Byla C‑146/13

Ispanijos Karalystė

prieš

Europos Parlamentą

ir

Europos Sąjungos Tarybą

„Ieškinys dėl panaikinimo – Tvirtesnio bendradarbiavimo įgyvendinimas – Bendros patentinės apsaugos kūrimas – Reglamentas (ES) Nr. 1257/2012 – SESV 118 straipsnio pirma pastraipa – Teisinis pagrindas – SESV 291 straipsnis – Įgaliojimų delegavimas ne Europos Sąjungos organams – Sąjungos teisės autonomijos ir vienodo taikymo principai“

Santrauka – 2015 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1.        Teisės aktų derinimas – Pramoninė ir komercinė nuosavybė – Patentų teisė – Bendro galiojimo Europos patentas – Reglamentas Nr. 1257/2012, nustatantis bendro galiojimo įgyvendinimo sąlygas – Dalykas

(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1257/2012 1 straipsnio 2 dalis ir 2 straipsnio b ir c punktai)

2.        Institucijų aktai – Teisinio pagrindo pasirinkimas – Kriterijai – Reglamentas Nr. 1257/2012, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas kuriant bendrą patentinę apsaugą – Priėmimas remiantis SESV 118 straipsnio pirma pastraipa –Leistinumas

(SESV 4 straipsnis ir 118 straipsnio pirma pastraipa; Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1257/2012)

3.        Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Sąvoka

(SESV 263 straipsnis)

4.        Institucijų aktai – Reglamentai – Valstybių narių atliekamas įgyvendinimas – Pareiga įgyvendinti teisiškai privalomus Sąjungos aktus – Sąvoka – Reglamentu Nr. 1257/2012 nustatomas Europos patentų pratęsimo mokesčių dydis, kad Europos patentų tarnyba galėtų įgyvendinti dėl bendrojo patento tvirčiau bendradarbiaujančių valstybių narių jai pavestas užduotis – Įtraukimas – SESV 291 straipsnio pažeidimas dėl to, kad įgyvendinimo įgaliojimai suteikiami tokioms valstybėms narėms, o ne Komisijai ar Tarybai – Nebuvimas

(SESV 291 straipsnio 1 ir 2 dalys; Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1257/2012 9 straipsnio 1 dalies e punktas ir 2 dalis)

5.        Europos Sąjungos institucijos –Įgaliojimų vykdymas – Delegavimas – Delegavimas Europos patentų tarnybai arba dėl bendrojo patento tvirčiau bendradarbiaujančioms valstybėms narėms – Nebuvimas

(Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1257/2012)

6.        Ieškinys dėl panaikinimo – Sąjungos teismo jurisdikcija – Tarptautinio susitarimo arba nacionalinio akto teisėtumo kontrolė – Netaikymas

(SESV 263 straipsnis)

7.        Institucijų aktai – Reglamentai – Tiesioginis taikymas – Valstybėms narėms suteikti įgyvendinimo įgaliojimai – Leistinumas

(SESV 288 straipsnio antra pastraipa; Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1257/2012)

1.        Reglamentu Nr. 1257/2012, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas kuriant bendrą patentinę apsaugą, net iš dalies nėra siekiama įtvirtinti Europos patentų išdavimo sąlygų; jos reglamentuojamos ne Sąjungos teisės, bet išimtinai Europos patentų išdavimo konvencijos. Be to, šiuo reglamentu į Sąjungos teisę neįtraukiama minėtoje konvencijoje numatyta Europos patentų išdavimo procedūra.

Atvirkščiai, iš to, kad Reglamentas Nr. 1257/2012 pagal jo 1 straipsnio 2 dalį laikomas „specialiu susitarimu pagal Europos patentų išdavimo konvencijos 142 straipsnį“, neišvengiamai matyti, kad šiuo reglamentu tik siekiama, pirma, nustatyti sąlygas, kuriomis Europos patentų tarnybos, laikantis minėtos konvencijos nuostatų, išduotas Europos patentas jo savininko prašymu gali būti pripažintas bendrai galiojančiu, ir, antra, apibrėžti tokį bendrą galiojimą.

(žr. 30, 31 punktus)

2.        Sąjungos teisės akto teisinio pagrindo parinkimas turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, kuriems gali būti taikoma teisminė kontrolė ir prie kurių, be kita ko, priskirtinas šio akto tikslas ir turinys.

Dėl Reglamento Nr. 1257/2012, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas kuriant bendrą patentinę apsaugą ir kuris paremtas SESV 118 straipsnio pirma pastraipa, tikslo reikia pažymėti, kad juo siekiama sukurti bendrą patentinę apsaugą, o jo nuostatomis išreiškiamas Sąjungos teisės aktų leidėjo siekis užtikrinti vienodą apsaugą tvirčiau bendradarbiaujančių valstybių narių teritorijoje. Iš to matyti, kad šiuo reglamentu nustatyta bendra patentinė apsauga yra tinkama priemonė siekiant išvengti skirtumų, susijusių su patento apsauga tvirčiau bendradarbiaujančiose valstybėse narėse, taigi, reiškia vienodą apsaugą, kaip tai suprantama pagal SESV 118 straipsnio pirmą pastraipą. Iš to išplaukia, kad ši nuostata yra tinkamas teisinis pagrindas Reglamentui Nr. 1257/2012 priimti.

Šiuo klausimu primintina, kad minėto SESV 118 straipsnio pirma pastraipa Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikiama teisė patvirtinti priemones, kuriomis įdiegiami europiniai instrumentai, suteikiantys vienodą intelektinės nuosavybės teisių apsaugą Sąjungoje. Šioje nuostatoje, kuri į SESV įtraukta Lisabonos sutartimi, konkrečiai daroma nuoroda į vidaus rinkos kūrimą ir jos veikimą, o tai pagal SESV 4 straipsnį priskiriama prie Sąjungos pasidalijamosios kompetencijos. Be to, kalbant apie šiame straipsnyje vartojamą terminą „Sąjungoje“, reikia konstatuoti, kad atsižvelgiant į tai, jog pagal šį straipsnį suteikta kompetencija įgyvendinama tvirčiau bendradarbiaujant, taip įdiegiama europinė intelektinės nuosavybės priemonė ir jos suteikta vienoda apsauga turi galioti ne visoje Sąjungoje, o tik tvirčiau bendradarbiaujančių valstybių narių teritorijoje.

(žr. 39–41, 43, 44, 51, 52 punktus)

3.        Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 56 punktą)

4.        Reglamento Nr. 1257/2012, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas kuriant bendrą patentinę apsaugą, 9 straipsnio 2 dalyje numatytas Europos patentų nacionalinių pratęsimo mokesčių dydis ir paskirstytinos jų dalies nustatymas reiškia teisiškai privalomo Sąjungos teisės akto, kaip tai suprantama pagal SESV 291 straipsnio 1 dalį, įgyvendinimą. Iš tikrųjų į minėtų pratęsimo mokesčių sumą privaloma įskaičiuoti Europos patentų tarnybos išlaidas, patiriamas vykdant papildomas užduotis, kurias pagal Europos patentų išdavimo konvencijos 143 straipsnį jai turėtų pavesti tvirčiau bendradarbiaujančios valstybės narės. Tačiau šios užduotys neišvengiamai susijusios su Reglamentu Nr. 1257/2012 nustatytos bendros patentinės apsaugos įgyvendinimu.

Be to, nėra pagrindo teigti, kad siekiant įgyvendinti Reglamento Nr. 1257/2012 9 straipsnio 2 dalį reikia numatyti vienodas įgyvendinimo sąlygas, nes suteikus įgyvendinimo įgaliojimus tvirčiau bendradarbiaujančioms valstybėms narėms būtų pažeista SESV 291 straipsnio 2 dalis. Nors minėto reglamento 9 straipsnio 1 dalies e punkte numatyta, kad tvirčiau bendradarbiaujančios valstybės narės Europos patentų tarnybai paveda užduotį rinkti ir administruoti Europos patento pratęsimo mokesčius, nė vienoje šio reglamento nuostatoje nenumatyta, kad šių pratęsimo mokesčių dydis turi būti vienodas visose tvirčiau bendradarbiaujančiose valstybėse narėse. Beje, iš to, kad Reglamentas Nr. 1257/2012 laikomas specialiu susitarimu pagal Europos patentų išdavimo konvencijos 142 straipsnį, ir aplinkybės, kad nustatyti patento pratęsimo mokesčių dydį ir paskirstytiną tokių mokesčių dalį turi Europos patentų organizacijos Administracinės tarybos atrankos komitetas, neabejotinai matyti, kad būtent tvirčiau bendradarbiaujančios valstybės narės, o ne Komisija ar Taryba privalo imtis būtinų priemonių to reglamento 9 straipsnio 2 daliai įgyvendinti, nes Sąjunga, priešingai nei jos valstybės narės, nėra minėtos konvencijos šalis.

(žr. 73–75, 78, 81–83 punktus)

5.        Atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas kuriant bendrą patentinę apsaugą tvirčiau bendradarbiaujančioms valstybėms narėms ar Europos patentų tarnybai nedelegavo jo paties pagal Sąjungos teisę turimų įgyvendinimo įgaliojimų, negalima taikyti principų, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė diskrecijos suteikimo srityje.

(žr. 84, 87 punktus)

6.        Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 101, 102 punktus)

7.        Tiesioginis reglamento taikymas, numatytas SESV 288 straipsnio antroje pastraipoje, reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių priimtų nacionalinės teisės priemonių, išskyrus atvejus, kai atitinkamu reglamentu valstybėms narėms pačioms paliekama teisė priimti įstatymines, reguliavimo, administracines ir finansines priemones, reikalingas tam, kad to reglamento nuostatos galėtų būti taikomos.

Taip yra Reglamento Nr. 1257/2012, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas kuriant bendrą patentinę apsaugą, atveju, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas pats suteikė valstybėms narėms teisę, siekiant, kad šio reglamento nuostatos galėtų būti taikomos, viena vertus, patvirtinti įvairias priemones laikantis Europos patentų išdavimo konvencijos įtvirtinto teisinio reglamentavimo ir, kita vertus, įsteigti bendrą patentų teismą, kuris, kaip nurodyta minėto reglamento 24 ir 25 konstatuojamosiose dalyse, yra būtinas siekiant užtikrinti tinkamą šio patento veikimą, teismo praktikos nuoseklumą, taigi, ir teisinį saugumą, taip pat – ekonomiškumą patentų savininkams.

(žr. 105, 106 punktus)