GENERALINĖS ADVOKATĖS
VERICA TRSTENJAK IŠVADA,
pateikta 2008 m. spalio 21 d.(1)
Sujungtos bylos C‑261/07 ir C‑299/07
VTB-VAB NV
prieš
Total Belgium NV
ir
Galatea BVBA
prieš
Sanoma Magazines Belgium NV
(Rechtbank van koophandel te Antwerpen (Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas – Tinkamas aiškinimo objektas – Sprendimo svarba – Susieti pasiūlymai – Direktyva 2005/29/EB – Aiškinamas pagal direktyvą – Bendrijos teisės aiškinimas nepasibaigus įgyvendinimo terminui – Derinimas – Vartotojų apsauga – Nesąžininga įmonių komercinė veikla – EB 28 straipsnis – Prekių judėjimo laisvė – Prekybos sąlygos – EB 49 straipsnis – Paslaugų teikimo laisvė – Pagrindinių teisių konkurencija“
Turinys
I – Įžanga
II – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisė
B – Nacionalinė teisė
III – Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
IV – Procesas Teisingumo Teisme
V – Pagrindiniai šalių argumentai
Dėl EB 49 straipsnio
VI – Teisinis vertinimas
A – Įvadinės pastabos
B – Prašymų priimti prejudicinius sprendimus priimtinumas
1. Tinkamas aiškinimo objektas
2. Prejudicinių klausimų išsprendimo svarba
C – Belgijos įstatymo 54 straipsnio suderinamumas su Direktyva 2005/29/EB
1. „Komercinės veiklos“ sąvoka pagal Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio d punktą
2. Direktyvos 2005/29/EB taikymo apimtis ratione personae
3. Abiejų teisės aktų struktūros analizė
a) Direktyvos 2005/29/EB nuostatos
i) Visiškas ir maksimalus nacionalinių nuostatų suderinimas kaip direktyvos tikslas
ii) Direktyvos 2005/29 norminė struktūra
b) Belgijos įstatymo nuostatos
4. Dėl Komisijos pasiūlymo dėl pardavimo skatinimo vidaus rinkoje reglamento atšaukimo
5. Išvada
D – Belgijos įstatymo 54 straipsnio suderinamumas su pagrindinėmis laisvėmis
1. Pagrindinės laisvės kaip vertinimo kriterijus
2. Pagrindinių laisvių taikymo sritis
a) Paslaugų teikimo laisvė
b) Prekių judėjimo laisvė
c) Paslaugų teikimo laisvės ir prekių judėjimo laisvės santykis
3. Pagrindinių teisių ribojimas
a) Prekių judėjimo laisvė
i) Lygiaverčio poveikio priemonės
– Dassonville taisyklė
– Prekybos sąlygos
ii) Tarpinė išvada
b) Paslaugų teikimo laisvė
4. Pateisinimas
a) Vartotojų apsauga kaip privalomasis bendrojo intereso pagrindas
b) Visiško susietų pasiūlymų draudimo tinkamumas
c) Būtinumas ir (arba) proporcingumas
5. Tarpinė išvada
VII – Išvada
I – Įžanga
1. Šios bylos kilo iš dviejų Rechtbank van koophandel te Antwerpen pateiktų prašymų priimti prejudicinius sprendimus pagal EB 234 straipsnį, kuriuose jis iš esmės prašo Teisingumo Teismo atsakyti į klausimą, ar Direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vidaus rinkoje (toliau – Direktyva 2005/29/EB)(2) ir EB 49 straipsnis turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės nuostatas, kurios iš esmės uždraudžia susietus pasiūlymus.
2. Pagrindinis dėmesys toliau nagrinėjamose bylose skiriamas esminiams Bendrijos derinimo teisės aspektams vartotojų apsaugos, laisvo prekių judėjimo tarp valstybių narių bei laisvės teikti paslaugas vidaus rinkoje srityse.
II – Teisinis pagrindas
A – Bendrijos teisė
3. Direktyvos 2005/29/EB 11 ir 17 konstatuojamose dalyse nurodyta:
„11) Aukštas konvergencijos lygis, pasiektas šia direktyva suderinus nacionalines nuostatas, sukuria bendrą aukštą vartotojų apsaugos lygį. Ši direktyva nustato vieningą bendrą nesąžiningos komercinės veiklos, iškreipiančios vartotojų ekonominį elgesį, draudimą. Ji taip pat nustato taisykles dėl šiuo metu Bendrijos lygiu nereglamentuojamos agresyvios komercinės veiklos.
<...>
17) Siekiant didesnio teisinio tikrumo [saugumo], pageidautina, kad būtų apibrėžta tokia komercinė veikla, kuri yra nesąžininga bet kuriomis aplinkybėmis. Todėl I priede pateikiamas išsamus visos tokios veiklos sąrašas. Tai yra vienintelė komercinė veikla, kurią galima laikyti nesąžininga nevertinant kiekvieno konkretaus atvejo, kaip numato šios direktyvos 5–9 straipsnio nuostatos. Sąrašą galima keisti tik peržiūrint šią direktyvą“.
4. Direktyvos 2 straipsnyje numatyta:
„Šioje direktyvoje:
<...>
d) „įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu (toliau – komercinė veikla)“ – bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą [rinkodarą], tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams;
<…>“.
5. Direktyvos 3 straipsnio 1 ir 5 dalyse nustatyta:
„1. Ši direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu.
<...>
5. Šešerių metų laikotarpiu, prasidedančiu nuo 2007 m. birželio 12 d., valstybės narės šia direktyva suderintoje srityje gali toliau taikyti nacionalines nuostatas, kurios yra griežtesnės arba labiau norminančios nei ši direktyva ir kurios įgyvendina direktyvas su minimalaus suderinimo sąlygomis. Šios priemonės turi iš esmės užtikrinti, kad vartotojai yra tinkamai saugomi nuo nesąžiningos komercinės veiklos, ir būti proporcingos siekiamam tikslui. Šios direktyvos 18 straipsnyje nurodyta peržiūra gali, jeigu manoma, kad tai reikalinga, apimti pasiūlymą pratęsti šią leidžiančią nukrypti nuostatą ilgesniam ribotam laikotarpiui“.
6. Pagal direktyvos 4 straipsnį valstybės narės dėl su šia direktyva derinama sritimi susijusių priežasčių negali apriboti nei laisvo paslaugų teikimo, nei prekių judėjimo laisvės.
7. Direktyvos 5 straipsnyje, pavadintame „Nesąžiningos komercinės veiklos draudimas“, nustatyta:
„1. Nesąžininga komercinė veikla draudžiama.
2. Komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu:
a) prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams
ir
b) iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo, kurį produktas pasiekia arba kuriam yra skirtas, arba, kai komercinė veikla nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę, vidutinio grupės nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.
3. Komercinė veikla, kuri gali iš esmės iškreipti ekonominį elgesį tik aiškiai identifikuojamos grupės vartotojų, kurie dėl savo proto arba fizinės negalios, amžiaus arba patiklumo yra tokios praktikos arba peršamo produkto ypač lengvai pažeidžiami tokiu būdu, kurį galima pagrįstai tikėtis prekybininką iš anksto numačius, vertinama vidutinio tos grupės nario atžvilgiu. Tai nepažeidžia bendros ir teisėtos reklamos praktikos naudoti perdėtus pareiškimus arba pareiškimus, kurių nereikia suprasti tiesiogine prasme.
4. Visų pirma nesąžininga komercinė veikla yra ta, kuri:
a) yra klaidinanti, kaip nurodyta šios direktyvos 6 ir 7 straipsnyje,
arba
b) yra agresyvi, kaip nurodyta šios direktyvos 8 ir 9 straipsnyje.
5. Tokios komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, sąrašas pateikiamas I priede. Tas pats sąrašas galioja visose valstybėse narėse, ir jį galima keisti tik peržiūrint šią direktyvą“.
8. Direktyvos 6 straipsnyje sąvoka „Klaidinantys veiksmai“ apibrėžiama taip:
„1. Klaidinančia laikoma komercinė veikla, kurioje yra apgaulingos informacijos, ir dėl to ji yra neteisinga, arba kuri bet kuriuo būdu, įskaitant bendrą pristatymą, apgaudinėja arba gali apgauti vidutinį vartotoją, nors informacija ir yra faktiškai tiksli, vieno arba kelių toliau išvardintų elementų atžvilgiu, ir bet kuriuo atveju skatina arba gali paskatinti jį priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs <...>
2. Komercinė veikla taip pat laikoma klaidinančia, jeigu ji realiomis sąlygomis, atsižvelgiant į visas jos savybes ir aplinkybes, skatina arba gali paskatinti vidutinį vartotoją priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs <...>“.
9. Direktyvos 8 straipsnyje apibrėžiama „agresyvi komercinė veikla“:
„Komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes, ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką, žymiai [labai] apriboja arba gali žymiai [labai] apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs“.
10. Direktyvos 19 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 2007 m. birželio 12 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai ir apie bet kokius vėlesnius pakeitimus jos nedelsdamos praneša Komisijai. <...>
Šias priemones jos pradeda taikyti nuo 2007 m. gruodžio 12 d. <...>“.
B – Nacionalinė teisė
11. Belgijos įstatymo dėl komercinės veiklos ir vartotojų informavimo bei apsaugos (toliau – Belgijos įstatymas)(3) 54 straipsnyje nustatyta:
„Susietas pasiūlymas šio straipsnio prasme yra tuomet, kai atlygintinas ar neatlygintinas prekių, paslaugų, bet kokios kitos naudos gavimas arba galimybė jas gauti yra susiję su kitų prekių arba paslaugų, net identiškų, gavimu.
Išskyrus toliau nustatytas išimtis, draudžiamas bet koks susietas pardavėjo pasiūlymas vartotojui. Taip pat draudžiamas bet koks susietas kelių tuo pačiu tikslu veikiančių pardavėjų pasiūlymas vartotojui“.
12. Belgijos įstatymo 55–57 straipsniuose nustatytos kelios šio draudimo išimtys.
13. Belgijos įstatymo 55 straipsnyje nustatyta:
„Už bendrą kainą galima teikti šiuos susietus pasiūlymus:
1) visumą sudarančių prekių ar paslaugų;
<...>
2) identiškų prekių ar paslaugų, jeigu:
a) kiekvieną prekę ir kiekvieną paslaugą galima įsigyti atskirai už jų įprastą kainą toje pačioje vietoje;
b) pirkėjas aiškiai informuojamas apie šią galimybę ir apie kiekvieno produkto ir kiekvienos paslaugos pardavimo kainą atskirai;
c) pirkėjui siūloma galima prekių arba paslaugų visumos kainos nuolaida neviršija trečdalio jų bendros kainos“.
14. Belgijos įstatymo 56 straipsnyje numatyta:
„Kartu su pagrindine preke ar paslauga leidžiama neatlygintinai siūlyti:
1) pagrindinės prekės priedus, specialiai jos gamintojo pritaikytus šiai prekei ir tiekiamus kartu su ja tam, kad būtų galima išplėsti arba palengvinti jos naudojimą;
2) pakuotę arba talpas, naudojamas prekių apsaugai ir laikymui, atsižvelgiant į šių prekių pobūdį ir vertę;
3) prekybos srityje įprastas smulkias prekes ir paslaugas bei parduotų prekių tiekimą, montavimą, kontrolę bei priežiūrą;
4) pagrindinės prekės gamintojo arba platintojo asortimento mėginius, jei jie siūlomi griežtai reikalaujamais kiekiais arba dydžiais siekiant leisti įvertinti prekės savybes;
5) spalvotus paveikslėlius, lipdukus ir kitus mažaverčius spaudinius;
6) bilietus, suteikiančius teisę dalyvauti įstatymais leidžiamose loterijose;
7) daiktus su nenutrinamais ir aiškiai matomais reklaminiais užrašais, kurių negalima nusipirkti, su sąlyga, kad juos siūlančio subjekto sumokėta įsigijimo kaina neviršija 5 % pagrindinės prekės ar paslaugos, su kuria jie susieti, pardavimo kainos“.
III – Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
15. Pagrindinio proceso byloje C‑261/07 pagrindas yra VTB-VAB (toliau – VTB), avarines ir pagalbos įvykus eismo įvykiams paslaugas teikiančios bendrovės, ieškinys prieš Total Belgium NV (toliau – Total), Total įmonių grupės filialą, kurio pagrindinis verslas yra prekyba degalais degalinėse.
16. Nuo 2007 m. sausio 15 d. Total vartotojams, turintiems Total Club korteles, už kiekvieną mažiausiai 25 l degalų įpylimą į automobilį arba mažiausiai 10 l degalų įpylimą į mopedą siūlo neatlygintinas avarines paslaugas trijų savaičių laikotarpiu (Total Assistance).
17. 2007 m. vasario 5 d. VTB pateikė ieškinį Rechtbank van koophandel te Antwerpen prieš Total Belgium NV prašydama įpareigoti Total nutraukti šią komercinę veiklą dėl to, kad ji laikytina Belgijos įstatymo 54 straipsniu uždraustu susietu pasiūlymu.
18. Pagrindinio proceso bylojeC‑299/07 pagrindas yra BVBA Galatea, bendrovės, turinčios apatinio trikotažo parduotuvę Šotene (Belgija), ieškinys prieš Sanoma Magazines Belgium NV, Suomijos įmonių grupės Sanoma filialą (toliau – Sanoma), be kita ko, leidžiantį žurnalus moterims, kartu ir savaitinį žurnalą „Flair“.
19. Prie 2007 m. kovo 13 d. „Flair“ žurnalo numerio buvo pridėtas 47 puslapių priedas, kuriame buvo kuponas, kuriuo suteikiama teisė nuo 2007 m. kovo 13 d. iki gegužės 15 d. pasinaudoti 15–25 % nuolaida tam tikriems produktams, parduodamiems įvairiose apatinio trikotažo parduotuvėse.
20. 2007 m. kovo 22 d. Galatea pateikė Rechtbank van koophandel te Antwerpen ieškinį dėl nurodytos komercinės veiklos nutraukimo, tvirtindama, kad ji prieštaravo, be kita ko, Belgijos įstatymo 54 straipsniui.
21. Rechtbank van koophandel te Antwerpen savo prašymuose priimti prejudicinį sprendimą nurodo, kad tuo metu Direktyvos 2005/29/EB perkėlimo terminas dar nebuvo pasibaigęs. Tačiau jam kelia tam tikrų abejonių Belgijos įstatymo 54 straipsnyje įtvirtinto susietų pasiūlymų draudimo suderinamumas su Direktyva 2005/29/EB bei, bent jau kiek tai susiję su byla C‑299/07, su EB 49 straipsniu. Dėl šios priežasties jis nusprendė sustabdyti abiejų bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
Byloje C‑261/07
„Ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos draudžia tokią nacionalinės teisės nuostatą kaip 1991 m. liepos 14 d. Belgijos įstatymo dėl komercinės veiklos ir vartotojų informavimo bei apsaugos 54 straipsnis, kuris, išskyrus jo baigtiniame sąraše išvardytus atvejus, draudžia bet kokį pardavėjo susietą pasiūlymą vartotojui, įskaitant pasiūlymą, kai prekė, kurią turi pirkti vartotojas, susiejama su neatlygintina paslauga, kurios gavimas priklauso nuo prekės pirkimo, neatsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, ypač neatsižvelgiant į įtaką, kurią konkretus pasiūlymas gali turėti vidutiniam vartotojui, ir į tai, ar šis pasiūlymas konkrečiomis aplinkybėmis gali būti laikomas prieštaraujančiu profesinio atidumo pareigai ir sąžiningos prekybos papročiams?“
Byloje C‑299/07
„Ar EB 49 straipsnis dėl laisvo paslaugų judėjimo ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos draudžia tokią nacionalinės teisės nuostatą kaip 1991 m. liepos 14 d. Belgijos įstatymo dėl komercinės veiklos ir vartotojų informavimo bei apsaugos 54 straipsnis, kuri, išskyrus įstatymo baigtiniame sąraše išvardytus atvejus, draudžia bet kokį susietą sandorį, kurį pardavėjas siūlo vartotojui ir kurio atveju atlygintinas arba nemokamas prekių, paslaugų, galimų lengvatų ar kuponų, suteikiančių į jas teisę, gavimas susiejamas su kitų, net tokių pačių, prekių ar paslaugų įsigijimu, neatsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, ypač neatsižvelgiant į įtaką, kurią konkretus pasiūlymas gali turėti vidutiniam vartotojui, ir į tai, ar šis pasiūlymas konkrečiomis aplinkybėmis gali būti laikomas prieštaraujančiu profesinei atidumo pareigai ir sąžiningos prekybos papročiams?“
IV – Procesas Teisingumo Teisme
22. 2007 m. gegužės 24 d. (byla C‑261/07) ir 2007 m. birželio 21 d. (byla C‑299/07) prašymus priimti prejudicinius sprendimus Teisingumo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2007 m. birželio 1 ir 27 dieną.
23. 2007 m. rugpjūčio 29 d. Teisingumo Teismo pirmininkas nusprendė abi bylas sujungti.
24. Vadovaudamosi Teisingumo Teismo statuto 23 straipsniu, VTB, Total,Sanoma, Belgijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Portugalijos Respublikos vyriausybės ir Komisija pateikė rašytines pastabas.
25. Taikydamas proceso organizavimo priemones, Teisingumo Teismas pateikė proceso dalyviams vieną klausimą, į kurį jie atsakė.
26. 2008 m. birželio 18 d. įvykusiame posėdyje VTB, Total, Sanoma, Belgijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Ispanijos Karalystės vyriausybių atstovai ir Komisijos atstovas pateikė pastabas.
V – Pagrindiniai šalių argumentai
Dėl Direktyvos 2005/29/EB
27. Abiejose bylose nacionalinis teismas iš esmės klausia Teisingumo Teismo, ar susietų pasiūlymų draudimas, įtvirtintas Belgijos įstatymo 54 straipsnyje, yra suderinamas su Direktyva 2005/29/EB.
28. VTB pirmiausia kelia klausimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo, nes jis susijęs su direktyvos, kurios perkėlimo terminas dar nebuvo pasibaigęs ginčui reikšmingu momentu, aiškinimu.
29. Dėl tų pačių priežasčių ir aiškiai nesiremdamos nepriimtinumu Ispanijos ir Belgijos vyriausybės mano, kad direktyva netaikytina šioje byloje. Teismas negali nuspręsti netaikyti nacionalinės teisės nuostatos remdamasis direktyvos pažeidimu tol, kol nesibaigė šios direktyvos perkėlimo terminas.
30. Dėl bylos esmės Total, Sanoma , Portugalijos vyriausybė ir Komisija laikosi nuomonės, kad direktyva draudžia tokį susietų pasiūlymų draudimą, koks numatytas 1991 m. Belgijos įstatymo 54 straipsnyje.
31. Sanoma, Total ir Komisija tvirtina, kad susieti pasiūlymai patenka į direktyvos „komercinės veiklos“ sąvoką. Kadangi šia direktyva numatomas visiškas suderinimas nesąžiningos komercinės veiklos srityje, valstybių narių „bet kuriomis aplinkybėmis“ draudžiama komercinė veikla galėtų būti tik tokia veikla, kuri pagal direktyvos 5 straipsnio 5 dalį yra nurodyta direktyvos I priede. Kadangi susieti pasiūlymai nenurodyti šiame priede, per se jie negali būti draudžiami. Jie gali būti draudžiami tik tada, kai, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, teisėjas konstatuoja, kad yra įgyvendintos direktyvos 5 straipsnyje nustatytos sąlygos. Todėl toks bendrasis draudimas, koks įtvirtintas Belgijos įstatymo 54 straipsnyje, pažeidžia direktyvą. Šiuo klausimu Komisija papildomai nurodo, kad toks draudimas bet kuriuo atveju nėra nei būtinas siekiant užtikrinti tinkamą vartotojų apsaugą nuo nesąžiningos komercinės veiklos, nei proporcingas siekiamo tikslo atžvilgiu.
32. Portugalijos vyriausybė apsiriboja teiginiu, kad Belgijos įstatymo 54 straipsniu, numatant bendrą susietų pasiūlymų draudimo principą, prieštaraujama direktyvai, nors Belgijos įstatymas ir numato tam tikrų išimčių 55 ir 56 straipsniuose.
33. VTB, Belgijos ir Prancūzijos vyriausybės palaiko priešingą aiškinimą.
34. VTB tvirtina, kad susieti pasiūlymai nepatenka į direktyvos „komercinės veiklos“ sąvoką ir todėl nepatenka į jos taikymo sritį. Bet kuriuo atveju direktyvos 5 straipsnis nedraudžia valstybėms narėms numatyti kitų nesąžiningos komercinės praktikos rūšių nei pateikiamos I priede.
35. Belgijos vyriausybė taip pat nurodo, kad susieti pasiūlymai nepatenka į direktyvos „komercinės veiklos“ sąvoką. Ji patikslina, kad susieti pasiūlymai labiau priskirtini prie Pasiūlymo dėl reglamento dėl pardavimo skatinimo bendrojoje rinkoje(4), kuriame susieti pasiūlymai reglamentuojami kitaip nei direktyvoje nurodoma komercinė veikla. Kadangi šis pasiūlymas buvo atmestas tik 2006 metais, Belgijos valdžios institucijos pagrįstai manė, kad susieti pasiūlymai nėra „komercinė veikla“. Todėl Belgijos įstatymų leidėjas, perkeldamas direktyvą, nemanė, kad privalo pakeisti Belgijos įstatymo 54 straipsnį ar aiškinti jį atsižvelgdamas į direktyvos 5 straipsnį.
36. Prancūzijos vyriausybė pateikia iš esmės tokius pačius argumentus kaip Belgijos vyriausybė ir priduria, kad tai, jog direktyva įpareigoja valstybes nares uždrausti vartotojų atžvilgiu nesąžiningą komercinę veiklą, neužkerta kelio šioms valstybėms, siekiančioms vartotojų apsaugos, uždrausti ir kitą komercinę veiklą, neatsižvelgiant į jos nesąžiningumą direktyvos prasme.
Dėl EB 49 straipsnio
37. Byloje C‑299/07 nacionalinis teismas papildomai klausia, ar EB 49 straipsnis draudžia tokį susietų pasiūlymų draudimą, koks numatytas Belgijos įstatymo 54 straipsnyje.
38. VTB, kaip ir Ispanijos, Belgijos ir Prancūzijos vyriausybės, siūlo į šį klausimą atsakyti neigiamai.
39. VTB nuomone, aptariamas draudimas, kuris vienodai taikomas ir Belgijos, ir kitų valstybių narių prekybininkams, pastariesiems nesukelia jokių papildomų ekonominių išlaidų ar administracinių rinkliavų, kurios galėtų kliudyti laisvam paslaugų judėjimui. Bet kuriuo atveju toks ribojimas taip pat pateisinamas visuomenės gerove, ypač vartotojų apsauga.
40. Belgijos ir Prancūzijos vyriausybės teigia, kad EB 49 straipsnis nėra svarbus atsakant į prejudicinį klausimą. Prancūzijos valdžios atstovai nurodo, kad ginčijami pasiūlymai iš esmės susiję su prekių, o ne paslaugų pirkimu (degalų byloje C‑261/07 ir apatinio trikotažo byloje C‑299/07). Jei direktyva būtų aiškinama kaip neužkertanti kelio Belgijos įstatymui, susietų pasiūlymų draudimas turėtų būti aiškinamas pagal EB 28 straipsnį, kuriame numatytas laisvas prekių judėjimas, kuriuo, be kita ko, nacionalinis teismas remiasi savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą.
41. Todėl toks susietų pasiūlymų draudimas, koks įtvirtintas Belgijos įstatyme, yra susijęs su prekybos sąlygomis Sprendimo Keck ir Mithouard prasme (1993 m. lapkričio 24 d. Sprendimas Keck ir Mithouard, C‑267/91 ir C‑268/91, Rink. p. I‑6097) ir todėl nėra toks, kad galėtų kliudyti laisvam prekių judėjimui, nes įvykdomos abi minėtame sprendime nustatytos sąlygos. Draudimas taikomas visiems prekybininkams, vykdantiems veiklą Belgijos teritorijoje, ir nacionalinių prekių prekybai turi tokį pat teisinį ir faktinį poveikį kaip ir prekių iš kitų valstybių narių prekybai. Galiausiai Prancūzijos vyriausybė nurodo, kad bet kuriuo atveju minėtas draudimas, viena vertus, yra pateisinamas visuomenės gerove, ypač vartotojų apsauga, ir sąžininga konkurencija ir, kita vertus, yra proporcingas atsižvelgiant į siekiamus tikslus, nes šiam draudimui numatyta daug išimčių.
42. Ispanijos vyriausybė mano, kad EB 49 straipsnis netaikytinas išimtinai nacionaliniu atveju kaip šis, kai visi elementai apsiriboja vienos valstybės narės teritorija. Ši byla yra susijusi su Belgijoje įsteigtomis įmonėmis, kurios teikia paslaugas Belgijos teritorijoje.
43. Sanoma, Portugalijos vyriausybė bei iš dalies Komisija preziumuoja, kad toks susietų pasiūlymų draudimas, koks numatytas Belgijos įstatymo 54 straipsnyje, pažeidžia EB 49 straipsnyje garantuojamą paslaugų teikimo laisvę.
44. Visų pirma Sanoma nurodo, kad jos teisė naudotis paslaugų teikimo laisve buvo pažeista, nes Belgijoje jai neleidžiama skatinti prekybos taip, kaip kitose valstybėse narėse, kurios leidžia susietus pasiūlymus (ypač Nyderlanduose ir Liuksemburge). Sanoma taip pat teigia, kad dėl tokio draudimo jos klientai Belgijoje negalėjo pasinaudoti nuolaidų kuponais, spausdinamais olandiškuose žurnaluose Flandrijos regione ir Nyderlanduose, kurie platinami ir visoje Belgijoje. Galiausiai Sanoma teigė, jog draudimas negali būti pateisinamas ir dėl to, kad direktyva siekiama visiškai suderinti. Bet kuriuo atveju toks draudimas nėra nei būtinas, nei proporcingas siekiant apsaugoti vartotojus ir užtikrinti sąžiningą konkurenciją.
45. Kita vertus, Komisija pateikia gana nevienareikšmišką atsakymą.
46. Komisija, nors ir pateikia panašių argumentų kaip Prancūzijos vyriausybė, mano, kad šioje byloje taikytina nuostata yra EB 28 straipsnis ir kad remiantis sprendimu Keck ir Mithouard nagrinėjamam susietų pasiūlymų draudimui ši nuostata netaikoma. Toliau Komisija teigia, kad nebūtina dėmesį skirti laisvės teikti paslaugas analizei, nes, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, Teisingumo Teismo praktikos prasme ši laisvė yra tik papildanti laisvą prekių judėjimą ir gali būti vertinama kartu (šiuo klausimu žr. 2002 m. sausio 22 d. Sprendimo Canal Satélite Digital , C‑390/99, Rink. p. I‑607, 31 punktą). Be to, Komisija nurodo, kad nacionalinio teismo vertinimas, pateikiamas prašyme priimti prejudicinį sprendimą, neapima galimų laisvės teikti paslaugas ribojimų.
47. Neatsižvelgdama į tai, Komisija vien prevenciškai tiria šį klausimą ir daro išvadą, kad susietų pasiūlymų draudimas akivaizdžiai riboja paslaugų teikimo laisvę ir toks ribojimas yra didesnis, nei būtina, siekiant vartotojų apsaugos ir sąžiningos konkurencijos tikslų.
VI – Teisinis vertinimas
A – Įvadinės pastabos
48. 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos priimta Direktyva 2005/29/EB siekiama sukurti vieningą teisinę aplinką nesąžiningai komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu reguliuoti. Remiantis direktyvos penkta konstatuojamąja dalimi, šis tikslas turi būti pasiektas suderinant sąžiningos prekybos taisykles Bendrijos valstybėse narėse, kad būtų pašalintos kliūtys vidaus rinkoje(5). Taigi šios direktyvos tikslas yra visiškas šios srities suderinimas Bendrijos lygmeniu(6).
49. Pagal Direktyvos 2005/29/EB 20 straipsnį ši direktyva įsigaliojo kitą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, t. y. 2005 m. birželio 12 dieną. Pagal jos 19 straipsnio 1 dalį valstybės narės turėjo perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę, priimdamos reikalingus įstatymus ir kitus teisės aktus, iki 2007 m. birželio 12 d., tačiau tam tikroms griežtesnėms nacionalinėms nuostatoms buvo numatytas papildomas šešerių metų pereinamasis laikotarpis. Tačiau šie įstatymai ir kiti teisės aktai turėjo būti pradėti taikyti tik nuo 2007 m. gruodžio 12 dienos.
50. Belgijos Karalystė formaliai įvykdė direktyvos įgyvendinimo reikalavimą priimdama 2007 m. liepos 5 d. Įstatymą, kuriuo pakeičiamas 1991 m. liepos 14 d. Įstatymas dėl komercinės veiklos ir vartotojų informavimo bei apsaugos(7) ir kuris įsigaliojo 2007 m. gruodžio 1 dieną. Tačiau savo prašymuose priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas remiasi ankstesne nacionalinės teisės nuostata, būtent Belgijos įstatymo 54 straipsniu, kuris galiojo dar prieš Direktyvos 2005/29/EB įsigaliojimą, ir aiškiai abejoja šios nuostatos suderinamumu su Bendrijos teise.
B – Prašymų priimti prejudicinius sprendimus priimtinumas
1. Tinkamas aiškinimo objektas
51. Pagal EB 234 straipsnyje įtvirtintą prejudicinių sprendimų procedūrą gali būti aiškinama tik Bendrijos teisės nuostata. Tokios nuostatos gali būti ir pirminė, ir antrinė teisė. Rechtbank van koophandel pateikti prejudiciniai klausimai laikytini tinkamais aiškinimo objektais, kiek jais prašoma Teisingumo Teismo pateikti EB 49 straipsnio ir Direktyvos 2005/29/EB išaiškinimą.
52. Manau, kad tai, jog Direktyvos 2005/29/EB įgyvendinimo terminas nebuvo pasibaigęs tuo metu, kai nacionalinis teismas priėmė sprendimą kreiptis į Teisingumo Teismą, nėra svarbu sprendžiant prašymų priimti prejudicinius sprendimus klausimą, nes bet kuriuo atveju 2005 m. birželio 12 d. Direktyva 2005/29/EB jau buvo įsigaliojusi ir todėl buvo valstybėms narėms teisiškai privalomas teisės aktas(8).
53. Pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismas yra kompetentingas priimti prejudicinį sprendimą dėl Bendrijos teisės aktų galiojimo ir aiškinimo, neatsižvelgiant į tai, ar jie taikomi tiesiogiai(9). Direktyva, kurios įgyvendinimo terminas dar nėra pasibaigęs, taip pat yra toks teisės aktas, todėl su ja susijęs klausimas gali būti pateiktas Teisingumo Teismui, jei toks prašymas priimti prejudicinį sprendimą atitinka kitus Teisingumo Teismo praktikoje nustatytus priimtinumo kriterijus(10).
2. Prejudicinių klausimų išsprendimo svarba
54. Vertinant prejudicinių klausimų išsprendimo svarbą, reikia priminti, jog EB 234 straipsniu įtvirtinta procedūra yra bendradarbiavimo tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų priemonė, kurią įgyvendinant pirmasis pateikia nacionaliniams teismams Bendrijos teisės aiškinimą, kurio šiems reikia bylai išspręsti(11).
55. Vykstant šiam bendradarbiavimui tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuriam tenka atsakomybė priimti sprendimą, atsižvelgdamas į bylos ypatumus, gali įvertinti tai, ar norint tinkamai išspręsti bylą būtina pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų tinkamumą. Todėl jei prejudiciniai klausimai yra susiję su Bendrijos teisės aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės turi priimti sprendimą(12).
56. Tačiau Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad išskirtinėmis aplinkybėmis, siekdamas patikrinti savo kompetenciją, jis turi įvertinti sąlygas, kuriomis nacionalinis teismas jam pateikė bylą. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti prejudicinį sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo tik tuo atveju, kai prašomas Bendrijos teisės aiškinimas yra akivaizdžiai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į pateiktus klausimus(13).
57. Tačiau VTB ir Ispanijos bei Belgijos vyriausybės nepateikė jokių svarių argumentų, kurie pagrįstų teiginį, jog Direktyvos 2005/29/EB aiškinimas nėra svarbus sprendimui pagrindinėje byloje priimti. Atvirkščiai, yra daug argumentų, pagrindžiančių prejudicinių klausimų išsprendimo svarbą.
58. Reikia konstatuoti, jog įvykiai, lėmę pagrindinį procesą, įvyko tik likus keliems mėnesiams iki direktyvos įgyvendinimo termino pabaigos 2007 m. gruodžio 12 dieną. Tuo metu nacionaliniai teisės aktai nebuvo keičiami ir nepanašu, kad Belgijos Karalystė būtų rengusis panaikinti bendrą susietų pasiūlymų draudimą, o tai, kaip liudija prašymai priimti prejudicinį sprendimą, buvo žinoma ir nacionaliniam teismui(14).
59. Galimo Belgijos įstatymo prieštaravimo Direktyvai 2005/29/EB atveju nacionalinis Belgijos teismas, kaip veikiantis Bendrijos teismas, kilus būtinybei, būtų įpareigotas netaikyti atitinkamų nacionalinės teisės nuostatų. Ši pareiga kyla iš Bendrijos teisės viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu(15), o ypač iš Teisingumo Teismo praktikoje pripažintos valstybių narių pareigos pagal EB 10 straipsnio 2 dalį ir EB 249 straipsnio 3 dalį imtis visų priemonių, būtinų minėtos direktyvos tikslui pasiekti.
60. Su šiuo įpareigojimu yra susijusi ir pareiga susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti pasiekti direktyvos tikslą. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, iš aukščiau minėtų Sutarties nuostatų, o kartu ir iš pačios nagrinėjamos direktyvos išplaukia, kad per direktyvai perkelti nustatytą terminą valstybės narės, kurioms ji skirta, negali priimti teisės aktų, kurie gali rimtai trukdyti pasiekti šioje direktyvoje nurodytą tikslą(16). Tokia pareiga susilaikyti taikoma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant pagal savo kompetenciją veikiančius teismus(17). Kai tai reikalinga, teismai turi įvertinti, ar iki direktyvos perkėlimo termino pabaigos priimti nacionalinės teisės aktai trukdo pasiekti direktyvos tikslą(18).
61. Atitinkamai sprendime Adelener(19) Teisingumo Teismas nusprendė, kad nuo direktyvos įsigaliojimo momento valstybių narių teismai privalo kiek įmanoma susilaikyti nuo tokio nacionalinės teisės aiškinimo, kuris, pasibaigus terminui, per kurį turi būti perkelta direktyva, galėtų rimtai sutrukdyti įgyvendinti šia direktyva siekiamą tikslą. Taip pat vertėtų atsižvelgti į tai, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką į direktyvos taikymo sritį patenka ne tik nacionalinės teisės nuostatos, kurios turi aiškų tikslą perkelti direktyvą, bet – nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos – ir anksčiau galiojusios nacionalinės teisės nuostatos, užtikrinančios nacionalinės teisės atitiktį šiai direktyvai(20).
62. Jei, kaip ir šiose bylose, nacionaliniam teismui kyla įtarimas, kad nacionalinis teisės aktas gali trukdyti pasiekti direktyvos, kuri netrukus pasibaigus perkėlimo terminui turi būti perkelta, siekiamą tikslą(21), jis privalo imtis būtinų priemonių net ir direktyvos įgyvendinimo stadijoje. Tokios priemonės iš esmės taip pat apima galimybę netaikyti direktyvai prieštaraujančios nacionalinės teisės, jei yra neįmanomas direktyvą atitinkantis esamų teisės aktų aiškinimas(22).
63. Tačiau Belgijos įstatymo 54 straipsnio netaikymas būtų reiškęs, kad nacionalinis teismas būtų greičiausiai turėjęs iš dalies atmesti VTB ir Galatea ieškinius Total ir Sanoma atžvilgiu.
64. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, pateiktų klausimų išsprendimo svarba negali būti ginčijama.
65. Taigi prašymai priimti prejudicinius sprendimus yra priimtini.
C – Belgijos įstatymo 54 straipsnio suderinamumas su Direktyva 2005/29/EB
66. Visų pirma reikia priminti, kad procese pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismas nėra kompetentingas spręsti dėl nacionalinės priemonės suderinamumo su Bendrijos teise. Tačiau jis vis dėlto gali suteikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Bendrijos teisės aiškinimo gaires, kurios šiam teismui padėtų įvertinti minėtą atitiktį, kad jis galėtų priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje(23).
67. Abiem prašymais priimti prejudicinį sprendimą siekiama išsiaiškinti, ar Direktyva 2005/29/EB draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas kaip Belgijos įstatymo 54 straipsnis. Dėl to pirmiausia turi būti įvertinta, ar tokiai nuostatai dėl jos reguliavimo objekto ratione materiae yra taikoma Direktyva 2005/29/EB.
1. „Komercinės veiklos“ sąvoka pagal Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio d punktą
68. Tai priklauso nuo atsakymo į klausimą, ar susieti pasiūlymai apskritai gali būti laikomi „komercine veikla“ pagal Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio d punktą. Šioje nuostatoje vartojama plati teisinė formuluotė „įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu“, kuri, mano nuomone, nekliudomai leidžia įtraukti susietų pasiūlymų sąvoką.
69. Susieti pasiūlymai grindžiami dviejų skirtingų produktų ar paslaugų susiejimu į vieną pardavimo vienetą. Taigi susietas pasiūlymas egzistuoja tik tuomet, kai tokio derinio komponentai yra du ar daugiau skirtingų produktų. Pagrindiniai bruožai, leidžiantys atskirti įvairias tokių derinių formas, yra susiejimo pobūdis, t. y. tam tikros sąlygos, pagal kurias pardavėjai suformuoja ir pateikia į rinką susietus pasiūlymus(24). Verslo vadybos prasme susieti pasiūlymai yra kainodaros ir komunikacijos strategijos priemonė, o tai yra du svarbiausi rinkodaros elementai. Kadangi rinkos, kuriose nebūtų konkurencijos, yra retos, reklamos užsakovai beveik visuomet privalo konkuruoti su kitais pardavėjais, rinkos subjektai yra priversti išsiskirti iš konkurencinės aplinkos, kurti pasiūlymus, kurie ne tik būtų įdomūs, bet ir stipriai trauktų tikslinius klientus. Susieti pasiūlymai dėl savo išskirtinio skirtingų produktų ar paslaugų derinio viename pasiūlyme bei dėl tokiu deriniu sukuriamo realaus ar tariamo pigumo, turėtų skatinti klientus pirkti. Kitaip tariant, jie skirti klientams pritraukti ir naujoms įmonės verslo galimybėms padidinti(25).
70. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą susietų pasiūlymų funkciją ir tai, kaip vartotojas įprastai su jais susiduria, logiška būtų juos apibrėžti kaip prekybininko veiksmus ar komercinius pranešimus, įskaitant reklamą ir rinkodarą, kurie yra tiesiogiai susiję su produkto pirkimo skatinimu arba pardavimu. Todėl jie iš esmės atitinka komercinės veiklos sąvoką Direktyvos 2005/29/EB 2 straipsnio d punkto prasme. Taigi Belgijos įstatymo 54 straipsnyje reglamentuojami susieti pasiūlymai patenka į Direktyvos 2005/29/EB taikymo sritį.
2. Direktyvos 2005/29/EB taikymo apimtis ratione personae
71. Tas pats pasakytina ir apie Direktyvos 2005/29/EB taikymo apimtį ratione personae. Nors ši direktyva tiesiogiai siekia apsaugoti vartotojus, vien dėl to teisėtų konkurentų ekonominiai interesai nėra mažiau ginami.
72. Tai visų pirma išplaukia iš Direktyvos 2005/29/EB 6 ir ypač iš jos 8 konstatuojamųjų dalių, iš kurių matyti, kad Direktyva 2005/29/EB netiesiogiai taip pat gina įmones nuo jų konkurentų, kurie nesilaiko direktyvos taisyklių, ir taip jos reguliuojamoje sferoje garantuoja sąžiningą konkurenciją(26).
3. Abiejų teisės aktų struktūros analizė
73. Siekiant nustatyti, ar Direktyva 2005/29/EB draudžia tokias nacionalinės teisės nuostatas kaip Belgijos įstatymo 54 straipsnis, būtina išanalizuoti ir palyginti abu teisės aktus pagal jų norminius tikslus ir reguliacinę struktūrą.
a) Direktyvos 2005/29/EB nuostatos
i) Visiškas ir maksimalus nacionalinių nuostatų suderinimas kaip direktyvos tikslas
74. Kaip minėta pradžioje(27), Direktyva 2005/29/EB siekiama visiško valstybių narių teisės aktų suderinimo nesąžiningos komercinės veiklos srityje. Be to, priešingai nei ankstesnėmis konkrečių sektorių teisinėmis priemonėmis dėl vartotojų apsaugos teisės aktų suderinimo, šia direktyva siekiama ne minimalaus suderinimo, bet maksimalaus nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimo, kuris, išskyrus tam tikras išimtis, draudžia valstybėms narėms palikti galioti arba priimti griežtesnes nuostatas(28). Tokia išvada darytina iš direktyvos aiškinimo ir jos preambulės, taip pat bendrųjų direktyvos nuostatų.
75. Viena vertus, tai išplaukia iš jos 11 konstatuojamosios dalies, pagal kurią nacionalinių teisės aktų suderinimu, remiantis šia direktyva, siekiama sukurti bendrą aukštą vartotojų apsaugos lygį. Kita vertus, 12 konstatuojamoje dalyje nurodoma, kad tiek vartotojams, tiek įmonėms turi būti suteikta galimybė remtis viena reglamentavimo struktūra, pagrįsta aiškiai apibrėžtomis teisinėmis koncepcijomis, reglamentuojančiomis visus nesąžiningos komercinės veiklos aspektus Europos Sąjungoje. Teisės aktų derinimo metodas minimas ir Direktyvos 2005/29/EB 1 straipsnyje, iš kurio išplaukia, kad direktyvos tikslas yra padėti pagerinti vartotojų apsaugos lygį bei vidaus rinkos veikimą.
76. Siekis nuosekliai ir maksimaliai Bendrijos lygiu sureguliuoti visuomeninius santykius, apibrėžtus direktyvoje, pakartotinai pabrėžiamas 14 ir 15 konstatuojamosiose dalyse, kuriose aiškiai kalbama apie visišką suderinimą. Be to, tokia išvada išplaukia ir iš Direktyvos 2005/29/EB 4 straipsnyje numatytos vidaus rinkos klauzulės, pagal kurią valstybės narės dėl su šia direktyva suderintomis sritimis susijusių priežasčių negali apriboti laisvės teikti paslaugas ir laisvo prekių judėjimo.
77. Kaip išimtis Direktyvos 2005/29/EB 3 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šešerių metų laikotarpiu, prasidedančiu nuo 2007 m. birželio 12 d., valstybės narės šia direktyva suderintoje srityje gali toliau taikyti nacionalines nuostatas, kurios yra labiau ribojančios arba griežtesnės nei ši direktyva. Tačiau šis nukrypimas galimas tik toms nacionalinės teisės nuostatoms, kuriomis įgyvendinamos direktyvos, kuriose numatytos minimalaus suderinimo sąlygos(29). Dar viena visiško suderinimo išimtis numatyta 3 straipsnio 9 dalyje, susijusioje su finansinėmis paslaugomis Direktyvos 2002/65/EB prasme ir su nekilnojamuoju turtu.
ii) Direktyvos 2005/29 norminė struktūra
78. Direktyvos 2005/29/EB esmė yra 5 straipsnio 1 dalies bendroji nuostata, kuri nustato nesąžiningos komercinės veiklos draudimą. Kokia veikla konkrečiu atveju yra „nesąžininga“, paaiškinama 5 straipsnio 2 dalyje. Remiantis šia nuostata, komercinė veikla yra nesąžininga, jei ji, viena vertus, prieštarauja „profesinio atidumo“ reikalavimams ir, kita vertus, gali „reikšmingai paveikti“ vidutinio vartotojo ekonominį elgesį. Pagal 5 straipsnio 4 dalį nesąžininga komercinė veikla visų pirma yra ta, kuri yra klaidinanti (6 ir 7 straipsnis) arba agresyvi (8 ir 9 straipsnis). 5 straipsnio 5 dalyje daroma nuoroda į direktyvos I priedą ir jame minimas komercinės veiklos rūšis, kurios „visais atvejais laikomos nesąžiningomis“. Tas sąrašas galioja visose valstybėse narėse ir jį galima keisti tik peržiūrint direktyvą.
79. Taigi taikant teisę nacionaliniuose teismuose ir administracinėse institucijose pirmiausia turi būti atsižvelgiama į I priede pateikiamą 31 nesąžiningos komercinės veiklos rūšių sąrašą. Jei komercinę veiklą galima priskirti prie vieno iš sąraše nurodytų atvejų, ji turi būti draudžiama; toks draudimas nepriklauso, pavyzdžiui, nuo tolesnio jos poveikio tyrimo. Jei konkretus atvejis nepatenka į šį draudžiamų veiklų sąrašą, būtina įvertinti, ar nėra tenkinamas vienas iš dviejų – klaidinančios ar agresyvios veiklos – bendroje nuostatoje numatytų kriterijų . Tik tuomet, jei šie kriterijai netenkinami, tiesiogiai taikoma bendroji nuostata, numatyta Direktyvos 2005/29/EB 5 straipsnio 1 dalyje(30).
b) Belgijos įstatymo nuostatos
80. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, kiekviena valstybė narė, kuriai skirta direktyva, savo vidaus teisės sistemoje privalo imtis visų reikalingų priemonių direktyvos veiksmingumui siektino tikslo atžvilgiu užtikrinti(31). Tai apima nacionalinio įstatymų leidėjo pareigą tinkamai perkelti atitinkamą direktyvą į nacionalinę teisę(32).
81. Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad Belgijos įstatymo reguliacinė struktūra yra kitokia nei Direktyvos 2005/29/EB, nes Belgijos įstatymo 54 straipsnis numato visišką, direktyvoje neįtvirtintą susietų pasiūlymų draudimą. Priešingai nei Belgijos įstatymas, direktyva numato komercinės veiklos sąžiningumo prezumpciją tol, kol neįvykdomi detaliai apibrėžti teisiniai reikalavimai jai uždrausti(33). Taigi joje vadovaujamasi priešingu požiūriu, palankiu prekybininko verslo laisvei, kuris iš esmės atitinka teisinį principą in dubio pro libertate(34).
82. Kadangi susieti pasiūlymai neįtraukiami į I priede pateikiamą nesąžiningų komercinių veiklų, kurios laikomos nesąžiningomis visais atvejais, sąrašą, jie iš esmės gali būti draudžiami tik tuo atveju, jei jie laikytini nesąžininga komercine veikla, pavyzdžiui, dėl to, kad yra klaidinantys ar agresyvūs Direktyvos 2005/29/EB prasme. Išskyrus šiuos atvejus, pagal Direktyvą 2005/29/EB komercinė veikla gali būti draudžiama tik tuomet, jei ji laikytina nesąžininga, nes prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams arba iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.
83. Tačiau ar tai taikytina susietiems pasiūlymams, negali būti nustatyta visais atvejais, bet, kaip pabrėžia pati Belgijos vyriausybė(35), tokioje situacijoje reikia vertinti kiekvieną konkrečią komercinę praktiką. Be to, kaip matyti iš Direktyvos 2005/29/EB 17 konstatuojamos dalies, tais atvejais, kai komercinė veikla nepatenka į I priede pateikiamą komercinių veiklų sąrašą, ir Bendrijos teisės aktų leidėjai pripažįsta būtinybę konkrečiai vertinti kiekvieną komercinę veiklą pagal direktyvos 5–9 straipsnio nuostatas(36).
84. Belgijos vyriausybė teigia, kad pats nacionalinis įstatymų leidėjas, Belgijos įstatymo 55–57 straipsniuose numatydamas tam tikrų išimčių, atliko tokį įvertinimą. Tačiau šiam argumentui galima paprieštarauti: nors šios išimtys iš tiesų apriboja Belgijos įstatymo 54 straipsnyje numatytą visišką draudimą, tai nekeičia fakto, kad nurodytos išimtys sudaro baigtinį leidžiamų komercinių veiklų sąrašą, kuris neleidžia papildomų, verslo laisvei palankių išimčių. Belgijos nuostata pagal savo pobūdį yra iš esmės statiška ir, siekiant ją suderinti su direktyvos reikalavimais, gali būti keičiama tik keičiant Belgijos įstatymą.
85. Šis visiškas draudimas galiausiai lemtų Direktyvoje 2005/29 numatyto nesąžiningos konkurencijos teisės liberalumo paneigimą, nes draudimas taptų taisykle, o ekonominė laisvė – išimtimi. Teisiniu požiūriu Belgijos įstatymo 54 straipsnyje numatytas draudimas, nepaisant šiame įstatyme nustatytų išimčių, lemtų I priede įtvirtintų draudžiamų komercinių veiklų katalogo išplėtimą, kurio neįmanoma nepastebėti, o tai valstybėms narėms vis dėlto yra draudžiama atsižvelgiant į Direktyvoje 2005/29 įtvirtintą visišką ir maksimalų suderinimą(37).
86. Todėl Belgijos įstatymo 54 straipsnis, nepaisant 55–57 straipsniuose numatytų išimčių, pagal savo reguliacinę struktūrą yra akivaizdžiai labiau ribojantis ir mažiau lankstus nei Direktyva 2005/29, kurioje nesąžiningumo kriterijų reikalaujama įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju(38).
87. Kaip teisingai nurodo Komisija, komercinės veiklos sąžiningumo įvertinimo pagal konkrečias aplinkybes, ypač atsižvelgiant į tokios veiklos poveikį vidutinio vartotojo ekonominiam elgesiui, pareigą Bendrijos teisės aktų leidėjas perkelia nacionaliniams teismams ir administracinėms institucijoms. Tai aiškiai nurodoma ir direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje(39). Remiantis direktyvos 11 ir 12 straipsniais, nacionaliniai teismai ir administracinės institucijos, nacionaliniame lygmenyje sukūrus sankcijų sistemą, turi užtikrinti šios direktyvos laikymąsi(40). Tačiau kai Belgijos įstatymų leidėjas įstatymu nustato išimtinai leidžiamas komercines veiklas ir teisės aiškinimo bei taikymo institucijoms, kurios taip pat yra Direktyvos 2005/29 adresatai, nepalieka jokios vertinimo laisvės, yra pažeidžiamas veiksmingo direktyvos įgyvendinimo valstybėse narėse tikslas(41).
88. Apibendrinant reikia konstatuoti, kad tokia nacionalinė nuostata kaip Belgijos įstatymo 54 straipsnis, kuris nustato visišką susietų pasiūlymų draudimą, nenumatydamas galimybės atsižvelgti į konkretaus atvejo aplinkybes, savo esme yra labiau ribojanti ir griežtesnė nei Direktyvos 2005/29 nuostatos(42).
89. Šiame kontekste reikia nurodyti, jog Belgijos įstatymo 54 straipsnis yra susijęs su sritimi, kuriai taikomas visiškas suderinimas ir kuriai negalioja Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 5 dalyje numatytos pereinamosios nuostatos. Bet kokiu atveju nematyti, kokia apimtimi Belgijos įstatymo 54 straipsniu turėjo būti įgyvendinamos jame minimos direktyvos(43). Apie tai nekalbėjo ir Belgijos vyriausybė. Netaikoma ir Direktyvos 2005/29 3 straipsnio 9 dalyje numatyta išimtis.
4. Dėl Komisijos pasiūlymo dėl pardavimo skatinimo vidaus rinkoje reglamento atšaukimo
90. Kyla klausimas, kokių pasekmių teisės aiškinimui nagrinėjamu atveju turi Komisijos pasiūlymo dėl pardavimo skatinimo vidaus rinkoje reglamento atšaukimas. Belgijos vyriausybė, palaikoma Prancūzijos vyriausybės, iš esmės remiasi tuo, jog ji manė, kad šio reglamento reguliavimo objektas, be kita ko, apima ir susietus pasiūlymus. Jos nuomone, Komisijos pasiūlymo atšaukimas neleidžia daryti išvados, kad Direktyvos 2005/29 taikymo sritis ratione materiae nuo šiol gali apimti ir susietus pasiūlymus.
91. Mano nuomone, Belgijos vyriausybė negali sėkmingai remtis teisėtais lūkesčiais, ypač atsižvelgiant į tai, kad šie lūkesčiai siejami tik su Bendrijos teisės normos pasiūlymu, kuris niekada neįsigaliojo. Kaip paaiškina pati Belgijos vyriausybė, reglamento ir Direktyvos 2005/29 priėmimo procedūros iš dalies vyko tuo pat metu. Kaip konstitucinė Taryboje atstovaujamos valstybės narės atstovė, Belgijos vyriausybė aktyviai dalyvavo abiejose teisėkūros procedūrose ir todėl buvo nuolat informuota apie šių procedūrų eigą. Taigi ji negali remtis nežinojimu apie jų eigą(44).
92. Teisingumo Teismas pabrėžė ypatingą Taryboje atstovaujamos valstybės narės vyriausybės atsakomybę įgyvendinant direktyvas. Teismas priėjo prie išvados, jog dėl to, kad valstybės narės dalyvauja parengiamuosiuose direktyvų priėmimo darbuose, jos turi galėti per nustatytą terminą parengti joms įgyvendinti reikalingus įstatymus(45).
93. Todėl vėliausiai Komisijos pasiūlymo(46) atšaukimo momentu Belgijos vyriausybė turėjo patikrinti, kokia apimtimi Direktyvos 2005/29 taikymo sritis ratione materiae apimtų anksčiau planuotame reglamente numatytas sritis. Tokio patikrinimo būtinybė buvo akivaizdi, ypač atsižvelgiant į tai, kad Direktyva 2005/29 pagal savo pirminę koncepciją buvo skirta, viena vertus, bendroms, papildančioms teisės taisyklėms Bendrijos vartotojų teisės srityje nustatyti ir, kita vertus, valstybių narių nesąžiningos komercinės veiklos taisyklėms visiškai suderinti(47). Turint omenyje tai, kad reglamento pasiūlymas buvo atšauktas tuo momentu, kai dar nebuvo pasibaigęs Direktyvos 2005/29 įgyvendinimo perkėlimo terminas, Belgijos įstatymų leidėjas privalėjo atsižvelgti į šią aplinkybę derindamas nacionalinę teisę.
94. Taigi šį argumentą reikia atmesti.
5. Išvada
95. Remiantis pirmiau išdėstytais motyvais, prieinu prie išvados, kad Direktyva 2005/29/EB draudžia tokią nacionalinės teisės nuostatą kaip Belgijos įstatymo 54 straipsnis.
D – Belgijos įstatymo 54 straipsnio suderinamumas su pagrindinėmis laisvėmis
96. Prašymu priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑299/07 toliau siekiama, kad būtų nustatyta, ar EB 49 straipsnis draudžia tokią nacionalinės teisės nuostatą kaip Belgijos įstatymo 54 straipsnis.
97. Nors su byla C‑261/07 susijusiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą tiesiogiai neprašoma išaiškinti EB 49 straipsnį, šį prašymą pateikęs teismas apie šią problemą aiškiai kalba grįsdamas savo sprendimą kreiptis į Teisingumo Teismą. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas turi pateikti nacionaliniam teismui visapusišką Bendrijos teisės aiškinimą, kuris būtų naudingas priimant sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje, neatsižvelgiant į tai, ar jis apie tai užsimena savo pateiktuose klausimuose(48). Atsižvelgiant į pasekmes, kurių prejudicinis sprendimas sukels Belgijos teisinei sistemai, man atrodo būtina aptarti EB 49 straipsnį ir nagrinėjant bylą C‑261/07.
98. Tačiau visų pirma reikia išsiaiškinti, ar EB sutarties nuostatos apskritai gali būti vertinimo kriterijumi ir kokios pagrindinės laisvės, prireikus, būtų taikytinos konkrečiu atveju.
1. Pagrindinės laisvės kaip vertinimo kriterijus
99. Nors pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką tuo atveju, kai tam tikros srities reglamentavimas yra suderintas Bendrijos lygiu, nacionaliniai teisės aktai šioje srityje turi būti vertinami atsižvelgiant į tokį suderinimo aktą, o ne į EB sutarties nuostatas(49), reikia prisiminti, kaip teisingai nurodo Komisija, jog valstybės narės Direktyvą 2005/29 turėjo įgyvendinti vėliausiai iki 2007 m. gruodžio 12 dienos(50). Kaip jau minėta, nacionalinis teismas turėjo patikrinti, ar siekiant užtikrinti direktyvos tikslo pasiekimą buvo būtina nacionalinę teisę aiškinti atsižvelgiant į direktyvą dar iki jos įgyvendinimo termino pabaigos. Tačiau ši problema nekilo neperkeliamų į nacionalinę teisę, tiesiogiai taikomų EB sutarties pagrindinių laisvių nuostatų atžvilgiu, todėl iš esmės dėl jų taikymo nekilo abejonių. Dėl šios priežasties manau, jog EB sutarties nuostatos, bent jau kiek tai susiję su aptariama pagrindine byla, gali būti laikomos vertinimo kriterijumi, kaip ir Direktyva 2005/29.
2. Pagrindinių laisvių taikymo sritis
100. Rechtbank van koophandel te Antwerpen savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑299/07 tikrina ginčijamų nacionalinės teisės nuostatų atitiktį Bendrijos teisei pirminės teisės nuostatų, susijusių su paslaugų teikimo ir prekių judėjimo laisve, kontekste. Tai darydamas jis didžiausią dėmesį skiria EB 28 straipsniui. Belgijos ir Prancūzijos vyriausybės bei Komisija nurodo šį straipsnį grįsdamos savo teiginį, kad esminis klausimas abiejose bylose kyla dėl prekių judėjimo, o ne dėl paslaugų teikimo laisvės.
a) Paslaugų teikimo laisvė
101. Paslaugomis pagal EB 50 straipsnį yra laikomos paslaugos, kurios paprastai teikiamos už atlygį. Sanoma teigia teikianti atlygintinas rinkodaros ir reklamos paslaugas, t. y. parduodanti įvairius žurnalus, įskaitant žurnalą „Flair“, kelete ES valstybių narių, pavyzdžiui, Nyderlanduose, Belgijoje ir Liuksemburge. Šioms paslaugoms priskiriamas ir pagrindinės bylos kontekste aptariamas pranešimas apie specialų pasiūlymą minėtame žurnale. Taigi tai galima suprasti kaip paslaugą EB 50 straipsnio prasme.
102. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑261/07 taip pat matyti, jog Total savo klientams siūlo nemokamas avarinės pagalbos paslaugas, tačiau šias paslaugas teikia trečiasis asmuo, t. y. įmonė Touring. Nors nežinomos jokios šių dviejų įmonių sutartinių santykių detalės, galima preziumuoti, jog Touring teikia Total atlygintinas paslaugas.
b) Prekių judėjimo laisvė
103. Vis dėlto vartotojo požiūriu, o tai, mano nuomone, yra aktualu šiuo atveju, žurnalo pirkimas, susietas su specialiu pasiūlymu, kaip matyti byloje C‑299/07, yra naudojimasis preke, o ne paslauga, todėl galima kalbėti apie prekių judėjimo laisvės taikymą materialiąja prasme.
104. Tas pats pasakytina ir apie bylos C‑261/07 faktines aplinkybes, kurios visų pirma yra susijusios su degalų, t. y. prekės, įsigijimu. Nors vartotojo naudai su Total susijusi Touring suteikia nemokamas avarinės pagalbos paslaugas, jis neperka prekės vien tam, kad pasinaudotų su šia preke susieta paslauga. Atvirkščiai, šios paslaugos, atsižvelgiant į susietų pasiūlymų paskirtį, turi sukelti potraukį pirkti(51).
105. Todėl abi pagrindinės laisvės yra taikytinos.
c) Paslaugų teikimo laisvės ir prekių judėjimo laisvės santykis
106. Kyla klausimas, koks yra šių esminių laisvių santykis. Iš Belgijos ir Prancūzijos vyriausybių teiginių reikia suprasti, kad, jų nuomone, prekių judėjimo laisvė turi viršenybę paslaugų judėjimo laisvės atžvilgiu.
107. Jeigu nacionalinė priemonė riboja tiek laisvą prekių, tiek ir paslaugų judėjimą, Teisingumo Teismas tai iš esmės tikrina tik vienos iš šių dviejų laisvių požiūriu, jei paaiškėja, jog konkrečiu atveju viena iš jų yra visiškai antrinė kitos atžvilgiu ir gali nuo jos priklausyti(52). Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad paslaugų teikimo laisvė pagal EB 50 straipsnį prekių judėjimo laisvės atžvilgiu yra papildoma.
108. Tačiau nagrinėjamose bylose paslaugų teikimo laisvė negali paprasčiausiai priklausyti nuo prekių judėjimo laisvės. Prekių judėjimo ir paslaugų judėjimo laisvės atribojimas, kaip siūlo Belgijos ir Prancūzijos vyriausybės, galimas tik vadinamųjų „mišrių paslaugų“ atveju esant tam pačiam paslaugų santykiui(53).
109. Kaip teisingai pažymėjo Komisija(54), abi pagrindinės laisvės yra susijusios su skirtingais teisiniais santykiais – viena vertus, su santykiais tarp įmonių, kita vertus, su santykiais tarp įmonių ir vartotojų, todėl nei viena šių laisvių negali būti laikoma antrine kitos atžvilgiu. Taigi Belgijos įstatymo 54 straipsnio atitiktį Bendrijos teisei reikia tikrinti abiejų pagrindinių teisių kontekste.
3. Pagrindinių teisių ribojimas
a) Prekių judėjimo laisvė
i) Lygiaverčio poveikio priemonės
– Dassonville taisyklė
110. Prekių judėjimo laisvė visų pirma užtikrinama kiekybinių importo apribojimų bei visų lygiaverčio poveikio priemonių tarp Europos bendrijos valstybių narių draudimu pagal EB 28 straipsnį.
111. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, EB 28 straipsnyje numatytas lygiaverčio poveikio priemonių draudimas apima bet kokius valstybių narių teisės aktus, galinčius tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai sudaryti kliūčių prekybai Bendrijos viduje(55). Net jei nacionaline priemone nesiekiama reguliuoti prekybos tarp valstybių narių judėjimo, pagrindinis dėmesys skiriamas tokios priemonės poveikiui prekybai Bendrijos viduje, neatsižvelgiant į tai, ar toks poveikis yra faktinis ar potencialus(56). Be to, pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką pakanka ir potencialaus poveikio prekybai Bendrijos viduje, kad konkrečiu atveju būtų konstatuota tarpvalstybinė situacija(57).
112. Sprendime Oosthoek’s Uitgeversmaatschappij(58) Teisingumo Teismas pripažino prekių judėjimo laisvės ribojimą nagrinėdamas Nyderlanduose taikytą nemokamų dovanų draudimą. Tuo metu jis laikėsi nuomonės, kad teisės nuostata, kuri riboja ar draudžia tam tikras reklamos formas ir pardavimo skatinimo metodus (nors ji tiesiogiai nereglamentuoja importo), gali apriboti importo apimtį, nes jis sumažina importuotų gaminių pardavimo galimybes. Negalima paneigti, jog susijusių įmonių atžvilgiu taikomas spaudimas atskirose valstybėse narėse naudotis skirtingomis reklamos ir pardavimo skatinimo sistemomis arba atsisakyti sistemos, kurią jos laiko ypatingai veiksminga, gali būti pripažintas importo ribojimu net ir tada, kai remiantis tokia teisės nuostata neišskiriami nacionaliniai ir importuoti gaminiai.
113. Čia aš įžvelgiu tam tikrą panašumą su bylos C‑299/07 faktinėmis aplinkybėmis. Toks susietų pasiūlymų draudimas, koks numatytas Belgijos įstatyme, nepaisant to, kad šis įstatymas tiesiogiai nereguliuoja importo operacijų, galbūt gali labiau apsunkinti įmonėms tam tikrų prekių pardavimą Belgijoje nei kitose valstybėse narėse, kuriose susieti pasiūlymai leidžiami. Tokia situacija, pavyzdžiui, susiklosto Sanoma, įmonei, kurios pagrindinė buveinė Suomijoje ir kuri, kaip pati teigia, savo žurnaluose teikia įvairių prekybininkų susietų pasiūlymų tarpininkavimo paslaugas, be kita ko, Suomijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge, kuriuose nėra aptariamo draudimo. Tačiau toks draudimas lemia, kad Sanoma tokius žurnalus Belgijoje gali parduoti tik tada, kai ji įsitikina, jog laikomasi Belgijos įstatymo nuostatų.
114. Tad bent jau pagal plačią lygiaverčio poveikio priemonių sampratą EB 28 straipsnio prasme galima konstatuoti laisvo prekių judėjimo apribojimą.
– Prekybos sąlygos
115. Tačiau Teisingumo Teismas sprendime Keck ir Mithouard(59) išaiškino, kad tam tikras prekybos sąlygas ribojančios ar draudžiančios nacionalinės nuostatos, kurios, viena vertus, taikomos visiems atitinkamiems ūkio subjektams, savo veiklą vykdantiems nacionalinėje teritorijoje, ir, antra vertus, daro tokį patį teisinį ir faktinį poveikį nacionalinių prekių ir prekių iš kitų valstybių narių prekybai, negali riboti valstybių narių tarpusavio prekybos.
116. Valstybių narių taikomas susietų pasiūlymų draudimas nėra produktui taikoma taisyklė, nes ji nereguliuoja produkto aprašymo, formos, matmenų, svorio, sudėties, pateikimo, ženklinimo ar pakuotės(60). Atvirkščiai, čia kalbama apie prekybai taikomą taisyklę, kuria uždraudžiami tam tikri pardavimui skatinti skirti rinkodaros metodai(61), ir todėl apie prekybos sąlygas teismų praktikos prasme.
117. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą(62) galiausiai matyti, jog draudimas siūlyti susietus sandorius Belgijoje vienodai galioja tiek vietiniams, tiek ir užsienio verslininkams.
ii) Tarpinė išvada
118. Iš visa to, kas pasakyta, prieinu prie išvados, kad Belgijos įstatymo 54 straipsnyje numatytas susietų pasiūlymų draudimas negali būti laikomas lygiaverčio poveikio priemone EB 28 straipsnio prasme.
119. Todėl tokia valstybės narės taisyklė neprieštarauja EB 28 straipsniui.
b) Paslaugų teikimo laisvė
120. Pagal EB 49 straipsnį reikalaujama panaikinti ne tik bet kokią kitoje valstybėje narėje įsisteigusių paslaugų teikėjų diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir bet kokį apribojimą, net jeigu jis vienodai taikomas tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, kai šis apribojimas draudžia paslaugų teikėjo, įsisteigusio kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia panašias paslaugas, veiklą, trukdo jai ar daro ją mažiau patrauklią(63).
121. Dėl Belgijos įstatymo 54 straipsnyje įtvirtinto ginčijamo draudimo tokioms įmonėms kaip Sanoma tampa sunkiau teikti kitoms įmonėms reklamos paslaugas, kurios pagal šiose įstatymų galios nuostatose įtvirtintą teisinį apibrėžimą priskirtinos prie susietų pasiūlymų. Kaip jau nurodyta(64), Sanoma praktiškai būtų priversta kiekvieną reklamos priemonę tikrinti pagal tai, ar ji atitinka Belgijos įstatymo nuostatas, nors toks reikalavimas neegzistuoja kitose pardavimo šalyse, kuriose tokio draudimo nėra. Šis reikalavimas tikrai gali tam tikrų bendrų Sanoma ir jos verslo partnerių pasiūlymus, kurie, be kita ko, yra skirti ir į Belgijos skaitytojams, padaryti mažiau patrauklius. Todėl konstatuojamas paslaugų teikimo laisvės apribojimas.
122. Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, EB 49 straipsnis netaikomas veiklai, kuri visiškai nepasižymi valstybės narės sienų peržengimu(65). Reikia konstatuoti, kad, priešingai nei byloje C‑299/07, byloje C‑261/07 nėra tarpvalstybinės situacijos, ypač atsižvelgiant į tai, jog tiek Total, tiek Touring buveinės yra Belgijoje. Tačiau ši aplinkybė, mano nuomone, neužkerta kelio EB 49 straipsnio taikymui, nes Teisingumo Teismo praktikoje yra pripažinta, jog EB 49 straipsnis visada taikomas tuomet, kai paslaugos teikėjas savo paslaugas siūlo kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis yra įsisteigęs, neatsižvelgiant į šių paslaugų gavėjų įsisteigimo vietą(66). Kaip Total aiškina savo ieškinyje, Total Assistance pasiūlymas galioja daugiau nei 35 Europos šalyse. Tai, kad Touring avarinės pagalbos paslaugas Total klientams teikia ir už Belgijos ribų, jis teikia Total, kaip sutarties šaliai, tarpvalstybinio pobūdžio paslaugas EB 49 straipsnio prasme.
123. Bendras susietų pasiūlymų draudimas, kuriuo draudžiamas avarinės pagalbos paslaugų teikimo susiejimas su degalų pirkimu nenumatant galimybės tikrinti atskiro atvejo aplinkybių, neabejotinai gali visam laikui užkirsti kelią aptarto tipo paslaugų teikimui. Todėl tai laikytina paslaugų teikimo laisvės apribojimu(67).
4. Pateisinimas
124. Iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, jog dėl to, kad laisvė teikti paslaugas yra vienas iš pagrindinių Bendrijos principų(68), šios laisvės apribojimas leistinas tik tuo atveju, jei šiuo apribojimu siekiama Sutartį atitinkančio teisėto tikslo ir jei jis yra grindžiamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, su sąlyga, kad šis apribojimas yra tinkamas nagrinėjamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti(69).
a) Vartotojų apsauga kaip privalomasis bendrojo intereso pagrindas
125. Ginčijamos nacionalinės taisyklės reguliavimo tikslas, kaip matyti ir iš įstatymo pavadinimo, yra vartotojų apsauga. Vartotojų apsauga teismų praktikoje yra pripažinta privalomuoju bendrojo intereso pagrindu, kuris gali pateisinti paslaugų teikimo laisvės apribojimą(70).
b) Visiško susietų pasiūlymų draudimo tinkamumas
126. Jau minėtame sprendime Oosthoek’s Uitgeversmaatschappij(71) Teisingumo Teismas konstatavo, jog pasiūlymas suteikti nemokamą dovaną, kaip pardavimo skatinimo priemonė, gali suklaidinti vartotojus dėl tikrųjų produkto kainų ir iškreipti su šia paslauga susijusios konkurencijos sąlygas. Todėl jis pripažino, kad taisyklė, kuri riboja ar apskritai uždraudžia tokio tipo prekybinę veiklą, gali prisidėti prie vartotojų apsaugos ir sąžiningos prekybos.
127. Nors pagal apibrėžimą susieti pasiūlymai negali būti prilyginti nemokamai dovanai(72), neskaidrus susietas pasiūlymas taip pat gali suklaidinti vartotojus dėl tikrojo reklamuojamos prekių ar paslaugų kombinacijos turinio ar tikrųjų šios kombinacijos savybių. Didesnė suklaidinimo rizika egzistuoja ypač tada, kai reklamuotojas nuslepia esminę informaciją arba ją pateikia neaiškiai, nesuprantamai ar nevienareikšmiškai. Jei dėl šios priežasties vartotojas konkrečiu atveju įgyja klaidingą supratimą apie susieto pasiūlymo kainą, jo savybes ar susietų produktų vertę, iš jo atimama galimybė palyginti šio pasiūlymo kainos ir kokybės santykį su atitinkamais kitų prekybininkų pasiūlymais(73). Todėl visiškas susietų pasiūlymų draudimas gali pašalinti šią vartotojams kylančią grėsmę.
c) Būtinumas ir (arba) proporcingumas
128. Tačiau, mano nuomone, visiškas susietų pasiūlymų draudimas viršija tai, kas būtina vartotojų apsaugos tikslui pasiekti.
129. Aš sutinku su Komisija dėl to, kad ši apsauga gali būti užtikrinta lankstesniu ir labiau diferencijuotu mechanizmu, kuris uždraustų tik tokius susietus pasiūlymus, kurie, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, būtų vertinami kaip klaidinantys arba agresyvūs arba kurie reikšmingai paveiktų ar galėtų paveikti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį. Direktyva 2005/29 yra tokio mechanizmo pavyzdys.
130. Diferencijuotas vertinimas dar labiau būtinas, kaip jau nurodyta, dėl to, kad ne kiekvienas susietas pasiūlymas gali būti apibūdintas kaip nesąžininga komercinė veikla(74). Todėl proporcingumo principą gali atitikti tik tokia taisyklė, kuri kiek įmanoma labiau užtikrina paslaugų judėjimo laisvę ir kuri žalingą komercinę veiklą draudžia tik vartotojų apsaugos tikslais. Tačiau tokiam liberaliam vertinimui prieštarauja Belgijos įstatymo 54 straipsnyje numatyta taisyklė, kai ji nustato visišką susietų pasiūlymų draudimą ir leidžia tik baigtiniame sąraše nurodytų pasiūlymų tipus(75).
131. Taigi laisvės teikti paslaugas ribojimas yra neproporcingas.
5. Tarpinė išvada
132. Todėl EB 49 straipsnis draudžia tokią nacionalinės teisės nuostatą kaip Belgijos įstatymo 54 straipsnis.
VII – Išvada
133. Atsižvelgdama į minėtus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Rechtbank van koophandel te Antwerpen pateiktus prejudicinius klausimus:
2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos bei EB 49 straipsnis draudžia tokią nacionalinės teisės nuostatą kaip 1991 m. liepos 14 d. Belgijos įstatymo dėl komercinės veiklos ir vartotojų informavimo bei apsaugos 54 straipsnis, kuriuo, išskyrus tam tikras įstatymo baigtiniame sąraše išvardytas išimtis, draudžiamas bet koks susietas pardavėjo pasiūlymas vartotojui, kurio atveju atlygintinas arba nemokamas prekių, paslaugų, galimų lengvatų ar kuponų, suteikiančių į jas teisę, gavimas susiejamas su kitų, net tokių pačių, prekių ar paslaugų įsigijimu, neatsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, ypač neatsižvelgiant į įtaką, kurią konkretus pasiūlymas gali turėti vidutiniam vartotojui, ir į tai, ar šis pasiūlymas konkrečiomis aplinkybėmis gali būti laikomas prieštaraujančiu profesinei atidumo pareigai ir sąžiningos prekybos papročiams.