę. Parlamentas taip pat nurodė, kad jo darbo patobulinimais buvo siekiama didesnio efektyvumo, ir pažymėjo, jog nuo šiol komitetų veikla yra svarbesnė nei plenarinės sesijos darbas. Bet kuriuo atveju reikia išsaugoti Parlamento teisės į savarankišką darbo organizavimą veiksmingumą, ypač atsižvelgiant į tai, kad tai yra vienintelė piliečių tiesiogiai renkama institucija. Galiausiai, atsakydamas į Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės argumentus, Parlamentas atmeta mintį, kad sesija praranda eilinės plenarinės sesijos pobūdį, jei trunka tik 2 dienas. Edinburgo sprendimo, vadinasi, ir protokolų, neįmanoma aiškinti taip, kad jie įpareigoja Parlamentą rengti plenarines sesijas nuo pirmadienio ryto iki penktadienio vakaro, visiškai neatsižvelgiant į jo realius poreikius.
2. Vertinimas
44. Nors Teisingumo Teismas negali nepaisyti aplinkybės, kad kyla didelių ginčų dėl Parlamento pareigos posėdžiauti Strasbūre, apie kuriuos užsiminė ir bylos šalys, svarbu priminti, jog nagrinėdamas šiuos ieškinius jis turi priimti sprendimą dėl teisės.
45. Vieninteliame pagrinde Prancūzijos Respublika teigia, kad ginčijami sprendimai pažeidžia protokolus ir minėtą 1997 m. spalio 1 d. Sprendimą Prancūzija prieš Parlamentą dėl nustatytos 2012 m. ir 2013 m. spalio mėn. numatytų plenarinių sesijų trukmės (pirma dalis), sesijų trukmės reguliarumo sutrikdymo, nes tą pačią savaitę tariamai numatytos dvi 2 dienų trukmės plenarinės sesijos (antra dalis), eilinių plenarinių sesijų ir papildomų plenarinių sesijų sąvokų supainiojimo, dėl kurio ginčijami sprendimai tampa neteisėti (trečia dalis), ir galiausiai kompetencijos pasidalijimo tarp valstybių narių ir Parlamento principo pažeidimo (ketvirta dalis).
46. Kad būtų galima geriau suprasti bylą, siūlau pradėti vertinimą primenant pagrindines minėtame 1997 m. spalio 1 d. Sprendime Prancūzija prieš Parlamentą įtvirtintas išvadas. Vėliau ketinu atlikti vientisą įvairių ieškovės pateikto pagrindo dalių vertinimą, kuriame, pirma, įrodysiu, kad mėnesinių plenarinių sesijų trukmės klausimas negali būti vienintelis kriterijus, kuriuo Teisingumo Teismas turėtų grįsti savo argumentus šioje byloje, nes nėra tiesiogiai šią trukmę a priori įtvirtinančios teisės nuostatos, ir, antra, pasiūlysiu platesnio pobūdžio testą ginčijamų sprendimų teisėtumui įvertinti, t. y. testą, pagrįstą bendru suderinamumu.
a) 1997 m. spalio 1 d. Sprendimo Prancūzija prieš Parlamentą išvados
47. Nagrinėdamas ieškinį dėl panaikinimo, pareikštą, kaip jau esu minėjęs, dėl Parlamento sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas jo 1996 m. darbo kalendorius, Teisingumo Teismas dėl Parlamento darbo paskirstymo trijose darbo vietose nusprendė, kad, „kalbant apie šias kelias darbo vietas, [valstybių narių kompetencijos bendru sutarimu nustatyti Sąjungos institucijų būstinių vietas] įgyvendinimas apima ne vien pareigą nustatyti Parlamento būstinės vietą, bet reiškia ir teisę tiksliau apibrėžti šią sąvoką, nurodant, kokia veikla joje turi būti vykdoma“(23). Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad priimdamos Edinburgo sprendimą valstybės narės „ketino nustatyti, kad Strasbūre esanti Parlamento būstinė yra vieta, kurioje institucija daugiausia renkasi į eilines plenarinės sesijas, ir šiuo klausimu įpareigojamai nurodė, kiek sesijų turi vykti šioje vietoje“(24). Be to, vadovaujantis Teisingumo Teismo vertinimu, valstybės narės „patvirtino šios institucijos praktiką paprastai kiekvieną mėnesį susirinkti Strasbūre“(25). Dėl biudžeto sesijos Teisingumo Teismas Edinburgo sprendimą išaiškino taip, kad minėta sesija „turi vykti per vieną iš institucijos būstinėje vykstančių eilinių mėnesinių plenarinių sesijų“(26).
48. Taigi, remiantis Teisingumo Teismo atliktu Edinburgo sprendimo aiškinimu, Parlamento būstinė buvo apibrėžta kaip „vieta, kurioje turi reguliariai vykti 12 šios institucijos eilinių mėnesinių plenarinių sesijų, įskaitant sesijas, per kurias Parlamentas turi vykdyti Sutartyje jam suteiktus įgaliojimus biudžeto srityje. Todėl papildomus plenarinių sesijų posėdžius kitoje darbo vietoje galima nustatyti tik jei Parlamentas yra surengęs 12 eilinių mėnesinių plenarinių sesijų institucijos būstinėje Strasbūre“(27).
49. Toliau Teisingumo Teismas nubrėžė ribą tarp valstybių narių kompetencijos nustatyti institucijų būstines ir vidaus darbo organizavimo kompetencijos, kuri turi būti pripažinta Parlamentui. Jis nusprendė, kad „nors Parlamentas, vadovaudamasis šiais vidaus darbo organizavimo įgaliojimais, gali imtis reikalingų priemonių, siekdamas užtikrinti tinkamą savo procedūrų veikimą ir eigą, šiais sprendimais turi būti laikomasi valstybių narių kompetencijos nustatyti būstinę“(28). Kita vertus, „valstybės narės, įgyvendindamos savo kompetenciją, privalo <...> nepažeisti Parlamento vidaus darbo organizavimo kompetencijos ir užtikrinti, kad toks sprendimas netrukdytų sklandžiam šios institucijos funkcionavimui“(29). Be to, jis pripažino, kad „nors Edinburgo sprendimu Parlamentui iš tiesų nustatomi tam tikri darbo organizavimo apribojimai, jie kyla iš būtinybės nustatyti šios institucijos būstinę, kartu išlaikant galimybę Parlamentui turėti kelias darbo vietas“(30).
50. Kadangi Edinburgo sprendimas protokolais buvo įtrauktas į nusistovėjusią teisę, vertinant ginčijamų sprendimų teisėtumą nėra reikalo grįžti prie Teisingumo Teismo pateikto minėto sprendimo aiškinimo, juo labiau kad šalys šio aiškinimo neketina ginčyti.
b) Aiškios teisės normos, kuria būtų reguliuojama mėnesinių plenarinių sesijų trukmė, nebuvimas
51. Šalys nesutaria, ar Edinburgo sprendime, kodifikuotame protokoluose, įtvirtinamos pareigos, kurių Parlamentas turi laikytis numatydamas plenarinių sesijų trukmę.
52. Pirmiausia reikia atmesti teiginį, kad šioje byloje galima remtis minėtu Sprendimu Wybot. Nors, kaip priminė Parlamentas, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, „nesant jokių Sutarčių nuostatų šiuo klausimu, sesijų trukmės nustatymas priskirtinas Parlamentui pripažintiems vidaus darbo organizavimo įgaliojimams“(31), jis tai padarė aplinkybėmis, būdingomis bylai, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Wybot. Minėta byla kilo visiškai kitokiomis teisinėmis aplinkybėmis ir buvo susijusi su metinės sesijos trukmės nustatymu(32), t. y. bendra laikotarpio, kurį vyko Parlamento sesija, trukme, kurią ši institucija galėjo laisvai nustatyti. Akivaizdu, kad dėl šios priežasties Teisingumo Teismas galėjo patvirtinti, jog sesijų, suprantamų kaip metinės sesijos, trukmės nustatymas galiausiai kilo iš Parlamento vidaus darbo organizavimo įgaliojimų. Tai jokiu būdu nereiškia, kad nagrinėjant šiuos ieškinius galima prieiti prie išvados, jog tokia laisvė galioja ir nustatant mėnesinių plenarinių sesijų trukmę.
53. Net jei, argumentuodami reductio ad absurdum, iš minėto Sprendimo Wybot darytume išvadą, kad net mėnesinių plenarinių sesijų atveju sesijų trukmė priskirtina Parlamento vidaus darbo organizavimo įgaliojimams, šie įgaliojimai vis tiek turėtų būti įgyvendinami laikantis pirminės teisės. Manau, kad plenarinių sesijų trukmės nustatymą ir valstybių narių sprendimą nustatyti Parlamento būstinę Strasbūre sieja akivaizdus ryšys. Kalbant aiškiau, sprendimai, kuriuose numatyta, kad visos Strasbūre turinčios vykti mėnesinės plenarinės sesijos trunka tik po pusę dienos, pažeistų Parlamento būstinės vietą nustatančius protokolus. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, kai valstybės narės įgyvendino kompetenciją nustatyti Parlamento būstinės vietą, tai neabejotinai turėjo įtakos laikui, kurį ši institucija praleis Strasbūre, nors nebuvo žengta taip toli ir tai nebuvo įtvirtinta kaip griežta nuostata. Tai pripažino ir Teisingumo Teismas, nurodydamas, kad „būstinė <...> yra vieta, kurioje institucija paprastai susirenka“(33). Todėl būstinės vietos nustatymas vien dėl savo pobūdžio turi kiekybinį poveikį, tačiau valstybių narių vis tiek negalima kaltinti įgyvendinus savo kompetenciją ultra vires, kaip teigia Parlamentas.
54. Pateikus šiuos patikslinimus, reikia pripažinti, kad protokolų tekstas nepadeda atsakyti į klausimą dėl tikslios mėnesinių plenarinių sesijų trukmės, todėl reikia pritarti Parlamento pozicijai, jog šiuo klausimu nėra nė vienos aiškios teisės normos. Taip pat manyčiau, kad su trukme susijusias pareigas, kurios, Prancūzijos Respublikos teigimu, kyla iš minėto 1997 m. spalio 1 d. Sprendimo Prancūzija prieš Parlamentą 5 punkto, reikia vertinti santykinai. Šis punktas, kuriame tik pažymima, jog „šalys neginčija, kad mėnesinės plenarinės sesijos, trunkančios nuo pirmadienio iki penktadienio, vyksta Strasbūre“, aiškiai yra toje minėto sprendimo dalyje, kurioje primenamos bylos aplinkybės, todėl iš jo tikrai negali kilti jokių teisinių pasekmių. Ypač nelanksčią Prancūzijos Respublikos poziciją šiuo klausimu susilpnina ir faktinė aplinkybė, kad nuo 2001 m. mėnesinės plenarinės sesijos vyksta tik nuo pirmadienio iki ketvirtadienio, o Prancūzijos Respublika tada nepareiškė jokių prieštaravimų(34).
55. Taigi ginčijamų sprendimų teisėtumo negalima įvertinti tiesiog jiems taikant aiškiai įtvirtintą teisės normą, kurioje būtų nustatyta mėnesinių plenarinių sesijų trukmė. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas turi vykdyti kontrolę taikydamas išsamesnį testą.
c) Bendro nuoseklumo testas
56. Įvertinus aiškios teisės normos nebuvimą ir natūralią Parlamento vaidmens ir kartu jo veiklos kaitą, tampa akivaizdu, kad reikia taikyti dinamišką protokolų aiškinimą, laikantis minėtame 1997 m. spalio 1 d. Sprendime Prancūzija prieš Parlamentą Teisingumo Teismo įtvirtintų abipusės pagarbos principų. Todėl vertinimas turėtų būti bendresnis, ir sprendžiant dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo lemiama aplinkybė bus ne trukmė siaurąja prasme, bet bendras kalendorių nuoseklumas.
57. Taigi bendro nuoseklumo testas susideda iš dviejų dalių.
58. Pirma, 2012 m. ir 2013 m. darbo kalendoriai turi būti visiškai išnagrinėti, visų pirma įvertinant 12 numatytų mėnesinių plenarinių sesijų dažnumą ir trukmę.
59. Antra, jei būtų pripažinta, kad kalendorių struktūra sutrikdo reguliarią seką arba yra nenuosekli, tai savaime nereikštų, jog Teisingumo Teismas turi pripažinti protokolų pažeidimą, nes iš minėto 1997 m. spalio 1 d. Sprendimo Prancūzija prieš Parlamentą matyti, kad Teisingumo Teismas pripažino Parlamento galimybę pagrįsti tokius nukrypimus. Šiuo klausimu, be trumpo laikotarpio motyvų, kurie gali būti pateikti, Teisingumo Teismas turės ypač atidžiai įvertinti būtinybę išsaugoti sklandžią institucijos veiklą ir jos procedūrų eigą.
60. Ką galima nustatyti, ginčijamiems sprendimams pritaikius šį testą, kuris man atrodo tinkamiausias norint užtikrinti Teisingumo Teismo siekiamą išlaikyti pusiausvyrą ir leidžia geriausiai atsižvelgti ir į valstybių narių kompetenciją nustatyti Parlamento būstinę, ir į Parlamento kompetenciją spręsti dėl savo vidaus darbo organizavimo?
i) Dviejų mėnesinių plenarinių sesijų rengimas tą pačią spalio mėn. savaitę yra nenuoseklumas
61. Ginčijamuose sprendimuose buvo numatyta, kad 2012 ir 2013 m. kiekvieną mėnesį, išskyrus rugpjūtį ir spalį, mėnesinė plenarinė sesija vyksta 4 dienas (tiksliau tariant, nuo pirmadienio 17 val. iki ketvirtadienio 17 val.). Spalio mėn., patvirtinus pakeitimą, kuriuo siūlyta „išbraukti 40 savaitės mėnesinę sesiją“ ir „padalyti II spalio mėnesinę sesiją“(35), tą pačią savaitę vyktų dvi 2 dienų trukmės sesijos (nuo pirmadienio iki trečiadienio ir nuo ketvirtadienio iki penktadienio).
62. Taigi visiškai objektyviai išnagrinėjus kalendorius matyti, kad ginčijamais sprendimais buvo sutrikdytas sesijų sekos reguliarumas. Todėl sunku paneigti, kad nors aplinkybė, jog rugpjūčio mėn. sesija nenumatyta, neabejotinai lemia nukrypimą nuo kalendoriaus, 2012 m. ir 2013 m. šį nukrypimą dar labiau sustiprina tai, kad minėtų dviejų sesijų trukmė skiriasi nuo vykstančių kitais metų mėnesiais, kuriais turi būti rengiama mėnesinė plenarinė sesija, trunkanti 4 dienas.
ii) Pagrindimo nebuvimas
63. Vis dėlto, kaip jau esu pažymėjęs, Parlamentas, vadovaudamasis savo įgaliojimais organizuoti vidaus darbą, gali imtis reikiamų priemonių siekdamas užtikrinti tinkamą savo procedūrų eigą ir įgyvendinimą. Be to, Teisingumo Teismas neįtvirtino kitokios pozicijos ir minėtame 1997 m. spalio 1 d. Sprendime Prancūzija prieš Parlamentą, nes pripažino, kad gali būti taikomos 12 eilinių plenarinių sesijų rengimo principo išimtys, jei jos pagrįstos(36). Todėl protokolų negalima aiškinti taip, kad būtų paneigta ši vidaus darbo organizavimo kompetencija.
64. Taigi aplinkybė, kad 2012 m. ir 2013 m. spalio mėn. planuotų 2 mėnesinių plenarinių sesijų trukmė skiriasi nuo kitų tais pačiais metais numatytų mėnesių sesijų trukmės, galėtų būti pagrįsta.
65. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Parlamentas nesugebėjo pateikti įtikinamų priežasčių, kad pagrįstų ar bent paaiškintų, kodėl 2012 m. ir 2013 m. spalio mėn. dviejų mėnesinių plenarinių sesijų trukmė ginčijamais sprendimais buvo sutrumpinta iki 2 dienų.
66. Pirma, reikia atkreipti dėmesį, kad Parlamento teisinius argumentus nuolat lydi jo aiškiai išreikštas siekis įgyti įgaliojimus nustatyti savo būstinės vietą, todėl nelengva atskirti, kurie argumentai atspindi realius Parlamento poreikius darbo organizavimo srityje, o kurie yra tik manipuliavimas vidaus darbo organizavimo kompetencija, siekiant išvengti pirminėje teisėje šiai institucijai įtvirtintų nuostatų. Parlamento laisvės nustatyti savo būstinės vietą pripažinimas, nors ir būtų pageidautinas, negali būti pasiektas įgyvendinant vidaus darbo organizavimo kompetenciją, nes tam būtinas pirminės teisės pakeitimas, kurį tam tikromis aplinkybėmis gali inicijuoti Parlamentas(37).
67. Antra, Parlamentas nepateikė nė vienos konkrečios priežasties, kuri leistų suprasti, kodėl spalio mėn. plenarines sesijas reikėjo organizuoti taip, kaip numatyta ginčijamuose sprendimuose.
68. Parlamentas pažymėjo, kad biudžeto sesija, kuri pagal protokolus turi vykti Strasbūre, dabar, keletą kartų pakeitus biudžeto procedūrą, nebėra tokia svarbi, kaip buvo priimant Edinburgo sprendimą. Negana to, kad Parlamento kompetencijos biudžeto srityje įgyvendinimas yra esminis Sąjungos demokratinio gyvenimo momentas, todėl ji turi būti įgyvendinama taip atidžiai, griežtai ir atsakingai, kaip to reikalauja ši atsakinga užduotis, Teisingumo Teismas neprivalo a priori nustatyti vidutinės biudžeto sesijos trukmės. Vis dėlto net pripažinus, nors ir nesu tuo įtikintas, kad tokia sesija gali trukti trumpiau nei kitos mėnesinės plenarinės sesijos, tai nepanaikina faktinės aplinkybės, jog 2012 m. ir 2013 m. spalio mėn. tą pačią savaitę numatytos antrosios mėnesinės plenarinės sesijos, kuri nėra biudžeto sesija, trukmė be aiškios priežasties buvo sutrumpinta, palyginti su kitų metų mėnesinėmis plenarinėmis sesijomis.
69. Šiuo klausimu nelabai įtikina tai, kad jau dabar turi būti priimtas sprendimas, kad, pavyzdžiui, Parlamento veikla toje 2013 m. spalio mėn. sesijoje, kuri nebus skirta biudžetui, bus ne tokia intensyvi ir užteks dviejų sesijos dienų(38). Greitai peržiūrėjus paskutinių mėnesinių plenarinių sesijų darbotvarkę matyti, kad darbų programa yra labai intensyvi ir trunka visas 4 dienas(39). Per teismo posėdį pateikus šį klausimą Parlamento atstovui, jis nepaaiškino, kodėl iš tiesų, išskyrus biudžeto sesijos prielaidą, reikėjo preziumuoti, kad antrosios spalio mėn. numatytos sesijos darbotvarkė bus ne tokia intensyvi, ir net pripažino, jog balsuodamas dėl kalendoriaus Parlamentas neturi galimybės numatyti įvairių sesijų darbotvarkių turinio.
70. Argumentas, pagrįstas Parlamento darbo komitetuose, o ne plenarinėse sesijose didėjimu, yra labai įdomus ir tikrai atspindi realius Parlamento darbo organizavimo pokyčius. Tačiau vis tiek nesuprantu, kodėl tai siejama tik su šios spalio mėn. sesijos trukme.
71. Galiausiai Parlamentas nurodė ir faktinę aplinkybę, kad ginčijamus sprendimus reikia vertinti atsižvelgiant į dėl kelių Parlamento darbo vietų patiriamas išlaidas, kurios tampa dar akivaizdesnės per ekonominę krizę. Negalima paneigti, kad tai yra tvirčiausias argumentas. Dabartinė padėtis greičiausiai įpareigoja nagrinėti šią temą. Vis dėlto, remiantis Sutartyse įtvirtintu kompetencijų padalijimu, ši atsakomybė tenka valstybėms narėms. Taip pat reikia pridurti, kad, mano manymu, šios išlaidos yra dalis „apribojimų“, kylančių dėl kelių Parlamento darbo vietų, kuriuos nurodė Teisingumo Teismas 1997 m. spalio 1 d. Sprendime Prancūzija prieš Parlamentą (40). Kadangi protokoluose bet kuriuo atveju reikalaujama rengti 12 mėnesinių plenarinių sesijų, tą patį mėnesį rengiant dvi plenarines sesijas, kurių kiekvienos trukmė būtų lygi kitais tų metų mėnesiais rengiamų mėnesinių sesijų trukmei, nesusidaro papildomų išlaidų, palyginti su išlaidomis, kurių būtų patirta visus metus, įskaitant rugpjūčio mėn., rengiant po vieną tokią sesiją per mėnesį.
72. Taigi Parlamentas nepateikė trumpo laikotarpio priežasčių, galinčių pagrįsti jo kalendoriaus pakeitimą dėl susiklosčiusių aplinkybių, taip pat neįrodė, kad spalio mėn. rengiant dvi eilines plenarines sesijas, kurių trukmė sutaptų su kitais metų mėnesiais rengiamų sesijų trukme, būtų pakenkta sklandžiai šios institucijos veiklai arba jos procedūrų eigai.
d) Išvada
73. Taigi, atsižvelgiant į 2012 m. ir 2013 m. kalendorių bendrą struktūrą, aiškiai matyti, kad 2012 m. ir 2013 m. spalio mėn. tą pačią savaitę numatytos dvi sesijos iš tiesų prilygsta vienai mėnesinei sesijai, kuri, kaip galima teisėtai preziumuoti, nes Parlamentas šiame procese nepateikė įtikinamų paaiškinimų, buvo dirbtinai padalyta į dvi dalis, kad būtų taip pat dirbtinai laikomasi protokoluose įtvirtintų reikalavimų.
74. Todėl reikia pripažinti, kad spalio mėn. tą pačią savaitę numatytų sesijų, vertinamų atskirai, negalima pripažinti mėnesinėmis plenarinėmis sesijomis, kaip tai suprantama pagal protokolus. Taigi ginčijamuose sprendimuose 2012 m. ir 2013 m. nenumatyta 12 mėnesinių plenarinių sesijų, kaip to reikalaujama protokoluose.
75. Kadangi nagrinėjamuose ieškiniuose Prancūzijos Respublikos pateiktas vienintelis pagrindas yra pagrįstas, jam reikia pritarti.
V – Bylinėjimosi išlaidos
76. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Prancūzijos Respublika prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, Parlamentas turi jas padengti.
77. Vadovaujantis Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalimi, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė pati padengia savo išlaidas.
VI – Išvada
78. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismui siūlau pripažinti ir nuspręsti taip:
1. Panaikinti 2011 m. kovo 9 d. Europos Parlamento sprendimus dėl 2012 m. Parlamento mėnesinių sesijų kalendoriaus ir dėl 2013 m. Parlamento mėnesinių sesijų kalendoriaus, kiek juose atitinkamų metų spalio mėn. tą pačią savaitę numatytos dvi eilinės plenarinės sesijos, kurių trukmė yra trumpesnė, palyginti su kitų tų metų mėnesiais turinčių vykti mėnesinių sesijų trukme, o toks skirtumas nėra pagrįstas.
2. Priteisti iš Europos Parlamento bylinėjimosi išlaidas.
3. Liuksemburgo Didžioji Hercogystė pati padengia savo išlaidas.