Language of document : ECLI:EU:C:2012:747

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. lapkričio 22 d.(*)

„Oro transportas – Monrealio konvencija – 22 straipsnio 2 dalis – Vežėjų atsakomybė už bagažą – Ribos bagažo sunaikinimo, praradimo, sugadinimo ar vėlavimo atvejais – Kelių keleivių bendras bagažas – Tik vieno iš jų atliktas įregistravimas“

Byloje C‑410/11

Audiencia Provincial de Barcelona (Ispanija) 2011 m. birželio 15 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2011 m. rugpjūčio 1 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Pedro Espada Sánchez,

Alejandra Oviedo Gonzales,

Lucía Espada Oviedo,

Pedro Espada Oviedo

prieš

Iberia Líneas Aéreas de España SA

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro trečiosios kolegijos pirmininko pareigas einanti R. Silva de Lapuerta, teisėjai K. Lenaerts, E. Juhász, J. Malenovský ir D. Šváby (pranešėjas)

generalinis advokatas J. Mazák,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. gegužės 23 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Espada Sánchez ir kt., atstovaujamų abogados C. Chulio Purroy ir D. Miró García,

–        Iberia Líneas Aéreas de España SA, atstovaujamos abogados J. Fillat Boneta ir M. Fillat Torné,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Kemper,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos S. Pardo Quintillán ir K. Simonsson,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje sudarytos konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, kurią Europos Bendrija pasirašė 1999 m. gruodžio 9 d. ir savo vardu patvirtino 2001 m. balandžio 5 d. Tarybos sprendimu 2001/539/EB (OL L 194, p. 38; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 491, toliau – Monrealio konvencija), 22 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant P. Espada Sánchez, A. Oviedo Gonzáles ir dviejų jų nepilnamečių vaikų Lucía ir Pedro, viena pusė, ir oro transporto bendrovės Iberia, Líneas Aéreas de España SA (toliau – Iberia), kita pusė, ginčą dėl žalos, atsiradusios dėl prarasto įregistruoto bagažo pastarajai vykdant vežimą oru.

 Teisinis pagrindas

 Monrealio konvencija

3        Pagal Monrealio konvencijos preambulės trečią pastraipą valstybės, šios konvencijos šalys, „pripažįsta būtinybę užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą ir teisingos kompensacijos, paremtos restitucijos principu, būtinybę.“

4        Remiantis šios preambulės penkta pastraipa:

„<...> bendri valstybių veiksmai, skirti tolesniam tam tikrų tarptautinį vežimą oru reglamentuojančių taisyklių derinimui ir sisteminimui, pasitelkiant naują Konvenciją, yra tinkamiausias būdas reikiamai interesų pusiausvyrai pasiekti <...>“

5        Monrealio konvencijos 3 straipsnio 3 dalyje „Keleiviai ir bagažas“ nustatyta:

„Vežėjas keleiviui išduoda kiekvieno įregistruoto bagažo vieneto identifikacinę etiketę.“

6        Šios konvencijos 17 straipsnio „Keleivio gyvybės atėmimas ir kūno sužalojimas. Bagažui padaryta žala“ 2 ir 4 dalyse nustatyta:

„2.      Vežėjas atsako už žalą, atsiradusią sunaikinus, praradus arba sugadinus įregistruotą bagažą, jeigu atsitikimas, kuris buvo sunaikinimo, praradimo arba sugadinimo priežastis įvyko orlaivyje arba bet kuriuo kitu laikotarpiu, per kurį vežėjas buvo atsakingas už įregistruotą bagažą. Tačiau vežėjas neatsako, jeigu ir tik dėl tokio bagažo, kuriam padaryta dėl anksčiau turėtų defektų, trūkumų ar kokybės [Tačiau vežėjas neatsako, jeigu ir kiek žala bagažui padaryta dėl šio bagažo defektų, trūkumų ar kokybės]. Neregistruoto bagažo atveju, įskaitant asmens daiktus, vežėjas atsako tik tuo atveju, jeigu žala atsirado dėl jo ar jo darbuotojų arba atstovų kaltės.

<…>

4.      Jeigu nenumatyta kitaip, šioje Konvencijoje sąvoka „bagažas“ apima tiek įregistruotą, tiek ir neregistruotą bagažą.“

7        Pagrindinėms bylos aplinkybėms taikomos redakcijos minėtos konvencijos 22 straipsnio, kuriame apibrėžtos „atsakomybės ribos dėl vėlavimo, bagažo ir krovinio“, 2 dalyje nustatyta:

„Vežant bagažą, vežėjo atsakomybė dėl sunaikinimo, praradimo, [sugadinimo] arba vėlavimo neviršija 1 000 STT kiekvienam keleiviui, nebent keleivis, registruodamas bagažą, pateikė specialią suinteresuotumo savo bagažo pristatymu į paskirties vietą deklaraciją ir sumokėjo papildomą pinigų sumą, jeigu tuo atveju to reikalaujama. Šiuo atveju vežėjas privalo sumokėti sumą, neviršijančią deklaruotos sumos, nebent jis įrodytų, jog ši suma yra didesnė negu keleivio dabartinis suinteresuotumas bagažo pristatymu į paskirties vietą.“

 Sąjungos teisės aktai

8        Monrealio konvencija Bendrijoje įsigaliojo 2004 m. birželio 28 d.

9        Pagal Sprendimo 2001/539 1 konstatuojamąją dalį:

„Europos bendrijos oro vežėjams naudinga veikti pagal vienodas ir aiškias taisykles, susijusias su jų atsakomybe už žalą, ir šios taisyklės turėtų būti tokios pačios, kokios yra taikomos trečiųjų šalių vežėjams.“

10      1997 m. spalio 9 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2027/97 dėl oro vežėjo atsakomybės nelaimingų atsitikimų atveju (OL L 285, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 3 t., p. 489), iš dalies pakeisto 2002 m. gegužės 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 889/2002 (OL L 140, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 6 t., p. 246; toliau – Reglamentas Nr. 2027/97), 1 straipsnyje nustatyta:

„Šis reglamentas įgyvendina atitinkamas Monrealio konvencijos nuostatas dėl keleivių ir jų bagažo vežimo oru ir nustato tam tikras papildomas nuostatas. <...>“

11      Reglamento Nr. 2027/97 3 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Bendrijos oro vežėjo atsakomybę už keleivius ir jų bagažą reglamentuoja visos su tokia atsakomybe susijusios Monrealio konvencijos nuostatos.“

12      Pagal Reglamento Nr. 889/2002 12 konstatuojamąją dalį „vienodos atsakomybės ribos už bagažo praradimą, sužalojimą ar sunaikinimą ir žalą, atsiradusią dėl bagažo vėlavimo, taikomos visoms Bendrijos vežėjų atliekamoms kelionėms, užtikrins paprastas ir aiškias taisykles ir keleiviams, ir oro transporto įmonėms bei padės keleiviams suprasti, kada reikalingas papildomas draudimas“.

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

13      2008 m. rugpjūčio 1 d. P. Espada Sánchez, A. Oviedo Gonzáles ir du jų nepilnamečiai vaikai įsėdo į bendrovės Iberia vykdomo skrydžio lėktuvą, vykstantį iš Barselonos (Ispanija) į Paryžių (Prancūzija). Šios keturių asmenų šeimos bagažas išskraidintas dviem lagaminais. Jie buvo prarasti per skrydį ir nerasti.

14      Dėl šios aplinkybės pagal Monrealio konvencijos 22 straipsnio 2 dalį keturi keleiviai pareikalavo Iberia atlyginti 4 400 eurų, prilygstančių 4 000 specialiųjų skolinimosi teisių (toliau – SST), t. y. kiekvienam iš jų po 1 000 SST, žalą.

15      2010 m. kovo 18 d. sprendimu Juzgado Mercantil n° 2 de Barcelona iš dalies patenkino jų prašymą ir priteisė iš Iberia 600 eurų sumą ir įstatymo nustatytas palūkanas.

16      Audiencia Provincial de Barcelona nagrinėjant apeliacinį skundą dėl šios sprendimo kilo abejonių dėl Monrealio konvencijos 22 straipsnio 2 dalies aiškinimo. Šiuo atžvilgiu jis pažymi, kad neatmestina, jog pagal šią nuostatą, skaitomą kartu su šios konvencijos 3 straipsnio 3 dalimi, tik keleivis, kuris gavo pastarojoje nuostatoje nurodytą bagažo identifikacinę etiketę, turi teisę į žalos atlyginimą bagažo praradimo atveju.

17      Šiomis aplinkybėmis Audiencia Provincial de Barcelona nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Monrealio konvencijos 22 straipsnio 2 dalyje, skaitomoje kartu su šios konvencijos 3 straipsnio 3 dalimi, nustatyta vežėjo atsakomybės dėl bagažo sunaikinimo, praradimo arba vėlavimo riba, neviršijanti 1 000 [STT] kiekvienam keleiviui, turi būti aiškinama kaip maksimali riba kiekvienam iš keleivių tuo atveju, kai keliauja keli keleiviai ir kartu įregistruoja bendrą bagažą, nepaisant to, kad įregistruoto bagažo vienetų skaičius yra mažesnis už faktinį keleivių skaičių?

2.      Ar, atvirkščiai, minėtoje nuostatoje nustatyta atsakomybės riba turi būti aiškinama taip, kad vienas įregistruoto bagažo vienetas gali priklausyti tik vienam keleiviui, turinčiam teisę reikalauti kompensacijos, todėl ji yra vienam keleiviui taikytina maksimali riba, net jei įrodoma, kad prarastas bagažas su viena identifikacine etikete priklauso daugiau nei vienam keleiviui?“

 Dėl prejudicinių klausimų

18      Klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Monrealio konvencijos 22 straipsnio 2 dalį, siejamą su šios konvencijos 3 straipsnio 3 dalimi, reikia aiškinti taip, kad bagažo praradimo atveju teisė į žalos atlyginimą ir vežėjo atsakomybės ribos taikomos ir keleiviui, kuris reikalauja atlyginti žalą dėl prarasto kito keleivio vardu įregistruoto bagažo.

19      Pirmiausia riekia priminti, kad Reglamento Nr. 2027/97 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Bendrijos oro vežėjo atsakomybę už keleivius ir jų bagažą reglamentuoja visos su tokia atsakomybe susijusios Monrealio konvencijos nuostatos.

20      Kadangi nuo šios konvencijos įsigaliojimo datos jos nuostatos yra sudėtinė Sąjungos teisės sistemos dalis, Teisingumo Teismas yra kompetentingas dėl jų išaiškinimo priimti prejudicinį sprendimą laikydamasis bendrų tarptautinės teisės aiškinimo taisyklių, kurios taikomos Sąjungai (šiuo klausimu žr. 2010 m. vasario 25 d. Sprendimo Brita, C‑386/08, Rink. p. I‑1289, 39–42 punktus ir 2010 m. gegužės 6 d. Sprendimo Walz, C‑63/09, Rink. p. I‑4239, 20 ir 22 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

21      Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nors 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės nesaisto nei Sąjungos, nei visų valstybių narių, daug jos nuostatų atspindi tarptautinės paprotinės teisės normas, kurios, kaip tokios, saisto Sąjungos institucijas ir yra Sąjungos teisinės sistemos dalis (minėto Sprendimo Brita 42 punktas).

22      Taigi šios konvencijos 31 straipsnyje nurodoma, kad sutartis aiškintina laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastą reikšmę sutarties kontekste ir į sutarties objektą bei jos tikslą (2010 m. liepos 15 d. Sprendimo Hengartner ir Gasser, C‑70/09, Rink. p. I‑7233, 36 punktas ir jame nurodyta teismų praktika ir minėto Sprendimo Walz 23 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

23      Iš Monrealio konvencijos 17 straipsnio 2 dalies iš esmės matyti, kad vežėjas atsako, be kita ko, už žalą, atsiradusią praradus bagažą. Šios Konvencijos 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, be kita ko, kad „vežant bagažą, vežėjo atsakomybė dėl <...> praradimo <...> neviršija 1 000 [SST] kiekvienam keleiviui“.

24      Iš pirmesniame punkte nurodytų nuostatų matyti, kad, pirma, dėl žalos, patirtos praradus gabentą bagažą, atsiranda oro vežėjo atsakomybė ir, antra, keleivis turi teisę į jose nustatyto dydžio patirtos žalos atlyginimą.

25      Be to, iš Monrealio konvencijos 17 straipsnio 2 dalies matyti, kad oro vežėjas yra atsakingas už žalą, susijusią su viso keleiviams priklausančio įregistruoto ir neregistruoto bagažo praradimu. Šis teiginys taip pat patvirtinamas Monrealio konvencijos 22 straipsnio 2 dalyje be papildomo patikslinimo vartojant žodį „bagažas“, apibrėžtą šios konvencijos 17 straipsnio 4 dalyje kaip reiškiantį „tiek įregistruotą, tiek ir neregistruotą bagažą“, jei nenumatyta kitaip.

26      Šiuo aiškinimu negali būti abejojama remiantis Monrealio konvencijos 3 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią „vežėjas keleiviui išduoda kiekvieno įregistruoto bagažo vieneto identifikacinę etiketę“. Priešingai, nei tvirtina Iberia ir Europos Komisija, tačiau kaip teisingai nurodo Vokietijos vyriausybė, šioje nuostatoje oro vežėjams nustatoma tik pareiga identifikuoti įregistruotus bagažus ir remiantis ja negalima daryti išvados, jog bagažo praradimo atveju teisė į žalos atlyginimą ir su ja susijęs ribojimas, numatytas šios konvencijos 22 straipsnio 2 dalyje, taikomas tik vieną ar kelis bagažus įregistravusiems keleiviams.

27      Taigi kartu skaitomos atitinkamos Monrealio konvencijos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad oro vežėją reikia laikyti atsakingu už žalos atlyginimą keleiviui kito keleivio, skridusio tuo pačiu skrydžiu, vardu įregistruoto bagažo praradimo atveju, jei šiame prarastame bagaže buvo pirmojo keleivio daiktai, kuriuos praradęs jis patyrė žalos. Todėl vadovaujantis Monrealio konvencija ne tik keleivis, asmeniškai įregistravęs savo bagažą, bet ir keleivis, kurio daiktai buvo kito keleivio, skridusio tuo pačiu skrydžiu, vardu įregistruotame bagaže, šių daiktų praradimo atveju pagal šios konvencijos 17 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje nustatytą tvarką turi asmeninę teisę į jos 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų ribų neviršijančios žalos atlyginimą.

28      Be to, šią išvadą patvirtina Monrealio konvencijos priėmimo tikslai.

29      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Monrealio konvencijos preambulės trečioje pastraipoje pripažįstama „būtinybė užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą ir teisingos kompensacijos, paremtos restitucijos principu, būtinybė“. Tačiau abu šie tikslai būtų neišvengiamai pažeisti, jei keleivis, kurio daiktai buvo kito keleivio, skridusio tuo pačiu skrydžiu, vardu įregistruotame bagaže, negalėtų asmeniškai gauti jokio žalos, kurią patyrė juos praradęs, atlyginimo.

30      Be to, minėtos konvencijos susitariančiosios šalys nusprendė numatyti griežtą atsakomybės sistemą, kuri vis dėlto reiškia, kad turi būti išlaikyta „reikiama interesų pusiausvyra“, ypač kiek tai susiję su oro vežėjų ir keleivių interesais (žr. minėto Sprendimo Walz 31 ir 33 punktus). Siekiant išlaikyti tokią pusiausvyrą, Monrealio konvencijoje, visų pirma jos 22 straipsnio 2 dalyje nurodytais bagažo sunaikinimo, praradimo, sugadinimo arba vėlavimo atvejais, numatyta apriboti oro vežėjų atsakomybę ir iš to išplaukiančios žalos atlyginimo ribos turi būti taikomos „kiekvienam keleiviui“ (žr. minėto Sprendimo Walz 34 punktą).

31      Tačiau taip nėra tais atvejais, kai keleivio daiktams, esantiems kito keleivio bagaže, įregistruotame šio kito keleivio, netaikoma minėtoje konvencijoje numatyta teisė į žalos atlyginimą dėl to, kad šio bagažo neįregistravo pirmasis keleivis.

32      Be to, negalima pagrįstai tvirtinti, kad pripažinus Monrealio konvencijos 22 straipsnio 2 dalyje numatytą teisę į žalos atlyginimą keleiviui, kurio daiktai buvo kito keleivio įregistruotame bagaže, būtų pažeista reikiama interesų pusiausvyra, nes ja oro vežėjams būtų numatyta labai sunki, sunkiai nustatytina ir apskaičiuotina žalos atlyginimo našta, kuri galėtų sudaryti kliūčių ar net visiškai sustabdyti jų ekonominę veiklą, todėl prieštarautų šiai konvencijai.

33      Šiuo atžvilgiu pirmiausia pažymėtina, kad toks pripažinimas visiškai neriboja oro vežėjų galimybės identifikuoti ir aiškiai kiekvieno keleivio atžvilgiu apskaičiuoti jiems dėl žalos atlyginimo galinčią atsirasti naštą.

34      Be to, ši galima našta negali būti laikoma sudarančia kliūčių ar visiškai sustabdančia minėtų vežėjų ekonominę veiklą. Iš tiesų reikia pabrėžti, kad šio sprendimo 29 punkte nurodytos atsakomybės ribos nustatytos oro vežėjų naudai ir kad, kalbant apie bagažą, Monrealio konvencijos 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta riba yra didžiausia atlygintinos žalos suma, į kurią kiekvienas keleivis, kurio bagažas prarastas, neįgyja visų teisių ir kuri nėra iš anksto nustatyto dydžio. Be to, pagal šios konvencijos 17 straipsnio 2 dalį oro vežėjas neatsako, jeigu ir tiek, kiek žala bagažui padaryta dėl šio bagažo defektų, trūkumų ar kokybės.

35      Galiausiai reikia priminti, kad Monrealio konvencijos 22 straipsnio 2 dalyje numatyto žalos atlyginimo tikslais nacionaliniam teismui kontroliuojant atitinkami keleiviai turi pakankamai teisiškai įrodyti pamesto bagažo turinį ir tai, kad kito keleivio vardu įregistruotame bagaže faktiškai buvo kito keleivio, skridusio tuo pačiu skrydžiu, daiktų. Šiuo atžvilgiu nacionalinis teismas gali atsižvelgti į tai, kad šie keleiviai yra tos pačios šeimos nariai, pirko bilietus kartu ar prisiregistravo tuo pačiu laiku.

36      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Monrealio konvencijos 22 straipsnio 2 dalis, skaitoma kartu su jos 3 straipsnio 3 dalimi, aiškintina taip, kad bagažo praradimo atveju teisė į žalos atlyginimą ir oro vežėjo atsakomybės ribojimas taikomi ir keleiviui, kuris reikalauja šios žalos atlyginimo dėl prarasto kito keleivio vardu įregistruoto bagažo, jei šiame prarastame bagaže faktiškai buvo pirmojo keleivio daiktų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

37      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje sudarytos konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, kurią Europos Bendrija pasirašė 1999 m. gruodžio 9 d. ir savo vardu patvirtino 2001 m. balandžio 5 d. Tarybos sprendimu 2001/539/EB, 22 straipsnio 2 dalį, skaitomą kartu su šios konvencijos 3 straipsnio 3 dalimi, reikia aiškinti taip, kad bagažo praradimo atveju teisė į žalos atlyginimą ir oro vežėjo atsakomybės ribojimas taikomi ir keleiviui, kuris reikalauja šios žalos atlyginimo dėl prarasto kito keleivio vardu įregistruoto bagažo, jei šiame prarastame bagaže faktiškai buvo pirmojo keleivio daiktų.

Parašai.


* Proceso kalba: ispanų.