GENERALINIO ADVOKATO

YVES BOT IŠVADA,

pateikta 2017 m. liepos 26 d.(1)

Bylos C‑643/15 ir C‑647/15

Slovakijos Respublika,

Vengrija

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Ieškinys dėl panaikinimo – Sprendimas (ES) 2015/1601 – Italijos Respublikos ir Graikijos Respublikos labui nustatytos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje – Dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio kai kurių valstybių teritorijoje susidariusi nepaprastoji padėtis – Šių trečiųjų šalių piliečių perkėlimas į kitų valstybių narių teritoriją – Perkėlimo kvotos – SESV 80 straipsnis – Solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas – SESV 78 straipsnio 3 dalis – Teisinis pagrindas – „Teisėkūros procedūra priimamo akto“ sąvoka – SESV 289 straipsnio 3 dalis – Europos Sąjungos Vadovų Tarybos patvirtintų išvadų privalomumas Tarybai – ESS 15 straipsnio 1 dalis ir SESV 68 straipsnis – Esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas – Europos Komisijos pasiūlymo pakeitimas – Naujo konsultavimosi su Europos Parlamentu ir vieningo balsavimo Taryboje reikalavimai – SESV 293 straipsnis – Teisinio saugumo ir proporcingumo principai“

1.        Savo ieškiniais Slovakijos Respublika (C‑643/15) ir Vengrija (C‑647/15) prašo panaikinti 2015 m. rugsėjo 22 d. Tarybos sprendimą (ES) 2015/1601, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje(2).

2.        Šį sprendimą Europos Sąjungos Taryba priėmė pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta: „Vienoje arba keliose valstybėse narėse dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidarius nepaprastajai padėčiai, Taryba, remdamasi [Europos] Komisijos pasiūlymu, gali patvirtinti laikinąsias priemones atitinkamos valstybės narės ar kelių valstybių narių labui. Ji sprendžia pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.“

3.        Minėtas sprendimas buvo priimtas kilus migracijos krizei, su kuria Europos Sąjunga susidūrė 2014 m. ir kuri padidėjo 2015 m., ypač tų metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais, taip pat dėl šios krizės susidarius humanitarinės katastrofos situacijai, be kita ko, valstybėse narėse, kaip antai Italijos Respublikoje ir Graikijos Respublikoje, kurios pirmosios susiduria su migrantų antplūdžiu ir kurios patyrė masinį migrantų iš Sirijos Arabų Respublikos, Afganistano Islamo Respublikos, Irako Respublikos ir Eritrėjos Valstybės antplūdį.

4.        Siekiant reaguoti į šią migracijos krizę ir jos padarytą spaudimą Italijos Respublikos ir Graikijos Respublikos prieglobsčio sistemoms ginčijamame sprendime numatyta per dvejų metų laikotarpį iš šių dviejų valstybių narių į kitas valstybes nares perkelti 120 000 asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos. Prie šio sprendimo pridėti du priedai, pagal kuriuos pirmajame etape paskirstomi 66 000 asmenų, perkeltinų iš Italijos (15 600 asmenų kvota) ir iš Graikijos (50 400 asmenų kvota) remiantis kiekvienai iš kitų valstybių narių nustatytomis privalomomis kvotomis(3).

5.        Pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnio e punktą perkėlimas apibrėžiamas kaip „prašytojo perkėlimas iš valstybės narės, kuri pagal Reglamento (ES) Nr. 604/2013[(4)] III skyriuje išdėstytus kriterijus yra laikoma valstybe nare, atsakinga už jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, teritorijos į valstybės narės, į kurią perkeliama, teritoriją“. Pastaroji valstybė pagal ginčijamo sprendimo 2 straipsnio f punktą – tai „valstybė narė, kuri prašytoją perkėlus į jos teritoriją tampa atsakinga už jo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą pagal [r]reglamentą [„Dublinas III“]“.

6.        Ginčijamame sprendime numatytu laikinuoju perkėlimo mechanizmu buvo papildytos kitos priemonės, kurių Sąjungos lygmeniu jau buvo imtasi siekiant reaguoti į migracijos krizę, pavyzdžiui, 22 504 asmenų, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, „perkėlimo į Europos Sąjungą“ Europos programa(5), dėl kurios buvo susitarta 2015 m. liepos 20 d. valstybių narių ir asocijuotųjų Dublino valstybių „rezoliucijos“ forma, ir 2015 m. rugsėjo 14 d. Tarybos sprendimas (ES) 2015/1523(6), pagal kurį numatyta per dvejų metų laikotarpį perkelti 40 000 asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, iš Graikijos ir Italijos į kitas valstybes nares remiantis konsensuso būdu nustatytu paskirstymu(7).

7.        Taip pat svarbu nurodyti, kad 2015 m. rugsėjo 9 d. Komisija pateikė ne tik būsimo ginčijamo sprendimo pasiūlymą(8), bet ir reglamento, kuriuo iš dalies keičiamas reglamentas „Dublinas III“, pasiūlymą(9). Šiame pasiūlyme numatytas „nuolatinis“ perkėlimo mechanizmas, t. y. perkėlimo mechanizmas, kurio taikymas nėra ribojamas laiko atžvilgiu, priešingai nei numatytojo Sprendime 2015/1523 ir ginčijamame sprendime. Pastarasis pasiūlymas iki šios dienos dar nėra priimtas.

8.        Kalbant apie ginčijamo sprendimo genezę paminėtinos toliau nurodytos aplinkybės.

9.        Pagal pradinį Komisijos pasiūlymą 120 000 tarptautinės apsaugos prašytojų iš Italijos (15 600 asmenų), Graikijos (50 400 asmenų) ir Vengrijos (54 000 asmenų) buvo numatyta perkelti į kitas valstybes nares. Tarp šio pasiūlymo priedų yra I–III priedai – trys lentelės, pagal kurias kiekvienos iš šių trijų valstybių narių teritorijoje esantys prašytojai buvo paskirstomi kitoms valstybėms narėms, išskyrus Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę, Airiją ir Danijos Karalystę, nustatant kvotas kiekvienai iš minėtų valstybių.

10.      2015 m. rugsėjo 13 d. Komisija perdavė šį pasiūlymą nacionaliniams parlamentams.

11.      2015 m. rugsėjo 14 d. Taryba perdavė tą patį pasiūlymą Parlamentui konsultacijoms.

12.      2015 m. rugsėjo 17 d. Parlamentas priėmė teisėkūros rezoliuciją, kuria pritarė minėtam pasiūlymui atsižvelgdamas, be kita ko, „į išskirtinės skubos padėtį ir į būtinybę nedelsiant reaguoti į susiklosčiusią padėtį“, prašydamas Tarybos pakartotinai su juo konsultuotis, jei ji ketintų iš esmės keisti Komisijos pasiūlymą.

13.      Per 2015 m. rugsėjo 17–22 d. įvairius Taryboje vykusius susirinkimus buvo padaryta pradinio Komisijos pasiūlymo pakeitimų tam tikrais klausimais.

14.      Konkrečiai kalbant, per šiuos posėdžius Vengrija pranešė, kad ji nesutinka būti laikoma „valstybe nare, kuri pirmoji susiduria su migrantų antplūdžiu“, ir nenori būti priskirta prie valstybių narių, gaunančių naudą iš perkėlimo, suteikiant tokį patį statusą kaip Italijos Respublikai ir Graikijos Respublikai. Todėl galutiniame pasiūlymo tekste buvo išbrauktos, įskaitant pasiūlymo pavadinimą, visos nuorodos į Vengriją, kaip į naudą gaunančią valstybę narę. Taip pat buvo išbrauktas pradinio pasiūlymo III priedas dėl 54 000 prašytojų, kuriuos iš pradžių buvo numatyta perkelti iš Vengrijos, paskirstymo. Ir atvirkščiai, Vengrija buvo įtraukta į I ir II priedus kaip valstybė narė, į kurią perkeliami tarptautinės apsaugos prašytojai atitinkamai iš Italijos ir Graikijos, todėl jai buvo nustatytos kvotos pagal šiuos priedus.

15.      2015 m. rugsėjo 22 d. Taryba kvalifikuota balsų dauguma priėmė šį iš dalies pakeistą Komisijos pasiūlymą. Čekijos Respublika, Vengrija, Rumunija ir Slovakijos Respublika balsavo prieš šio pasiūlymo priėmimą. Suomijos Respublika susilaikė.

16.      Ginčijamas sprendimas – tai Sutartyje numatyto valstybių narių solidarumo išraiška.

17.      Nagrinėjami ieškiniai suteikia progą priminti, kad solidarumas yra viena iš pagrindinių Sąjungos vertybių ir sudaro patį jos pamatą. Kaip būtų įmanoma padidinti Europos tautų solidarumą ir kurti vis glaudesnę sąjungą, kaip skelbiama ES sutarties preambulėje, jei valstybės narės nebūtų solidarios tuomet, kai vienoje iš jų susidaro nepaprastoji padėtis? Šiuo atveju susiduriama su pačia Europos projekto atsiradimo priežasties ir tikslo kvintesencija.

18.      Taigi, pirmiausia reikia pabrėžti solidarumo, kaip pagrindinės ir esminės Sąjungos vertybės, svarbą.

19.      Solidarumo reikalavimas, įtvirtintas jau Romos sutartyje(10), ir toliau išlieka Lisabonos sutartimi tęsiamo integracijos proceso ašis. Nors stebina tai, kad solidarumas nėra nurodytas tarp ESS 2 straipsnio pirmame sakinyje išvardytų vertybių, kuriomis grindžiama Sąjunga(11), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos(12) preambulėje jis paminėtas kaip „nedalom[ų] ir visuotin[ių] vertyb[ių]“, kuriomis remiasi Sąjunga, dalis. Be to, ESS 3 straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad Sąjunga skatina ne tik „kartų solidarumą“, bet ir „valstybių narių solidarumą“. Taigi solidarumas išlieka vertybių ir principų visumos, kuri sudaro „Europos kūrimo pagrindą“(13), dalis.

20.      Kalbant konkrečiau, solidarumas tuo pat metu yra Sąjungos sienų kontrolės, prieglobsčio ir imigracijos politikos, numatytos SESV V antraštinės dalies, skirtos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei, 2 skyriuje(14), ramstis ir pagrindinis principas.

21.      Tai parodo SESV 67 straipsnio 2 dalis, pagal kurią Sąjunga „suformuluoja valstybių narių solidarumu paremtą bendrą prieglobsčio, imigracijos ir išorės sienų kontrolės politiką, kuri būtų teisinga trečiųjų šalių piliečiams“. Be to, SESV 80 straipsnyje nustatyta: „Šiame skyriuje išdėstytai Sąjungos politikai ir jos įgyvendinimui taikomas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas, įskaitant jo finansinius padarinius. Prireikus pagal [minėtą] skyrių priimti Sąjungos aktai numato atitinkamas šio principo įgyvendinimo priemones.“(15)

22.      Atsižvelgiant į faktinę nelygybę tarp valstybių narių dėl jų geografinės padėties ir jų pažeidžiamumo dėl masinių migrantų srautų, atsiranda dar didesnis poreikis patvirtinti priemones pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį ir jas veiksmingai taikyti. Šiuo požiūriu tokios priemonės, kaip numatytosios ginčijamame sprendime, leidžia suteikti konkretų turinį solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principui, įtvirtintam SESV 80 straipsnyje.

23.      Ginčijamo sprendimo ypatumas yra tas, kad juo sukuriamas perkėlimo mechanizmas, grindžiamas valstybėms narėms nustatytomis kvotomis, kurios yra privalomos. Priėmus šį sprendimą valstybių narių solidarumas įgijo konkretų turinį ir privalomąjį pobūdį. Šis esminis ir novatoriškas minėto sprendimo bruožas paaiškina politiškai jautrų nagrinėjamų bylų pobūdį, nes išryškino valstybių narių, kurios yra savanoriško ir grindžiamo tik laisva valia prisiimtais įsipareigojimais solidarumo šalininkės, pasipriešinimą.

24.      Šis pasipriešinimas, o kartu tik labai ribotas ginčijamo sprendimo taikymas, apie kurį kalbėsiu toliau(16), gali paskatinti manyti, kad už to, ką sutarta vadinti „2015 m. migracijos krize“, slypi kita krizė – Europos integracijos projekto, kuris iš esmės grindžiamas valstybių narių, nusprendusių dalyvauti šiame projekte, solidarumo reikalavimu(17).

25.      Kita vertus, visiškai taip pat gali būti manoma, kad, imdamasi griežto atsako į šią migracijos krizę, Sąjunga parodė turinti reikiamų priemonių ir sugebanti jas įgyvendinti. Dabar reikia patikrinti, kaip prašoma pagal nagrinėjamus ieškinius, ar imdamasi tokių priemonių, kaip numatytosios ginčijamame sprendime, Sąjunga laikėsi Sutartyse įtvirtinto teisinio pagrindo.

I.      Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

26.      Byloje C‑643/15 Slovakijos Respublika prašo Teisingumo Teismo panaikinti ginčijamą sprendimą ir priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

27.      Byloje C‑647/15 Vengrija prašo Teisingumo Teismo panaikinti ginčijamą sprendimą arba, jei nebus tenkinta jos reikalavimų pirma dalis, panaikinti šį sprendimą tiek, kiek jis yra susijęs su Vengrija, ir priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

28.      Bylose C‑643/15 ir C‑647/15 Taryba prašo Teisingumo Teismo atmesti ieškinius kaip nepagrįstus ir priteisti atitinkamai iš Slovakijos Respublikos ir Vengrijos bylinėjimosi išlaidas su kiekviena iš jų susijusiose bylose.

29.      2016 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu Belgijos Karalystei, Vokietijos Federacinei Respublikai, Graikijos Respublikai, Prancūzijos Respublikai, Italijos Respublikai, Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei, Švedijos Karalystei ir Komisijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų bylose C‑643/15 ir C‑647/15.

30.      Tuo pačiu Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu Lenkijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Slovakijos reikalavimų byloje C‑643/15 ir Vengrijos reikalavimų byloje C‑647/15.

II.    Dėl ieškinių

31.      Grįsdama savo reikalavimus Slovakijos Respublika nurodo šešis ieškinio pagrindus, kurie susiję atitinkamai: pirmasis – su SESV 68 straipsnio, ESS 13 straipsnio 2 dalies ir institucinės pusiausvyros principo pažeidimu, antrasis – su ESS 10 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 13 straipsnio 2 dalies, SESV 78 straipsnio 3 dalies, prie Sutarčių pridėtų Protokolo (Nr. 1) dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje 3 ir 4 straipsnių ir Protokolo (Nr. 2) dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo(18) 6 ir 7 straipsnių, taip pat teisinio saugumo, atstovaujamosios demokratijos ir institucinės pusiausvyros principų pažeidimu, trečiasis – su esminių procedūrinių reikalavimų, susijusių su teisėkūros procedūra, ESS 10 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 13 straipsnio 2 dalies, atstovaujamosios demokratijos, institucinės pusiausvyros ir (papildomai) gero administravimo principų pažeidimu, ketvirtasis – su SESV 78 straipsnio 3 dalies ir 293 straipsnio, taip pat ESS 10 straipsnio 1 ir 2 dalių, 13 straipsnio 2 dalies ir atstovaujamosios demokratijos, institucinės pusiausvyros ir (iš dalies papildomai) gero administravimo principų pažeidimu, penktasis – su SESV 78 straipsnio 3 dalies pažeidimu, nes nesilaikyta jos taikymo sąlygų (papildomai), ir šeštasis – su proporcingumo principo pažeidimu.

32.      Grįsdama savo reikalavimus Vengrija nurodo dešimt ieškinio pagrindų

33.      Pirmieji du pagrindai susiję su SESV 78 straipsnio 3 dalies pažeidimu dėl to, kad šia nuostata Tarybai nesuteikiama tinkamo teisinio pagrindo patvirtinti priemones, kuriomis privalomai nukrypstama nuo teisėkūros procedūra priimto akto nuostatų, kurių taikymo terminas 24 mėnesiai, o tam tikrais atvejais – net 36 mėnesiai ir kurių poveikis tęsiasi pasibaigus šiam terminui, o tai prieštarauja sąvokai „laikinosios priemonės“.

34.      Trečiasis–šeštasis pagrindai susiję su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu dėl to, kad, pirma, priimdama ginčijamą sprendimą Taryba pažeidė SESV 293 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nesilaikydamas vieningo balsavimo reikalavimo nukrypo nuo Komisijos pasiūlymo (trečiasis pagrindas), antra, ginčijamame sprendime numatytas nukrypimas nuo teisėkūros procedūra priimto akto ir dėl savo turinio pats šis sprendimas yra teisėkūros procedūra priimtas aktas, todėl jį priimant, net jei tai būtų buvę galima padaryti remiantis SESV 78 straipsnio 3 dalimi, turėjo būti paisoma Protokole (Nr. 1) ir Protokole (Nr. 2) numatytos nacionalinių parlamentų teisės pateikti nuomonę dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų (ketvirtasis pagrindas), trečia, pasikonsultavusi su Parlamentu, Taryba iš esmės pakeitė pasiūlymo tekstą, tačiau iš naujo nesikonsultavo su Parlamentu šiuo klausimu (penktasis pagrindas) ir, ketvirta, Tarybai priimant ginčijamą sprendimą nebuvo jo pasiūlymo versijų oficialiosiomis Sąjungos kalbomis (šeštasis pagrindas).

35.      Septintasis pagrindas susijęs su SESV 68 straipsnio ir 2015 m. birželio 25 ir 26 d. Europos Vadovų Tarybos išvadų(19) pažeidimu.

36.      Aštuntasis pagrindas susijęs su teisinio saugumo ir teisės normų aiškumo principų pažeidimu, nes tam tikrais aspektais nėra aišku, kaip turi būti taikomos ginčijamo sprendimo nuostatos ir koks jų santykis su reglamento „Dublinas III“ nuostatomis.

37.      Devintasis pagrindas susijęs su būtinumo ir proporcingumo principų pažeidimu, nes Vengrija nebepriskiriama prie valstybių narių, gaunančių naudą iš laikinojo perkėlimo mechanizmo, todėl ginčijamu sprendimu nepagrįstai numatytas 120 000 asmenų, prašančių tarptautinės apsaugos, perkėlimas.

38.      Dešimtasis pagrindas, nurodytas papildomai, susijęs su proporcingumo principo ir SESV 78 straipsnio 3 dalies pažeidimu, kiek tai susiję su Vengrija, nes ginčijamu sprendimu jai nustatyta privaloma kvota kaip valstybei, į kurią perkeliami prašytojai, nors yra pripažinta, kad tai yra valstybė narė, į kurios teritoriją neteisėtai atvyko didelis skaičius migrantų, pateikusių tarptautinės apsaugos prašymus.

III. Vertinimas

A.      Pirminės pastabos

39.      Kadangi akto teisinis pagrindas apibrėžia procedūrą, pagal kurią jis turi būti priimamas(20), pirmiausia reikia išnagrinėti pagrindus, susijusius su tuo, kad SESV 78 straipsnio 3 dalis yra netinkamas ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas. Antra, išnagrinėsiu pagrindus dėl esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimų, tariamai padarytų priimant šį sprendimą, ir, trečia – pagrindus dėl esmės.

40.      Be to, nagrinėjant šias tris pagrindų grupes, iš pradžių bus nagrinėjami Slovakijos Respublikos ir Vengrijos ieškinių pagrindai, kurie visiškai ar iš dalies sutampa, o paskui – atskiri kiekvienos ieškovės ieškinio pagrindai.

B.      Dėl ieškinių pagrindų, susijusių su tuo, kad SESV 78 straipsnio 3 dalis yra netinkamas ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas

41.      Slovakijos Respublika (antrasis ir penktasis pagrindai) ir Vengrija (pirmasis ir antrasis pagrindai) ginčija, kad SESV 78 straipsnio 3 dalis gali būti tinkamas teisinis pagrindas priimti ginčijamą sprendimą.

42.      Tačiau tarp šių dviejų valstybių narių ginamų pozicijų yra vienas skirtumas. Nors Vengrija sutinka, kad tuo metu, kai buvo priimamas ginčijamas sprendimas, Italijos Respublikoje ir Graikijos Respublikoje „dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidar[ė] nepaprast[oji] padė[tis]“, kaip tai suprantama pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį, ji prieštarauja tam, kad ginčijamas sprendimas buvo tinkama priemonė siekiant reaguoti į šią padėtį, o Slovakijos Respublika teigia, kad tokios nepaprastosios padėties, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, nebuvo (penktojo pagrindo antra dalis).

43.      Prieštaraudamos ginčijamo sprendimo teisinio pagrindo pasirinkimui šios dvi valstybės narės teigia, pirma, kad ginčijamas sprendimas, nors buvo priimtas ne pagal teisėkūros procedūrą ir todėl yra ne teisėkūros procedūra priimtas aktas, turi būti kvalifikuojamas kaip teisėkūros procedūra priimtas aktas, nes juo iš dalies keičiami teisėkūros procedūra priimti aktai. Tačiau pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį neleidžiama priimti teisėkūros procedūra priimamų aktų.

44.      Antra, Slovakijos Respublika ir Vengrija prieštarauja tam, kad ginčijamas sprendimas yra laikinojo pobūdžio.

45.      Trečia, priešingai nei Vengrija, Slovakijos Respublika teigia, kad SESV 78 straipsnio 3 dalis nesuteikė tinkamo teisinio pagrindo priimti ginčijamą sprendimą, nes nebuvo įvykdyta „dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidarius[ios] nepaprast[osios] padė[ties]“ sąlyga.

1.      Dėl antrojo Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindo ir pirmojo Vengrijos ieškinio pagrindo, susijusių su tuo, kad ginčijamas sprendimas laikytinas teisėkūros procedūra priimtu aktu

46.      Slovakijos Respublika ir Vengrija nurodo, kad ginčijamas sprendimas, net jei buvo priimtas ne pagal teisėkūros procedūrą ir todėl formaliai yra ne teisėkūros procedūra priimtas aktas, dėl savo turinio ir poveikio turi būti laikomas įstatymo galią turinčiu teisės aktu, nes juo – be to, iš esmės – pakeičiami keli teisėkūros procedūra priimti Sąjungos teisės aktai. Tačiau SESV 78 straipsnio 3 dalimi nesuteikiama teisinio pagrindo priimti teisėkūros procedūra priimamas priemones, nes joje nėra jokios nuorodos, kad priemonės, kurių pagal ją imamasi, turi būti priimtos pagal teisėkūros procedūrą.

47.      Kaip aiškiai matyti iš ginčijamo sprendimo 23 konstatuojamosios dalies, šiuo sprendimu nukrypstama nuo kelių teisėkūros procedūra priimtų Sąjungos teisės aktų. Nors pagal ginčijamą sprendimą šie daliniai pakeitimai apibūdinami tik kaip paprastos nukrypti leidžiančios nuostatos, skirtumas tarp nukrypti leidžiančių nuostatų ir pakeitimų yra dirbtinis, nes praktikoje nukrypti leidžiančios nuostatos ir pakeitimo poveikis yra toks pats – abiem atvejais norminio teisės akto nuostata tampa netaikytina ir dėl to daromas poveikis jos veiksmingumui.

48.      Konkrečiau kalbant, Slovakijos Respublika teigia, kad Taryba pažeidė SESV 78 straipsnio 3 dalį, nes ginčijamu sprendimu nukrypstama nuo teisėkūros procedūra priimtų aktų nuostatų, o tokie daliniai pakeitimai gali būti padaryti tik pagal teisėkūros procedūrą priimtu aktu. Tačiau pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį, kurioje nėra paminėta nei įprasta teisėkūros procedūra, nei speciali teisėkūros procedūra, neleidžiama priimti teisėkūros procedūra priimamų aktų. Tai reiškia, kad ginčijamo sprendimo forma neatitinka jo turinio.

49.      Priimdama ginčijamą sprendimą pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį Taryba pažeidė ne tik šią nuostatą, bet ir nacionalinių parlamentų ir Parlamento teises. Remiantis pirminės teisės nuostatomis, tiek pirmieji, tiek pastarasis būtų turėję dalyvauti iš dalies keičiant teisėkūros procedūra priimtus aktus, nuo kurių Taryba nukrypo ginčijamu sprendimu. Slovakijos Respublika iš esmės pažymi, kad šie aktai buvo priimti pagal įprastą teisėkūros procedūrą.

50.      Todėl Slovakijos Respublika mano, kad priimdama ginčijamą sprendimą Taryba pažeidė ne tik SESV 78 straipsnio 3 dalį, bet ir ESS 10 straipsnio 1 ir 2 dalis, 13 straipsnio 2 dalį, Protokolo (Nr. 1) 3 ir 4 straipsnius ir Protokolo (Nr. 2) 6 ir 7 straipsnius, taip pat teisinio saugumo, atstovaujamosios demokratijos ir institucinės pusiausvyros principus.

51.      Vengrija pritaria Slovakijos Respublikai, kad remiantis SESV 78 straipsnio 3 dalimi priimtu teisės aktu, kuris, aiškinant SESV 289 straipsnio 2 ir 3 dalis a contrario, nėra teisėkūros procedūra priimtas aktas, negali būti – net ir laikinai – privalomai iš dalies keičiami teisėkūros procedūra priimti aktai, priimti pagal įprastas arba specialias procedūras, kaip antai reglamentas „Dublinas III“. Pagal savo turinį ginčijamas sprendimas neabejotinai yra teisėkūros procedūra priimtas aktas. Kadangi šiuo sprendimu nukrypstama nuo reglamento „Dublinas III“ nuostatų, jis negalėjo būti priimtas pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį, kuria, suteikiant Tarybai įgaliojimus priimti aktus tik ne teisėkūros procedūros tvarka, leidžiama priimti tik ne teisėkūros procedūra priimamus aktus.

52.      Vengrijos teigimu, SESV 78 straipsnio 3 dalimi kaip teisiniu pagrindu būtų galima pasinaudoti nebent tvirtinant priemones, kurios papildo teisėkūros procedūra priimamus aktus, priimtus pagal SESV 78 straipsnio 2 dalį, ir juos atitinka, arba priemones, kurios palengvina šių aktų įgyvendinimą nepaprastosios padėties atveju(21).

53.      Vengrija patikslina, kad jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog pagal SESV 78 straipsnį gali būti priimtas aktas, kuriuo nukrypstama nuo teisėkūros procedūra priimamo akto, kuris priimtas remiantis SESV 78 straipsnio 3 dalimi, toks nukrypimas neturi siekti taip toli, kad būtų paveikta tokio teisėkūros procedūra priimto akto esmė arba jo pagrindinės nuostatos padarytos beprasmiškos. Tačiau būtent taip yra ginčijamo sprendimo atveju, nes juo pakeičiamas, be kita ko, svarbiausias šio reglamento elementas – valstybės narės, atsakingos už tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą, nustatymas. Ginčijamu sprendimu leidžiama nukrypti nuo šio reglamento tokiu mastu, kuris nepriimtinas teisėkūros procedūra priimto akto atveju. Taip apeinama įprasta teisėkūros procedūra, numatyta SESV 78 straipsnio 2 dalyje.

54.      Galiausiai savo dublike ir atsiliepime į įstojimo į bylą paaiškinimus Vengrija, pagal analogiją vadovaudamasi generalinio advokato M. Wathelet išvados byloje Taryba / FrontPolisario(22)151–161 punktais, teigia, kad pareiga pasikonsultuoti su Parlamentu, kaip antai numatytoji SESV 78 straipsnio 3 dalyje, gali būti laikoma Parlamento „dalyvavimu“, kaip tai suprantama pagal SESV 289 straipsnio 2 dalį, todėl turėtų būti taikoma speciali teisėkūros procedūra, o ginčijamas sprendimas laikytinas teisėkūros procedūra priimtu aktu.

55.      Tačiau net ir tokiu atveju SESV 78 straipsnio 3 dalimi Tarybai nesuteikiami įgaliojimai nukrypti nuo teisėkūros procedūra priimamo akto, kuris priimtas pagal SESV 78 straipsnio 2 dalį, esminės nuostatos.

56.      Šie įvairūs argumentai manęs neįtikina. Manau, kad SESV 78 straipsnio 3 dalis galėjo būti teisinis pagrindas priimti ne teisėkūros procedūra priimamą aktą, kaip antai ginčijamą sprendimą, kuriuo laikinai ir aiškiai apibrėžtomis aplinkybėmis nukrypstama nuo tam tikrų teisėkūros procedūra priimtų aktų nuostatų.

57.      Iš pradžių atsakysiu į dublike pateiktus Vengrijos argumentus(23), t. y. kad ginčijamas sprendimas gali būti pripažintas teisėkūros procedūra priimamu aktu, nors SESV 78 straipsnio 3 dalyje nenurodyta, kad šiuo pagrindu priimamos priemonės priimamos pagal specialią teisėkūros procedūrą. Šiuo klausimu Vengrija remiasi konstatavimu, kad ginčijamas sprendimas iš tikrųjų Tarybos buvo priimtas „dalyvaujant Europos Parlamentui“, kaip reikalaujama pagal SESV 289 straipsnio 2 dalį.

58.      Man atrodo būtina nedviprasmiškai atsakyti į šį teisės klausimą, nes dėl teisėkūros procedūra priimamo akto priėmimo keliami tam tikri reikalavimai, kurie netaikomi tvirtinant ne teisėkūros procedūra priimamą aktą. Turiu omenyje konkrečiai nacionalinių parlamentų dalyvavimą, numatytą Protokolo (Nr. 1) 3 ir 4 straipsniuose ir Protokolo (Nr. 2) 6 ir 7 straipsniuose, ir reikalavimą, kad Taryba posėdžiautų viešai, kai sprendžia ir balsuoja dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų projektų, kaip išplaukia iš ESS 16 straipsnio 8 dalies ir SESV 15 straipsnio 2 dalies.

59.      Remiantis Lisabonos sutartyje įtvirtintu Sąjungos norminių teisės aktų klasifikavimu buvo pirmą kartą atskirti teisėkūros procedūra priimami aktai ir ne teisėkūros procedūra priimami aktai, vadovaujantis visų pirma organizacinio ir procesinio pobūdžio motyvais(24).

60.      Pagal SESV 289 straipsnio 3 dalį kategorija „teisėkūros procedūra priimti aktai“ apibrėžiama kaip „[p]agal teisėkūros procedūrą priimti teisės aktai“. „Teisėkūros procedūra“ – tai „įprasta teisėkūros procedūra“ arba „speciali teisėkūros procedūra“. Pagal SESV 289 straipsnio 1 dalį įprastai teisėkūros procedūrai būdinga tai, kad teisės aktą bendrai priima Europos Parlamentas ir Taryba, remdamiesi Komisijos pasiūlymu.

61.      Pagal SESV 289 straipsnio 2 dalį speciali teisėkūros procedūra – tai procedūra, kai „[k]onkrečiais Sutartyse numatytais atvejais“ „reglamentą, direktyvą ar sprendimą priima Europos Parlamentas, dalyvaujant Tarybai, arba Taryba, dalyvaujant Europos Parlamentui“(25). Taigi specialiai teisėkūros procedūrai būdinga tai, kad priimant Sąjungos aktą dalyvauja Taryba ir Parlamentas, nors jų dalyvavimo apimtis skirtinga.

62.      Daugeliu atvejų, kuriais numatytas specialios teisėkūros procedūros taikymas, toks aktas priimamas Tarybos, kuri sprendžia vieningai gavusi Parlamento pritarimą(26) arba – tokie atvejai dažniausi – pasikonsultavusi su juo(27). Kai kuriais atvejais aktą priima Parlamentas, gavęs Tarybos pritarimą(28).

63.      Iš šių nuostatų matyti, kad Sutarties rengėjai vadovavosi visiškai formaliu požiūriu(29), pagal kurį teisėkūros procedūra priimamais aktais laikomi aktai, priimti pagal įprastą teisėkūros procedūrą arba pagal specialią teisėkūros procedūrą.

64.      Todėl visiškai nereikšminga bandyti kvalifikuoti ginčijamą sprendimą kaip teisėkūros procedūra priimtą aktą pagal jo turinį, kaip siūlo ieškovės.

65.      Vengrijos pateiktais argumentais keliamas klausimas, ar būtina, kad Sutarties nuostatoje būtų aiškiai nurodyta, jog ja leidžiama priimti tam tikrą aktą pagal specialią teisėkūros procedūrą, siekiant laikyti tokį aktą teisėkūros procedūra priimtu aktu.

66.      Mano nuomone, norint užtikrinti pakankamą tikrumą ir teisinį saugumą dėl Sutarties rengėjų nustatyto Sąjungos aktų klasifikavimo, atsakymas turi būti teigiamas.

67.      Šiuo klausimu konstatuotina, kad Sutartyje yra daug nuostatų, kuriose numatytas Sąjungos aktų priėmimas aiškiai nurodant, kad šis priėmimas vyksta pagal „specialią teisėkūros procedūrą“, net jei šios procedūros taisyklės gali skirtis pagal Tarybos ir Parlamento dalyvavimo pobūdį ir apimtį. Tokios nuorodos praktinė nauda – patikslinti, jog, kad ir kokios būtų jos taisyklės, atitinkama procedūra yra būtent „teisėkūros procedūra“ ir todėl ji pasibaigia teisėkūros procedūra priimamo akto priėmimu. Reikalavimas padaryti tokią nuorodą taip pat išplaukia iš paties SESV 289 straipsnio 2 dalies teksto, pagal kurį speciali teisėkūros procedūra taikoma „[k]onkrečiais Sutartyse numatytais atvejais“.

68.      Ir atvirkščiai, procedūros, kurių eiga yra panaši į specialių teisėkūros procedūrų eigą, bet kurios nėra Sutartyje aiškiai įvardijamos kaip tokios, turi būti laikomos ne teisėkūros procedūromis ir todėl jos pasibaigia ne teisėkūros procedūra priimamo akto priėmimu(30).

69.      Tiesa, galima manyti, kad teisėkūros procedūra priimamų aktų ir ne teisėkūros procedūra priimamų aktų atskyrimas, išplaukiantis iš tokio „teisinio nominalizmo“(31), kelia koherencijos problemų(32) ir kad Sutarties rengėjams nepavyko bandymas suskirstyti į kategorijas Sąjungos teisėkūros aktus(33).

70.      Taip pat galima manyti, ir pritariu būtent šiai nuomonei, kad Sutarties rengėjai, pasirinkę visiškai formalų požiūrį į teisėkūros procedūra priimamą aktą, priešingai, leido aiškiai identifikuoti teisinius pagrindus, pagal kuriuos Sąjungos institucijoms suteikiami įgaliojimai priimti teisėkūros procedūra priimamus aktus. Tai, kad Sutarties rengėjų įtvirtintas klasifikavimas neišsamus arba net, yra nuomonių, akivaizdžiai nekoherentiškas, turi būti suprantama kaip jų noro suteikti tam tikriems aktams teisėkūros procedūra priimamo akto statusą ir nesuteikti šio statuso kitiems aktams pasekmė.

71.      Be to, toks Sutarties nuostatų nagrinėjimas siekiant nustatyti, ar tam tikras Sąjungos aktas laikytinas teisėkūros procedūra priimamu aktu, atitinka Teisingumo Teismo konstatavimą, kad „ne procedūros apibrėžia akto teisinį pagrindą, o akto teisinis pagrindas lemia procedūras, kurių reikia laikytis jį priimant“(34).

72.      Konkrečiai kalbant, mano ginamas aiškinimas galiausiai paneigia ginčijamo sprendimo kaip teisėkūros procedūra priimamo akto statusą.

73.      Iš tiesų svarbu pažymėti, kad SESV 78 straipsnio 3 dalies tekste, nors jame ir numatyta, jog dėl priemonių patvirtinimo Taryba sprendžia pasikonsultavusi su Parlamentu, nėra aiškiai nurodyta, kad tokios priemonės tvirtinamos pagal specialią teisėkūros procedūrą. Kadangi minėtos priemonės tvirtinamos ne pagal teisėkūros procedūrą, a contrario aiškinant SESV 289 straipsnio 3 dalį jos turi ne teisėkūros procedūra priimamo akto statusą. Dėl to yra akivaizdus skirtumas, palyginti su SESV 78 straipsnio 2 dalimi, kurioje aiškiai numatyta, kad pagal šį straipsnį tvirtinamos priemonės yra tvirtinamos pagal teisėkūros procedūrą, šiuo atveju – pagal įprastą teisėkūros procedūrą.

74.      Tai patikslinus, reikia atsakyti į pagrindinį Slovakijos Respublikos ir Vengrijos pateiktais argumentais keliamą klausimą – ar SESV 78 straipsnio 3 dalimi Tarybai suteikiama teisė priimti ne teisėkūros procedūra priimamą aktą, kuriuo nukrypstama nuo teisėkūros procedūra priimtų Sąjungos aktų nuostatų, ir kokia tos teisės apimtis.

75.      Manau, kaip ir Taryba bei šalys, įstojusios į bylą palaikyti jos reikalavimų, kad pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį leidžiama tvirtinti priemones, kuriomis, siekiant reaguoti į aiškiai apibrėžtą neparastąją padėtį, laikinai ir tiksliai nurodytais aspektais nukrypstama nuo teisėkūros procedūra priimtų aktų prieglobsčio srityje.

76.      Konkretus šios Sutarties nuostatos tikslas – leisti Sąjungai greitai ir veiksmingai reaguoti į dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidariusią nepaprastąją padėtį. Atsižvelgiant į tai, kad SESV 78 straipsnio 2 dalis apima įvairius Europos bendros prieglobsčio sistemos aspektus ir kad remiantis ja priimami aktai yra teisėkūros procedūra priimami aktai, neišvengiama, kad su ta pačia sistema susijusiomis laikinosiomis priemonėmis, kurios tvirtinamos pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį, gali būti laikinai nukrypstama nuo tam tikrų šių teisėkūros procedūra priimamų aktų nuostatų. Todėl sąvoka „laikinosios priemonės“, kaip ji suprantama pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį, priešingai nei siūlo ieškovės, negali būti aiškinama taip, kad ji apima tik papildomas operatyvinio arba finansinio pobūdžio priemones, nes kitaip būtų pernelyg apribota šio teisinio pagrindo taikymo sritis, taigi ir jo praktinis veiksmingumas. Taigi, manau, sąvoka „laikinosios priemonės“ turi būti aiškinama plačiai – kad pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį Tarybai suteikiami įgaliojimai tvirtinti visas priemones, kurios jai atrodo reikalingos siekiant reaguoti į dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidariusią nepaprastąją padėtį.

77.      Tam, kad priemonės galėtų būti laikomos tinkamai pagrįstomis SESV 78 straipsnio 3 dalimi, svarbu, kad jomis nebūtų siekiama visam laikui panaikinti, pakeisti arba iš dalies pakeisti remiantis SESV 78 straipsnio 2 dalimi priimtų teisėkūros procedūra priimtų aktų nuostatų.

78.      Taip tikrai nėra kalbant apie ginčijamą sprendimą, kuriame, kaip laikinojoje priemonėje, skirtoje reaguoti į labai konkrečią nepaprastąją padėtį, numatytos tik laikinosios nuostatos, leidžiančios laikantis griežtai apibrėžtų ribų nukrypti nuo kelių teisėkūros procedūra priimtų Sąjungos aktų nuostatų. Taigi tokios nukrypti leidžiančios nuostatos, priešingai, nei teigia ieškovės, negali būti suprantamos taip, kad jomis padaroma ilgalaikių ir bendrų šių aktų pakeitimų.

79.      Šiuo klausimu patikslinu, kad ginčijamame sprendime įtvirtintos nukrypti leidžiančios nuostatos taikomos tik dvejų metų laikotarpiu ir kad jos susijusios tik su ribotu 120 000 trečiųjų valstybių piliečių skaičiumi, kurie pateikė tarptautinės apsaugos prašymus Italijoje arba Graikijoje ir kurie turi ginčijamo sprendimo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą pilietybę ir bus perkelti iš šių dviejų valstybių narių, o atvyko arba atvyks į minėtas valstybes nares nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d.

80.      Kaip nurodo Taryba, pasibaigus ginčijamo sprendimo taikymo terminui, t. y. 2017 m. rugsėjo 26 d., nukrypti leidžiančių nuostatų poveikis pasibaigs automatiškai ir vėl bus taikomos bendrosios taisyklės nesant būtinybės Sąjungos teisės aktų leidėjui imtis kokių nors veiksmų.

81.      Kaip nurodžiau pirmiau, šios leidžiančios nukrypti nuostatos, kurių taikymo sritis ribota ir kurios yra laikinos, negali būti prilygintos ilgalaikiam esminių normų, įtvirtintų prieglobsčio srityje teisėkūros procedūra priimtuose Sąjungos aktuose, pakeitimui, kuris galėtų būti padarytas tik remiantis SESV 78 straipsnio 2 dalimi.

82.      Taigi, mano nuomone, priėmus ginčijamą sprendimą remiantis SESV 78 straipsnio 3 dalimi nebuvo apeita SESV 78 straipsnio 2 dalyje numatyta įprasta teisėkūros procedūra.

83.      Šiuo požiūriu reikia paaiškinti šių dviejų Sutarties nuostatų santykį.

84.      SESV 78 straipsnio 3 dalis kartu su SESV 80 straipsniu sudaro specialų teisinį pagrindą tvirtinant laikinąsias priemones, kuriomis sukonkretinamas solidarumo principas susidarius nepaprastajai padėčiai dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio.

85.      SESV 78 straipsnio 3 dalyje numatyta procedūra skirta greitai reaguoti krizės situacijos atveju. Ši aplinkybė pateisina tai, kad minėta procedūra neprilyginama įprastai teisėkūros procedūrai.

86.      Kaip nurodo Taryba, kiekviena iš SESV 78 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų priemonių grindžiama Sutartyje numatytu savarankišku teisiniu pagrindu ir taikoma skirtingose situacijose ir siekiant skirtingų tikslų, todėl nėra poreikio nustatyti tų priemonių hierarchijos.

87.      Reikia pabrėžti, kad teisiniai pagrindai, kuriuos sudaro SESV 78 straipsnio 2 dalies e punktas(35) ir SESV 78 straipsnio 3 dalis, papildo vienas kitą. Naudodama juos kartu arba vienas po kito Sąjunga turi galimybę, be kita ko, veiksmingai veikti migracijos krizės atveju. Šį tarpusavio papildomumą parodo 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatomas krizinis perkėlimo mechanizmas ir iš dalies keičiamas reglamentas „Dublinas III“, pasiūlymas.

88.      Savo pasiūlyme Komisija aiškiai išdėsto, kokia yra, viena vertus, šiame pasiūlyme nurodytų priemonių ir, kita vertus, SESV 78 straipsnio 3 dalimi grindžiamų skubaus perkėlimo programų sąveika.

89.      Komisija paaiškina: „Pasiūlymas, kuriuo nustatomas krizinis perkėlimo mechanizmas, turi būti atskirtas nuo kitų pasiūlymų, kuriuos Komisija priėmė remdamasi SESV 78 straipsnio 3 dalimi, tam tikrų valstybių narių, susidūrusių su staigiu trečiųjų šalių piliečių antplūdžiu į jų teritorijas, labui.“(36) Toliau Komisija patikslina: „Nors priemonės, kurias Komisija pasiūlė remdamasi SESV 78 straipsnio 3 dalimi, yra laikinos, pasiūlymu, kuriuo nustatomas krizinis perkėlimo mechanizmas, nustatomas ir metodas, pagal kurį kilus krizei tam tikram laikotarpiui nusprendžiama, kuri valstybė narė yra atsakinga už krizę patiriančioje valstybėje narėje pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą, taip siekiant užtikrinti sąžiningesnį pareiškėjų paskirstymą tarp valstybių narių ir sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti Dublino sistemą net krizės sąlygomis.“(37)

90.      Taigi pastaruoju atveju, skirtingai nei numatyta ginčijamame sprendime, kalbama apie nuolatinę priemonę, įtvirtinančią metodą, pagal kurį nustatoma valstybė narė, atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymų, pateiktų krizę patiriančioje valstybėje narėje, nagrinėjimą. Ši nuolatinė priemonė yra bendrai taikoma, t. y. jos taikymas nėra apribojamas tam tikromis valstybėmis narėmis, šiuo metu patiriančioms krizę, ir ja gali pasinaudoti bet kuri valstybė narė, kuri atsidurtų tokioje padėtyje.

91.      Perkėlimo mechanizmo aktyvavimo sąlygos numatytos reglamento pasiūlyme. Kaip Komisija nurodo šiame pasiūlyme, naudą gaunanti valstybė narė turi būti situacijoje, kai ji „patiria krizę, dėl kurios trukdoma taikyti Dublino reglamentą, nes dėl didžiulio ir neproporcingo trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės antplūdžio daromas itin didelis spaudimas, ir tai kelia didelių reikalavimų prieglobsčio sistemai“(38).

92.      Komisija paaiškina, kaip pagal SESV 78 straipsnio 2 dalies e punktą patvirtintos priemonės ir patvirtintosios pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį papildo vienos kitas: „Krizinio perkėlimo mechanizmo sukūrimas nedaro poveikio Tarybos galimybei priimti, remiantis Komisijos pasiūlymu, laikinąsias priemones valstybės narės, kurioje susidarė nepaprastoji padėtis, labui, kaip nurodyta SESV 78 straipsnio 3 dalyje. Išskirtinėmis aplinkybėmis, kai reikia skubiai reaguoti ir, prireikus, imtis platesnio masto su migracija susijusių priemonių, ir jeigu netenkinamos šio krizinio perkėlimo mechanizmo naudojimo sąlygos, ir toliau bus galima priimti skubias priemones, kaip nustatyta SESV 78 straipsnio 3 dalyje.“(39)

93.      Dėl pasirinkto teisinio pagrindo Komisija savo pasiūlyme nurodo, kad juo „iš dalies keičiamas [r]reglamentas [„Dublinas III“], todėl jis turėtų būti priimtas tokiu pačiu teisiniu pagrindu – SESV 78 straipsnio 2 dalies e punktu, laikantis įprastos teisėkūros procedūros“(40). Iš esmės, reglamento pasiūlymu reglamentas „Dublinas III“ keičiamas pridedant VII skirsnį „Krizinis perkėlimo mechanizmas“. Kadangi pasiūlymu padaroma šio reglamento pakeitimų, šis pasiūlymas teisingai grindžiamas SESV 78 straipsnio 2 dalies e punktu ir todėl jam taikoma įprasta teisėkūros procedūra.

94.      Be to, Komisija patikslina: „Šiame pasiūlyme numatytas krizinis perkėlimo mechanizmas apima nuolatines nukrypti leidžiančias nuostatas, kurios imamos taikyti atitinkamos valstybės narės labui kilus konkrečiai krizinei situacijai, visų pirma tai nuostata, leidžianti nukrypti nuo [r]eglamento [„Dublinas III“] 3 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią tarptautinės apsaugos prašymą nagrinėja valstybė narė, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Vietoj šios nuostatos pasiūlyme nustatoma aiškiai apibrėžtomis krizės aplinkybėmis privaloma paskirstymo schema, pagal kurią nustatoma atsakomybė už prašymų nagrinėjimą.“(41)

95.      Ginčijamam sprendimui ir reglamento pasiūlymui bendra tai, kad jais Sąjungai suteikiamos priemonės reaguoti į migracijos krizės situacijas. Tačiau pirmasis, kaip pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį patvirtinta priemonė, yra laikinas ir daugiausia orientuotas į valstybes nares, kuriose dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidarė nepaprastoji padėtis, o antruoju įtvirtinamas neapibrėžtos galiojimo trukmės perkėlimo mechanizmas, kuris neribojamas iš anksto nustatytu trečiųjų šalių piliečių skaičiumi ir kuriame nėra iš anksto nurodytos viena arba kelios valstybės narės, gaunančios naudą iš šio mechanizmo.

96.      Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad SESV 78 straipsnio 3 dalis sudaro teisinį pagrindą, leidžiantį Sąjungai patvirtinti laikinąsias ir skubias priemones reaguojant į staigų trečiųjų šalių piliečių antplūdį, o SESV 78 straipsnio 2 dalies e punktu Sąjungai suteikiama galimybė patvirtinti neterminuotus ir bendrai taikomus instrumentus siekiant išspręsti tam tikrą struktūrinę problemą, pavyzdžiui, tai, kad reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 1 dalis nepritaikyta staigaus migracijos spaudimo valstybėms narėms, kurios pirmosios susiduria su migrantų antplūdžiu, atvejui.

97.      Iš išdėstytų argumentų matyti, kad, kaip manau, SESV 78 straipsnio 3 dalis gali būti naudojama kaip pagrindas tvirtinant laikinąsias priemones, kaip antai nustatytąsias ginčijamame sprendime, kurios skirtos reaguoti į nepaprastąją padėtį, net jei jomis nukrypstama nuo teisėkūros procedūra priimtų Sąjungos aktų konkrečių nuostatų, jeigu šių išimčių materialinė taikymo sritis ir taikymas laiko atžvilgiu yra griežtai apibrėžti.

98.      Taigi, antrasis Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindas ir pirmasis Vengrijos ieškinio pagrindas turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

2.      Dėl penktojo Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindo pirmos dalies ir antrojo Vengrijos ieškinio pagrindo, susijusių su tuo, kad ginčijamas sprendimas nėra laikinojo pobūdžio

99.      Slovakijos Respublika ir Vengrija teigia, kad SESV 78 straipsnio 3 dalimi nesuteikiama tinkamo teisinio pagrindo priimti ginčijamą sprendimą, nes šis sprendimas nėra laikinojo pobūdžio, priešingai, nei reikalaujama pagal šią nuostatą.

100. Remiantis ginčijamo sprendimo 13 straipsnio 2 ir 3 dalimis, jis taikomas nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d., t. y. 24 mėnesių laikotarpiu. Be to, šio sprendimo 13 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jis taikomas asmenims, atvykstantiems į Italijos Respublikos ir Graikijos Respublikos teritoriją per šį laikotarpį, ir tarptautinės apsaugos prašytojams, atvykusiems į šių valstybių narių teritoriją nuo 2015 m. kovo 24 d.

101. Iš šių nuostatų matyti, kad ginčijamo sprendimo taikymas laiko atžvilgiu yra tiksliai apibrėžtas. Pagal šį sprendimą nedviprasmiškai numatytas ribotos galiojimo trukmės mechanizmas, skirtas reaguoti į nepaprastąją padėtį, todėl jo laikinasis pobūdis, manau, negali būti ginčijamas.

102. SESV 78 straipsnio 3 dalyje nebėra nurodyta maksimalaus šešių mėnesių termino, priešingai, nei buvo EB sutarties 64 straipsnio 2 dalyje, todėl darytina išvada, kad šiuo pagrindu patvirtintų priemonių galiojimo terminas gali būti ilgesnis.

103. Priešingai, nei teigia Slovakijos Respublika ir Vengrija, tai, kad dėl ginčijamo sprendimo tarptautinės apsaugos prašytojai ir valstybės narės, į kurias jie perkeliami, gali būti susieti ilgalaikiais ryšiais ir todėl jo poveikis tęsis ilgiau nei šiame sprendime nurodytą laikotarpį, manau, neturi reikšmės. Toks daugiau ar mažiau ilgalaikis poveikis iš esmės neatsiejamas nuo tarptautinės apsaugos, kuri gali būti suteikta valstybėje narėje, į kurią perkeliami prašytojai. Jei būtų pritarta Slovakijos Respublikos ir Vengrijos teiginiams, remiantis SESV 78 straipsnio 3 dalimi negalėtų būti nustatytas joks perkėlimo mechanizmas.

104. Be to, SESV 78 straipsnio 3 dalyje nenustatytas tikslus terminas, o tik numatyta, kad patvirtinamos laikinosios priemonės, todėl manau, kad Taryba, nepažeisdama šios nuostatos ir neviršydama šia nuostata jai suteiktos diskrecijos ribų, galėjo nustatyti 24 mėnesių taikymo trukmės laikinąjį perkėlimo mechanizmą. Šiuo klausimu pažymėtinas Komisijos pateiktame sprendimo pasiūlyme išreikštas susirūpinimas, kad „siekiant užtikrinti, kad priimtos priemonės darytų realų praktinį poveikį ir iš tiesų padėtų [Italijos Respublikai] [ir] [Graikijos Respublikai] <…> susidoroti su migrantų antplūdžiu, jų trukmė neturėtų būti pernelyg trumpa“(42). Be to, pasirinktas 24 mėnesių taikymo terminas taip pat pateisinamas atsižvelgiant į numatomą laikotarpį, reikalingą visose valstybėse narėse pasiruošti perkėlimo procedūrai įgyvendinti, ypač atsižvelgiant į visiškai naują šios procedūros pobūdį, kaip per posėdį teisingai pažymėjo Graikijos Respublika.

105. Slovakijos Respublikos ir Vengrijos pateiktas argumentas, kad pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį patvirtintos priemonės galiojimo trukmė ir poveikis neturėtų viršyti laikotarpio, reikalingo teisėkūros procedūra priimamam aktui priimti pagal SESV 78 straipsnio 2 dalį, taip pat neturi jokio pagrindo šių dviejų nuostatų tekste. Be to, kadangi neįmanoma iš anksto apibrėžti, kokio laiko prireiks tam, kad būtų priimtas teisėkūros procedūra priimamas aktas, kuriame būtų įtvirtintas nuolatinis perkėlimo mechanizmas remiantis SESV 78 straipsnio 2 dalimi, man atrodo, kad Slovakijos Respublikos ir Vengrijos ginamo teiginio praktikoje įgyvendinti neįmanoma. Šį netikrumą gali pavaizduoti ta aplinkybė, kad nors reglamento, kuriuo nustatomas krizinis perkėlimo mechanizmas, pasiūlymas buvo pateiktas 2015 m. rugsėjo 9 d., t. y. tą pačią dieną kaip ir pasiūlymas, kurio pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, jis vis dar nėra priimtas, ir neįmanoma užtikrintai manyti, kad jis bus priimtas iki 2017 m. rugsėjo 26 d., datos, kai pasibaigia ginčijamo sprendimo galiojimas, arba net vėliau.

106. Kiti Slovakijos Respublikos ir Vengrijos pateikti argumentai negali pakeisti mano vertinimo. Pavyzdžiui, tai, kad ginčijamas sprendimas gali būti pritaikomas atsižvelgiant į aplinkybes, neprieštarauja jo laikinajam pobūdžiui, kaip ir ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė pratęsti jo terminą ne ilgiau nei 12 mėnesių(43).

107. Iš išdėstytų argumentų matyti, kad penktojo Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindo pirma dalis ir antrasis Vengrijos ieškinio pagrindas turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

3.      Dėl penktojo Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su tuo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka SESV 78 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų

108. Slovakijos Respublika trimis aspektais prieštarauja tam, kad ginčijamas sprendimas atitinka SESV 78 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygą, pagal kurią valstybė narė, gaunanti naudą iš laikinųjų priemonių, turi būti situacijoje, kai „dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidar[ė] nepaprast[oji] padė[tis]“.

109. Pirma, Slovakijos Respublikos teigimu, trečiųjų šalių piliečių antplūdį Italijoje ir Graikijoje buvo galima protingai numatyti ginčijamo sprendimo priėmimo metu arba prieš pat jo priėmimą, todėl jis negali būti laikomas „staigiu“. 2013–2014 m. ir 2015 m. pirmųjų mėnesių statistiniai duomenys rodė, kad trečiųjų šalių piliečių, vykstančių į Italiją ir Graikiją, skaičius nuolat augo ir kad nuo 2013–2014 m. laikotarpio šis augimas buvo didelis. Be to, kiek tai susiję su Italija, aktualūs 2015 m. duomenys veikiau rodė kasmetinį migrantų skaičiaus mažėjimą.

110. Manau, šiam argumentui negali būti pritarta.

111. Pirmiausia, apskritai, remdamasis FRONTEX „Annual brief 2015“, norėčiau pažymėti, kad 2015 m. trečiųjų šalių piliečių, neteisėtai kertančių išorines Sąjungos sienas, skaičius pasiekė daugiau nei 1,8 milijono asmenų, nors 2014 m. šis skaičius sudarė 285 532 asmenis, t. y. jis padidėjo 546 %. Graikija ir Italija, kaip pagrindiniai šių trečiųjų šalių piliečių atvykimo į Sąjungą punktai, patyrė itin didelį migracijos spaudimą.

112. SESV 78 straipsnio 3 dalimi suteikiamas specialus teisinis pagrindas siekiant reaguoti į nepaprastosios padėties atvejus migracijos srityje, su kuriais susiduria viena arba kelios valstybės narės, ir numatyta galimybė patvirtinti laikinąsias priemones, kurios, kaip pažymėjo Komisija pateiktame sprendimo pasiūlyme, yra „išimtinio pobūdžio“, t. y. „[j]as galima taikyti tik tada, jei pasiektas tam tikras būtinumo reaguoti lygis, o valstybės (-ių) narės (-ių) prieglobsčio sistemai (-oms) staigus trečiųjų šalių piliečių antplūdis sukelia didelių problemų“(44).

113. Kaip ir Taryba bei į bylą įstojusios šalys, pateikusios pastabas, kad palaikytų jos reikalavimus, pažymiu, kad didžiulis trečiųjų šalių piliečių antplūdžio padidėjimo 2015 m. ir ypač tų metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais mastas – tai objektyvus faktas, kurį atspindi ginčijamo sprendimo 13 konstatuojamojoje dalyje nurodyti FRONTEX duomenys. Remiantis šiais duomenimis, matyti, kiek tai susiję su Italija, kad 2015 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais buvo 42 356 neteisėti sienų kirtimo atvejai, t. y. 20 % daugiau nei 2015 m. gegužės ir birželio mėnesiais. Kalbant apie Graikiją, šis skaičius pasiekė 137 000 atvejų 2015 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais, t. y. padidėjo 250 %.

114. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 13 konstatuojamosios dalies, Taryba atsižvelgė į tai, kad daugumai šių migrantų, turint omenyje jų pilietybę, gali būti suteikta tarptautinė apsauga.

115. Be to, iš ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamosios dalies išplaukia, kad remiantis Eurostato ir Europos prieglobsčio paramos biuro (EASO) duomenimis 2015 m. sausio–liepos mėnesiais buvo stebimas didelis asmenų, prašančių tarptautinės apsaugos Italijoje ir Graikijoje, skaičiaus augimas, o tai visiškai patvirtina konstatavimą dėl nepaprastai išaugusio spaudimo Italijos Respublikos ir Graikijos Respublikos prieglobsčio sistemoms.

116. Pridursiu, kad iš ginčijamo sprendimo 16 konstatuojamosios dalies matyti, jog Taryba taip pat atsižvelgė į tai, kad labai tikėtina, jog nepaprastoji padėtis, su kuria susidūrė Italijos Respublika ir Graikijos Respublika, tebesitęs dėl nestabilumo ir konfliktų artimiausiose šių valstybių narių kaimyninėse šalyse. Išryškėjus nuolatiniam spaudimui Italijos Respublikos ir Graikijos Respublikos prieglobsčio sistemoms, dėl kurio jos buvo reguliariai silpninamos, atsirado dar didesnė būtinybė Sąjungai nedelsiant imtis priemonių reaguojant į dėl staigaus ir masinio trečiųjų šalių piliečių antplūdžio į šių valstybių narių teritorijas susidariusią nepaprastąją padėtį ir patvirtinti laikinąsias priemones pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį(45).

117. Taigi trečiųjų šalių piliečių antplūdžio staigumas matyti iš objektyvių duomenų. Šie duomenys akivaizdžiai išryškina greito trečiųjų šalių piliečių, atvykstančių į Italiją ir Graikiją, skaičiaus padidėjimo per trumpą laikotarpį reiškinį. Tai, kad šios dvi valstybės narės nesugebėjo suvaldyti šio reiškinio, parodo nepaprastosios padėties, kurią siekiama ištaisyti ginčijamu sprendimu, buvimą.

118. Nesvarbu, ar šį trečiųjų šalių piliečių antplūdį buvo galima numatyti, nes tam, kad būtų pagrįstas SESV 78 straipsnio 3 dalies taikymas, svarbu, jog dėl šio antplūdžio, atsižvelgiant į jo greitį ir mastą, Sąjungai atsirado būtinybė nedelsiant reaguoti ir patvirtinti laikinąsias priemones siekiant palengvinti didelį spaudimą, daromą Italijos ir Graikijos prieglobsčio sistemoms, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 26 konstatuojamojoje dalyje.

119. Taip pat nesvarbu, kad neteisėtai į Italiją ir Graikiją atvykstančių trečiųjų šalių piliečių skaičiaus augimo tendencija paaiškėjo prieš 2015 m. Kaip nurodžiau pirmiau, svarbu konstatuoti staigų šio skaičiaus augimą, kaip matyti iš minėtų objektyvių duomenų, kurių tikslumo ieškovės neginčija.

120. Antra, Slovakijos Respublika teigia, jog pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį reikalaujama, kad nepaprastoji padėtis valstybėje narėje būtų susidariusi būtent dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio, kaip matyti iš vartojamų žodžių „susidariusi dėl“. Slovakijos Respublika pažymi, jog bent jau dėl Graikijos Respublikos neatrodo, kad šis priežastinis ryšys egzistuoja. Iš esmės yra aišku, kad Graikijos (kaip ir Italijos) prieglobsčio ir migracijos sistema jau seniai susiduria su didelėmis problemomis, neturinčiomis tiesioginio priežastinio ryšio su migracijos reiškiniu, būdingu laikotarpiui, kuriuo buvo priimtas ginčijamas sprendimas.

121. Mano nuomone, šį argumentą reikia atmesti.

122. Tiesa, kaip pažymi Taryba, SESV 78 straipsnio 3 dalies kalbinės versijos skiriasi, nes versijose penkiolika kalbų vartojamas žodis „susijusi“ (pranc. „caractérisée“, vert. pastaba), o versijose kitomis devyniomis kalbomis – „susidariusi dėl“ (pranc. „causée“, vert. pastaba). Vis dėlto abiem atvejais išreiškiama sąlyga, kad nepaprastoji padėtis, dėl kurios būtina patvirtinti laikinąsias priemones, ir staigus trečiųjų šalių piliečių antplūdis turi būti glaudžiai susiję. Tačiau, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 13 ir 26 konstatuojamųjų dalių, būtent dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio 2015 m. ir ypač 2015 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais Italijos ir Graikijos prieglobsčio sistemos patyrė nepakeliamą spaudimą, būdingą nepaprastajai padėčiai.

123. Šiuo požiūriu nesvarbu, kad Italijos ir Graikijos prieglobsčio sistemos tapo pažeidžiamos jau anksčiau. Kaip teisingai pažymi Taryba, tikėtina, kad dėl didelio spaudimo, kurį patyrė Italijos ir Graikijos prieglobsčio sistemos, galėjo būti stipriai sutrikdyta bet kokia prieglobsčio sistema, net ir sistema, neturinti struktūrinių trūkumų.

124. Trečia, Slovakijos Respublikos teigimu, ginčijamas sprendimas negalėjo būti priimtas remiantis SESV 78 straipsnio 3 dalimi, nes juo siekiama reaguoti ne į esamą arba tiesiogiai gresiančią Italijos Respublikai ir Graikijos Respublikai nepaprastąją padėtį, o – bent jau iš dalies – į hipotetines būsimas situacijas, dėl kurių atsiradimo negalėjo būti pakankamo tikrumo priimant ginčijamą sprendimą.

125. Slovakijos Respublika mano, kad ginčijamo sprendimo dvejų arba net trejų metų taikymo laikotarpis yra pernelyg ilgas, kad būtų galima teigti, jog patvirtintos priemonės per visą šį laikotarpį bus skirtos reaguoti į esamą arba tiesiogiai gresiančią nepaprastąją padėtį, su kuria susiduria Italijos Respublika ir Graikijos Respublika. Pavyzdžiui, per šį laikotarpį šiose valstybėse narėse gali nebebūti nepaprastosios padėties. Be to, papildomo 54 000 asmenų rezervo perkėlimo mechanizmas, numatytas ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 3 dalyje, siejamoje su šio sprendimo 4 straipsnio 1 dalies c punktu, yra skirtas visiškai hipotetinėms situacijoms kitose valstybėse narėse.

126. Lenkijos Respublika palaiko šį požiūrį nurodydama, kad SESV 78 straipsnio 3 dalis skirta jau kilusios ir esamos krizės situacijai, kuriai ištaisyti reikia nedelsiant imtis priemonių, o ne, kaip ginčijamas sprendimas, krizės situacijomis, kurių gali susidaryti ateityje, bet kurių atsiradimas, pobūdis ir mastas yra neaiškūs arba sunkiai numatomi.

127. Priešingai nei Slovakijos Respublika ir Lenkijos Respublika, manau, jog tai, kad ginčijamame sprendime nurodyti būsimi įvykiai arba situacijos, visiškai nėra nesuderinama su SESV 78 straipsnio 3 dalimi.

128. Primintina, kad iš ginčijamo sprendimo 13 ir 26 konstatuojamųjų dalių matyti, jog jo priėmimas visų pirma buvo pagrįstas būtinybe reaguoti į 2015 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais Italijoje ir Graikijoje konkrečiai susidariusią nepaprastąją padėtį. Tai, kad ginčijamame sprendime yra kelios nuostatos, leidžiančias jį pritaikyti prie šios padėties pokyčių, neturi nustelbti aplinkybės, kad šis sprendimas skirtas problemai, atsiradusiai iki jo priėmimo, išspręsti.

129. Kad ir kaip būtų, manau, jog pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį nedraudžiama, kad ginčijamame sprendime būtų įtvirtintos kelios nuostatos, leidžiančios jį pritaikyti prie migracijos srautų pokyčių. Šia nuostata Tarybai suteikiama didelė diskrecija renkantis, kokias priemones reikia patvirtinti siekiant tinkamai reaguoti į nepaprastąją padėtį, susidariusią dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio. Tokia neparastoji padėtis gali tęstis, keistis ir paveikti kitas valstybes nares, todėl Taryba pagrįstai numatė galimybę pritaikyti savo veiksmus ir būtent laikinojo perkėlimo mechanizmo veikimą ir įgyvendinimo sąlygas.

130. Taigi, būtinybė reaguoti į nepaprastąją padėtį patvirtinant laikinąsias priemones, kurią parodo SESV 78 straipsnio 3 dalies kaip teisinio pagrindo pasirinkimas, nedraudžia nei to, kad tokia priemonė, kaip ginčijamas sprendimas, būtų pritaikoma padėties pokyčiams, nei to, kad Taryba priimtų įgyvendinimo aktus. Skubus atsakas nereiškia, kad jis negali keistis ir būti pritaikomas prie situacijos, jei išlaiko savo laikinąjį pobūdį.

131. Šiuo požiūriu su SESV 78 straipsnio 3 dalimi visiškai suderinamos tokios nuostatos, kaip ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalies antra pastraipa ir 4 straipsnio 3 dalis, kuriose numatyta Komisijos galimybė teikti pasiūlymus Tarybai, jei ji mano, kad dėl padėties vietoje pokyčių tikslinga atitinkamai pritaikyti perkėlimo mechanizmą arba kad tam tikroje valstybėje narėje yra susidariusi nepaprastoji padėtis, susijusi su staigiu trečiųjų šalių piliečių antplūdžiu dėl staigaus migracijos srautų pokyčio.

132. Taryba taip pat galėjo, ir tai neturi poveikio ginčijamo sprendimo teisėtumui, šio sprendimo 9 straipsnio pirmame sakinyje nurodyti sąlygas, kuriomis pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį gali būti patvirtintos laikinosios priemonės, nesusijusios su ginčijamu sprendimu, ir jų galimas pasekmes ginčijamo sprendimo taikymui.

133. Galiausiai, kaip teisingai pažymi Taryba, tai, kad ginčijamame sprendime numatytas įgyvendinimo aktų priėmimas(46) ir jų priėmimas siejamas su būsimais įvykiais arba situacijomis, nereiškia, kad ginčijamas sprendimas neteisėtas. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 28 konstatuojamosios dalies, tokie Tarybos įgyvendinimo įgaliojimai yra būtini siekiant sparčiai pritaikyti laikinąjį perkėlimo mechanizmą atsižvelgiant į greitai kintančią padėtį.

134. Taigi, penktojo Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindo antra dalis nėra pagrįsta.

135. Iš išdėstytų argumentų matyti, kad visi Slovakijos Respublikos ir Vengrijos ieškinių pagrindai, susiję su tuo, kad SESV 78 straipsnio 3 dalis yra netinkamas pagrindas priimti ginčijamą sprendimą, turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

C.      Dėl ieškinių pagrindų, susijusių su ginčijamo sprendimo priėmimo procedūros teisėtumu ir esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu

1.      Dėl pirmojo Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindo ir septintojo Vengrijos ieškinio pagrindo, susijusių su SESV 68 straipsnio pažeidimu

136. Slovakijos Respublika ir Vengrija teigia, kad ginčijamas sprendimas viršija tai, kas numatyta 2015 m. birželio 25 ir 26 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose apibrėžtose gairėse, pagal kurias dėl perkeltų asmenų paskirstymo turi būti sprendžiama „bendru sutarimu“ ir „atsižvelg[iant] į konkrečias valstybių narių aplinkybes“(47), todėl Taryba pažeidė SESV 68 straipsnį ir esminius procedūrinius reikalavimus.

137. ESS 15 straipsnio 1 dalyje išdėstyta: „Europos Vadovų Taryba deramai skatina Sąjungos vystymąsi ir nustato bendrąsias politikos gaires ir prioritetus. Ji nevykdo teisėkūros funkcijų.“

138. SESV 68 straipsnyje numatyta: „Europos Vadovų Taryba apibrėžia laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės teisėkūros ir veiksmų planavimo strategines gaires.“

139. Pažymėtina, kad nors 2015 m. birželio 25 ir 26 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose iš tikrųjų yra nuostata, pagal kurią valstybės narės turėtų spręsti „bendru sutarimu“ ir „atsižvelgdamos į konkrečias valstybių narių aplinkybes“ dėl asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, paskirstymo(48), ši nuostata yra susijusi su laikinu ir išimtinio pobūdžio 40 000 asmenų perkėlimu per dvejus metus iš Italijos ir Graikijos. Tačiau dėl šios 40 000 asmenų perkėlimo priemonės buvo priimtas Sprendimas 2015/1523, kuris tiksliai atitinka Europos Vadovų Tarybos apibrėžtas gaires.

140. Slovakijos Respublikos ir Vengrijos teigimu, tokia nauja skubaus perkėlimo priemonė, kaip numatyta ginčijamu sprendimu, negalėjo būti nei pasiūlyta, nei a fortiori patvirtinta Europos Vadovų Tarybai iš anksto neišsakius pozicijos šiuo klausimu.

141. Taigi Slovakijos Respublika mano, kad, priimdama ginčijamą sprendimą, nors nebuvo pakeisti arba išplėsti iš 2015 m. birželio 25 ir 26 d. Europos Vadovų Tarybos išvadų išplaukiantys įgaliojimai, Taryba prisiėmė Europos Vadovų Tarybos funkcijas ir kompetenciją. Todėl ji pažeidė SESV 68 straipsnį, taip pat ESS 13 straipsnio 2 dalį ir institucijų pusiausvyros principą. Be to, Vengrijos teigimu, ESS 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad Europos Vadovų Tarybos išvados yra privalomos Sąjungos institucijoms.

142. ESS 13 straipsnio 2 dalyje numatyta: „Kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų.“ Šia nuostata išreiškiamas Sąjungos institucijų sistemai būdingas institucinės pusiausvyros principas, pagal kurį reikalaujama, kad kiekviena institucija įgyvendintų savo kompetenciją paisydama kitų institucijų kompetencijos(49).

143. Manau, kad nei Komisija, pasiūlydama ginčijamą sprendimą, nei Taryba, tą sprendimą priimdama, neviršijo SESV 78 straipsnio 3 dalimi joms suteiktų įgaliojimų.

144. Konkrečiai kalbant, 2015 m. birželio 25 ir 26 d. Europos Vadovų Tarybos išvadomis negalėjo būti uždrausta Komisijai pasiūlyti, o Tarybai paskui patvirtinti laikinųjų ir privalomųjų nuostatų dėl tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo, kuriomis papildomas Sprendimas 2015/1523.

145. Šiuo klausimu primintina, kad laikinosios priemonės, kurias Taryba gali patvirtinti pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį, yra tvirtinamos remiantis Komisijos pasiūlymu. Šia iniciatyvos teise, apskritai pripažįstama Komisijai pagal ESS 17 straipsnio 2 dalį, galėtų būti suabejota, jei būtų pripažinta, kad jai keliama sąlyga dėl Europos Vadovų Tarybos iš anksto patvirtintų išvadų. Juo labiau kai Sutarties nuostata, kaip antai SESV 78 straipsnio 3 dalimi, Komisijai suteikiama teisė teikti pasiūlymus dėl skubaus Sąjungos atsako į nepaprastąją padėtį. Įgyvendindama savo iniciatyvos teisę, Komisija, kuri pagal ESS 17 straipsnio 1 dalį „remia bendruosius Sąjungos interesus ir imasi atitinkamos iniciatyvos šiuo tikslu“, turi turėti galimybę apibrėžti savo pasiūlymo dalyką, tikslą ir turinį(50).

146. Kaip iš esmės nurodo Italijos Respublika ir Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, ginčijamas sprendimas – tai atsakas į naują neparastąją padėtį, susiklosčiusią 2015 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Tam, kad remiantis SESV 78 straipsnio 3 dalimi būtų patvirtintas laikinasis 120 000 tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo mechanizmas, nebūtina, kad jis būti tiksliai ir iš anksto numatytas Europos Vadovų Tarybos išvadose. Toks reikalavimas ne tik neišplaukia iš šios nuostatos teksto, bet dėl jo Sąjungos institucijos taip pat netektų galimybės greitai reaguoti, o tai jos turi daryti susidarius neparastajai padėčiai valstybėse narėse.

147. Be to, 2015 m. birželio 25 ir 26 d. Europos Vadovų Tarybos išvados neturėtų sukelti didesnių pasekmių nei joms įgyvendinti skirtos priemonės, t. y. Sprendimo 2015/1523 dėl savanoriško 40 000 asmenų perkėlimo priėmimas.

148. Kad ir kaip būtų, net jei būtų laikoma, kad Sprendimu 2015/1523 nebuvo įgyvendintos visos rekomendacijos, pateiktos 2015 m. birželio 25 ir 26 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose, neįžvelgiu jokio esminio Komisijos ir Tarybos veiksmų, kurių jos ėmėsi pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį siekdamos priimti ginčijamą sprendimą, prieštaravimo 2015 m. birželio 25 ir 26 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose apibrėžtoms gairėms.

149. Iš tiesų, Europos Vadovų Taryba savo išvadų 2 punkte skelbia, kad darbas turėtų būti tęsiamas „[a]tsižvelgiant į Komisijos Europos migracijos darbotvarkę“. Tačiau pagal šią darbotvarkę siekiama aktyvuoti SESV 78 straipsnio 3 dalyje numatytą skubaus reagavimo mechanizmą. Be to, minėtų išvadų 3 punkte Europos Vadovų Taryba ragina imtis „platesnio masto pastangų <…> siekiant geriau suvaldyti didėjančius nelegalios migracijos srautus“, be kita ko, sutelkiant dėmesį į perkėlimo aspektą. Taigi Komisijos ir Tarybos veiksmai pasiūlant ir priimant ginčijamą sprendimą pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį atitinka Europos Vadovų Tarybos apibrėžtas gaires.

150. Galiausiai, kiek Slovakijos Respublikos ir Vengrijos prieštaravimų esmė susijusi su tuo, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas kvalifikuota balsų dauguma, pažymėtina, jog pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį Tarybai leidžiama tvirtinti priemones kvalifikuota balsų dauguma, todėl Europos Vadovų Taryba neturi jokios galimybės, nebent Sutartyje būtų numatyta kitaip, pakeisti šią balsavimo taisyklę ir įpareigoti Tarybą balsuoti vieningai. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog, atsižvelgiant į tai, kad taisyklės, susijusios su Sąjungos institucijų valios formavimu, yra įtvirtintos Sutartyse ir jų negali nustatyti nei valstybės narės, nei pačios institucijos, ypatingais atvejais tik Sutartimis gali būti suteikiami įgaliojimai institucijai pakeisti jose įtvirtintą sprendimų priėmimo procedūrą(51).

151. Iš išdėstytų argumentų matyti, kad pirmasis Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindas ir septintasis Vengrijos ieškinio pagrindas turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

2.      Dėl trečiojo Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindo trečios dalies ir ketvirtojo ieškinio pagrindo pirmos dalies ir penktojo Vengrijos ieškinio pagrindo, susijusių su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, nes Taryba nesilaikė SESV 78 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos pasikonsultuoti su Parlamentu

152. Slovakijos Respublika ir Vengrija teigia, kad Taryba padarė esminių pradinio Komisijos pasiūlymo pakeitimų ir priėmė ginčijamą sprendimą nepasikonsultavusi iš naujo su Parlamentu, todėl ji pažeidė esminius procedūrinius reikalavimus pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį, ir dėl šio pažeidimo ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas. Slovakijos Respublika mano, kad savo veiksmais Taryba taip pat pažeidė ESS 10 straipsnio 1, 2 dalis, 13 straipsnio 2 dalį, atstovaujamosios demokratijos, institucinės pusiausvyros ir gero administravimo principus.

153. Šiuo klausimu Slovakijos Respublika ir Vengrija nurodo, kad buvo padaryti toliau išdėstyti esminiai pakeitimai.

154. Šios dvi valstybės narės pažymi, kad pagal ginčijamą sprendimą Vengrija priskiriama nebe prie valstybių narių, gaunančių naudą iš perkėlimo mechanizmo, o prie valstybių narių, į kurias perkeliami prašytojai, – dėl to buvo panaikintas pradinio pasiūlymo III priedas, o Vengrija buvo įrašyta į ginčijamo sprendimo I ir II priedus.

155. Pagrindinis pakeitimas susijęs su tuo, kad nors buvo paliktas galioti bendras 120 000 asmenų skaičius, į jį įeinantis 54 000 asmenų skaičius, kuris iš pradžių buvo numatytas kalbant apie iš Vengrijos perkeltinus asmenis, tapo „rezervu“, kurio nebuvo numatyta pradiniame Komisijos pasiūlyme. Vadinasi, buvo iš esmės pakeisti pradinio pasiūlymo struktūra ir keli pagrindiniai elementai, kaip antai pavadinimas ir taikymo sritis ratione personae, valstybių narių, iš kurių perkeliama ir į kurias parkeliama, sąrašas, taip pat į kiekvieną iš valstybių narių perkeltinų asmenų skaičius. Dėl to buvo padaryta pakeitimų, įtrauktų į ginčijamo sprendimo 1 ir 3 straipsnius, taip pat į 4 straipsnio 1 dalies c punktą.

156. Slovakijos Respublika nurodo kitus Komisijos pradinio pasiūlymo pakeitimus. Pavyzdžiui, ši valstybė narė pažymi, kad, priešingai, nei buvo šiame pasiūlyme, ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kitos valstybės narės gali pasinaudoti perkėlimo mechanizmu, jei atitinka šioje nuostatoje numatytas sąlygas. Be to, pagal ginčijamo sprendimo 13 straipsnio 3 dalį numatyta, kad šis sprendimas taikomas atgaline data prašytojams, atvykusiems nuo 2015 m. kovo 24 d., t. y. šešių mėnesių laikotarpiu iki šio sprendimo priėmimo, nors savo pradiniame pasiūlyme Komisija šį taikymą atgaline data apribojo vienu mėnesiu.

157. Ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 5 ir 6 dalyse taip pat yra esminių pakeitimų, palyginti su pradiniu Komisijos pasiūlymu, dėl valstybės narės dalyvavimo perkėlimo procese laikino sustabdymo tvarkos. Iš esmės Slovakijos Respublika nurodo, kad pagal ginčijamą sprendimą teisę spręsti dėl tokio sustabdymo turi Taryba, nors Komisija siūlė, kad ši teisė būtų suteikta jai. Taip pat pagal ginčijamą sprendimą sustabdymas ribojamas 30 % atitinkamai valstybei narei priskirtos prašytojų kvotos, o pradiniame Komisijos pasiūlyme toks ribojimas nebuvo numatytas. Be to, nors pradiniame Komisijos pasiūlyme buvo numatyta valstybės narės, kurios dalyvavimas perkėlimo procese sustabdomas, pareiga sumokėti piniginę kompensaciją, tokios pareigos nėra nurodyta ginčijamo sprendimo tekste.

158. Galiausiai Slovakijos Respublika pažymi, kad nors pradinio Komisijos pasiūlymo 25 konstatuojamojoje dalyje buvo nurodyta paskirstymo schema, pagal kurią buvo nustatyti į kiekvieną valstybę narę perkeltinų asmenų skaičiai, ginčijamame sprendime tokia schema nėra paminėta, todėl šis sprendimas neleidžia sužinoti, pagal kokius kriterijus buvo paskirstytos kvotos kiekvienai valstybei narei.

159. Ieškovės kaltina Tarybą dėl to, kad padariusi šiuos esminius pradinio Komisijos pasiūlymo pakeitimus ji nepasikonsultavo iš naujo su Parlamentu, nors savo 2015 m. rugsėjo 17 d. rezoliucijoje Parlamentas ragino Tarybą dar kartą konsultuotis su juo, jei ji ketintų iš esmės keisti Komisijos pasiūlymą.

160. Nors Sąjungai pirmininkaujanti valstybė reguliariai informuodavo Parlamentą, ypač Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetą (toliau – LIBE komitetas), apie šio pasiūlymo svarstymo Taryboje eigą, tai negali pakeisti oficialios Parlamento rezoliucijos, priimtos plenariniame posėdyje.

161. Vengrija remiasi dviem Parlamento Teisės reikalų komiteto pirmininko raštais, išsiųstais Parlamento pirmininkui, kuriuose, be kita ko, nurodyta, kad šis komitetas taip pat padarė išvadą, jog Taryba iš esmės pakeitė pradinį Komisijos pasiūlymą, išbraukdama Vengriją iš naudą gaunančių valstybių narių sąrašo, todėl turėjo būti iš naujo konsultuojamasi su Parlamentu. Tačiau dėl politinių priežasčių šis komitetas patarė Parlamentui nestoti į šias bylas Teisingumo Teisme.

162. Taryba prieštaravo šių dviejų raštų naudojimui nagrinėjamose bylose ir, be kita ko, paprašė Teisingumo Teismo imtis tyrimo priemonės siekiant patikrinti jų tikrumą. Manau, Teisingumo Teismas neturėtų atsižvelgti į šiuos raštus, nes, kad ir koks būtų jų turinys, jis pats turi priimti galutinį sprendimą dėl to, ar Taryba įvykdė savo pareigą pasikonsultuoti su Parlamentu, kaip numatyta SESV 78 straipsnio 3 dalyje.

163. Teisingumo Teismo teigimu, „tinkamas konsultavimasis su Parlamentu Sutartyje numatytais atvejais yra esminis formalumas, kurio nesilaikant atitinkamas aktas praranda teisinę galią“(52). Taip pat pažymėtina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją „reikalavimas Sutartyje numatytais atvejais konsultuotis su Parlamentu <…> reiškia reikalavimą iš naujo konsultuotis kiekvieną kartą, kai galiausiai patvirtintas tekstas, vertinamas kaip visuma, iš esmės skiriasi nuo to, dėl kurio jau buvo konsultuotasi su Parlamentu, išskyrus atvejus, kai pakeitimų esmė atitinka paties Parlamento išreikštą norą“(53).

164. Taigi reikia išnagrinėti, ar ieškovių nurodyti pakeitimai yra susiję su pačia akto, vertinamo kaip visuma, esme.

165. Šiuo klausimu konstatuotina, kad, siekiant reaguoti į dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidariusią neparprastąją padėtį, pagal pradinį Komisijos pasiūlymą, kaip ir pagal iš dalies pakeistą pasiūlymą, buvo nustatytas laikinasis 120 000 asmenų perkėlimo mechanizmas, numatant apibrėžtu laikotarpiu privalomai paskirstyti šiuos asmenis valstybėms narėms. Tai, kad Vengrija pasitraukė iš naudą iš šio mechanizmo gaunančių valstybių narių sąrašo, iš tiesų yra teisinis pakeitimas, bet jis neturi įtakos pagrindiniams minėto mechanizmo bruožams.

166. Dėl šio pasitraukimo reikėjo padaryti kelis pradinio Komisijos pasiūlymo patikslinimus, be kita ko, kiek tai susiję su 54 000 asmenų rezervu. Tačiau šie patikslinimai nedaro įtakos pagrindinei ginčijamo sprendimo struktūrai. Be to, kiti Slovakijos Respublikos pažymėti pakeitimai man neatrodo galintys pakeisti patį pradinio pasiūlymo branduolį, kurį išskyriau pirmiau.

167. Apskritai, įvairūs Komisijos padaryti jos pateikto pasiūlymo pakeitimai, manau, nepaveikė pačios ginčijamo sprendimo, vertinamo kaip visuma, esmės, todėl dėl jų nereikėjo iš naujo konsultuotis su Parlamentu.

168. Pridursiu, kad klausimas dėl naujo konsultavimosi su Parlamentu būtinybės gali būti keliamas, jei pagrindinis Tarybos padarytas pradinio pasiūlymo pakeitimas buvo atliktas ne jai vadovaujantis savo laisvu pasirinkimu, o tik reaguojant į naują aplinkybę, kuri nepriklauso nuo jos valios, bet į kurią ji vis dėlto turėjo atsižvelgti.

169. Nagrinėjamu atveju reikia pabrėžti, kad Taryba negalėjo priversti Vengrijos išlikti valstybe, gaunančia naudą iš laikinojo perkėlimo mechanizmo, kaip tai buvo numatyta pagal pradinį Komisijos pasiūlymą. Todėl Taryba tegalėjo atsižvelgti į šios valstybės narės išreikštą norą nepriklausyti valstybėms narėms, kurių labui šis mechanizmas turėjo būti taikomas.

170. Be to, konsultavimosi su Parlamentu prasmė, – nebent būtų laikoma, kad kalbama apie visiškai formalų konsultavimąsi,– pasiekti, kad Taryba prireikus padarytų siūlomo teksto pakeitimus, atitinkančius Parlamento norą. Tačiau šiuo atveju Taryba neturėjo kito pasirinkimo, kaip atsižvelgti į Vengrijos pasitraukimą ir pritaikyti savo sprendimą šiai nuo jos valios nepriklausančiai aplinkybei.

171. Apskritai manau, kad, siekiant nustatyti, ar turėjo būti iš naujo konsultuojamasi su Parlamentu, nuo Tarybos valios nepriklausanti aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindinis teisės akto elementas. Šiuo atveju kalbama ne apie politinį kompromisą, o apie valstybės narės atsisakymą pasinaudoti laikinąja priemone, patvirtinta pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį. Pagal šią nuostatą kartu su SESV 80 straipsniu Taryba gali įpareigoti valstybes nares parodyti solidarumą ir prisiimti savo atsakomybės dalį, tačiau, mano nuomone, ji negali priversti valstybės narės pasinaudoti šiuo solidarumu.

172. Kad ir kaip būtų, net darant prielaidą, jog galiausiai patvirtintu tekstu, vertinamu kaip visuma, iš esmės nukrypstama nuo teksto, kurio pagrindu Parlamentas priėmė savo 2015 m. rugsėjo 17 d. teisėkūros rezoliuciją, manau, kad, atsižvelgiant į pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį tvirtinamų priemonių, kaip antai ginčijamo sprendimo, skubos kontekstą, per visą procedūrą su Parlamentu buvo tinkamai konsultuojamasi tiek dėl pradinės Komisijos pasiūlymo redakcijos, tiek dėl padarytų jo pakeitimų.

173. Iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų, ypač suformuluotų Tarybos ir Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, matyti, kad daugybės oficialių ir neoficialių konsultacijų metu Taryba informavo Parlamentą apie beveik visus pradinio teksto pakeitimus, o jis tam neprieštaravo.

174. Konkrečiai kalbant, Taryba nurodo, ir jai nebuvo prieštaraujama, kad 2015 m. rugsėjo 14 d. 12 val. ji nusprendė pasikonsultuoti su Parlamentu dėl Komisijos pasiūlymo. Tą pačią dieną Tarybos generalinis sekretorius perdavė Parlamento pirmininkui oficialų raštą dėl konsultavimosi, kuriame Taryba įsipareigojo teikti Parlamentui visą informaciją apie pasiūlymo svarstymo Taryboje eigą. 2015 m. rugsėjo 16 d. Liuksemburgo imigracijos ir prieglobsčio ministras Jean Asselborn, Tarybos pirmininkas, dalyvavo neeilinėje plenarinėje Parlamento sesijoje. Kalbėdamas šioje sesijoje jis pristatė 2015 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo ir vidaus reikalų tarybos posėdžio rezultatus. Šia proga jis paskelbė, kad Vengrija atsisakė būti laikoma valstybe nare, kuri pirmoji susiduria su migrantų antplūdžiu, ir pasinaudoti solidarumo mechanizmu ir kad, nepaisant šio Vengrijos atsisakymo, paliekamas galioti 120 000 perkeltinų asmenų skaičius.

175. Kaip teisingai pažymi Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Parlamentui buvo suteikta galimybė įvertinti šią aplinkybę priimant 2015 m. rugsėjo 17 d. teisėkūros rezoliuciją. Taigi, oficialaus konsultavimosi etape jis galėjo atsižvelgti į Vengrijos pasitraukimą iš valstybių narių, gaunančių naudą iš laikinojo 120 000 asmenų perkėlimo mechanizmo, rato. Jei jam būtų atrodę, kad ši nauja aplinkybė gali sutrukdyti priimti ginčijamą sprendimą, Parlamentas turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu.

176. Tai, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. Parlamento teisėkūros rezoliucija neatspindi šio Vengrijos pasitraukimo ir jokioje kitoje rezoliucijoje nėra dokumentuotas konsultavimasis su Parlamentu dėl Komisijos pasiūlymo pakeitimų, padarytų dėl šio pasitraukimo, mano nuomone, neturi lemiamos reikšmės.

177. Manau, kad, kalbant apie tikrinimą dėl to, ar su Parlamentu buvo tinkamai iš naujo pasikonsultuota po Vengrijos pasitraukimo, ir dėl šio pasitraukimo padarytų pradinio pasiūlymo pakeitimų, teisinio pagrindo, kurį sudaro SESV 78 straipsnio 3 dalis, ypatumai liudija santykinio lankstumo naudai.

178. Dėl visų kitų dalykų pažymėtina, kad Parlamentas, kai su juo buvo konsultuojamasi, visiškai atsižvelgė į skubos kontekstą. 2015 m. rugsėjo 17 d. Parlamento teisėkūros rezoliucija buvo priimta skubos tvarka pagal šios institucijos darbo tvarkos taisyklių 154 straipsnį. Taip pat pažymėtina, kad toje pačioje rezoliucijoje Parlamentas pabrėžė „išskirtinės skubos padėtį ir būtinybę nedelsiant reaguoti į susiklosčiusią padėtį“.

179. Tiesa, kad šioje rezoliucijoje Parlamentas „ragina Tarybą dar kartą konsultuotis su Parlamentu, jei ji ketina iš esmės keisti Komisijos pasiūlymą“. Tačiau manau, kad, atsižvelgiant į nepaprastosios padėties išskirtinumą ir į paties Parlamento pažymėtą būtinybę greitai reaguoti į migracijos krizę, negali būti reikalaujama, kad naujas konsultavimasis vyktų laikantis tiksliai apibrėžtų formalių ir procedūrinių taisyklių.

180. Be to, Taryba patikslina, kaip Parlamentas buvo nuolat informuojamas laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 17 d., kai buvo priimta jo teisėkūros rezoliucija, iki 2015 m. rugsėjo 22 d., kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas.

181. Pavyzdžiui, vykstant rašte dėl konsultavimosi numatytoms neoficialioms konsultacijoms, Tarybos pirmininkas parengė Parlamentui konsoliduotą pasiūlymo teksto redakciją, apimančią visus pakeitimus, kuriuos padarė Taryba iki 2015 m. rugsėjo 21 d. 22 val. imtinai. Šis tekstas buvo perduotas Parlamentui 2015 m. rugsėjo 22 d. 9 val. Tą pačią dieną LIBE komitetas, dėl kurio neginčijama, kad tai yra prieglobsčio srityje kompetentingas Parlamento komitetas, surengė posėdį ir jame Tarybos pirmininkas pristatė pakeisto Komisijos pasiūlymo tekstą. Tarybos pirmininkas turėjo galimybę įtraukti į savo pristatymą paskutinius teksto pakeitimus, padarytus per tos pačios dienos ryte įvykusį neeilinį Nuolatinių atstovų komiteto (Coreper) posėdį. Parlamentas taip pat buvo informuotas apie tą pačią dieną 14 val. 30 min. numatyto Tarybos posėdžio darbotvarkę, pirmininkaujančios valstybės ketinimus ir per šį Tarybos posėdį numatomą šio klausimo raidą. Paskui LIBE komitete vyko diskusija dėl šio pakeisto teksto, rengiantis neeiliniam Tarybos posėdžiui.

182. Iš šių aplinkybių matyti, kad, kai buvo rengiamas ginčijamas sprendimas, Taryba glaudžiai bendradarbiavo su Parlamentu. Atsižvelgiant į skubos aplinkybes, kurias pripažino ir į kurias atsižvelgė pats Parlamentas, ir į tokiomis aplinkybėmis reikalingą procedūros organizavimo lankstumą, reikia pripažinti, kad su Parlamentu buvo tinkamai konsultuojamasi, kaip numatyta SESV 78 straipsnio 3 dalyje.

183. Taigi siūlau Teisingumo Teismui trečiojo Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindo trečią dalį ir penktąjį Vengrijos ieškinio pagrindą atmesti kaip nepagrįstus.

3.      Dėl ketvirtojo Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindo antros dalies ir trečiojo Vengrijos ieškinio pagrindo, susijusių su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, nes Taryba nebalsavo vieningai, priešingai, nei numatyta SESV 293 straipsnio 1 dalyje

184. Slovakijos Respublika ir Vengrija teigia, kad priimdama ginčijamą sprendimą Taryba pažeidė esminius procedūrinius reikalavimus, įtvirtintus SESV 293 straipsnio 1 dalyje, nes pakeitė Komisijos pasiūlymą nesilaikydama vieningo balsavimo reikalavimo pagal šią nuostatą. Slovakijos Respublika mano, kad taip pasielgusi Taryba taip pat pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalį, taip pat institucinės pusiausvyros ir gero administravimo principus.

185. Ieškovių teigimu, SESV 293 straipsnio 1 dalyje numatytas vieningo balsavimo reikalavimas taikomas bet kokiam Komisijos pasiūlymo pakeitimui, įskaitant nedidelį pakeitimą, nesvarbu, ar Komisija tiesiogiai, ar netiesiogiai sutiko su jos pasiūlymo pakeitimais, padarytais vykstant svarstymui Taryboje.

186. Ieškovės taip pat pažymi, jog niekas nerodo, kad vykstant ginčijamo sprendimo priėmimo procedūrai Komisija atsiėmė savo pasiūlymą ir pateikė naują pasiūlymą, kurio tekstas tapatus vėliau priimto ginčijamo sprendimo tekstui. Priešingai, iš 2015 m. rugsėjo 22 d. Tarybos posėdžio protokolo matyti, kad Komisija nepateikė naujo pasiūlymo ir nepadarė išankstinio pareiškimo dėl pakeisto projekto, ir Taryba šį projektą galiausiai patvirtino. Tačiau reikalaujama, kad Komisija aktyviai ir tiesiogiai pritartų atitinkamiems pakeitimams, kad būtų galima laikyti, jog ji pakeitė savo pasiūlymą, kaip tai suprantama pagal SESV 293 straipsnio 2 dalį. Be to, šioje byloje nagrinėjamas atvejis skiriasi nuo nagrinėto 1994 m. spalio 5 d. Sprendime Vokietija / Taryba(54).

187. Galiausiai, ieškovės ginčija, kad du Komisijos nariai, kurie dalyvavo įvairiuose Tarybos posėdžiuose, buvo Komisijos narių kolegijos tinkamai įgalioti pritarti tokiam tekstui, kurį galiausiai patvirtino Taryba.

188. Nepritariu ieškovių ginamajai pozicijai.

189. Kaip nurodžiau pirmiau, ESV sutartimi Komisijai suteikta teisėkūros iniciatyvos teisė. SESV 293 straipsnio 1 dalis leidžia užtikrinti šią teisę, nes joje numatyta, kad kai pagal Sutartis Taryba sprendžia remdamasi Komisijos pasiūlymu, ji gali iš dalies keisti šį pasiūlymą tik spręsdama vieningai, išskyrus atvejus, nurodytus minėtose ESV sutarties nuostatose(55).

190. Be to, SESV 293 straipsnio 2 dalyje patikslinama: „Kol Taryba nėra nusprendusi, Komisija savo pasiūlymą gali keisti bet kuriuo Sąjungos akto priėmimo procedūros metu.“

191. Atsižvelgdamas į procedūros, po kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas, aplinkybes, manau, kad nebuvo pažeista Komisijos teisėkūros iniciatyvos teisė, saugoma pagal SESV 293 straipsnį. Be to, pažymiu, kad pati Komisija šioje byloje teigia, jog jos institucinių prerogatyvų buvo paisoma.

192. Iš Teisingumo Teismui pateiktų Komisijos paaiškinimų matyti, jog per savo 2015 m. rugsėjo 16 d. posėdį ji kaip svarbiausią tikslą išsikėlė užduotį, kad per 2015 m. rugsėjo 22 d. Tarybos posėdį būtų priimtas privalomas ir nedelsiant taikytinas sprendimas dėl 120 000 asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, perkėlimo. Šiam svarbiausiam tikslui pasiekti pirmajam Komisijos pirmininko pavaduotojui Frans Timmermans ir už prieglobstį ir migraciją atsakingam Komisijos nariui Dimitris Avramopoulos pagal Komisijos duotus nurodymus buvo suteikta būtina veiksmų laisvė dėl kitų pasiūlymo aspektų.

193. Kaip patikslina Komisija, pagal jos darbo tvarkos taisyklių 13 straipsnį ji „gali duoti nurodymų vienam ar keliems nariams patvirtinti bet kurio kitoms institucijoms teikiamo dokumento ar bet kurio pasiūlymo galutinį tekstą, dėl kurio esminių nuostatų pirmiau susitarta per diskusijas“. Pažymiu, kad ieškovės nepateikia net menkiausio įrodymo, kad abu Komisijos nariai Komisijos narių kolegijos nebuvo tinkamai įgalioti Komisijos vardu patvirtinti pradinio pasiūlymo pakeitimus. Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgdamas į Komisijos pateiktus paaiškinimus, manau, darytina prielaida, kad pirmasis Komisijos pirmininko pavaduotojas ir už prieglobstį ir migraciją atsakingas Komisijos narys buvo tinkamai įgalioti visiškai Komisijos vardu dalyvauti procedūroje, po kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas.

194. Komisijos iniciatyvos teisė buvo apsaugota vykstant procedūrai, per kurią buvo priimtas ginčijamas sprendimas, nes laikytina, kad Komisija pakeitė savo pasiūlymą, naudodamasi SESV 293 straipsnio 2 dalimi suteikta galimybe.

195. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas neteikia reikšmės galimai pakeisto pasiūlymo formai. Jis teigė: „Tokie pakeisti pasiūlymai yra [Sąjungos] teisėkūros procedūros, kuriai yra būdingas tam tikras lankstumas, būtinas norint pasiekti, kad institucijos laikytųsi vienos pozicijos, dalis.“(56)

196. Būtinybė pripažinti tam tikrą sprendimų priėmimo procedūros lankstumą tam, kad būtų lengviau pasiekti politinį kompromisą, dar labiau išryškėja skubos kontekste, pavyzdžiui, įgyvendinant SESV 78 straipsnio 3 dalį.

197. Darytina išvada, jog siekiant įsitikinti tuo, kad buvo paisoma Komisijos iniciatyvos teisės, svarbu patikrinti, ar ji pritarė savo pasiūlymo pakeitimams. Kaip teisingai pažymi Taryba, SESV 293 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas aiškinant kartu matyti, kad vieningo Tarybos balsavimo reikalavimas taikomas tik tuo atveju, kai Komisija prieštarauja jos pasiūlymo pakeitimui.

198. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmasis Komisijos pirmininko pavaduotojas ir už prieglobstį ir migraciją atsakingas Komisijos narys aktyviai ir nuolat dalyvavo ieškant politinio kompromiso Taryboje. Siekiant šio tikslo šie du Komisijos nariai sutiko su pradinio pasiūlymo pakeitimais, kuriuos padarė Taryba. Taigi vykstant balsavimui Taryba turėjo Komisijos pasiūlymą, kuris buvo pakeistas atsižvelgiant į pasiektą politinį kompromisą ir kuriam pritarė du Komisijos nariai, tinkamai jos įgalioti tai padaryti, kaip numatyta SESV 293 straipsnio 2 dalyje(57).

199. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui atmesti ketvirtojo Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindo antrą dalį ir trečiąjį Vengrijos ieškinio pagrindą kaip nepagrįstus.

4.      Dėl trečiojo Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindo antros dalies ir ketvirtojo Vengrijos ieškinio pagrindo, susijusių su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, nes nebuvo paisoma nacionalinių parlamentų teisės pateikti nuomonę pagal Protokolą (Nr. 1) ir Protokolą (Nr. 2)

200. Slovakijos Respublika (papildomai) ir Vengrija teigia, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo nepaisyta Protokole (Nr. 1) ir Protokole (Nr. 2) numatytos nacionalinių parlamentų teisės pateikti nuomonę dėl visų teisėkūros procedūra priimamų aktų projektų.

201. Kadangi, ieškovių teigimu, ginčijamas sprendimas dėl savo turinio laikytinas teisėkūros procedūra priimamu aktu, nes juo iš dalies keičiami teisėkūros procedūra priimti Sąjungos aktai, šis sprendimas turėjo būti priimtas pagal teisėkūros procedūrą ir dėl to turėjo būti paisoma nacionalinių parlamentų teisės pateikti nuomonę dėl šio akto pasiūlymo. Taigi, buvo nepakankama perduoti projektą nacionaliniams parlamentams vien informavimo tikslais, kaip tai buvo padaryta 2015 m. rugsėjo 13 d. Kad ir kaip būtų, kadangi iš dalies pakeisto projekto versiją Taryba patvirtino 2015 m. rugsėjo 22 d., buvo nesilaikoma aštuonių savaičių termino, pagal Protokolo (Nr. 1) 4 straipsnį ir Protokolo (Nr. 2) 6 straipsnį suteikiamo nacionalinių palamentų nuomonei pateikti.

202. Be to, Protokolo (Nr. 1) 4 straipsnyje numatyta išimtis dėl skubos atvejo, pagal kurią leidžiama sutrumpinti šį aštuonių savaičių terminą, negali būti taikoma, nes jokiame Tarybos dokumente nėra nurodyta, kad, atsižvelgiant į klausimo skubumą, nacionaliniams parlamentams būtina pateikti savo nuomonę per trumpesnį terminą.

203. Kaip ir Taryba, manau, kad ginčijamam sprendimui netaikomi reikalavimai dėl nacionalinio parlamentų dalyvavimo, siejami su teisėkūros procedūra priimamo akto priėmimu, kaip antai numatyti Protokole (Nr. 1) ir Protokole (Nr. 2), kadangi, kaip įrodžiau pirmiau, šis sprendimas yra ne teisėkūros procedūra priimamas aktas.

204. Taigi, trečiojo Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindo antra dalis ir ketvirtasis Vengrijos ieškinio pagrindas turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

5.      Dėl trečiojo Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, nes Taryba nesilaikė reikalavimo dėl jos svarstymų ir balsavimo viešumo

205. Slovakijos Respublika papildomai nurodo, kad jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal teisėkūros procedūrą ir todėl yra teisėkūros procedūra priimamas aktas, darytina išvada, kad Taryba pažeidė esminį procedūrinį reikalavimą, kadangi priėmė ginčijamą sprendimą ne viešame posėdyje įgyvendindama savo ne teisėkūros įgaliojimus, nes pagal ESS 16 straipsnio 8 dalį ir SESV 15 straipsnio 2 dalį numatyta, kad Taryba posėdžiauja viešai, kai sprendžia ir balsuoja dėl teisėkūros procedūra priimamo akto projekto.

206. Kaip ir Taryba, manau, kad ginčijamam sprendimui netaikomos sąlygos, nustatytos teisėkūros procedūra priimamo akto priėmimui, įskaitant Tarybos sprendimų ir balsavimo viešumą, kadangi, kaip įrodžiau pirmiau, ginčijamas sprendimas yra ne teisėkūros procedūra priimamas aktas.

207. Taigi, trečiojo Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

6.      Dėl šeštojo Vengrijos ieškinio pagrindo, susijusio su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, nes Taryba nesilaikė kalbų vartojimo Sąjungos teisėje taisyklių

208. Vengrija teigia, kad Taryba pažeidė esminį procedūrinį reikalavimą, nes priėmė ginčijamą sprendimą, nors jo tekstas, pateiktas balsavimui, nebuvo prieinamas visomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis.

209. Konkrečiau kalbant, Taryba nesilaikė kalbų vartojimo Sąjungos teisėje taisyklių ir visų pirma savo darbo tvarkos taisyklių(58) 14 straipsnio 1 dalies, nes tekstai, kuriuose paeiliui padaryta pradinio Komisijos pasiūlymo pakeitimų, įskaitant galiausiai Tarybos patvirtintą ginčijamo sprendimo tekstą, valstybių narių delegacijoms buvo išdalyti tik anglų kalba.

210. Slovakijos Respublika nurodė tą patį pagrindą dubliko etape. Mano nuomone, atsižvelgiant į šios valstybės narės pareikštą ieškinį, šis pagrindas laikytinas pavėluotu ir todėl nepagrįstu.

211. Tarybos darbo tvarkos taisyklių 14 straipsnyje „Svarstymai ir sprendimai, paremti dokumentais ir projektais, parengtais galiojančiose taisyklėse dėl kalbų numatytomis kalbomis“ numatyta:

„1.      Išskyrus tuos atvejus, kai neatidėliotinos skubos sumetimais Taryba vieningai nusprendžia kitaip, ji svarsto ir priima sprendimus remdamasi tik tais dokumentais ir projektais, kurie parengti kalbomis, nurodytomis galiojančiose kalbas reglamentuojančiose taisyklėse.

2.      Bet kuris Tarybos narys gali nesutikti, kad vyktų diskusija, jei bet kurių siūlomų pakeitimų tekstai nėra parengti jo nurodytomis 1 dalyje minimomis kalbomis.“

212. Taryba teigia, kad ši jos darbo tvarkos taisyklių nuostata turi būti suprantama taip, jog nors 1 dalyje reikalaujama, kad dokumentai ir projektai, sudarantys svarstymų Taryboje „pagrindą“, nagrinėjamu atveju – pradinis Komisijos pasiūlymas, būtų pateikti valstybėms narėms visomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis, minėtos nuostatos 2 dalyje numatyta supaprastinta tvarka, taikoma pakeitimams, kurių nereikalaujama privalomai pateikti visomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis. Tik tuo atveju, jei kuri nors valstybė narė prieštarautų, Tarybai turėtų būti pateikta šios valstybės narės nurodyta kalbinė versija, kad būtų galima tęsti svarstymus.

213. Manau, kad šis Tarybos paaiškinimas, kaip turi būti suprantamas jos darbo tvarkos taisyklių 14 straipsnis(59), įtikina, nes juo išreiškiamas darnus ir lankstus požiūris, leidžiantis užtikrinti Tarybos darbų veiksmingumą ypač skubos kontekste, kuris būdingas tvirtinant laikinąsias priemones pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį. Be to, minėtas paaiškinimas atitinka procedūros, per kurią buvo priimtas ginčijamas sprendimas, eigą.

214. Nagrinėjamu atveju, kaip patikslina Taryba, ir jai nebuvo prieštaraujama, Komisija pateikė savo pasiūlymą visoms valstybių narių delegacijoms visomis oficialiosiomis Sąjungos kalbomis. Be to, Taryba nurodo, ir ieškovės to neginčija, kad visi pakeitimai, kurių žodžiu prašė skirtingos valstybės narės, įrašyti į anglų kalba parengtus ir delegacijoms išdalytus darbinius dokumentus, buvo Tarybos pirmininko perskaityti atliekant sinchroninį vertimą į visas oficialiąsias Sąjungos kalbas. Tarybos teigimu, jokia valstybė narė nepateikė prieštaravimo pagal Tarybos vidaus tvarkos taisyklių 14 straipsnio 2 dalį.

215. Galiausiai, kad ir kaip būtų, kaip teisingai pažymi Taryba, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad net darant prielaidą, jog priimdama ginčijamą sprendimą Taryba pažeidė savo darbo tvarkos taisyklių 14 straipsnį, dėl tokio procedūrinio pažeidimo galutinis priimtas teisės aktas galėtų būti panaikintas, tik jei nesant tokio pažeidimo procedūros rezultatas galėtų būti skirtingas(60). Tačiau Vengrija nepateikia jokio įrodymo, kuris galėtų patvirtinti, kad jei pradinio Komisijos pasiūlymo pakeitimai būtų parengti visomis kalbomis, procedūros rezultatas galėjo būti kitoks.

216. Todėl šeštasis Vengrijos ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

217. Taigi iš argumentų, skirtų Slovakijos Respublikos ir Vengrijos ieškinių pagrindams, susijusiems su ginčijamo sprendimo priėmimo procedūros teisėtumu ir esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, išnagrinėti, matyti, kad visi jie turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

D.      Dėl ieškinių pagrindų dėl esmės

1.      Dėl šeštojo Slovakijos Respublikos ieškinio pagrindo ir devintojo ir dešimtojo Vengrijos ieškinio pagrindų, susijusių su proporcingumo principo pažeidimu

218. Tiek Slovakijos Respublika, tiek Vengrija, pateikdamos keliais aspektais skirtingus argumentus, teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas proporcingumo principas.

219. Remiantis suformuota jurisprudencija pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai būtų tinkami atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia pasirinkti mažiausiai varžančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams(61).

220. Dėl šio principo laikymosi teisminės kontrolės iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad srityse, kuriose būtina priimti politinius sprendimus ir privaloma atlikti sudėtingus vertinimus, Sąjungos institucijoms turi būti suteikta plati diskrecija. Todėl tik akivaizdžiai netinkamas šiose srityse nustatytos priemonės pobūdis atsižvelgiant į kompetentingų institucijų siekiamą tikslą gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui(62).

221. Mano nuomone, nėra abejonių dėl šios jurisprudencijos taikytinumo šioje byloje, nes ginčijamas sprendimas atspindi Tarybos politinį sprendimą, priimtą siekiant reaguoti į nepaprastąją padėtį, ir tokio atsako į staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio į Sąjungos teritoriją reiškinį buvo imtasi atlikus sudėtingus vertinimus, kurių Teisingumo Teismas negali pakeisti savo vertinimu.

222. Primintina, kad ginčijamu sprendimu siekiamas tikslas, remiantis jo 1 straipsnio 1 dalimi kartu su 12 ir 26 konstatuojamosiomis dalimis, padėti Italijos Respublikai ir Graikijos Respublikai geriau susidoroti su nepaprastąja padėtimi, susidariusia dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio į jų teritorijas, ir nustatyti tarptautinės apsaugos srityje laikinąsias priemones, skirtas dideliam spaudimui šių dviejų valstybių narių prieglobsčio sistemoms sumažinti.

223. Tik jei būtų konstatuota, kad ginčijamas sprendimas yra akivaizdžiai netinkamas juo siekiamam tikslui įgyvendinti arba viršija tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti, šis sprendimas galėtų būti panaikintas.

224. Dabar reikia išnagrinėti Slovakijos Respublikos ir Vengrijos pagrindų, kuriais abejojama ginčijamo sprendimo proporcingumu, turinį.

a)      Dėl ginčijamo sprendimo tinkamumo juo siekiamam tikslui įgyvendinti

225. Slovakijos Respublika, palaikoma Lenkijos Respublikos, nurodo, kad ginčijamas sprendimas nėra tinkamas juo siekiamam tikslui įgyvendinti, nes spaudimas Italijos ir Graikijos prieglobsčio sistemoms yra didelių šių sistemų struktūrinių trūkumų pasekmė dėl nepakankamų priėmimo ir tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo pajėgumų. Ginčijamame sprendime numatytas laikinasis perkėlimo mechanizmas negali ištaisyti šių struktūrinių trūkumų.

226. Nepritariu šiems argumentams

227. Manau, ginčijamas sprendimas, pagal kurį daugelio tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimas nebepriskiriamas Italijos Respublikos ir Graikijos Respublikos kompetencijai, automatiškai sumažina didelį spaudimą šių valstybių narių prieglobsčio sistemoms po 2015 m. vasaros migracijos krizės. Aplinkybė, kad pagrindinis ginčijamo sprendimo tikslas nėra šių prieglobsčio sistemų struktūrinių trukumų ištaisymas, negali nustelbti šio konstatavimo.

228. Be to, reikia pažymėti, kad ginčijamu sprendimu visiškai nėra atsiribojama nuo Italijos Respublikos ir Graikijos Respublikos prieglobsčio sistemų veikimo pagerinimo problemos.

229. Ginčijamo sprendimo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta: „Atsižvelgdamos į Sprendimo <…> 2015/1523 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus įpareigojimus, [Italijos Respublika] ir [Graikijos Respublika] ne vėliau kaip 2015 m. spalio 26 d. praneša Tarybai ir Komisijai apie atnaujintą veiksmų planą, atsižvelgdamos į poreikį užtikrinti tinkamą šio sprendimo įgyvendinimą.“ Remiantis tuo, kas nurodyta Sprendimo 2015/1523 8 straipsnio 1 dalyje, pagal šį veiksmų planą, be kita ko, turi būti numatytos „atitinkamos prieglobsčio, pirminio priėmimo ir grąžinimo srities priemonės, kuriomis didinami šių sričių [Italijos Respublikos ir Graikijos Respublikos] sistemų pajėgumai, kokybė ir veiksmingumas“. Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 18 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad Sprendimu 2015/1523 „Italijai ir Graikijai nustatyta pareiga užtikrinti struktūrinius sprendimus, kad būtų išspręsta išimtinio spaudimo jų prieglobsčio ir migracijos sistemoms problema, sukuriant tvirtą strateginę atsako į krizinę padėtį sistemą ir intensyvinant vykdomą reformų procesą šiose srityse“. Ginčijamas sprendimas, pagal kurį reikalaujama atnaujinti veiksmų planus, Italijos Respublikos ir Graikijos Respublikos parengtus taikant Sprendimą 2015/1523, yra pastarojo sprendimo tęsinys. Šiuo atveju siekiamas tikslas – įpareigoti valstybes nares pagerinti jų prieglobsčio sistemas, kad pasibaigus ginčijamo sprendimo taikymo terminui būtų lengviau suvaldyti galimą migrantų antplūdžio į jų teritoriją padidėjimą.

230. Taigi pagal ginčijamą sprendimą Italijos Respublika ir Graikijos Respublika įpareigojamos tuo pat metu, kai vykdomas perkėlimas iš jų teritorijų, ištaisyti struktūrinius jų prieglobsčio sistemų trukumus. Jei viena iš šių valstybių narių nevykdytų šio įsipareigojimo, pagal ginčijamo sprendimo 8 straipsnio 3 dalį šio sprendimo taikymas šiai valstybei narei gali būti sustabdytas iki trijų mėnesių laikotarpiui, kuris gali būti vieną kartą pratęstas.

231. Be to, reikia nepamiršti, kad ginčijamas sprendimas nėra vienintelė priemonė, Sąjungos patvirtinta siekiant sumažinti spaudimą Italijos ir Graikijos prieglobsčio sistemoms. Kaip pažymėjo Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, šis sprendimas turi būti vertinamas kaip priemonių, iš kurių įgyvendinimo lygmeniu viena svarbiausių neabejotinai yra migrantų antplūdžio valdymo centrų(63) sukūrimas, visumos dalis.

232. Galiausiai, kaip nurodžiau pirmiau, pritariu Tarybos nuomonei, jog tikėtina, kad didelis spaudimas, kurį patyrė Italijos Respublikos ir Graikijos Respublikos prieglobsčio sistemos, galėjo stipriai sutrikdyti bet kokią prieglobsčio sistemą, net ir sistemą, neturinčią struktūrinių trūkumų. Todėl man atrodo klaidinga teigti, kaip tai daro Slovakijos Respublika, kad Italijos ir Graikijos prieglobsčio sistemų patirtas spaudimas tėra šių dviejų sistemų struktūrinių trūkumų pasekmė.

233. Atsižvelgdamas į šiuos dalykus, manau, kad neatrodo ir tuo labiau akivaizdžiai neatrodo, jog didelio asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, skaičiaus perkėlimas siekiant sumažinti Italijos ir Graikijos prieglobsčio sistemoms tenkančią atitinkamų prašymų nagrinėjimo naštą – tai priemonė, kuria negali būti realiai ir veiksmingai prisidėta prie tikslo palengvinti didelį spaudimą, kuris daromas šioms dviem prieglobsčio sistemoms.

234. Slovakijos Respublikos ir Vengrijos teigimu, ginčijamo sprendimo netinkamumą juo siekiamam tikslui įgyvendinti taip pat patvirtina nedidelis pagal šį sprendimą įvykdytų perkėlimų skaičius.

235. Tačiau, kaip teisingai nurodo Taryba, proporcingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į duomenis, kuriuos ši institucija turėjo ginčijamo sprendimo priėmimo metu.

236. Šiuo klausimu svarbu priminti Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią, jei pareiškiamas ieškinys dėl panaikinimo, akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias teisines ir faktines aplinkybes ir negali priklausyti nuo su jo veiksmingumu susijusių retrospektyvių prielaidų(64). Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas turi įvertinti būsimas teisės akto, kurį rengiasi priimti, pasekmes, kurios negali būti tiksliai numatytos, jo vertinimas gali būti pripažintas netinkamu, tik jeigu jis yra akivaizdžiai klaidingas atsižvelgiant į šio teisės akto priėmimo metu turėtus duomenis(65).

237. Kaip matyti iš kelių ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių, Taryba vadovavosi išsamia 2015 m. vasarą susidariusios krizės situacijos priežasčių ir pasekmių analize atsižvelgdama į šio sprendimo priėmimo metu turėtus skaičius.

238. Kaip pažymi Taryba, nedidelis ginčijamame sprendime numatytų priemonių veiksmingumas(66) gali būti paaiškintas atsižvelgiant į visumą aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti priimant šį sprendimą, pavyzdžiui, kelių valstybių narių vykdomą „laisser passer“ politiką, dėl kurios įvyko chaotiškas didelio migrantų skaičiaus persikėlimas į kitas valstybes nares, perkėlimo procedūrų lėtumą, netikrumą, atsiradusį dėl kai kurių valstybių narių, į kurias perkeliami prašytojai, viešosios tvarkos sumetimais grindžiamų dažnų atsisakymų, ir nepakankamą kai kurių valstybių narių bendradarbiavimą įgyvendinant ginčijamą sprendimą.

239. Dėl šio paskutinio aspekto pridursiu, kad plėtodamos savo argumentus ieškovės iš esmės siekia gauti naudos iš to, kad pačios nevykdo ginčijamo sprendimo. Pažymėtina, kad nevykdydamos savo įsipareigojimų dėl perkėlimo Slovakijos Respublika ir Vengrija prisidėjo prie to, kad ginčijamame sprendime įtvirtintas tikslas perkelti 120 000 asmenų šią dieną iš esmės dar nėra pasiektas.

240. Šiuo klausimu konstatuotina, kad remiantis 2017 m. balandžio 10 d. aktualiais skaičiais(67) Vengrija nebuvo perkėlusi ne vieno asmens iš Italijos ir Graikijos. Savo ruožtu Slovakijos Respublika buvo perkėlusi tik 16 asmenų iš Graikijos ir nė vieno asmens iš Italijos. Šie skaičiai sudaro atitinkamai 0 % ir 2 % Vengrijai ir Slovakijos Respublikai ginčijamu sprendimu nustatytų perkėlimo kvotų. Be to, pažymiu, kad nei Slovakijos Respublika, nei Vengrija neprašė joms taikyti laikino įsipareigojimų vykdymo sustabdymo mechanizmo, numatyto ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 5 dalyje.

241. Nors aišku, jog ginčijamo sprendimo tinkamumas juo siekiamam tikslui įgyvendinti negali būti ieškovių ginčijamas remiantis tuo, kad šis sprendimas įgyvendinamas tik iš dalies arba yra neveiksmingas praktikoje, yra vienas dalykas, kuris man atrodo neginčytinas, t. y. kad nepaprastoji padėtis, dėl kurios jis buvo priimtas, gali būti šiuo sprendimu suvaldyta tik tuomet, jei visos valstybės narės pasistengs jį įgyvendinti vadovaudamosi ta pačia solidarumo dvasia, kaip ir jį priimdamos.

242. Šiuo klausimu primenu, kad neįgyvendinant ginčijamo sprendimo taip pat pažeidžiama SESV 80 straipsnyje įtvirtinta solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių pareiga. Manau, nėra abejonių, kad, gavęs tokį ieškinį dėl panaikinimo, Teisingumo Teismas gali pagrįstai priminti įsipareigojimų nevykdančioms valstybėms narėms jų pareigas ir padaryti tai taip pat griežtai, kaip buvo padaręs praeityje(68).

b)      Dėl ginčijamo sprendimo būtinumo atsižvelgiant į juo siekiamą tikslą

1)      Slovakijos Respublikos pateikti argumentai

243. Slovakijos Respublika teigia, kad ginčijamu sprendimu siekiamas tikslas galėjo būti tiek pat veiksmingai įgyvendintas naudojantis priemonėmis, kurių būtų galima imtis pagal esamus aktus ir kurios mažiau varžytų valstybes nares dėl savo poveikio suvereniai kiekvienos valstybės teisei laisvai spręsti dėl trečiųjų šalių piliečių priėmimo jų teritorijoje ir Protokolo (Nr. 2) 5 straipsnyje įtvirtintai valstybių narių teisei į tai, kad finansinė ir administracinė našta būtų kiek įmanoma mažesnė.

244. Pirma, dėl galimų mažiau ribojančių priemonių Slovakijos Respublika iš pradžių nurodo 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvą 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą(69). Ši direktyva, kaip ir ginčijamas sprendimas, buvo skirta tokioms pat masinio migrantų antplūdžio situacijoms suvaldyti numatant laikiną apsaugą, kaip nurodyta minėtos direktyvos 8, 9, 13 konstatuojamosiose dalyse ir 1 straipsnyje, tačiau keliais aspektais ji yra mažiau ribojanti nei šis sprendimas. Be to, Direktyvos 2001/55 26 straipsnyje aiškiai numatytas asmenų, kurie naudojasi laikina apsauga, perkėlimas.

245. Ši direktyva mažiau paveikia valstybių narių interesus, nes joje numatytas atitinkamų asmenų grįžimas pasibaigus laikinos apsaugos terminui. Be to, minėtos direktyvos 25 straipsnyje numatyta, kad vadovaudamosi solidarumo dvasia valstybės narės skaičiais arba bendrais bruožais nurodo savo priėmimo pajėgumus ir kad jos sprendžia dėl priimamų asmenų skaičiaus laikydamosi savo suverenumo.

246. Lenkijos Respublika, kuri palaiko šiuos Slovakijos Respublikos argumentus, pažymi, kad Direktyva 2001/55 grindžiama savanoriškumo principu, ir perkėlimas vyksta tik perkeliamo asmens ir valstybės narės, į kurią jis perkeliamas, sutikimu. Be to, šioje direktyvoje numatytas laikinos apsaugos statusas suteikia mažiau teisių nei tarptautinės apsaugos statusas, kuris numatomas suteikti ginčijamu sprendimu, be kita ko, kiek tai susiję su apsaugos laikotarpiu, todėl valstybei narei, į kurią perkeliam prašytojai, tenka akivaizdžiai mažesnės pareigos.

247. Toliau Slovakijos Respublika teigia, kad Italijos Respublika ir Graikijos Respublika galėjo pasinaudoti vadinamuoju „Sąjungos civilinės saugos“ mechanizmu, numatytu 2004 m. spalio 26 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 2007/2004, įsteigiančio Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūrą(70), 8a straipsnyje, pagal kurį joms galėtų būti suteikta reikalinga materialinė pagalba. Slovakijos Respublika taip pat nurodo, kad Italijos Respublika ir Graikijos Respublika galėjo kreiptis į FRONTEX agentūrą dėl „skubios pagalbos“. Šiuo klausimu Slovakijos Respublika patikslina, kad veiksminga valstybių narių, kurios pirmosios susiduria su migrantų antplūdžiu ir kurių sienos sudaro Sąjungos išorės sienas, sienų apsauga yra tiesiogiai susijusi su atitinkamų valstybių narių prieglobsčio ir migracijos sistemų būkle.

248. Taip pat, siekdamos palengvinti naštą savo prieglobsčio sistemoms, Italijos Respublika ir Graikijos Respublika galėjo, Slovakijos Respublikos teigimu, prašyti FRONTEX agentūros suteikti joms reikalingą paramą organizuojant grąžinimo operacijas, kaip numatyta Reglamento Nr. 2007/2004 2 straipsnio 1 dalies f punkte ir 9 straipsnio 1 ir 1b dalyse.

249. Slovakijos Respublika taip pat nurodo, kad tvirtinti kitų priemonių pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį nebuvo būtina, atsižvelgiant į Sprendimą 2015/1523, kuriuo valstybėms narėms paliekama vadovaujantis solidarumo dvasia spręsti, kokia jų dalyvavimo vykdant bendrus įsipareigojimus apimtis, todėl juo keliama mažesnė grėsmė jų suverenitetui. Be to, kadangi ginčijamas sprendimas buvo priimtas praėjus tik aštuonioms dienoms po Sprendimo 2015/1523 priėmimo, buvo neįmanoma per tokį trumpą laiką padaryti išvados, kad pastarojo sprendimo nepakanka. Kai buvo priimamas ginčijamas sprendimas, Taryba neturėjo jokio pagrindo manyti, kad pagal Sprendimą 2015/1523 numatyti priėmimo pajėgumai bus greitai pasiekti, todėl reikės numatyti papildomus pajėgumus priimant ginčijamą sprendimą.

250. Galiausiai, pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį gali būti patvirtintos ir mažiau ribojančios priemonės, leidžiančios įgyvendinti siekiamą tikslą, ypač pagalbos suteikimas siekiant palengvinti grąžinimą ar registravimą arba finansinė, materialinė, techninė ir personalo parama Italijos ir Graikijos prieglobsčio sistemoms. Valstybės narės taip pat galėtų savanoriškumo pagrindu imtis dvišalių iniciatyvų tokiai paramai suteikti.

251. Antra, toks prašytojų perkėlimas, kaip numatytasis ginčijamame sprendime, neišvengiamai užkrauna finansinę ir administracinę naštą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nebuvo būtinybės nustatyti tokią naštą, ginčijamas sprendimas yra perteklinė ir skubota priemonė, prieštaraujanti proporcingumo principui ir Protokolo (Nr. 2) 5 straipsniui.

252. Atsakant į šiuos argumentus, reikia pabrėžti itin jautrų ginčijamo sprendimo priėmimo kontekstą, t. y. nepaprastąją padėtį, susidariusią dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio 2015 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Sąjungos institucijos turėjo kuo greičiau ir veiksmingai reaguoti į Italijos ir Graikijos prieglobsčio sistemoms daromą didelį spaudimą.

253. Kaip ir Taryba, manau, kad nors Slovakijos Respublikos siūlomi sprendimai, bent jau kai kurie iš jų, galėtų padėti įgyvendinti ginčijamu sprendimu siekiama tikslą, atsižvelgiant į didelę Tarybai suteiktiną diskreciją šio konstatavimo nepakanka, kad būtų įrodytas akivaizdus šio sprendimo neproporcingumas ir užginčytas jo teisėtumas. Mano nuomone, kai buvo priimamas ginčijamas sprendimas, Taryba galėjo teisėtai manyti, kad nebuvo alternatyvios priemonės, leidžiančios įgyvendinti ginčijamu sprendimu siekiamą tikslą taip pat veiksmingai, bet mažiau ribojant valstybių narių suverenitetą arba jų finansinius interesus.

254. Kaip ir Vokietijos Federacinė Respublika, manau, kad SESV 80 straipsnyje aiškiai įtvirtintas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas, taikomas Sąjungos sienų kontrolės, prieglobsčio ir migracijos politikos srityje, vaidina pagrindinį vaidmenį aiškinant SESV 78 straipsnio 3 dalį. Todėl man atrodo, jog pastarąja nuostata kartu su SESV 80 straipsniu neprieštaraujama tam, kad patvirtinus tokią laikinąją priemonę, kaip ginčijamas sprendimas, valstybėms narėms būtų privalomai paskirstyti joje numatyti įpareigojimai.

255. Graikijos Respublika, be to, pažymi, kad būtinybė patvirtinti privalomo tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo iš Graikijos ir Italijos programą, nustatant kvotas kiekvienai valstybei narei, paaiškinama nematytais migrantų srautais, su kuriais susidūrė šios dvi valstybės narės 2015 m., ypač 2015 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Paaiškėjo, kad veiksmai, kurių buvo palaipsniui imtasi iki ginčijamo sprendimo priėmimo, buvo nepakankami, kad iš esmės palengvintų naštą, tenkančią Graikijai ir Italijai dėl tokio didelio migrantų skaičiaus priėmimo ir tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo. Aš neturiu įtikinamos informacijos, kuri galėtų paneigti šį Graikijos Respublikos konstatavimą.

256. Tai reiškia, kad, atsižvelgiant į su 2015 m. migracijos krize susijusius skaičius, nurodytus ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse, ir į Slovakijos Respublikos šiai krizei suvaldyti siūlomų priemonių visumą, negalima manyti, kad šiuo sprendimu sukurtas laikinasis perkėlimo mechanizmas gali būti laikomas akivaizdžiai viršijančiu tai, kas būtina siekiant veiksmingai reaguoti į šią krizę.

257. Visų pirma, kalbant apie alternatyvią priemonę, kurią sudarytų Direktyvos 2001/55 įgyvendinimas, pasakytina, kad ši direktyva, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo savo 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime N. S. ir kt.(71), – tai SESV 80 straipsnyje numatyto valstybių narių solidarumo pavyzdys(72). Kaip matyti iš šios direktyvos 20 konstatuojamosios dalies, vienas iš jos tikslų yra numatyti bendrą mechanizmą, padedantį pasiekti valstybių narių tarpusavio pastangų priimant perkeltuosius asmenis esant masiniam srautui ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą.

258. Nors toks solidarumo mechanizmas, atrodo, turėtų būti taikomas tik išimtinėmis masinio perkeltųjų asmenų antplūdžio aplinkybėmis(73), kaip numatyta ir ginčijamame sprendime, pažymėtina, kad šie du mechanizmai skiriasi vienu esminiu aspektu. Priešingai, nei numatyta Direktyvoje 2001/55, pagal ginčijamu sprendimu sukurtą laikinąjį perkėlimo mechanizmą tarptautinės apsaugos prašytojų paskirstymas valstybėms narėms yra išreikštas skaičiais ir privalomas. Atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo priėmimo skubos kontekstą ir į tai, kad buvo neįmanoma gauti iš valstybių narių skaičiais išreikštų įsipareigojimų dėl tarptautinės apsaugos prašytojų paskirstymo valstybėms narėms, Taryba, mano nuomone, pasirinko tinkamą sprendimą suteikdama pirmenybę skubiai ir privalomai priemonei, skirtai migracijos krizei, su kuria susidūrė Sąjunga, suvaldyti. Kad ir kaip būtų, tokio sprendimo pasirinkimas negali būti vertinamas kaip akivaizdžiai neproporcingas.

259. Šiuo požiūriu tvirtinimas, iš esmės konkretizuojantis kai kurių valstybių narių pasipriešinimą ginčijamo sprendimo atžvilgiu, kad šiuo sprendimu siekiamas tikslas turėjo būti įgyvendintas vien remiantis savanoriškais valstybių narių įsipareigojimais priimti tam tikrą prašytojų skaičių, neatitinka faktinių aplinkybių tikrovės. Ginčijamo sprendimo priėmimo procesas iš tikrųjų parodo, jog būtent dėl to, kad nebuvo pasiektas visų valstybių narių konsensusas dėl savanoriško tarptautinės apsaugos prašytojų paskirstymo valstybėms narėms, buvo nuspręsta suteikti pirmenybę privalomo perkėlimo mechanizmui, t. y. pagrįstam skaičiais ir privalomomis kvotomis. Šiuo klausimu manau, jog Sąjungos institucijos, kurioms taip dažnai priekaištaujama dėl bejėgiškumo ir neveikimo, negali būti vadovaujantis proporcingumo principu kaltinamos dėl to, kad nusprendė nustatyti perkeltinų prašytojų kvotas valstybėms narėms, o ne tiesiog atsisakė perkėlimo mechanizmo projekto.

260. Darau išvadą, jog tai, kad buvo nuspręsta priimti ginčijamą sprendimą, o ne įgyvendinti Direktyvą 2015/55, yra ginčijamo sprendimo priėmimo procedūroje dalyvavusių trijų institucijų politinio pasirinkimo rezultatas ir, mano nuomone, nė vienas iš Slovakijos Respublikos pateiktų argumentų negali įrodyti, kad šis pasirinkimas laikytinas akivaizdžiai klaidingu proporcingumo principo požiūriu.

261. Toliau, dėl argumento, jog ginčijamo sprendimo priėmimas nebuvo būtinas atsižvelgiant į tai, kad prieš tai buvo priimtas Sprendimas 2015/1523, pažymėtina, kad savo sprendimo pasiūlyme Komisija aiškiai nurodė, jog 2015 m. liepos 20 d. Tarybai susitarus dėl būsimo Sprendimo 2015/1523, pagal kurį buvo numatytas 40 000 asmenų perkėlimas iš Italijos ir Graikijos, turinio, „migracijos srautai Vidurio ir Rytų Viduržemio jūros regionuose suintensyvėjo. Dėl daugiau kaip du kartus per vasaros mėnesius išaugusių migrantų ir pabėgėlių srautų pradėtas taikyti naujas skubaus perkėlimo mechanizmas, kad būtų sumažintas [Graikijos Respublikos], [Italijos Respublikos] ir Vengrijos patiriamas spaudimas.“(74)

262. Konstatavus šį migracijos padėties pablogėjimą atsirado būtinybė sukurti papildomą perkėlimo mechanizmą, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 12 konstatuojamojoje dalyje: „per pastaruosius mėnesius migracijos spaudimas prie pietinių išorės sausumos ir jūros sienų vėl smarkiai išaugo, o dėl didėjančio į Graikiją atvykstančių ir iš jos išvykstančių migrantų skaičiaus toliau keičiasi migracijos srautų kryptis: vidurio Viduržemio jūros dalies maršrutą keičia rytų Viduržemio jūros dalies maršrutas ir toliau judama Vakarų Balkanų maršruto kryptimi. Atsižvelgiant į tokią padėtį, turėtų būti taikomos tolesnės laikinosios priemonės siekiant mažinti spaudimą prieglobsčio sistemoms iš [Italijos Respublikos] ir [Graikijos Respublikos]“. Šį konstatavimą pagrindžia ginčijamo sprendimo 13 konstatuojamojoje dalyje pateikti skaičiai.

263. Pagal Sprendimą 2015/1523 sukurtu savanoriško 40 000 asmenų perkėlimo mechanizmu siekiama, kaip matyti iš šio sprendimo 10, 11 ir 21 konstatuojamosiose dalyse nurodytų statistinių duomenų, suvaldyti 2014 m. ir pirmaisiais 2015 m. mėnesiais konstatuotą migrantų antplūdį, o ginčijamame sprendime numatytu privalomo perkėlimo mechanizmu savo ruožtu siekiama, kaip matyti iš jo 12, 13 ir 26 konstatuojamosiose dalyse pateiktų statistinių duomenų, reaguoti į dėl migrantų antplūdžio 2015 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais atsiradusį spaudimą.

264. Šios aplinkybės, manau, pakankamai įrodo, kad Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, nuspręsdama, jog dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio į Sąjungos teritoriją 2015 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais ir atsižvelgiant į jos turimus naujausius duomenis būtina patvirtinti papildomą laikinąją priemonę dėl 120 000 asmenų perkėlimo.

265. Dėl Slovakijos Respublikos argumento, kad Sąjungos išorės sienų stebėjimo sustiprinimas būtų alternatyvi priemonė ginčijamam sprendimui, manau, pakanka pabrėžti, kad tokia, be abejo, naudinga priemonė negali pakeisti perkėlimo mechanizmo, kurio pagrindinis tikslas – suvaldyti jau patirtą staigų trečiųjų šalių piliečių antplūdį. Taigi, Sąjungos išorės sienų stebėjimo sustiprinimo priemonė savaime, manau, negali sumažinti spaudimo Italijos ir Graikijos prieglobsčio sistemoms dėl 2015 m. vasarą įvykusio staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio. Todėl minėta priemonė turi būti vertinama kaip papildoma, o ne kaip galinti pakeisti numatytąją ginčijamame sprendime.

266. Tas pats pasakytina apie priemonę, susijusią su finansine, materialine, technine ir personalo parama Italijos ir Graikijos prieglobsčio sistemoms.

267. Šiuo klausimu Taryba nurodo, ir jai nebuvo prieštaraujama, kad Sąjunga teikė finansinę paramą nuo migracijos krizės pradžios ir skyrė 9,2 milijardo eurų sumą 2015 ir 2016 m. Paties ginčijamo sprendimo 10 straipsnyje taip pat numatyta finansinė parama kiekvienam pagal šį sprendimą perkeltam asmeniui.

268. Be to, įvairiose Komisijos pažangos ataskaitose aprašomos operatyvios paramos priemonės, kuriose dalyvauja tokios agentūros kaip EASO ir valstybės narės(75). Taip pat ginčijamo sprendimo 15 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „įgyvendinant migracijos ir prieglobsčio politiką jau imtasi daug veiksmų [Italijos Respublikai] ir [Graikijos Respublikai] paremti, be kita ko, joms skirta didelė pagalba nepaprastosios padėties atveju ir EASO operatyvinė parama“.

269. Kad ir kokios naudingos gali būti šios įvairios paramos priemonės, Sąjungos institucijos, manau, galėjo teisėtai nuspręsti, kad, neginčijant šių priemonių veiksmingumo, jos vis dėlto nebuvo pakankamos siekiant suvaldyti nepaprastąją padėtį, su kuria Italijos Respublikai ir Graikijos Respublikai teko susidurti nuo 2015 m. vasaros(76).

270. Galiausiai, dėl argumento, susijusio su pernelyg didele administracine ir finansine našta, kuri užkraunama valstybėms narėms ginčijamu sprendimu, pažymėtina, kad Slovakijos Respublika neįrodo, jog jos siūlomos alternatyvios priemonės pareikalautų mažiau sąnaudų nei laikinasis perkėlimo mechanizmas.

271. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad reikia atmesti visus Slovakijos Respublikos argumentus, pateiktus prieštaraujant ginčijamo sprendimo būtinumui.

272. Dabar reikia išnagrinėti Vengrijos argumentus, pateiktus prieštaraujant ginčijamo sprendimo būtinumui.

2)      Vengrijos pateikti argumentai

273. Vengrija, kurios argumentus šiuo klausimu palaiko Lenkijos Respublika, teigia, pirma, jog dėl to, kad, priešingai, nei buvo numatyta pradiniame Komisijos pasiūlyme, ji nebepriskiriama prie valstybių narių, gaunančių naudą iš perkėlimo mechanizmo, buvo nepagrįsta ginčijamame sprendime numatyti 120 000 prašytojų perkėlimą, todėl šis sprendimas prieštarauja proporcingumo principui. Iš tiesų šio bendro 120 000 prašytojų skaičiaus nustatymas viršija tai, kas būtina ginčijamo sprendimo tikslui pasiekti, nes jis apima 54 000 prašytojų, kurie pagal pradinį Komisijos pasiūlymą turėjo būti perkelti iš Vengrijos. Nėra jokio paaiškinimo, kodėl turėjo išlikti toks didelis bendras prašytojų skaičius, nustatytas remiantis perkėlimo iš trijų valstybių narių mechanizmu, nors naudą gaunančių valstybių skaičius sumažėjo nuo trijų iki dviejų.

274. Vengrija priduria, kad 54 000 prašytojų, kuriuos iš pradžių buvo numatyta perkelti iš Vengrijos, paskirstymas tapo hipotetinis ir neužtikrintas, nes ginčijamame sprendime numatyta, jog dėl šio paskirstymo bus priimtas galutinis sprendimas atsižvelgiant į vėlesnius pokyčius.

275. Atsakant į šiuos argumentus pražymėtina, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 26 konstatuojamosios dalies, remdamasi bendru trečiųjų šalių piliečių, 2015 m. neteisėtai atvykusių į Italiją ir Graikiją, skaičiumi ir asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, skaičiumi, Taryba nusprendė, jog, nepaisant Vengrijos išreikšto noro nepriklausyti valstybėms narėms, gaunančioms naudą iš laikinojo perkėlimo mechanizmo, iš Italijos ir Graikijos reikėtų perkelti iš viso 120 000 asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos.

276. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šis skaičius „sudaro maždaug 43 % visų 2015 m. liepos ir rugpjūčio mėn. neteisėtai į Italiją ir Graikiją atvykusių trečiųjų šalių piliečių, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos“. Per posėdį Taryba patikslino, kad ši procentinė dalis buvo nurodyta dėl techninės klaidos ir ją reikia pakeisti 78 % procentine dalimi.

277. Nustatydama šį skaičių Taryba turėjo suderinti du reikalavimus, t. y., viena vertus, šis skaičius turėjo būti pakankamai didelis, kad iš tikrųjų sumažintų Italijos ir Graikijos prieglobsčio sistemoms daromą spaudimą, ir, kita vertus, šis skaičius neturėjo būti nustatytas tokio lygmens, kad būtų užkrauta pernelyg didelė našta valstybėms narėms, į kurias perkeliami prašytojai.

278. Vengrijos pateiktuose argumentuose nematau aplinkybės, galinčios įrodyti, kad savo veiksmais Taryba akivaizdžiai peržengė jai suteiktinos diskrecijos ribas. Atvirkščiai, manau, jog atsižvelgiant į priimant ginčijamą sprendimą jos turimus duomenis dėl neteisėtai atvykusių asmenų skaičiaus ir į tai, kad tuo metu buvo svarių priežasčių manyti, jog migracijos krizė tęsis po šio sprendimo priėmimo dienos, Tarybos nustatytas perkeltinų prašytojų skaičiaus lygis yra pagrįstas. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, aplinkybė, kad šis skaičius šiandien iš esmės nėra pasiektas, negali paneigti šio vertinimo.

279. Dėl 54 000 prašytojų, kuriuos iš pradžių buvo numatyta perkelti iš Vengrijos, ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta, kad „į kitų valstybių narių teritorijas perkeliama 54 000 prašytojų proporcingai I ir II prieduose išdėstytiems skaičiams, vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi arba iš dalies keičiant šį sprendimą, kaip nurodyta 1 straipsnio 2 dalyje ir šio straipsnio 3 dalyje“.

280. Šiuo klausimu savo rašytinėse pastabose Komisija paaiškino, kad šiai valstybei narei atsisakius būti priskirtai prie valstybių narių, gaunančių naudą iš perkėlimo priemonės, buvo nuspręsta į ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 2 dalį įterpti vadinamąją „automatiškai“ taikomą normą, pagal kurią šie 54 000 prašytojų nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. turėtų būti perkelti iš Italijos ir Graikijos į kitas valstybes nares, o ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 3 dalyje numatyti lanksčią normą, leidžiančią pritaikyti šį minėtų 54 000 asmenų perkėlimo mechanizmą, jei tai tikslinga dėl padėties vietoje pokyčių arba jei kitoje valstybėje narėje susidaro nepaprastoji padėtis, susijusi su staigiu trečiųjų šalių piliečių antplūdžiu dėl staigaus migracijos srautų pokyčio.

281. Numatydama tokį rezervą dėl 54 000 prašytojų, perkeltinų ginčijamame sprendime tiksliai apibrėžtomis sąlygomis, skaičiaus, Taryba, manau, net tik nesiėmė neproporcingų veiksmų, bet ir visiškai paisė būtinybės pritaikyti laikinąjį perkėlimo mechanizmą prie padėties pokyčių.

282. Šiuo klausimu primintina, kad Teisingumo Teismas jau yra pabrėžęs, jog Sąjungos institucijos privalo užtikrinti teisės aktų pakeitimą atsižvelgdamos į naujus duomenis(77). Ginčijamame sprendime, ypač jo 1 straipsnio 2 dalyje ir 4 straipsnio 3 dalyje, Taryba aiškiai numatė, kad esant poreikiui jo normą būtina atitinkamai pritaikyti.

283. Numatydama 54 000 prašytojų rezervą, kuris pasikeitus aplinkybėms gali būti vienaip ar kitaip panaudotas, jau ginčijamo sprendimo priėmimo metu Taryba į šį atitinkamo pritaikymo reikalavimą atsižvelgė tokiu būdu, kuris itin svarbus dėl didelio netikrumo, susijusio su migracijos srautų pokyčiais. Kaip teisingai pažymi Taryba, toks lankstus sprendimas pateisinamas dėl didelio migracijos srautų dinamiškumo ir leidžia atitinkamai pritaikyti ginčijamo sprendimo turinį prie aplinkybių pokyčių siekiant solidarumo, veiksmingumo ir proporcingumo. Todėl negali būti laikoma, kad tokiais veiksmais Taryba viršijo tai, kas būtina ginčijamu sprendimu siekiamam tikslui įgyvendinti.

284. Galiausiai pažymėtina, kad dėl to paties reikalavimo atitinkamai pritaikyti nuostatą 54 000 prašytojų rezervą galiausiai buvo numatyta panaudoti pagal perkėlimo į Europos Sąjungą programą, dėl kurios Sąjunga ir Turkijos Respublika susitarė 2016 m. kovo 18 d.(78)

285. Antra, Vengrija papildomai nurodo, kad jei Teisingumo Teismas nepritartų jokiam jos ieškinio pagrindui dėl panaikinimo, ginčijamas sprendimas vis dėlto būtų neteisėtas, kiek tai susiję konkrečiai su Vengrija, nes juo pažeidžiami SESV 78 straipsnio 3 dalis ir proporcingumo principas šios valstybės atžvilgiu.

286. Iš Vengrijos paaiškinimų, pateiktų grindžiant šį dešimtąjį ieškinio pagrindą, matyti, jog ji kaltina Tarybą ginčijamu sprendimu priskyrus ją prie valstybių narių, į kurias perkeliami prašytojai, nors, kaip ji pati teigia, neginčytina, kad ji patyrė itin didelį migracijos spaudimą tiek laikotarpiu iki ginčijamo sprendimo priėmimo, tiek priimant šį sprendimą. Šiomis aplinkybėmis minėtu sprendimu Vengrijai užkraunama neproporcinga našta nustatant, kaip ir kitoms valstybėms narėms, jai privalomą į jos teritoriją perkeltinų asmenų kvotą.

287. Vengrija teigia, kad jei SESV 78 straipsnio 3 dalies tikslas – padėti valstybėms narėms, kuriose dėl migracijos spaudimo susidarė nepaprastoji padėtis, šiam tikslui prieštarauja tai, kad būtent tokioje padėtyje esančiai valstybei narei užkraunama papildoma našta.

288. Apskritai Vengrija kritikuoja tai, kad dėl jos atsisakymo būti priskirtai prie valstybių narių, gaunančių naudą iš laikinojo perkėlimo mechanizmo, ji pagal ginčijamą sprendimą buvo automatiškai priskirta prie įpareigojamųjų valstybių narių, t. y. valstybių narių, į kurias perkeliami prašytojai.

289. Savo atsisakymą būti priskirtai prie valstybių narių, gaunančių naudą iš ginčijamu sprendimu sukurto laikinojo perkėlimo mechanizmo, Vengrija paaiškina taip. Pirma, ji nesutinka būti laikoma „valstybe nare, kuri pirmoji susiduria su migrantų antplūdžiu“. Šiuo kausimu Vengrija pažymi, kad Italijos Respublika ir Graikijos Respublika – tai valstybės narės, kurios dėl savo geografinės padėties yra pirmasis tarptautinės apsaugos prašytojų atvykimo į Sąjungą punktas, priešingai nei Vengrija, į kurios teritoriją, atsižvelgiant į migracijos maršrutus ir geografinius ypatumus, tokie prašytojai gali patekti tik per Graikiją. Vengrijos pripažinimas „valstybe nare, kuri pirmoji susiduria su migrantų antplūdžiu“, neatitiktų šios realybės ir reikštų, kad Vengrija galėtų būti laikoma už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybe nare, o tai, kaip ji mano, nepriimtina. Antra, Vengrija nurodo, kad ji pareiškė nepritarianti kvotomis grindžiamam prašytojų perkėlimui ir pažymėjo, jog tai nėra priemonė, leidžianti tinkamai reaguoti į migracijos krizę, ypač nustatant privalomas kvotas kiekvienai valstybei narei, kas prieštarauja 2015 m. birželio 25 ir 26 d. Europos Vadovų Tarybos išvadoms. Vengrija patikslina, kad ji negalėjo pritarti ir tam, kad prašytojai būtų perkelti iš jos teritorijos, nes tai prieštarautų jos išreikštai principinei pozicijai. Tačiau visa tai, kaip teigia Vengrija, negali būti aiškinama taip, kad ji pati nesusidūrė su migracijos krizės pasekmėmis ir kad jos pačios teritorijoje nesusidarė nepaprastoji padėtis.

290. Vengrija nurodo, jog, atsisakydama, kad tarptautinės apsaugos prašytojai būtų perkelti iš jos teritorijos, ji prisiėmė, kaip pati teigia, „savo dalį bendros naštos“. Taigi, Vengrija nepažeidžia solidarumo principo. Ji ir toliau išlieka tarp valstybių narių, kurios palaiko Italijos Respubliką ir Graikijos Respubliką, net jei dėl savo pačios situacijos, t. y. dėl to, kad jos pačios teritorijoje susidarė nepaprastoji padėtis, ji tai daro kitokiu būdu nei kitos valstybės narės.

291. Iš Vengrijos ieškinio, dubliko ir iš jos atsiliepimo į įstojimo į bylą paaiškinimų matyti, kad šiuo jos papildomai nurodytu dešimtuoju ieškinio pagrindu pagrindžiamas taip pat kaip papildomas jos nurodytas reikalavimas, kuriuo siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą „tiek, kiek jis susijęs su Vengrija“.

292. Suprantu šį prašymą taip, kad juo prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą iš dalies. Taip Vengrija siekia nebūti priskirta prie valstybių narių, į kurias perkeliami prašytojai, ir reikalauja panaikinti ginčijamo sprendimo nuostatą, kurioje nustatytas į Vengrija perkeltinų migrantų skaičius.

293. Manau, kad toks prašymas nepriimtinas.

294. Pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisės aktą galima panaikinti iš dalies, tik jei prašomos panaikinti nuostatos gali būti atskirtos nuo likusios teisės akto dalies(79). Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad šis atskiriamumo reikalavimas netenkinamas, jei teisės akto panaikinimas iš dalies pakeistų jo esmę(80).

295. Vengrijos papildomai pateiktas prašymas iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą iš tiesų yra pateiktas dėl konkrečiai su šia valstybe nare susijusių dviejų skaičių, nustatytų ginčijamo sprendimo prieduose. Tačiau, panaikinus šiuos skaičius, tektų panaikinti visus šiuos priedus, nes reikėtų perskaičiuoti kitoms valstybėms narėms priskirtas dalis, kad būtų galima išsaugoti bendrą 120 000 perkeltinų asmenų skaičių. Taip būtų paveiktas esminis ginčijamo sprendimo elementas, t. y. privalomas kvotų nustatymas kiekvienai valstybei narei, kuriuo suteikiamas konkretus turinys solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principui, įtvirtintam SESV 80 straipsnyje.

296. Be to, kaip, be kita ko, matyti iš ginčijamo sprendimo 2, 16, 26 ir 30 konstatuojamųjų dalių, kuriose primenamas pastarasis principas, mintis dėl į Italiją ir Graikiją atvykusių tarptautinės apsaugos prašytojų paskirstymo visoms kitoms valstybėms yra pagrindinis ginčijamo sprendimo elementas. Ginčijamo sprendimo teritorinio taikymo srities apribojimas, kuris atsirastų iš dalies panaikinus šį sprendimą, paveiktų pačią jo esmę. Iš to darau išvadą, kad Vengrijos prašomas panaikinti elementas yra neatskirtina ginčijamo sprendimo dalis, nes jos nelikus būtų objektyviai pakeista pati ginčijamo sprendimo esmė.

297. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijamo sprendimo I ir II prieduose esančios ginčijamos nuostatos, susijusios su Vengrijai nustatytomis perkėlimo iš Italijos ir Graikijos kvotomis, negali būti atskirtos nuo likusios ginčijamo sprendimo dalies. Iš to darytina išvada, kad reikalavimai iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, kuriuos pateikė Vengrija ir su kuriais yra susijęs jos nurodytas dešimtasis ieškinio pagrindas, mano nuomone, turėtų būti atmesti kaip nepriimtini.

298. Kad ir kaip būtų, jei Vengrijos nurodytas dešimtasis ieškinio pagrindas turėtų būti bendrai suprantamas taip, kad juo siekiama viso ginčijamo sprendimo panaikinimo, nes aplinkybė, kad nebuvo atsižvelgta į ypatingą šios valstybės narės situaciją, savaime sudaro proporcingumo principo pažeidimą kalbant apie sprendimo visumą, toks pagrindas, manau, turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

299. Konkrečiau kalbant, manau, kad net darant prielaidą, jog, priimant ginčijamą sprendimą, Vengrijoje, kaip ji teigia, buvo susidariusi nepaprastoji padėtis dėl nuolatinio migracijos spaudimo(81), mano nuomone, tai nereiškia, kad nustatant jai iš Italijos ir Graikijos perkeltinų prašytojų kvotas buvo pažeistas proporcingumo principas.

300. Pirmiausia primintina, kad vienintelė priežastis, dėl kurios Vengrija buvo išbraukta iš valstybių narių, gaunančių naudą iš laikinojo perkėlimo mechanizmo, sąrašo, yra šios valstybės narės pareikštas atsisakymas būti priskirtai prie šių valstybių. Kad ir kokios būtų šio atsisakymo priežastys, pabrėžiu, kad Sąjungos institucijos tegalėjo konstatuoti tokį atsisakymą.

301. Kaip iš esmės pažymi Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, kadangi Vengrija aiškiai paprašė nepriskirti jos prie valstybių narių, gaunančių naudą iš laikinojo perkėlimo mechanizmo, remiantis solidarumo principu turi būti laikoma, kad ji priskirtina prie valstybių narių, į kurias perkeliami prašytojai.

302. Toliau, kaip matyti iš jurisprudencijos, vien dėl to, kad dėl Sąjungos priimto akto viena valstybė narė gali būti paveikta labiau nei kitos, negali būti pažeistas proporcingumo principas, jeigu įvykdytos Teisingumo Teismo nustatytos sąlygos, pagal kurias tikrinamas šio principo laikymasis(82).

303. Šiuo klausimu pažymiu, kad ginčijamas sprendimas daro poveikį visoms valstybėms narėms ir pagal jį reikia, kad būtų užtikrinta esamų skirtingų interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į juo siekiamus tikslus. Todėl siekis užtikrinti tokią pusiausvyrą, paisant ne konkrečios vienos valstybės narės, o visų Sąjungos valstybių narių situacijos, negali būti laikomas prieštaraujančiu proporcingumo principui(83). A fortiori tas pats pasakytina apie SESV 80 straipsnyje įtvirtintą solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principą, iš kurio išplaukia, kad visoms kitoms valstybėms narėms turi būti paskirstyta našta dėl pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį vienos arba kelių valstybių narių, kuriose susidarė nepaprastoji migracijos padėtis, labui patvirtintų laikinųjų priemonių.

304. Galiausiai, pažymėtina, kad ginčijamas sprendimas yra labiau niuansuotas, nei siekia parodyti Vengrija. Šis sprendimas nėra vien dviejų dalių schema, pagal kurią sukuriama opozicija, viena vertus, valstybių narių, gaunančių naudą iš laikinojo perkėlimo mechanizmo, ir, kita vertus, valstybių narių, kurioms priskiriamos perkeltinų asmenų kvotos.

305. Ginčijamame sprendime įtvirtinti patikslinimo mechanizmai, leidžiantys jį pritaikyti prie migracijos srautų pokyčių ir taip atsižvelgti į dėl kintančio migracijos spaudimo susidariusią konkrečią situaciją, su kuria gali susidurti kai kurios valstybės narės.

306. Pavyzdžiui, primintina, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje ir 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog Komisija gali teikti pasiūlymus Tarybai, jei mano, kad yra tikslinga pritaikyti perkėlimo mechanizmą dėl padėties vietoje pokyčių arba kad valstybėje narėje yra susidariusi nepaprastoji padėtis, susijusi su staigiu trečiųjų šalių piliečių antplūdžiu dėl didelio migracijos srautų pokyčio. Pagal ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą valstybė narė, nurodydama tinkamai pagrįstas priežastis, gali pranešti Tarybai ir Komisijai, kad joje yra susidariusi panaši nepaprastoji padėtis. Komisija įvertina pateiktas priežastis ir prireikus pateikia Tarybai pasiūlymus, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje.

307. Be to, šio sprendimo 4 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė valstybėms narėms, pateikusioms atitinkamą pranešimą Tarybai ir Komisijai, laikinai sustabdyti prašytojų perkėlimą.

308. Ginčijamo sprendimo 9 straipsnyje taip pat nurodyta, kad Taryba gali patvirtinti laikinąsias priemones pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį, jei įvykdytos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos, ir kad tokios priemonės prireikus gali apimti valstybės narės, kuri susiduria su staigiu trečiųjų šalių piliečių antplūdžiu, dalyvavimo vykdant ginčijamame sprendime numatytą perkėlimą sustabdymą.

309. Pažymėtina, kad Austrijos Respublika ir Švedijos Karalystė pasinaudojo šiais patikslinimo mechanizmais(84).

310. Vengrija, atvirkščiai, nepasinaudojo jokiu iš šių mechanizmų, o tai prieštarauja jos argumentams, kuriais nesutinkama su jos, kaip išimtinai valstybės narės, į kurią perkeliami prašytojai, statusu.

311. Tokių patikslinimo mechanizmų buvimas ginčijamame sprendime, priešingai, nei leidžia suprasti Vengrija, gerai parodo, kad situacija nėra dvilypė. Numačius tokius mechanizmus, kuriais pasinaudojo Austrijos Respublika ir Švedijos Karalystė, Tarybai pavyko suderinti solidarumo principą ir tai, kad turi būti atsižvelgta į ypatingus poreikius, kurių gali turėti kai kurios valstybės narės pasikeitus migracijos srautams. Be to, man atrodo, kad toks suderinimas visiškai atitinka SESV 80 straipsnį, kuriame, jei skaitysime jį įdėmiai, numatytas „teising[as] atsakomybės pasidalijim[as] tarp valstybių narių“(85).

312. Taigi tokių patikslinimo mechanizmų buvimas ginčijamame sprendime gali tik patvirtinti mano konstatavimą, kad ginčijamu sprendimu priskiriant Vengrijai iš Italijos ir Graikijos perkeltinų prašytojų kvotas nebuvo pažeistas proporcingumo principas.

313. Be to, pažymėtina, kad nėra prieštaraujama, jog ginčijamo sprendimo prieduose nurodytos kvotos buvo nustatytos remiantis paskirstymo schema, kuri buvo paaiškinta Komisijos pateikto sprendimo pasiūlymo 25 konstatuojamojoje dalyje. Siekiant užtikrinti teisingą atsakomybės pasidalijimą, pagal šią paskirstymo schemą atsižvelgiama į gyventojų skaičių, visą bendrąjį vidaus produktą, vidutinį pateiktų prieglobsčio prašymų skaičių 1 milijonui gyventojų 2010–2014 m. laikotarpiu ir nedarbo lygį. Taip minėta paskirstymo schema prisideda prie ginčijamo sprendimo proporcingumo.

314. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad visi Vengrijos argumentai, pateikti prieštaraujant ginčijamo sprendimo būtinumui, turi būti atmesti.

315. Pabaigoje reikia atsakyti į palaikant pagrindus, kuriais siekiama ginčijamo sprendimo neproporcingumo konstatavimo, Lenkijos Respublikos pateiktą argumentą, kad šis sprendimas kelia grėsmę valstybių narių įsipareigojimams palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą, o tai prieštarauja SESV 72 straipsniui. Ši valstybė narė šiuo klausimu primena, jog pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos veiksmais sukelti nepatogumai nebūtų neproporcingi jais siekiamiems tikslams(86). Tačiau ginčijamame sprendime nenumatyta pakankamai mechanizmų, leidžiančių valstybėms narėms užtikrinti, kad prašytojai nekeltų grėsmės saugumui.

316. Vis dėlto manau, kad ginčijamame sprendime numačius organizuotą ir kontroliuojamą tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo mechanizmą visiškai atsižvelgiama į reikalavimą apsaugoti valstybių narių nacionalinį saugumą ir viešąją tvarką. Pavyzdžiui, šio reikalavimo laikomasi numatant „glaudų tarpusavio administracinį bendradarbiavimą“(87), kuriuo turi būti padėta įgyvendinti ginčijamą sprendimą. Šiuo klausimu pažymėtina, jog šio sprendimo 32 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „visais perkėlimo Europos Sąjungoje procedūros etapais iki prašytojo perdavimo įgyvendinimo pabaigos turėtų būti atsižvelgta į nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos aspektus. Tais atvejais, kai valstybė narė turi pagrįstų priežasčių laikyti, kad prašytojas kelia pavojų jos nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai, ji, užtikrindama visišką pagarbą prašytojo pagrindinėms teisėms <…>, turėtų apie tai informuoti kitas valstybes nares“. Vadovaujantis ta pačia logika, iš ginčijamo sprendimo 5 straipsnyje pateikto perkėlimo procedūros aprašymo matyti Sąjungos institucijų rūpestis, kad būtų atsižvelgta į reikalavimą apsaugoti valstybių narių nacionalinį saugumą ir viešąją tvarką. Pavyzdžiui, be to, kad šiame straipsnyje yra aiškiai numatyta, jog vykdant perkėlimo procedūrą turi būti nustatoma tarptautinės apsaugos prašytojų tapatybė, jie turi būti registruojami ir turi būti paimami jų pirštų atspaudai, ginčijamo sprendimo 5 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad „[v]alstybės narės pasilieka teisę atsisakyti perkelti prašytoją Europos Sąjungoje tik tuo atveju, jei esama pagrįstų priežasčių manyti, kad jis gali kelti pavojų jų nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai, arba jeigu esama rimtų priežasčių taikyti Direktyvos 2011/95/ES[(88)] 12 ir 17 straipsniuose išdėstytas statuso nesuteikimo nuostatas“.

317. Atsižvelgdamas į šiuos dalykus, manau, kad reikia atmesti šį Lenkijos Respublikos argumentą, pateiktą palaikant pagrindus, kuriais siekiama ginčijamo sprendimo neproporcingumo konstatavimo.

318. Remiantis išdėstytais argumentais, kadangi nei Vengrija, nei Slovakijos Respublika, kaip ir Lenkijos Respublika, neįrodė, kad ginčijamas sprendimas yra neproporcingas atsižvelgiant į juo siekiamus tikslus, atitinkamus ieškinių pagrindus reikia atmesti kaip nepagrįstus.

2.      Dėl aštuntojo Vengrijos ieškinio pagrindo, susijusio su teisinio saugumo ir teisės normų aiškumo principų ir Ženevos konvencijos pažeidimu

319. Vengrija teigia, pirma, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiami teisinio saugumo ir teisės normų aiškumo principai, nes kai kuriais klausimais jame nėra aiškiai nurodyta nei kaip turi būti taikomos šios sprendimo nuostatos, nei koks yra jų santykis su reglamento „Dublinas III“ nuostatomis.

320. Pavyzdžiui, nors ginčijamo sprendimo 35 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie teisines ir procedūrines garantijas, susijusias su sprendimais dėl perkėlimo, jokioje iš jos normatyvinių nuostatų šis klausimas nereglamentuojamas arba nedaroma nuorodų į atitinkamas reglamento „Dublinas III“ nuostatas. Tai kelia problemų, be kita ko, kalbant apie prašytojų, ypač tų, kurių nebus numatyta perkelti, teisę pareikšti ieškinį.

321. Ginčijamame sprendime taip pat nėra aiškiai apibrėžti perkeltinų prašytojų pasirinkimo kriterijai. Dėl to, kokiu būdu naudą gaunančių valstybių narių institucijos turi spręsti dėl prašytojų perkėlimo į atitinkamą valstybę narę, jiems labai sunku a priori žinoti, ar jie bus tarp perkeliamų asmenų ir, jei taip, į kokią valstybę narę jie bus perkelti. Nesant objektyvių kriterijų dėl perkeltinų prašytojų nustatymo, pažeidžiamas teisinio saugumo principas ir pasirinkimas tampa šališkas, o tai sudaro prašytojų pagrindinių teisių pažeidimą.

322. Be to, ginčijamame sprendime nėra tinkamai apibrėžtas prašytojų statusas valstybėje narėje, į kurią jie perkeliami, ir juo neužtikrinama, kad prašytojai iš tikrųjų liks šioje valstybėje narėje tą laiką, per kurį nagrinėjamas jų prašymas. Kalbant apie vadinamąjį vėlesnį judėjimą, pažymėtina, kad vien ginčijamo sprendimo 6 straipsnio 5 dalies nepakanka šiuo sprendimu siekiamiems tikslams, t. y. paskirstyti prašytojus valstybėms narėms, įgyvendinti, jei neužtikrinama, kad prašytojai iš tikrųjų liks valstybėse narėse, į kurias jie perkeliami.

323. Antra, dėl to, kad prašytojams kyla pavojus prireikus būti perkeltiems į tam tikrą valstybę narę, su kuria jie neturi jokio ypatingo ryšio, kyla klausimas, ar minėtas sprendimas suderinamas su Ženevos konvencija.

324. Remiantis JTVPRK paskelbtose gairėse(89) pateiktu aiškinimu, prašytojui turi būti leista pasilikti valstybėje narėje, kurioje jis pateikė savo prašymą, kol šios valstybės narės institucijos priims sprendimą dėl jo prašymo.

325. Ši teisė likti minėtoje valstybėje narėje taip pat pripažįstama pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos(90) 9 straipsnį.

326. Tačiau ginčijamu sprendimu iš prašytojų atimama teisė likti valstybėje narėje, kurioje jie pateikė savo prašymą, ir leidžiama juos perkelti į kitą valstybę narę, net jei negalima nustatyti reikšmingo ryšio tarp prašytojo ir valstybės narės, į kurią jis perkeliamas.

327. Nors ši prašytojų teisė atrodo pažeidžiama reglamentu „Dublinas III“, nes jame numatytas prašytojų perkėlimas iš valstybės narės, kurioje jie pateikė savo prašymą, į už prašymo nagrinėjimą atsakingą valstybę narę, tai daroma atsižvelgiant į individualią prašytojų situaciją ir galiausiai yra svarbu jų interesams.

328. Iš pradžių išnagrinėsiu kaltinimą, susijusį su teisinio saugumo ir teisės normų aiškumo principų pažeidimu.

329. Kaip ir Taryba, primenu, kad ginčijamas sprendimas – tai skubi priemonė, kuri atitinka bendros Europos prieglobsčio sistemos acquis ir kuria tik tam tikrais konkrečiais aspektais ir laikinai nukrypstama nuo šio acquis. Todėl šis sprendimas turi būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į visas šį acquis sudarančias nuostatas ir nėra būtina, beje, nėra ir pageidautina, kad šiame sprendime būtų nurodytos visos normos, reglamentuojančios į priimančiąją valstybę narę perkeltų asmenų statusą, teises ir pareigas. Šiuo klausimu manau, kad Taryba pateikė pakankamai paaiškinimų, ypač ginčijamo sprendimo 23, 24, 35, 36 ir 40 konstatuojamosiose dalyse, kokia turi būti šio sprendimo sąveika su šioje srityje Sąjungos patvirtintų teisėkūros procedūra priimtų aktų nuostatomis.

330. Kalbant konkrečiai apie teisę į veiksmingą teisminę gynybą iš ginčijamo sprendimo 23 ir 35 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jei nėra numatyta laikinosios nukrypti leidžiančios nuostatos, reglamente „Dublinas III“ nustatytos teisinės ir procedūrinės garantijos išlieka taikytinos prašytojams, kuriems taikomas šis sprendimas. Taip yra šio reglamento 27 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės apskųsti sprendimą atveju. Kad ir kaip būtų, įgyvendinant ginčijamą sprendimą turi būti laikomasi Chartijos 47 straipsnio.

331. Dėl taip pat su teisinio saugumo principu susijusios kritikos – kad ginčijamame sprendime nėra veiksmingų normų, užtikrinančių, jog tarptautinės apsaugos prašytojai liks valstybėje narėje, į kurią jie perkeliami, tą laiką, per kurį bus priimtas sprendimas dėl jų prašymo, pažymiu, kad šio sprendimo 6 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „[t]arptautinės apsaugos prašytojas arba asmuo, kuriam suteikiama tarptautinė apsauga, kuris atvyksta į kitos valstybės narės, nei valstybė narė, į kurią perkeliama, teritoriją neįvykdęs buvimo toje kitoje valstybėje narėje sąlygų, privalo nedelsdamas grįžti“, o ši valstybė narė, į kurią jis perkeliamas, „tą asmenį vėl nedelsdama priima“. Be to, ginčijamo sprendimo 38–41 konstatuojamosiose dalyse pakankamai aiškiai ir tiksliai išvardijamos priemonės, kurių turi imtis valstybės narės, kad išvengtų vėlesnio perkeltųjų asmenų judėjimo.

332. Antra, manau, kad Vengrija neįrodė, kodėl ginčijamu sprendimu sukurtas laikinasis perkėlimo mechanizmas, pagal kurį numatytas tarptautinės apsaugos prašytojo perkėlimas dar nepriėmus sprendimo dėl jo prašymo, prieštarauja Ženevos konvencijai.

333. Iš pradžių reikia pabrėžti, kaip pažymi Taryba, kad nei pagal Ženevos konvenciją, nei pagal Sąjungos teisės nuostatas nėra užtikrinta tarptautinės apsaugos prašytojo teisė laisvai pasirinkti priimančiąją valstybę. Konkrečiai kalbant, pagal reglamentą „Dublinas III“ įtvirtinta už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymo sistema yra grindžiama objektyvių kriterijų, iš kurių nė vienas nesusijęs su prašytojo pageidavimu, sąrašu. Šiuo požiūriu perkėlimas pagal ginčijamą sprendimą neturi jokio esminio skirtumo, palyginti su šiuo reglamentu įtvirtinta sistema.

334. Toliau, kaip ir Taryba, manau, kad šios išvados 89 išnašoje nurodytų JTVPRK gairių dalis, kuria remiasi Vengrija, turi būti suprantama kaip negrąžinimo principo, pagal kurį tarptautinės apsaugos prašytoją draudžiama išsiųsti į trečiąją šalį, kol nepriimtas sprendimas dėl jo prašymo, išraiška. Tačiau tarptautinės apsaugos prašytojo perkėlimas iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę vykdant perkėlimo procedūrą neprieštarauja šiam principui. Svarbu pabrėžti tą aplinkybę, kad perkėlimo tikslas – palengvinti galimybę pasinaudoti prieglobsčio procedūromis ir priėmimo infrastruktūra, siekiant pasiūlyti tinkamą statusą asmenims, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, kaip reikalaujama pagal SESV 78 straipsnio 1 dalį. Sąjunga nusprendė sukurti ginčijamame sprendime numatytą laikinąjį perkėlimo mechanizmą būtent dėl tos priežasties, kad priimant šį sprendimą buvo neįmanoma suteikti tokio statuso asmenims, kurie jo prašė Italijoje ir Graikijoje.

335. Taigi, ginčijamu sprendimu ne vien gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi Chartijoje pripažintų principų, kaip tradiciškai nurodyta jo 45 konstatuojamojoje dalyje. Šis sprendimas tuo neapribojamas ir jam tenka aktyvus vaidmuo šioje srityje. Juo prisidedama saugant prašytojų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, pagal Chartiją ir ypač pagal jos 18 straipsnį užtikrinamas pagrindines teises ir siunčiant juos į kitas nei Italijos Respublika ir Graikijos Respublika valstybes nares, turinčias daugiau galimybių išnagrinėti jų prašymus.

336. Dar pridursiu, kad, kaip pažymi Taryba, taikant bendrą Europos prieglobsčio sistemą, visų valstybių narių teritorija turi būti vertinama kaip bendra zona, kurioje vienodai taikomas Sąjungos acquis prieglobsčio srityje. Tai reiškia, kad perkėlimas tarp valstybių narių teritorijų negali būti prilyginamas grąžinimui už Sąjungos teritorijos ribų.

337. Galiausiai pažymėtina, kad, priešingai, nei, atrodo, matyti iš Vengrijos argumentų, kaip teisingai nurodė Taryba, į individualią perkeliamų asmenų situaciją, įskaitant šeimos ryšius, atsižvelgiama ne tik taikant reglamento „Dublinas III“ kriterijus, bet ir pagal ginčijamo sprendimo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis kartu su šio sprendimo 34 konstatuojamąja dalimi.

338. Pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įgyvendindamos šį sprendimą valstybės narės pirmiausia atsižvelgia į vaiko interesus.“ Be to, pagal to paties sprendimo 6 straipsnio 2 dalį valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad „šeimos nariai, kuriems taikomas šis sprendimas, būtų perkelti į tos pačios valstybės narės teritoriją“.

339. Dėl ginčijamo sprendimo 34 konstatuojamosios dalies pažymėtina, kad joje primenama, jog „prašytojų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, integracija priimančiojoje visuomenėje yra tinkamai veikiančios bendros Europos prieglobsčio sistemos pagrindas“. Todėl toje pačioje konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, patikslinama, kad „siekiant nuspręsti, kuri konkreti valstybė narė turėtų būti valstybė narė, į kurią perkeliama, visų pirma reikėtų atsižvelgti į konkrečias atitinkamų prašytojų kvalifikacijas ir savybes, pavyzdžiui, į jų kalbų mokėjimą ir kitus individualius požymius, remiantis įrodytais šeimos, kultūriniais ar socialiniais ryšiais, kurie galėtų padėti jiems integruotis valstybėje narėje, į kurią perkeliama“.

340. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad aštuntasis Vengrijos ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

341. Manau, negali būti pritarta jokiam Slovakijos Respublikos ir Vengrijos ieškinių pagrindui, todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti šių dviejų valstybių narių pareikštus ieškinius.

IV.    Dėl bylinėjimosi išlaidų

342. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Taryba prašė priteisti iš Slovakijos Respublikos ir Vengrijos bylinėjimosi išlaidos ir šios dvi valstybės narės bylą pralaimėjo, todėl iš jų reikia priteisti bylinėjimosi išlaidas.

343. Be to, į bylą įstojusios Belgijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Lenkijos Respublika, Švedijos Karalystė ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį.

V.      Išvada

344. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:

1.      Atmesti Slovakijos Respublikos ir Vengrijos ieškinius.

2.      Priteisti iš Slovakijos Respublikos ir Vengrijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Belgijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, Lenkijos Respublika, Švedijos Karalystė ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

1      Originalo kalba: prancūzų.

2      OL L 248, 2015, p. 80, toliau – ginčijamas sprendimas.

3      Ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta likusi 54 000 prašytojų, kurie turėjo būti perkelti antrajame etape – nuo 2016 m. rugsėjo 26 d., kvota (taip pat žinoma kaip „rezervas“) taikoma arba automatiškai Italijos Respublikai ar Graikijos Respublikai, arba kitai valstybei narei, kurioje susidaro nepaprastoji padėtis, kaip ji suprantama pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį, ir paskirstoma pagal ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytą mechanizmą. Po to, kai 2016 m. rugsėjo 29 d. Tarybos sprendimu (ES) 2016/1754, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas (ES) 2015/1601 (OL L 268, 2016, p. 82), į šį ginčijamo sprendimo straipsnį buvo įterpta 3a dalis, šis rezervas buvo susietas su vadinamuoju mechanizmu vienas už vieną, įtvirtintu 2016 m. kovo 18 d. ES ir Turkijos pareiškime, pagal kurį šis rezervas gali būti panaudotas savanoriškam Sirijos piliečių priėmimui iš Turkijos į valstybių narių teritoriją, vykdomam, be kita ko, perkėlimo į Europos Sąjungą forma.

4      2013 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31, toliau – reglamentas „Dublinas III“).

5      2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 516/2014, kuriuo įsteigiamas Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondas ir iš dalies keičiamas Tarybos sprendimas 2008/381/EB ir panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos sprendimai Nr. 573/2007/EB ir Nr. 575/2007/EB bei Tarybos sprendimas 2007/435/EB (OL L 150, 2014, p. 168), 2 straipsnio a punkte pateiktas sąvokos „perkėlimas į Europos Sąjungą“ apibrėžimas. Iš esmės tai yra procesas, kai Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (JTVPRK) prašymu, pagrįstu būtinybe suteikti asmenims tarptautinę apsaugą, trečiųjų šalių piliečiai perkeliami iš trečiosios šalies ir įkurdinami valstybėje narėje, kurioje jiems leidžiama gyventi turint pabėgėlio statusą, papildomos apsaugos statusą arba bet kokį kitą statusą, kuriuo pagal nacionalinę ir Sąjungos teisę suteikiamos panašios teisės ir privilegijos.

6      2015 m. rugsėjo 14 d. Tarybos sprendimas, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje (OL L 239, 2015, p. 146).

7      Iš pradžių konsensusą dėl šių asmenų paskirstymo tarp valstybių narių pavyko rasti tik dėl 32 256 asmenų, nes kai kurios valstybės narės, kaip antai Vengrija, atsisakė prisiimti įsipareigojimus, o Slovakijos Respublika įsipareigojo priimti tik 100 asmenų. Žr. 2015 m. liepos 20 d. Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų rezoliuciją dėl 40 000 asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, perkėlimo iš Graikijos ir Italijos; Tarybos atsiliepimo į ieškinį B. 2 priedas.

8      Tarybos sprendimo, kuriuo Italijos, Graikijos ir Vengrijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje, pasiūlymas (COM(2015) 451 final).

9      Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo nustatomas krizinis perkėlimo mechanizmas ir iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 604/2013, pasiūlymas (COM(2015) 450 final).

10      Žr. Labayle, S., „Les valeurs de l’Union“, 2016 m. gruodžio 12 d. ginti pateikta disertacija viešosios teisės daktaro laipsniui gauti, kurioje konstatuota: „Solidarumo reikalavimas, daug kartų minimas visoje Romos sutartyje, yra <…> pagrindinis Sutarties bruožas. Atsižvelgiant į tai, kas parašyta Sutartyje, jis įtvirtintas kartu su kitomis svarbioms Europos integracijos projekto gairėmis ir jau nuo 1957 m. skirtas tiek valstybėms narėms, tiek asmenims.“ (282 punktas, p. 117 ir 118)

11      Ten pat, 431 punktas, p. 165.

12      Toliau – Chartija.

13      Žr. Favreau, B., „La Charte des droits fondamentaux: pourquoi et comment?“, La Charte des droits fondamentaux de l’Union européenne après le traité de Lisbonne, Briuselis, Bruylant, 2010, p. 3–38, ypač p. 13. Taip pat žr. Bieber, R., ir Maiani, F., „Sans solidarité point d’Union européenne, Regards croisés sur les crises de l’Union économique et monétaire et du Système européen commun d’asile“, Revue trimestrielle de droit européen, Paryžius, Dalloz, 2012, p. 295. Pažymėdami, kad sąvoka „solidarumas“ nėra apibrėžta jokioje Sutarčių nuostatoje, šie autoriai teigia, kad „pagal Sutartis ji suprantama įvairiai, atsižvelgiant į kontekstą, – tiek kaip Sąjungos veiksmų tikslas arba matas, tiek kaip pagrindinė vertybė, tiek kaip valstybių narių įsipareigojimų, prisiimtų stojant į Sąjungą, kriterijus. Bendras vardiklis, jungiantis skirtingas solidarumo apraiškas Sąjungoje, – tai pripažinimas, kad egzistuoja „bendras interesas“, kuris yra atskirtas ir atskirtinas nuo individualių interesų visumos. Galiausiai, dėl su solidarumo principu susijusių veikalų apžvalgos žr. Boutayeb, C., „La solidarité dans l’Union européenne – Éléments constitutionnels et matériels“, Paryžius, Dalloz, 2011.

14      Šiuo klausimu žr., be kita ko, „Searching for Solidarity in ES Asylum and Border Policies, a collection of short papers following the OdysseusNetwork’s First Annual Policy Conference“, 2016 m. vasario 26–27 d., université libre de Bruxelles. Taip pat žr. Küçük, E., „The principle of solidarity and fairness in sharing responsibility: more than window dressing?“, European Law Journal, Londonas, Sweet and Maxwell, 2016, p. 448–469, ir Bast, J., „Deepening supranational integration: interstate solidarity in ES migration law“, European Public Law Nr. 22, 2-oji serija, Wolters Kluwer Lawand Business, Alphen aan den Rijn, 2016, p. 289–304.

15      Tarptautiniu mastu solidarumas taip pat yra pagrindinė prieglobsčio politikos vertybė. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso, papildytos 1967 m. sausio 31 d. Protokolu dėl pabėgėlių statuso (toliau – Ženevos konvencija), preambulės ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „prieglobsčio teisės suteikimas kai kurioms šalims gali būti per sunki našta ir <…> problemos, kurios tarptautinį mastą ir pobūdį pripažino Jungtinių Tautų Organizacija, negalima teigiamai išspręsti be tarptautinio bendradarbiavimo“.

16      Čia pakanka pažymėti, kad remiantis duomenimis, kuriuos 2017 m. gegužės 10 d. įvykusiame Teisingumo Teismo posėdyje pateikė Taryba, iš Italijos ir Graikijos perkeltų asmenų skaičius 2017 m. gegužės 8 d. sudarė 18 129 asmenis.

17      Šiuo klausimu žr. Labayle, S., op. cit., kuriame pažymėta, be kita ko, dėl valstybių narių nesutarimų siekiant suvaldyti šią migracijos krizę, kad nors reikia „vengti bet kokio dramatizavimo[,] [n]egalima visiškai nepaisyti baimės, jog daugiau nei pusę amžiaus kantriai kurtam dariniui kyla pavojus iširti. Toks laipsniškas pamatų griovimas iš tiesų kelia grėsmę visam statiniui ir padidina būtinybę nepaliaujamai rūpintis šiuo klausimu. Dėl to, kad pagrindinių Sąjungos vertybių nesilaiko jos pačios valstybės narės, atsiranda potencialus jos patvarumui ir veikimo logikai būtinų elementų ardymo veiksnys.“ (1 182 punktas, p. 477) Taip pat žr. Chassin, C.-A., „La crise des migrants: l’Europe à la croisée des chemins“, Revue Europe Nr. 3, LexisNexis, 2016, p. 15–21, visų pirma 43 punktas, p. 21, kuris nurodo, kad „[m]igrantų krizė yra <…> žmonių krizė, bet taip pat ir moralinė Europos Sąjungos krizė: nekalbant apie trumpalaikius sprendimus, ji pabrėžia Europos projekto trapumą“.

18      Toliau atitinkamai – Protokolas (Nr. 1) ir Protokolas (Nr. 2).

19      EUCO 22/15.

20      Šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Parlamentas / Taryba (C‑363/14, EU:C:2015:579, 17 punktas).

21      Vengrija nurodo, pavyzdžiui, finansinę ir techninę pagalbą, taip pat specialistų siuntimą.

22      C‑104/16 P, EU:C:2016:677.

23      Skirtingai nei Vengrija, Slovakijos Respublika dublike nurodo, kad Taryba ir Slovakija sutaria, jog ginčijamas sprendimas nelaikytinas teisėkūros procedūra priimamu aktu (29 punktas).

24      Žr. D. Ritleng „Les catégories des actes de l’Union – Réflexions à partir de la catégorie de l’acte législatif“, Les catégories juridiques du droit de l’Union européenne, Briuselis, Bruylant, 2016, p. 155–174, visų pirma p. 159.

25      Žr. Ritleng D., op. cit., kuris pažymi, kad „teisėkūros procedūra priimamas aktas – tai aktas, kurį priimant Parlamento ir Tarybos dalyvavimas yra vienodas, jei tai yra įprasta teisėkūros procedūra, arba skirtingas, jei tai yra speciali teisėkūros procedūra. Taip įtvirtinamas organizacinis veiksnys, parodantis teisės aktų leidėjo, kurį sudaro pora Parlamentas ir Taryba, atsiradimą.“ (p. 161)

26      Žr., be kita ko, SESV 86 straipsnio 1 dalį.

27      Žr. visų pirma SESV 77 straipsnio 3 dalį.

28      Žr. visų pirma SESV 223 straipsnio 2 dalį.

29      Žr. Craig, P., ir De Búrca, G., EU Law – Text, Cases and Materials, 6-asis leidimas, Oksfordas, Oxford University Press, 2015, p. 114.

30      Šiuo klausimu žr., be kita ko, Lenaerts, K., ir Van Nuffel, P., „European Union Law“, 3-asis leidimas, Londonas, Sweet and Mxwell, 2011, p. 677, 16-038 punktas.

31      Tiksliai pakartoju Ritleng, D., pavartotą pasakymą, op. cit., p. 170.

32      Žr. Craig, P., ir De Búrca, G., op. cit., p. 114.

33      Žr. Ritleng, D., op. cit., p. 174.

34      Žr., be kita ko, 2012 m. liepos 19 d. Sprendimą Parlamentas / Taryba (C-130/10, EU:C:2012:472, 80 punktas).

35      Šia nuostata Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, įgaliojami patvirtinti bendros Europos prieglobsčio sistemos priemones, kurias sudaro „kriterijai ir mechanizmai, kuriais nustatoma, kuri valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį arba papildomą apsaugą išnagrinėjimą“.

36      Žr. reglamento pasiūlymą, p. 3.

37      Ten pat.

38      Žr. minėtą pasiūlymą, p. 4.

39      Ten pat.

40      Ten pat, išskirta mano.

41      Ten pat, išskirta mano.

42      Žr. šį pasiūlymą, p. 4.

43      Ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė konkrečiu atveju taikant laikino sustabdymo mechanizmą ne ilgiau kaip 12 mėnesių laikotarpiui pratęsti šioje nuostatoje numatytus perkėlimo įsipareigojimus. Tačiau šiuo mechanizmu nebegalima pasinaudoti ir pratęsimas buvo numatytas tik vienai valstybei narei (Austrijos Respublikai), kuri juo naudojosi iki 2017 m. kovo 11 d. Ginčijamo sprendimo galiojimas galutinai pasibaigs 2017 m. rugsėjo 26 d.

44      Žr. šį pasiūlymą, p. 1.

45      Tuo pačiu klausimu žr. sprendimo pasiūlymą, kuriame Komisija pažymi: „Italijos ir Graikijos geografinė padėtis bei artimiausiose regiono kaimyninėse šalyse vykstantys konfliktai vis dar lemia, kad šios šalys artimiausioje ateityje bus pažeidžiamesnės nei kitos valstybės narės, nes į jų teritorijas toliau plūs precedento neturintys migrantų srautai. Šie didėjančio migracijos spaudimo išorės veiksniai dar labiau išryškina struktūrinius šių šalių prieglobsčio sistemų trūkumus ir kelia klausimų dėl jų gebėjimo adekvačiai spręsti dėl didelio spaudimo kylančias problemas.“ (p. 3).

46      Žr. ginčijamo sprendimo 4 straipsnio 2, 4, 6 dalis ir 11 straipsnio 2 dalį.

47      Žr. šių išvadų 4 dalies b punktą.

48      Ten pat.

49      Žr., be kita ko, 2015 m. balandžio 14 d. Sprendimą Taryba / Komisija (C-409/13, EU:C:2015:217, 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50      Šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 14 d. Sprendimą Taryba / Komisija (C-409/13, EU:C:2015:217, 70 punktas). Ši jurisprudencija, mano nuomone, turi būti taikoma ir ne teisėkūros procedūra priimamiems aktams.

51      Žr., be kita ko, 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Parlamentas / Taryba (C-363/14, EU:C:2015:579, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52      Žr., be kita ko, 1997 m. birželio 10 d. Sprendimą Parlamentas / Taryba (C-392/95, EU:C:1997:289, 14 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53      Žr., be kita ko, 1997 m. birželio 10 d. Sprendimą Parlamentas / Taryba (C-392/95, EU:C:1997:289, 15 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54      C‑280/93, EU:C:1994:367.

55      Žr. 2015 m. balandžio 14 d. Sprendimą Taryba / Komisija (C‑409/13, EU:C:2015:217, 71 ir 72 punktai).

56      Žr., be kita ko, 1994 m. spalio 5 d. Sprendimą Vokietija / Taryba (C‑280/93, EU:C:1994:367, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57      Tuo pačiu klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Austrija / Taryba (C‑445/00, EU:C:2003:445, 16 ir 17 punktai, taip pat 44–47 punktai).

58      2009 m. gruodžio 1 d. Tarybos sprendimas 2009/937/ES, patvirtinantis Tarybos darbo tvarkos taisykles (OL L 325, 2009, p. 35).

59      Reikia pažymėti, kad šis paaiškinimas, kurį pateikė Taryba nagrinėjamoje byloje, sutampa su šios institucijos pateiktu jos darbo tvarkos taisyklių komentaru: „Vidaus tvarkos taisyklių 14 straipsnio 2 dalimi kiekvienam Tarybos nariui atskirai leidžiama prieštarauti svarstymui, jei galimų pakeitimų tekstas nėra pateiktas visomis oficialiosiomis kalbomis.“ (Žr. Tarybos darbo tvarkos taisyklių komentarą, p. 51.)

60      Žr., be kita ko, 2005 m. spalio 25 d. Sprendimą Vokietija ir Danija / Komisija (C‑465/02 ir C‑466/02, EU:C:2005:636, 37 punktas).

61      Žr., be kita ko, 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimą Lenkija / Parlamentas ir Taryba (C‑358/14, EU:C:2016:323, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

62      Šiuo klausimu žr., be kita ko, 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimą Lenkija / Parlamentas ir Taryba (C-358/14, EU:C:2016:323, 79 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2016 m. birželio 9 d. Sprendimą Pesce ir kt. (C‑78/16 ir C‑79/16, EU:C:2016:428, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63      Sukuriant migrantų antplūdžio valdymo centrus siekiama, be kita ko, padėti valstybėms narėms, kurios pirmosios susiduria su migrantų antplūdžiu, kaip antai Italijos Respublikai ir Graikijos Respublikai, įvykdyti atvykusių asmenų kontrolės, tapatybės nustatymo, parodymų užregistravimo ir pirštų atspaudų paėmimo pareigas.

64      Žr., be kita ko, 2001 m. gegužės 17 d. Sprendimą IECC / Komisija (C‑449/98 P, EU:C:2001:275, 87 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

65      Žr., be kita ko, 2016 m. birželio 9 d. Sprendimą Pesce ir kt. (C‑78/16 ir C‑79/16, EU:C:2016:428, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

66      2017 m. balandžio 10 d. iš Italijos ir Graikijos perkeltų asmenų skaičius pasiekė 16 340. Žr. 2017 m. balandžio 12 d. Komisijos vienuoliktąją perkėlimo Europos Sąjungoje ir perkėlimo į Europos Sąjungą ataskaitą, COM(2017) 212 final, 3 priedas. Remiantis per 2017 m. gegužės 10 d. įvykusį Teisingumo Teismo posėdį Tarybos pateikta informacija, 2017 m. gegužės 8 d. iš Italijos ir Graikijos perkeltų asmenų skaičius pasiekė 18 129.

67      Žr. Komisijos vienuoliktąją perkėlimo Europos Sąjungoje ir perkėlimo į Europos Sąjungą ataskaitą, 3 priedas.

68      Žr., be kita ko, 1973 m. vasario 7 d. Sprendimą Komisija / Italija (39/72, EU:C:1973:13), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad, „leidžiant valstybėms narėms gauti naudos iš Bendrijos teikiamų pranašumų, Sutartimi joms taip pat nustatytas įpareigojimas laikytis jos normų; valstybės elgesys, kuriuo ji vienašališkai, vadovaudamasi savo nacionaliniais interesais, iškreipia pusiausvyrą tarp privalumų ir įsipareigojimų, susijusių su jos įstojimu į Bendriją, pažeidžia valstybių narių lygybę [Sąjungos] teisės požiūriu ir sukuria diskriminaciją jų piliečių sąskaita <…>; šis valstybių narių prisiimtos solidarumo pareigos, įstojus į [Sąjungą], nevykdymas kerta per pačius Bendrijos teisinės sistemos pagrindus“ (24 ir 25 punktai). Taip pat žr. 1979 m. vasario 7 d. Sprendimą Komisija / Jungtinė Karalystė (128/78, EU:C:1979:32, 12 punktas).

69      OL L 212, 2001, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 162.

70      OL L 349, 2004, p. 1.

71      C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865.

72      Šio sprendimo 93 punktas.

73      Šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865, 93 punktas).

74      Žr. šio sprendimo pasiūlymą, p. 2.

75      Žr., be kita ko, Komisijos vienuoliktąją perkėlimo Europos Sąjungoje ir perkėlimo į Europos Sąjungą ataskaitą, op. cit.; tai paskutinė ataskaita, kuri buvo prieinama šios išvados rengimo dieną.

76      Savo pateiktame sprendimo pasiūlyme Komisija vadovavosi konstatavimu, kad įvairios finansinės ir operatyvinės priemonės, kurių iki šiol ji ėmėsi Italijos, Graikijos ir Vengrijos prieglobsčio sistemoms paremti, buvo nepakankamos, kad būtų sureguliuota šių trijų valstybių narių krizinė padėtis. Todėl ji nusprendė, kad, atsižvelgiant į būtinybę skubiai reaguoti ir į padėties, susidariusios minėtose valstybėse narėse dėl trečiųjų šalių piliečių antplūdžio, rimtumą, tolesniais Sąjungos veiksmais neviršijama to, kas būtina veiksmingo padėties pagerinimo tikslams pasiekti (p. 9).

77      Šiuo klausimu žr., be kita ko, 2016 m. birželio 9 d. Sprendimą Pesce ir kt. (C-78/16 ir C-79/16, EU:C:2016:428, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

78      Žr. Sprendimą 2016/1754, kuriuo į ginčijamo sprendimo 4 straipsnį buvo įterpta 3a dalis.

79      Žr., be kita ko, 2006 m. kovo 30 d. Sprendimą Ispanija / Taryba (C‑36/04, EU:C:2006:209, 9 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija, taip pat 12 punktas).

80      Žr., be kita ko, 2006 m. kovo 30 d. Sprendimą Ispanija / Taryba (C‑36/04, EU:C:2006:209, 13 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

81      Taryba nesutinka, kad tuo metu, kai buvo priimamas ginčijamas sprendimas, Vengrijoje buvo nepaprastoji padėtis. Jos teigimu, situacija pasikeitė 2015 m. vasarą dėl vienašališkų priemonių, kurių ėmėsi Vengrija, visų pirma, sienos pasienyje su Serbijos Respublika statybų (jos buvo užbaigtos 2015 m. rugsėjo 14 d.) ir Vengrijos vykdomos tranzito į kitas valstybes nares, ypač Vokietiją, politikos. Dėl šių priemonių migrantų atvykimas į Vengrijos teritoriją buvo nutrauktas, o atvykusieji turėjo greitai ją palikti. Siekdama parodyti, kad joje buvo susidariusi nepaprastoji padėtis, Vengrija savo ruožtu nurodo, be kita ko, kad 2015 m. rugsėjo 15 d.–gruodžio 31 d. Vengrijos policija sulaikė 190 461 neteisėtų migrantų, iš kurių 31 769 buvo sulaikyta 2015 m. rugsėjo 15–22 d. Vengrija nurodo, kad patyrė „milžinišką migracijos spaudimą“, kuris buvo susijęs su tokiomis aplinkybėmis: iki 2015 m. rugsėjo 15 d. buvo 201 126 neteisėti sienos kirtimo atvejai. Anot jos, 2015 m. gruodžio 31 d. šis skaičius pasiekė 391 384. Antroje rugsėjo pusėje neteisėtų Kroatijos ir Vengrijos sienos kirtimo atvejų skaičius kai kuriomis dienomis pasiekdavo 10 000. Vengrija priduria, kad 2015 m. šios valstybės narės kompetentingai institucijai, atsakingai už prieglobsčio sritį, buvo pateikti 177 135 tarptautinės apsaugos prašymai.

82      Šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimą Lenkija / Parlamentas ir Taryba (C‑358/14, EU:C:2016:323, 103 punktas).

83      Žr. pagal analogiją 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimą Lenkija / Parlamentas ir Taryba (C‑358/14, EU:C:2016:323, 103 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

84      Dėl Švedijos Karalystės žr. 2016 m. birželio 9 d. Tarybos sprendimą (ES) 2016/946, kuriuo pagal Sprendimo (ES) 2015/1523 ir Sprendimo (ES) 2015/1601, kuriais Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje, 9 straipsnius Švedijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje (OL L 157, 2016, p. 23). Šio sprendimo 2 straipsnyje nustatyta, kad Švedijos Karalystės, kaip valstybės narės, į kurią perkeliama, įsipareigojimų pagal Sprendimą 2015/1523 ir ginčijamą sprendimą vykdymas sustabdomas iki 2017 m. birželio 16 d. Dėl Austrijos Respublikos žr. 2016 m. kovo 10 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2016/408 dėl 30 % prašytojų, priskirtų Austrijai pagal Sprendimą (ES) 2015/1601, kuriuo Italijos ir Graikijos labui nustatomos laikinosios priemonės tarptautinės apsaugos srityje, perkėlimo Europos Sąjungoje laikino sustabdymo (OL L 74, 2016, p. 36). Šio sprendimo 1 straipsnyje numatyta, kad 1 065 prašytojų, priskirtų Austrijai pagal Sprendimą (ES) 2015/1601, perkėlimas į tą valstybę narę sustabdomas iki 2017 m. kovo 11 d.

85      Išskirta mano.

86      Žr., be kita, ko, 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimą Lenkija /Parlamentas ir Taryba (C-358/14, EU:C:2016:323, 78 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

87      Žr. ginčijamo sprendimo 31 konstatuojamąją dalį.

88      2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9). Nurodyta, kad pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga nesuteikiami, be kita ko, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad prašytojas padarė nusikaltimą taikai, karo nusikaltimą arba nusikaltimą žmoniškumui, kaip apibrėžta tarptautiniuose dokumentuose, į kuriuos įtrauktos nuostatos dėl tokių nusikaltimų, kad jis padarė sunkų nusikaltimą arba kad jis kelia pavojų valstybės narės, kurioje jis yra, visuomenei ar saugumui.

89      Procedūrų ir kriterijų, taikytinų nustatant pabėgėlio statusą pagal 1951 m. Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso, gairės, Ženeva, 1992, 192 punkto vii papunktis.

90      OL L 180, 2013, p. 60.