Language of document : ECLI:EU:C:2019:747

GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2019 m. rugsėjo 17 d.(1)

Byla C-489/19 PPU

NJ (Vienos prokuratūra)

Baudžiamoji byla,

dalyvaujant

Generalstaatsanwaltschaft Berlin

(Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – 6 straipsnio 1 dalis – Išduodančioji teisminė institucija – Prokuratūros nepriklausomumas nuo vykdomosios valdžios – Vertinimo kriterijai – Prokuroro išduotas Europos arešto orderis, kurį, atlikęs išsamią kontrolę, patvirtino bendrosios kompetencijos teismas prieš vykdant šį orderį“






1.        Didžiosios kolegijos priimtame Sprendime OG ir PI(2) Teisingumo Teismas pripažino, kad sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR(3) 6 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma valstybės narės prokuratūroms, dėl kurių kyla rizika, kad priimant sprendimą dėl Europos arešto orderio išdavimo vykdomoji valdžia joms gali duoti konkrečių pavedimų arba nurodymų. Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija), kuriam Austrijos institucijos pateikė prašymą perduoti asmenį, klausia Teisingumo Teismo dėl nepriklausomumo reikalavimo taikymo ir nagrinėjamu atveju taikytinų vertinimo kriterijų, susijusių su prokuratūros išduotu ir teismo iš anksto patvirtintu Europos arešto orderiu(4).

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Pagrindų sprendimas 2002/584

2.        Pagrindų sprendimo 2002/584 konstatuojamosiose dalyse Sąjungos teisės aktų leidėjas pažymi:

„(5)      Sąjungos siekis tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve reikalauja panaikinti ekstradiciją tarp valstybių narių ir pakeisti ją perdavimo sistema tarp teisminių institucijų. Be to, pradėjus taikyti naują [supaprastintą] nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo sistemą vykdant baudžiamuosius nuosprendžius ar traukiant baudžiamojon atsakomybėn [ar baudžiamąjį persekiojimą], galima panaikinti dabartinės ekstradicijos tvarkos sudėtingumą ir jai būdingas vilkinimo tendencijas. Tradiciniai iki šiol egzistavę valstybių narių bendradarbiavimo santykiai laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje turėtų būti pakeisti teismo sprendimų baudžiamosiose bylose laisvo judėjimo sistema, taikoma ir ikiteisminiams [tarpiniams], ir galutiniams sprendimams.

(6)      Šiame pagrindų sprendime numatytas Europos arešto orderis baudžiamosios teisės srityje yra pirmoji konkreti priemonė, įgyvendinanti abipusio pripažinimo principą, kurį Europos Vadovų Taryba pavadino teisminio bendradarbiavimo „kertiniu akmeniu“.

<…>

(8)      Sprendimams dėl Europos arešto orderio vykdymo turi būti taikoma pakankama kontrolė, o tai reiškia, kad valstybės narės, kurioje prašomas perduoti asmuo buvo areštuotas, teisminė institucija turi priimti sprendimą dėl jo (jos) perdavimo.

<…>

(10)      Europos arešto orderio mechanizmas remiasi aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Jo įgyvendinimą galima sustabdyti tik tuo atveju, jei viena iš valstybių narių sunkiai ir nuolat pažeidinėja Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 dalyje išdėstytus principus, Tarybos nustatytus [kai šie pažeidimai nustatyti Tarybos] pagal minėtos sutarties 7 straipsnio 1 dalį, ir dėl to atsiranda jos 7 straipsnio 2 dalyje nurodytos pasekmės.

<…>

(12)      Šis pagrindų sprendimas grindžiamas pagarba pagrindinėms teisėms ir principams, kurie pripažįstami Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje ir kurie atsispindi <…> [Chartijoje], ypač jos VI skyriuje. <…>“

3.        Šio pagrindų sprendimo 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ numatyta:

„1.      Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.      Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.      Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje.“

4.        Minėto pagrindų sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Europos arešto orderis gali būti išduotas už veiką, baustiną pagal išduodančios valstybės narės teisę laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas bent 12 mėnesių, arba, kai bausmė arba sprendimas dėl įkalinimo jau yra priimtas, – bent keturi mėnesiai.“

5.        Pagal pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalį dėl šioje nuostatoje išvardytų nusikalstamų veikų, jei išduodančiojoje valstybėje narėje už jas baudžiama laisvės atėmimu arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas ‐ bent treji metai, ir laikantis jų apibrėžimo pagal išduodančiosios valstybės narės teisę taikomas perdavimas pagal Europos arešto orderį, netikrinant dvigubo baudžiamumo už veiką. Taip yra vagystės dalyvaujant organizuotoje grupėje arba plėšimo atveju(5).

6.        Pagrindų sprendimo 2002/584 3, 4 ir 4a straipsniuose pateikti Europos arešto orderio privalomojo ir neprivalomojo nevykdymo pagrindai.

7.        Šio pagrindų sprendimo 6 straipsnyje „Kompetentingų teisminių institucijų nustatymas“ numatyta:

„1.      Išduodančioji teisminė institucija – tai išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga išduoti Europos arešto orderį.

2.      Vykdančioji teisminė institucija ‐ tai vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga vykdyti Europos arešto orderį.

3.      Kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui praneša [apie] kompetentingą pagal jos teisę teisminę instituciją.“

8.        Pagrindų sprendimo 8 straipsnyje reglamentuojamas Europos arešto orderio turinys ir forma.

9.        Jo 11 straipsnyje „Prašomo perduoti asmens teisės“ įtvirtinta: „[k]ai prašomas perduoti asmuo areštuojamas [suimamas], vykdančioji kompetentinga teisminė institucija pagal savo šalies įstatymus informuoja tą asmenį apie Europos arešto orderį, apie jo turinį, taip pat apie galimybę sutikti būti perduotu išduodančiajai teisminei institucijai.“

10.      Jo 14 straipsnyje nustatyta: „[k]ai areštuotasis [suimtas] asmuo nesutinka būti perduotas, kaip nurodyta 13 straipsnyje, jis turi teisę būti išklausytas vykdančiosios teisminės institucijos pagal vykdančiosios valstybės narės įstatymus.“

 Austrijos teisė

11.      Staatsanwaltschaftsgesetz (Prokuratūros įstatymas, toliau – StAG) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:

„Prie kiekvieno baudžiamąsias bylas nagrinėjančio Landesgericht (apygardos teismas) yra prokuratūra, prie kiekvieno Oberlandesgericht (aukštesnysis apygardos teismas) – aukštesnioji prokuratūra, o prie Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) – generalinė prokuratūra. Prokuratūros tiesiogiai pavaldžios aukštesniosioms prokuratūroms, o šios ir generalinė prokuratūra – federaliniam teisingumo ministrui.“

12.      Gesetz über die Justizielle Zusammenarbeit in Strafsachen mit den Mitgliedstaaten der Europäischen Union (Įstatymas dėl bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, toliau – EU-JZG) 29 straipsnyje numatyta, kad Europos arešto orderį privalo patvirtinti teismas (nagrinėjamu atveju patvirtinimas buvo suteiktas). EU-JZG 29 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtinta:

„Prokuratūra skiria suėmimą, išduodama teismo tvirtinamą Europos arešto orderį, ir, jei reikia, rengia įspėjimą apie ieškomą asmenį Šengeno informacinėje sistemoje pagal Schengener Durchführungsübereinkommen (Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo) 95 straipsnį per kompetentingas saugumo institucijas, jei yra pagrindas bent vienoje valstybėje narėje skelbti asmens paiešką suėmimo tikslais.“

13.      Vykdydamas kontrolę teismas turi laikytis teisėtumo ir proporcingumo kriterijų pagal Strafprozessordnung (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – StPO) 5 straipsnio 1 ir 2 dalis; šiose dalyse nustatyta:

„1.      Naudodamiesi įgaliojimais ir rinkdami įrodymus kriminalinė policija, prokuratūra ir teismas asmenų teises gali riboti tik tiek, kiek tai aiškiai numatyta įstatymuose ir reikalinga jų uždaviniams vykdyti. Bet koks dėl to atsiradęs teisės suvaržymas turi būti proporcingas nusikalstamos veikos sunkumui, įtarimų laipsniui ir siekiamam rezultatui.

2.      Iš kelių veiksmingų tyrimo veiksmų ir prievartos priemonių kriminalinė policija, prokuratūra ir teismas privalo imtis tos, kuri mažiausiai riboja atitinkamo asmens teises. Bet kurioje proceso stadijoje įstatymuose suteiktais įgaliojimais privaloma naudotis taip, kad būtų išvengta nereikalingo visuomenės dėmesio, gerbiamas atitinkamų asmenų orumas ir atsižvelgiama į jų teises bei gintinus interesus.“

14.      Teismo patvirtinimą galima apskųsti StPO 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka(6).

15.      Teismo patvirtinimo procedūra reglamentuota StPO 105 straipsnyje; jame nustatyta:

„1.      Teismas turi priimti sprendimą dėl prašymų skirti arba pratęsti kardomąjį kalinimą ir patvirtinti tam tikras kitas procesines prievartos priemones. Teismas nustato patvirtintos priemonės (101 straipsnio 3 dalis) vykdymo terminą, kuriam pasibaigus patvirtinimas netenka galios. Jei nurodoma pateikti įspėjimą dėl suėmimo pagal 169 straipsnį, jo galiojimo laikotarpiu terminas neskaičiuojamas, bet prokuratūra bent kartą per metus turi patikrinti, ar tebėra priežastys taikyti suėmimą.

2.      Jei dėl teisinių ar faktinių priežasčių reikia atlikti papildomus tyrimo veiksmus sprendimui dėl 1 dalyje nurodyto prašymo priimti, teismas nurodo kriminalinei policijai atlikti tokius veiksmus arba imasi jų ex officio. Jis taip pat gali reikalauti iš prokuratūros ir kriminalinės policijos patikslinti bylos medžiagoje nurodytas faktines aplinkybes ir pateikti ataskaitą apie tai, kaip vykdoma patvirtinta priemonė ir atliekami papildomi tyrimo veiksmai. Skyręs kardomąjį kalinimą, teismas gali nurodyti, kad jam būtų persiunčiamos 52 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose numatytų dokumentų kopijos.“

 Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

16.      Pagal nagrinėjamu atveju išduotą Europos arešto orderį Austrijos institucijos paprašė suimti NJ ir perduoti jį siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, teigdamos, kad jis Vienoje (Austrija) įvykdė toliau nurodytas veikas.

17.      2018 m. rugpjūčio 9 d. NJ kartu su bendrininku įsilaužė į įmonės SQ Equipment Leasing Polska turistinį autobusą ir iš jo pagrobė fotoaparatą su dėklu, dvi kuprines, vieną piniginę ir 1 000 Kinijos juanių (CNY) (apie 128 EUR) grynųjų pinigų. NJ taip pat kaltinamas pasisavinęs vienam iš nukentėjusiųjų priklausančią kredito kortelę. 2018 m. rugpjūčio 10 d. NJ kartu su bendrininku įsilaužė į įmonės W. E. Blaschitz automobilį, norėdamas iš jo pagrobti vertingų daiktų, tačiau buvo priverstas bėgti nieko nepagrobęs, nes jį pastebėjo trečiasis asmuo, kuris pagrasinus peiliu, atsisakė ketinimo juos vytis. 2018 m. rugpjūčio 17 d. NJ kartu su bendrininku pagrobė rankinę, kurioje buvo piniginė, mobilusis telefonas ir akiniai (iš viso 950 EUR vertės) bei 50 EUR grynųjų pinigų; NJ rankinę pasisavino pasinaudodamas tuo, kad bendrininkas nukreipė nukentėjusiosios sutuoktinio dėmesį. 2018 m. rugpjūčio 18 d. NJ kartu su bendrininku, išdaužęs kitam asmeniui priklausančio lengvojo automobilio šoninio lango stiklą, įsilaužė į šį automobilį, siekdamas pagrobti vertingų daiktų, bet nieko nerado (toliau – nurodytos nusikalstamos veikos).

18.      Nuo 2019 m. gegužės 14 d. NJ dėl vagystės yra taikoma kardomojo kalinimo priemonė Berlyno prokuratūros (Vokietija) inicijuotoje byloje. Iš Europos arešto orderio, kurį Vienos prokuratūra išdavė 2019 m. gegužės 16 d., o Landesgericht Wien (Vienos apygardos teismas, Austrija) patvirtino 2019 m. gegužės 20 d. nutartimi, matyti, kad 2019 m. gegužės 14 d. Vienos prokuratūra dėl nurodytų nusikalstamų veikų išdavė nacionalinį arešto orderį dėl NJ, kurio numeris toks pat kaip bylos, ir 2019 m. gegužės 16 d. tas pats apygardos teismas jį patvirtino.

19.      2019 m. gegužės 24 d. NJ pareiškė nesutinkąs su supaprastintu perdavimu(7). 2019 m. gegužės 29 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik skyrė NJ kardomąjį kalinimą (nes jam kilo abejonių dėl Europos arešto orderį išdavusios teisminės institucijos), pažymėjęs, kad persekiojamas asmuo jau yra suimtas.

20.      Iš Austrijos vyriausybės paaiškinimų(8), pateiktų priėmus Sprendimą OG ir PI(9), matyti, kad ji mano, jog šis sprendimas su Austrija nesusijęs, nes, kaip ji teigia, Austrijos teisėje nustatyta procedūra(10) atitinka tame sprendime išdėstytus reikalavimus. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiai nuomonei nepritaria, nes mano, kad Sprendimo OG ir PI 74 ir 75 punktuose nustatytos sąlygos yra kumuliacinės (o ne alternatyvios, kaip minėtuose paaiškinimuose, regis, tvirtina Austrijos vyriausybė)(11).

21.      Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar prokuratūros pavaldumas yra kliūtis jai teisėtai išduoti Europos arešto orderį, net jei tokiam sprendimui prieš pradedant vykdyti Europos arešto orderį taikoma išsami teismo kontrolė?“

22.      Rašytines pastabas pateikė Austrijos, Vokietijos vyriausybės ir Europos Komisija. Minėtos šalys ir Ispanijos vyriausybė 2019 m. rugsėjo 3 d. vykusiame teismo posėdyje pateikė žodines pastabas.

 Dėl prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros taikymo

23.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė šį prašymą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

24.      Pagrįsdamas šį prašymą jis nurodė, kad šiuo metu atitinkamo asmens laisvė atimta pagal du pagrindus. Iš tikrųjų, pirma, jam taikomas kardomasis kalinimas baudžiamojoje byloje, kuri Vokietijoje jam iškelta dėl veikų, nesusijusių su pagrindine byla (toliau – pirmas kardomasis kalinimas). Šis kardomasis kalinimas, kurio trukmė – ne ilgesnė kaip šeši mėnesiai, gali bet kada baigtis. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, abejodamas dėl išduodančiosios teisminės institucijos ir nagrinėjamu atveju išduoto Europos arešto orderio galiojimo, nurodė taikyti antrą kardomojo kalinimo priemonę, kad atitinkamą asmenį būtų galima perduoti Austrijos institucijoms (toliau – antras kardomasis kalinimas). Ši priemonė bus taikoma baigus vykdyti pirmą kardomąjį kalinimą; pagal teisės aktus jos trukmė negali būti ilgesnė kaip du mėnesiai.

25.      Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo perduotos informacijos matyti, kad, pirma, sprendimas, kurį turi priimti Teisingumo Teismas, gali turėti įtakos antro kardomojo kalinimo trukmei, taigi ir bendrai atitinkamo asmens suėmimo trukmei, ir, antra, kyla reali rizika, kad atitinkamas asmuo turės būti paleistas į laisvę ir galės išvengti vykdomo jo baudžiamojo persekiojimo, visų pirma atsižvelgiant į pirmo kardomojo kalinimo ir Teisingumo Teisme vykdomo proceso dėl prejudicinio sprendimo priėmimo trukmę, o tai trukdytų įvykdyti Austrijos institucijų išduotą Europos arešto orderį.

26.      Pirma, pažymėtina, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Pagrindų sprendimo 2002/584, patenkančio į SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies, susijusios su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, nuostatų taikymo sritį, išaiškinimo. Taigi remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnio 1 dalimi jis gali būti nagrinėjamas pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

27.      Antra, dėl kriterijaus, susijusio su skubos tvarka, reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje atitinkamo asmens laisvė šiuo metu yra atimta ir kad sprendimas pagrindinėje byloje gali turėti didelės įtakos tokio laisvės atėmimo trukmei(12). Be to, reikia vertinti tokią atitinkamo asmens padėtį, kokia ji yra prašymo priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjimo pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą dieną(13). Šioje byloje nustatyta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymo nagrinėjimo dieną atitinkamas asmuo iš tikrųjų yra suimtas ir tai, ar jis liks suimtas, priklausys nuo sprendimo pagrindinėje byloje(14).

28.      Be to, reikia atsižvelgti į atitinkamo asmens paleidimo į laisvę keliamą riziką, kuri nagrinėjamu atveju galėtų pakenkti pagrindų sprendime nustatytos perdavimo sistemos veiksmingumui ir pareigos vykdyti Europos arešto orderį įgyvendinimui, o ši pareiga yra esminė, kaip nustatyta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje(15).

29.      Atsižvelgdama į šias pastabas ir į teisėjo pranešėjo siūlymą, taip pat susipažinusi su generalinės advokatės nuomone 2019 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo antroji kolegija nusprendė patenkinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą nagrinėti šią bylą pagal sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

 Analizė

 Pirminės pastabos

30.      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šiai bylai taikomas Pagrindų sprendimas 2002/584. Iš tikrųjų nagrinėjamos veikos iš dalies susijusios su nusikalstamomis veikomis, tenkinančiomis pagrindų sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą dvigubo baudžiamumo už veiką kriterijų, be to, jos susijusios su pagrindų sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje išvardytomis veikomis (nes šios veikos gali būti kvalifikuotos kaip vagystė, dalyvaujant organizuotoje grupėje arba apiplėšimas)(16).

31.      Be to, iš minėto prašymo taip pat matyti, kad Vienos prokuratūros išduotas Europos arešto orderis atitinka turinio ir formos reikalavimus, nurodytus Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnyje.

32.      Prieš pradėdama analizuoti dar turiu paaiškinti prejudicinio klausimo apimtį.

33.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme iš esmės siekia nustatyti, ar Vienos prokuratūra yra „išduodančioji teisminė institucija“ ir atitinka nepriklausomumo reikalavimus pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį ir Teisingumo Teismo sprendimą OG ir PI, atsižvelgiant į tai, kad, pirma, vykdomoji valdžia šiai prokuratūrai gali pateikti konkrečių nurodymų ir, antra, prokuratūros sprendimą išduoti Europos arešto orderį visada tikrina teismas prieš įsigaliojant šiam sprendimui (t. y. jis atlieka patikrą ex ante, per kurią nagrinėjamu atveju suteiktas teismo patvirtinimas).

34.      Taigi, kitaip tariant, šis prejudicinis klausimas nesusijęs su situacija, kai prokuratūra, kuriai vykdomoji valdžia gali pateikti konkrečių nurodymų, išduoda galiojantį Europos arešto orderį ir šį orderį atitinkamas asmuo gali apskųsti, todėl vėliau teismas jį tikrina (patikra ex post). Kaip ir Komisija, pažymiu, kad Teisingumo Teismas nurodė, jog tokia teismo atliekama patikra a posteriori nėra prokuratūros nepriklausomumo garantija(17).

 Sprendimo OG ir PI išvadų priminimas

35.      Iš karto pažymiu, kad Sprendimas OG ir PI priimtas remiantis prašymais priimti prejudicinį sprendimą, kuriuos du Airijos teismai pateikė, vykdydami Europos arešto orderius, atitinkamai išduotus Staatsanwaltschaft bei dem Landgericht Lübeck (Liubeko prokuratūra, Vokietija) byloje C-508/18, siekiant vykdyti OG baudžiamąjį persekiojimą, ir Staatsanwaltschaft Zwickau (Cvikau prokuratūra, Vokietija) byloje C-82/19 PPU, siekiant vykdyti PI baudžiamąjį persekiojimą.

36.      Atitinkami asmenys OG ir PI nurodė, kad šiuos arešto orderius išdavusios prokuratūros nėra „išduodančiosios teisminės institucijos“, kaip tai suprantama pagal pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, taigi tie orderiai negalioja.

37.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę Airijos teismai Teisingumo Teismo klausė, ar sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“, kaip ji suprantama pagal pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma valstybės narės prokuratūroms, kurios yra kompetentingos vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir pavaldžios tos valstybės narės vykdomosios valdžios institucijai, kaip antai teisingumo ministrui, ir priimant sprendimą dėl Europos arešto orderio išdavimo joms ministras gali tiesiogiai arba netiesiogiai duoti konkrečių pavedimų arba nurodymų.

38.      Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakė neigiamai.

39.      Pirma, savo sprendime Teisingumo Teismas priminė principą, pagal kurį sąvoka „teisminė institucija“ turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai. Be to, nurodęs ankstesnę savo jurisprudenciją Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad ši sąvoka „reiškia ne tik valstybės narės teisėjus ar teismus, bet apima ir institucijas, dalyvaujančias vykdant tos valstybės narės baudžiamąjį teisingumą, skirtingai nuo vykdomajai valdžiai priskirtinų ministerijų ar policijos institucijų“(18).

40.      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad institucija, kaip antai prokuratūra, turinti kompetenciją per baudžiamąjį procesą vykdyti asmens, kuris, kaip įtariama, padarė nusikalstamą veiką, persekiojimą, siekdama, kad jam būtų iškelta byla, turi būti pripažįstama dalyvaujančia vykdant teisingumą atitinkamoje valstybėje narėje.

41.      Antra, Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl nepriklausomumo reikalavimo, taikomo išduodančiosioms teisminėms institucijoms(19).

42.      Priminęs, kad Europos arešto orderio sistemoje numatyta „dviejų lygių“ procesinių ir pagrindinių teisių, kuriomis pasinaudoti turi būti leidžiama prašomam perduoti asmeniui, „gynyba“(20), Teisingumo Teismas akcentavo principą, įtvirtintą, be kita ko, jo Sprendime Kovalkovas(21); pagal šį principą antrasis atitinkamo asmens teisių gynybos lygis „reiškia, kad teisminė institucija, pagal nacionalinę teisę kompetentinga išduoti Europos arešto orderį, visų pirma tikrina, ar laikomasi būtinų Europos arešto orderio išdavimo sąlygų, ir nustato, ar, atsižvelgiant į kiekvieno atvejo ypatumus, toks išdavimas yra proporcingas“(22). Taigi antrasis teisių gynybos lygis apima išduoto Europos arešto orderio teisėtumo ir proporcingumo patikrą.

43.      Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas Sprendimo OG ir PI 74 ir 75 punktuose nusprendė, kad reikia in extenso nurodyti, jog:

„<…> išduodančioji teisminė institucija turi turėti galimybę vykdančiajai teisminei institucijai pateikti patikinimą, jog, atsižvelgiant į garantijas, teikiamas pagal išduodančiosios valstybės narės teisės sistemą, vykdydama Europos arešto orderio išdavimo funkcijas ji veikia nepriklausomai. Dėl šio nepriklausomumo reikalaujama, kad jos veiklos nuostatuose būtų nustatytos organizacinio pobūdžio taisyklės, pagal kurias, priimant sprendimą išduoti tokį arešto orderį, išduodančiajai teisminei institucijai nekiltų jokios rizikos, kad, be kita ko, gali būti duoti konkretūs vykdomosios valdžios nurodymai.

Be to, jei pagal išduodančiosios valstybės narės teisę kompetencija išduoti Europos arešto orderį patikėta institucijai, kuri, dalyvaudama vykdant tos valstybės narės teisingumą, vis dėlto nėra teismas, dėl sprendimo išduoti tokį arešto orderį, visų pirma dėl tokio sprendimo proporcingumo, šioje valstybėje narėje turi būti galima pasinaudoti teisminės gynybos priemone, visiškai atitinkančia veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus.“

44.      Be to, dėl rizikos, kad vykdomoji valdžia konkrečiu atveju gali turėti įtakos prokuratūrai, Teisingumo Teismas savo sprendimo 85 ir 87 punktuose taip pat nurodė:

„[š]io argumento negali paneigti aplinkybė, kad, kaip per Teisingumo Teismo posėdį teigė Vokietijos vyriausybė, prokuratūrų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, sprendimus išduoti Europos arešto orderį atitinkamas asmuo gali apskųsti kompetentinguose Vokietijos teismuose.

<…>

Iš tiesų, nors tokia gynybos priemone būtų galima užtikrinti, kad prokuratūros vykdomoms funkcijoms būtų taikoma a posteriori teismo kontrolė, bet kuriuo atveju pagal Vokietijos įstatymą išlieka galimybė, kad prokuratūroms išduodant Europos arešto orderį teisingumo ministras galėtų teikti konkrečius nurodymus.“

45.      Šie Teisingumo Teismo argumentai pakartoti Sprendime PF(23), priimtame tą pačią dieną kaip ir Sprendimas OG ir PI ir susijusiame su Lietuvos generalinio prokuroro nepriklausomumu. Atkreipiu dėmesį į tai, kad Sprendimo PF 52 ir 53 punktai yra tokie patys kaip Sprendimo OG ir PI 74 ir 75 punktai.

46.      Nors minėtame Sprendime OG ir PI Teisingumo Teismas nusprendė, kad Vokietijos prokuratūros neatitinka nurodyto nepriklausomumo reikalavimo, Sprendime PF jis vis dėlto pripažino, kad Lietuvos prokuroras nepatiria jokios išorinės įtakos ir kad Konstitucijoje įtvirtintas jo statusas „ne tik užtikrina objektyvų funkcijų atlikimą“, bet ir suteikia jam nepriklausomumo nuo vykdomosios valdžios išduodant Europos arešto orderį garantiją(24).

47.      Dabar šios jurisprudencijos išvadas reikia pritaikyti atsižvelgiant į nagrinėjamą prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

 Šios bylos išduodančioji teisminė institucija pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį

48.      Ar nacionalinė institucija, kaip antai Austrijos prokuratūra, yra teisminė institucija, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį?

49.      Remiantis šalių rašytinėmis pastabomis ir jų kalbomis per teismo posėdį akivaizdu, kad tai, jog vykdomoji valdžia minėtai prokuratūrai gali pateikti konkrečių nurodymų, netrukdo tinkamai išduoti Europos arešto orderio, nes šį orderį sistemingai iš anksto tvirtina teismas(25). Šiuo klausimu pažymiu, kad pagal Austrijos teisę Europos arešto orderis teisinių pasekmių gali turėti tik nuo tada, kai teismas jį patvirtina. Nepatvirtintas Europos arešto orderis (bylą nagrinėjančiam teismui atsisakius jį patvirtinti) negalioja.

50.      Visų pirma reikia konstatuoti, kad ši prokuratūra yra institucija, dalyvaujanti vykdant baudžiamąjį teisingumą(26), nes ji turi kompetenciją per baudžiamąjį procesą vykdyti asmens, kuris, kaip įtariama, padarė nusikalstamą veiką, persekiojimą, siekdama, kad jam būtų iškelta byla(27).

51.      Iš tikrųjų, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, taip pat iš rašytinių ir žodinių Austrijos vyriausybės pastabų, pagal Austrijos baudžiamąją teisę prokuratūra turi pareikšti kaltinimus, taigi iš anksto surinkti reikiamą informaciją. Prokuratūros funkcija yra vadovauti ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje procedūrai. Ji atsako už ikiteisminio tyrimo procedūros pažangą ir vadovauja baudžiamajai bylai. Šiuo pagrindu prokuratūra gali duoti pavedimus už tyrimus atsakingai kriminalinei policijai arba, jeigu tai veiksmingiau, pati atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus.

52.      Išduodama Europos arešto orderį prokuratūra per ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje procedūrą (vykdomą prieš pareiškiant kaltinimus) nurodo suimti asmenį, jeigu teismas orderį patvirtins, kaip nustatyta EU-JZG 29 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje (šį patvirtinimą galima apskųsti pagal StPO 87 straipsnio 1 dalį, priešingai, nei patį prokuratūros sprendimą).

53.      Taigi Austrijos prokuratūra gali atlikti išduodančiosios teisminės institucijos funkciją, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį, jeigu tenkinamas Sprendime OG ir PI nurodytas nepriklausomumo kriterijus. Prie šio klausimo grįšiu tolesniuose šios išvados punktuose(28).

54.      Prieš nagrinėjant nepriklausomumo garantijas, kai minėta prokuratūra išduoda Europos arešto orderį, vis dėlto reikia paaiškinti toliau nurodytą klausimą. Priešingai nei, regis, teigė Austrijos bei Vokietijos vyriausybės ir Komisija, remdamosi Sprendimu Özçelik(29), manau, kad už Europos arešto orderio patvirtinimą atsakingo teismo pagal analogiją negalima laikyti faktine tą orderį išduodančia institucija dėl trijų priežasčių.

55.      Pirma, pažymiu, kad byloje Özçelik ginčijama procedūra buvo susijusi su nacionaliniu arešto orderiu, kurį išdavė Vengrijos policijos įstaiga ir „patvirtino“ prokuratūra. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad sprendimas, kuriuo prokuratūra patvirtino nurodytos policijos įstaigos išduotą arešto orderį, yra tuo remiantis išduoto Europos arešto orderio pagrindas. Teisingumo Teismas pridūrė, kad prokuratūros atliktas šios policijos įstaigos išduoto arešto orderio patvirtinimas yra teisinis veiksmas, kuriuo prokuratūra atlieka šio arešto orderio kontrolę ir jį patvirtina. Prokuratūrai suteikus tokį patvirtinimą, nurodytą Europos arešto orderyje, ji pagal analogiją turėjo būti laikoma atsakinga už nacionalinio arešto orderio išdavimą.

56.      Taigi pažymėtina, kad, kitaip nei prokuratūros, tokios policijos įstaigos niekada nebuvo galima laikyti teismine institucija, nes struktūriniu požiūriu ji yra vykdomosios valdžios dalis(30). Būtent dėl šios priežasties taikant tvirtinimo mechanizmą prokuratūra buvo vienintelė teisminė institucija, galinti tinkamai išduoti Europos arešto orderį, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį.

57.      Kaip pažymėjau pirma 53 punkte, nagrinėjamu atveju Austrijos prokuratūra gali būti institucija, dalyvaujanti vykdant baudžiamąjį teisingumą, taigi turinti teisę išduoti Europos arešto orderį. Ipso facto tokios prokuratūros situacija nėra panaši į byloje Özçelik nagrinėjamos policijos įstaigos situaciją

58.      Antra, pažymėtina, kad pagal Austrijos įstatymų leidėjo nustatytą proceso tvarką ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje stadija (einanti prieš kaltinimų pareiškimą), per kurią prokuratūra atlieka vadovaujamą funkciją, kad būtų surinkti reikiami įrodymai, labai aiškiai atskiriamas nuo pagrindinės procedūros, per kurią procesui turi vadovauti atitinkamas teismas (taigi jis turi teisę duoti nurodymą suimti asmenį pagal Europos arešto orderį, jei reikia, prokuratūros siūlymu).

59.      Ikiteisminio tyrimo stadijoje prokuratūra ir teismas, atsakingas už Europos arešto orderio patvirtinimą, vykdo skirtingus įgaliojimus. Iniciatyva išduoti arešto orderį tenka prokuratūrai (ji nurodo suimti asmenį pagal StPO 171 straipsnį). Taigi būtent prokuratūra „vadovauja procedūrai“(31) ir, be kita ko, nustato, ar tokia priemonė yra reikalinga(32). Šiomis aplinkybėmis teismo funkcija iš esmės yra nagrinėti prokuratūros priimto sprendimo (praktiškai jis surašomas tam tikroje formoje) teisėtumą ir proporcingumą pagal StPO 5 straipsnio 1 ir 2 dalis. Šiuo pagrindu teismas turi nagrinėti visus jam perduotus dokumentus (vienas iš šių dokumentų yra aukštesnių institucijų, kaip antai vykdomosios valdžios, duotų nurodymų prokuratūrai kopija). Jeigu teismas mano, kad to reikia, šiomis aplinkybėmis jis gali nurodyti atlikti arba pats atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Jeigu atlikęs šią kontrolę teismas sutinka patvirtinti orderį, į formą įrašomas paprastas sakinys apie patvirtinimą. Patvirtinus orderį, prokuratūrai neduodamas pavedimas dėl atitinkamos priemonės vykdymo: teismas tik nustato patvirtinimo galiojimo terminą (jei šio termino nesilaikoma, atitinkama priemonė nebegalioja). Kai orderis patvirtinamas, prokuratūra turi pasirašyti Europos arešto orderį, jį vykdyti ir perduoti vykdančiajai valstybei narei. Pavyzdžiui, prokuratūra gali nuspręsti nevykdyti ir neperduoti patvirtinto orderio.

60.      Kaip Austrijos vyriausybė nurodė savo rašytinėse ir žodinėse pastabose, prokuratūros ir teismo kompetencija paskirstyta atlikus Austrijos baudžiamosios teisės reformą, įsigaliojusią 2008 m. sausio 1 d. Atlikus šią reformą, anksčiau ikiteisminio tyrimo teisėjų vykdyta funkcija patikėta prokuratūrai, o atsvara šiam įgaliojimų perdavimui yra įvesta teisminė priežiūra (patvirtinimas).

61.      Galiausiai, trečia, pažymėtina, kad pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 3 dalį kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui praneša apie kompetentingą pagal jos teisę teisminę instituciją, kad būtų išduotas Europos arešto orderis. Akivaizdu, kad 2008 m. sausio 28 d. Austrija nurodė, jog kompetentinga teisminė institucija, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, yra tos vietovės, kurioje įkurta Landesgericht (apygardos teismas) būstinė, prokuratūra(33) (žr. Tarybos dokumentą Nr. 5711/08).

62.      Per teismo posėdį šalys, be kita ko, klausė, ar gali būti, kad pagal Austrijos sistemą išduodančiosios institucijos yra „dvi“ – prokuratūra ir teismas (tai reiškia, kad informacija, kurią Austrijos Respublika perdavė Tarybos Generaliniam sekretoriatui, iš dalies yra netiksli). Taip pat kyla klausimas, ar pagal pagrindų sprendimą, kuriame nurodyta viena kompetentinga institucija, yra leidžiama tokia dvinarė arba sudėtinė struktūra, dėl kurios gali sumažėti atsakomybė dėl Europos arešto orderio išdavimo.

63.      Manau, kad reikia atsižvelgti į informaciją, kurią Austrijos vyriausybė perdavė Tarybos Generaliniam sekretoriatui. Iš tikrųjų būtent atitinkama valstybė narė turi kompetenciją taikydama pagrindų sprendimo 6 straipsnio 3 dalį paskirti pagal nacionalinę teisę kompetentingą instituciją. Laikausi nuomonės, kad prejudicinį sprendimą priimantis Teisingumo Teismas ir vykdančiosios valstybės narės institucijos neturi pildyti ar taisyti informacijos, kurią išduodančioji valstybė narė pateikė Tarybai, taigi ir nuspręsti dėl minėtos išduodančiosios institucijos struktūros, kuri (galbūt) yra dvinarė arba sudėtinė.

64.      Manau, kad dėl visų šių priežasčių būtų gana nerealu Europos arešto orderį išduodančia institucija laikyti teismą, kuris dalyvauja tik proceso pabaigoje, nes ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje etapui turi vadovauti prokuratūra. Mano nuomone, tai, kad atitinkamas asmuo prireikus apskundžia teismo patvirtinimą (o ne prokuratūros sprendimą stricto sensu), neturi įtakos šiuo klausimu. Priešingai, nei per teismo posėdį teigė Komisija, manau, kad prokuratūra lieka orderį išduodančia institucija, net jeigu atsakomybę už šį sprendimą tam tikru mastu ji dalijasi su teismu, kuris pritaria jo vykdymui ir kurio sprendimą galima apskųsti.

65.      Taigi nepritariu Austrijos vyriausybės nuomonei, kad dėl teismo patvirtinimo teismą galima prilyginti nacionalinį ar Europos arešto orderį išduodančiajai institucijai.

66.      Manau, kad pagal Austrijos baudžiamosios teisės sistemą Europos arešto orderį išduodančioji institucija yra prokuratūra. Taigi reikia nagrinėti jos situaciją, visų pirma nepriklausomumą, atsižvelgiant į teismo išduodamo patvirtinimo mechanizmą, nustatytą EU-JZG 29 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje.

 Išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumo reikalavimas

67.      Kaip nurodžiau pirma, Teisingumo Teismas savo Sprendime OG ir PI konstatavo, kad Europos arešto orderio sistemoje numatyta dviejų lygių procesinių ir pagrindinių teisių, kuriomis pasinaudoti turi būti leidžiama prašomam perduoti asmeniui, gynyba. Šiam asmeniui teisminė gynyba turi būti užtikrinta, pirma, priimant nacionalinį sprendimą, pavyzdžiui, dėl nacionalinio arešto orderio, ir, antra, išduodant Europos arešto orderį(34).

68.      Nagrinėjamoje byloje svarbiausias klausimas – ar pagal Austrijos sistemą atitinkamo asmens teises galima užtikrinti visiškai nepriklausomai, atsižvelgiant į veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus.

 Nepriklausomumo sąvoka Austrijos sistemoje, atsižvelgiant į bylą „OG ir PI“

69.      Teisingumo Teismas nusprendė, kad „iš tiesų būtent „išduodančioji teisminė institucija“, nurodyta Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje, t. y. subjektas, kuris priima galutinį sprendimą išduoti Europos arešto orderį, turi užtikrinti tokią antro lygio gynybą, net jei Europos arešto orderis grindžiamas nacionaliniu teisėjo arba teismo sprendimu“. Taigi „išduodančioji teisminė institucija“ turi būti nepriklausoma, o tai reiškia, kad ji negali patirti „[rizikos], kad jos sprendimų priėmimo įgaliojimams būtų daroma, be kita ko, vykdomosios valdžios įtaka gaunant pavedimus ar nurodymus iš išorės, <…> taip, kad nekiltų abejonių dėl aplinkybės, jog priimti sprendimą išduoti Europos arešto orderį turi ta institucija, o ne galiausiai minėta valdžia“(35).

70.      Kaip nurodžiau, Teisingumo Teismas konstatavo, kad sąvoka „nepriklausomumas“ iš esmės grindžiama dviem aspektais. Išduodančioji teisminė institucija turi turėti galimybę vykdančiajai teisminei institucijai pateikti patikinimą, kad jos valstybėje narėje yra veiklos nuostatuose nustatytų organizacinio pobūdžio taisyklių, pagal kurias, priimant sprendimą išduoti tokį arešto orderį, išduodančiajai teisminei institucijai nekiltų jokios rizikos, kad, be kita ko, gali būti duota konkrečių vykdomosios valdžios nurodymų. Be to, jei išduodančioji teisminė institucija nėra teismas (pavyzdžiui, prokuratūra, kaip nagrinėjamu atveju), turi būti suteikiama galimybė dėl sprendimo išduoti arešto orderį, visų pirma dėl tokio sprendimo proporcingumo, šioje valstybėje narėje pasinaudoti teisminės gynybos priemone, visiškai atitinkančia veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus(36).

71.      Per teismo posėdį vykę ginčai leido nustatyti, kad Austrijos sistema, pagal kurią teismas tvirtina prokuratūros sprendimą dėl Europos arešto orderio išdavimo, yra netipinė, palyginti su kitose valstybėse narėse galiojančiomis sistemomis. Vis dėlto manau, kad tokia nacionalinė sistema atitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus(37).

72.      Remiantis nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija, atitinkamose Austrijos teisės nuostatose numatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas, siekdamas patvirtinti orderį, vykdo teisminę kontrolę ir tikrina, ar prokuratūros sprendimas atitinka teisės aktuose numatytus reikalavimus, taip pat dėl pagrindinių teisių, ir ar tas sprendimas proporcingas(38), atsižvelgiant į faktines šio sprendimo priėmimo aplinkybes(39). Be to, prašomas išduoti asmuo turi teisę apskųsti tokį patvirtinimą(40).

73.      Manau, kad nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į informaciją, pateiktą nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, taip pat rašytinėse ir žodinėse Austrijos vyriausybės pastabose, tokia nacionalinė sistema (apimanti, be kita ko, patvirtinimo procedūrą) leidžia užtikrinti, kad bylą nagrinėjantis teismas griežtai patikrintų prokuratūros sprendimą. Šios teisminės kontrolės tikslas – patikrinti, ar Europos arešto orderio išdavimas atitinka taikomus teisės aktų reikalavimus, įskaitant proporcingumo reikalavimus. Manau, kad teismo kontrolės tikslas nėra tikrinti, ar konkrečiu atveju vykdomoji valdžia gali duoti nurodymų prokuratūrai (nors, kaip teigia Austrijos vyriausybė, tokie nurodymai turi būti suformuluoti raštu ir pridėti prie baudžiamosios bylos, kuri perduodama orderį tvirtinančiam teismui)(41). Šis niuansas subtilus, tačiau svarbus. Laikausi nuomonės, kad teismo atliekama kontrolė visų pirma turi suteikti galimybę bylą nagrinėjančiam teismui konstatuoti, ar apskritai paisyta teisėtumo sąlygų. Nagrinėjama sistema turi užtikrinti, kad atitinkama teisminė institucija Europos arešto orderį išduotų visapusiškai laikydamasi teisės. Taigi taikant tokią sistemą turi būti suteikta galimybė pašalinti neteisėtas pasekmes, sukeltas vykdomajai valdžiai pasinaudojus savo įgaliojimais duoti nurodymų, ir užkirsti kelią neteisėtų prokuratūros sprendimų įgyvendinimui, teismui atliekant išankstinę kontrolę(42).

74.      Manau, jog tokia sistema užtikrina, kad būtų paisoma Pagrindų sprendime 2002/584 nustatytos Europos arešto orderio sistemos pagrindo, t. y. valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo joms vykdant bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose(43).

75.      Siekdama išsamumo priduriu, kad jeigu būtų rizika, kad vykdomoji valdžia duos prokuratūrai nurodymų dėl Europos arešto orderio vykdymo ir perdavimo vykdančiajai valstybei narei po to, kai suteiktas patvirtinimas (beje, nagrinėjamu atveju tokia rizika visiškai nenustatyta), vykdančiosios valstybės narės institucijos turėtų išnagrinėti šį klausimą ir prireikus padaryti išvadas. Bet kuriuo atveju pažymiu, kad tokia rizika galėtų kilti taikant bet kokią kitą Europos arešto orderio išdavimo sistemą, be to, tai, kad išduodančiosios valstybės narės institucijos nevykdo ir neperduoda arešto orderio, nelabai gali pažeisti prašomo išduoti asmens teisių, o toks pažeidimas vis dėlto yra analizuojamas nagrinėjamu atveju.

 Sprendime „OG ir PI“ išdėstytos sąlygos

76.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Sprendimo OG ir PI 74 ir 75 punktuose išdėstytos sąlygos turi būti aiškinamos kaip kumuliacinės, ar kaip alternatyvios sąlygos.

77.      Vokietijos vyriausybė teigia, kad tiek išvada, kurią Sprendime OG ir PI Teisingumo Teismas padarė dėl Vokietijos prokuratūrų, tiek minėto sprendimo 74 ir 75 punktų formuluotė (joje pateikti žodžiai „be to“) rodo, kad abi šios sąlygos turi būti aiškinamos kaip kumuliacinės. Austrijos Respublika savo ruožtu mano, kad nereikia nagrinėti klausimo dėl Sprendimo OG ir PI 74 ir 75 punktų ryšio, nes teismas, kuriam pavesta tvirtinti arešto orderį, nagrinėjamu atveju turi būti laikomas atsakingu už orderio išdavimą, taigi šis klausimas yra nereikšmingas. Galiausiai Komisija laikosi nuomonės, kad šie du klausimai yra atskiri, nesusiję jokiu kumuliaciniu ar alternatyviu ryšiu, bet, priešingai, turi būti vertinami pagal jiems taikomus kriterijus ir reikalavimus. Komisija teigia, kad teisiniai reikalavimai taikytini, pirma, tinkamam Europos arešto orderio išdavimui ir, antra, teisinei apsaugai dėl tinkamai išduotų Europos arešto orderių.

78.      Visų pirma manau, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją analizę reikia atlikti kartu atsižvelgiant į Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalies nuostatos formuluotę, kontekstą ir šiuo pagrindų sprendimu siekiamą tikslą(44). Be to, pažymiu, kad vykdant SESV 267 straipsnyje nurodytą procedūrą Teisingumo Teismas, konkrečioje nacionaliniame teisme nagrinėjamoje byloje pateikdamas Sąjungos teisės išaiškinimą, tik padaro išvadą dėl Sąjungos teisės normų prasmės, remdamasis šios teisės formuluote ir esme, o konkrečioje byloje taip išaiškintas teisės normas taiko nacionalinis teismas(45).

79.      Taigi nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas turi išaiškinti Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį ir pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui analizės kriterijus, kurių reikia siekiant nustatyti, ar ginčijama nacionalinė sistema atitinka šio pagrindų sprendimo reikalavimus. Teisingumo Teismas privalo išaiškinti teisės normas dėl tikrinimo, kurias didžioji kolegija nurodė Sprendime OG ir PI. Taigi reikia ne nustatyti papildomus reikalavimus, palyginti su atitinkama nuostata, o išaiškinti dėl pačios išduodančiosios teisminės institucijos sąvokos atsirandančius reikalavimus.

80.      Manau, kad abi Sprendimo OG ir PI 74 ir 75 punktuose nustatytos sąlygos yra tinkamos siekiant įvertinti prokuratūros sprendimą tvirtinančio teismo atliekamą kontrolę. Pritariu Komisijai, kad, regis, šių sąlygų nereikia laikyti „alternatyviomis“ arba „kumuliacinėmis“, nes jos susijusios su skirtingu tikslu ir turi būti vertinamos pagal joms taikomus kriterijus ir reikalavimus. Taigi manau, kad Teisingumo Teismas nurodė du etapus, būtinus vertinant teismo atliekamą prokuratūros sprendimo kontrolę.

81.      Vadinasi, nepatikrinus garantijų, susijusių su teisę išduoti Europos arešto orderį turinčios institucijos nepriklausomumu pagal išduodančiosios valstybės narės teisinę sistemą ir su atitinkamo Europos arešto orderio proporcingumu, šis arešto orderis neturėtų sukelti teisinių pasekmių.

 Garantijos

82.      Iš pradžių reikia pabrėžti, kad išduodančioji teisminė institucija privalo nustatyti, ar išduodančiojoje valstybėje narėje laikomasi Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų. Visiškai pritariu savo buvusio kolegos ir draugo generalinio advokato Y. Bot požiūriui, pateiktam jo išvadoje byloje Bob-Dogi:

„Mano nuomone, griežtas Europos arešto orderio nevykdymo pagrindų apibrėžimas – tai konkrečių ir veiksmingų procesinių garantijų, užtikrinančių teisę į gynybą Europos arešto orderį išduodančioje valstybėje narėje, prielaida. Nesant tokių garantijų, būtų pažeista Europos teisminės erdvės kūrimui būtina pusiausvyra tarp baudžiamosios teisenos veiksmingumo reikalavimų ir pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų.“(46)

83.      Taigi taikant bet kokią nacionalinę sistemą turi būti suteikiamos procesinės garantijos, visiškai atitinkančios Chartiją(47). Tai matyti iš suformuotos jurisprudencijos, pagal kurią Europos arešto orderis grindžiamas tarpusavio pripažinimo principu(48). Tarpusavio pripažinimo principas, kuris (kaip matyti, be kita ko, iš pagrindų sprendimo 6 konstatuojamosios dalies) yra teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose „kertinis akmuo“, pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalį reiškia, kad valstybės narės iš esmės privalo vykdyti Europos arešto orderį(49).

84.      Kalbant apie nepriklausomumo ir proporcingumo reikalavimus pagal pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, kad nepriklausomumo reikalavimas apima prašomo išduoti asmens pagrindines teises(50). Proporcingumo reikalavimo tikslas – užtikrinti, kad valstybių narių teisminės institucijos nepersekiotų to asmens už smulkius pažeidimus(51). Dėl proporcingumo reikalavimo visuotinai pripažįstama, kad proporcingumo kontrolė yra vienas didžiausių sunkumų, kylančių nuo pat Europos arešto orderio sistemos taikymo pradžios. Šiuo metu, priėmus Sprendimą OG ir PI, akivaizdu, kad proporcingumo kontrolė yra esminis reikalavimas(52).

85.      Teisingumo Teismas jau nurodė nepriklausomumo ir proporcingumo reikalavimus, taikytinus, kai išduodančioji valstybė narė įgaliojimą išduoti Europos arešto orderį suteikia institucijai, kuri, dalyvaudama vykdant tos valstybės narės teisingumą, vis dėlto nėra teismas (kaip nagrinėjamu atveju), atsižvelgiant į pagrindų sprendimo tikslus ir struktūrą(53).

86.      Manau, kad jeigu Teisingumo Teismas nurodytų pamatines taisykles, kurių šiuo klausimu reikia laikytis, būtų paprasčiau išspręsti klausimą, ar teisę išduoti Europos arešto orderį turinti nacionalinė institucija atitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Šiuo klausimu pabrėžiu, kad Europos arešto orderio išdavimo etapu turi būti numatytos procesinės garantijos.

87.      Manau, kad jeigu pagal išduodančiosios valstybės narės teisinę sistemą institucijai, kuri nėra teismas, leidžiama priimti sprendimą išduoti Europos arešto orderį, tačiau reikalaujama, kad šį sprendimą patvirtintų teismas, labai svarbu, kad ta valstybė pajėgtų įrodyti, jog teismui atliekant nustatytą kontrolę nėra vien tik nurodoma nihil obstat, iš tikrųjų nenagrinėjant pradinio tokios įstaigos, kaip prokuratūra, sprendimo.

88.      Pridursiu, kad tuo atveju, kai sprendimą išduoti Europos arešto orderį priėmusi teisminė institucija yra prokuratūra, kuriai, be kita ko, vykdomoji valdžia gali duoti nurodymų (kaip nagrinėjamu atveju), teismas tokį sprendimą turi patvirtinti prieš šiam arešto orderiui sukeliant teisinių pasekmių.

89.      Galiausiai, kadangi išdavus Europos arešto orderį daromas neigiamas poveikis atitinkamo asmens teisei į laisvę, įtvirtintai Chartijos 6 straipsnyje, manau, kad pagal nacionalinę patvirtinimo sistemą prašomam išduoti asmeniui turėtų būti suteikta galimybė būti išklausytam teisme, siekiant užginčyti šio sprendimo galiojimą pagal Chartijos 47 straipsnį.

 Taikymas nagrinėjamu atveju

90.      Koks yra Teisingumo Teismo sprendimo OG ir PI poveikis pagrindinei bylai?

91.      Laikausi nuomonės, kad esminiais klausimais Austrijos sistema akivaizdžiai skiriasi nuo Vokietijos sistemos, dėl kurios priimtas tas sprendimas(54).

92.      Žinoma, pagal Austrijos sistemos hierarchiją prokuratūros yra pavaldžios vykdomajai valdžiai. Iš tikrųjų, remiantis nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija, prokuratūros yra tiesiogiai pavaldžios aukštesniosioms prokuratūroms ir turi vykdyti jų nurodymus; aukštesniosios prokuratūros ir generalinė prokuratūra savo ruožtu yra pavaldžios federaliniam teisingumo ministrui.

93.      Vis dėlto, kaip nurodo pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Europos arešto orderio išdavimo procedūra Austrijoje skiriasi nuo Sprendime OG ir PI nagrinėtų aplinkybių. Pirma, Austrijos sistemoje numatyta, kad teismas tvirtina Europos arešto orderį (iš tikrųjų toks patvirtinimas suteiktas ir nagrinėjamu atveju). Antra, šis teismo patvirtinimas reiškia, kad yra tikrinama, ar laikomasi teisėtumo ir proporcingumo kriterijų (pagal StPO 5 straipsnio 1 ir 2 dalis). Trečia, teismo patvirtinimo procedūra reglamentuojama įstatyme; jeigu siekiant patvirtinti arešto orderį reikia papildomų tyrimo veiksmų, bylą nagrinėjantis teismas gali nurodyti juos atlikti kriminalinei policijai arba imtis jų pats(55). Galiausiai, ketvirta, patvirtinimas gali būti apskųstas teisme pagal StPO 87 straipsnio 1 dalį(56). Manau, kad toks apskundimas yra veiksnys, visiškai atitinkantis veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus.

94.      Be to, pažymiu, kad teismas patvirtinimą suteikia prieš prokuratūros sprendimui sukeliant pasekmių.

95.      Remdamasi informacija, pateikta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Austrijos vyriausybės rašytinėse bei žodinėse pastabose ir jos atsakymuose į Teisingumo Teismo per posėdį pateiktus klausimus, manau, kad pagal Austrijos teisės aktus nacionaliniai teismai privalo išsamiai ir griežtai patikrinti kiekvieną jiems pateiktą orderį ir su juo susijusią baudžiamąją bylą. Atliekant šią teismo kontrolę turi būti laikomasi teisėtumo ir proporcingumo kriterijų.

96.      Kadangi Pagrindų sprendime 2002/584 nustatyta sistema pagrįsta aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu ir dėl to darytina prezumpcija, kad kiekviena valstybė narė paiso Chartijoje įtvirtintų teisių, manau, kad negalima ginčyti, jog teisės aktuose nustatyta sistema (kaip antai nagrinėjama šioje byloje), pagal kurią prokuratūros išduotą Europos arešto orderį iš anksto turi patikrinti teismas, atitinka Chartiją ir minėtą pagrindų sprendimą, jeigu tinkamai neįrodyta priešingai. Ši prezumpcija pagrįstai galėtų būti paneigta tik atsižvelgiant į objektyvią, patikimą, tikslią ir tinkamai atnaujintą informaciją apie teismų sistemos veikimą išduodančiojoje valstybėje narėje(57), kuria remiantis įrodoma priešingai; atrodo, kad nagrinėjamu atveju tokios informacijos nepateikta.

97.      Taigi manau, kad atsižvelgiant į Teisingumo Teismui vertinti pateiktą informaciją tokia sistema, kaip šiuo metu galiojanti Austrijoje, atitinka Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

98.      Tuo remdamasi darau išvadą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas pagrindinės bylos aplinkybes, turi patikrinti, ar taikant atitinkamos išduodančiosios valstybės narės sistemą suteikiamos procesinės garantijos, būtinos siekiant apsaugoti Europos arešto orderyje nurodyto asmens teises į gynybą, taip pat šio orderio proporcingumą pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus. Tokioje byloje, kaip pagrindinė byla, šią nacionalinę sistemą turi sudaryti tokie elementai: i) pradinį sprendimą išduoti Europos arešto orderį turi patikrinti teismas: bylą nagrinėjantis teismas minėtą sprendimą griežtai patikrina prieš suteikdamas patvirtinimą; ii) teismo kontrolę reikia atlikti prieš minėtam orderiui sukeliant teisinių pasekmių; iii) turi būti suteikiama galimybė apskųsti patį Europos arešto orderio patvirtinimą (suteiktą atlikus šią teismo kontrolę).

 Išvada

99.      Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad reikia taip atsakyti į Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) Teisingumo Teismui pateiktą klausimą:

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, 6 straipsnio 1 dalį turi patikrinti: i) ar nagrinėjamu atveju teisminė institucija išdavė Europos arešto orderį; ii) ar ši teisminė institucija veikė visiškai nepriklausomai; iii) ar ji įvertino sprendimo išduoti tokį orderį teisėtumą ir proporcingumą.

Tokioje byloje, kaip pagrindinė byla, siekiant įrodyti, kad išduodančiosios valstybės narės sistema atitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, gali būti remiamasi šiais elementais:

–        pradinį sprendimą išduoti Europos arešto orderį patikrina teismas: bylą nagrinėjantis teismas minėtą sprendimą griežtai patikrina prieš suteikdamas patvirtinimą,

–        teismo kontrolė atliekama prieš minėtam orderiui sukeliant teisinių pasekmių,

–        suteikiama galimybė apskųsti patį Europos arešto orderio patvirtinimą (suteiktą atlikus šią teismo kontrolę).


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      2019 m. gegužės 27 d. sprendimas (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) (C-508/18 ir C-82/19 PPU, EU:C:2019:456, toliau – Sprendimas OG ir PI).


3      2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), su pakeitimais, padarytais 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24); toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584.


4      Pažymėtina, kad 2019 m. rugpjūčio 22 d. tas pats teismas (Rechtbank Amsterdam; Amsterdamo teismas, Nyderlandai) pateikė tris prašymus priimti prejudicinį sprendimą (C-625/199 PPU, C-626/19 PPU ir C-627/199 PPU), susijusius su ta pačia teisine problema.


5      Žr. 2 straipsnio 2 dalies aštuonioliktą įtrauką.


6      Žr. šios išvados 93 punktą.


7      Žr. šios išvados 9 ir 10 punktus.


8      Savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (22 punkte) šį prašymą pateikęs teismas nurodo, kad Austrijos vyriausybė pateikė paaiškinimų. Manau, kad tikėtina, jog tai yra paaiškinimai, nurodyti 2019 m. birželio 12 d. Tarybos dokumente „Judgments of the CJEU of 27 May 2019 in joined cases C-508/18 and C-82/19 PPU and in case C-509/18 – public prosecutors offices acting as judicial authorities – Exchange of views on the follow-up – Paper by the Presidency“, Dokumentas Nr. ST 9974 2019, p. 13.


9      Nurodytas pirma (žr. 2 išnašą).


10      Žr. šios išvados 11–15 punktus.


11      Žr. šios išvados 76–81 punktus.


12      2013 m. gegužės 30 d. Sprendimas F (C-168/13 PPU, EU:C:2013:358, 31 punktas).


13      Žr. 2019 m. vasario 12 d. Sprendimą TC (C-492/18 PPU, EU:C:2019:108, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


14      Žr. šios išvados 24 ir 25 punktus.


15      2015 m. liepos 16 d. Sprendimas Lanigan (C-237/15 PPU, EU:C:2015:474, 37 punktas).


16      Žr. Pagrindų sprendimo 2002/584 2 straipsnio 2 dalies aštuonioliktą įtrauką. Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad atitinkamas asmuo bent kėsinosi įvykdyti plėšimą, padedant bendrininkui, naudodamasis peiliu, kad įbaugintų trečiąjį asmenį (žr. šios išvados 4 ir 17 punktus).


17      Sprendimas OG ir PI (85–87 punktai).


18      2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Poltorak, C‑452/16 PPU, EU:C:2016:858, 33 ir 35 punktai; 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Kovalkovas, C‑477/16 PPU, EU:C:2016:861, 34 ir 36 punktai.


19      Žr. šios išvados 76 ir paskesnius punktus.


20      Žr. Sprendimo OG ir PI 67 punktą.


21      Žr. 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo (C-477/16 PPU, EU:C:2016:861) 47 punktą.


22      Žr. Sprendimo OG ir PI 71 punktą.


23      2019 m. gegužės 27 d. Sprendimas Lietuvos generalinis prokuroras (C-509/18, EU:C:2019:457).


24      Ten pat, 55 ir 56 punktai. Vis dėlto Teisingumo Teismas nenusprendė dėl to, ar Lietuvos prokuroro priimti sprendimai dėl Europos arešto orderio gali būti skundžiami taip, kad tai visiškai atitiktų veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus: Teisingumo Teismas paprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo šį klausimą patikrinti.


25      Be to, Komisija priduria, kad šis teismas turi patikrinti Europos arešto orderio išdavimo sąlygas ir jo proporcingumą.


26      Kaip tai suprantama pagal 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Poltorak, C‑452/16 PPU, EU:C:2016:858, 33 ir 35 punktus, 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Kovalkovas, C‑477/16 PPU, EU:C:2016:861, 34 ir 36 punktus ir Sprendimą OG ir PI (50 punktas).


27      Sprendimas OG ir PI (60 punktas).


28      Žr. šios išvados 67 ir paskesnius punktus.


29      2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimas Özçelik (C-453/16 PPU, EU:C:2016:860).


30      Žr. Sprendimą OG ir PI (50 punktas), kuriame Teisingumo Teismas nurodo „vykdomajai valdžiai priskirtin[as] ministerij[as] ar policijos institucij[as]“. Taip pat žr. 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimą Özçelik (C-453/16 PPU, EU:C:2016:860, 32 punktas).


31      Remiuosi Austrijos vyriausybės kalboje vartota formuluote.


32      Šią informaciją Austrijos vyriausybė taip pat patvirtino per teismo posėdį. Prokuratūra vadovauja ikiteisminiam tyrimui ir geriausiai gali nuspręsti, ar reikia išduoti Europos arešto orderį.


33      Šalys per teismo posėdį patikslino, kad šis pranešimas pateikiamas visų pirma atlikus šios išvados 60 punkte nurodytą reformą, pagal kurią ikiteisminio tyrimo teisėjų įgaliojimai perduoti prokuratūrai. Taip pat žr. Statement by the Republic of Austria pursuant to Article 6 of Council Framework Decision 2002/584/TVR of 13 June 2002 on the European arrest warrant and the surrender procedures between Member States, Annex to Council of the European Union, Council Framework Decision 2002/584/TVR on the European arrest warrant and the surrender procedures between Member States - Statement by the Republic of Austria on a change in the competent Authorities, Brussels, 5711/08, 28 January 2008.


34      Žr. Sprendimo OG ir PI 67 punktą. Taip pat žr. šios išvados 42 punktą ir 21 išnašą.


35      Sprendimas OG ir PI (72 ir 73 punktai).


36      Sprendimas OG ir PI (74 ir 75 punktai).


37      Žr. šios išvados 66 punktą.


38      Žr. šios išvados 66 punktą.


39      Žr. šios išvados 15 punktą.


40      Žr. šios išvados 14 punktą.


41      Teisingumo Teismas kaip pavyzdį pateikė konkrečius vykdomosios valdžios nurodymus (žr. Sprendimo OG ir PI 74 punktą).


42      Žr. šios išvados 59 punktą.


43      Žr. Pagrindų sprendimo 2002/584 10 konstatuojamąją dalį.


44      Sprendimas OG ir PI (49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


45      Mutatis mutandis žr. 1963 m. kovo 27 d. Sprendimą Da Costa ir kt., 28/62–30/62, EU:C:1963:6, 76 punktas.


46      C-241/15, EU:C:2016:131, 55 punktas.


47      Be kita ko, žr. Chartijos 6 straipsnį (teisė į laisvę ir saugumą) ir 47 straipsnį (teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą).


48      Sprendimas OG ir PI (43–46 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).


49      Žr. 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Özçelik, C-453/16 PPU, EU:C:2016:860, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.


50      Žr. Pagrindų sprendimo 2002/584 12 konstatuojamąją dalį ir 1 straipsnio 3 dalį.


51      Žr. generalinio advokato Y. Bot išvados, pateiktos byloje Bob-Dogi, C-241/15, EU:C:2016:131, 77–83 punktus.


52      Žr. mano išvados byloje Radu (C-396/11, EU:C:2012:648) 60 punktą.


53      Žr. Pagrindų sprendimo 2002/584 8 konstatuojamąją dalį, 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimą Kovalkovas (C-477/16 PPU, EU:C:2016:861, 47 punktas) ir Sprendimą OG ir PI (71 punktas).


54      Žr. šios išvados 58 ir paskesnius punktus.


55      Žr. šios išvados 13 punktą.


56      Žr. šios išvados 14 punktą.


57      Pagal analogiją žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C-216/18 PPU, EU:C:2018:586, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).