Language of document : ECLI:EU:T:2012:672

BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. gruodžio 12 d.(*)

„Konkurencija – Koncentracija – Sprendimas, kuriuo skiriama bauda už įvykdytą koncentraciją – Pareiga sustabdyti koncentracijos vykdymą – Pareiga motyvuoti – Vertinimo klaida – Senatis – Baudos dydis“

Byloje T‑332/09

Electrabel, įsteigta Briuselyje (Belgija), atstovaujama advokatų M. Pittie ir P. Honoré,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą A. Bouquet ir V. Di Bucci,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2009 m. birželio 10 d. Komisijos sprendimą C(2009) 4416 galutinis, kuriame skiriama bauda už įvykdytą koncentraciją pažeidžiant Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalį (byla COMP/M.4994 – Electrabel / Compagnie nationale du Rhône), arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, dėl prašymo panaikinti ar sumažinti šiame sprendime ieškovei skirtą baudą,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz (pranešėjas), teisėjai I. Labucka ir D. Gratsias,

posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. lapkričio 30 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Faktinės bylos aplinkybės

1        Ieškovė Electrabel yra pagal Belgijos teisę įsteigta bendrovė, kuri iš esmės vykdo gamybos, pardavimo, derybų ir tinklų operacijų valdymo veiklą elektros energijos ir gamtinių dujų srityje. Faktinių aplinkybių metu ji priklausė grupei Suez, t. y. pramonės grupei, valdančiai komunalines paslaugas kaip vietos savivaldos institucijų, įmonių ir privačių subjektų partnerė elektros energijos, dujų, energetikos, vandens ir švaros paslaugų srityje. Nuo 2008 m. liepos 22 d. ji priklauso grupei GDF Suez, atsiradusiai susijungus grupei Gaz de France ir grupei Suez. Prancūzijoje ji savo veiklą vykdo per dukterinę bendrovę Electrabel France.

2        Compagnie nationale du Rhône (CNR) yra Prancūzijos viešoji įmonė, kuriai patikėta užduotis tvarkyti ir eksploatuoti Roną pagal Prancūzijos valstybės suteiktą koncesiją ir kuriai taikomi specialieji teisės aktai, kaip tai visų pirma matyti iš Prancūzijos 1980 m. sausio 4 d. Įstatymo Nr. 80‑3 dėl CNR (La loi française n° 80‑3, du 4 janvier 1980, relative à la CNR (JORF, 1980 m. sausio 5 d., p. 41). CNR gamina ir parduoda elektros energiją. Be to, Prancūzijoje ir dvidešimtyje kitų šalių ji siūlo upių inžinerijos paslaugas. CNR įstatuose nurodyta, kad ji yra bendrojo intereso akcinė bendrovė (société anonyme d’intérêt général), kurią kontroliuoja valstybė tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir nacionalines valstybės įmones. Ji turi stebėtojų tarybą ir valdybą.

3        Prancūzijos 2001 m. gruodžio 11 d. Įstatymo Nr. 2001‑1168 dėl ekonominio ir finansinio pobūdžio reformų skubių priemonių (La loi française n° 2001‑1168, du 11 décembre 2001, portant mesures urgentes de réformes à caractère économique et financier (JORF, 2001 m. gruodžio 12 d., p. 19703, toliau – Murcef įstatymas)) 21 straipsnyje nustatyta, kad CNR yra akcinė bendrovė, kurios didžiąją dalį kapitalo ir balsavimo teisių turi vietos savivaldos institucijos ir kiti pagal viešąją teisę reglamentuojami juridiniai asmenys ar viešajam sektoriui priklausančios įmonės. Iki 2003 m. CNR valdė tik viešieji subjektai ar įmonės, kurių visas kapitalas tuo metu priklausė valstybei. Iki tol du didžiausi CNR akcininkai buvo Société nationale des chemins de fer français (SNCF) ir Électricité de France (EDF).

4        Remiantis 2001 m. vasario 7 d. Komisijos sprendimu dėl koncentracijos paskelbimo suderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimu (byla COMP/M.1853 – EDF / EnBW) (OL L 59, 2002, p. 1, toliau – Sprendimas EDF/EnBW), pagal projektą dėl Vokietijos bendrovės Energie Baden‑Württemberg AG (toliau – EnBW) įsigijimo Europos Bendrijų Komisija įpareigojo EDF perleisti turimą CNR kapitalo dalį.

5        2003 m. birželio 24 d. ieškovė įgijo CNR akcijas, kurios sudarė 17,86 % pastarosios kapitalo ir 16,88 % balsavimo teisių.

6        2003 m. birželio 27 d. EDF ir ieškovė pasirašė preliminarų susitarimą dėl akcijų pardavimo ir pirkimo, pagal kurį EDF ieškovei perleido visą turimą CNR kapitalo dalį.

7        2003 m. liepos 24 d. ieškovė ir Caisse des dépôts et consignations (CDC) sudarė akcininkų susitarimą (toliau – susitarimas), susijusį su CDC iš SNCF įsigyjama CNR kapitalo dalimi. Pagal minėtą susitarimą būtent numatyta:

–        tuo atveju, jei Murcef įstatymo 21 straipsnyje nustatyta taisyklė būtų panaikinta, galimybė parduoti ir pirkti CNR akcijas ieškovei suteikiant pirmumo teisę įsigyti viešojo akcininko, kuris tampa prieinamu, visas ar dalį akcijų bei CDC dalį,

–        suderintas balsavimas visuotiniame akcininkų susirinkime ir stebėtojų taryboje skiriant akcininkų atstovus stebėtojų taryboje ir CNR valdybos narius,

–        abipusė prieštaravimo teisė, jei kita šalis ketina sudaryti susitarimą dėl balsavimo su vienu ar keliais kitais akcininkais.

8        2003 m. gruodžio 23 d. ieškovė įsigijo iki tol EDF ir Chambre de commerce et d’industrie de Villefranche et du Beaujolais (Prancūzija) turėtas akcijas ir taip padidino turimą CNR kapitalo dalį iki 49,95 %, o balsavimo teisių dalį – iki 47,92 %.

9        2007 m. rugpjūčio 9 d. ieškovė kreipėsi į Komisiją prašydama pateikti nuomonę dėl įgytos vienvaldės faktinės CNR kontrolės. Su Komisijos tarnybomis buvo pradėtas dialogas, siekiant nustatyti, ar iš tiesų tokia kontrolė buvo, ir išsiaiškinti, kokia informacija reikalinga pateikiant pranešimo formą pagal 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 24, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40). 2008 m. kovo 26 d. pateikta oficiali pranešimo forma (toliau – CO forma), kurioje ieškovė nurodė, kad per 2007 m. įgijo vienvaldę faktinę CNR kontrolę. 2008 m. balandžio 29 d. sprendime (byla COMP/M.4994 – Electrabel / Compagnie nationale du Rhône) (toliau – sprendimas dėl leidimo) Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 1 dalies b punktu, neprieštaravo ir minėtą koncentraciją paskelbė suderinama su bendrąja rinka, bet tiksli data, kai ieškovė įgijo vienvaldę faktinę CNR kontrolę, nebuvo nustatyta.

10      2008 m. gruodžio 17 d. ieškovė gavo pranešimą apie kaltinimus, kuriame Komisija padarė preliminarią išvadą, kad ieškovės ir CNR koncentracija įgyvendinta 2003 m. gruodžio 23 d., t. y. anksčiau nei Komisijai apie ją buvo pranešta ir anksčiau nei ji paskelbta suderinama su bendrąja rinka, o tai yra 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 395, p. 1, klaidų ištaisymas OL L 257, 1990, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 31), iš dalies pakeisto 1997 m. birželio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1310/97 (OL L 180, p. 1, klaidų ištaisymas OL L 40, 1998, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 164), 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

11      2009 m. vasario 13 d. ieškovė atsakė į pranešimą apie kaltinimus.

12      2009 m. kovo 11 d. įvyko klausymas.

13      2009 m. birželio 10 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2009) 4416, kuriame skirta bauda už įvykdytą koncentraciją pažeidžiant Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalį (byla COMP/M.4994 – Electrabel/Compagnie nationale du Rhône) (toliau – ginčijamas sprendimas).

14      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„1 straipsnis

Įvykdžiusi Bendrijos masto koncentraciją, prieš tai apie ją nepranešusi Komisijai ir prieš tai, kai koncentracija paskelbta suderinama su bendrąja rinka, [ieškovė] pažeidė [Reglamento Nr. 4064/89] 7 straipsnio 1 dalį per laikotarpį nuo 2003 m. gruodžio 23 d. iki 2007 m. rugpjūčio 9 d.

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą [ieškovei] skiriama 20 000 000 eurų bauda.

3 straipsnis

2 straipsnyje skirta bauda turi būti sumokėta eurais per trijų mėnesių laikotarpį <…>“

 Procesas ir šalių reikalavimai

15      Ši byla buvo pradėta ieškiniu, kurį ieškovė pateikė Pirmosios instancijos teismo (dabar ir toliau – Bendrasis Teismas) kanceliarijai 2009 m. rugpjūčio 20 d.

16      Ieškovė Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

–        pirma, panaikinti visą skundžiamą sprendimą,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti skundžiamo sprendimo 2 ir 3 straipsnius ar bent sumažinti 2 straipsnyje jai skirtą baudą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

17      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

18      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnį, pateikė raštu šalims klausimus ir paprašė ieškovės pateikti tam tikrus dokumentus. Šalys šiuos prašymus įvykdė per nustatytą terminą.

19      Per 2011 m. lapkričio 30 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

 Dėl teisės

20      Grįsdama ieškinį ieškovė pateikia pagrindinius reikalavimus ir papildomus reikalavimus. Pagrindiniams reikalavimams pagrįsti ji nurodo du ieškinio pagrindus, kuriais siekiama, kad būtų panaikintas visas ginčijamas sprendimas. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir EB 253 straipsnio pažeidimu todėl, kad Komisija neteisingai kvalifikavo pažeidimą, o ginčijamo sprendimo motyvai yra prieštaringi. Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies bei principo, pagal kurį Komisija turi laikytis savo nustatytų taisyklių, pažeidimu. Grįsdama papildomus reikalavimus ieškovė nurodo du ieškinio pagrindus, kuriais siekiama, kad bauda būtų panaikinta arba sumažinta. Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su 1974 m. lapkričio 26 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2988/74 dėl teisinių procedūrų ir sankcijų, taikomų pagal Europos ekonominės bendrijos taisykles dėl transporto ir konkurencijos, taikymo terminų (OL L 319, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 61) 1 straipsnio pažeidimu, nes suėjo Komisijos teisei ieškovei skirti sankciją taikomas senaties terminas. Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnio 2 dalies ir proporcingumo, gero administravimo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimu.

1.     Dėl pagrindinių reikalavimų, kuriais siekiama, kad būtų panaikintas visas ginčijamas sprendimas

21      Bendrasis Teismas mano, kad prieš nagrinėjant pirmąjį ieškinio pagrindą tikslinga išnagrinėti antrąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies bei principo, pagal kurį Komisija turi laikytis savo nustatytų taisyklių, pažeidimu

22      Ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija, nusprendusi, jog 2003 m. gruodžio 23 d. ji įgijo vienvaldę faktinę CNR kontrolę, padarė kelias klaidas.

23      Komisija ginčija, kad jos analizėje yra klaidų.

24      Reikia priminti, kad, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 1 dalyje, koncentracija vykdoma, kai susijungia dvi ar daugiau anksčiau buvusios savarankiškos įmonės arba kai vienas ar daugiau asmenų, jau kontroliuojančių bent vieną įmonę, arba viena ar daugiau įmonių, pirkdamos vertybinius popierius ar turtą, nesvarbu – pagal sutartis ar kitokiais būdais, įgyja tiesioginę ar netiesioginę visos arba dalies dar vienos ar daugiau įmonių kontrolę. Ši nuostata patikslinama minėto 3 straipsnio 3 dalyje, iš kurios matyti, kad kontrolė įgyjama pagal teises, sutartis ar bet kokias kitas priemones, kurios atskirai arba kartu, atsižvelgiant į visas teisines ar faktines aplinkybes, suteikia galimybę įmonei daryti lemiamą įtaką.

25      Ieškovės kaltinimai visų pirma susiję su ginčijamo sprendimo 40–173 konstatuojamosiomis dalimis, kuriose Komisija paaiškina faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis remdamasi ji nusprendė, kad nuo 2003 m. gruodžio 23 d. ieškovė įgijo vienvaldę CNR kontrolę, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 3 dalį, ir kad, be kita ko, šią dieną įvyko ilgalaikių kontrolės pasikeitimų. Todėl ginčijamo sprendimo 174 konstatuojamojoje dalyje Komisija daro išvadą, kad nuo 2003 m. gruodžio 23 d. ieškovė vykdė Bendrijos masto koncentraciją pažeisdama Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalį, pagal kurią į šio reglamento taikymo sritį patenkanti koncentracija neturi būti vykdoma prieš pranešant apie ją ir prieš ją paskelbiant suderinama su bendrąja rinka.

26      Ginčijamame sprendime savo išvadai pagrįsti Komisija nurodo šešis veiksnius:

–        2003 m. gruodžio 23 d. įgijusi EDF akcijas ieškovė tapo didžiausia CNR akcininke ir faktiškai užsitikrino absoliučią daugumą CNR visuotiniame akcininkų susirinkime visų pirma atsižvelgiant į tai, kad ji turėjo 49,95 % CNR kapitalo dalį, suteikiančią 47,92 % balsavimo teisių, į tai, kad kiti akcininkai, išskyrus CDC, labai išsibarstę (turi 22 % kapitalo ir 20 % balsavimo teisių), juos sudaro apie 200 teritorinių subjektų ir kitų viešųjų vietos savivaldos subjektų, turinčių 16,82 % kapitalo, ir į akcininkų dalyvavimo lygį CNR visuotiniuose akcininkų susirinkimuose per pastaruosius trejus metus (ginčijamo sprendimo 41–77 konstatuojamosios dalys),

–        nuo 2003 m. ieškovė turėjo absoliučią daugumą CNR valdyboje ir priemonių šiai daugumai išsaugoti (ginčijamo sprendimo 78–86 konstatuojamosios dalys),

–        Murcef įstatymas ieškovei netrukdė įgyti CNR kontrolę (ginčijamo sprendimo 87–93 konstatuojamosios dalys),

–        nuo 2003 m. perėmusi pramonines užduotis bendrovėje CNR, kurias iki tol turėjo EDF, ieškovė buvo vienintelė pramoninė CNR akcininkė ir atliko pagrindinį vaidmenį CNR veiklos valdyme (ginčijamo sprendimo 94–126 konstatuojamosios dalys),

–        nuo 2004 m. CNR vadovai ir Suez vadovai CNR faktiškai laikė grupės Suez dalimi (ginčijamo sprendimo 127–158 konstatuojamosios dalys) ir

–        ieškovė turėjo pirmumo teisę įsigyti kitų CNR akcijų (ginčijamo sprendimo 159–164 konstatuojamosios dalys).

27      Ieškovės pateiktą antrąjį ieškinio pagrindą sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje ji teigia, kad Komisija neatsižvelgė į esminį CNR požymį. Antroje dalyje ji teigia, kad Komisija neišsamiai ir klaidingai taikė gairėse nurodytą testą ir vertindama požymį, susijusį su dauguma CNR visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, padarė klaidų. Galiausiai, trečioje dalyje ieškovė nurodo tris klaidas, susijusias su kitais Komisijos ginčijamame sprendime taikytais požymiais, o būtent: i) su daugumos CNR valdyboje turėjimu nuo 2003 m., ii) su CNR ir Suez grupės vadovų pareiškimais ir iii) pirmenybės teisės įsigyti tam tikrų CNR akcijų egzistavimu.

28      Pirmiausia Komisija pažymi, kad ieškovės pateiktas antrasis ieškinio pagrindas netinkamas, nes juo neigiamas paties pažeidimo egzistavimas. Ieškovė ginčija ne paties pažeidimo egzistavimą, o tik jo trukmę, o tai nepateisina viso ginčijamo sprendimo panaikinimo. Komisija nurodo tam tikrus ieškovės teiginius 2008 m. sausio 17 d. CO formos projekte bei aplinkybę, kad apie koncentraciją pranešusi ieškovė bet kuriuo atveju pripažino, kad įgijo vienvaldę faktinę CNR kontrolę neturėdama tam leidimo. Anot Komisijos, ginčijama pažeidimo trukmė gali būti svarbi nustatant baudos dydį, bet ne kvalifikuojant pažeidimą sudarančias faktines aplinkybes.

29      Šiuo klausimu ieškovė teigia, kad pranešusi apie koncentraciją 2007 m. ji stengėsi vykdyti Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnyje nustatytą pareigą pranešti.

30      Šis straipsnis susijęs su pareiga iš anksto pranešti apie Bendrijos mastu vykdomas koncentracijas. 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apie Bendrijos mastu vykdomas koncentracijas per savaitę nuo sutarties sudarymo ar viešojo konkurso paskelbimo arba kontrolinio įmonės akcijų paketo įsigijimo pranešama Komisijai. Pažymėtina, kad ieškovė teisingai tvirtina, jog tai, kad pagal šią nuostatą ji pranešė apie sandorį, tokioje kaip šioje byloje nagrinėjamoje pažeidimo tyrimo procedūroje negali būti laikoma, jog ji pripažino neįvykdžiusi Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos sustabdyti koncentraciją.

31      Iš tiesų Komisija, nagrinėdama bylą dėl pažeidimo egzistavimo konkurencijos teisės srityje, privalo įrodyti savo konstatuotus pažeidimus ir pateikti įrodymus, kurie teisės požiūriu pakankamai patvirtintų pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą (pagal analogiją žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 58 punktą ir 2004 m. sausio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo BAI ir Komisija prieš Bayer, C‑2/01 P ir C‑3/01 P, Rink. p. I‑23, 62 punktą; 2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Microsoft prieš Komisiją, T‑201/04, Rink. p. II‑3601, 688 punktą). Tam ji turi pateikti pakankamai tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1984 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo CRAM ir Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 20 punktą; 1993 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ahlström Osakeytiö ir kt. prieš Komisiją, C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85–C‑129/85, Rink. p. I‑1307, 127 punktą ir 1999 m. sausio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Riviera Auto Service ir kt. prieš Komisiją, T‑185/96, T‑189/96 ir T‑190/96, Rink. p. II‑93, 47 punktą).

32      Todėl Komisija ginčijamame sprendime turėjo pateikti pakankamai tikslius ir neprieštaringus Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies pažeidimo įrodymus.

33      Tiesa, Komisijos pradiniam argumentui pagrįsti nurodytos aplinkybės, kaip antai aplinkybė, kad ieškovė pranešė apie koncentraciją ar CO formos projekte ieškovės pateikti teiginiai ir klausimas, ar Komisija Bendrajame Teisme gali teisėtai remtis tokios formos projekte esančiais teiginiais, prireikus gali būti nagrinėjami pažeidimo egzistavimo įrodymų pakankamumo aspektu. Iš tikrųjų Bendrojo Teismo procesui taikomas laisvo įrodymų vertinimo principas, o vienintelis svarbus pateiktų įrodymų vertinimo kriterijus yra jų patikimumas (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 273 punktas).

34      Vis dėlto tokiais argumentais negalima remtis neigiant ieškovės teisę ginčyti pažeidimą sudarančias aplinkybes ir ypač pažeidimo trukmę, kurių įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai.

35      Kalbant būtent apie Komisijos nuorodą į 2008 m. sausio 17 d. CO formos projekte esantį ieškovės teiginį, kad vienvaldė faktinė kontrolė esą egzistavo nuo 2004 m., o galutinėje formoje ieškovė teigė, kad kontrolę įgijo 2007 m., reikia pažymėti, kad, pirma, nors tai, kad įmonė tiesiogiai ar netiesiogiai pripažįsta faktines ar teisines aplinkybes per Komisijos vykdomą administracinę procedūrą, gali būti papildomas įrodymas vertinant ieškinio pagrįstumą, toks pripažinimas negali riboti teisės pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme, kurią fizinis ar juridinis asmuo turi pagal EB 230 straipsnio ketvirtą pastraipą, įgyvendinimo (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją, C‑407/08 P, Rink. p. I‑6371, 90 punktą). Antra, tai yra perteklinė aplinkybė, kurią Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamojoje dalyje, prieš tai 165 konstatuojamojoje dalyje padariusi išvadą, kad pažeidimas egzistavo nuo 2003 m. gruodžio 23 d. Šiomis aplinkybėmis Komisijos argumentas, kad ieškovės nurodytas ieškinio pagrindas netinkamas, nes ši pripažino padariusi pažeidimą CO formos projekte, turi būti atmestas ir nereikia priimti sprendimo dėl ieškovės argumento, susijusio su tuo, kad Komisija Bendrajame Teisme negali remtis CO formos projekte pateikta informacija, nes tai yra konfidencialiai pateiktas dokumentas.

36      Galiausiai, net jei ieškovė ginčytų tik pažeidimo trukmę, priėmus jos argumentus būtų galimybė iš dalies panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 211–213 punktus), kaip, beje, Komisija ir pripažįsta.

37      Šiomis aplinkybėmis šis ieškinio pagrindas negali būti atmestas kaip netinkamas.

38      Bendrojo Teismo nuomone, pirmiausia tikslinga nagrinėti antrojo ieškinio pagrindo antros dalies argumentus, o paskui – to ieškinio pagrindo pirmą ir trečią dalis. Be to, pirma dalis ir trečios dalies pirmasis kaltinimas, kurių argumentai panašūs, bus nagrinėjami kartu.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su Komisijos gairėse pateikto testo neišsamiu ir klaidingu taikymu, ir dėl veiksnio, susijusio su dauguma CNR visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, klaidingo vertinimo

39      Nurodydama taikant gaires padarytas vertinimo klaidas ieškovė mini Komisijos Pranešimo dėl koncentracijos sąvokos pagal Tarybos reglamentą Nr. 4064/89 (OL C 66, 1998, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 195, toliau – Pranešimas dėl koncentracijos sąvokos) ir Komisijos suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 95, 2008, p. 1, toliau – Suvestinis pranešimas dėl jurisdikcijos) taikymą. Ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija neišsamiai ir klaidingai taikė šiuose pranešimuose rekomenduojamą testą, susijusį su mažumos akcininko įgyta vienvalde faktine kontrole, ir kad vertindama požymį, susijusį su dauguma CNR visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, padarė klaidų, nes šį požymį taikė iš esmės kiekybiniu požiūriu, o šiuose pranešimuose pažymėta ir tai, kad nustatant, ar veiksmai yra koncentracija, reikia atlikti perspektyvinę ir bendrą analizę ir taikyti kokybinius, o ne kiekybinius kriterijus.

40      Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 53 konstatuojamojoje dalyje, ieškovė nepagrįstai remiasi Suvestiniu pranešimu dėl jurisdikcijos. Tiesa, kad Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 2 punkte nurodyta, jog šis pranešimas pakeičia Pranešimą dėl koncentracijos sąvokos. Vis dėlto nors Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 1 punkte nurodyta, kad „šiuo pranešimu siekiama pateikti gaires, padėsiančias spręsti jurisdikcijos nustatymo klausimus, susijusius su“ Reglamentu Nr. 139/2004, iš šio reglamento, kuris, beje, susijęs su ginčijamu sprendimu, 26 straipsnio 2 dalies matyti, kad Reglamentas Nr. 4064/89 ir toliau taikomas bet kuriai koncentracijai, kuriai galioja susitarimas arba pranešimas arba kuriai nustatyta kontrolė, kaip apibrėžta to reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, iki 2004 m. gegužės 1 d. Tačiau šiuo atveju Komisija, siekusi nubausti už pažeidžiant Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalį įvykdytą koncentraciją, iš tikrųjų nusprendė, kad ieškovė vienvaldę faktinę CNR kontrolę įgijo 2003 m. gruodžio 23 d. Kadangi Pranešimo dėl koncentracijos sąvokos tikslas, kaip numatyta to pranešimo 1 punkte, – paaiškinti, kaip Komisija interpretuoja terminą „koncentracija“, vartojamą Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnyje, reikia nuspręsti, kad šioje byloje ieškovė gali pagrįstai remtis tik Pranešimu dėl koncentracijos sąvokos. Tačiau šis patikslinimas neturi jokio poveikio analizei, kurią reikia atlikti nagrinėjant šią dalį. Kaip šalys pripažįsta, iš tikrųjų dviejų pranešimų turinys iš esmės nesiskiria, kiek tai susiję su siūlomu testu mažumos akcininko įgytos vienvaldės faktinės kontrolės egzistavimui nustatyti. Kaip ir Suvestiniame pranešime dėl jurisdikcijos, Pranešime dėl koncentracijos sąvokos nurodyta, kad tai, ar įvyko koncentracija, Komisija nustato remdamasi kokybiniais, o ne kiekybiniais kriterijais, dėmesį sutelkdama į kontrolės sąvoką (4 punktas).

41      Be to, akivaizdu, kaip tai primena ieškovė, o Komisija to visiškai neginčija, kad Komisijai yra privalomi pranešimai, kuriuos ji priima koncentracijų kontrolės srityje, jei jais nenukrypstama nuo Sutarties normų ir Reglamento Nr. 4064/89 (pagal analogiją žr. 2007 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sun Chemical Group ir kt. prieš Komisiją, T‑282/06, Rink. p. II‑2149, 55 punktą).

42      Galiausiai reikia pažymėti ir tai, kad, nors ieškovė nurodo Komisijos padarytas akivaizdžias vertinimo klaidas, Komisijos atliktai koncentracijos įgyvendinimo aplinkybių analizei taikoma visiška Bendrojo Teismo kontrolė. Iš tikrųjų koncentracijos sąvoka yra Komisijos pagal Reglamentą Nr. 4064/89 turimos kompetencijos pagrindas (pagal analogiją žr. 2010 m. liepos 6 d. Bendrojo Teismo sprendimo Aer Lingus Group prieš Komisiją, T‑411/07, Rink. p. II‑3691, 62 punktą). Beje, Komisija nesiremia tuo, kad šioje srityje turi diskreciją.

43      Atsižvelgiant į šiuos principus ir reikia paeiliui nagrinėti tris tariamas vertinimo klaidas, kurias Komisija padarė nusprendusi, kad 2003 m. gruodžio 23 d. įsigijusi EDF akcijų dalį ieškovė tapo didžiausia CNR akcininke ir kad ji užsitikrino absoliučią daugumą CNR visuotiniame akcininkų susirinkime.

44      Visų pirma ieškovė tvirtina, kad balsavimo struktūra visuotiniuose akcininkų susirinkimuose ankstesniais metais, t. y. iki 2003 m. gruodžio mėn., yra nesvarbi. Anot ieškovės, Komisija neatsižvelgė į tai, kad anksčiau pagrindinė akcininkė buvo valstybės kontroliuojama bendrovė EDF. Menkas akcininkų dalyvavimas visuotiniuose akcininkų susirinkimuose per pastaruosius trejus metus iki tada, kai ieškovė nusipirko EDF akcijas, paaiškinamas tuo, kad kiti viešieji akcininkai pasitikėjo EDF, kiek tai susiję su jų interesų gynimu. Ieškovė priduria, jog tai, kad, priėmus Sprendimą EDF/EnBW, EDF nebeturėjo teisės dalyvauti balsavime CNR visuotiniuose akcininkų susirinkimuose ir kad šiam tikslui EDF paskyrė įgaliotinį, nedaro jokios įtakos mažumos akcininkų pasitikėjimui.

45      Pažymėtina, kad ginčijamame sprendime (41–77 konstatuojamosios dalys) Komisijos atlikta analizė grindžiama akcininkų dalyvavimu ir elgesiu visuotiniuose akcininkų susirinkimuose per trejus metus iki 2003 m. gruodžio 23 d., t. y. datos, kurią Komisija laiko ieškovės faktinės CNR kontrolės įgijimo data, ir iš to daro išvadą apie padėtį per CNR visuotinius akcininkų susirinkimus ateityje.

46      Iš esmės šis požiūris atitinka Pranešimą dėl koncentracijos sąvokos ir Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 3 dalį. Iš tikrųjų, remiantis šiuo požiūriu, galima nustatyti, ar ieškovė buvo pajėgi daryti lemiamą įtaką CNR nuo 2003 m. gruodžio mėn. pabaigos ir, kaip matyti iš Pranešimo dėl koncentracijos sąvokos, šiuo atžvilgiu akcininkų dalyvavimas siekiamos įsigyti bendrovės akcininkų visuotiniuose susirinkimuose yra svarbus veiksnys.

47      Pranešimo dėl koncentracijos sąvokos 14 punkte nurodyta, kad vienvaldė kontrolė gali būti įgyjama ir „kvalifikuotos mažumos“ atveju, tai gali būti nustatyta remiantis teisinėmis ir (arba) faktinėmis aplinkybėmis. Kiek tai susiję su mažumos akcininko vykdoma vienvalde kontrole de facto, minėto pranešimo 14 punkte nurodyta, kad taip įvyksta, pavyzdžiui, tada, kai yra didelė tikimybė, kad akcininkas turės balsų daugumą akcininkų susirinkime, nes likusios akcijos labai išbarstytos. Tada yra maža tikimybė, kad visi smulkūs akcininkai dalyvaus ar bus atstovaujami. Vertinant, ar yra vienvaldė kontrolė, ar jos nėra, bus remiamasi būtent akcininkų dalyvavimu ankstesniais metais. Jei, remiantis visuotiniame akcininkų susirinkime dalyvaujančių akcininkų skaičiumi, mažumos akcininkas nuolat turi balsų daugumą tame susirinkime, aptariamas mažumos akcininkas laikomas vykdančiu įmonės vienvaldę kontrolę.

48      Taigi, siekiant nustatyti padėtį ateityje, Pranešime dėl koncentracijos sąvokos aiškiai siūloma analizuoti akcininkų dalyvavimą visuotiniuose akcininkų susirinkimuose ankstesniais metais. Komisija tai ir padarė ginčijamame sprendime. Šiuo atžvilgiu Komisija teisingai pabrėžia, kad argumentu, pagal kurį, norint patvirtinti, jog egzistuoja vienvaldė kontrolė de facto, reikia kelerius metus stebėti padėtį per visuotinius akcininkų susirinkimus po to, kai padidėja kapitalas, kuris beveik užtikrintai suteikia vienvaldę kontrolę de facto, neteisingai aiškinamas minėtas pranešimas ir tai lemtų „de facto kontrolės patvirtinimo“ sistemą, kuri prieštarauja Reglamente Nr. 4064/89 nustatytai išankstinio pranešimo ir leidimo suteikimo sistemai.

49      Vis dėlto pažymėtina, jog ieškovės kaltinimas, kad nesvarbi balsavimo struktūra visuotiniuose akcininkų susirinkimuose iki 2003 m. gruodžio mėn., iš tikrųjų susijęs ne su tuo, kad atsižvelgta į 2000–2003 m. laikotarpį, o su EDF vaidmeniu per tą laikotarpį. Iš tikrųjų ieškovė iš esmės teigia, kad ji laukė ilgiau nei trejus metus, kol pranešė apie koncentraciją, nes ji 2003 m. pabaigoje negalėjo manyti, kad yra didelė tikimybė, jog ateityje turės daugumą CNR visuotiniame akcininkų susirinkime. Ieškovės nuomone, reikėjo stebėti aplinkybes trejus metus, kol atsirado toks įsitikinimas, kad yra didelė tikimybė.

50      Kalbėdama apie pažeidimo dėl neįvykdytos pareigos sustabdyti koncentraciją pradžios datos nustatymą šiuo atveju ieškovė teisingai teigia, kad nebūtų koncentracijos, o todėl ir nebūtų padarytas Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas, jei ji 2003 m. gruodžio mėn. nebūtų pradėjusi manyti, kad yra didelė tikimybė ateityje įgyti kontrolę visuotiniuose akcininkų susirinkimuose. Beje, tokiomis aplinkybėmis nebūtų ir pareigos pranešti.

51      Kiek tai susiję su didele tikimybe, Komisija ginčijamame sprendime nusprendė, kad tikrumas dėl ieškovės galimybės įgyti absoliučią daugumą visuotiniuose akcininkų susirinkimuose atsirado 2003 m. gruodžio 23 d., t. y. kai ji įsigijo EDF akcijas (sudariusias 22,22 % kapitalo ir 20 % balsavimo teisių), padidinusias jos dalį nuo 17,86 % kapitalo iki 49,95 %, ir taip ieškovė tapo didžiausia CNR akcininke, turinčia 47,92 % balsavimo teisių. Šį tikrumą, be kita ko, suteikė ir tai, kad kiti nei CDC (turėjusi 22 % kapitalo ir 20 % balsavimo teisių) akcininkai buvo labai išsibarstę, nes beveik 200 teritorinių bendruomenių ir kitų pagal viešąją teisę reglamentuojamų vietos subjektų tuo metu turėjo 16,82 % kapitalo (41 konstatuojamoji dalis). Ginčijamo sprendimo 45 konstatuojamojoje dalyje Komisija įvertino akcininko balsavimo teisių dalį visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, kurią turėtų akcininkas su 2003 m. gruodžio 23 d. turėta 47,92 % balsavimo teisių dalimi, atsižvelgusi į akcininkų dalyvavimą visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, stebėtą per pastaruosius ketverius metus iki EDF akcijų įsigijimo. Tokio akcininko turėtos balsavimo teisės visada būtų sudariusios daugiau nei 60 %.

52      Atsakydama į ieškovės argumentus, pateiktus atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, kuriame jau buvo ginčijama balsavimo visuotiniuose akcininkų susirinkimuose struktūros per 2000–2003 m. analizė, Komisija ginčijamo sprendimo 57 ir 58 konstatuojamosiose dalyse nurodė ir tai, kad norint, jog ieškovė turėtų absoliučią daugumą visuotiniame akcininkų susirinkime, akcininkų dalyvavimas neturėjo viršyti 95,84 % ar būti lygus šiai procentinei išraiškai ir kadangi per šiuos metus dalyvavimo lygis buvo gerokai mažesnis už tą ribą (svyravo nuo 43 iki 76,6 %), nebuvo tikimybės, kad ieškovė neturės absoliučios daugumos CNR visuotiniuose akcininkų susirinkimuose nuo 2003 m. gruodžio 23 d.

53      Ieškovė prieštarauja šiai analizei ir nurodo, pirma, mažumos akcininkų pasitikėjimą EDF per šį laikotarpį, o tai paaiškino menką dalyvavimą visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, todėl Komisija iš to negalėjo daryti išvadų dėl ateities, ir, antra, Komisijos analizės klaidą, susijusią su EDF balsavimo teisę įgyvendinančio įgaliotinio vaidmeniu, nes ginčijamame sprendime ji nusprendė, kad EDF nebesinaudojo akcininko prerogatyvomis nuo 2001 m. balandžio 1 d.

54      Dėl pirmojo iš šių dviejų argumentų Komisija ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamojoje dalyje ir Bendrajame Teisme teisingai teigė, kad nėra jokių įrodymų apie mažumos akcininkų pasitikėjimą tuo metu pagrindine buvusia akcininke EDF, Prancūzijos valstybės kontroliuojama bendrove, kad būtų galima paaiškinti menką akcininkų dalyvavimą visuotiniuose akcininkų susirinkimuose per trejus metus iki EDF akcijų perdavimo ieškovei. Taigi šis argumentas nepaneigia dalyvavimo lygio 2000–2003 m. svarbos Komisijos analizei.

55      Dėl antrojo argumento, susijusio su tariama Komisijos analizės klaida dėl EDF balsavimo teises įgyvendinančio įgaliotinio vaidmens po to, kai buvo priimtas Sprendimas EDF/EnBW, Komisija ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, kad EDF nebesinaudojo akcininko prerogatyvomis visuotiniuose akcininkų susirinkimuose ir valdyboje nuo 2001 m. balandžio 1 d. Priešingai nei teigia ieškovė, ši analizė nėra klaidinga. Ji grindžiama tuo, kad remiantis įsipareigojimais, prisiimtais pagal Sprendimą EDF/EnBW, buvo numatyta, kad nuo 2001 m. balandžio 1 d. EDF balsavimo teises CNR visuotiniuose akcininkų susirinkimuose ir valdyboje įgyvendins nuo šalių visiškai nepriklausomas įgaliotinis.

56      Iš tikrųjų minėtų įsipareigojimų A dalyje dėl santykių su CNR numatyta, kad, „kadangi EDF nebedalyvaus komercinėje politikoje ir neturės įtakos CNR elgesiui rinkoje, EDF įsipareigoja atsisakyti naudotis savo balsavimo teisėmis CNR ir atšaukti savo atstovą CNR valdyboje nuo 2001 m. kovo 31 d.“ Toje dalyje taip pat nurodyta, kad „įgaliotinis veiks kaip EDF akcijų saugotojas CNR“. Be to, minėtų įsipareigojimų C dalies pabaigoje nurodyta, kad įgaliotinis savo užduotis vykdo kaip savarankiška ir nepriklausoma trečioji šalis. Šiomis aplinkybėmis ieškovės argumentas, kad mažumos akcininkai per šį laikotarpį galėjo toliau manyti, jog EDF akcijos liko viešajame sektoriuje, neįtikina, nes įgaliotinio nepriklausomumas nepalieka galimybės daryti prielaidos dėl atstovavimo vien viešojo sektoriaus interesams tęstinumo.

57      Todėl pirmąjį kaltinimą reikia atmesti.

58      Antra, ieškovė tvirtina, kad Komisija padarė klaidą nusprendusi, jog 2003 m. gruodžio 23 d. ji neabejotinai įgijo absoliučią daugumą CNR visuotiniame akcininkų susirinkime vien dėl to, kad jos pasiūlymams atmesti būtų reikėję 95,48 % akcininkų dalyvavimo. Grįsdama šį teiginį ieškovė nurodo būtent nuolatinį akcininkų dalyvavimo visuotiniuose akcininkų susirinkimuose lygio kilimą, kuris iki koncentracijos pasiekė 10 %, ir 2006 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimą, kuriame ji neprieštaravo koncentracijai, apie kurią pranešta (byla COMP/M.4336 – MAN/Scania) (toliau – sprendimas MAN/Scania). Ieškovė pažymi, kad pastarojoje byloje Komisija dėl klausimo, ar bendrovė Volkswagen kontroliavo bendrovę MAN, nusprendė, kad akcininkų dalyvavimo visuotiniuose akcininkų susirinkimuose lygio kilimas iki 20 % buvo galimas dėl padidėjusio kitų mažumos akcininkų budrumo bendrovės Volkswagen atžvilgiu po to, kai ši padidino savo turimą MAN kapitalo dalį.

59      Kalbėdama apie akcininkų dalyvavimo CNR visuotiniuose akcininkų susirinkimuose lygio svyravimus per 2000–2003 m. laikotarpį ieškovė teigia, kad dalyvavimo lygis nuolat kilo apie 10 % su kiekvienu nauju visuotiniu akcininkų susirinkimu ir todėl 20 % pakilimas (nuo 76,6 % 2002 m. lapkričio mėn. iki 95,84 % po 2003 m. gruodžio mėn.) buvo tikėtinas.

60      Reikia konstatuoti, kad ši analizė grindžiama atrankiniu būdu pateikiamomis aplinkybėmis. Kaip tvirtina Komisija, ieškovė neatsižvelgia į visuotinius akcininkų susirinkimus, kuriuose akcininkų dalyvavimas smuko. Iš ginčijamo sprendimo 2 lentelės ir 31 išnašos matyti, kad akcininkų dalyvavimo lygis eiliniuose, neeiliniuose ar mišriuose CNR visuotiniuose akcininkų susirinkimuose per 2000–2003 m. laikotarpį siekė 72,2 % (2000 m. birželio 27 d.), 43 % (2000 m. gruodžio 21 d.), 55,2 % (2001 m. birželio 28 d.), 62,9 % (2002 m. birželio 21 d.), 76,6 % (2002 m. lapkričio 28 d. eiliniame susirinkime), 72,6 % (2002 m. lapkričio 28 d. neeiliniame susirinkime), 67 % (2003 m. birželio 25 d. eiliniame susirinkime) ir 68,5 % (2003 m. birželio 25 d. neeiliniame susirinkime). Taigi Bendrajame Teisme Komisijos pateiktas teiginys, kad, nepaisant didelio nuosmukio, po kurio vykęs pakilimas iš dalies grąžino į ankstesnę padėtį, bendrai akcininkų dalyvavimo lygis liko stabilus ir per 2000–2003 m. laikotarpį smuko 3,7 %, nėra klaidingas.

61      Be to, iš ginčijamo sprendimo 2 lentelės matyti ir tai, kad netgi tada, kai akcininkų dalyvavimas visuotiniuose akcininkų susirinkimuose buvo didesnis (76,6 % 2002 m. lapkričio 28 d. visuotiniame akcininkų susirinkime), tokia akcininkė, kokia ieškovė buvo nuo 2003 m. gruodžio mėn. pabaigos, turėjusi 47,92 % balsavimo teisių, buvo užtikrinta, kad turės dalyvaujančių ar atstovaujamų akcininkų balsavimo teisių daugumą.

62      Taip pat ieškovės argumentas, susijęs su galimu akcininkų dalyvavimo lygio kilimu 20 % nuo 2004 m., neįtikina, nes per 2000–2003 m. laikotarpį konstatuotas kilimas nebuvo nuolatinis, o tai patvirtina, pavyzdžiui, menkesnis akcininkų dalyvavimas 2003 m. birželio mėn. visuotiniame akcininkų susirinkime dėl to, kad nedalyvavo SNCF. Papildomai pažymėtina, kad net jei su dalyvavimu po 2003 m. vykusiuose visuotiniuose akcininkų susirinkimuose susiję duomenys nėra svarbūs, siekiant įrodyti, kad ieškovė manė, jog yra didelė tikimybė, kad ji galės primesti savo sprendimus po 2003 m. gruodžio 23 d., šie duomenys patvirtina, kad po šios datos dalyvavimo lygis aiškiai pakilo. Vis dėlto, kaip nurodo Komisija, šis pakilimas gali būti paaiškinamas tuo, kad dalyvavo CDC, kuri įsigijo 20 % SNCF akcijų. Bet kuriuo atveju, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 3 lentelės, net esant didžiausiam dalyvavimo lygiui 2006 m. birželio mėn. visuotiniame akcininkų susirinkime, ieškovė vis tiek viena išlaikė balsų daugumą.

63      Paskui, kalbant apie šio sprendimo 58 punkte minėtą Sprendimą MAN/Scania, primintina, kad Komisijai ir a fortiori Bendrajam Teismui nėra privalomos šiuo atveju Komisijos ankstesniame sprendime nustatytos faktinės aplinkybės ir pateikti vertinimai (šiuo klausimu žr. 2005 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo General Electric prieš Komisiją, T‑210/01, Rink. p. II‑5575, 118–120 punktus ir šio sprendimo 41 punkte minėto Sprendimo Sun Chemical Group ir kt. prieš Komisiją 88 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

64      Beje, Komisija teisingai atskiria Sprendime MAN/Scania aptariamą Volkswagen padėtį nuo ieškovės padėties šioje byloje. Ieškovė Sprendimą MAN/Scania pateikia kaip pavyzdį bylos, kurioje Komisija nusprendė, kad galimas akcininkų dalyvavimo visuotiniuose akcininkų susirinkimuose lygio kilimas 20 %. Toje byloje Volkswagen turėjo 21,6 % balsavimo teisių bendrovėje MAN ir Komisija turėjo aiškintis, ar tokia dalis suteikė kontrolę de facto. Komisija pritarė MAN argumentams, kad dalyvavimo jos visuotiniuose akcininkų susirinkimuose lygio kilimas 20 %, dėl kurio minėtas lygis pakilo nuo 40 iki 60 %, buvo galimas ir todėl Volkswagen nebuvo kontroliuojama.

65      Tačiau šioje byloje 2003 m. pabaigoje ieškovė turėjo 47,92 % balsavimo teisių, t. y. daugiau nei dvigubai, palyginti su Volkswagen. Tam, kad dalyvavimo visuotiniame akcininkų susirinkime lygis pasiektų 95,48 %, ir todėl nepavyktų priimti jos pasiūlymų, akcininkų dalyvavimo CNR visuotiniuose akcininkų susirinkimuose lygis būtų turėjęs pakilti daugiau nei 20 %, palyginti netgi su 2000–2003 m. užregistruotu didžiausiu dalyvavimo lygiu. Beje, kaip pabrėžia Komisija, 95,84 % akcininkų dalyvavimo lygis yra labai aukštas, o norint potencialiai blokuoti Volkswagen sprendimus nereikėjo net 60 % akcininkų dalyvavimo.

66      Todėl reikia atmesti ir antrąjį kaltinimą, nes ginčijamo sprendimo 58 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai nusprendė, kad ieškovė, nuo 2003 m. gruodžio 23 d. įgijusi 47,92 % balsavimo teisių, galėjo numatyti ateityje turėsianti absoliučią daugumą visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, nes 95,84 % ar daugiau akcininkų dalyvavimas buvo labai menkai tikėtinas.

67      Trečia, ieškovė teigia, kad Komisijos vertinimas, jog tarp CNR viešųjų akcininkų nėra struktūrinių ir strateginių ryšių, yra klaidingas.

68      Ši pastaba susijusi su tuo, kad Komisija atsižvelgė į likusių akcininkų didelį išsibarstymą, kaip matyti būtent iš ginčijamo sprendimo 45 ir 57 konstatuojamųjų dalių.

69      Anot ieškovės, Komisija neturėjo taikyti tokio kategoriško požiūrio ir pripažinti, kad CNR sprendimų blokavimas buvo visiškai galimas. Šis blokavimas galėjo būti dėl konflikto tarp CNR bendrojo intereso užduoties ir jos komercinio tikslo, nevieningų, bet pusiausvyrą tarp bendrojo intereso tikslų ir CNR strategijos užtikrinančių viešųjų akcininkų, ir dėl grėsmės, kad atsižvelgiant į perleistų balsų struktūrą visuotiniuose akcininkų susirinkimuose nesusidarys daugumos. Be to, Komisijos vertinimas dėl kontrolės egzistavimo retrospektyvus ir grindžiamas įvykiais po 2003 m.

70      Dėl tariamo CNR viešųjų akcininkų struktūrinių ir strateginių ryšių egzistavimo iš lentelės, kurioje pateikiama mažiau nei 2 % CNR kapitalo turinčių akcininkų dalyvavimo raida bei jų balsavimo teisių dalis visuotiniuose akcininkų susirinkimuose nuo 2001 m., pateiktos ginčijamo sprendimo 22 konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad nuo 2003 m. pabaigos, išskyrus CDC, kuri tuo metu turėjo 29,80 % balsavimo teisių, tik trys viešieji akcininkai turėjo daugiau nei 2 % balsavimo teisių ir visi trys kartu turėjo 15,98 % balsavimo teisių dalį. Atsižvelgiant į šį mažą lygį ir didelį likusios CNR balsavimo teisių dalies išsibarstymą (ginčijamo sprendimo 23 išnaša) mažai tikėtina, kad visuotiniuose akcininkų susirinkimuose staiga padidėjęs viešųjų akcininkų, susirūpinusių atstovavimu jų interesams, dalyvavimas būtų galėjęs padaryti realų poveikį daugumos balsavimui.

71      Iš tikrųjų, atrodo, kad tik CDC suorganizuota „koalicija“, kuri, beje, apėmė 18,12 % balsų, išsibarsčiusių tarp smulkių viešųjų akcininkų, būtų galėjusi prieštarauti ieškovės sprendimams per balsavimą visuotiniame akcininkų susirinkime nuo 2003 m. gruodžio 23 d.

72      Šiuo klausimu Komisija teisingai nurodo susitarimo poveikį. Kaip minėta šio sprendimo 7 punkte, ieškovė sudarė šį susitarimą, kad užsitikrintų daugumą CNR valdyboje. Pažymėtina, kad nuo 2003 m. rugpjūčio mėn. CDC turėjo 29,80 % balsavimo teisių, todėl iš viso 77,72 % balsavimo teisių visuotiniuose akcininkų susirinkimuose turėjo ieškovė ir CDC.

73      Susitarime numatyta, kad „jei viena iš šalių ketina sudaryti susitarimą dėl balsavimo su vienu ar keliais kitais akcininkais, ji iš anksto turi gauti kitos šalies sutikimą dėl šio susitarimo taikymo srities ir kito akcininko (ar kitų akcininkų), su kuriuo (kuriais) ji ketina sudaryti tokį susitarimą, tapatybės“ (susitarimo 10 straipsnis) ir tai buvo numatyta, kol ieškovė neturėjo daugumos valdyboje.

74      Atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą ieškovė pateikė susitarimo kopiją ir papildomus paaiškinimus apie susitarimo 10 straipsnio aiškinimą. Darytina išvada, kad šios nuostatos taikymo sritis neaiški. Vis dėlto šalys sutaria, kad šis straipsnis susijęs tik su susitarimu dėl balsavimo per visuotinius akcininkų susirinkimus priimant specifinius sprendimus, t. y. sprendimus dėl valdybos ir stebėtojų tarybos narių skyrimo. Vis dėlto net jei susitarimas buvo susijęs tik su susitarimu dėl taip apriboto balsavimo, menkai tikėtina, kad CDC būtų prieštaravusi ieškovės pasiūlymams per CNR visuotinius akcininkų susirinkimus po to, kai buvo sudarytas 2003 m. liepos 24 d. susitarimas.

75      Ši analizė patvirtina, jog mažai tikėtina, kad ieškovei būtų reikėję nuogąstauti dėl daugumos CNR visuotiniuose akcininkų susirinkimuose neturėjimo po 2003 m. gruodžio mėn. Iš tikrųjų tokia padėtis galėjo susidaryti, tik jei visuotiniuose akcininkų susirinkimuose dalyvautų 95,84 % ar daugiau akcininkų ir jei viešieji akcininkai, o tarp jų ir CDC, imtųsi bendrų veiksmų prieš ieškovę.

76      Taigi reikia nuspręsti, kad CNR viešųjų akcininkų struktūrinius ir strateginius ryšius svarbu vertinti tik darant menkai tikėtiną prielaidą, kuri atmesta ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamojoje dalyje, jog 2003 m. gruodžio 23 d. ieškovė galėjo numatyti tokius CDC bendrus veiksmus.

77      Šiuo atžvilgiu ieškovės argumentas, grindžiamas faktiniu minėtų akcininkų interesų bendrumo buvimu, nes CNR įstatuose įrašyta bendrojo intereso užduotis, neįtikina. Būtina realiai vertinti tokio interesų bendrumo buvimą. Tačiau ieškovė nepateikia jokių konkrečių jos argumentą pagrįsti leidžiančių aplinkybių.

78      Remiantis ieškovės nurodyto 2003 m. birželio 25 d. vykusio neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu, atrodo, kad nors teritoriniai subjektai pageidavo, kad CNR strategijoje būtų atsižvelgta į bendrąjį interesą, tai neatsispindi susitarime dėl šios strategijos konkrečios tvarkos apibrėžimo. Kalbėdamas apie stebėtojų tarybos narių rinkimą teritorinio subjekto atstovas tvirtina, kad, remiantis Prancūzijos vyriausybės pasiūlyta „teritorinių subjektų atstovavimo valdyboje schema“, „CNR bus atstovaujama tik Montelimaro pietinių teritorinių subjektų, o tokiu teritoriniu atstovavimu visiškai ignoruojami svarbūs šiaurinių teritorinių subjektų interesai“. Protokole nurodyta ir tai, kad egzistuoja akcininkų susitarimas, sudarytas tarp tam tikrų teritorinių subjektų ir derinimo komiteto, apimančio kitus teritorinius subjektus. Be to, Aukštutinės Savojos (Prancūzija) Generalinės tarybos pirmininko pavaduotojas tvirtina, kad „sprendimas, kuris tuoj bus priimtas, rodo, kad viešųjų akcininkų susitarimas veikia blogai“.

79      Remiantis bylos medžiaga, sunku patvirtinti, kad per 2003 m. neabejotinai egzistavo stiprūs ir nuolatiniai viešųjų akcininkų strateginiai ryšiai, lygiai kaip ir tai, kad jų visiškai nebuvo, nes šie argumentai nėra pakankamai pagrįsti.

80      Galiausiai, Komisija skiria kelias ginčijamo sprendimo konstatuojamąsias dalis (65 ir paskesnės konstatuojamosios dalys) atmesti ieškovės argumentui, jog kitų viešųjų akcininkų didelė reakcija į jos turimos CNR kapitalo dalies padidėjimą buvo juo labiau tikėtina dėl jų bendrų ryšių ir strateginių interesų. Šiame ginče abi šalys savo nuomonei pagrįsti remiasi po 2003 m. vykusiomis aplinkybėmis. Tačiau pareigos sustabdyti koncentracijos vykdymą atsiradimas priklauso nuo ilgalaikio kontrolės pasikeitimo 2003 m. gruodžio 23 d. realumo. Koncentracijos, kuriai taikomas Reglamentas Nr. 4064/89, egzistavimas turi būti nustatomas remiantis 2003 m. gruodžio mėn. duomenimis. Net jei negalima neigti, kad vėlesni nei 2003 m. gruodžio mėn. duomenys gali būti svarbūs patvirtinant pažeidimo trukmės realumą, juos reikia atmesti šiame nagrinėjimo etape, kai reikia nustatyti, ar ieškovė 2003 m. pabaigoje buvo beveik įsitikinusi, kad ateityje ji galės primesti savo sprendimus CNR.

81      Atsižvelgiant ir į ginčijamame sprendime nurodytas aplinkybes, susijusias su CNR akcininkų struktūra bei susitarimu, darytina išvada, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šio sprendimo 26 punkte nurodytą pirmąjį veiksnį, pagal kurį 2003 m. gruodžio 23 d. ji buvo beveik įsitikinusi, kad turi daugumą visuotiniuose akcininkų susirinkimuose net ir neturėdama balsavimo teisių daugumos. Todėl antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su neatsižvelgimu į esminę CNR charakteristiką, ir dėl antrojo ieškinio pagrindo trečios dalies pirmo kaltinimo, susijusio su klaida, padaryta dėl veiksnio, susijusio su ieškovės turima dauguma CNR valdyboje

82      Ieškovė teigia, kad Komisija padarė vertinimo klaidą, nes ginčijamame sprendime neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes, susijusias su CNR taikomu ypatingu teisiniu reglamentavimu, kuriuo nukrypstama nuo akcinėms bendrovėms taikomos tvarkos. Šiuo klausimu dėl antrojo ieškinio pagrindo pirmos dalies ieškovė iš esmės nurodo kelias aplinkybes, susijusias su tuo, kad pagal Įstatymo Nr. 80‑3 7 straipsnį CNR yra Prancūzijos valstybės kontroliuojama tokia pačia tvarka kaip nacionalinės viešosios įmonės, o Komisija į šias aplinkybes nepakankamai atsižvelgė. Dėl antrojo ieškinio pagrindo trečios dalies ieškovė teigia, kad, pirma, jos įgaliojimai nustatyti CNR valdybos sudėtį buvo siauresni nei nurodyta ginčijamame sprendime, o aplinkybė, kad 2003 m. liepos 8 d. ji skyrė du iš trijų valdybos narių, veikiau yra valstybės įtakos pasekmė ir, antra, stebėtojų taryboje ji turėjo tik tris atstovus iš trylikos. Dėl antrojo ieškinio pagrindo pirmos dalies ieškovė nurodo ir tai, kad Komisija nepakankamai atsižvelgė į Murcef įstatymo svarbą.

83      Komisija ginčija ieškovės analizę ir kelia klausimą dėl tam tikrų argumentų bei faktinių aplinkybių, kuriuos ieškovė pirmą kartą pateikė Bendrajame Teisme, nors apie juos žinojo dar per administracinę procedūrą, priimtinumo.

84      Šie kaltinimai pateikti dėl Komisijos nustatytų antrojo ir trečiojo veiksnių (šio sprendimo 26 punktas), atitinkamai susijusių su tuo, kad nuo 2003 m. ieškovė turėjo absoliučią daugumą valdyboje bei priemones jai išsaugoti, ir su aplinkybe, kad Murcef įstatymas jai netrukdė įgyti CNR kontrolės. Šie veiksniai labiau susiję su kokybiniais kontrolės įgijimo aspektais, o tai yra svarbūs kriterijai, kaip nurodyta Pranešimo dėl koncentracijos sąvokos 4 punkte, kuriais remiantis nustatoma, ar įvyko koncentracija, kaip priminta šio sprendimo 40 punkte.

85      Ieškovės argumentai susiję, pirma, su Prancūzijos valstybės įtaka CNR valdymui (valdybos ir stebėtojų tarybos sudėtimi ir funkcijomis, vyriausybės komisarais, valstybės kontrolieriumi) ir, antra, su Murcef įstatymo poveikiu.

–       Dėl Prancūzijos valstybės įtakos CNR valdymui (valdybos ir stebėtojų tarybos sudėtis ir funkcijos, vyriausybės komisarai, valstybės kontrolierius)

86      Ginčijamo sprendimo 78–86 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad per 2003 m. gruodžio mėn. įgytos vienvaldės kontrolės požymiai buvo tai, kad ieškovė turėjo absoliučią daugumą CNR valdyboje nuo 2003 m. ir priemones tai daugumai išlaikyti. Grįsdama šį teiginį Komisija pažymėjo, kad, pirma, valdybos narių skyrimo tvarka užtikrino, kad du iš trijų šio pagrindinio organo, valdančio CNR veiklą ir nustatančio komercinę politiką, – nes CDC ir ieškovė turėjo mažumą, reikalingą sprendimams stebėtojų taryboje, t. y. sprendimus dėl valdybos narių skyrimo priimančiame organe, blokuoti, – narių bus ieškovės atstovai (ginčijamo sprendimo 78 ir 83 konstatuojamosios dalys). Taip pat šiuo klausimu Komisija nurodo aplinkybę, kad nepertraukiamai nuo 2003 m. liepos 8 d. du iš trijų valdybą sudarančių narių iš tikrųjų atstovavo ieškovei, o to ieškovė neginčijo nei atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, nei per klausymą (83 konstatuojamoji dalis). Antra, Komisija nusprendė, jog nesvarbu tai, kad stebėtojų taryba turėjo patvirtinti tam tikrus valdybos pasiūlytus sprendimus, nes tai buvo tik tokios priemonės, kurios nesuteikė galimybės daryti lemiamą įtaką CNR strategijai (79 ir 80 konstatuojamosios dalys). Dėl šios aplinkybės 81 konstatuojamojoje dalyje Komisija papildomai nurodė ir tai, kad jei šie du organai nesutaria, jų ginčas sprendžiamas visuotiniame akcininkų susirinkime, t. y. organe, kuriame ieškovė gali užtikrinti, kad jos požiūris būtų lemiamas.

87      Ieškovė pateikia kelis argumentus šiai analizei paneigti.

88      Visų pirma ieškovė ginčija Komisijos analizę, susijusią su kontrole valdyboje. Pirmiausia ieškovė tvirtina, kad nuo 2003 m. liepos 8 d. du jos atstovai skiriami valdybos nariais remiantis vyriausybės komisarų rekomendacijomis, o ne iš anksto įgyvendinamu susitarimu, kuris vėlesnis nei ši data. Anot ieškovės, ši aplinkybė įrodo ne tai, kad nuo 2003 m. gruodžio 23 d. ji viena faktiškai kontroliavo CNR, o veikiau tai, kad 2003 m. CNR vis dar kontroliavo Prancūzijos viešosios valdžios institucijos remdamosi turimais priežiūros įgaliojimais.

89      Šiuo klausimu pirmiausia reikia atmesti Komisijos argumentą, kad tai yra faktinė aplinkybė, kuri pirmą kartą nurodyta ieškinyje. Iš tikrųjų ieškovė teisingai teigia, kad informacija apie 2003 m. liepos mėn. paskirtus vyriausybės komisarų rekomenduotus valdybos narius Komisijai buvo pateikta 2008 m. birželio 30 d. papildomame atsakyme į 2008 m. birželio 17 d. Komisijos prašymą pateikti informacijos.

90      Vis dėlto svarbu pažymėti, kad ieškovė bent jau iš dalies pakeitė savo poziciją. Iš tikrųjų CO formoje ji nurodė, kad „praktiškai savo noru stebėtojų taryboje išlikdamos mažumos pozicijoje, [ji pati] ir CDC 2003 m. išrinko ar pasiūlė išrinkti <...> [du iš jos] atstovų valdyboje“.

91      Be to, kaip pažymi Komisija, vyriausybės komisarai dalyvauja stebėtojų tarybos posėdžiuose turėdami tik patariamąjį balsą. Tokia aplinkybė tikrai negali rodyti, kad vykdoma kontrolė, kaip tai suprantama pagal Sąjungos koncentracijų teisę.

92      Ieškovės pateikta faktinė aplinkybė neįrodo ir to, kad tuo metu vyriausybės komisarai darė tokią įtaką, kurios ieškovė (ir CDC) nebūtų galėjusi įveikti, kiek tai susiję su valdybos narių rinkimu.

93      Galiausiai, ieškovės argumentas nepaneigia ginčijamo sprendimo 83 konstatuojamojoje dalyje Komisijos konstatuotos faktinės aplinkybės, kad dar gerokai iki 2003 m. gruodžio 23 d. du iš trijų valdybos narių buvo ieškovės atstovai. Be to, šiuo klausimu neturi jokios įtakos ir argumentas, kad valdybos pirmininką skiria Prancūzijos Respublikos Prezidentas.

94      Šie argumentai nepaneigia ir ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamojoje dalyje nurodytos faktinės aplinkybės dėl ieškovės galimybės ateityje nustatyti valdybos sudėtį remiantis susitarimu. Iš tikrųjų, kaip jau priminta, pagal to susitarimo 10 straipsnį ieškovė ir CDC „darys tai, ką joms leidžia įgaliojimai, visų pirma įgyvendindamos savo teisę balsuoti visuotiniame akcininkų susirinkime ir prašydamos stebėtojų tarybos narių, kurie skirti jų siūlymu, pasinaudoti teise balsuoti stebėtojų taryboje, kad CNR valdybą sudarytų trys nariai, t. y. pirmininkas ir du kiti nariai, skiriami [ieškovės] siūlymu“. Taip pat atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 78 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse, CDC ir ieškovė turėjo šešias iš trylikos vietų stebėtojų taryboje, kad valdybos narių skyrimui reikėjo dviejų trečdalių daugumos ir kad pagal susitarimą ieškovė turėjo prieštaravimo teisę tuo atveju, jei CDC su vienu ar keliais kitais akcininkais ketintų sudaryti susitarimą dėl balsavimo, negalima paneigti to, kad ieškovė buvo įsitikinusi ateityje kontroliuosianti valdybą.

95      Antra, ieškovė nesutinka su ginčijamame sprendime valdybos vaidmeniui CNR valdyme suteikiama svarba.

96      Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad ieškovė neginčija ginčijamo sprendimo 38, 80 ir 83 konstatuojamosiose dalyse nurodytų faktų, jog būtent valdyba apibrėžia CNR komercinę politiką visų pirma dėl to, kad valdyba sprendžia dėl biudžeto bei įmonės verslo plano ir aukščiausio lygio vadovų, o šių sprendimų stebėtojų taryba netvirtina. Ieškovė neginčija ir to, kad būtent ginčijamo sprendimo 19 išnašoje išvardyti sprendimai, kuriems turi pritarti stebėtojų taryba, pastarajai neleidžia kontroliuoti CNR.

97      Kaip Komisija pažymi ginčijamo sprendimo 20 išnašoje, Pranešimo dėl koncentracijos sąvokos 21 ir paskesniuose punktuose nurodyta, kad sprendimai dėl biudžeto, įmonės verslo plano ir aukščiausio lygio vadovų skyrimo yra esminiai, nes juose nustatoma įmonės komercinės veiklos strategija. Todėl šie sprendimai yra įprasti vykdomos kontrolės požymiai. Be to, kaip nurodyta to pranešimo 14 punkte, vienvaldę kontrolę gali vykdyti ir mažumos akcininkas, turintis teisę valdyti bendrovės veiklą ir nustatyti jos komercinę politiką.

98      Taigi šie įrodymai yra svarbūs nustatant, ar egzistuoja kontrolė.

99      Be to, nepaneigta ir ginčijamo sprendimo 81 konstatuojamojoje dalyje Komisijos padaryta išvada, kad tuo atveju, jei nesutaria valdyba ir stebėtojų taryba, ginčas sprendžiamas visuotiniame akcininkų susirinkime dalyvaujančių ar atstovaujamų akcininkų balsų dauguma, ir todėl galiausiai sprendimo priėmimo teisę turi visuotinis akcininkų susirinkimas. Iš tikrųjų CNR įstatų 18‑1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „tuo atveju, jei stebėtojų taryba nepritaria vienam iš šių sandorių [kalbama apie bendrovę įpareigojančius visų rūšių ir visų formų aktus ir susitarimus, kurie dėl juose nustatytos sumos ar dėl jų trukmės turi būti teikiami tvirtinti stebėtojų tarybai], valdyba išimties tvarka gali sušaukti eilinį visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris gali suteikti reikiamą patvirtinimą ir priimti sprendimą dėl įmonės organų ginčo“. Todėl nors, kaip buvo konstatuota nagrinėjant antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį, 2003 m. gruodžio mėn. pabaigoje ieškovė iš tikrųjų buvo įsitikinusi turėsianti balsų daugumą visuotiniame akcininkų susirinkime, reikia nuspręsti, kad ieškovė buvo įsitikinusi ir tuo, kad, kilus ginčui tarp valdybos ir stebėtojų tarybos, ji laimėtų ginčą.

100    Vis dėlto ieškovė teigia, kad viešojoje įmonėje negalima primesti privataus ūkio subjekto požiūrio remiantis valdyboje turima dauguma. Kaip ji pažymėjo per posėdį, privatus ūkio subjektas turėtų iš anksto tartis su valstybės valdžios institucijomis. Be to, anot ieškovės, atsižvelgiant į CNR, kuri yra valdybą ir stebėtojų tarybą turinti akcinė bendrovė, valdymo struktūrą, stebėtojų taryba išlieka valdybos kontrolės organas. Grįsdama savo argumentus ieškovė nurodo, kad egzistuoja CNR, kaip nacionalinės įmonės, administracinė priežiūra bei ekonominė ir finansinė priežiūra, taip pat Prancūzijos audito rūmų (Cour des comptes française) ir Prancūzijos parlamentinių komisijų a posteriori atliekami patikrinimai. Administracinė priežiūra visų pirma susijusi su CNR stebėtojų taryboje posėdžiaujančių vyriausybės komisarų įgaliojimais reikalauti sustabdyti stebėtojų taryboje priimtų sprendimų vykdymą ir kreiptis į prižiūrintį ministrą, kad šis patvirtintų Prancūzijos vyriausybės prieštaravimą. Ekonominės ir finansinės priežiūros vaidmenį atlieka valstybės kontrolierius, kuris dalyvauja stebėtojų tarybos susirinkimuose, Prancūzijos finansų ministrui pateikia savo nuomonę dėl CNR projektų ir šiam ministrui teikia metinį pranešimą.

101    Pirmiausia dėl audito rūmų ir parlamentinių komisijų a posteriori atliekamų patikrinimų reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikia jokių konkrečių įrodymų, paaiškinančių, kaip ši intervencijos rūšis gali paneigti mažumos akcininko turimos faktinės kontrolės egzistavimą.

102    Dėl vyriausybės komisarų ir Valstybės kontrolieriaus atitinkamų vaidmenų Komisija teigia, kad tai yra naujos aplinkybės, kurias ieškovė žinojo, ir todėl apie jas turėjo pranešti per administracinę procedūrą. Ieškovė teigia, kad tai yra aplinkybės, į kurias Komisija turėjo atsižvelgti atliktame tyrime.

103    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ieškovė vyriausybės komisarų dalyvavimą stebėtojų taryboje paminėjo CO formoje, tai pavadinusi „Du valstybės atstovai, skiriami dekretu“, tačiau nepaminėtas jų įgaliojimas reikalauti sustabdyti valdybos priimtų sprendimų vykdymą vyriausybės prieštaravimo atveju. Papildomos su vyriausybės atstovais susijusios informacijos yra ir CO formos prieduose pateiktuose bendrovės įstatuose ir pačiame Murcef įstatyme. Be to, ieškovė pabrėžia tai, kad apie CNR viešą pobūdį ji priminė per klausymą ir ragino Komisiją atsižvelgti į šią aplinkybę tyrime. Šiuo klausimu iš klausymo protokolo matyti, kad ieškovė per šį klausymą minėjo vyriausybės komisarus, tačiau nepateikė išsamios informacijos apie jų įgaliojimus ir nieko nepasakė apie valstybės kontrolieriaus vaidmenį.

104    Vis dėlto ieškovė iš esmės teigia, kad iš Komisijos teiginių, susijusių su šių faktinių aplinkybių naujumu, matyti, jog ji neišsamiai išnagrinėjo bylą. Anot ieškovės, net jei ji Komisijai nepakankamai pabrėžė CNR viešą pobūdį, Komisija vis tiek turėjo pareigą atsižvelgti į visas faktines aplinkybes, kurios svarbios nagrinėjant bylą.

105    Šiuo klausimu ieškovė remiasi teismų praktika dėl Sąjungos teismo kontrolės įgaliojimų apimties, kiek tai susiję su sprendimais, kuriuos priimdama institucija turi diskreciją. Iš tikrųjų šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas priminė, kad Sąjungos teismas turi patikrinti, ar ši institucija rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjo visas svarbias bylos aplinkybes, kuriomis remiantis padarytos išvados (žr. 2007 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Lenzing, C‑525/04 P, Rink. p. I‑9947, 57 punktą ir nurodytą Teisingumo Teismo praktiką).

106    Vis dėlto tokiu kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, kai kalbama apie Komisijos skiriamą baudą už konkurencijos teisės pažeidimą, Komisija turi pareigą, kurios vykdymą kontroliuoja Bendrasis Teismas ir apie kurią priminta šio sprendimo 31 punkte, surinkti pakankamai tikslius ir neprieštaringus įrodymus, pagrindžiančius tvirtą įsitikinimą, kad nurodytas pažeidimas padarytas. Iš tikrųjų pažeidimo buvimas turi būti vertinamas atsižvelgiant tik į tuos įrodymus, kuriuos Komisija nurodė sprendime, kuriame konstatuojamas minėtas pažeidimas, o vienintelis reikšmingas kylantis klausimas yra toks: ar iš tikrųjų pažeidimas buvo įrodytas atsižvelgiant į šiuos įrodymus (pagal analogiją žr. 2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 726 punktą). Jei Bendrasis Teismas konstatuoja, kad šio įrodinėjimo standarto buvo laikomasi, klausimas, ar atsižvelgta į papildomas aplinkybes, nesvarbus, išskyrus jei tai yra įrodymai, kurie kelia abejonių dėl tvirto įsitikinimo, kad pažeidimas padarytas. Ieškovė teisingai primena, kad Teismo abejonė turi būti vertinama asmenų, kuriems skirtas sprendimas, naudai (šio sprendimo 36 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 215 punktas).

107    Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su vyriausybės komisarų įgaliojimais ir valstybės kontrolieriaus vaidmeniu, naujumo Komisija teisingai pažymi, jog negalima jos kaltinti, kad ginčijamame sprendime ji plėtojo tam tikrus argumentus daugiau ar mažiau išsamiai atsižvelgdama į argumentus, kuriuos atsakovė daugiau ar mažiau akcentavo per administracinę procedūrą. Pranešimo apie kaltinimus adresatas neprivalo ginčyti jame nurodytų įvairių faktinių ar teisinių aplinkybių per administracinę procedūrą tam, kad galėtų tai daryti vėliau per teismo procesą (šio sprendimo 35 punkte minėto Sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją 89 punktas).

108    Iš to darytina išvada, kad ginčijamos faktinės aplinkybės, susijusios su vyriausybės komisarų įgaliojimais ir valstybės kontrolieriaus vaidmeniu, priimtinos. Beje, dėl šios priežasties Bendrasis Teismas ieškovės prašė pateikti papildomus paaiškinimus apie šių asmenų vaidmenį.

109    Šiuo klausimu pažymėtina, kad ieškovės argumentų įrodomąją galią riboja aplinkybė, kad atsižvelgiant į tai, jog vyriausybės komisarų įgaliojimai ir valstybės kontrolieriaus vaidmuo nepasikeitė nuo 2003 m. iki 2007 m., priežiūros institucijos egzistavo dar 2007 m., kai ieškovė kreipėsi į Komisiją, kad praneštų apie įgytą CNR faktinę kontrolę.

110    Be to, kalbant apie konkretų vyriausybės komisarų vaidmenį, reikia konstatuoti, kad jų įgaliojimai riboti. Kaip matyti būtent iš CNR įstatų 14 straipsnio ir 1959 m. birželio 26 d. Prancūzijos dekreto Nr. 59‑771 (JORF, 1959 m. birželio 28 d., p. 6460) 11 straipsnio, iš dalies pakeisto 2003 m. birželio 16 d. Prancūzijos dekreto Nr. 2003‑512 (JORF, 2003 m. birželio 17 d., p. 10102) 2 straipsniu, į kurį daroma nuoroda minėtame įstatų 14 straipsnyje, CNR skiriami du vyriausybės komisarai, kurių vienas skiriamas Prancūzijos energetikos ministro įsakymu, o kitas – Prancūzijos transporto ministro įsakymu. Jų užduotis – užtikrinti, kad naudodamasi Prancūzijos valstybės suteikta koncesija CNR vykdytų bendrojo intereso užduotį. Taigi, kaip teisingai teigia Komisija, vyriausybės komisarų funkcija susijusi tik su CNR bendrojo intereso užduotimi, o ne su jos komercine veikla. Be to, kalbant apie minėtų vyriausybės komisarų konkretų vaidmenį CNR stebėtojų taryboje ir visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, juose jie turi tik patariamąjį balsą bei tokią teisę gauti informaciją, kokią turi ir kiti stebėtojų tarybos nariai. Kalbant apie jų teisę per aštuonias dienas po to, kai stebėtojų taryboje priimamas su koncesijos taikymu susijęs sprendimas, prašyti surengti naują svarstymą ir per penkiolika dienų po šio naujo svarstymo prašyti, kad būtų sustabdytas to sprendimo vykdymas, kreipiantis į ministrą, kuris turi penkiolikos dienų terminą prireikus pranešti apie nepritarimą, ieškovė atsakyme į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą pripažino, kad per 2000–2003 m. ir 2004–2007 m. vykusius CNR organų susirinkimus vyriausybės komisarams realiai neprireikė pasinaudoti savo įgaliojimais prašyti sustabdyti sprendimo vykdymą ar prieštarauti pateiktam projektui.

111    Todėl reikia konstatuoti, kad nei pagal teisės aktus, nei praktikoje vyriausybės komisarai netrukdo ar neturi trukdyti įgyvendinti faktinę kontrolę mažumos akcininkui, kuris valdyboje ir ypač visuotiniame akcininkų susirinkime užima tokią tvirtą poziciją, kokią ieškovė įgijo nuo 2003 m. gruodžio 23 d. Ieškovės nurodytos CNR organų pasitarimų protokolų ištraukos nepaneigia tokios išvados. Iš jų matyti tik tai, kad privatus akcininkas paisė Prancūzijos valstybės nuomonės dėl strateginių projektų, susijusių su CNR bendrojo intereso užduotimi. Todėl, pavyzdžiui, nuorodos į tai, kad buvo laukiama, kol bus gautas prižiūrinčių ministrų pritarimas dėl penkerių metų plano, skirto CNR bendrojo intereso užduočių įgyvendinimui, kaip minima 2004 m. kovo 31 d. CNR stebėtojų tarybos susirinkimo protokole, nesuteikia informacijos dėl klausimo, ar ieškovė galėjo įgyvendinti tokį CNR planą be šio pritarimo, ir apie tai, kad jai būtų trukdoma primesti savo nuomonę dėl CNR komercinės strategijos.

112    Panašiai reikia išnagrinėti ir valstybės kontrolieriaus vaidmenį. Iš tikrųjų iš kartu skaitomų Dekreto Nr. 59‑771 5 straipsnio ir 1955 m. gegužės 26 d. Prancūzijos dekreto Nr. 55‑773 (JORF, 1955 m. birželio 1 d., p. 5547) redakcijos, galiojusios 2003 m. gruodžio 23 d., atitinkamų nuostatų matyti, kad valstybės kontrolierius dalyvauja stebėtojų tarybos posėdžiuose, turi patariamąjį balsą ir tikrina kontroliuojamų asmenų ekonominę veiklą bei finansų valdymą, kad užtikrintų Prancūzijos valstybės turtinių interesų apsaugą. Šiam tikslui jam suteikti visi tyrimo ir teisės gauti informaciją įgaliojimai ir jis gali dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose. Valstybės kontrolieriaus užduotis – už Prancūzijos ekonomiką ir biudžetą atsakingiems ministrams teikti savo nuomonę apie jiems teikiamų tvirtinti sprendimų projektus ir rengti metinį pranešimą apie kontroliuojamų įmonių ekonominę ir finansinę padėtį. Be to, 1953 m. rugpjūčio 9 d. Prancūzijos dekrete Nr. 53‑707 dėl valstybės kontroliuojamų nacionalinių viešųjų įmonių ir ekonominio ar socialinio pobūdžio tikslų turinčių kitų tam tikrų subjektų (Décret français n°53‑707, du 9 août 1953, relatif au contrôle de l’État sur les entreprises publiques nationales et certains organismes ayant un objet d’ordre économique ou social (JORF, 1953 m. rugpjūčio 10 d, p. 705)), kurį ieškovė taip pat mini atsakyme į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus, nurodyta išankstinė kontrolė, susijusi būtent su kapitalo dalių biudžetu, jų perleidimu, įgijimu ar didinimu.

113    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ieškovė nenurodė jokio konkretaus CNR sprendimo, kuris būtų iš anksto teikiamas bendrai tvirtinti Prancūzijos finansų ministrui ir Prancūzijos energetikos ministrui ir dėl kurio valstybės kontrolierius turėtų pateikti išankstinę nuomonę. Be to, atsakyme į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą, kuriuo prašoma patikslinti, kokia prireikus būtų tolesnė eiga, jei valstybės kontrolieriaus nuomonėse ir ataskaitose būtų pateikti neigiami vertinimai, ieškovė apsiribojo tik teiginiu, kad tai yra administracijos vidaus dokumentai, su kuriais atitinkamos įmonės nei juo labiau jų privatūs akcininkai neturi teisės susipažinti. Šiomis aplinkybėmis atsižvelgiant į valstybės kontrolieriaus patariamąjį vaidmenį CNR organuose ir į tai, kad nėra konkrečių įrodymų, leidžiančių šiuos prižiūrinčių ministerijų veiksmus susieti su realiais CNR sprendimais, neįrodyta, kad valstybės kontrolierius atlieka tokį vaidmenį, dėl kurio galėtų būti paneigta Komisijos analizė.

114    Iš to veikiau darytina išvada, kad, kaip teisingai teigia Komisija, Prancūzijos valstybės per valstybės kontrolierių vykdoma „kontrolė“, o tai pasakytina ir apie vyriausybės komisarus, neatitinka kontrolės sąvokos, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 4064/89.

115    Galiausiai, kalbant apie ieškovės argumentą, kad ji norėjo ne įrodyti, jog valstybė vykdė tokią kontrolę, o tik tai, kad egzistavo požymių visuma, kuri neleido būti beveik įsitikinusia, kad turės vienvaldę faktinę kontrolę, bet kuriuo atveju, ieškovės paminėtos aplinkybės jai netrukdė vykdyti CNR veiklos valdymo ir komercinės strategijos kontrolės. Kaip jau minėta šio sprendimo 109 punkte, jos argumentai neįtikina, nes šios priežiūros institucijos egzistavo dar 2007 m., kai ji kreipėsi į Komisiją, kad praneštų apie įgytą vienvaldę CNR faktinę kontrolę.

116    Papildomai reikia pažymėti, jog ieškovės argumentais reikalaujama, kad Komisija įrodytų visišką abejonės nebuvimą dėl galimybės valdyti CNR veiklą nuo 2003 m. gruodžio 23 d. Vis dėlto taip akcentuodama Pranešimo dėl koncentracijos sąvokos 14 punkte vartojamą sąvoką „didelė tikimybė“ ieškovė iškraipo vienvaldės faktinės kontrolės sąvoką.

117    Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti kaltinimus, susijusius su tuo, kad Komisija padarė vertinimo klaidas, nes neatsižvelgė į valstybės įtaką CNR valdymui, daromą būtent per stebėtojų tarybos, vyriausybės komisarų ir valstybės kontrolieriaus vaidmenį.

–       Dėl Murcef įstatymo poveikio

118    Ginčijamo sprendimo 87–93 konstatuojamosiose dalyse Komisija iš esmės nusprendė, kad Murcef įstatymo buvimas nekeičia jos ankstesnės analizės dėl numatomo ieškovės absoliučios daugumos turėjimo būsimuose CNR visuotiniuose akcininkų susirinkimuose. Kaip priminta 87 konstatuojamojoje dalyje, šiuo įstatymu siekiama privačiam ūkio subjektui uždrausti turėti daugiau kaip 50 % CNR kapitalo ar balsavimo teisių. 89 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, jog Prancūzijos teisės aktų leidėjo noras, kad CNR struktūroje daugumą išlaikytų viešasis sektorius, yra kitoks klausimas nei kontrolės įgijimas pagal Sąjungos teisę.

119    Ieškovė tvirtina, kad ji visai neteigė, jog Murcef įstatymas yra teisinė kliūtis jai įgyti vienvaldę CNR kontrolę, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę. Vis dėlto Komisija neatsižvelgė į tai, kad šis įstatymas yra faktinė aplinkybė požymių visumoje, kuri daro poveikį jos galimam įsitikinimui 2003 m. gruodžio mėn.

120    Reikia konstatuoti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 89 konstatuojamojoje dalyje tvirtindama, jog „Prancūzijos teisės aktų leidėjo noras, kad CNR struktūroje daugumą išlaikytų viešasis sektorius, yra kitoks klausimas nei kontrolės įgijimas pagal Bendrijos koncentracijų teisę“, ji teisingai išskyrė CNR kontrolę teisiniu pagrindu, kuri iš tikrųjų neįmanoma atsižvelgiant į Murcef įstatymą, ir aplinkybę, kad ši teisinė kliūtis netrukdo privačiam akcininkui būti didžiausiu CNR akcininku ir, nors priklausančiu mažumos akcininkams, vykdyti faktinę CNR kontrolę. Be to, kadangi ieškovė siekia įrodyti, kad Murcef įstatymo buvimas darė poveikį jos įsitikinimui dėl didelės tikimybės turėti faktinę CNR kontrolę nuo 2003 m. gruodžio mėn., reikia pažymėti, kad tokie argumentai paneigia objektyvius kriterijus, apibūdinančius jos padėtį 2003 m. gruodžio 23 d., o tai neatitinka Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio ir Pranešimo dėl koncentracijos sąvokos 14 punkto prasmės.

121    Todėl reikia atmesti argumentą, kad Komisija nepakankamai atsižvelgė į Murcef įstatymo buvimą, kaip į faktinę aplinkybę, darančią poveikį veiksnio, susijusio su ieškovės įsitikinimu dėl didelės tikimybės, kad ji galės vykdyti faktinę CNR kontrolę, vertinimui.

122    Šiuo klausimu ieškovė remiasi ir 1998 m. vasario 18 d. Komisijos sprendimu 1999/594/EB dėl baudos už koncentraciją, apie kurią nepranešta ir kuri įvykdyta pažeidžiant Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį (byla IV/M.920 – Samsung/AST) (OL L 225, 1999, p. 12). Anot ieškovės, šioje byloje aplinkybės panašios kaip ir byloje, kurioje priimtas Sprendimas 1999/594, nes pastarojoje byloje didelė svarba suteikta sutartinei ir laikinai nuostatai, pagal kurią draudžiama įsigyti didžiąją dalį bendrovės AST kapitalo.

123    Vis dėlto reikia priminti šio sprendimo 63 punkte nurodytą teismų praktiką, iš kurios matyti, kad Komisijai ir a fortiori Bendrajam Teismui nėra privalomos šiuo atveju Komisijos ankstesniame sprendime nustatytos faktinės aplinkybės ir pateikti vertinimai. Be to, Komisija šį ieškovės argumentą atmetė ginčijamo sprendimo 90 ir 91 konstatuojamosiose dalyse. Jos analizei reikia pritarti. Iš tikrųjų, priešingai nei teigia ieškovė, Sprendime 1999/594 Komisija nusprendė, kad 1996 m. sausio mėn. Samsung įgijo vienvaldę faktinę bendrovės AST kontrolę, nors akcininkų susitarimo priedo sąlyga, pagal kurią Samsung negalėjo įsigyti daugiau nei 49,9 % AST kapitalo, dar buvo taikoma iki 1998 m. gruodžio mėn. Komisija, be kita ko, nusprendė, kad faktinė kontrolė buvo įgyta, nes Samsung skyrė daugumą valdybos narių (Sprendimo 1999/594 7 konstatuojamoji dalis). Dėl šios priežasties sutartyje nustatyta 49,9 % kapitalo dalies riba nebuvo lemiama aplinkybė vertinant Samsung pajėgumą įgyti vienvaldę faktinę bendrovės AST kontrolę. Todėl šioje byloje taikant panašų požiūrį ieškovė galėjo sėkmingai įgyti vienvaldę faktinę CNR kontrolę, nors Murcef įstatymas dar galiojo. Beje, kaip Komisija teisingai primena, būtent taip ieškovė nusprendė 2007 m. vasarą, kai kreipėsi į Komisiją dėl šioje byloje nagrinėjamos koncentracijos.

124    Galiausiai, šio sprendimo 63 punkte priminta teismų praktika taikoma ir argumentui, susijusiam su 2004 m. kovo 12 d. Komisijos sprendimu, kuriuo koncentracija skelbiama suderinama su bendrąja rinka (byla COMP/M.3330 – RTL/M6) (toliau – Sprendimas RTL/M6), kurį Komisija pateikė ginčijamo sprendimo 92 konstatuojamojoje dalyje ir kurio aktualumą ieškovė ginčija, nes ji visai neginčijo to, kad vien Murcef įstatymo egzistavimas nebuvo kliūtis įgyti vienvaldę faktinę CNR kontrolę.

125    Be to, kaip Komisija tai paaiškina ginčijamo sprendimo 92 konstatuojamojoje dalyje, Sprendime RTL/M6 buvo kalbama apie Prancūzijos įstatymą, pagal kurį fiziniam ar juridiniam asmeniui draudžiama įgyti daugiau nei 49 % nacionalinės televizijos kanalo kapitalo ar balsavimo teisių. Nors RTL turėjo tik 48,8 % bendrovės M6 kapitalo ir 34 % balsavimo teisių, Komisija padarė išvadą, kad pirmoji vykdė vienvaldę faktinę kontrolę, visų pirma atsižvelgusi į tai, kad likę akcininkai buvo išsibarstę, ir atsižvelgusi į atliktą perspektyvinę analizę. Priešingai nei teigia ieškovė, ginčijamame sprendime pateikta nuoroda į šią bylą kaip į precedentą, rodantį, kad įstatymas, pagal kurį ūkio subjektui draudžiama įgyti absoliučią balsavimo teisių daugumą, yra suderinamas su šios bendrovės faktinės kontrolės įgijimu, yra svarbi. Bet kuriuo atveju ieškovės argumentas, iš esmės susijęs su tuo, kad ši nuoroda „nereikalinga“, nepaneigia Komisijos analizės dėl Murcef įstatymo pasekmių.

126    Todėl reikia atmesti ir su Murcef įstatymo poveikiu susijusį argumentą.

 Dėl kitų antrojo ieškinio pagrindo trečios dalies kaltinimų, susijusių su klaidomis dėl kitų ginčijamame sprendime nustatytų veiksnių

127    Ieškovė nurodo klaidas, susijusias su, pirma, jos pačios ir EDF atitinkamais pramoniniais ir komerciniais vaidmenimis bendrovėje CNR per 2004–2006 m. laikotarpį, antra, CNR, jos pačios ir Suez vadovų pareiškimais ir, trečia, jos pirmenybės teisės egzistavimu.

–       Dėl kaltinimo, susijusio su vertinimo klaida, padaryta dėl veiksnio, susijusio su EDF ir ieškovės atitinkamais komerciniais ir pramoniniais vaidmenimis bendrovėje CNR per 2004–2006 m. laikotarpį

128    Šis kaltinimas susijęs su ketvirtuoju veiksniu, kurį Komisija taikė, siekdama nustatyti, kad 2003 m. gruodžio 23 d. įvyko ilgalaikis CNR kontrolės pasikeitimas ieškovės naudai (šio sprendimo 26 punktas).

129    Ginčijamo sprendimo 94–126 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad perėmusi CNR bendrovėje turėtą EDF pramoninį vaidmenį nuo 2003 m. ieškovė tapo vienintelė pramoninė CNR akcininkė ir atliko pagrindinį vaidmenį jos veiklos valdyme. Šią analizę sudaro dvi dalys, susijusios, pirma, su EDF pasitraukimu iš CNR veiklos valdymo ir, antra, su tuo, kad ieškovė perėmė pramoninį vaidmenį ir veiklos valdymą.

130    Dėl analizės pirmos dalies, susijusios su EDF pasitraukimu (ginčijamo sprendimo 95–102 konstatuojamosios dalys), Komisija visų pirma nurodo, kad EDF pasitraukė iš CNR veiklos valdymo po to, kai 2001 m. prisiėmė įsipareigojimus pagal Sprendimą EDF/EnBW, minėtą šio sprendimo 4 punkte. Be kita ko, tai buvo įsipareigojimai, pirma, nebesinaudoti savo balsavimo teisėmis CNR visuotiniame akcininkų susirinkime ir neturėti atstovo valdyboje ir, antra, nuo 2001 m. balandžio mėn. iki 2006 m. balandžio mėn. nupirkti dalį CNR pagamintos elektros energijos pastarajai paprašius, kad CNR galėtų palaipsniui įeiti į elektros energijos rinką.

131    Prieštaraudama šiai analizei ieškovė teigia, kad nuo 2003 m. ir iki 2006 m. EDF išlaikė svarbų veiklos ir komercinį vaidmenį CNR. Anot ieškovės, EDF galia ypač išaugo 2004–2006 m.

132    Komisija ginčija ieškovės argumentus ir teigia, kad tai, jog per 2003 m. ieškovė tapo vienintelė pramoninė CNR akcininkė, yra svarbus požymis.

133    Visų pirma, kalbant apie bendrą eksploatavimo sutartį ir sutartį, pagal kurią CNR užtikrinama, kad EDF pirks jos elektros energiją, kurios sudarytos 2001 m. penkerių metų laikotarpiui, ieškovė, be kita ko, tvirtina, kad šiomis aplinkybėmis EDF vaidino pakankamai svarbų vaidmenį, todėl Komisija negali nuspręsti, jog nuo 2003 m. gruodžio 23 d. ieškovė visiškai perėmė istoriškai EDF turėtą veiklos ir komercinį vaidmenį. Tai, kad Sprendime EDF/EnBW Komisija nusprendė, jog šios elektros energijos pirkimą užtikrinančios sutartys yra būtinas įsipareigojimas, kad „CNR galėtų įeiti į elektros energijos rinkas“, įrodo, jog EDF atliko pagrindinio verslo partnerio vaidmenį, kad suteiktų galimybę įeiti į rinką.

134    Šiam argumentui negalima pritarti. Kaip Komisija pažymi ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamojoje dalyje, EDF ir CNR susitarimų egzistavimas neprieštarauja tam, kad CNR, nepriklausomai nuo EDF, galėjo nustatyti savo pramoninę ir komercinę politiką. Šiuo klausimu Komisija pagrįstai rėmėsi ieškovės nuomonėmis, pateiktomis per pranešimo apie šioje byloje nagrinėjamą koncentraciją procedūrą. Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda į 2008 m. balandžio 7 d. ieškovės atsakymą į 2008 m. kovo 26 d. prašymą pateikti informaciją, kuriame visų pirma ji tvirtino, kad „EDF iš tikrųjų [neteko] CNR kontrolės 2001 m., kai Gentot komitetas <...> [nustatė] protokolų, kuriuose reglamentuojami dviejų įmonių pramoniniai ir komerciniai santykiai, kad CNR palaipsniui taptų nepriklausoma ir savarankiška elektros energijos gamintoja, peržiūros sąlygas“. Iš šio atsakymo matyti, kad pati ieškovė nusprendė, jog nuo 2001 m. EDF nebedarė lemiamos įtakos CNR.

135    Priešingai nei teigia ieškovė, ši ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamojoje dalyje pateikta analizė nereiškia, kad Komisija klaidingai kėlė klausimą, ar EDF kontroliavo CNR nuo 2001 m. iki 2006 m., užuot patikrinusi, ar ieškovė galėjo būti laikoma perėmusia veiklos kontrolės vaidmenį, kurį anksčiau atliko EDF. Šį argumentą lėmė neteisingas ginčijamo sprendimo supratimas, pagal kurį aplinkybę, kad tuo metu ieškovė buvo vienintelė CNR pramoninė akcininkė, Komisija laikė tik vienu iš požymių, svarbių 2003 m. pabaigoje ieškovės įgytai CNR kontrolei nustatyti.

136    Be to, grįsdama šį teiginį Komisija teisingai nurodė ir ginčijamo sprendimo 51 išnašoje minėtą CO formos 90 punktą. Tame punkte daroma nuoroda į 2001 m. EDF ir CNR bendrą pareiškimą, kuriame minima aplinkybė, jog CNR buvo atsakinga už pagrindinį jos pramoninio valdymo pasirinkimą.

137    Antra, dėl EDF elektros energijos pirkimo iš CNR Komisija teisingai primena pagal Sprendimą EDF/EnBW prisiimtus įsipareigojimus. Iš tikrųjų, kaip pažymėta ginčijamo sprendimo 102 konstatuojamojoje dalyje, kalbėta apie EDF užtikrinamą tam tikro kiekio CNR pagamintos elektros energijos pirkimą, kad ši galėtų įeiti į elektros energijos rinką kaip savarankiškas tiekėjas. Tačiau ieškovė nepateikė jokių statistinių duomenų, kad pagrįstų savo argumentą dėl šios nuolatinės verslo partnerystės su EDF svarbos, ir gal net dėl to atsirandančio tam tikro priklausomumo lygio. Galiausiai, nors ieškovė teigia, kad Komisija nevienodai vertino jos ir CNR sudarytą komercinę sutartį, kuri buvo susijusi ir su savanoriškais pardavimais, bet į kurią vis dėlto buvo atsižvelgta kaip į jos svarbesnio vaidmens požymį, šiam argumentui negalima pritarti, nes juo ginčijama Komisijos analizė, pagal kurią, neatsižvelgiant į tai, ar egzistavo CNR pareiga parduoti dalį savo elektros energijos EDF ar ne, tai neprieštarauja išvadai, kad CNR jau 2003 m. nustatė savo pramoninę ir komercinę politiką nepriklausomai nuo EDF.

138    Trečia, kaip Komisija pažymi, ieškovė neginčija, kad grupės Suez 2003 m. metiniame pranešime, kurio aktualumo ji neginčija, minima, jog ieškovė įgijo CNR veiklos kontrolę, ir CNR elektrinės įtraukiamos į ieškovės elektros energijos gamybos pajėgumus, kaip priminta ginčijamo sprendimo 101 konstatuojamojoje dalyje.

139    Iš šio sprendimo 134–138 punktų matyti, kad neįrodyta, jog Komisija padarė klaidą dėl to, kad EDF pasitraukimą iš CNR veiklos valdymo laikė faktine aplinkybe, kuri pagrindžia ginčijamame sprendime minėtą ketvirtąjį požymį, kuriuo siekiama įrodyti, jog 2003 m. gruodžio 23 d. ieškovė įgijo CNR kontrolę.

140    Dėl analizės antros dalies, susijusios su ieškovės perimtu EDF pramoniniu vaidmeniu ir pagrindiniu ieškovės vaidmeniu CNR veiklos valdyme, ginčijamo sprendimo 103–126 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymi, kad 2003 m. gruodžio 23 d. ieškovės EDF akcijų dalies įsigijimą ir pirmoje analizės dalyje nagrinėtus su EDF pasitraukimu susijusius veiksnius apima ieškovės ir CNR 2000 m. pradėtas bendradarbiavimas.

141    Šiuo klausimu Komisija daro nuorodą į tuo metu CNR ir ieškovės sudarytą pagrindų susitarimą, kuriuo visų pirma siekta įsteigti bendrą dukterinę bendrovę Énergie du Rhône (toliau – EDR). Ginčijamo sprendimo 106–110 konstatuojamosiose dalyse Komisija aptaria esminį EDR vaidmenį CNR komercinėje veikloje ir šios bendros dukterinės bendrovės valdymo tvarką. Nepaisant to, kad CNR turėjo 51 % EDR kapitalo ir absoliučią daugumą EDR valdyboje, lemiama įtaka priskiriama ieškovei, nes tam tikrų rūšių sprendimai priimami vienbalsiai. Ginčijamo sprendimo 111 konstatuojamojoje dalyje Komisija mini, kad, be susitarimo dėl EDR steigimo, nuo 2001 m. iki 2004 m. ieškovė ir CNR pasirašė tam tikrą skaičių techninės ir komercinės partnerystės sutarčių. 112 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo CNR pirmininko pareiškimą per 2003 m. birželio 25 d. eilinį visuotinį akcininkų susirinkimą, pagal kurį „CNR pradėjo mąstyti apie komercinės partnerystės ir pramoninės partnerystės konvergenciją nuo tada, kai sužinojo, [kad ieškovė] įsigijo kapitalo. Taip [ieškovė] tapo didžiausia komercinė partnerė, kurios pardavimai sudarė 35 % ir padidino [EDR] pajėgumus“.

142    Prieštaraudama šiai analizei ieškovė nurodo aplinkybę, kad Komisija rėmėsi CNR ir ieškovės susitarimais, kurių pusė buvo sudaryti po 2003 m. Be to, Komisija nepaaiškino, kodėl EDR įsteigimas jai leido daryti didesnę įtaką CNR. Apie EDR įsteigimą Komisijai buvo pranešta ir ji tai patvirtino kaip bendros „kooperacinės“, o ne „koncentracinės“ bendrovės įsteigimą 2002 m. Visų pirma Komisija suteikė atskirąją išimtį pagal EB 81 straipsnio 3 dalį „laikotarpiui, kurio trukmė lygi laipsniško EDF pasitraukimo iš CNR laikotarpiui, t. y. iki 2006 m.“. Anot ieškovės, todėl Komisija turėjo padaryti išvadą, kad nurodytą pramoninio akcininko vaidmenį ji įgijo tik 2006 m.

143    Komisija ginčija ieškovės argumentus ir teigia, kad ginčijamame sprendime pateikti požymiai, rodantys, kad ieškovė perėmė svarbiausią pramoninį ir veiklos vaidmenį iki 2003 m. gruodžio 23 d., nepaneigti.

144    Visų pirma dėl ieškovės argumento, kad būtent ginčijamo sprendimo 111 konstatuojamojoje dalyje ir 55 išnašoje minėtos CNR ir ieškovės sutartys iš dalies susijusios su susitarimais, sudarytais po 2003 m., net jei taip iš tikrųjų yra trijų iš minėtų šešių susitarimų atveju, vis dėlto trys susitarimai sudaryti 2001 m., t. y. pagrindų susitarimas dėl pasirinkimo sandorių dėl elektros energijos ateities sandorių pirkimo, tiekimo ir garantijos sutartis bei užtikrinto pirkimo sutartis ir jos įrodo, kad CNR ir ieškovės techninis ir komercinis bendradarbiavimas sustiprėjo dar gerokai anksčiau nei 2003 m. gruodžio mėn.

145    Antra, kiek tai susiję su 2002 m. lapkričio 29 d. laiške, kuriuo užbaigta pranešimo apie EDR procedūra, Komisijos suteiktos atskirosios išimties taikymo sritimi, Komisija teisingai tvirtina, kad tai, jog ji nusprendė, kad bendrai EDR įmonei galima taikyti išimtį iki 2006 m., netrukdė ieškovei vykdyti faktinę CNR kontrolę nuo 2003 m. gruodžio mėn. Iš tikrųjų, nors ji tame laiške tvirtino, kad EDR suteikia atskirąją išimtį pagal EB 81 straipsnio 3 dalį „laikotarpiui, kurio trukmė lygi laipsniško EDF pasitraukimo iš CNR laikotarpiui, t. y. iki 2006 m.“, tuo metu EDF akcijos ieškovei dar nebuvo perleistos. Taigi tik kartu aiškinamos šios aplinkybės leidžia nustatyti vienvaldės faktinės kontrolės egzistavimą 2003 m. pabaigoje.

146    Trečia, pažymėtina, kad ieškovė neneigia ginčijamo sprendimo 112 konstatuojamojoje dalyje Komisijos nurodyto 2003 m. birželio 25 d. CNR pirmininko pranešimo, t. y. skaityto iki 2003 m. gruodžio mėn., kuriame minima, kad ji atliko „didžiausio komercinio partnerio, kurio pardavimai sudarė beveik 35 %“, vaidmenį. Be to, tame pačiame pranešime minimas ir EDR pajėgumo didėjimas, susijęs su didesniu ieškovės vaidmeniu CNR. Nors dalis šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 112 konstatuojamojoje dalyje nurodytų duomenų yra vėlesni nei 2003 m. duomenys ir todėl jais negalima remtis nustatant, kokį vaizdą ieškovė turėjo susidaryti dėl savo padėties CNR 2003 m. gruodžio 23 d., aptariamas pranešimas buvo skaitytas iki šios datos.

147    Ketvirta, reikia išnagrinėti ieškovės argumentą, kad Komisija neteisėtai perkėlė įrodinėjimo pareigą, nes ginčijamame sprendime nustatė, to neįrodžiusi sprendime dėl leidimo, kad koncentracija įvykdyta 2003 m. gruodžio mėn. Ieškovė teigia, kad taip ji priversta įrodyti, jog koncentracija įvykdyta tik 2007 m. Visų pirma ieškovė nurodo tai, kad Komisija atmetė jos argumentą, susijusį su aplinkybe, jog 2007 m. ji ir CNR sukūrė bendrą prekės ženklą, nes nusprendė, jog šios aplinkybės nepakanka įrodyti, kad vienvaldė faktinė kontrolė įgyta 2007 m., o ne 2003 m. ir tokia nuomonė nepagrįsta.

148    Šiems argumentams negalima pritarti. Iš tikrųjų, nors ginčijamo sprendimo 121 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse Komisija mini per žodinį klausymą ieškovės pateiktus argumentus, kuriais siekiama įrodyti, kad ji CNR kontrolę įgijo tik 2007 m., paskui ji šiuos argumentus atmetė nusprendusi, kad ieškovė neįrodė, jog kontrolę įgijo 2007 m., ši aplinkybė nėra neteisėtas įrodinėjimo pareigos perkėlimas. Priešingai, Komisija, žinodama, kad įrodinėjimo pareiga tenka jai, ginčijamame sprendime nurodė tam tikrus esminius ir išsamius požymius pažeidimo realumui ir pradžios datai įrodyti.

149    Galiausiai, tam, kad atmestų administracinės procedūros etape ieškovės pateiktą argumentą dėl bendro prekės ženklo sukūrimo 2007 m., ginčijamo sprendimo 126 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtina, kad ieškovė nepaaiškino, kodėl bendro prekės ženklo sukūrimas yra aplinkybė, dėl kurios įgyta kontrolė 2007 m., ir nurodė, kad netgi būtų galima prieštarauti dėl to, kad šis prekės ženklo sukūrimas buvo galimas dėl išankstinės CNR kontrolės. Vien taip santykinai trumpai Komisijos nurodytos aplinkybės, bet jų pakanka atsižvelgiant į kitus požymius, kuriais remtasi, savaime negali būti vertinamos kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas.

150    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad ieškovė taip pat neįrodė, kad Komisija padarė klaidą, nes atsižvelgė į ieškovės perimtą EDF pramoninį vaidmenį ir į įgytą pagrindinį vaidmenį CNR veiklos valdyme.

151    Todėl reikia atmesti visą kaltinimą dėl požymio, susijusio su EDF ir ieškovės atitinkamais komerciniais ir pramoniniais vaidmenimis bendrovėje CNR per 2004–2006 m. laikotarpį.

–       Dėl kaltinimo, susijusio su vertinimo klaida, padaryta dėl veiksnio, susijusio su CNR, ieškovės ir Suez vadovų pranešimais

152    Šis kaltinimas susijęs su Komisijos nustatytu penktuoju veiksniu, siekiant įrodyti, kad 2003 m. gruodžio mėn. įvyko ilgalaikis CNR kontrolės pasikeitimas ieškovės naudai (šio sprendimo 26 punktas).

153    Ginčijamo sprendimo 127–158 konstatuojamosiose dalyse Komisija po pavadinimo „nuo 2004 m. CNR vadovai ir Suez vadovai CNR faktiškai laikė Suez grupės dalimi“ nurodo tam tikrus CNR ir Suez grupės vidaus dokumentus, tarp jų ir valdybos bei stebėtojų tarybos protokolus, iš kurių matyti, kad nuo 2004 m. CNR laikoma Suez grupės dalimi. Taip pat minimos nuo 2003 m. Suez grupės metinėse ataskaitose esančios tam tikros nuorodos į CNR.

154    Ieškovė ginčija, kad šie pranešimai įrodo, jog ji įgijo faktinę kontrolę 2003 m. gruodžio 23 d., remdamasi būtent tuo, kad dauguma šių pranešimų vėlesni nei 2003 m.

155    Komisija teigia, kad, pirma, nors daugumos minėtų pranešimų datos yra 2006 m. ir 2007 m., pirmasis iš šių pranešimų padarytas 2004 m. pradžioje ir, antra, iš šių pranešimų matyti tai, kad ieškovė faktinę CNR kontrolę vykdė jau nuo 2003 m. pabaigos.

156    Visų pirma pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog kitų antrojo ieškinio pagrindo kaltinimų nagrinėjimas pakankamai teisiškai patvirtina Komisijos vertinimą, kad ieškovė vienvaldę faktinę CNR kontrolę įgijo 2003 m. gruodžio 23 d. (šio sprendimo 22–151 punktai), šis kaltinimas netinkamas.

157    Paskui aplinkybė, kad Komisija ginčijamame sprendime nurodo vėlesnius nei 2003 m. gruodžio 23 d. pranešimus, savaime nekelia problemų. Beje, Komisija teisingai pažymi, kad ieškovė neginčija ginčijamame sprendime nurodytų pranešimų kaip tokių. Nors tokių pranešimų nepakanka įrodyti, kad 2003 m. pabaigoje ieškovė buvo beveik įsitikinusi, jog turi faktinę kontrolę, vis dėlto šie pranešimai patvirtina pažeidimo pradžios datą, kaip matyti iš ankstesnių ar tuo pačiu metu kaip šie pranešimai vykusių aplinkybių. Be to, vėlesni įvykiai gali būti požymiai, rodantys pažeidimo tęstinį pobūdį. Šiuo klausimu atsižvelgiant į tai, kad ieškovė Komisijai apie koncentraciją pranešė tik 2007 m., Komisija galėjo nurodyti vėliau nei 2003 m. pabaigoje vykusius įvykius.

158    Iš tikrųjų ieškovė teisingai pabrėžia, jog nė viename ginčijamame sprendime nurodytame pranešime neminima, net ir netiesiogiai, kad faktinė kontrolė įgyta nuo 2003 m. iki 2007 m.

159    Vis dėlto Komisija teisingai pažymi, jog tai, kad nuo 2004 m. (2004 m. kovo 19 d. vykusiame CNR valdybos susirinkime) minimas „grupės požiūris“ ar „didelės pramoninės grupės dukterinė bendrovė“, rodo, kad menkai tikėtina, jog tai buvo paprasčiausiai „nuolatinės komercinės partnerystės“ siejamos bendrovės.

160    Vis dėlto, išskyrus šią citatą, dauguma Komisijos nurodytų citatų, kurios priskiriamos 2006 m. ar 2007 m., ir ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje nurodytas vyriausybės komisaro pranešimas 2007 m. gruodžio 13 d. stebėtojų tarybos susirinkime, kuriame minimas „funkcijų išsiaiškinimas Suez/Electrabel ir CNR sudaromo vieneto viduje, kad būtų aiškiai apibrėžtas pastarosios vaidmuo ateityje“, gali pagrįsti ieškovės teiginį, kad kontrolė buvo įgyta tik nuo 2007 m.

161    Todėl atsižvelgiant į vartojamų žodžių tam tikrą dviprasmiškumą minėti pranešimai negali būti papildomi požymiai, siekiant įrodyti, kad vienvaldė faktinė kontrolė buvo įgyta ne 2003 m. gruodžio mėn., o 2007 m.

162    Vis dėlto reikia pažymėti, kad įrodymai, kuriuos pateikia ieškovė, nepaneigia Komisijos teiginio. Taigi, kaip teisingai teigia Komisija, 2007 m. birželio 28 d. vykusiame visuotiniame akcininkų susirinkime CNR stebėtojų tarybos pirmininkės pasakytas sakinys, kad CNR „nuo šiol užima pavyzdinę vietą Suez grupėje“ gali reikšti, jog CNR neseniai pradėjo priklausyti Suez grupei arba, priešingai, kad ji priklausė dar anksčiau.

163    Dėl 2007 m. gruodžio 13 d. stebėtojų taryboje vyriausybės komisaro pateikto pranešimo, kurio datą ieškovė per administracinę procedūrą nurodė klaidingai, t. y. 2007 m. liepos 5 d. ir kuris minimas ginčijamo sprendimo 160 konstatuojamojoje dalyje, Komisija ginčijamo sprendimo 154 konstatuojamojoje dalyje teisingai pažymi, kad jis gali būti suprantamas kaip susijęs su funkcijų išsiaiškinimu, o tai neleidžia daryti išvados dėl datos, kada ieškovė įgijo faktinę CNR kontrolę.

164    Galiausiai, reikia patikslinti, kad ieškovė nebeginčija tam tikrų Suez grupės metiniame pranešime padarytų ir ginčijamo sprendimo 155–158 konstatuojamosiose dalyse Komisijos minimų nuorodų į CNR, kurių svarbą ieškovė visgi ginčijo per administracinę procedūrą.

165    Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti kaltinimą dėl klaidų, padarytų vertinant veiksnį, susijusį su CNR, ieškovės ir Suez vadovų pranešimais.

–       Dėl kaltinimo, susijusio su vertinimo klaida, padaryta dėl veiksnio, susijusio su ieškovės pirmenybės teisės egzistavimu

166    Šis kaltinimas susijęs su Komisijos taikytu šeštuoju veiksniu, siekiant įrodyti, kad 2003 m. gruodžio 23 d. įvyko ilgalaikis CNR kontrolės pasikeitimas ieškovės naudai (šio sprendimo 26 punktas).

167    Ginčijamo sprendimo 159–164 konstatuojamosiose dalyse Komisija teisingai mini aplinkybę, kad per 2003 m. ieškovė jau buvo įgijusi pagal susitarimą (šio sprendimo 7 punktas) pirmenybės teisę įsigyti kitas CNR akcijas tuo atveju, jei būtų panaikinta Murcef įstatymo nuostata, pagal kurią nustatyta, kad viešiesiems subjektams turi priklausyti daugiau nei 50 % CNR kapitalo. 163 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad tokiu atveju pagal susitarimą ieškovė gali neleisti kitam privačiam akcininkui įgyti vienvaldės ilgalaikės CNR kontrolės. Taip ieškovė gali būti įsitikinusi, kad tokią kontrolę turės arba de facto galiojant Murcef įstatymui, arba teisiniu pagrindu – jei šis įstatymas būtų panaikintas. 164 konstatuojamojoje dalyje Komisija teigia, kad, remiantis Pranešimu dėl koncentracijos sąvokos, tai yra vertinimo elementas, į kurį atsižvelgiama kartu su kitais argumentais, darant išvadą dėl vienvaldės kontrolės egzistavimo.

168    Ieškovė teigia, kad pagal Suvestinį pranešimą dėl jurisdikcijos galimybė pirkti savaime vienvaldės kontrolės nesuteikia, tačiau tik išimtinėmis aplinkybėmis gali būti požymis, kuris, kartu su kitais požymiais, gali būti pagrindas kontrolės egzistavimui įrodyti, ir pabrėžia, kad šiuo atveju į tai, kad egzistuoja pirmenybės teisė įsigyti akcijas, neturi būti atsižvelgiama, remiantis išimtinių aplinkybių apibrėžimu, kuris pateiktas 1994 m. kovo 7 d. Komisijos sprendime dėl koncentracijos paskelbimo suderinama su bendrąja rinka (byla IV/M .397 – Ford/Hertz) (toliau – Sprendimas Ford/Hertz).

169    Komisija teigia, kad ji visai netvirtino, jog šioje byloje vien pirmenybės teisė suteikia kontrolę. Kadangi šis požymis vertinamas kartu su kitais požymiais, negalima ginčyti to, kad į jį buvo atsižvelgta.

170    Kaip pažymėta šio sprendimo 40 punkte, nusprendus, kad vienvaldė kontrolė įgyta 2003 m. gruodžio 23 d., šioje byloje taikytinas Reglamentas Nr. 4064/89, dėl kurio taikymo priimtas Pranešimas dėl koncentracijos sąvokos, o ne Reglamentas Nr. 139/2004, kuris detalizuojamas Suvestiniame pranešime dėl jurisdikcijos. Taigi Pranešimo dėl koncentracijos sąvokos 15 punkte nurodyta taip:

„Galimybė pirkti arba konvertuoti akcijas pati savaime negali užtikrinti vienvaldės kontrolės, išskyrus atvejus, kai ta galimybe bus pasinaudota netolimoje ateityje pagal teisiškai įpareigojančias sutartis. Tačiau galima atsižvelgti į tikimybę pasinaudoti tokia galimybe, kaip į papildomą argumentą, kuris kartu su visais kitais leidžia daryti išvadą apie vienvaldės kontrolės faktą.“

171    Net jei, priešingai nei Suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos 60 punkte, šiose nuostatose aiškiai nevartojami žodžiai „išimtinėmis aplinkybėmis“, ginčijamo sprendimo 162 konstatuojamojoje dalyje Komisija pripažįsta, kad iš esmės taisyklė ta pati abiejuose pranešimuose.

172    Pirmiausia pažymėtina, kad ieškovė neginčija teisės įsigyti akcijas, kuri jai suteikta pagal susitarimą, tvarkos, kaip ji aprašyta ginčijamame sprendime.

173    Be to, kaip Komisija teisingai teigia, negalima pritarti ieškovės argumentui dėl Sprendimo Ford/Hertz. Iš tikrųjų, be to, kad pagal šio sprendimo 63 punkte primintą teismų praktiką Komisijai ir a fortiori Bendrajam Teismui nėra privalomi šiuo atveju Komisijos ankstesniame sprendime nustatytos faktinės aplinkybės ir pateikti vertinimai, tos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. Byloje, kurioje priimtas Sprendimas Ford/Hertz, Komisija nusprendė, kad Ford turėjo 49 % balsavimo teisių ir mažumos atstovavimas Hertz valdyboje jai nesuteikė kontrolės, kadangi Ford neturėjo veto teisės dėl esminių sprendimų. Vis dėlto Komisija nusprendė, kad tai, jog Ford turėjo pirmenybės teisę įsigyti akcijų, kuria galėjo naudotis savo nuožiūra be jokių išankstinių sąlygų ir bet kuriuo metu, taip per labai trumpą terminą suteikiančią galimybę įgyti Hertz valdybos kontrolę, buvo aplinkybė, kuri jai suteikė faktinę kontrolę. Taigi pirmumo teisė įsigyti akcijų toje byloje buvo pagrindinis veiksnys, kuriuo remiantis padaryta išvada, kad egzistuoja vienvaldė faktinė kontrolė.

174    Šioje byloje ieškovė teisingai pabrėžia, kad jos pirmumo teisė susijusi būtent su Murcef įstatymo pakeitimu. Vis dėlto Komisija nenusprendė, kad vykdoma vienvaldė kontrolė dėl pirmumo teisės, o tik į šią teisę atsižvelgė kaip į papildomą požymį. Tai aiškiai matyti iš ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamosios dalies, kurioje Komisija pažymi, kad ieškovė buvo įsitikinusi, jog turi ilgalaikę vienvaldę CNR kontrolę „arba de facto pagal Murcef įstatymą, arba teisiniu pagrindu, jei šis įstatymas [būtų] panaikintas“. Taigi Komisijos argumentuose pirmumo teisės egzistavimas, kurios įgyvendinimas priklauso nuo Murcef įstatymo panaikinimo, yra papildomas požymis, kadangi išvada dėl vienvaldės faktinės kontrolės egzistavimo padaryta remiantis kitomis aplinkybėmis.

175    Be to, šis Komisijos požiūris atitinka Pranešimą dėl koncentracijos sąvokos, iš kurio matyti, kad vienvaldė faktinė mažumos akcininko kontrolė gali būti nustatoma pagal balsavimo teisių struktūrą ar pagal teisę vadovauti atitinkamos bendrovės veiklai ir nustatyti jos verslo politiką (Pranešimo dėl koncentracijos sąvokos 14 punktas), pirmumo teisė įsigyti akcijų nėra reikalaujama papildoma sąlyga, bet gali būti papildomas požymis kaip bet kuri kita faktinė aplinkybė (Pranešimo dėl koncentracijos sąvokos 15 punktas). Be to, papildomai galima pažymėti, jog aplinkybė, kad ieškovė turi 47,92 % balsavimo teisių, likusių akcininkų sudėtis bei jos tvirta pozicija valdyboje gali būti laikomos išimtinėmis aplinkybėmis, pateisinančiomis tai, kad būtų atsižvelgta į turimą pirmumo teisę įsigyti akcijų. Bet kuriuo atveju, požymio, susijusio su ieškovės pirmumo teisės įsigyti akcijų egzistavimu, nebuvimas nepakeistų išvados, kad egzistuoja faktinė kontrolė, grindžiama būtent balsavimo teisių struktūra visuotiniame akcininkų susirinkime ir jos stipria pozicija šiame organe ir valdyboje.

176    Todėl šį kaltinimą ir visą antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies ir EB 253 straipsnio pažeidimu, dėl to, kad Komisija neteisingai kvalifikavo pažeidimą ir kad ginčijamo sprendimo motyvai yra prieštaringi

177    Ieškovė teigia, kad ginčijamo sprendimo motyvai prieštaringi ir iš rezoliucinės dalies matyti, kad yra motyvavimo stoka atsižvelgiant į EB 253 straipsnį. Iš esmės ji teigia, kad ginčijamo sprendimo motyvai nepagrindžia rezoliucinės dalies, kad padarytas Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas, o iš jų galima spręsti, kad padarytas šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

178    Komisija ginčija ieškovės argumentus. Iš esmės Komisija teigia, kad ginčijamame sprendime nėra jokio prieštaravimo.

179    Primintina, kad EB 253 straipsnyje numatyta pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia skirti nuo motyvavimo pagrįstumo, nuo kurio priklauso ginčijamo teisės akto teisėtumas iš esmės (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 67 punktas; 2001 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑17/99, Rink. p. I‑2481, 35 punktas ir 2011 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją, C‑521/09 P, Rink. p. I‑8947, 146 punktas).

180    Iš teismų praktikos matyti ir tai, kad EB 253 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti nagrinėjamo akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė teisės aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti jo priėmimo motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Motyvuojant nebūtina nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar akto motyvacija atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jo formuluotę, bet ir kontekstą bei visas nagrinėjamą sritį reglamentuojančias teisės normas (žr. šio sprendimo 179 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 63 punktą ir nurodytą teismų praktiką bei 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T‑304/02, Rink. p. II‑1887, 58 punktą).

181    Be to, vykdant pareigą motyvuoti pagal EB 253 straipsnį reikalaujama, kad argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas, būtų aiškūs ir nedviprasmiški. Taigi teisės akto motyvai turi būti logiški, be tarpusavio prieštaravimų, kurie trukdytų gerai suprasti šio akto priėmimo priežastis (šio sprendimo 179 punkte minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 151 punktas).

182    Šioje byloje, kaip Komisija teisingai teigia, pažeidimas, kuriuo kaltinama ieškovė, aiškiai kvalifikuotas atskirose ginčijamo sprendimo dalyse, kaip antai, be rezoliucinės dalies 1 straipsnio, jos 40–173, 174–179, 191, 192, 205, 206, 211, 212 ir 223 konstatuojamosiose dalyse, kaip toks, kuris pasireiškė pernelyg anksti įgyvendinta koncentracija pažeidžiant Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalį.

183    Iš pirmiau išnagrinėto antrojo ieškinio pagrindo matyti, kad Komisija būtent ginčijamo sprendimo 40–173 konstatuojamosiose dalyse nurodė teisinius principus ir su faktinėmis aplinkybėmis susijusius argumentus, kuriais ji grindė išvadą, kad 2003 m. gruodžio 23 d. ieškovė įgyvendino koncentraciją apie ją nepranešusi ir tam negavusi leidimo ir kad, kiek tai susiję su esme, šiuo klausimu Komisijos analizę reikia patvirtinti.

184    Visų pirma, siekdama įrodyti tariamus prieštaravimus ginčijamame sprendime, ieškovė nurodo to sprendimo 59 konstatuojamąją dalį, pagal kurią:

„<...> vėliausiai 2003 m. gruodžio mėn., t. y., kai įgijo papildomą dalį, dėl kurios visa jos turima CNR kapitalo dalis padidėjo iki 49,95 %, o balsavimo teisės – iki 47,92 %, [ieškovė] turėjo kreiptis į Komisiją prireikus dėl patarimo, kaip ji tai darė 2007 m. Tada, kaip ir 2007 m., Komisija, remdamasi nusistovėjusia sprendimų priėmimo praktika, būtų patvirtinusi, kad [ieškovė] įgijo vienvaldę CNR kontrolę ir todėl turi pareigą pranešti apie koncentraciją.“

185    Ieškovės teigimu, ši konstatuojamoji dalis aiškiai rodo, kad Komisija ją kaltina tuo, kad nepranešė ar bent jau per vėlai pranešė, o tai prieštarauja sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsniui, kuriame nurodytas pažeidimas dėl per anksti įgyvendintos koncentracijos. Tačiau, kaip teisingai teigia Komisija, tai, kad minėtame ginčijamo sprendimo punkte Komisija nurodė, jog ieškovė turėjo kreiptis anksčiau, nereiškia, kad pareigos pranešti neįvykdymas yra konstatuoto pažeidimo, už kurį skirta bauda, pagrindas, nes, kaip matyti iš Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies formuluotės, pareiga sustabdyti koncentraciją gali būti neįvykdyta neatsižvelgiant į tai, ar pranešta.

186    Antra, ieškovė teigia, kad tam tikri ginčijamo sprendimo vertinimo elementai, susiję su pažeidimo trukme, patvirtina jo prieštaringumą. Todėl nuspręsdama, kad pažeidimas prasidėjo tada, kai ieškovė įgijo EDF turėtas akcijas, t. y. 2003 m. gruodžio 23 d. ir truko iki išankstinio pranešimo, t. y. iki 2007 m. rugpjūčio 9 d., Komisija nustatė Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 1 dalies, kuri susijusi su nepranešimu, pažeidimą. Ieškovės teigimu, jei Komisija norėjo kvalifikuoti to reglamento 7 straipsnio 1 dalies, susijusios su išankstiniu koncentracijos įgyvendinimu, pažeidimą, ji turėjo atsižvelgti į pažeidimo egzistavimą nuo tada, kai buvo realiai įgyvendinta balsavimo teisė, t. y. per 2004 m. birželio 29 d. visuotinį akcininkų susirinkimą, iki Komisijos leidimo vykdyti koncentraciją, t. y. iki 2008 m. balandžio 29 d. Kvalifikuojant išankstinį koncentracijos vykdymą nereikšmingos 2003 m. gruodžio 23 d. ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. datos. Komisija šią aplinkybę pripažino netiesiogiai, nes tvirtino, kad senaties termino eiga prasideda tik nuo tos dienos, kai pažeidimas baigėsi, t. y. 2008 m. balandžio 9 d.

187    Šiuo atžvilgiu, kaip teigia Komisija, Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnyje nustatyta pareiga pranešti įvykdoma konkrečiu momentu, o tai, kad ginčijamame sprendime ji stengėsi nustatyti pažeidimo trukmę, reiškia, jog ji nemėgino įrodyti, kad nepranešta ar bent jau mėgino įrodyti ne vien tai.

188    Dėl ieškovės argumento, jog Komisija negalėjo nustatyti, kad pažeidimas pradėtas daryti 2003 m. gruodžio mėn. pabaigoje, nes koncentracija gali būti vykdoma iš anksto tik realiai pasinaudojus savo balsavimo teisėmis, o tai įvyko tik per 2004 m. birželio 29 d. visuotinį akcininkų susirinkimą, pažymėtina, jog Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalyje minimas draudimas vykdyti koncentraciją prieš pranešant apie ją ar prieš ją patvirtinant.

189    Kaip apibrėžiama Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse (šio sprendimo 24 punktas), koncentracija vykdoma tada, kai įvyksta toks kontrolės pasikeitimas, kuris suteikia galimybę daryti lemiamą įtaką atitinkamos įmonės veiklai, ir todėl, kai įgyjama kontrolė formaliąja prasme, o ne tada, kai tokia kontrolė realiai vykdoma. Be to, tai patvirtina ir Pranešimo dėl koncentracijos sąvokos 9 punkto antra pastraipa. Iš tikrųjų antros pastraipos antrame sakinyje nurodyta, kad Reglamente Nr. 4064/89 „kontroliavimas aiškiai apibrėžtas kaip „galimybė daryti lemiamą įtaką“, o ne kaip faktinis pasinaudojimas tokia įtaka“. Taigi ieškovės argumentui negalima pritarti. Klausimas, ar, kaip teigia Komisija, pareiga pranešti neįvykdyta anksčiau nei 2003 m. gruodžio 23 d., nėra svarbus nagrinėjant antrąjį ieškinio pagrindą.

190    Kalbant apie pažeidimo laikotarpio pabaigą, dėl kurios ieškovė teigia, jog tai, kad ji nustatyta kaip išankstinio pranešimo data, t. y. 2007 m. rugpjūčio 9 d., reiškia, kad atitinkamas pažeidimas ir buvo nepranešimas, pažymėtina, kad Komisija savo veiksmus motyvuoja ginčijamo sprendimo 211 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse. Jose Komisija paaiškina, kad įvykdžius koncentraciją ir kol ji yra, Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio pažeidimas gali baigtis tik tada, kai Komisija koncentracijai suteikia leidimą arba prireikus pritaiko pareigos sustabdyti koncentraciją išimtį. 212–214 konstatuojamosiose dalyse nustačiusi, kad pagrindinis laikotarpis truko nuo vienvaldės kontrolės įgijimo datos, t. y. 2003 m. gruodžio 23 d. iki sprendimo, kuriame suteikiamas leidimas, 215 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad naudodamasi savo diskrecija ir laikydamasi savo principinės pozicijos ji neatsižvelgia į laikotarpį, apimantį diskusijas ir koncentracijos nagrinėjimą, vykusius po išankstinio pranešimo 2007 m. rugpjūčio 9 d., t. y. datos, kuri nustatyta kaip pažeidimo pabaigos data.

191    Iš ankstesniame punkte minėtų konstatuojamųjų dalių aiškiai matyti, jog dėl to, kad išankstinio pranešimo data nustatyta kaip pažeidimo pabaigos data, negalima daryti išvados, jog Komisija taip kvalifikavo pareigos pranešti neįvykdymą. Todėl negalima pritarti šiam argumentui.

192    Trečia, nors ieškovė teigia, kad Komisija, į kurią dėl bylos kreiptasi 2007 m. vasarą, jai nenurodė sustabdyti išankstinio koncentracijos vykdymo poveikio, o tai patvirtina, kad Komisija nenustatė Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies pažeidimo, reikia pritarti Komisijos analizei, pagal kurią ši aplinkybė neturi įtakos pažeidimo teisiniam kvalifikavimui.

193    Iš tikrųjų, nors ieškovė teigia, kad Komisija padarė teisės klaidą, kadangi tvirtino, kad tokie veiksmai nenumatyti Reglamente Nr. 4064/89, nes 2007 m. vasarą jau buvo taikytinas Reglamentas Nr. 139/2004, o tai, beje, matyti iš sprendimo dėl leidimo, kuriame nurodyta, jog jis „priimtas remiantis Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 1 dalies [b punktu]“, kaip pabrėžia Komisija, kai ji koncentracijai suteikė leidimą, šioje byloje taikytinas reglamentas dar nebuvo nustatytas, nes klausimas dėl vienvaldės faktinės kontrolės įgijimo datos dar nebuvo išspręstas. Tiesa tai, kad sprendime dėl leidimo koncentracija buvo paskelbta suderinama su bendrąja rinka remiantis Reglamentu Nr. 139/2004, bet Komisija to sprendimo 18 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodė, kad, kiek tai susiję su minėtu sprendimu dėl leidimo, klausimas dėl tikslios vienvaldės kontrolės įgijimo datos gali likti neišspręstas, nes tai nedaro įtakos koncentracijos konkurencinei analizei. Tokį požiūrį reikia patvirtinti, nes, kaip priminta šio sprendimo 40 punkte, iš Reglamento Nr. 139/2004 26 straipsnio 2 dalies matyti, jog Reglamentas Nr. 4064/89 ir toliau taikomas bet kuriai koncentracijai, kuriai galiojo susitarimas arba pranešimas, arba kuriai nustatyta kontrolė, kaip apibrėžta to reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, iki 2004 m. gegužės 1 d.

194    Be to, kaip Komisija pažymi, jai suteikta galimybė imtis atitinkamų laikinųjų priemonių aiškiai numatyta tik Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnio 5 dalyje. Reglamente Nr. 4064/89 nebuvo numatyta tokios galimybės. Bet kuriuo atveju netgi pagal Reglamentą Nr. 139/2004 Komisijai yra tik suteikta galimybė imtis tokių priemonių. Šiomis aplinkybėmis dėl to, kad Komisija neprašė sustabdyti nagrinėjamos koncentracijos, šiuo atveju negalima daryti jokių išvadų dėl pažeidimo kvalifikavimo klausimo.

195    Ketvirta, ieškovė teigia, kad jau pranešime apie kaltinimus buvo matomas Komisijos argumentų nenuoseklumas, kad jau atsakyme į šį pranešimą ji nurodė pažeidimo kvalifikavimo problemą ir kad ginčijamame sprendime Komisija nepaaiškino, kodėl atmetė jos argumentus. Vis dėlto iš atsakymo į pranešimą apie kaltinimus nematyti, jog ieškovė pateikė tokius argumentus.

196    Tiesa tai, kad minėtame atsakyme į pranešimą apie kaltinimus yra skirsnis, susijęs su „pažeidimo teisinio kvalifikavimo trūkumais ir šioje byloje neįrodytu pažeidimu“, kuriame ieškovė pabrėžia tai, jog pranešime apie kaltinimus neįrodytas pagrindinis pažeidimo elementas, kurį Komisija teigia nustačiusi ieškovės atžvilgiu, t. y., kad koncentracija, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 4064/89, egzistavo 2003 m. gruodžio 23 d. Vis dėlto, nors ieškovė ginčija faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo buvimą atsižvelgiant į Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalį, ji netvirtina, kad Komisijos nustatytos faktinės aplinkybės yra to paties reglamento 4 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Todėl šiame dokumente, priešingai nei teigia ieškovė, ji nepabrėžia, kad Komisija kvalifikavo kitokį nei ketino nustatyti pažeidimą. Bet kuriuo atveju dublike ieškovė kiek papildo savo argumentą patikslinusi, kad ji neigė padariusi kokį nors pažeidimą. Todėl ji teigia, kad atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ji negalėjo tvirtinti, jog manė, kad padarė Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio pažeidimą neprieštaraudama pati sau, nes ji visada kartojo, kad nepadarė jokio pažeidimo. Todėl kaltinimas, kad atsiliepime į pranešimą apie kaltinimus ieškovė nurodė pažeidimo kvalifikavimo problemą, kurios Komisija nenagrinėjo ginčijamame sprendime, yra nepagrįstas.

197    Iš to matyti, kad ginčijamame sprendime pakankamai teisiškai motyvuota aplinkybė, jog ieškovė padarė Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą, ir kad šiuo klausimu jame nėra jokio motyvų prieštaringumo.

198    Todėl pirmąjį ieškinio pagrindą ir pagrindinius reikalavimus, kuriais siekiama ginčijamo sprendimo panaikinimo, reikia atmesti.

2.     Dėl papildomų reikalavimų, kuriais siekiama, kad bauda būtų panaikinta arba sumažinta

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 2988/74 1 straipsnio pažeidimu, nes buvo suėjęs Komisijos įgaliojimų ieškovei skirti baudą už nurodytą pažeidimą senaties terminas

199    Pateikdama šį ieškinio pagrindą ieškovė teigia, kad buvo suėjęs Komisijos įgaliojimų jai skirti sankciją senaties terminas, nes tai buvo, pirma, procedūrinis pažeidimas ir, antra, momentinis pažeidimas. Anot ieškovės, šiuo atveju pagal Reglamento Nr. 2988/74 1 straipsnio 1 dalies a punktą taikytinas trejų metų senaties terminas buvo pasibaigęs, nes buvo nustatyta, kad pažeidimo pradžios data yra 2003 m. gruodžio 23 d. ir kad pirmieji veiksmai, galintys nutraukti senaties termino eigą buvo atlikti 2008 m. birželio 17 d., t. y. nuo pažeidimo pradžios praėjus penkeriems metams.

200    Komisija nesutinka, kad buvo suėjęs jos įgaliojimų skirti sankciją senaties terminas.

201    Iš ginčijamo sprendimo 179–183 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija nusprendė, jog pagal Reglamento Nr. 2988/74 1 straipsnio 1 dalies a punktą tokiam pažeidimui, koks nagrinėjamas šioje byloje, dėl koncentracijos vykdymo pažeidžiant Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalį, susijusiam ne su paprastu nepranešimu, o su konkurencijos sąlygų struktūrą pakeičiančiais veiksmais, nustatytas penkerių metų senaties terminas. Komisija pažymi ir tai, kad 2008 m. birželio 17 d. dėl pažeidimo tyrimo ieškovei atsiųstas pirmasis prašymas pateikti informacijos, paskui 2008 m. gruodžio 17 d. pranešimas apie kaltinimus nutraukė senaties termino eigą pagal Reglamento Nr. 2988/74 2 straipsnį.

202    Šis pagrindas iš esmės susijęs su Komisijos taikytu Reglamento Nr. 2988/74 1 straipsniu. Šiame straipsnyje nustatyta:

„1. Komisijos teisei skirti vienkartines baudas ar nuobaudas už Europos ekonominės bendrijos taisyklių dėl transporto ir konkurencijos pažeidimus nustatomi tokie terminai:

a)      treji metai – kai pažeidžiamos nuostatos, susijusios su įmonių arba jų asociacijų paraiškomis bei pranešimais, informacijos prašymu arba tyrimų vykdymu;

b)      penkeri metai – kai padaromi visi kiti pažeidimai.

2. Termino trukmė pradedama skaičiuoti nuo pažeidimo įvykdymo dienos. Tačiau, jeigu pažeidimai tęsiasi arba pasikartoja, termino trukmė pradedama skaičiuoti nuo pažeidimo nutraukimo dienos.“

203    Reikia konstatuoti, kad ieškovė iš dalies pakartoja argumentus, kurie buvo nurodyti pateikiant pirmąjį ieškinio pagrindą, kiek jis susijęs su tuo, kad pažeidimas turėjo būti kvalifikuotas kaip Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsniui prieštaraujantis nepranešimas, o ne kaip minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos sustabdyti koncentraciją neįvykdymas. Vis dėlto išnagrinėjus pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus matyti, kad Komisija, neprieštaraudama sau, pažeidimą teisingai kvalifikavo kaip šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kuris pradėtas 2003 m. gruodžio 23 d.

204    Visų pirma ieškovė teigia, kad, nors tai yra Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas, vis dėlto pagal Reglamento Nr. 2988/74 1 straipsnio 1 dalies a punktą reikia taikyti trejų metų senaties terminą, nes esminis kriterijus, lemiantis koncentracijos vykdymo neteisėtumą, pirmiausia yra susijęs su klausimu, ar apie koncentraciją buvo iš anksto pranešta. Ginčijamame sprendime ne kartą nurodyta, kad nebuvo pranešta, o tai įrodo, jog Komisija ieškovę kaltina tuo, kad koncentracija įvykdyta ne tik negavus leidimo, bet ir prieš pranešant apie ją.

205    Šią analizę reikia atmesti. Kaip teisingai pažymi Komisija ir kaip priminta nagrinėjant pirmąjį ieškinio pagrindą, iš Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies matyti, kad šios nuostatos pažeidimas padaromas, kai Bendrijos masto koncentracija vykdoma prieš pranešant apie ją arba prieš tai, kai ji paskelbiama suderinama su bendrąja rinka, o pranešimas kaip toks nėra lemiamas koncentracijos tikrumui nustatyti ir nepakankamas pažeidimui nutraukti.

206    Šiuo klausimu Komisija teisingai primena, kad skirtumas, pagal kurį Reglamente Nr. 2988/74 išskiriami du skirtingi senaties terminai, susijęs ir su pažeidimo pobūdžiu, nes to reglamento 1 straipsnio 1 dalies a punkte numatytas trumpas trejų metų terminas, kai pažeidimai susiję su įmonių arba jų asociacijų paraiškomis ar pranešimais, informacijos prašymu arba tyrimų vykdymu, o to paties straipsnio 1 dalies b punkte ilgesnis penkerių metų terminas numatytas už kitus pažeidimus. Aišku, kad a punkte nurodyta pirma pažeidimų kategorija susijusi su formaliais ar procedūriniais pažeidimais. Tačiau išankstinis koncentracijos vykdymas pažeidžiant Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalį yra pažeidimas, kuris negali būti vertinamas kaip visiškai formalus ar procedūrinis, nes jis gali sukelti esminių konkurencijos sąlygų pokyčių, kaip priminta ginčijamo sprendimo 182 konstatuojamojoje dalyje.

207    Kalbant apie ieškovės argumentą, kad pažeidimas susijęs su Komisijos išimtinės kompetencijos vykdyti koncentracijų kontrolę ex ante nesilaikymu ir todėl yra kompetencijos taisyklių pažeidimas, pažymėtina, kad net jei tai būtų klausimas dėl kompetencijos, jis yra susijęs su kitokiu pažeidimu nei nurodyti Reglamento Nr. 2988/74 1 straipsnio 1 dalies a punkte.

208    Ieškovės argumentai, susiję su pažeidimo trukme ir būtent nustatyta pažeidimo pabaigos data, kaip pažymėta šio sprendimo 191 punkte nagrinėjant pirmąjį ieškinio pagrindą, savaime nėra požymiai.

209    Iš to matyti, kad šioje byloje nustačiusi penkerių metų senaties terminą Komisija teisingai taikė Reglamento Nr. 2988/74 1 straipsnio 1 dalies b punktą.

210    Antra, ieškovė teigia, kad nustatytas pažeidimas yra momentinis, nes jis padarytas atlikus vieną veiksmą, t. y. įvykdžius koncentraciją, ir tik jo pasekmė yra tęstinio pobūdžio. Remiantis tokia analize, senaties terminą reikėtų skaičiuoti nuo 2003 m. gruodžio 23 d. Grįsdama savo teiginį ieškovė remiasi būtent Prancūzijos konkurencijos teisėje nustatytu tęstinių nepertraukiamų ir tęstinių pasikartojančių pažeidimų atribojimu. Anot ieškovės, pirmos kategorijos pažeidimai padaromi atlikus vieną veiksmą, nors jų poveikis ir pasekmės tęsiasi laikui bėgant, todėl taikoma momentiniam pažeidimui nustatyta tvarka. Šioje byloje nagrinėjamas pažeidimas priskiriamas prie šios pirmos kategorijos, kadangi nustatyta, kad jis padarytas dėl neatsargumo ir kad toks požymis negali būti taikomas antrai kategorijai, kuriai būdingas nusikalstamų veiksmų pakartojimas laikui bėgant. Be to, ieškovė mano, kad padarius kitokią išvadą Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies pažeidimai būtų beveik amžini, nes senaties terminas niekada nesibaigtų.

211    Negalima pritarti šiems argumentams, susijusiems su Reglamento Nr. 2988/74 1 straipsnio 2 dalies taikymu, pagal kurią senaties termino eiga pradedama skaičiuoti nuo pažeidimo padarymo dienos, išskyrus tęstinius ir pasikartojančius pažeidimus, kurių senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo pažeidimo nutraukimo dienos.

212    Iš tikrųjų gebėjimas daryti lemiamą įtaką kontroliuojamos įmonės veiklai neišvengiamai patenka į laikotarpį nuo kontrolės įgijimo datos iki kontrolės pabaigos datos. Kaip Komisija teisingai teigė atsakyme į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą, kuriuo buvo prašoma patikslinti su pažeidimo tęstiniu pobūdžiu jos pateiktus argumentus, įmonės kontrolę įgijęs subjektas toliau vykdydamas šią kontrolę pažeidžia Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą sustabdyti koncentraciją iki to momento, kol pažeidimą nutraukia, t. y. gauna Komisijos leidimą arba atsisako kontrolės. Todėl pažeidimas trunka tol, kol išlaikoma pažeidžiant minėto 7 straipsnio 1 dalį įgyta kontrolė ir kol Komisija suteikia leidimą koncentracijai. Todėl Komisija teisingai kvalifikavo pažeidimą kaip tęstinį, trukusį iki leidimo koncentracijai suteikimo datos arba prireikus iki ankstesnės datos, nustatytos atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Papildomai Komisija teisingai teigia, kad ieškovės nurodytas atribojimas tarp tęstinių pažeidimų ir tęstinių pasikartojančių pažeidimų Sąjungos konkurencijos teisėje netaikomas, todėl jo nagrinėti nereikia.

213    Dėl ieškovės argumento, jog šiomis aplinkybėmis senaties terminas gali trukti „amžinai“, pažymėtina, kad atsižvelgiant į baudžiamąją politiką nepateisinama tokį kaip šioje byloje nagrinėjamą pažeidimą pripažinti momentiniu, kadangi, nesant juntamo poveikio rinkai, sankcijų už tokį pažeidimą skyrimo senaties terminas pasibaigtų pakankamai greitai.

214    Galiausiai bet kuriuo atveju, net jei tai būtų momentinis pažeidimas, o tai reikštų, kad senaties termino pradžia skaičiuojama nuo 2003 m. gruodžio 23 d., nustatytą penkerių metų senaties terminą, kaip matyti iš šio sprendimo 209 punkto, būtų nutraukęs 2008 m. birželio 17 d. prašymas pateikti informacijos ir 2008 m. gruodžio 17 d. pranešimas apie kaltinimus, remiantis Reglamento Nr. 2988/74 2 straipsniu, pagal kurį bet kuris Komisijos veiksmas vykdant išankstinį pažeidimo tyrimą arba su juo susijusias teisines procedūras nutraukia teisinių procedūrų vykdymo terminą, kaip nurodyta ir ginčijamo sprendimo 180 konstatuojamojoje dalyje.

215    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo suėjęs Komisijos įgaliojimų skirti sankcijas už Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą senaties terminas.

216    Todėl reikia atmesti trečiąjį ieškinio pagrindą.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnio 2 dalies ir proporcingumo, gero administravimo bei teisėtų lūkesčių principų pažeidimu

217    Pateikdama šį ieškinio pagrindą papildomam prašymui panaikinti arba sumažinti baudą pagrįsti ieškovė nurodo dvi dalis argumentų. Pirmoje dalyje ji nurodo akivaizdžias vertinimo klaidas ir baudos neproporcingumą, palyginti su individualaus baudimo už pažeidimą tikslu. Antroje dalyje ji nurodo baudos neproporcingumą, palyginti su atgrasymo tikslu, ir Komisijos konkurencijos politikos nuoseklumo stoką.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ir baudos neproporcingumu, palyginti su individualaus baudimo už pažeidimą tikslu

218    Ieškovė teigia, kad skirta 20 milijonų eurų bauda yra visiškai neproporcinga ir neteisinga. Be to, pirmiausia ji tvirtina, kad nurodytas pažeidimas nėra sunkus pažeidimas, už kurį gali būti skiriama tokia didelė bauda. Antra, Komisijos vertinime, susijusiame su pažeidimo trukme, padaryta akivaizdžių klaidų. Trečia, ji ginčija Komisijos vertinimą dėl lengvinančių aplinkybių.

219    Komisija prašo atmesti ieškovės argumentus. Komisija pažymi, kad ieškovė neginčija tam tikrų svarbių jos vertinimo aspektų, kad ieškovė painioja pažeidimo pobūdį ir sunkumą ir kad ginčijamo sprendimo motyvuose, susijusiuose su pažeidimo trukme ir atsižvelgimu į lengvinančias aplinkybes, nepadaryta klaidų, o juo labiau akivaizdžių klaidų.

220    Aptariama Komisijos analizė pateikta ginčijamo sprendimo 184–227 konstatuojamosiose dalyse. Ginčijamo sprendimo 184 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad, remdamasi Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgė į pažeidimo pobūdį ir sunkumą bei į pažeidimo trukmę ir galimas sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes.

221    Pirmiausia pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 4064/89 16 straipsnį Teisingumo Teismui suteikiama neribota jurisdikcija nagrinėti ieškinius dėl sprendimų, kuriais Komisija nustato vienkartinę arba periodinę baudą; Teisingumo Teismas gali panaikinti, sumažinti arba padidinti skirtą vienkartinę arba periodinę baudą. Ši jurisdikcija, be paprastos sankcijos teisėtumo kontrolės, teismui suteikia teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju, todėl ir panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę arba periodinę baudą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 692 punktą).

222    Vis dėlto reikia pabrėžti, kad neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas neprilygsta patikrinimui savo iniciatyva, ir priminti, kad Sąjungos teismuose vyksta rungimosi procesas. Išskyrus su viešąja tvarka susijusius pagrindus, kuriuos teismas tikrina savo iniciatyva, kaip antai skundžiamo sprendimo nemotyvavimas, pats ieškovas turi nurodyti su ginčijamu sprendimu susijusius ieškinio pagrindus ir pateikti įrodymų šiems pagrindams pagrįsti.

223    Prieš nagrinėjant ieškovės argumentus dėl veiksnių, į kuriuos Komisija atsižvelgė nustatydama baudą, reikia išnagrinėti, pirma, pastarosios pradinius argumentus, susijusius su tuo, kad ginčijamame sprendime jos atlikta ieškovės bendrų išteklių analizė nebuvo ginčijama Bendrajame Teisme, ir, antra, ieškovės nurodytą tam tikrų metodų ar principų taikymą nustatant baudas kartelių bylose.

224    Ieškovės bendri ištekliai minimi ginčijamo sprendimo 196, 197 ir 225 konstatuojamosiose dalyse. 196 ir 197 konstatuojamosiose dalyse Komisijos kartu paminėti jos dydis ir turimos „esminės teisinės analizės priemonės“. Ginčijamo sprendimo 197 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, išvardijamos Bendrijos koncentracijos, kuriose dalyvavo ieškovė ar Suez grupė. Be to, ginčijamo sprendimo 225 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad ji atsižvelgia į tai, jog baudos būtinai turi būti atgrasančios, ir kad, kalbant apie tokio kaip ieškovė dydžio įmonę, bauda turi būti pakankamai didelė, kad turėtų atgrasomąjį poveikį.

225    Iš tikrųjų pateikdama ieškinį ieškovė neginčijo pirmesniame punkte nurodytų vertinimų ar bent jau to nepadarė tiesiogiai. Komisija pažymi, kad šios konstatuojamosios dalys yra svarbios nustatant baudos dydį, visų pirma baudos atgrasomajam pobūdžiui užtikrinti. Ji tvirtina, ir šiuo klausimu ieškovė to neginčijo, kad skirta 20 milijonų eurų bauda sudaro tik 0,42 % pagal teisės aktus leidžiamo maksimumo ir 0,04 % apyvartos, kurią Suez pasiekė 2007 m. (t. y. 47,5 milijardo eurų).

226    Pažymėtina, kad bauda gerokai mažesnė už 10 % ribą, nustatytą Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnio 2 dalies b punkte, pagal kurį Komisija gali skirti 10 % bendrosios atitinkamų įmonių apyvartos neviršijančias baudas įmonėms, jeigu jos tyčia arba dėl neatsargumo vykdo koncentraciją pažeisdamos 7 straipsnio 1 dalį. Tai tiesa atsižvelgiant vien į pačios ieškovės apyvartą, kuri 2007 m. sudarė 15,2 milijardo eurų, o 2008 m. – 14,6 milijardo eurų, įskaitant CNR.

227    Kalbant apie ieškovės nurodytus apskaičiuojant baudas taikytus tam tikrus principus ar tam tikrus metodus, kurie patikslinti Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėse (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – naujosios gairės) ir Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse [Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse] (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – senosios gairės), būtent, kiek tai susiję su pažeidimo trukmės ir lengvinančių aplinkybių vertinimu, Komisija teisingai tvirtina, kad šios gairės susijusios tik su 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [EB 82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [SESV 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) taikymu ir todėl tos gairės netaikomos baudoms, kurios skirtos pagal Reglamentą Nr. 4064/89. Taigi negalima pritarti ieškovės argumentui, kad minėtos gairės taikomos, nes jose apibrėžtas „bendras konkurencijos srityje Komisijos skiriamų baudų nustatymo metodas“.

228    Nors iš tikrųjų galima įžvelgti panašumų, kiek tai susiję būtent su teismų praktikos dėl tam tikrų bendrųjų principų konkurencijos teisės srityje taikymu, negalima Komisijos kaltinti, kad nustatydama baudos dydį šioje byloje ji netaikė vieno ar kito senosiose ar naujosiose gairėse nurodyto metodo. Komisija savo analizėje turėjo remtis Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį ir sunkumą. Tiesa, dėl šios nuostatos Komisija nepriėmė gairių, kuriose įtvirtinamas apskaičiavimo metodas, kurį ji turi taikyti nustatydama baudas pagal šią nuostatą. Vis dėlto ginčijamame sprendime ji turi aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti elementus, į kuriuos atsižvelgė nustatydama baudos dydį.

–       Dėl pažeidimo sunkumo

229    Iš esmės dėl pažeidimo sunkumo ieškovė nurodo tris argumentus.

230    Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pažeidimo sunkumas nustatomas atsižvelgiant į daugelį veiksnių, kurių atžvilgiu Komisija turi diskreciją (pagal analogiją žr. 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 240–242 punktus ir 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C‑328/05 P, Rink. p. I‑3921, 43 punktą).

231    Pirmasis ieškovės argumentas susijęs su tuo, kad pažeidimas padarytas dėl neatsargumo ir kad neatsargumas tikrai negali būti laikomas veiksniu, pabrėžiančiu pažeidimo sunkumą. Ginčijamame sprendime šiuo klausimu Komisija prieštarauja pati sau, todėl visas sunkumo vertinimas yra klaidingas. Anot ieškovės, nusprendusi, kad dėl savo pobūdžio kiekvienas Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra sunkus pažeidimas, Komisija nesilaiko būtent to reglamento 14 straipsnio 2 dalies, pagal kurią skiriami „tyčia“ padaryti pažeidimai ir „dėl neatsargumo“ padaryti pažeidimai.

232    Iš ginčijamo sprendimo 186–191 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija nusprendė, jog pažeidimas sunkus, nes jis kenkia nuostatų Bendrijos koncentracijų kontrolės srityje veiksmingumui. Komisija pažymi, kad įmonė, kuri negavusi leidimo vykdo Bendrijos masto koncentraciją, vienašališkai išvengia privalomos kontrolės, kurią teisės aktų leidėjas patikėjo Komisijos išimtinei kompetencijai, ir taip silpnina Sąjungos teisinę sistemą. Todėl, Komisijos nuomone, kiekvienas Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies pažeidimas dėl savo pobūdžio yra sunkus pažeidimas.

233    Bendrajame Teisme Komisija teigia, kad šis požiūris atitinka teismų praktiką dėl kitų įgyvendinimo draudimų, susijusių su pranešimo ir išankstinio leidimo suteikimo mechanizmais. Be kita ko, Komisija mini valstybės pagalbos tvarką ir pranešimo apie techninius standartus tvarką, įvestą pagal 1983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyvą 83/189/EEB, nustatančią informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 109, p. 8). Komisija priduria, kad atsižvelgiant į pačią išankstinio pranešimo sistemos logiką šios pareigos neįvykdymas yra sunkus pažeidimas ir nesvarbu, ar jis padarytas tyčia, ar dėl neatsargumo ir neatsižvelgiant į pasekmes nagrinėjamai konkurencijai.

234    Šiuo atžvilgiu, nors pranešimo apie valstybės pagalbą ar apie techninius standartus tvarka savaime nepateisina ginčijamame sprendime pateiktų argumentų, nes, kaip ieškovė pažymi, pagal minėtą tvarką nenumatytos baudos, ginčijamo sprendimo 193 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai nurodo, jog tai, kad Reglamente Nr. 4064/89 numatytos tokios didelės baudos, siekiančios 10 % atitinkamų įmonių apyvartos, rodo įstatymų leidėjo norą apsaugoti pranešimo ir išankstinio leidimo vykdyti Bendrijos masto koncentraciją sistemą. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 2 dalyje už pažeidimus, susijusius su koncentracijos vykdymu pažeidžiant įpareigojimą sustabdyti, toks baudos dydis išlaikytas, be to, ši griežta sankcijų taikymo tvarka išplėsta ir nepranešimui, kuris pagal Reglamentą Nr. 4064/89 buvo baudžiamas tik nuo 1 000 iki 50 000 eurų bauda.

235    Todėl ginčijamo sprendimo 187 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai nurodo, jog „nustatęs, kad apie Bendrijos masto koncentracijas turi būti pranešama ir joms gaunamas išankstinis leidimas, Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti veiksmingą Komisijos vykdomą Bendrijos masto koncentracijų kontrolę jai suteikdamas teisę prireikus neleisti vykdyti šių koncentracijų, kol bus priimtas galutinis sprendimas, ir taip išvengti nepataisomos ir nuolatinės žalos konkurencijai“. Taigi Komisija nepadarė klaidos nusprendusi, kad pažeidimas yra sunkus atsižvelgiant į jo pobūdį.

236    Kalbant apie neatsargumo įtaką, iš ginčijamo sprendimo 195–206 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija pažeidimą kvalifikavo kaip sunkų remdamasi, be kita ko, ir tuo, kad ieškovė įrodė neatsargumą. Tačiau, anot ieškovės, dėl neatsargumo padarytas pažeidimas neturi būti pripažintas sunkiu.

237    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnio 2 dalyje neišskiriama tai, ar pažeidimas padarytas tyčia, ar dėl neatsargumo, o šios dvi baudos nustatymo sąlygos minimos kaip alternatyvios (pagal analogiją žr., kiek tai susiję su Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi, 1996 m. kovo 25 d. Teisingumo Teismo nutarties SPO ir kt. prieš Komisiją, C‑137/95 P, Rink. p. I‑1611, 56 punktą). Maža to, dėl neatsargumo padaryti pažeidimai atsižvelgiant į jų poveikį konkurencijai nėra mažiau sunkūs nei tyčiniai pažeidimai (pagal analogiją žr. minėtos Nutarties SPO ir kt. prieš Komisiją 55 punktą).

238    Todėl Komisija teisingai nusprendė, kad dėl savo pobūdžio pažeidimas sunkus ir tai nereiškia, kad tokiu atveju pažeidimas būtinai turi būti tyčinis.

239    Be to, aplinkybė, kad senosiose ir naujosiose gairėse neatsargumas minimas kaip lengvinanti aplinkybė skiriant baudas už EB 81 ar EB 82 straipsnių pažeidimus, yra netinkama, pirma, turint omeny šio sprendimo 227 punkte pateiktus argumentus ir, antra, kadangi klausimas, ar Komisija turėjo atsižvelgti į neatsargumą kaip į lengvinančią aplinkybę, skiriasi nuo klausimo, ar ji teisingai kvalifikavo pažeidimą atsižvelgusi į jo pobūdį ir sunkumą.

240    Galiausiai, pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo konteksto ir ginčijamo sprendimo 196–206 konstatuojamųjų dalių motyvų, pateiktų ieškovės elgesio kaip neatsargaus elgesio kvalifikavimui pagrįsti, matyti, jog Komisija mano, kad tai yra elgesys, kuris labai skiriasi nuo atleistinos klaidos, ir jis yra neadekvatus atsižvelgiant į aplinkybes, beje, kaip ji tai priminė Bendrajame Teisme.

241    Todėl reikia atmesti ieškovės argumentą, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnį ir ginčijamame sprendime prieštarauja pati sau pažeidimą pripažinusi sunkiu ir nusprendusi, kad jis padarytas dėl neatsargumo.

242    Antrasis ieškovės argumentas, kuriuo ginčijamas pažeidimo sunkumas, susijęs su Komisijos pripažinta aplinkybe, kad ji nepadarė jokios žalos konkurencijai. Ieškovė primena, kad net EB 81 ir EB 82 straipsnių pažeidimai, galintys padaryti didžiausios žalos konkurencijai, savaime nėra laikomi sunkiais. Kadangi išankstinės koncentracijų kontrolės svarbiausias tikslas yra išvengti nuolatinės ir nepataisomos žalos konkurencijai, o ginčijamo sprendimo 194 konstatuojamojoje dalyje Komisija pati pripažįsta, kad konkretus poveikis konkurencijai yra svarbus kriterijus, jos argumentai yra prieštaringi nagrinėjamą pažeidimą kvalifikuojant kaip sunkų, kai juo nebuvo siekiama pakenkti konkurencijai ir tokio poveikio nebuvo padaryta.

243    Šis argumentas susijęs su ginčijamo sprendimo 192–194 konstatuojamosiomis dalimis dėl pažeidimo sunkumo, kuriose Komisija nusprendė, kad aplinkybė, jog pažeidimas nesukėlė konkurencijos problemų, neturi įtakos jo sunkumui.

244    Šiuo klausimu į nagrinėjamo pažeidimo palyginimą su EB 81 ir EB 82 straipsnių pažeidimais, ieškovės manymu, turi būti atsižvelgta lygiai kaip ir į argumentą, susijusį su tuo, kokios įtakos turėjo tai, kad pažeidimas, kuriuo ji kaltinama, nepadarė poveikio konkurencijai.

245    Tiesa, kad Sąjungos teisės aktų koncentracijų kontrolės srityje tikslas yra apsaugoti nuo nepataisomos ir nuolatinės žalos konkurencijai, kaip pati Komisija tai pripažįsta ginčijamo sprendimo 187 konstatuojamojoje dalyje. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 4064/89 pirmoje konstatuojamojoje dalyje nurodytas tikslas užtikrinti, kad bendrojoje rinkoje konkurencija nebūtų iškraipoma. Galiausiai, taip saugomas teisinis gėris yra laisvos konkurencijos bendrojoje rinkoje apsauga, o tai pagal EB 3 straipsnio 1 dalies g punktą yra vienas iš pagrindinių Sąjungos tikslų, be to, tas pats pasakytina ir apie Komisijos įgaliojimus atlikti tyrimą ir skirti sankcijas, kiek tai susiję su EB 81 ir EB 82 straipsnių pažeidimais (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C‑308/04 P, Rink. p. I‑5977, 31 punktą).

246    Vis dėlto iš Reglamento Nr. 4064/89 matyti ir tai, kad jame nustatyta koncentracijų kontrolės sistema siekiama leisti Komisijai veiksmingai kontroliuoti visų rūšių koncentracijas atsižvelgiant į jų poveikį konkurencijos struktūrai (7 konstatuojamoji dalis) ir kad šios sistemos veiksmingumas užtikrinamas nustatant Bendrijos masto koncentracijų poveikio ex ante kontrolę. Iš Reglamento Nr. 4064/89 17 konstatuojamosios dalies ir 4 straipsnio bei 7 straipsnio 1 dalies matyti, kad šios priežiūros veiksmingumas grindžiamas įmonių pareiga iš anksto pranešti apie tokias koncentracijas ir sustabdyti jų vykdymą, kol bus priimtas Komisijos sprendimas, kuriame jos pripažįstamos suderinamomis su bendrąja rinka. Maža to, apribojimai taikyti 7 straipsnyje nustatytos pareigos sustabdyti išimtį ir sankcijų, kurios skiriamos už pareigos neįvykdymą pagal Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnio 2 dalies b punktą, griežtumas patvirtina didelę svarbą, kurią teisės aktų leidėjas koncentracijų kontrolės srityje teikia įpareigojimui sustabdyti koncentraciją, o šis požiūris pateisinamas, kadangi koncentracijos vykdymas daro poveikį rinkos struktūrai ir dėl to Komisijai gali būti sunkiau priimti sprendimus, kuriais prireikus siekiama atkurti veiksmingą konkurenciją. Atsižvelgiant į šias aplinkybes Komisija teisingai teigia, kad koncentracijos poveikio rinkai nebuvimo nagrinėjimas ex post pagrįstai negali būti lemiamas veiksnys, siekiant nustatyti pažeidimo sunkumą pagal ex ante kontrolės sistemą.

247    Vis dėlto tai netrukdo poveikio rinkai nebuvimą laikyti svarbiu veiksniu, į kurį atsižvelgiama nustatant baudą, kaip Komisija pripažįsta ginčijamo sprendimo 194 konstatuojamojoje dalyje. Beje, toje pačioje konstatuojamojoje dalyje ji teisingai tvirtina ir tai, kad jei būtų padaryta žala konkurencijai, pažeidimas būtų dar sunkesnis. Galiausiai reikia pažymėti, kad, nors Komisija to papildomai nenagrinėja, ji ginčijamo sprendimo 225 konstatuojamojoje dalyje padarytoje išvadoje pažymi, jog atsižvelgė į tai, kad dėl koncentracijos nepadaryta žalos konkurencijai.

248    Trečiasis ieškovės argumentas, kuriuo ginčijamas pažeidimo sunkumas, susijęs su aplinkybe, kad klausimui dėl vienvaldės faktinės kontrolės buvimo būtų reikėję atlikti 2003 m. sudėtingą faktinę ir teisinę analizę. Todėl, anot jos, Komisija negalėjo remtis šios kontrolės tariamai numatomu pobūdžiu, juo labiau, kad ginčijamame sprendime minėtais precedentais, t. y. Sprendimu 1999/594 (šio sprendimo 122 punktas) ir 1999 m. vasario 10 d. Komisijos sprendimu 1999/459/EB, kuriame skirtos baudos už trijų koncentracijų, apie kurias nebuvo pranešta, įgyvendinimą pažeidžiant Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnį ir 7 straipsnio 1 dalį (byla IV/M.969 – A.P. Møller) (OL L 183, p. 29), nebuvo galima remtis ieškovės atžvilgiu.

249    Šis argumentas susijęs su ginčijamo sprendimo 195–206 konstatuojamosiomis dalimis, kuriose Komisija, vertindama pažeidimo sunkumą, nusprendė, kad ieškovės įrodinėjo, jog pažeidimą padarė dėl neatsargumo remdamasi trimis veiksniais, t. y., pirma, aplinkybe, kad ji yra didelė įmonė, turinti esminių teisinės analizės priemonių, ir jau ne kartą jai yra tekę susidurti su Sąjungos koncentracijų teise, antra, aplinkybe, kad kontrolės įgijimą buvo galima numatyti, ir, trečia, precedentų buvimu.

250    Vis dėlto pirmiausia pabrėžtina, kad, kaip minėta šio sprendimo 224 ir 225 punktuose, ieškovė neginčija pirmojo iš trijų Komisijos minėtų veiksnių, kuriais ji ieškovės atžvilgiu rėmėsi nuspręsdama, jog ji pati įrodė neatsargumą, t. y., kad ji yra didelė įmonė, turinti esminių teisinės analizės priemonių, ir jai jau ne kartą yra tekę susidurti su Sąjungos koncentracijų teise.

251    Dėl antrojo Komisijos nustatyto veiksnio, t. y. kontrolės įgijimo numatomumo, ieškovė iš esmės teigia, kad norint atsakyti į klausimą, ar ji per 2003 m. turėjo vienvaldę faktinę kontrolę, reikėjo atlikti sudėtingą faktinę ir teisinę analizę. Ieškovė nurodo ir ypatingą CNR statusą, nes ji yra su bendruoju interesu susijusi akcinė bendrovė.

252    Ginčijamo sprendimo 198 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse Komisija išvardija tam tikrus elementus, kuriais grindžia argumentą, kad atsižvelgiant į tai, jog kontrolės įgijimas buvo numatomas, ieškovė padarė pažeidimą dėl neatsargumo. Reikia konstatuoti, kad tai yra svarbūs elementai, bet kuriuo atveju vertinami kartu su ieškovės patirtimi koncentracijų ir pranešimo procedūrų srityje, dėl kurių ieškovės argumentai, kad jos negalima kaltinti dėl neatsargumo, atrodo menkai įtikinami.

253    Iš tikrųjų būtent po to, kai EDF prisiėmė įsipareigojimus, kad gautų Komisijos leidimą kitai koncentracijai, 2003 m. birželio mėn. ieškovė su EDF sudarė susitarimą, kad įgytų CNR dalį. Taip ji įgijo CNR kapitalo ir balsavimo teisių dalį, siekiančią beveik 50 %, turint omeny išsibarsčiusius akcininkus ir sudarytą susitarimą su CDC. Be to, ieškovė jau turėjo dvi iš trijų atstovų vietas valdyboje. Atsižvelgiant į jos pačios dydį pagal apyvartą, į CNR dydį ir su valdymo struktūra susijusius veiksnius, Komisija visiškai teisingai nusprendė, kad ieškovė nebuvo atsargi, nes vėliausiai 2003 m. gruodžio mėn. į ją nesikreipė, kad būtų nustatyta, ar iš tikrųjų tai buvo koncentracija pagal konkurencijos teisę. Tai, kad ieškovė kitaip aiškino taikytiną teisę, nereiškia, kad ji nebuvo aiški ar kad ieškovė negalėjo numatyti, kad prisiima riziką, nes laiku nesitaria su Komisija apie teisės aiškinimą.

254    Tiesa, nepakanka neatsargumo, kad būtų padarytas toks pažeidimas, kokiu kaltinama ieškovė, ir už tai būtų nubausta. Iš tikrųjų Komisija turi įrodyti, kad realiai įvykdyta koncentracija, o tai lemia jos kompetenciją ir prireikus pažeidimo dėl neįvykdytos pareigos sustabdyti koncentraciją pradžią. Taigi išnagrinėjus antrąjį ieškinio pagrindą matyti, kad Komisija pakankamai teisiškai įrodė šias aplinkybes.

255    Be to, Komisija teisingai tvirtina ir tai, kad nors kontrolės nustatymas buvo ypač sudėtingas, ieškovės tinkamas elgesys buvo kreipimasis į ją, kurio ji pagrįstai galėjo tikėtis.

256    Galiausiai tai, kad pačiai Komisijai prireikė daug laiko pažeidimo pradžios datai nustatyti, nėra svarbu, nes bent jau iš dalies procedūros trukmę lėmė ieškovės veiksmų lėtumas.

257    Iš to matyti, kad reikia atmesti ieškovės argumentus, susijusius su negalėjimu numatyti koncentracijos.

258    Dėl trečiojo veiksnio, kuriuo remtasi ieškovės neatsargumui nustatyti, būtent ginčijamo sprendimo 205 konstatuojamojoje dalyje nurodytų precedentų, t. y. Sprendimo 1999/594 (šio sprendimo 122 punktas) ir Sprendimo 1999/459 (šio sprendimo 248 punktas), pirmųjų Komisijos sprendimų, kuriuose skiriamos baudos už Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio ir 7 straipsnio 1 dalies nesilaikymą, priešingai nei teigia ieškovė, jų senumas, palyginti su pažeidimo pradžios momentu, dar kartą patvirtina Komisijos išvadą dėl ieškovės neatsargumo. Iš tikrųjų atsižvelgiant į šiuos sprendimus ieškovė negalėjo remtis tuo, kad šioje srityje nebuvo sprendimų praktikos.

259    Kalbant apie ieškovės nurodytą 2001 m. liepos 3 d. Komisijos sprendimą 2003/625/EB dėl koncentracijos paskelbimo suderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimo veikimu (byla COMP/JV.55 – Hutchison/RCPM/ECT) (OL L 223, 2003, p. 1), kuriame Komisija nusprendė neskirti baudos už nepranešimą apie koncentraciją, susijusį su bendra koncentracine įmone, būtent dėl šios rūšies koncentracijai reikalingos ypač sudėtingos faktinių ir teisinių aplinkybių analizės, pakanka pažymėti, kad aplinkybės toje byloje skiriasi nuo aplinkybių šioje byloje. Iš tikrųjų tas sprendimas susijęs su susitarimo dėl bendradarbiavimo problematika, apie kurį Komisijai iš anksto pranešta kaip apie bendrą kooperatinę įmonę pagal Reglamente Nr. 17 nustatytą tvarką, kurią paskui Komisija vis dėlto pripažino koncentracine įmone. Taigi sprendimas neskirti baudos toje byloje priimtas labai ypatingomis aplinkybėmis. Be to, Komisija teisingai primena, kad bet kuriuo atveju ankstesnė Komisijos sprendimų praktika nėra baudų konkurencijos srityje teisinis pagrindas (pagal analogiją žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Michelin prieš Komisiją, T‑203/01, Rink. p. II‑4071, 292 punktą).

260    Iš to matyti, kad reikia atmesti visus tris ieškovės pateiktus argumentus, kuriais ginčijamas pažeidimo sunkumas.

–       Dėl pažeidimo trukmės

261    Ginčijamo sprendimo 207–217 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad laikotarpis, į kurį reikia atsižvelgti nustatant baudą, truko nuo 2003 m. gruodžio 23 d. iki 2007 m. rugpjūčio 9 d., t. y. trejus metus septynis mėnesius ir septyniolika dienų, o tokia trukmė vertinama kaip „labai ilga“.

262    Anot ieškovės, nusprendusi, kad trejų metų septynių mėnesių ir septyniolikos dienų laikotarpis yra ilgas atsižvelgiant į Sprendime 1999/459 (šio sprendimo 248 punktas) nustatytą trumpesnį laikotarpį, Komisija nesilaiko savo pačios praktikos, pagal kurią daug sunkesnius ir daug ilgesnės trukmės pažeidimus ji laiko vidutinės trukmės pažeidimais. Komisija nesilaiko ir senųjų gairių, pagal kurias nuo 1 m. iki 5 m. trukę pažeidimai yra vidutinės trukmės. Be to, ginčijamo sprendimo 217 konstatuojamojoje dalyje priminusi, kad žalingas poveikis vartotojams tuo didesnis, kuo ilgesnė pažeidimo trukmė, Komisija taip pat padarė klaidą, nes ji aiškiai pripažino, kad nustatytas pažeidimas nepadarė jokio žalingo poveikio konkurencijai ar vartotojams.

263    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

264    Visų pirma, reikia konstatuoti, kad ieškovės pateikti šios dalies argumentai nesusiję su pažeidimo kaip tokio trukmės nustatymu, jais tik apsiribojama tuo, kad, pirma, ginčijamas Komisijos nustatytas trukmės kvalifikavimas kaip labai ilga trukmė ir, antra, ginčijamas reikalingumas šiuo atveju atsižvelgti į pažeidimo trukmę.

265    Antra, kaip pažymėta šio sprendimo 227 punkte, Komisija teisingai ginčija senųjų gairių svarbą šiuo atveju. Beje, ji teisingai pažymi, kad gali būti, jog pažeidimas, susijęs su išankstiniu koncentracijos vykdymu, trunka trumpiau nei slaptas kartelis, todėl pažeidimų trukmės vertinimo palyginimas atsižvelgiant į šiuos skirtingų rūšių pažeidimus bet kuriuo atveju neatrodo svarbus.

266    Trečia, ieškovė neginčija, kad pažeidimo šioje byloje trukmė yra gerokai ilgesnė nei ta, kuri nustatyta Sprendime 1999/459 (šio sprendimo 248 punktas). Todėl Komisija teisėtai rėmėsi šia nuoroda ginčijamo sprendimo 217 konstatuojamojoje dalyje grįsdama trukmės kvalifikavimą šioje byloje.

267    Ketvirta, ginčijamo sprendimo 217 konstatuojamojoje dalyje pateiktas bendro pobūdžio tvirtinimas, kad žalingo poveikio vartotojams rizika didėja kartu su trukme, visai nėra prieštaringas. Iš tikrųjų, kaip Komisija teisingai tvirtina, taip ji paprasčiausiai priminė, kad žalos konkurencijai rizika didėja, kai neteisėta situacija tęsiasi laikui bėgant, ir kad, kiek tai susiję su pareigos sustabdyti koncentraciją nevykdymu, atsižvelgiant į tai, kas pasakyta šio sprendimo 246 punkte, ši rizika a priori turi būti vertinama neanalizuojant koncentracijos poveikio ateityje. Priešingai nei tvirtina ieškovė, pažeidimo trukmė šiuo atveju yra svarbi. Kaip Komisija teisingai tvirtina atsakyme į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą, kai pažeidimas apibrėžiamas kaip neteisėto veiksmo atlikimas ar neteisėtos veiklos vykdymas, galima atsižvelgti į nagrinėjamo veiksmo ar veiklos apimtį bei laikotarpį, per kurį veikla buvo vykdoma, net jei kalbama apie aplinkybes, įvykusias vėliau nei pažeidimo padarymo momentas.

268    Šiomis aplinkybėmis ieškovė neįrodė, kad Komisijos atliktas pažeidimo trukmės vertinimas yra klaidingas.

–       Dėl lengvinančių aplinkybių

269    Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 218–224 konstatuojamųjų dalių, Komisija kaip į lengvinančią aplinkybę atsižvelgė į tai, kad ieškovė į ją kreipėsi savo iniciatyva, pažymėjusi, kad ieškovė tai padarė tik po trejų su puse metų po to, kai įsigijo EDF akcijų, taip pat į jos bendradarbiavimą per pranešimo procedūrą ir po jos, vis dėlto pažymėjusi, kad išankstinio pranešimo laikotarpis truko ilgai. Kiek tai susiję su nenuslėpimu apie CNR akcijas per 2004–2007 m. laikotarpį, Komisija mano, kad tai nėra lengvinanti aplinkybė ir tai, kad Komisija nenagrinėjo šio aspekto, nereiškia, kad šiuo klausimu ieškovei galioja teisėtumo prezumpcija. Daugiausia nenuslėpimas galėtų reikšti, kad ieškovė sąžiningai nusprendė, jog neturėjo pranešti apie veiksmus. Komisija nenustatė sunkinančių aplinkybių.

270    Ieškovė primena, kad senosiose ir naujosiose gairėse nurodyta, jog nustatydama baudą Komisija turi atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes. Be to, kad į neatsargumą neatsižvelgta kaip į lengvinančią aplinkybę, ieškovė ginčija dar ir tai, kad Komisija tokia lengvinančia aplinkybe nelaikė ir nenuslėpimo, nes ji neatliko tyrimo šiuo aspektu. Taip Komisija padarė teisės klaidą, nes supainiojo lengvinančios aplinkybės ir teisėtumo prezumpcijos sąvokas.

271    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

272    Reikia konstatuoti, kad Komisija ir vėl teisingai primena, jog senosiose ir naujosiose gairėse nustatytas požiūris nėra lemiamas dėl šio sprendimo 227 punkte nurodytų priežasčių. Be to, Komisija turi tam tikrą diskreciją atsižvelgti arba neatsižvelgti į tam tikras aplinkybes, kaip antai akcijų įsigijimo nenuslėpimas ar neatsargumas, kaip į lengvinančias aplinkybes.

273    Būtent dėl neatsižvelgimo į neatsargumą kaip į lengvinančią aplinkybę, jau nuspręsta, kad Komisija nepadarė klaidos dėl to, kad į neatsargumą atsižvelgė pažeidimą pripažindama sunkiu. Be to, kaip per teismo posėdį pabrėžė Komisija, pažeidimas dėl per anksti įvykdytos koncentracijos yra tokio pažeidimo pavyzdys, kai sunku įrodyti, kad jis tyčinis.

274    Kalbant apie tai, kad Sprendime 1999/594 (šio sprendimo 122 punktas) neatsargumas laikytas lengvinančia aplinkybe, o šiuo atveju – ne, primintina, jog aplinkybė, kad ankstesnėje sprendimų praktikoje Komisija tam tikrais atvejais atsižvelgė į tam tikras priemones kaip į lengvinančias aplinkybes, nereiškia, kad ji privalo taip pat elgtis ir šiuo atveju, net jei Komisija turi laikytis vienodo požiūrio principo, kuris yra bendrasis teisės principas, pagal kurį ji negali panašių situacijų vertinti skirtingai arba skirtingų situacijų vertinti vienodai, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas (pagal analogiją žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, T‑30/05, neskelbiamo Rinkinyje, 205 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Taigi, Sprendimas 1999/594 aiškiai skiriasi nuo šio atvejo tuo, kad tas sprendimas yra pirmasis sprendimas, kurį Komisija priėmė pagal Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnį. Bet kuriuo atveju Komisija neprivalo taip pat nuspręsti ir šioje byloje.

275    Be to, kaip aptarta šio sprendimo 240 ir 248–259 punktuose, ginčijamame sprendime Komisija pateikė kelis argumentus, iš kurių matyti, kad neatsargumas, kuriuo kaltinama ieškovė, atitinka elgesį, kuris labai skiriasi nuo atleistinos klaidos, ir atsižvelgiant į aplinkybes yra neadekvatus.

276    Todėl Komisija teisėtai ir teisingai nusprendė, jog bauda neturėjo būti sumažinta dėl to, kad pažeidimas padarytas dėl neatsargumo.

277    Be to, kadangi Komisija lengvinančia aplinkybe nelaikė nenuslėpimo, kad ieškovė įsigijo CNR akcijų, iš esmės dėl to, kad neatlikusi tyrimo dėl šio aspekto ji negali ieškovei „taikyti tokios teisėtumo prezumpcijos“, tokią analizę reikia patvirtinti. Iš tikrųjų Komisija teisingai teigia, kad slėpimas būtų tyčios elementas, kuris pateisintų baudos padidinimą. Aplinkybė, kad Komisija Sprendime 2003/625 nusprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad pažeidimas nebuvo slepiamas, bauda gali būti neskiriama, nesvarbi, nes, kaip jau priminta šio sprendimo 259 punkte, faktinės bylos aplinkybės, dėl kurių priimtas tas sprendimas, buvo kitokios. Komisija teisingai primena, kad tai buvo veiksmai, apie kuriuos jai iš pradžių buvo pranešta, siekiant, kad būtų taikoma išimtis, kaip apie susitarimą dėl bendradarbiavimo, bet paskui Komisija jį pripažino bendra koncentracine įmone.

278    Iš to matyti, kad ieškovė neįrodė, jog vertindama lengvinančias aplinkybes Komisija peržengė diskrecijos ribas.

–       Dėl baudos proporcingumo

279    Pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina aptariamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (1998 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C‑180/96, Rink. p. I‑2265, 96 punktas ir šio sprendimo 274 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 223 punktas). Tai reiškia, kad baudų dydžiai negali būti neproporcingi siekiamiems tikslams, t. y., palyginti su konkurencijos taisyklių laikymusi, ir kad už konkurencijos pažeidimą įmonei skirtos baudos dydis turi būti proporcingas pažeidimui, kuris vertinamas kaip visuma, visų pirma atsižvelgiant į jo sunkumą (žr. šio sprendimo 274 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 224 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

280    Šiuo atžvilgiu primintina, kad neatsižvelgiant į tai, ar pažeidimas, už kurį baudžiama, padarytas dėl neatsargumo ir ar jis nepadarė poveikio konkurencijai, šiuo atveju tai yra sunkus pažeidimas, kuris pakenkė Komisijos vykdomos Bendrijos masto koncentracijų kontrolės veiksmingumui, ir truko labai ilgai.

281    Kiek tai susiję su neatsargumu, kuriuo kaltinama ieškovė, tai yra elgesys, kuris skiriasi nuo atleistinos klaidos, ir atsižvelgiant į aplinkybes yra neadekvatus.

282    Be to, nustatydama baudų dydį Komisija pagrįstai atsižvelgia į tai, kad būtina užtikrinti pakankamą jų atgrasomąjį poveikį (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 108 punktą ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Europa Carton prieš Komisiją, T‑304/94, Rink. p. II‑869, 89 punktą). Maža to, sąsaja tarp, viena vertus, įmonių dydžio ir bendrų išteklių ir, kita vertus, būtinybės užtikrinti atgrasomąjį baudos poveikį yra nenuginčijama. Todėl, apskaičiuodama baudą, Komisija gali, be kita ko, atsižvelgti į atitinkamos įmonės dydį bei ekonominę galią (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2010 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lafarge prieš Komisiją, C‑413/08 P, Rink. p. I‑5361, 112 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Taigi, kaip priminta šio sprendimo 225 ir 226 punktuose, 20 milijonų eurų bauda sudaro tik apie 0,04 % Suez grupės apyvartos per 2007 m. (47,5 milijardo eurų), o ši įmonė yra koncentracijoje dalyvaujanti įmonė, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnio 2 dalį, nes per ieškovę ji įgijo vienvaldę faktinę CNR kontrolę, ir apie 0,13 % ieškovės konsoliduotos apyvartos per 2007 m. (15,2 milijardo eurų per 2007 m. ir 14,6 milijardo eurų per 2008 m., įskaitant CNR apyvartą).

283    Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes ir būtent į tai, kad 20 milijonų eurų bauda, nors ir didelė, aiškiai yra sumų, kurios galėjo būti skirtos atsižvelgiant į Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnio 2 dalyje numatytą koncentracijoje dalyvaujančios įmonės 10 % apyvartos didžiausią ribą, skalės apačioje, ši suma neatrodo neproporcinga tikslui, kurio siekiama pranešimo ir išankstinio leidimo suteikimo Bendrijos masto koncentracijos įgyvendinimui sistemos apsauga, ir yra proporcinga pažeidimui, kuris vertinamas kaip visuma.

284    Vis dėlto ieškovė teigia, kad baudos neproporcingumas įrodytas būtent atsižvelgiant į iš esmės mažesnes baudas, kurios buvo skirtos Sprendime 1999/594 (šio sprendimo 122 punktas) ir Sprendime 1999/459 (šio sprendimo 248 punktas), ar net į tai, kad bauda visai nebuvo skirta Sprendime 2003/625 arba 2002 m. birželio 26 d. Komisijos sprendime 2003/754/EB, kuriuo koncentracija paskelbta suderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimu (byla COMP/M.2650 – Haniel/Cementbouw/JV) (OL L 282, 2003, p. 1). Kalbant apie sprendimą pastarojoje byloje, kurioje, kaip ir byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 259 punkte jau minėtas Sprendimas 2003/625, nagrinėjamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo faktinių aplinkybių šioje byloje. Iš tikrųjų, nors atitinkamos šalys iš pradžių pasitikėjo Nyderlandų konkurencijos institucijos vertinimu, pagal kurį nagrinėjami veiksmai nėra koncentracija, paskui Komisija nusprendė, kad tai buvo Bendrijos masto koncentracija, apie kurią jai turėjo būti pranešta.

285    Kalbant apie skirtas baudas bylose, kuriose priimtas Sprendimas 1999/594 (šio sprendimo 122 punktas) ir Sprendimas 1999/459 (šio sprendimo 248 punktas), t. y. atitinkamai 33 000 eurų ir 219 000 eurų, iš tikrųjų tarp šių sumų ir šioje byloje skirtos 20 milijonų eurų baudos yra labai didelis atotrūkis. Vis dėlto Komisija teisingai teigia, kad šie precedentai priskiriami daug ankstesniam Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnio taikymo etapui, beje, ši aplinkybė minima ir tuose sprendimuose. Be to, abiejuose sprendimuose dalis baudos skirta už nepranešimą, o kita – didesnė – dalis baudos skirta už pareigos sustabdyti koncentraciją neįvykdymą ir nurodoma, kad minėtomis sumomis atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes tose bylose ir jos neturi įtakos vėlesniems minėto 14 straipsnio taikymo atvejams.

286    Bet kuriuo atveju, kaip jau priminta, ankstesnė Komisijos sprendimų praktika nėra baudų konkurencijos srityje teisinis pagrindas (pagal analogiją žr. šio sprendimo 259 punkte minėto Sprendimo Michelin prieš Komisiją 292 punktą). Be to, tai, kad Komisija anksčiau už tam tikros kategorijos pažeidimus skirdavo atitinkamo dydžio baudas, nekliudo jai padidinti šių baudų neviršijant Reglamente Nr. 4064/89 nustatytų ribų, jei to reikia Sąjungos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti. Norint veiksmingai taikyti Sąjungos konkurencijos normas, priešingai, būtina, kad Komisija galėtų bet kada pritaikyti baudų dydį prie šios politikos poreikių (pagal analogiją žr. šio sprendimo 230 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 169 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

287    Todėl reikia atmesti ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmą dalį.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su baudos neproporcingumu, palyginti su tikslu atgrasyti, ir Komisijos konkurencijos politikos nuoseklumo stoka

288    Pirma, ieškovė nurodo skirtos baudos neproporcingumą ir nenuoseklumą atsižvelgiant į kartelių srityje taikomas taisykles ir, antra, skirtos baudos nenuoseklumą atsižvelgiant į Komisijos sprendimų praktiką ir koncentracijų kontrolės tikslus.

289    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

290    Visų pirma, dėl skirtos baudos neproporcingumo ir neatitikimo atsižvelgiant į kartelių srityje taikomas taisykles ieškovė iš esmės teigia, kad, remiantis kartelių bylose taikoma atleidimo nuo baudų politika, pagal kurią kartelyje dalyvavusi įmonė, kuri apie jo egzistavimą praneša Komisijai, gali būti visiškai atleista nuo baudos, jai turėjo būti taikomas toks atleidimas nuo baudos. Ieškovė pažymi ir tai, kad Komisija turi kitų teisinių priemonių, jai leidžiančių nutraukti pažeidimus alternatyviais būdais, t. y. sprendimus dėl privalomų įsipareigojimų pripažinimo pagal Reglamentą Nr. 1/2003 ir bendradarbiaujančiai įmonei skiriamos piniginės sankcijos sumažinimo ar panaikinimo principu grindžiamus susitarimus. Dar ieškovė pažymi, kad viename Komisijos sprendime, kuris priimtas tuo metu kaip ir ginčijamas sprendimas, panašaus dydžio bauda skirta įmonei, apie trylika metų dalyvavusiai slaptame kartelyje dėl kainų nustatymo ir geografinių rinkų pasidalijimo, ir ieškovė pateikia tam tikrose kitose kartelių bylose skirtų baudų suvestinę lentelę.

291    Pažymėtina, kad dėl palyginimo su kartelių bylose vykdoma atleidimo nuo baudų politika Komisija teisingai teigia, kad šis palyginimas netinkamas. Iš tikrųjų ši politika susijusi su tam tikrais specifiniais kartelių, kurie dėl savo pobūdžio yra slapti pažeidimai, nustatymo sunkumais. Atleidimo nuo baudų programa ir susitarimai yra su šiomis aplinkybėmis susijusios specifinės priemonės ir visiškai negali būti pagal analogiją taikomos Bendrijos masto koncentracijų kontrolės sistemai, kuri grindžiama pareiga pranešti ir pareiga paisyti Komisijos išimtinių įgaliojimų iš anksto suteikti leidimą. Tas pats pasakytina ir apie Komisijos įgaliojimus pagal Reglamentą Nr. 1/2003 nuspręsti, kad įmonių pasiūlyti įsipareigojimai tampa privalomi, ir konstatuoti, kad nebereikia toliau tirti, ar padarytas pažeidimas, – tokiais sprendimais siekiama pašalinti atitinkamų susitarimų ar veiksmų neigiamą poveikį rinkai. Kadangi šioje byloje nagrinėjamai koncentracijai buvo suteiktas leidimas, negali būti jokios analogijos su šiuo mechanizmu.

292    Dar reikia išnagrinėti ieškovės argumentą, susijusį su tuo, kad panašaus kaip jai dydžio bauda, t. y. 19,8 milijono eurų, Ispanijos bendrovei Repsol buvo skirta 2008 m. spalio 1 d. Komisijos sprendime C (2008) 5476 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/C.39181 – Žvakių vaškas), kurio santrauka paskelbta 2009 m. gruodžio 4 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 295, p. 17). Ieškovė pažymi, kad Repsol buvo baudžiama už ilgai trukusį dalyvavimą slaptame kartelyje, o ją Komisija kaltina tik dėl neatsargumo padarytu pažeidimu, kuris neturėjo poveikio rinkai. Ji nurodo, kad egzistuoja ir kitų pavyzdžių, kai panašaus dydžio baudos buvo skiriamos kituose sprendimuose dėl kartelių. Vis dėlto šiam palyginimui negalima pritarti dėl tos pačios priežasties, kokia nurodyta pirmesniame punkte. Iš tikrųjų šiais specifinėje kartelių srityje, kuriai būdingi savi tikslai ir sava metodologija dėl kartelių slaptumo, priimtais sprendimais negalima naudingai remtis vertinant šioje byloje skirtos baudos proporcingumą. Be to, kadangi laikui bėgant Komisija gali keisti baudų už tam tikrų rūšių pažeidimus politiką, kaip priminta šio sprendimo 286 punkte, niekas jai netrukdo vystyti specifinę logiką koncentracijų srityje atitinkančią baudų politiką.

293    Antra, dėl skirtos baudos neatitikimo atsižvelgiant į Komisijos sprendimų praktiką ir koncentracijų kontrolės tikslus ieškovė teigia, kad taip griežtai nubaudusios įmonę, kuri į ją kreipėsi savo iniciatyva, ir tvirtinusios, kad jos pačios įgaliojimų skirti sankciją senaties terminas suėjo po penkerių metų, Komisijos veiksmai prieštarauja geram konkurencijos politikos koncentracijų kontrolės srityje administravimui. Anot ieškovės, vadovaujantis požiūriu, pagal kurį labiau gerbiami proporcingumo ir gero administravimo principai, buvo galima konstatuoti Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir neskirti baudos. Be to, ieškovė primena, kad Komisija Sprendime 1999/594 (šio sprendimo 122 punktas) aiškiai tvirtino, jog įmonėms, kurios tik dėl nerūpestingumo nepranešė apie koncentraciją ir į ją kreipėsi savo iniciatyva, Komisija skirs tik nedideles baudas. Todėl ji teigia, kad Komisija nesilaikė teisėtų lūkesčių principo.

294    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

295    Šiuo klausimu, kiek tai susiję su argumentu, kad šioje byloje nustatyta bauda prieštarauja geram konkurencijos politikos koncentracijų kontrolės srityje administravimui, ieškovės numatytas scenarijus, pagal kurį asmenims, kurie galbūt padarė pažeidimą dėl pareigos pranešti apie koncentraciją neįvykdymo, palankiau nesikreipti į Komisiją, kol nesueis penkerių metų senaties terminas, o juo labiau jei aptariama koncentracija pakenkė konkurencijai, šis scenarijus jokiu būdu nėra įtikinamesnis nei Komisijos siūlomas. Komisija pažymi, kad turi pagrindo manyti, jog didelių baudų skyrimas už Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies pažeidimus pirmiausia padarys tokį poveikį, kad įmonės bus atgrasomos nuo tokių pažeidimų darymo. Iš tikrųjų akivaizdu, kad paprastas pranešimas apie galimą 20 milijonų eurų baudos skyrimą, tačiau jos realiai nepaskyrus, nepadarytų tokio paties atgrasomojo poveikio.

296    Kiek tai susiję su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu, Bendrasis Teismas Komisijai raštu pateikė klausimą dėl šio sprendimo 122 punkte minėto Sprendimo 1999/594 18 konstatuojamosios dalies, kuria ieškovė šiuo klausimu konkrečiai rėmėsi, taikymo srities, kurioje nurodyta:

„<...> Komisija mano, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip jas apibūdino Samsung, t. y. dėl neatsargumo apie koncentraciją nepranešusi įmonė, jei nėra konkurencijai nepalankių pasekmių ir kontrolės klausimas nekelia ypatingų problemų, yra suinteresuota informuoti Komisiją ir pranešti apie aptariamą koncentraciją, kaip tai iš tikrųjų padarė Samsung. Tada įmonei gresia santykinai nedidelė Komisijos skiriama bauda (atsižvelgiant į bylos aplinkybes), tačiau kartu ji išvengia sunkesnių pasekmių dėl sprendimo, kurį Komisija gali priimti pagal koncentracijų reglamento 14 straipsnį nuo to momento, kai įrodyta, kad įmonė elgiasi nesąžiningai <...>.“

297    Apklausiama būtent dėl to, ar atsižvelgiant į šių teiginių bendrą pobūdį bei į tai, kad šioje srityje nėra gairių, šie teiginiai gali būti suprantami kaip nurodytas metodas, kurio ji ketino laikytis taikydama Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnį, Komisija pažymėjo, kad minėta pastraipa buvo siekiama atmesti Samsung pateiktą pasiūlymą, kad Komisija turėtų laikytis atleidimo nuo bausmių politikos tada, kai nepranešama netyčia, dėl to konkurencijai nekyla nepalankių pasekmių ir kai šalys savo noru atkreipia Komisijos dėmesį į jų klaidą bei deda pastangas jai ištaisyti. Todėl Komisija norėjo pažymėti, kad atleidimo nuo bausmių politika nebūtina ir netinkama, nes įmonės bet kuriuo atveju suinteresuotos informuoti Komisiją. Anot Komisijos, būtent šiomis aplinkybėmis ji paminėjo įmonei gresiančią skiriamą santykinai nedidelę baudą ir patikslino, kad tai galioja tik atsižvelgus į konkrečias bylos aplinkybes.

298    Reikia konstatuoti, kad šis Komisijos paaiškinimas įtikinamas, nors tos pastraipos pabaigoje esanti nuoroda į tai, kad sankcija pagal Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnį skiriama tik nesąžiningumo atveju, yra klaidingas šios nuostatos aiškinimas, nes pagal šią nuostatą galima skirti baudas net tada, kai nėra nesąžiningų veiksmų, t. y. neatsargumo atveju, kaip matyti iš pirmiau pateiktos šios nuostatos analizės.

299    Be to, Komisija teisingai primena, kad ieškovė negali remtis teisėtais lūkesčiais, kad išliks toks baudų lygis, koks buvo jas skiriant prieš dešimt metų, ankstyvame Reglamento Nr. 4064/89 taikymo etape. Iš tikrųjų jau priminta, jog teismų praktikoje pripažįstama būtinybė, kad Komisija galėtų bet kada pritaikyti baudų dydį prie konkurencijos politikos poreikių, o tai reiškia, kad ūkio subjektai negali turėti teisėtų lūkesčių, kad bus išlaikyta esama padėtis, juo labiau, kad konkurencijos politikai būdinga didelė Komisijos diskrecija, ypač kiek tai susiję su baudų nustatymu (šio sprendimo 230 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 169–173 punktai). Akivaizdu, kad tokia analizė a fortiori taikoma pažeidimams, už kuriuos baudžiama pagal Reglamentą Nr. 4064/89, kai nėra gairių. Todėl nagrinėjama pastraipa negali būti suprantama kaip nurodytas metodas, kurio Komisija ketino laikytis ateityje taikydama Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnį.

300    Be to, Bendrajame Teisme Komisijos pateikta nuoroda į 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą AC‑Treuhand prieš Komisiją (T‑99/04, Rink. p. II‑1501) yra aktuali. Toje byloje Teismas minėto sprendimo 164 punkte nusprendė, kad Komisijos sprendimų praktika, kurios ji laikėsi daugiau nei 20 m., pagal kurią kartelio dalyvių konsultavimo įmonių veikla nepripažįstama neteisėta ir joms neskiriamos baudos, tačiau neatmetama, kad jos gali būti laikomos atsakingomis už pažeidimą, negali sukurti pagrįstų lūkesčių, kad Komisija ateityje nepradės teisinių procedūrų prieš kartelio dalyvių konsultavimo įmones ir joms neskirs baudų. Tai, kad tuo atveju skirta labai nedidelė bauda, neturi lemiamos reikšmės šioje byloje, nes, kaip Komisija teisingai teigia, kalbama apie subjektų, būtent konsultavimo įmonių, baudimą, dėl kurių anksčiau buvo nuspręsta jų nebausti už galimą dalyvavimą kartelio veikloje.

301    Galiausiai, Komisijos minėti nacionalinių valdžios institucijų sprendimai, kadangi ir jie susiję su nemenkų baudų skyrimu už draudimo vykdyti koncentracijas pažeidimus, bet kuriuo atveju nesvarbūs sprendžiant dėl baudos šioje byloje proporcingumo, nes galima, beje, nesunkiai konstatuoti, jog skiriasi faktinės aplinkybės Komisijos nurodytose bylose ir šioje byloje.

302    Taigi ketvirtojo ieškinio pagrindo antrą dalį, o todėl ir visą ketvirtąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

303    Dėl papildomų reikalavimų, kiek jie susiję su prašymu sumažinti baudą, naudodamasis savo neribota jurisdikcija Bendrasis Teismas nusprendžia, kad bet kuriuo atveju nėra pagrindo sumažinti baudą naudojantis šiais įgaliojimais, nes mano, kad ši suma, kuri, kaip aiškiai matyti, yra sumų, kurios teoriškai galėjo būti skirtos, skalės apačioje, yra tinkama atsižvelgiant į bylos aplinkybes, susijusias su Komisijos konstatuoto pažeidimo sunkumu ir trukme, taip pat į ieškovės bendrus išteklius.

304    Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

305    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, ji turi padengti savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Electrabel bylinėjimosi išlaidas.

Czúcz

Labucka

Gratsias

Paskelbta 2012 m. gruodžio 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys


Faktinės bylos aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1. Dėl pagrindinių reikalavimų, kuriais siekiama, kad būtų panaikintas visas ginčijamas sprendimas

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies bei principo, pagal kurį Komisija turi laikytis savo nustatytų taisyklių, pažeidimu

Dėl antrojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su Komisijos gairėse pateikto testo neišsamiu ir klaidingu taikymu, ir dėl veiksnio, susijusio su dauguma CNR visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, klaidingo vertinimo

Dėl antrojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su neatsižvelgimu į esminę CNR charakteristiką, ir dėl antrojo ieškinio pagrindo trečios dalies pirmo kaltinimo, susijusio su klaida, padaryta dėl veiksnio, susijusio su ieškovės turima dauguma CNR valdyboje

– Dėl Prancūzijos valstybės įtakos CNR valdymui (valdybos ir stebėtojų tarybos sudėtis ir funkcijos, vyriausybės komisarai, valstybės kontrolierius)

– Dėl Murcef įstatymo poveikio

Dėl kitų antrojo ieškinio pagrindo trečios dalies kaltinimų, susijusių su klaidomis dėl kitų ginčijamame sprendime nustatytų veiksnių

– Dėl kaltinimo, susijusio su vertinimo klaida, padaryta dėl veiksnio, susijusio su EDF ir ieškovės atitinkamais komerciniais ir pramoniniais vaidmenimis bendrovėje CNR per 2004–2006 m. laikotarpį

– Dėl kaltinimo, susijusio su vertinimo klaida, padaryta dėl veiksnio, susijusio su CNR, ieškovės ir Suez vadovų pranešimais

– Dėl kaltinimo, susijusio su vertinimo klaida, padaryta dėl veiksnio, susijusio su ieškovės pirmenybės teisės egzistavimu

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 4064/89 7 straipsnio 1 dalies ir EB 253 straipsnio pažeidimu, dėl to, kad Komisija neteisingai kvalifikavo pažeidimą ir kad ginčijamo sprendimo motyvai yra prieštaringi

2. Dėl papildomų reikalavimų, kuriais siekiama, kad bauda būtų panaikinta arba sumažinta

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 2988/74 1 straipsnio pažeidimu, nes buvo suėjęs Komisijos įgaliojimų ieškovei skirti baudą už nurodytą pažeidimą senaties terminas

Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 4064/89 14 straipsnio 2 dalies ir proporcingumo, gero administravimo bei teisėtų lūkesčių principų pažeidimu

Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ir baudos neproporcingumu, palyginti su individualaus baudimo už pažeidimą tikslu

– Dėl pažeidimo sunkumo

– Dėl pažeidimo trukmės

– Dėl lengvinančių aplinkybių

– Dėl baudos proporcingumo

Dėl ketvirtojo ie�kinio pagrindo antros dalies, susijusios su baudos neproporcingumu, palyginti su tikslu atgrasyti, ir Komisijos konkurencijos politikos nuoseklumo stoka

Dėl bylinėjimosi išlaidų


*Proceso kalba: prancūzų.