Language of document : ECLI:EU:C:2013:114

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. vasario 28 d.(*)

„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Bendrijos geležinkelių plėtra – Direktyva 2001/14/EB – Geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymas – Mokesčių ėmimas – Mokesčiai – Valdymo nepriklausomumas“

Byloje C‑483/10

dėl 2010 m. spalio 6 d. pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo

Europos Komisija, atstovaujama H. Støvlbæk ir R. Vidal Puig, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Ispanijos Karalystę, atstovaujamą S. Centeno Huerta ir B. Plaza Cruz,

atsakovę,

palaikomą:

Čekijos Respublikos, atstovaujamos M. Smolek, T. Müller ir J. Očková,

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues ir M. Perrot,

įstojusių į bylą šalių,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai A. Borg Barthet (pranešėjas), E. Levits ir J.‑J. Kasel ir M. Berger,

generalinis advokatas N. Jääskinen,

posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. gegužės 23 d. posėdžiui,

susipažinęs su 2012 m. rugsėjo 6 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Šiuo ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo konstatuoti, kad, nepriimdama įstatymų ir kitų teisės aktų, reikalingų įgyvendinti:

–        2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo ir mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo (OL L 75, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 404), iš dalies pakeistos 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/58/EB (OL L 315, p. 44, toliau – Direktyva 2001/14), 4 straipsnio 1 daliai, 11 straipsniui, 13 straipsnio 2 daliai, 14 straipsnio 1 daliai bei 30 straipsnio 1 daliai ir

–        1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros (OL L 237, p. 25; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 341), iš dalies pakeistos 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/103/EB (OL L 363, p. 344, toliau – Direktyva 91/440), 10 straipsnio 7 daliai,

Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šias nuostatas.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

2        Direktyvos 91/440 4 straipsnyje, kuris yra tos direktyvos II skirsnyje „Valdymo nepriklausomumas“, nustatyta:

„1.      Valstybės narės imasi būtinų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad administracinių, ekonominių ir buhalterinės apskaitos reikalų tvarkymo, administravimo ir vidaus kontrolės srityse geležinkelio įmonės būtų nepriklausomos, ir dėl to tvarkytų savo turtą, biudžetą ir sąskaitas, nelygu valstybės turtas, biudžetas ir sąskaitos.

2.      Infrastruktūros valdytojas laikosi valstybių narių nustatytų bendrų ir konkrečių mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra ėmimo ir infrastruktūros pajėgumų paskirstymo taisyklių ir kartu atsako už savo įstaigos valdymą, administravimą ir vidaus kontrolę.“

3        Direktyvos 2001/14 11–13 ir 34 konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:

„(11)      Mokesčių ėmimo ir pajėgumų paskirstymo sistemos turėtų visoms įmonėms užtikrinti vienodą ir nediskriminacinę prieigą prie infrastruktūros ir kiek galima labiau siekti teisingai ir nediskriminuojant patenkinti visų naudotojų ir vežimo rūšių poreikius.

(12)      Laikantis valstybių narių nustatytų reikalavimų, mokesčių ėmimo ir infrastruktūros pajėgumų paskirstymo sistemos turėtų geležinkelių infrastruktūros valdytojus paskatinti optimizuoti jų valdomos infrastruktūros panaudojimą.

(13)      Infrastruktūros pajėgumų paskirstymo sistemos turėtų suteikti geležinkelio įmonėms aiškią ir nuoseklią informaciją, padedančią priimti racionalius sprendimus.

<…>

(34)      Pageidautina, kad būtų investuojama į geležinkelių infrastruktūrą, o infrastruktūros mokesčių ėmimo sistema turėtų būti tokia, kad skatintų infrastruktūros valdytojus skirti reikiamas investicijas ten, kur tos investicijos yra ekonomiškai patrauklios.“

4        Direktyvos 2001/14 4 straipsnio „Mokesčių įvedimas, nustatymas ir surinkimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės, laikydamosi Direktyvos 91/440/EEB 4 straipsnyje nustatyto valdymo nepriklausomumo principo, nustato mokesčių ėmimo sistemą.

Laikydamosi minėtos valdymo nepriklausomumo sąlygos, valstybės narės taip pat nustato konkrečias mokesčių ėmimo taisykles arba suteikia tokias galias infrastruktūros valdytojui. Mokesčius už naudojimąsi infrastruktūra nustato ir juos surenka infrastruktūros valdytojas.“

5        Direktyvos 2001/14 11 straipsnio „Veiklos rezultatų gerinimo sistema“ 1 dalyje nustatyta:

„Taikant veiklos rezultatų gerinimo sistemą, infrastruktūros mokesčių ėmimo sistemos turi skatinti geležinkelio įmones ir infrastruktūros valdytoją mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti geležinkelių tinklo veiklą. Šiuo tikslu gali būti numatytos baudos už tinklo darbą trikdančius veiksmus, kompensacijos dėl tokių trikdymų nukentėjusioms įmonėms ir premijos už geresnius negu buvo planuota veiklos rezultatus.“

6        Tos pačios direktyvos 13 straipsnio „Su pajėgumais susijusios teisės“ 2 dalyje nustatyta:

„Teisė naudotis konkrečiais infrastruktūros pajėgumais kaip traukinio linija pareiškėjams gali būti suteikta ne ilgesniam kaip vieno tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui.

Infrastruktūros valdytojas ir pareiškėjas gali sudaryti, kaip numatyta 17 straipsnyje, pamatinį susitarimą, pagal kurį tam tikros geležinkelių infrastruktūros pajėgumai būtų naudojami ilgesnį laikotarpį negu tas, kuriam sudaromas vienas tarnybinis traukinių tvarkaraštis.“

7        Tos pačios direktyvos 14 straipsnio „Pajėgumų paskirstymas“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės gali taikyti infrastruktūros pajėgumų paskirstymo struktūrą, kartu laikydamosi Direktyvos 91/440/EEB 4 straipsnyje nustatyto valdymo nepriklausomumo principo. Nustatomos konkrečios pajėgumų paskirstymo taisyklės. Pajėgumus paskirsto infrastruktūros valdytojas. Infrastruktūros valdytojas visų pirma užtikrina, kad infrastruktūros pajėgumai būtų paskirstomi tinkamai ir nediskriminuojant bei laikantis Bendrijos teisės.“

 Ispanijos teisė

8        2003 m. lapkričio 17 d. Įstatymo Nr. 39/2003 dėl geležinkelių sektoriaus (Ley 39/2003 del Sector Ferroviario) (BOE, Nr. 276, 2003 m. lapkričio 18 d., p. 40532, toliau – LSF) 21 straipsnyje išvardytos geležinkelių infrastruktūros valdytojo kompetencijos ir funkcijos, tarp kurių nurodytas mokesčių surinkimas už naudojimąsi ta infrastruktūra.

9        Remiantis LSF 73 straipsnio 5 dalimi, nustatant geležinkelio mokesčių dydį galima atsižvelgti, siekiant veiksmingo bendrosios svarbos geležinkelių tinklo eksploatavimo, į argumentus, susijusius su infrastruktūros apkrovimu, naujų geležinkelių transporto paslaugų kūrimu ir būtinybe skatinti naudoti mažai naudojamas linijas, bet kuriuo atveju užtikrinant optimalią geležinkelio įmonių konkurenciją.

10      LSF 76 straipsnio 1 ir 2 dalys išdėstytos taip:

„1.      Už mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra tvarkymą atsakingas tos infrastruktūros valdytojas, kuris gali reikalauti, kiek tai susiję du mokesčiu už naudojimąsi stotimis ir kitais geležinkelio įrenginiais, pateikti bet kokį dokumentą, būtiną reikiamiems mokėjimams atlikti.

2.      Mokesčiai gali būti mokami atskirai arba kartu, kaip nustatyta ministro nutarime, kuriame patvirtinta mokėjimo tvarka ir nustatyti terminai bei priemonės, kuriomis galima veiksmingai surinkti mokėtinus mokesčius.“

11      LSF 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių už bendrosios svarbos geležinkelių tinklui priklausančių geležinkelio linijų ir stočių bei kitų geležinkelio įrenginių naudojimą dydis bus nustatomas ministro nutarimu.

12      LSF 81 straipsnio 1 dalies j punkte, be kita ko, nustatyta, kad mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra dydžio nustatymas arba, jei reikia, keitimas priklauso Infrastruktūros ir transporto ministerijos kompetencijai.

13      LSF 88 ir 89 straipsniuose labai sunkiais arba sunkiais pažeidimais, už kuriuos gali būti taikomos sankcijos, pripažįstami tam tikri geležinkelio įmonių veiksmai, susiję su tinklo veikimo sutrikdymais.

14      2004 m. gruodžio 30 d. Karaliaus dekreto Nr. 2395/2004 dėl geležinkelių infrastruktūrą valdančios valstybės įmonės įstatų patvirtinimo (BOE, Nr. 315, 2004 m. gruodžio 31 d., p. 42785) priede išdėstytas šios valstybės įmonės (toliau – ADIF) įstatų tekstas; tų įstatų 1 straipsnyje nustatyta, kad ta įmonė yra valstybės įstaiga, prilyginama 1997 m. balandžio 14 d. Įstatymo Nr. 6 dėl valstybės bendrosios organizacijos ir veikimo 43 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų valstybės įmonių kategorijai. ADIF teisiškai pavaldi Infrastruktūros ir transporto ministerijai, kuri atsakinga, remiantis minėto 43 straipsnio 2 dalimi, už šios įmonės veiklos strateginį valdymą, vertinimą ir kontrolę.

15      ADIF įstatų 3 straipsnio 1 dalyje išvardytos šios valstybės įmonės kompetencijos ir funkcijos, tarp kurių yra mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra rinkimas.

16      2004 m. gruodžio 30 d. Karaliaus dekrete Nr. 2396/2004 dėl valstybės įmonės RENFE‑Operadora įstatų patvirtinimo (BOE, Nr. 315, 2004 m. gruodžio 31 d., p. 42797) nustatyta, kad RENFE‑Operadora yra valstybės įmonė, teisiškai pavaldi Infrastruktūros ir transporto ministerijai, kuri atsakinga už jos veiklos strateginį valdymą, vertinimą ir kontrolę.

17      2005 m. balandžio 8 d. Ministro nutarime FOM/898/2005 (BOE, Nr. 85, 2005 m. balandžio 9 d., p. 12331) nustatyti mokesčių dydžiai už naudojimąsi, pirma, geležinkelio linijomis, priklausančiomis bendrosios svarbos geležinkelių tinklui, ir, antra, už naudojimąsi stotimis ir kitais geležinkelių įrenginiais.

18      2005 m. balandžio 7 d. Ministro nutarimo FOM/897/2005 dėl pranešimo apie tinklą ir apie geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo procedūrą (BOE, Nr. 85, 2005 m. balandžio 9 d., p. 12324, toliau – Ministro nutarimas 897/2005) 11 straipsnyje numatyta:

„Geležinkelių infrastruktūros valdytojas taip paskirsto prašomus infrastruktūros pajėgumus:

<…>

b)      jei sutampa prašymai dėl tos pačios geležinkelio linijos naudojimo tuo pačiu laiku arba jei tinklas yra perpildytas, paskirstant atsižvelgiama į šiuos prioritetus mažėjančia tvarka:

1)      į Infrastruktūros ir transporto ministerijos nustatytus, jei reikia, prioritetus įvairioms paslaugų rūšims kiekvienoje linijoje, konkrečiai atsižvelgiant į krovinių vežimo paslaugas,

<…>

4)      į faktinį ankstesnių už prašomus naudoti traukinio linijų laikus tarnybinių traukinių tvarkaraščių paskirstymą ir naudojimą pagal prašymą pateikusius subjektus.

<…>“

 Ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme

19      2007 m. birželio 15 d. Komisija pateikė Ispanijos valdžios institucijoms klausimyną konkrečiai dėl direktyvų 91/440 ir 2001/14 taikymo.

20      Pasikeitusi raštais su tomis valdžios institucijomis, 2008 m. birželio 27 d. raštu Komisija Ispanijos Karalystei pateikė oficialų pranešimą, kuriame išreiškė abejonių dėl tam tikrų Ispanijos teisės aktų dėl geležinkelių aspektų suderinamumo su šiomis direktyvomis.

21      2008 m. spalio 16 d. raštu ši valstybė narė atsakė į šį oficialų pranešimą. Be to, 2009 m. vasario 5 d. ir liepos 13 d. raštais ji pateikė Komisijai papildomos informacijos.

22      2009 m. spalio 9 d. raštu Komisija pateikė Ispanijos Karalystei pagrįstą nuomonę, kurioje teigia, kad Ispanijos teisės aktai dėl geležinkelių prieštarauja direktyvoms 91/440 ir 2001/14, ir ragina ją imtis reikiamų priemonių toje nuomonėje išdėstytiems reikalavimams įgyvendinti per du mėnesius nuo jos gavimo. Ši valstybė narė į tą nuomonę atsakė 2009 m. gruodžio 16 d. raštu.

23      Kadangi Ispanijos Karalystės atsakymas į šią pagrįstą nuomonę Komisijos netenkino, ji nusprendė pareikšti šį ieškinį, grindžiamą penkiais kaltinimais.

24      2011 m. vasario 16 d. ir 2011 m. rugsėjo 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimis atitinkamai Čekijos Respublikai ir Prancūzijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Ispanijos Karalystės reikalavimų.

25      2012 m. kovo 26 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu raštu Komisija šį teismą informavo, kad, Ispanijos Karalystei priėmus 2011 m. kovo 4 d. Įstatymą Nr. 2/2011 dėl tvarios ekonomikos (Ley 2/2011 de Economía Sostenible) (BOE, Nr. 55, 2011 m. kovo 5 d., p. 25033), ji atsisako ieškinyje išdėstytų trečiojo ir ketvirtojo kaltinimų, kurie susiję atitinkamai su Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 1 dalimi ir Direktyvos 91/440 10 straipsnio 7 dalimi.

 Dėl ieškinio

 Dėl pirmojo kaltinimo, susijusio su Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalies pažeidimu

 Šalių argumentai

26      Komisija teigia, kad Ispanijos teisės aktai prieštarauja Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 daliai, nes mokesčių dydis nustatomas tik ministro nutarimu, todėl infrastruktūros valdytojui, t. y. ADIF, priskirta vienintelė funkcija surinkti mokestį. Iš tiesų ji kiekvienu konkrečiu atveju tik apskaičiuoja mokesčio dydį pritaikiusi ministerijos iš anksto ir tiksliai nustatytą formulę. Taigi šis subjektas neturi jokios diskrecijos keisti mokesčio dydžio kiekvienu konkrečiu atveju.

27      Pasak Komisijos, Ispanijos teisės aktuose taip pat nesilaikoma reikalavimo dėl infrastruktūros valdytojo valdymo nepriklausomumo, nes tuose teisės aktuose nustačius, kad mokesčio dydį nustato tik ministerija, iš minėto valdytojo atimama pagrindinė valdymo priemonė.

28      Ispanijos Karalystės siūlomas Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje vartojamo žodžio „nustato“ aiškinimas, pasak Komisijos, yra pernelyg siauras atsižvelgiant tiek į bendrinę šio žodžio reikšmę, tiek į tos pačios dalies pirmoje pastraipoje nurodytą reikalavimą laikytis infrastruktūros valdytojo valdymo nepriklausomumo. Tame 4 straipsnyje nurodyta, kad mokestį už naudojimąsi infrastruktūra turi nustatyti infrastruktūros valdytojas, tačiau nenurodytas nė menkiausias skirtumas tarp skirtingų šios valstybės narės nurodytų nustatymo rūšių.

29      Be to, Komisija mano, kad tos valstybės narės pateiktas Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalies aiškinimas nesuderinamas su kitomis tos direktyvos nuostatomis, kuriose neišvengiamai daroma prielaida, kad infrastruktūros valdytojo funkcijos nėra tik mokesčių mokėjimas ir surinkimas.

30      Ispanijos Karalystė teigia, kad šie mokesčiai prilygsta kitiems valstybės nustatomiems mokesčiams. Remiantis nacionalinės teisės aktais, tai yra mokestis, kurį reikia mokėti už viešojo geležinkelio naudojimą privačiais tikslais. Todėl pagrindiniai šių mokesčių elementai turėtų būti reglamentuojami įstatymų, o konkreti mokesčio suma turėtų būti nustatoma remiantis bendrąja administracine norma, t. y. bent ministro nutarimu.

31      Ta valstybė narė nurodo, kad ADIF yra valstybės įmonė, kuri, remiantis nacionaliniais teisės aktais, bet kuriuo atveju turi būti pavaldi ministerijai ir dėl tos priežasties neturi įgaliojimų priimti teisės aktų, nes ši kompetencija priklauso ministerijai, kuriai ta įmonė pavaldi. Pagal LSF 76 straipsnį ADIF priskiriamas aptariamų mokesčių tvarkymas, o tai apima tam tikras kiekvienu konkrečiu atveju mokėtino mokesčio reguliavimo, mokėjimo, taip pat nustatymo ir surinkimo funkcijas. Be to, ADIF gali siūlyti Infrastruktūros ir transporto ministerijai įvesti kitas mokesčio rūšis, jei geležinkelio linija ar stotis perklasifikuojama.

32      Ispanijos Karalystė mano, kad Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje vartojamas žodis „nustato“ nebūtinai reiškia mokesčių dydžio nustatymą. Pasak jos, turi būti suprantama, kad toje nuostatoje kalbama tik apie konkretaus mokesčio, mokamo už naudojimąsi infrastruktūra kiekvienu konkrečiu atveju, nustatymą ir apie jo surinkimą.

33      Todėl Ispanijos teisės aktuose įtvirtintas skirtumas tarp, pirma, mokesčių nustatymo apskritai, tam nustatant juos atitinkančius mokesčių ėmimo pagrindą ir sistemą, ir mokesčių ėmimo už infrastruktūrą sistemos nustatymo, už kurį atsakingas infrastruktūros ir transporto ministras, ir, antra, konkretaus mokesčio nustatymo kiekvienu konkrečiu atveju, už kurį atsakinga ADIF.

34      Remdamasi šiuo skirtumu, minėta valstybė narė mano, kad jos pateikiamas Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalies aiškinimas neprieštarauja kitoms tos direktyvos nuostatoms.

35      Ispanijos Karalystė taip pat pažymi, kad Komisijos siūlomas aiškinimas sunkiai suderinamas su šiuo metu galiojančiais Ispanijos teisės aktais, nebent būtų radikaliai pakeisti nacionaliniai administracinės ir mokesčių srities įstatymai bei kiti teisės aktai.

36      Čekijos vyriausybė pažymi, kad, nustačiusios mokesčių ėmimo sistemą, valstybės narės privalo užtikrinti „transporto įmonių nepriklausomą statusą“, o ne už geležinkelių infrastruktūrą atsakingo subjekto nepriklausomumą. Ji daro išvadą, kad tam tikros valstybės narės kišimasis, t. y. konkrečių mokesčių nustatymas, yra priimtina priemonė atsižvelgiant į Direktyvos 2001/14 reikalavimus.

 Teisingumo Teismo vertinimas

37      Pirmuoju kaltinimu Komisija teigia, kad Ispanijos teisės aktai neatitinka Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalies, nes, pirma, pagal juos mokesčių dydžio nustatymas ministro nutarimu pavestas Infrastruktūros ir transporto ministerijai, todėl ADIF, kuri yra infrastruktūros valdytoja, paliekama tik užduotis surinkti tuos mokesčius, ir, antra, tie teisės aktai prieštarauja valdytojo valdymo nepriklausomumo reikalavimui.

38      Šiuo klausimu Komisija ir Ispanijos Karalystė nesutaria, kaip reikia aiškinti žodžių junginį „mokesčius <…> nustato“, kuris vartojamas Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje. Pasak šios valstybės narės, tas junginys reiškia tik konkretaus mokesčio, mokėtino už naudojimąsi infrastruktūra, nustatymą kiekvienu konkrečiu atveju, o ne mokesčių dydžio nustatymą pagal valstybių narių nustatytą mokesčių ėmimo sistemą. Iš tikrųjų Ispanijoje tas mokestis yra fiskalinio pobūdžio ir už jo nustatymą išimtinai atsakinga valstybė.

39      Remiantis Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės nustato mokesčių ėmimo sistemą ir jos taip pat gali nustatyti konkrečias mokesčių tarifų taisykles, atsižvelgdamos į infrastruktūros valdytojo nepriklausomumą. Remiantis šia nuostata, infrastruktūros valdytojas turi, pirma, nustatyti mokestį už naudojimąsi infrastruktūra ir, antra, surinkti tą mokestį.

40      Visų pirma reikia konstatuoti, kad minėtoje Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje kalbama tik apie tai, kad „mokesčius <…> nustato“, nepateikiant jokio kito patikslinimo ir nenustatant skirtumo tarp skirtingų mokesčio nustatymo rūšių ar lygmenų, priešingai, nei numatyta aptariamuose Ispanijos teisės aktuose.

41      Taip pat reikia pažymėti, kad tame pačiame 4 straipsnyje įvirtintas valstybių narių ir infrastruktūros valdytojo kompetencijų paskirstymas, kiek tai susiję su mokesčio ėmimo sistemomis. Valstybės narės privalo nustatyti mokesčių ėmimo sistemą, o infrastruktūros valdytojas atsakingas už mokesčio dydžio nustatymą ir to mokesčio surinkimą.

42      Kad būtų laikomasi tokio kompetencijų paskirstymo, kaip išvados 45 punkte pažymėjo generalinis advokatas, žodžiui „nustato“ reikia suteikti platesnę reikšmę nei LSF 76 straipsnio 1 dalyje vartojamam žodžiui „sumokėti“. Kadangi, kaip nurodo Komisija, sumokėjimas yra tik vienas mokesčių rinkimo procedūros etapų, jis turi būti suprantamas taip, kad jį apima terminas „surenka“, vartojamas Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrame sakinyje.

43      Galiausiai šį aiškinimą galima pagrįsti aptariamos direktyvos tikslais ir teisiniu kontekstu, į kurį patenka jos 4 straipsnio 1 dalis.

44      Pirma, vienas iš Direktyva 2001/14 nustatytos mokesčių ėmimo sistemos tikslų yra užtikrinti infrastruktūros valdytojo valdymo nepriklausomumą. Kitaip tariant, infrastruktūros valdytojas mokesčių ėmimo sistema turi naudotis kaip valdymo priemone, kaip išvados 50 punkte pažymėjo generalinis advokatas. Tos direktyvos 12 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad mokesčių ėmimo ir pajėgumų paskirstymo sistemos turėtų paskatinti geležinkelių infrastruktūros valdytojus optimizuoti infrastruktūros panaudojimą laikantis valstybių narių nustatytų reikalavimų. Tačiau aptariami valdytojai negalėtų įgyvendinti tokio optimizavimo naudodamiesi mokesčių ėmimo sistema, jei jų vaidmuo apsiribotų mokesčio dydžio apskaičiavimu kiekvienu konkrečiu atveju pagal iš anksto ministro nutarimu nustatytą formulę. Todėl tie valdytojai turi turėti tam tikrą veiksmų laisvę, kiek tai susiję su mokesčių dydžio nustatymu.

45      Tos pačios direktyvos 34 konstatuojamojoje dalyje taip pat pasakyta, jog pageidautina, kad būtų investuojama į geležinkelių infrastruktūrą ir kad mokesčių ėmimo sistemose turi būti numatytos skatinimo priemonės, kad infrastruktūros valdytojai skirtų reikiamas investicijas ten, kur jos yra ekonomiškai patrauklios. Valdytojai negali būti skatinami investuoti į infrastruktūrą, jei neturi tam tikros veiksmų laisvės taikydami mokesčių ėmimo sistemą.

46      Antra, kitomis Direktyvos 2001/14 nuostatomis patvirtinamas platesnis tos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje vartojamo žodžių junginio „mokesčius <…> nustato“ aiškinimas, nei siūlo Ispanijos Karalystė. Remiantis tos direktyvos 6 straipsnio 2 dalimi, infrastruktūros valdytojas skatinamas mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos prie geležinkelių infrastruktūros mokesčių dydį. Tos pačios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad infrastruktūros valdytojas gali nustatyti arba toliau taikyti didesnius mokesčius, pagrįstus tam tikrų investicinių projektų ilgalaikėmis išlaidomis. Direktyvos 9 straipsniu infrastruktūros valdytojui leidžiama taikyti iš operatorių renkamų mokesčių nuolaidų sistemas.

47      Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 2 ir 3 dalyse taip pat numatyta, kad infrastruktūros valdytojo priimti sprendimai dėl mokesčių ėmimo sistemos ar dėl infrastruktūros mokesčių dydžio arba sandaros gali būti apskųsti reguliavimo institucijai. Tačiau tokių sprendimų kontrolės egzistavimas netektų prasmės, jei valdytojo vaidmuo apsiribotų, kaip teigia Ispanijos Karalystė, konkretaus mokesčio nustatymu taikant iš anksto ministro nutarimu nustatytą formulę.

48      Be to, pagal taikomus Ispanijos teisės aktus būtent Infrastruktūros ir transporto ministerija privalo veikti kaip reguliavimo institucija. Tačiau, nors Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 1 dalimi leidžiama už transporto reikalus atsakingą ministeriją paskirti reguliavimo institucija, pagal šią nuostatą reikalaujama, kad ta institucija būtų nepriklausoma nuo mokesčių ėmimo įstaigos. Todėl negalima teigti, kad ši ministerija vykdo kontrolės funkciją pagal minėtą nuostatą, nes, be kontrolės funkcijos, ši ministerija taip pat atsakinga už mokesčių dydžio nustatymą.

49      Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti infrastruktūros valdytojo valdymo nepriklausomumo tikslą, pagal valstybių narių nustatytą mokesčių ėmimo sistemą nustatydamas mokesčių dydį jis privalo turėti tam tikrą veiksmų laisvę, kad galėtų ta sistema naudotis kaip valdymo priemone.

50      Šiuo atveju remiantis bylos dokumentais matyti, kad ADIF neturi reikiamo valdymo nepriklausomumo įgyvendindama jai pavestas užduotis, nes ji gali tik nustatyti konkretų mokestį kiekvienu atveju atskirai pritaikydama iš anksto ministro nutarimu nustatytą formulę. Todėl reikia daryti išvadą, kad Ispanijos teisės aktai šiuo klausimu prieštarauja Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 daliai.

51      Šios išvados negalima užginčyti sunkumais, kurių, kaip teigiama, Ispanijos Karalystė patyrė nacionalinius teisės aktus derindama, kad jie atitiktų Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką valstybė narė negali remtis vidaus teisės nuostatomis, praktika ar padėtimi tam, kad pateisintų direktyvoje nustatytų pareigų ir terminų nesilaikymą (visų pirma žr. 2009 m. liepos 7 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑369/07, Rink. p. I‑5703, 45 punktą ir 2010 m. vasario 25 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑295/09, 10 punktą).

52      Remiantis visais išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmajam Komisijos kaltinimui, pateiktam ieškiniui pagrįsti, reikia pritarti.

 Dėl antrojo kaltinimo, susijusio su Direktyvos 2001/14 11 straipsnio pažeidimu

 Šalių argumentai

53      Komisija teigia, kad Ispanijos teisės aktuose nėra jokios priemonės, kuria galėtų būti įgyvendinamas Direktyvos 2001/14 11 straipsnis, pagal kurį numatyta taikyti veiklos rezultatų gerinimo sistemą.

54      LSF 88 ir 89 straipsniai, pagal kuriuos tam tikri geležinkelių teisės aktų pažeidimai kvalifikuojami atitinkamai kaip labai sunkūs arba sunkūs, iš tiesų nepriklauso „mokesčių ėmimo sistemai“. Už šiuos pažeidimus galimos skirti baudos taikomos geležinkelio įmonėms, o ne infrastruktūros valdytojui.

55      Komisija taip pat mano, jog tik LSF 73 straipsnio 5 dalies nepakanka, kad būtų galima įgyvendinti Direktyvos 2001/14 11 straipsnyje nurodytą veiklos rezultatų gerinimo sistemą, nes tame LSF straipsnyje numatyta tik galimybė nustatyti tokią sistemą. Tačiau tokios sistemos nustatymas yra ne prerogatyva, kurios įgyvendinimas paliktas valstybių narių diskrecijai, o Direktyvoje 2001/14 nustatytas reikalavimas.

56      Komisija taip pat pažymi, kad 2010 m. pranešimo apie geležinkelių tinklą 6.2.5 punkte „Veiklos rezultatų gerinimo priemonių sistema“ skatinamųjų priemonių sistemos sukūrimą ADIF pateikia kaip paprasčiausią galimybę, o ne kaip Direktyvos 2001/14 11 straipsnyje nustatytą pareigą.

57      Ispanijos Karalystė ginčija kaltinimą, kad nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, kuria perkeliamas Direktyvos 2001/14 11 straipsnis.

58      Pirma, ši valstybė narė teigia, kad LSF 73 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė nustatant mokesčių už geležinkelį dydį atsižvelgti į argumentus, susijusius su infrastruktūros apkrovimo laipsniu, naujų geležinkelių transporto paslaugų kūrimu ir būtinybe skatinti per mažai naudojamų geležinkelio linijų naudojimą, bet kuriuo atveju užtikrinant optimalią geležinkelio įmonių konkurenciją.

59      Antra, LSF 88 ir 89 straipsniuose tam tikri veiksmai, kurie susiję su tinklo sutrikimais, laikomi administraciniais pažeidimais, už kuriuos baudžiama skiriant baudas.

60      Trečia, Ispanijos Karalystė tvirtina, kad, remiantis 2010 m. pranešimo apie geležinkelių tinklą 6.2.5 punktu, ADIF stengiasi pritraukti geležinkelio įmones, kurios atitinka daugumą kriterijų dėl suteiktų infrastruktūros pajėgumų. Tame punkte toliau pasakyta, kad Direktyvos 2001/14 11 straipsnyje taip pat numatyta „galimybė skatinti“, naudojant veiklos rezultatų gerinimo sistemą, iki minimumo sumažinti sutrikimus ir taip pagerinti geležinkelių tinklo veikimą.

61      Ketvirta, ši valstybė narė teigia, kad bet kuri traukinio linijos prašiusi ir leidimą ja naudotis gavusi geležinkelio įmonė turi sumokėti rezervacijos mokestį tuo momentu, kai ta linija suteikiama, t. y. iki realaus naudojimosi ta traukinio linija. Sumokėdama tą mokestį geležinkelio įmonė įsipareigoja laikytis jos paprašyto tinklo naudojimosi laiko, o priešingu atveju ji netektų iš anksto sumokėto mokesčio.

62      Prancūzijos Respublika per teismo posėdį pareiškė, kad Direktyvos 2001/14 11 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jame iškeliamas tikslas, o valstybėms narėms nustatoma pareiga sukurti priemones, kuriomis turi būti siekiama to tikslo. Prancūzijos Respublika pritaria Ispanijos Karalystei ir laikosi nuomonės, jog šia direktyva nereikalaujama, kad priimtos priemonės privalo būti nepriklausomos veiklos rezultatų gerinimo sistemos dalis.

 Teisingumo Teismo vertinimas

63      Kaip nustatyta Direktyvos 2001/14 11 straipsnio 1 dalyje, infrastruktūros mokesčių ėmimo sistemos turi skatinti geležinkelio įmones ir infrastruktūros valdytoją mažinti sutrikimų skaičių ir gerinti geležinkelių tinklo veiklą taikant veiklos rezultatų gerinimo sistemą. Remiantis šia nuostata, pagal tą sistemą gali būti numatytos baudos, kompensacijos ir premijos.

64      Tuo remiantis darytina išvada, pirma, kad valstybės narės privalo į mokesčių už infrastruktūrą ėmimo sistemas įtraukti veiklos rezultatų gerinimo sistemą, kuria geležinkelio įmonės ir infrastruktūros valdytojai būtų skatinami gerinti tinklo veiklos rezultatus. Antra, kiek tai susiję su skatinimo priemonių, kurias gali įgyvendinti valstybės narės, rūšimi, pasakytina, kad tos valstybės narės išsaugo laisvę pasirinkti konkrečias tą sistemą sudarančias priemones, jei jos sudaro darnią ir skaidrią visumą, kuri gali būti laikoma „veiklos rezultatų gerinimo sistema“, kaip išvados 69 ir 70 punktuose pažymėjo generalinis advokatas.

65      Kad būtų galima išnagrinėti Komisijos pateikto antrojo kaltinimo pagrįstumą, reikia išsiaiškinti, ar Ispanijos teisės aktuose nustatytos priemonės neprieštarauja Direktyvos 2001/14 11 straipsnio reikalavimams.

66      Kiek tai susiję su LSF 73 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybe nustatant mokesčių dydį atsižvelgti į argumentus dėl tinklo veiklos rezultatų gerinimo ir dėl to tinklo plėtros, reikia konstatuoti, kad nors ši nuostata yra mokesčių ėmimo sistemos dalis, paprasčiausios galimybės taikyti veiklos rezultatų gerinimo sistemą nepakanka, kad būtų įgyvendintas Direktyvos 2001/14 11 straipsnis. Kaip nuspręsta šio sprendimo 64 punkte, minėtame straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės realiai sukurtų veiklos rezultatų gerinimo sistemą mokesčių ėmimo sistemoje. Dėl tos pačios priežasties taip pat reikia atmesti argumentą, kurį Ispanijos Karalystė grindžia 2010 m. pranešimu apie geležinkelių tinklą.

67      Kalbant apie LSF 88 ir 89 straipsniuose numatytas sankcijas reikia pažymėti, kad jos nėra mokesčių ėmimo sistemos dalis, nes jos įtvirtintos LSF VII antraštinėje dalyje „Sankcijų ir tikrinimo režimas“. Be to, šios sankcijos skiriamos už tam tikrus pažeidimus, susijusius su tinklo sutrikimais, už kuriuos atsakingos tik geležinkelio įmonės, o ne infrastruktūros valdytojas.

68      Galiausiai, kalbant apie Ispanijos teisės aktuose numatytą rezervacijos mokestį, reikia pažymėti, kad infrastruktūros valdytojo galimybės rinkti tokį mokestį už prašomus, bet nepanaudotus geležinkelio pajėgumus, kaip nurodyta Direktyvos 2001/14 12 straipsnyje, tikslas yra ne toks platus kaip skatinimo mažinti sutrikimus ir gerinti tinklo veiklos rezultatus, t. y. veiksmingo pajėgumų naudojimo, tikslas.

69      Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais darytina išvada, kad antrajam Komisijos kaltinimui, pateiktam ieškiniui pagrįsti, reikia pritarti.

 Dėl penktojo kaltinimo, susijusio su Direktyvos 2001/14 13 straipsnio 2 dalies ir 14 straipsnio 1 dalies pažeidimu

 Šalių argumentai

70      Komisija teigia, kad Ministro nutarimo 897/2005 11 straipsnio b punkto 1 papunktyje nustatytas infrastruktūros pajėgumų paskirstymo prioritetas (toliau – pirmasis paskirstymo prioritetas) prieštarauja Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 daliai, nes infrastruktūros ir transporto ministrui paliekama diskrecija, nors 14 straipsnyje numatyta, kad turi būti nustatytos konkrečios pajėgumų paskirstymo taisyklės.

71      Komisija taip pat teigia, kad minėto ministro nutarimo 11 straipsnio b punkto 4 papunktyje nustatytas infrastruktūros pajėgumų paskirstymo prioritetas (toliau – ketvirtasis paskirstymo prioritetas) prieštarauja, pirma, Direktyvos 2001/14 13 straipsnio 2 daliai, nes iš tiesų gali atsitikti taip, kad geležinkelio įmonė gali gauti teisę naudotis traukinio linija neapibrėžtą laiką, o toje nuostatoje, pagal kurią traukinio linijos negali būti suteiktos ilgiau nei vienam tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpiui, nustatytas draudimas taptų neveiksmingas.

72      Komisija mano, kad ketvirtuoju paskirstymo prioritetu nesilaikoma, antra, Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 dalies, nes, taikant tą prioritetą, naujiems rinkos dalyviams, dažniausiai kitose valstybėse narėse nei Ispanijos Karalystė įsteigtoms geležinkelio įmonėms, gali būti praktiškai užkirstas kelias naudotis patrauklesnėmis linijomis, o įprastiems naudotojams, t. y. paprastai Ispanijos įmonėms, šis privalumas būtų išsaugotas, todėl tai būtų diskriminavimas.

73      Ispanijos Karalystė neigia, kad pirmasis paskirstymo prioritetas prieštarauja Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 daliai. Šis paskirstymo kriterijus iš tikrųjų palieka galimybę ypatingomis ar išimtinėmis aplinkybėmis suteikti prioritetą kitai paslaugų rūšiai, ne krovinių vežimo paslaugoms, kad būtų išvengta geležinkelių tinklo perkrovos. Ji teigia, kad nuo Ministro nutarimo 897/2005 įsigaliojimo Infrastruktūros ir transporto ministerija niekada nepasinaudojo šia galimybe, o tai įrodo, kad šioje srityje nėra jokios diskrecijos.

74      Aptariama valstybė narė neigia, kad ketvirtasis paskirstymo prioritetas prieštarauja Direktyvos 2001/14 13 straipsnio 2 daliai ir 14 straipsnio 1 daliai.

75      Minėto Ministro nutarimo 897/2005 11 straipsnio b punkto 4 papunktyje nustatytas kriterijus iš tiesų yra tik vienas iš daugelio kriterijų, taikomų paskirstant pajėgumus, kai jie nepakankami arba kai pateikti keli prašymai dėl tos pačios traukinio linijos. Pasak Ispanijos Karalystės, šis kriterijus lemia racionalią ir pateisinamą diskriminaciją, nes visiškai pagrįsta atsižvelgti į faktinę operatorių naudojimosi pajėgumais istoriją, kad būtų optimizuotas naudojimasis geležinkelių tinklu.

76      Ši valstybė narė daro nuorodą į Direktyvos 2001/14 22 straipsnio 4 dalį, kurioje pasakyta, kad tuo atveju, kai infrastruktūra perpildyta, nustatant pirmumo teisės suteikimo kriterijus atsižvelgiama į paslaugos svarbą visuomenei bet kurios kitos paslaugos, kuri bus dėl tos priežasties nesuteikta, atžvilgiu.

77      Pasak tos valstybės narės, pagal Direktyvos 2001/14 13 straipsnio 2 dalį nėra visiškai uždrausta įmonei neapibrėžtą laiką naudotis traukinio linija. Šį aiškinimą galima pagrįsti aplinkybe, kad tos nuostatos antroje pastraipoje numatyta galimybė sudaryti pamatinius susitarimus, pagal kuriuos tam tikros geležinkelių infrastruktūros pajėgumai būtų naudojami ilgesnį laikotarpį negu tas, kuriam sudaromas vienas tarnybinis traukinių tvarkaraštis.

78      Dėl pirmojo paskirstymo prioriteto dublike Komisija teigia, kad Ministro nutarimo 897/2005 11 straipsnio b punkto 1 papunktyje nedaroma jokia nuoroda į išimtines ar ypatingas aplinkybes, kurias mini Ispanijos Karalystė. Ji priduria, kad paprasčiausias pirmojo prioriteto egzistavimas savaime yra teisinio nesaugumo ūkio subjektams šaltinis.

79      Dėl ketvirtojo paskirstymo prioriteto Komisija pažymi, kad Direktyvos 2001/14 12 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad infrastruktūros valdytojai gali rinkti rezervacijos mokestį, kad geležinkelių sistemos eksploatacija būtų maksimaliai pelninga.

80      Ši institucija tvirtina, kad Direktyvos 2001/14 22 straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai infrastruktūra yra perpildyta, o Ministro nutarimo 897/2005 11 straipsnio b punkto 4 papunktis taikomas ne tik šiuo atveju, bet ir (dažniausiai) kai sutampa prašymai dėl tos pačios traukinio linijos. Bet kuriuo atveju jokia 22 straipsnio nuostata valstybėms narėms nesuteikiama galimybė taikyti tokį paskirstymo kriterijų, kuris aptariamas šiame kaltinime.

81      Komisija teigia, kad Direktyvos 2001/14 13 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė sudaryti pamatinius susitarimus yra bendrosios taisyklės išimtis, o tos išimties įgyvendinimo sąlygos išdėstytos Direktyvos 2001/14 17 straipsnyje.

82      Dėl pirmojo paskirstymo prioriteto triplike Ispanijos Karalystė pažymi, kad nors Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 dalyje aiškiai nenumatyta situacija, kai dėl išskirtinių aplinkybių reikėtų pakeisti iš anksto nustatytus prioritetus, tačiau joje ir nedraudžiama atsižvelgti į tokią situaciją.

83      Kiek tai susiję su ketvirtuoju paskirstymo prioritetu, minėta valstybė narė teigia, kad dėl panašių traukinio linijų palyginimo, kai atsižvelgiama į naudojimosi istoriją, atsiranda teisinio nesaugumo aspektas, nes traukinio linijų palyginamumas yra neapibrėžtas.

 Teisingumo Teismo vertinimas

84      Pirma, kalbant apie Komisijos argumentus dėl pirmojo paskirstymo prioriteto nesuderinamumo su Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 dalimi, reikia priminti, kad Ministro nutarimo 897/2005 11 straipsnio b punkto 1 papunktyje numatyta, kad jei sutampa prašymai dėl tos pačios geležinkelio linijos naudojimo tuo pačiu laiku arba jei tinklas yra perpildytas, infrastruktūros ir transporto ministras gali, jei reikia, nustatyti prioritetus įvairioms paslaugų rūšims kiekvienoje linijoje, konkrečiai atsižvelgdamas į krovinių vežimo paslaugas.

85      Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kad konkrečias pajėgumų paskirstymo taisykles turi nustatyti valstybės narės. Remiantis šia nuostata, jos taip pat gali taikyti pajėgumų paskirstymo struktūrą laikydamosi Direktyvos 91/440 4 straipsnyje nustatyto valdymo nepriklausomumo principo.

86      Svarbu pažymėti, kad Direktyvos 2001/14 13 konstatuojamojoje dalyje pasakyta, jog pajėgumų paskirstymo sistemos turi suteikti geležinkelio įmonėms aiškią ir nuoseklią informaciją, padedančią priimti racionalius sprendimus.

87      Darytina išvada, kad Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 dalyje nurodytos konkrečios pajėgumų paskirstymo taisyklės negali būti aiškinamos taip, kad jomis Infrastruktūros ir transporto ministerijai suteikiama diskrecija skirstant infrastruktūros pajėgumus, kaip išvados 91 punkte pažymėjo generalinis advokatas.

88      Šį teiginį galima pagrįsti Direktyvos 2001/14 20 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad tik infrastruktūros valdytojas konkrečioms paslaugoms gali suteikti pirmumo teisę, tačiau tik atvejais, nurodytais 22 ir 24 straipsniuose, kuriuose atitinkamai kalbama apie perpildytą infrastruktūrą ir specializuotąją infrastruktūrą.

89      Darytina išvada, kad Ministro nutarimo 897/2005 11 straipsnio b punkto 1 papunktis negali būti laikomas atitinkančiu Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, kad turi būti nustatytos konkrečios pajėgumų paskirstymo taisyklės.

90      Šio teiginio negalima paneigti Ispanijos Karalystės siūlomu pirmojo paskirstymo prioriteto aiškinimu, kad tuo prioritetu paliekama galimybė ypatingomis ar išimtinėmis aplinkybėmis suteikti prioritetą kitai paslaugų rūšiai, ne krovinių vežimo paslaugoms. Iš tiesų Ministro nutarimo 897/2005 11 straipsnio b punkto 1 papunktyje nėra jokios nuorodos į esamas „ypatingas ar išimtines aplinkybes“, o vienintelis toje nuostatoje nurodytas kriterijus susijęs su konkrečiu atsižvelgimu į krovinių vežimo paslaugas. Ir aplinkybė, kad Infrastruktūros ir transporto ministerija tos nuostatos niekada netaikė, visiškai nepanaikina galimybės, kad ji esant reikalui nustatys papildomus paskirstymo prioritetus pagal tą nuostatą. Kaip pažymi Komisija, pats pirmojo paskirstymo prioriteto egzistavimas savaime yra teisinio nesaugumo šaltinis operatoriams ir tas prioritetas negali būti laikomas suderinamu su Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 dalies reikalavimu.

91      Antra, kiek tai susiję, viena vertus, su tariamu ketvirtojo paskirstymo prioriteto nesuderinamumu su Direktyvos 2001/14 13 straipsnio 2 dalimi, reikia priminti, kad, remiantis šios nuostatos pirmąja pastraipa, naudojimosi konkrečiais infrastruktūros pajėgumais kaip traukinio linija maksimali trukmė yra ne ilgesnė kaip vienas tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpis. Antroje šios nuostatos pastraipoje nustatyta, kad pagal tos direktyvos 17 straipsnyje numatytą pamatinį susitarimą geležinkelio įmonė gali naudotis geležinkelio infrastruktūros pajėgumais ilgesnį laikotarpį negu tas, kuriam sudaromas vienas tarnybinis traukinių tvarkaraštis.

92      Kaip nurodyta būtent Direktyvos 2001/14 11 konstatuojamojoje dalyje, vienas iš tos direktyvos tikslų yra užtikrinti vienodą ir nediskriminacinę geležinkelio įmonių prieigą prie geležinkelio infrastruktūros. Atsižvelgiant į šį tikslą, tos direktyvos 13 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatytu draudimu naudotis infrastruktūros pajėgumais ilgesnį nei vieną tarnybinio traukinių tvarkaraščio galiojimo laikotarpį siekiama, kad nenutiktų taip, jog įmonė įgytų teisę traukinio linija naudotis neapibrėžtą laiką. Tačiau tos dalies antroje pastraipoje leidžiama daryti šio draudimo išimtį, jei pamatinį susitarimą infrastruktūros valdytojas ir geležinkelio įmonė sudarė laikydamiesi tos direktyvos 17 straipsnio.

93      Šiuo klausimu būtina konstatuoti, kad taikomuose Ispanijos teisės aktuose, t. y. Ministro nutarimo 897/2005 11 straipsnio b punkto 4 papunktyje, numatyta, kad jei sutampa prašymai dėl tos pačios geležinkelio linijos naudojimo tuo pačiu laiku arba jei tinklas yra perpildytas, turi būti atsižvelgiama į faktinį ankstesnių už prašomus naudoti traukinio linijų laikus tarnybinių traukinių tvarkaraščių paskirstymą ir naudojimą pagal prašymą pateikusius subjektus, o dėl to nereikalaujama sudaryti pamatinio susitarimo.

94      Antra vertus, kiek tai susiję su Komisijos argumentu, kad ketvirtasis paskirstymo prioritetas yra tariamai diskriminacinis, reikia priminti, kad Direktyvos 2001/14 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog infrastruktūros valdytojas visų pirma užtikrina, kad infrastruktūros pajėgumai būtų paskirstomi nešališkai ir nediskriminuojant bei laikantis Sąjungos teisės.

95      Šiuo klausimu būtina konstatuoti, kaip galiausiai pripažįsta pati Ispanijos Karalystė, kad tinklo faktinio panaudojimo kriterijus, kaip infrastruktūros pajėgumų paskirstymo kriterijus, yra diskriminacinis, nes dėl jo taikymo, kai sutampa prašymai dėl tos pačios geležinkelio linijos naudojimo tuo pačiu laiku arba kai tinklas yra perpildytas, įprastiniai naudotojai išsaugo pranašumą, o naujiems rinkos dalyviams galimybė naudotis pačiomis patraukliausiomis traukinio linijomis užkertama.

96      Šią diskriminaciją valstybė narė pateisina siekiu užtikrinti veiksmingesnį infrastruktūros panaudojimą.

97      Tačiau net jeigu tokiu tikslu būtų galima pateisinti ketvirtojo paskirstymo prioriteto diskriminacinį pobūdį, pakanka pažymėti, jog tam, kad tas tikslas būtų pasiektas, visiškai nereikia, kad dėl aptariamos priemonės būtų diskriminuojami tinklo operatoriai ar kad dėl tos priemonės nauji rinkos dalyviai negalėtų naudotis tinklu.

98      Direktyvoje 2001/14 iš tiesų yra konkrečių nuostatų, kuriomis siekiama skatinti veiksmingą infrastruktūros pajėgumų naudojimą užtikrinant nešališką ir nediskriminacinę prieigą prie geležinkelių tinklo, kaip išvados 97 punkte pažymėjo generalinis advokatas. Pavyzdžiui, tos direktyvos 27 straipsnio 2 dalyje numatyta infrastruktūros valdytojo galimybė nurodyti reikalavimus, pagal kuriuos infrastruktūros pajėgumų paskirstymo tikslais nustatydamas pirmumo teises jis atsižvelgs į prieš tai buvusį traukinio linijų panaudojimo lygį. Tos direktyvos 12 straipsnyje taip pat nustatyta, kad infrastruktūros valdytojas gali rinkti rezervacijos mokestį už paprašytus skirti, tačiau nepanaudotus pajėgumus, kad skatintų veiksmingai naudoti infrastruktūros pajėgumus.

99      Ketvirtojo paskirstymo prioriteto diskriminacinis pobūdis taip pat negali būti pateisinamas tariamu to prioriteto suderinamumu su Direktyvos 2001/14 22 straipsnio 4 dalimi, kurioje pasakyta, kad kai infrastruktūra perpildyta, nustatant pirmumo teisės suteikimo kriterijus atsižvelgiama į paslaugos svarbą visuomenei bet kurios kitos paslaugos, kuri dėl tos priežasties bus nesuteikta, atžvilgiu. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad šioje nuostatoje nenumatytas toks paskirstymo kriterijus kaip pagal ketvirtąjį paskirstymo prioritetą, nes, remiantis tos nuostatos antrąja pastraipa, tuo atveju, jei infrastruktūra perpildyta, infrastruktūros pajėgumai turi būti skirstomi „nediskriminuojančiomis sąlygomis“.

100    Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad šio ieškinio penktajam kaltinimui reikia pritari. Todėl reikia patenkinti visą Komisijos ieškinį.

101    Dėl šios priežasties reikia pripažinti, kad, nepriimdama Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnį, 13 straipsnio 2 dalį ir 14 straipsnio 1 dalį įgyvendinančių įstatymų ir kitų teisės aktų, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šias nuostatas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

102    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Ispanijos Karalystė pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti. Pagal to paties reglamento 140 straipsnio 1 dalį Čekijos Respublika ir Prancūzijos Respublika, kurios įstojo į bylą, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      Nepriimdama 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo ir mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo, iš dalies pakeistos 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/58/EB, 4 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnį, 13 straipsnio 2 dalį ir 14 straipsnio 1 dalį įgyvendinančių įstatymų ir kitų teisės aktų, Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šias nuostatas.

2.      Priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

3.      Čekijos Respublika ir Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.


* Proceso kalba: ispanų.