TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
2001 m. rugsėjo 20 d.(*)
„EB sutarties 6, 8 ir 8a straipsniai (po pakeitimo EB 12, 17 ir 18 straipsniai) – Tarybos direktyva 93/96/EEB – Studentų apsigyvenimo teisė – Nacionalinės teisės aktai, užtikrinantys teisę į minimalaus pragyvenimo pašalpą, vadinamą „minimex“, mokamą tik piliečiams, asmenims, kuriems taikomas Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68, apatridams ir pabėgėliams – Užsienio studentas, pirmaisiais studijų metais užsidirbęs pragyvenimui“
Byloje C‑184/99
dėl Tribunal du travail de Nivelles (Belgija) pagal EB sutarties 234 straipsnį Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp
Rudy Grzelczyk
ir
Centre public d'aide sociale d'Ottignies Louvain la Neuve,
dėl EB Sutarties 6, 8 ir 8a straipsnių (po pakeitimo ? EB 12, 17 ir 18 straipsniai) bei 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyvos Nr. 93/96/EEB dėl studentų teisės apsigyventi (OL L 317, p. 59) išaiškinimo,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai C. Gulmann, M. Wathelet ir V. Skouris, teisėjai D. A. O. Edward (pranešėjas), P. Jann, L. Sevón, R. Schintgen ir F. Macken,
generalinis advokatas S. Alber,
posėdžio sekretorė D. Louterman-Hubeau, skyriaus viršininkė,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
– Centre public d'aide sociale d'Ottignies-Louvain-la-Neuve, atstovaujamo advokato B. Liétar,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos A. Snoecx, padedamo advokatų C. Doutrelepont ir M. Uyttendaele,
– Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Molde,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos K. Rispal-Bellanger ir C. Bergeot,
– Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Fernandes ir A. C. Pedroso,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos R. Magrill, padedamo barristers P. Sales ir J. Coppel,
– Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos E. Karlsson ir F. Anton,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos P. Van Nuffel,
susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,
išklausęs Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Doutrelepont, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos C. Bergeot, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos QC K. Parker, Tarybos, atstovaujamos E. Karlsson, bei Komisijos, atstovaujamos M. Wolfcarius ir D. Martin 2000 m. birželio 20 d. posėdyje išsakytas pastabas,
išklausęs 2000 m. rugsėjo 28 d. posėdyje pateiktą generalinio advokato išvadą,
priima šį
Sprendimą
1 1999 m. gegužės 7 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 1999 m. gegužės 19 d., Tribunal du travail de Nivelles (Nivelles miesto darbo teismas) kreipėsi dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pagal EB sutarties 234 straipsnį, pateikdamas du klausimus dėl EB sutarties 6, 8 ir 8a straipsnių (po pakeitimo – EB 12, 17 ir 18 straipsniai) bei 1993 m. spalio 29 d. Tarybos direktyvos 93/96/EEB dėl studentų teisės apsigyventi (OL L 317, p. 59) išaiškinimo.
2 Šie klausimai kilo byloje tarp Rudy Grzelczyk ir centre public d’aide sociale d'Ottignies-Louvain-la-Neuve (Ottignies-Louvain-la-Neuve miesto socialinės paramos visuomenės centras, toliau – CPAS) dėl pastarojo sprendimo nutraukti minimalaus pragyvenimo pašalpos (toliau – minimex) mokėjimą.
Bendrijos teisė
3 Sutarties 6 straipsnio pirmoji pastraipa numato:
„Šios Sutarties taikymo srityje, nepažeidžiant joje esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.“
4 Sutarties 8 straipsnis numato:
„1. Nustatoma Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis.
2. Sąjungos piliečiai naudojasi šios Sutarties suteiktomis teisėmis ir atlieka jos nustatytas pareigas.“
5 Sutarties 8a straipsnis numato:
„1. Kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, laikydamasis šioje Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtuose teisės aktuose nustatytų apribojimų bei sąlygų.
2. Taryba gali priimti nuostatas, numatančias padėti naudotis šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis teisėmis; išskyrus atvejus, kai šioje Sutartyje numatyta kitaip, Taryba laikosi 251 straipsnyje nurodytos tvarkos. Laikydamasi tos tvarkos, Taryba visais atvejais sprendžia vieningai.“
6 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 90/364/EEB dėl teisės apsigyventi (OL L 180, p. 26) ir 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 90/365/EEB dėl pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbančių asmenų, kurie nutraukė savo profesinę veiklą, teisės apsigyventi (OL L 180, p. 28) ketvirtose konstatuojamosiose dalyse ir Direktyvos 93/96, kuri pakeitė Teisingumo Teismo panaikintą (1992 m. liepos 7 d. Sprendimas Parlamentas prieš Tarybą, C‑295/90, Rink. p. I‑4193) 1990 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvą 90/366/EEB dėl studentų teisės apsigyventi, šeštoje konstatuojamojoje dalyje teigiama, jog šiose direktyvose numatytomis teisėmis besinaudojantys asmenys neturi tapti pernelyg didele našta priimančiosios valstybės narės finansams.
7 Pagal Direktyvos 93/96 1 straipsnį:
„Siekdamos nustatyti sąlygas, kurios padėtų naudotis teise apsigyventi, ir užtikrinti galimybę siekti profesinio mokymo nediskriminuojant valstybių narių piliečių, kurie buvo priimti į profesinio mokymo kursus kitoje valstybėje narėje, valstybės narės pripažįsta studentų, kurie yra valstybės narės piliečiai ir kurie nesinaudoja šia teise pagal kitas Bendrijos teisės nuostatas, bei šio studento sutuoktinio ir jo išlaikomų vaikų teisę apsigyventi, jei studentas atitinkamą nacionalinę instituciją įtikina, jog turi pakankamai lėšų, kad per savo gyvenimo laikotarpį priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai netaps našta pateikdamas pranešimą ar pasinaudodamas bent jau lygiavertėmis kitomis pasirinktomis alternatyviomis priemonėmis, jei minėtas studentas yra įtrauktas į pripažintos mokymo įstaigos sąrašus iš esmės dėl to, kad jis joje lanko profesinio mokymo kursus ir priimančioje valstybėje narėje nuo įvairių rūšių rizikos apsidraudęs sveikatą.“
Nacionalinė teisė
8 1974 m. rugpjūčio 7 d. Įstatymo, nustatančio teisę į minimalaus pragyvenimo pašalpą (Moniteur belge, 1974 m. rugsėjo 18 d., p. 11363), 1 straipsnyje numatyta:
„1. Kiekvienas Belgijoje faktiškai gyvenantis pilnametis belgas, neturintis pakankamai pajamų ir negalintis jų gauti savo pastangomis ar kitais būdais, turi teisę gauti minimalaus pragyvenimo pašalpą.
Karalius nustato, kas laikoma faktiniu gyvenimu.
Ši teisė yra pripažįstama sudariusiems santuoką nepilnamečiams, taip pat asmenims, vieniems išlaikantiems vieną ar daugiau vaikų.
2. Karalius gali dekretu, apsvarstytu Ministrų taryboje, pagal savo nustatytas sąlygas išplėsti šio įstatymo taikymą kitoms nepilnamečių asmenų kategorijoms bei asmenims, neturintiems Belgijos pilietybės.“
9 Pagal 1987 m. kovo 27 d. Karaliaus dekreto (Moniteur belge, 1987 m. balandžio 7 d., p. 5086) 1 straipsnį, kuris išplečia 1974 m. rugpjūčio 7 d. Įstatymo taikymo sritį asmenims, neturintiems Belgijos pilietybės:
„1974 m. rugpjūčio 7 d. Įstatymo, nustatančio teisę į minimalaus pragyvenimo pašalpą, taikymo sritis išplečiama šiems asmenims:
1) kuriems taikomas Europos Bendrijų Tarybos 1968 m. spalio 15 d. Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje;
2) apatridams, kuriems taikoma 1954 m. rugsėjo 28 d. Niujorke pasirašyta ir 1960 m. gegužės 12 d. Įstatymu patvirtinta Konvencija dėl asmenų be pilietybės statuso;
3) pabėgėliams, kaip yra apibrėžta 1980 m. gruodžio 15 d. Įstatymo dėl patekimo į Belgijos teritoriją, apsigyvenimo, įsikūrimo ir užsieniečių išsiuntimo 49 straipsnyje.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
10 1995 m. Prancūzijos pilietis R. Grzelczyk pradėjo universitetines fizinio lavinimo studijas Louvain-la-Neuve Katalikų universitete ir nuo to laiko apsigyveno Belgijoje. Per pirmuosius trejus metus jis pats padengdavo pragyvenimo, būsto ir mokslo išlaidas iš lėšų, užsidirbtų atliekant įvairius smulkius mokamus darbus, ir gautų mokėjimo lengvatų.
11 Paskutinių ketvirtųjų metų pradžioje jis kreipėsi į CPAS su prašymu mokėti minimex. Savo pranešime CPAS pažymėjo, kad R. Grzelczyk daug dirbo, jog galėtų užmokėti už mokslą, ir kad šie paskutiniai metai dėl baigiamojo darbo rašymo bei praktikos yra sunkesni. Dėl šios priežasties 1998 m. spalio 16 d. Sprendimu CPAS paskyrė R. Grzelczyk minimex, apskaičiuotą kaip atskirą tarifą laikotarpiui nuo 1998 m. spalio 5 d. iki 1999 m. birželio 30 dienos.
12 CPAS kreipėsi į Belgijos valstybės valdžios institucijas su prašymu kompensuoti R. Grzelczyk išmokėtą minimex. Kompetentingai federalinei ministerijai atsisakius išmokėti kompensaciją remiantis tuo, jog nėra tenkinamos teisinės minimex suteikimo sąlygos, būtent pilietybės reikalavimas, 1999 m. sausio 29 d. Sprendimu CPAS nutraukė minimex mokėjimą nuo 1999 sausio 1 d., nes „suinteresuotasis asmuo yra EEB pilietis, įtrauktas į studentų sąrašus“.
13 R. Grzelczyk apskundė šį sprendimą Tribunal du travail de Nivelles. Šis teismas nustatė, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, minimex yra socialinė lengvata 1968 m. spalio 15 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2) 7 straipsnio 2 dalies prasme ir kad pagal Belgijos teisę teisė gauti minimex buvo išplėsta asmenims, kuriems yra taikomas šis reglamentas. Vis dėlto teismas pažymėjo, kad CPAS mano, jog R. Grzelczyk neatitinka sąlygų, kad galėtų pasinaudoti šiuo minimex taikymo srities išplėtimu, nes tai, jog jis yra studentas, neleidžia laikyti jo darbuotuoju, o jo apsigyvenimas Belgijoje nėra laisvo darbuotojų judėjimo principo įgyvendinimo rezultatas. Be to, minėtas teismas iškėlė klausimą, ar pagal 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimą Martínez Sala (C‑85/96, Rink. p. I‑2691) Bendrijos pilietybės ir nediskriminavimo principai leidžia pagrindinėje byloje taikyti atitinkamą nacionalinę teisę.
14 Tokiomis aplinkybėmis Tribunal du travail de Nivelles, atsižvelgdamas į situacijos, kurioje atsidūrė R. Grzelczyk, skubą, pirma, pripažino jam teisę į socialinę pagalbą, suteikdamas fiksuotą 20 000 BEF sumą per mėnesį laikotarpiui nuo 1999 m. sausio 1 d. iki birželio 30 d. ir, antra, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo tokiais klausimais:
„1. Ar Bendrijos teisė, ypač Bendrijos pilietybės ir nediskriminavimo principai, įtvirtinti Europos bendrijos steigimo sutarties 6 ir 8 straipsniuose, nedraudžia pripažinti teisės į socialinę pašalpą, formuojamą ne įnašų pagrindu, kaip tai įtvirtinta 1974 m. rugpjūčio 7 d. Belgijos įstatyme dėl minimalaus pragyvenimo pašalpos, ne visiems Sąjungos piliečiams, o tik tiems valstybių narių piliečiams, kuriems taikomas 1968 m. spalio 15 d. Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68?
2. Papildomai, ar Sutarties 6 ir 8a straipsniai ir 1993 m. spalio 29 d. Direktyva (93/96) dėl studentų teisės apsigyventi turi būti aiškinami taip, jog jie leidžia po to, kai pripažįstama studento teisė apsigyventi, atimti iš jo teisę į socialinę pašalpą, formuojamą ne įnašų pagrindu, kaip antai minimalaus pragyvenimo pašalpa, kurią moka priimančioji valstybė, ir jeigu atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, ar toks teisės atėmimas yra bendras ir galutinis?“
Pirminės pastabos
15 Didelė dalis tiek rašytinių, tiek žodinių pastabų, kurias pateikė pagrindinės bylos šalys, valstybės narės bei Komisija, yra skirta klausimui, ar dėl tos aplinkybės, kad R. Grzelczyk pirmuosius trejus studijų metus dirbo įvairius mokamus darbus, jis, kaip darbuotojas, pagal Bendrijos teisę patenka į 1987 m. kovo 27 d. Karaliaus dekreto taikymo sritį.
16 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nacionalinis teismas pritarė CPAS nuomonei, jog R. Grzelczyk neatitinka sąlygų, kad galėtų būti laikomas darbuotoju pagal Bendrijos teisę. Nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į šias faktines ir teisines aplinkybes, kelia klausimą dėl Belgijos teisės akto atitikties Bendrijos teisei, būtent Sutarties 6, 8 ir 8a straipsniams.
17 Esant tokioms aplinkybėms, Teisingumo Teismas turi atsakyti į nacionalinio teismo klausimus taip, kaip jie suformuluoti, ir neišeinant už jų ribų.
18 Nacionalinis teismas turi pats nuspręsti, ypač atsižvelgdamas į generalinio advokato išvadą, ar pagrindinės bylos faktai ir aplinkybės leidžia manyti, jog R. Grzelczyk gali būti laikomas darbuotoju pagal Bendrijos teisę.
Dėl pirmojo klausimo
19 Pirmuoju klausimu nacionalinis teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Sutarties 6 ir 8 straipsniai draudžia tai, jog ne įnašų pagrindu formuojamos socialinės pašalpos, kaip antai minimex, yra mokamos kitų nei priimančiosios valstybės narės valstybių narių piliečiams, kurie teisėtai gyvena jos teritorijoje, jeigu jie patenka į Reglamento Nr. 1612/68 taikymo sritį, kai jokia panaši sąlyga nėra taikoma priimančiosios valstybės narės piliečiams.
Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
20 CPAS tvirtina, jog pagal dabartinę Bendrijos teisę būtų klaidinga manyti, kad visi Europos Sąjungos piliečiai turi teisę gauti ne įnašų pagrindu formuojamas socialines pašalpas, kaip antai minimex. Sutarties 8a straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad ši norma neveikia tiesiogiai ir kad ją įgyvendinant visada reikia atsižvelgti į Sutartyje įtvirtintus ir antrinėje teisėje detalizuotus apribojimus. Tokia antrinė teisė yra Direktyvos 90/364, 90/365 ir 93/96, kurios leidžia laisvai judėti, jei suinteresuotasis asmuo įrodo, jog turi pakankamai lėšų ir yra apdraustas socialiniu draudimu.
21 Belgijos ir Danijos vyriausybės mano, kad Europos Sąjungos ir Amsterdamo sutarčių įsigaliojimas neturi įtakos tokiam aiškinimui. Jų nuomone, Sąjungos pilietybės įvedimas nereiškia, kad Sąjungos piliečiai įgyja naujų ir platesnės apimties teisių, negu numato EB sutartis ir antrinė teisė. Sąjungos pilietybės principas neturi savarankiško turinio, bet yra susijęs su kitomis šios Sutarties nuostatomis.
22 Prancūzijos vyriausybė mano, kad idėja lygybės principo socialinių lengvatų srityje taikymą išplėsti visiems Sąjungos piliečiams, kai šiuo metu šis principas susijęs tik su darbuotojais ir jų šeimos nariais, įtvirtintų absoliučią lygybę tarp Sąjungos piliečių, įsikūrusių valstybėje narėje, ir tos valstybės piliečių, o tai būtų sunkiai suderinama su iš valstybės pilietybės kylančiomis teisėmis.
23 Portugalijos vyriausybė pažymi, kad, įsigaliojus Europos Sąjungos sutarčiai, valstybių narių piliečiai Bendrijos teisėje nebėra laikomi tik ekonomikos subjektais iš esmės ekonominio pobūdžio Bendrijoje. Šios vyriausybės teigimu, įvedant Sąjungos pilietybę buvo siekiama, kad apribojimai ir sąlygos, kuriuos nustato Bendrijos teisė laisvo judėjimo ir apsigyvenimo valstybių narių teritorijoje įgyvendinimui, nebebūtų laikomi vien ekonominio pobūdžio teise, kylančia iš EB sutarties, o būtų susiję tik su tokiomis išimtimis, kurios pateisinamos viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos sumetimais. Be to, jei įsigaliojus Europos Sąjungos sutarčiai valstybių narių piliečiai įgyja Sąjungos pilietybę ir nebėra laikomi vien ekonomikos subjektais, darytina išvada, kad Reglamento Nr. 1612/68 taikymas taip pat turėtų būti išplėstas visiems Sąjungos piliečiams, nesvarbu, ar jie laikomi darbuotojais šio reglamento prasme.
24 Jungtinės Karalystės vyriausybė, remdamasi minėta Martínez Sala byla, tvirtina, kad nors R. Grzelczyk buvo diskriminuojamas dėl savo pilietybės, Sutarties 6 straipsnis nėra taikomas jo atveju, nes bet koks jo diskriminavimas nepatenka į šios sutarties taikymo sritį. Ši norma negali panaikinti Reglamento Nr. 1612/68 nustatytų taikymo ribų, nesvarbu, ar ji būtų aiškinama atskirai, ar kartu su Sutarties 8 straipsniu.
25 Belgijos vyriausybė priduria, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje reikalauja išmokėti minimex, nors tokio pobūdžio finansinių lėšų teikimas nepatenka į Sutarties 6 bei 126 (dabar EB 149 straipsnis) ir 127 (po pakeitimo – EB 150 straipsnis) straipsnių taikymo sritį. Toks finansinių lėšų teikimas yra socialinės politikos priemonė, kuri specifiniais ryšiais nėra susijusi su profesiniu mokymu ir kuri pagal dabartinę Bendrijos teisę nepatenka į Bendrijos kompetenciją.
26 Komisijos manymu, Sutarties 6 ir 8 straipsnius reikia aiškinti taip, jog jie suteikia Sąjungos piliečiams teisę, atsižvelgiant į Sutarties taikymą ratione materiae, nebūti valstybių narių diskriminuojamais dėl pilietybės, jei Sąjungos piliečio padėtis yra tikrai susijusi su tam tikra valstybe nare.
Teisingumo Teismo vertinimas
27 Atsižvelgiant į pagrindinėje byloje iškilusios teisinės problemos kontekstą, reikia priminti, kad 1985 m. kovo 27 d. Sprendime Hoeckx (249/83, Rink. p. 973), kuriame kalbama apie bedarbę Nyderlandų pilietę, grįžusią į Belgiją, kur ji pateikė naują prašymą dėl minimex išmokėjimo, Teisingumo Teismas nusprendė, jog socialinė pašalpa, bendrai užtikrinanti minimalias pragyvenimo lėšas, kaip tai numato 1974 m. rugpjūčio 7 d. Belgijos įstatymas, yra socialinė lengvata Reglamento Nr. 1612/68 prasme.
28 Bylos, kurioje priimtas minėtas sprendimas Hoeckx, įvykių metu visi Bendrijos piliečiai turėjo teisę gauti minimex, tačiau kitų valstybių narių, išskyrus Belgijos Karalystę, piliečiai turėjo atitikti papildomą sąlygą – realiai gyventi šios valstybės narės teritorijoje pastaruosius penkerius metus iki suteikiant minimex (žr. 1976 m. sausio 8 d. Karaliaus dekreto 1 straipsnį, Moniteur belge, 1976 m. sausio 13 d., p. 311). 1987 m. kovo 27 d. Karaliaus dekretas panaikino 1976 m. sausio 8 d. Dekretą ir teisę į minimex nustatė tik tiems valstybių narių piliečiams, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 1612/68. Sąlyga dėl gyvenimo šalyje tuo metu buvo pakeista, o galiausiai ir visai panaikinta po to, kai Komisija pateikė ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo Belgijos Karalystei (žr. 1992 m. lapkričio 10 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją, C‑326/90, Rink. p. I‑5517).
29 Iš bylos matyti, kad studentas, turintis Belgijos pilietybę, tačiau pagal Reglamentą Nr. 1612/68 nelaikomas darbuotoju, atsidūręs tokioje situacijoje kaip R. Grzelczyk, turi atitikti sąlygas, būtinas norint gauti minimex. Tai, kad R. Grzelczyk nėra Belgijos pilietis, yra vienintelė kliūtis jam suteikti minimex, todėl neginčytina, kad šiuo atveju esama diskriminacijos dėl pilietybės.
30 Sutarties taikymo srityje tokią diskriminaciją iš principo draudžia Sutarties 6 straipsnis. Šiuo atveju, siekiant nustatyti jo taikymo sritį, šį straipsnį reikia aiškinti kartu su Sutarties nuostatomis dėl Sąjungos pilietybės.
31 Sąjungos pilietybe siekiama suteikti valstybių narių piliečiams esminį statusą, leidžiantį tiems, kurie yra tokioje pačioje situacijoje, būti vienodai teisiškai vertinamiems, nesvarbu, kokia jų pilietybė, ir nepažeidžiant šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių.
32 Minėto sprendimo Martínez Sala 63 punkte Teisingumo Teismas išreiškė nuomonę, kad Sąjungos pilietis, teisėtai gyvenantis priimančiosios valstybės narės teritorijoje, gali remtis Sutarties 6 straipsniu visose situacijose, kurios priklauso Bendrijos teisės ratione materiae.
33 Tokioms situacijoms priskirtinos tos, kurios susijusios su pagrindinių teisių, garantuojamų Sutarties, įgyvendinimu, ir tos, kurios susijusios su laisvo judėjimo ir apsigyvenimo valstybės narės teritorijoje įgyvendinimu, kaip tai numato Sutarties 8a straipsnis (žr. 1998 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Bickel ir Franz, C‑274/96, Rink. p. I‑7637 15 ir 16 punktus).
34 Kaip žinoma, Teisingumo Teismas 1988 m. birželio 21 d. Sprendimo Brown (197/86, Rink. p. 3205) 18 punkte nusprendė, kad esant dabartinei Bendrijos teisės išsivystymo stadijai pagalba, skiriama studentams kasdienėms išlaidoms ir susimokėti už studijas, iš principo nepatenka į EEB sutarties taikymo sritį pagal 7 straipsnį (dabar EB sutarties 6 straipsnis).
35 Vis dėlto priėmus minėtą sprendimą Brown Europos Sąjungos sutartimi į EB sutartį buvo įtraukta nuostata dėl Sąjungos pilietybės bei šios Sutarties trečios dalies VIII antraštinė dalis papildyta 3 skyriumi, skirtu švietimui ir profesiniam rengimui. Jokia pakeistos Sutarties teksto norma neduoda pagrindo manyti, kad Sąjungos piliečiais esantys studentai, persikeldami į kitą valstybę narę studijuoti, negalėtų pasinaudoti teisėmis, kurias Sutartis suteikia Sąjungos piliečiams. Be to, po minėto sprendimo Brown Taryba taip pat priėmė Direktyvą 93/96, kuri numato, kad valstybės narės pripažįsta valstybių narių piliečiams studentams teisę apsigyventi, jei yra tenkinamos tam tikros sąlygos.
36 Faktas, jog Sąjungos pilietis studijuoja kitos nei jo paties valstybės narės aukštosiose mokyklose, pats savaime negali atimti iš jo galimybės remtis diskriminacijos dėl pilietybės draudimu pagal Sutarties 6 straipsnį.
37 Kaip minėta 30 punkte, toks draudimas šioje byloje turi būti aiškinamas kartu su Sutarties 8a straipsnio 1 dalimi, kuri skelbia, jog kiekvienas Sąjungos pilietis turi „teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, laikydamasis šioje Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtuose teisės aktuose nustatytų apribojimų bei sąlygų“.
38 Kalbant apie šiuos apribojimus ir sąlygas, iš Direktyvos 93/96 1 straipsnio matyti, kad valstybės narės gali iš kitos valstybės narės piliečių studentų, kurie nori pasinaudoti teise apsigyventi jų teritorijoje, visų pirma reikalauti, kad jie atitinkamą nacionalinę instituciją įtikintų, jog turi pakankamai lėšų, kad per savo gyvenimo laikotarpį priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai netaps našta, bei kad jie yra įtraukti į pripažintos mokymo įstaigos sąrašus iš esmės dėl to, kad joje lanko profesinio mokymo kursus, ir galiausiai, kad jie priimančiojoje valstybėje narėje yra apsidraudę sveikatą nuo įvairių rūšių rizikos.
39 Direktyvos 93/96 3 straipsnis aiškiai teigia, kad ji priimančiosios valstybės narės neįpareigoja teise apsigyventi besinaudojantiems studentams mokėti išlaikymo pašalpų. Kita vertus, jokia šios direktyvos norma neatima iš asmenų, patenkančių į jos reguliavimo sritį, teisės į socialines pašalpas.
40 Kalbant apie lėšų klausimą, Direktyvos 93/96 1 straipsnis nereikalauja, kad lėšos būtų tam tikro dydžio ar kad jų mokėjimas būtų pagrįstas specialiais dokumentais. Jame tik kalbama apie pranešimą ar bent jau lygiavertes kitas pasirinktas alternatyvias priemones, kurios leistų studentui įtikinti atitinkamą nacionalinę instituciją, kad jis turi lėšų išlaikyti save ir prireikus savo sutuoktinį ir vaikus, kad šie per savo gyvenimo laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai (2000 m. gegužės 25 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑424/98, Rink. p. I‑4001, 44 punktas).
41 Direktyva 93/96, apsiribodama tik pranešimo reikalavimu, išsiskiria iš Direktyvų 90/364 ir 90/365, kuriose yra nuorodų į minimalią lėšų sumą, kurią privalo turėti asmenys, kuriems taikomos šios dvi direktyvos. Šie skirtumai paaiškinami studentų, palyginti su asmenimis, kuriems taikomos Direktyvos 90/364 ir 90/365, apsigyvenimo ypatumais (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 45 punktą).
42 Toks aiškinimas neužkerta kelio priimančiajai valstybei narei nuspręsti, jog studentas, kuris kreipiasi su prašymu dėl socialinės pagalbos, nebeatitinka tų sąlygų, kurios yra būtinos įgyvendinant apsigyvenimo teisę, ir, atsižvelgiant į Bendrijos teisės šioje srityje nustatytus apribojimus, imtis priemonių dėl leidimo gyventi panaikinimo arba jo neatnaujinimo.
43 Vis dėlto tokių priemonių jokiu būdu negalima imtis automatiškai po to, kai kitos valstybės narės pilietis studentas kreipiasi su prašymu dėl socialinės pagalbos priimančiojoje valstybėje.
44 Kaip žinoma, Direktyvos 93/96 4 straipsnis nustato, jog teisė apsigyventi galioja tol, kol tos teisės turėtojas atitinka 1 straipsnyje nustatytas sąlygas. Tačiau, kaip nurodyta šios direktyvos šeštoje konstatuojamojoje dalyje, teisės apsigyventi turėtojai neturi tapti „pernelyg didele“ našta priimančiosios valstybės narės valstybės finansams. Direktyva 93/96, kaip ir Direktyvos 90/364 ir 90/365, pripažįsta tam tikrą finansinį solidarumą tarp priimančiosios valstybės narės piliečių ir kitų valstybių narių piliečių, ypač jei teisės apsigyventi turėtojai susiduria su laikinais sunkumais.
45 Be to, studento finansinė padėtis laikui bėgant gali keistis dėl nepriklausančių nuo jo valios priežasčių. Dėl to studento pranešimo teisingumas turi būti vertinamas tik jo pateikimo metu.
46 Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad Sutarties 6 ir 8 straipsniai draudžia tai, jog ne įnašų pagrindu formuojama socialinė pašalpa, kaip antai minimex, yra mokama kitų nei priimančiosios valstybės narės valstybių narių piliečiams, kurie teisėtai gyvena jos teritorijoje, tik jeigu jie patenka į Reglamento Nr. 1612/68 taikymo sritį, kai jokia panaši sąlyga nėra taikoma priimančiosios valstybės narės piliečiams.
Dėl antrojo klausimo
47 Atsižvelgiant į pirmojo klausimo atsakymą bei į tai, jog antrasis klausimas buvo užduotas papildomai, į jį atsakyti nėra būtina.
Dėl šio sprendimo veikimo laiko atžvilgiu
48 Savo rašytinėse pastabose Belgijos vyriausybė paprašė Teisingumo Teismo apriboti sprendimo veikimą laiko atžvilgiu, jeigu jis nuspręstų, jog asmuo, kaip antai ieškovas pagrindinėje byloje, turi teisę į minimex.
49 Pagrįsdama tokį prašymą, Belgijos vyriausybė tvirtina, jog Teisingumo Teismo sprendimas turėtų grįžtamąją galią ir neigiamai paveiktų laikantis antrinės teisės ir sąžiningai veikiant sukurtus teisinius santykius. Belgijos vyriausybė ypač baiminasi, kad Bendrijos teisę naujai išaiškinus taip, jog pagrindinėje byloje susidariusioje situacijoje studentas gali remtis Sutarties 6 ir 8 straipsniais, bei pakeitus antrinės teisės nustatytą sistemą, socialinių pašalpų studentams sistemos bus destabilizuotos atgaline tvarka. Teisinio saugumo principas reikalauja, jog tokio sprendimo veikimas laiko atžvilgiu būtų apribotas.
50 Reikia pažymėti, jog Teisingumo Teismo pateikiamas Bendrijos teisės normos aiškinimas apsiriboja tik jos reikšmės ir apimties išaiškinimu ir apibrėžimu, t. y. kaip ji turėjo būti suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo momento (žr. 1995 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Rodeis ir kt., C‑367/93–C‑377/93, Rink. p. I‑2229, 42 punktą ir 1998 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑35/97, Rink. p. I‑5325, 46 punktą).
51 Tik išimtiniu atveju Teisingumo Teismas gali, taikydamas Bendrijos teisės sistemoje įtvirtintą bendrąjį teisinio saugumo principą, apriboti suinteresuotojo asmens galimybę remtis norma, kurią jis išaiškino, kvestionuojant sąžiningai veikiant sukurtus teisinius santykius (žr. 2000 m. gegužės 23 d. Sprendimo Buchner ir kt., C‑104/98, Rink. p. I‑3625, 39 punktą).
52 Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybei narei galinčios kilti prejudicinėje byloje priimto sprendimo finansinės pasekmės pačios savaime nepateisina tokio sprendimo veikimo laiko atžvilgiu apribojimo (žr. minėto sprendimo Buchner ir kt. 41 punktą).
53 Teismas tokį sprendimą priimdavo tik esant ypatingoms aplinkybėms, kai, pirma, dėl didelio skaičiaus teisinių santykių, sukurtų veikiant sąžiningai, remiantis teisėtai galiojančiu laikomu teisės aktu, egzistuodavo rimtų ekonominių padarinių kilimo tikimybė, ir, antra, kai paaiškėdavo, jog asmenų ir nacionalinių valdžios institucijų elgesys neatitinka Bendrijos teisės dėl to, jog Bendrijos teisės normos reikšmė yra objektyviai labai neaiški, o tokį neaiškumą galėjo paskatinti net kitų valstybių narių ar Komisijos elgesys (žr. minėto sprendimo Rodeis ir kt. 43 punktą).
54 Šiuo atveju Belgijos vyriausybė savo prašymui dėl šio sprendimo veikimo laiko atžvilgiu apribojimo pagrįsti nepateikė jokių duomenų, įrodančių, jog 1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusių Sutarties nuostatų dėl Sąjungos pilietybės reikšmė yra objektyviai labai neaiški ir jog tai lėmė nesuderinamą su šiomis nuostatomis nacionalinių valdžios institucijų elgesį.
55 Darytina išvada, jog nėra pagrindo apriboti šio sprendimo veikimą laiko atžvilgiu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
56 Belgijos, Danijos, Prancūzijos, Portugalijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių bei Tarybos ir Komisijos, kurios pateikė teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS,
atsakydamas į 1999 m. gegužės 7 d. Sprendimu Tribunal du travail de Nivelles pateiktus klausimus, nusprendžia:
Sutarties 6 ir 8 straipsniai (po pakeitimo ? 12 ir 17 straipsniai) draudžia tai, jog ne įnašų pagrindu formuojama socialinė pašalpa, kaip antai 1974 m. rugsėjo 7 d. Belgijos įstatymo 1 straipsnyje numatyta minimalaus pragyvenimo pašalpa, yra mokama kitų nei priimančiosios valstybės narės valstybių narių piliečiams, kurie teisėtai gyvena jos teritorijoje, tik jeigu jie patenka į 1968 m. spalio 15 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje taikymo sritį, kai jokia panaši sąlyga nėra taikoma priimančiosios valstybės narės piliečiams.
Rodríguez Iglesias | Gulmann | Wathelet |
Paskelbta 2001 m. rugsėjo 20 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
R. Grass | | G. C. Rodríguez Iglesias |