TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
2001 m. rugsėjo 20 d.(*)
„EB sutarties 85 straipsnis (po pakeitimo – 81 straipsnis) – Alaus išimtinio pirkimo sutartis – Aludžių nuoma – Kartelis – Sutarties šalies teisė į nuostolių atlyginimą“
Byloje C‑453/99
dėl Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) (Jungtinė Karalystė) pagal EB sutarties 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp
Courage Ltd
ir
Bernard Crehan
ir tarp
Bernard Crehan
ir
Courage Ltd ir kt.,
dėl EB sutarties 85 straipsnio (po pakeitimo – 81 straipsnis) ir kitų Bendrijos teisės nuostatų išaiškinimo,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, C. Gulmann, M. Wathelet (pranešėjas) ir V. Skouris, kolegijų pirmininkai, teisėjai D. A. O. Edward, P. Jann, L. Sevón, F. Macken ir N. Colneric, J. N. Cunha Rodrigues ir C. W. A. Timmermans,
generalinis advokatas J. Mischo,
posėdžio sekretorė L. Hewlett, administratorė,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
– Courage Ltd, atstovaujamos QC N. Green, įgalioto solicitor A. Molyneux,
– B. Crehan, atstovaujamo QC D. Vaughan ir barrister M. Brealey, įgaliotų solicitor R. Croft,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. E. Collins, padedant QC K. Parker,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos K. Rispal‑Bellanger ir R. Loosli‑Surrans,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos U. Leanza,
– Švedijos Vyriausybės, atstovaujamos L. Noording ir I. Simfors,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos K. Wiedner, padedant barrister N. Kahn,
susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,
išklausęs 2001 m. vasario 6 d. posėdyje Courage Ltd, atstovaujamos N. Green ir barrister M. Gray, B. Crehan, atstovaujamo D. Vaughan ir M. Brealey, Jungtinės Karalystės, atstovaujamos J. E. Collins ir K. Parker bei Komisijos, atstovaujamos K. Wiedner ir N. Kahn pareikštas žodines pastabas,
išklausęs 2001 m. kovo 22 d. posėdyje pateiktą generalinio advokato išvadą,
priima šį
Sprendimą
1 1999 m. liepos 16 d. Nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 1999 m. lapkričio 30 d., Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) pagal EB sutarties 234 straipsnį kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas keturis klausimus dėl EB sutarties 85 straipsnio (po pakeitimo – 81 straipsnis) ir kitų Bendrijos teisės nuostatų išaiškinimo.
2 Šie klausimai iškilo byloje tarp Courage Ltd (toliau – Courage) ir aludės savininko Bernard Crehan dėl neatsiskaitymo už patiektą alų.
Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
3 1990 m. alaus darykla Courage, užimanti 19 % Jungtinės Karalystės alaus pardavimo rinkos, ir bendrovė Grand Metropolitan (toliau – Grand Met), veikianti viešbučių ir restoranų rinkoje, nutarė sujungti savo valdomas nuomojamas aludes. Dėl to jų aludės buvo perduotos lygiomis dalimis Courage ir Grand Met valdomai Inntrepreneur Estates Ltd (toliau – IEL). IEL ir Courage sudaryta sutartis numatė, kad visi IEL nuomininkai turi pirkti alų išimtinai iš Courage, kuri turi tiekti užsakytą alaus kiekį IEL nuomojamose aludėse nustatytomis kainomis.
4 IEL savo nuomininkams parengė tipinę nuomos sutartį, kuri leido potencialiam nuomininkui derėtis dėl nuomos kainos, tačiau kurioje nebuvo numatyta galimybė keisti išimtinio pirkimo ir kitų sutarties sąlygų.
5 1991 m. B. Crehan su IEL sudarė dvi 20 metų trukmės nuomos sutartis, kuriose numatyta pirkimo iš Courage pareiga. Nuompinigiai turėjo būti peržiūrimi kas penkerius metus ir galėjo būti tik padidinami iki didžiausios praėjusį periodą nustatytos sumos arba iki geriausios kainos, kurią būtų galima gauti laisvojoje rinkoje likusiam nuomos laikotarpiui pagal kitas nuomos sutarties sąlygas. Nuomininkas įsipareigojo pirkti minimalų tam tikro alaus kiekį, o IEL sutiko tiekti nuomininkui tam tikras Courage gaminamo alaus rūšis šios bendrovės nustatytomis kainomis.
6 1993 m. Courage, pagrindinės bylos ieškovė, pateikė ieškinį pagrindinės bylos atsakovui B. Crehan dėl 15 266 GBP skolos grąžinimo už patiektą, bet neapmokėtą alų. B. Crehan ginčijo šio ieškinio pagrįstumą, remdamasis tuo, jog pirkimo įsipareigojimas prieštarauja EB sutarties 85 straipsniui, bei pateikė priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo.
7 B. Crehan tvirtino, kad Courage nepriklausomiems aludžių savininkams alų pardavinėjo gerokai mažesne kaina negu ta, kuri buvo taikoma IEL aludžių nuomininkams, sudariusiems su šia bendrove išimtinio pirkimo sutartį. Jis teigė, kad šis kainų skirtumas sumažino nuomininkų, kurie buvo prisiėmę tokį išimtinio pirkimo įsipareigojimą, pelną ir vertė juos nutraukti verslą.
8 1992 m. Komisijai buvo pranešta apie Courage, Grand Met ir jų dukterinių bendrovių naudotas tipines nuomos sutartis. 1993 m. Komisija pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos Reglamento Nr. 17, Pirmojo Reglamento, kuriuo įgyvendinami Sutarties 85 ir 86 straipsniai (OL 13, 1962, p. 204), 19 straipsnio 3 dalį paskelbė pranešimą, jog ketina suteikti išimtį pagal Sutarties 85 straipsnio 3 dalį.
9 Pranešimas buvo atšauktas 1997 m. spalio mėn., kai IEL parengė naują tipinę sutartį ir apie ją pranešė Komisijai. Tačiau nauja nuomos sutartis nėra pagrindinės bylos dalykas, nes ieškinys buvo paduotas dėl išimtinio pirkimo sąlygos pirmojoje nuomos sutartyje.
10 Toliau išdėstomi motyvai, kurie paskatino Court of Appeal kreiptis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
11 Prašymą pateikusio teismo teigimu, Anglijos teisė neleidžia neteisėtos sutarties šaliai reikalauti atlyginti nuostolius. Iš to darytina išvada, kad net pripažinus B. Crehan gynybos pagrindo, jog nuomos sutartis prieštarauja Sutarties 85 straipsniui, pagrįstumą, pagal Anglijos teisę jo ieškinys dėl nuostolių atlyginimo būtų pripažintas nepriimtinu.
12 Be to, iki šio kreipimosi Court of Appeal viename ankstesniame sprendime, nemanydamas, kad būtina prašyti Teisingumo Teismo išaiškinimo, nusprendė, kad Sutarties 85 straipsnio 1 dalis yra skirta trečiųjų šalių, t. y. konkurentų ir vartotojų, o ne neteisėto susitarimo dalyvių apsaugai. Pastarieji yra konkurencijos ribojimo subjektai, o ne jo aukos.
13 Court of Appeal pažymi, kad Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis teismas sprendime Perma Life Mufflers Inc. v. Int'l Parts Corp. (392 U S 134 (1968) nusprendė, jog ekonomiškai silpnesnė antikonkurencinio susitarimo šalis gali reikalauti nuostolių atlyginimo iš kitos sutarties šalies.
14 Court of Appeal kelia klausimą, ar šio sprendimo 6 punkte minėto B. Crehan reikalavimo nepriimtinumas pagal Anglijos teisę atitinka Bendrijos teisę.
15 Court of Appeal manymu, jeigu Bendrijos teisė suteiktų konkurenciją ribojančios ar iškraipančios sutarties šaliai tokią teisinę apsaugą, kokia taikoma Jungtinėse Amerikos Valstijose, galėtų kilti prieštaravimų tarp proceso autonomijos ir vienodo Bendrijos teisės taikymo principų.
16 Dėl šių priežasčių Court of Appeal nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikdamas šiuos klausimus:
„1. Ar EB sutarties 81 straipsnį (buvęs 85 straipsnis) reikia aiškinti taip, jog jis neteisėtos aludės nuomos sutarties su išimtinio pirkimo sąlyga šaliai leidžia juo remtis prieš kitą sutarties šalį, siekiant teisminės pažeistos teisės gynybos („relief“)?
2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, ar šalis, siekianti teisminės pažeistos teisės gynybos („relief“), gali gauti nuostolių atlyginimą už tariamą jos teisės pažeidimą, kylantį iš 81 straipsniui prieštaraujančios sutarties sąlygos?
3. Ar Bendrijos teisei neprieštarauja nacionalinės teisės nuostata, numatanti, jog teismai neturi leisti asmeniui, kaip būtina priemone siekiant nuostolių atlyginimo, remtis savo paties neteisėtais veiksmais?
4. Jeigu atsakymas į trečiąjį klausimą yra, jog tam tikromis aplinkybėmis tokia nuostata gali prieštarauti Bendrijos teisei, į kokias aplinkybes turėtų atsižvelgti nacionalinis teismas?
Dėl klausimų
17 Pirmuoju, antruoju ir trečiuoju klausimu, kuriuos tikslinga nagrinėti bendrai, nacionalinis teismas iš esmės klausia, ar sutarties, ribojančios ar iškraipančios konkurenciją Sutarties 85 straipsnio prasme, šalis gali remtis nacionaliniame teisme šios nuostatos pažeidimu kitos sutarties šalies atžvilgiu, siekdama teisminės pažeistos teisės gynybos („relief“) ir dėl 85 straipsniui prieštaraujančios sutarties sąlygos egzistavimo patirtos žalos atlyginimo, ir ar Bendrijos teisė nedraudžia nacionalinės teisės nuostatos, kuri neleidžia asmeniui remtis savo paties neteisėtais veiksmais, siekiant gauti nuostolių atlyginimą.
18 Jei Bendrijos teisė draudžia tokio pobūdžio nacionalinę nuostatą, nacionalinis teismas ketvirtuoju klausimu siekia išsiaiškinti, į kokias aplinkybes būtina atsižvelgti, siekiant įvertinti prašymo dėl nuostolių atlyginimo pagrįstumą.
19 Visų pirma reikia pažymėti, kad Sutartis sukūrė teisinę sistemą, kuri integruota į valstybių narių teisines sistemas ir kurią jų teismai privalo taikyti; tos teisinės sistemos subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų piliečiai. Bendrijos teisė ne tik nustato asmenims pareigas, bet ir suteikia jiems teises, kurios tampa jų teisinio paveldo dalimi; tos teisės kyla ne tik tada, kai jas aiškiai suteikia Sutartis, bet taip pat ir iš įsipareigojimų, kuriuos Sutartis aiškiai apibrėžtu būdu nustato ir asmenims, ir valstybėms narėms, ir Bendrijos institucijoms (žr. 1963 m. vasario 5 d. Sprendimą Van Gend & Loos, 26/62, Rink. p. 1, 23; 1964 m. liepos 15 d. Sprendimą Costa, 6/64, Rink. p. 1141, 1158–1160 ir 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Francovich ir kt. C‑6/90 ir C‑9/90, Rink. p. I‑5357, 31 punktą).
20 Antra, remiantis EB sutarties 3 straipsnio g punktu (po pakeitimo – 3 straipsnio 1 dalies g punktas), Sutarties 85 straipsnis yra esminė nuostata, įgyvendinant Sutartyje Bendrijai iškeltus tikslus, ir ypač būtina vidaus rinkos veikimui (žr. 1999 m. birželio 1 d. Sprendimo Eco Swiss, C‑126/97, Rink. p. I‑3055, 36 punktą).
21 Be to, Sutarties kūrėjai, suvokdami šios nuostatos svarbą, 85 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatė, kad šio straipsnio draudžiami susitarimai ir sprendimai yra savaime niekiniai (žr. minėto sprendimo Eco Swiss 36 punktą).
22 Toks negaliojimas, kuriuo gali remtis visi, teismui yra privalomas, kai tenkinamos visos 85 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos ir kai nagrinėjamam susitarimui nėra taikoma Sutarties 85 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis (šiuo klausimu žr. 1969 m. liepos 9 d. Sprendimo Portelange, 10/69, Rink. p. 309, 10 punktą). Kadangi 85 straipsnio 2 dalyje numatytas negaliojimas yra absoliutaus pobūdžio, negaliojantis pagal šią nuostatą susitarimas nesukuria teisinių pasekmių sutarties šalims ir juo negalima remtis prieš trečiuosius asmenis (žr. 1971 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Béguelin, 22/71, Rink. p. 949, 29 punktą). Be to, negaliojimas gali paveikti visas tokio susitarimo ar sprendimo pasekmes ir praeityje, ir ateityje (žr. 1973 m. vasario 6 d. Sprendimo Brasserie de Haecht, 48/72, Rink. p. 77, 26 punktą).
23 Trečia, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog EB sutarties 85 straipsnio 1 dalis ir 86 straipsnis (po pakeitimo – 82 straipsnis) veikia tiesiogiai asmenų santykius ir sukuria jiems teises, kurias turi ginti nacionaliniai teismai (žr. 1974 m. sausio 30 d. Sprendimo BRT ir SABAM, vadinamo „BRT I“, 127/73, Rink. p. 51, 16 punktą ir 1997 m. kovo 18 d. Sprendimo Guérin automobiles prieš Komisiją, C‑282/95 P, Rink. p. I‑1503, 39 punktą).
24 Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad kiekvienas asmuo, įskaitant ir sutarties, galinčios riboti ar iškraipyti konkurenciją Sutarties 85 straipsnio prasme, šalis, turi teisę kreiptis į teismą dėl Sutarties 85 straipsnio 1 dalies pažeidimo.
25 Dėl galimybės reikalauti nuostolių, padarytų sutartimi ar elgesiu, kurie gali riboti ar iškraipyti konkurenciją, atlyginimo visų pirma reikia priminti, kad remiantis nusistovėjusia teismo praktika nacionaliniai teismai, kurie savo kompetencijos ribose yra įpareigoti taikyti Bendrijos teisę, turi užtikrinti šios teisės normų veikimą ir ginti Bendrijos teisės asmenims suteikiamas teises (žr. 1978 m. kovo 9 d. Sprendimo Simmenthal, 106/77, Rink. p. 629, 16 punktą ir 1990 m. birželio 19 d. Sprendimo Factortame ir kt., C‑213/89, Rink. p. I‑2433, 19 punktą).
26 Sutarties 85 straipsnis, ypač jo 1 dalyje įtvirtintas draudimas, taptų neveiksmingas, jei kiekvienas asmuo negalėtų reikalauti nuostolių, kuriuos sukėlė sutartis ar elgesys, galintys riboti ar iškraipyti konkurenciją, atlyginimo.
27 Teisė reikalauti nuostolių atlyginimo padidina Bendrijos konkurencijos teisės normų veiksmingumą ir turi atgrasyti nuo dažnai slaptų susitarimų sudarymo ar elgesio, kurie gali riboti ar iškraipyti konkurenciją. Dėl to ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo nacionaliniuose teismuose gali reikšmingai prisidėti prie veiksmingos konkurencijos Bendrijoje padidinimo.
28 Esant tokioms aplinkybėms, negalima atmesti a priori, kad tokį ieškinį gali pateikti sutarties, kuri bus pripažinta prieštaraujančia sąžiningai konkurencijai, šalis.
29 Tačiau kadangi Bendrijos teisė šio klausimo nereglamentuoja, kiekvienos valstybės narės vidaus teisė turėtų nustatyti kompetentingus teismus ir sukurti bylų dėl teisių, kurias asmenims suteikia tiesioginio veikimo Bendrijos teisės normos, gynimo proceso taisykles, kurios neturėtų būti mažiau palankios nei taikomos panašiose bylose dėl vidaus teisės (lygiateisiškumo principas) ir kurios nepadarytų praktiškai neįmanomo ar ypač sunkaus naudojimosi Bendrijos suteikiamomis teisėmis (veiksmingumo principas) (žr. 1997 m. liepos 10 d. Sprendimo Palmisani, C‑261/95, Rink. p. I‑4025, 27 punktą).
30 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Bendrijos teisė nedraudžia nacionaliniams teismams užkirsti kelią iš Bendrijos teisės kylančiomis teisėmis besinaudojančių asmenų nepagrįstam praturtėjimui (žr. 1979 m. spalio 4 d. Sprendimo Ireks‑Arkady prieš Tarybą ir Komisiją, 238/78, Rink. p. 2955, 14 punktą; 1980 m. vasario 27 d. Sprendimo Just, 68/79, Rink. p. 501, 26 punktą ir 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Michaïlidis, C‑441/98 ir C‑442/98, Rink. p. I‑7145, 31 punktą).
31 Bendrijos teisė leidžia, jei yra laikomasi lygiateisiškumo ir veiksmingumo principų (žr. minėto sprendimo Palmisani 27 punktą), nacionalinėje teisėje numatyti, jog šalis, teismo pripažinta didžia dalimi atsakinga už konkurenciją ribojančio susitarimo sudarymą, neturi teisės gauti nuostolių atlyginimo iš kitos sutarties šalies. Remiantis principu, kuris yra pripažįstamas daugelio valstybių narių teisinėse sistemose ir kurį yra taikęs Teisingumo Teismas (žr. 1973 m. vasario 7 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, 39/72, Rink. p. 101, 10 punktą), asmuo neturėtų gauti materialinės naudos iš savo neteisėtu pripažinto elgesio.
32 Šioje situacijoje tarp dalykų, į kuriuos galėtų atsižvelgti kompetentingas nacionalinis teismas, verta paminėti ekonominę ir teisinę šalių padėtį bei, kaip teisingai pažymėjo Jungtinės Karalystės vyriausybė, sutarties šalių derybinės galios santykį bei jų elgesį.
33 Be to, Jungtinės Karalystės nacionalinis teismas turėtų įvertinti, ar šalis, kuri teigia patyrusi nuostolių dėl konkurenciją riboti ar iškraipyti galinčios sutarties sudarymo, buvo tokioje ekonomiškai silpnesnėje nei kita šalis padėtyje, kad jos laisvė derėtis dėl tokios sutarties sąlygų bei galimybė išvengti nuostolių ar apriboti jų mastą, įskaitant galimybę reikiamu momentu pasinaudoti visomis turimomis teisinėmis gynimo priemonėmis, buvo reikšmingai apribota arba net panaikinta.
34 Remdamosi 1967 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimu Brasserie de Haecht (23/67, Rink. p. 525, 537) ir 1991 m. vasario 28 d. Sprendimu Delimitis (C‑234/89, Rink. p. I‑935, 14–26 punktai), Komisija ir Jungtinės Karalystės vyriausybė teisingai pažymi, kad sutartis gali prieštarauti EB sutarties 85 straipsnio 1 daliai vien dėl tos priežasties, kad ji yra panašių sutarčių sistemos, pasižyminčios kumuliaciniu antikonkurenciniu poveikiu, dalis. Tokiu atveju asmuo, sudarantis sutartį su sistemą kontroliuojančiu asmeniu, negali būti pripažintas didžia dalimi atsakingu už 85 straipsnio pažeidimą, ypač kai sutarties sąlygos jam buvo primestos sistemą kontroliuojančio asmens.
35 Priešingai nei teigia Courage, skirtingas šalių atsakomybės apimties vertinimas neprieštarauja Teisingumo Teismo praktikai, pagal kurią taikant Sutarties 85 straipsnį neturi reikšmės tai, ar susitarusios šalys padėties ir ekonominės veiklos prasme yra lygiavertės (žr. 1966 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Consten ir Grundig prieš Komisiją, 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429, 493). Iš tikrųjų ši praktika yra susijusi su Sutarties 85 straipsnio taikymo sąlygomis, o šioje byloje Teisingumo Teismui perduoti klausimai susiję su tam tikromis šios nuostatos pažeidimo civilinėmis teisinėmis pasekmėmis.
36 Apibendrinant tai, kas pasakyta, į nacionalinio teismo pateiktus klausimus reikia atsakyti taip:
– sutarties, kuri gali riboti ar iškraipyti konkurenciją Sutarties 85 straipsnio prasme, šalis gali remtis šio straipsnio pažeidimu prieš kitą sutarties šalį siekdama teisminės pažeistos teisės gynybos („relief“),
– Sutarties 85 straipsnis draudžia nacionalinės teisės normą, neleidžiančią sutarties, galinčios riboti ar iškraipyti konkurenciją šio straipsnio prasme, šaliai reikalauti nuostolių, patirtų dėl tokios sutarties įgyvendinimo, atlyginimo vien dėl to, kad žalą patyręs asmuo yra sutarties šalis,
– Bendrijos teisė nedraudžia nacionalinės teisės normos, kuri neleidžia sutarties, galinčios riboti ar iškraipyti konkurenciją, šaliai remtis savo neteisėtais veiksmais siekiant gauti nuostolių atlygimą, kai tokia šalis yra pripažįstama didžia dalimi atsakinga už konkurencijos iškraipymą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
37 Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Italijos ir Švedijos vyriausybių bei Komisijos, kurios pateikė teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS,
atsakydamas į 1999 m. liepos 16 d. Nutartimi Court of Appeal (England & Wales) (Civil Division) pateiktus klausimus, nusprendžia:
1. Sutarties, kuri gali riboti ar iškraipyti konkurenciją EB sutarties 85 straipsnio (po pakeitimo – 81 straipsnis) prasme, šalis gali remtis šio straipsnio pažeidimu prieš kitą sutarties šalį, siekdama teisminės pažeistos teisės gynybos („relief“).
2. Sutarties 85 straipsnis draudžia nacionalinės teisės normą, neleidžiančią sutarties, galinčios riboti ar iškraipyti konkurenciją šio straipsnio prasme, šaliai reikalauti nuostolių, patirtų dėl tokios sutarties įgyvendinimo, atlyginimo vien dėl to, kad žalą patyręs asmuo yra sutarties šalis.
3. Bendrijos teisė nedraudžia nacionalinės teisės normos, kuri neleidžia sutarties, galinčios riboti ar iškraipyti konkurenciją, šaliai remtis savo neteisėtais veiksmais siekiant gauti nuostolių atlygimą, kai tokia šalis yra pripažįstama didžia dalimi atsakinga už konkurencijos iškraipymą.
Rodríguez Iglesias | Gulmann | Wathelet |
Cunha Rodrigues | | Timmermans |
Paskelbta 2001 m. rugsėjo 20 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
R. Grass | | G. C. Rodríguez Iglesias |