EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO PIRMININKO NUTARTIS

2012 m. vasario 13 d.

Byla F‑118/11 R

Marcuccio

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Prašymas sustabdyti vykdymą – Skuba – Nebuvimas“

Dalykas:      Pagal SESV 278 straipsnį ir AE 157 straipsnį, taip pat pagal SESV 279 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo L. Marcuccio prašo, be kita ko, sustabdyti sprendimo atmesti 2011 m. birželio 30 d. jo rašte Komisijai pateiktą prašymą priimti sprendimą, kurį jis pats laiko susijusiu su ligos, dėl kurios jis buvo išleistas į pensiją dėl invalidumo, „profesine kilme“, vykdymą.

Sprendimas:      Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Santrauka

1.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – „Fumus boni juris“ – Skuba – Kumuliacinis pobūdis – Visų nagrinėjamų interesų palyginimas – Nagrinėjimo eiliškumas ir tikrinimo būdas – Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo diskrecija

(SESV 278 ir 279 straipsniai; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis)

2.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – Skuba – Rimta ir nepataisoma žala – Įrodinėjimo pareiga

(SESV 278 ir 279 straipsniai; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis)

1.      Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių prašymuose, be kita ko, turi būti nurodytos aplinkybės, dėl kurių reikalingas skubus sprendimas, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumą.

Sąlygos, susijusios su skuba ir prašymo pagrįstumu (fumus boni juris), yra kumuliacinės, todėl jei bent viena iš jų netenkinama, laikinųjų apsaugos priemonių prašymas atmetamas. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas taip pat turi palyginti atitinkamus interesus.

Atlikdamas šį bendrą nagrinėjimą laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir, atsižvelgdamas į konkretaus atvejo ypatybes, gali savo nuožiūra nustatyti būdą, kaip šios skirtingos sąlygos turi būti patikrintos, ir šio nagrinėjimo eiliškumą, nes jokia teisės norma jis neįpareigojamas laikytis iš anksto nustatytos analizės schemos, kai vertina būtinybę priimti tarpinį sprendimą.

(žr. 16–18 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. liepos 3 d. Nutarties Plasa prieš Komisiją, F‑52/08 R, 21 ir 22 punktai ir juose nurodyta teismo praktika; 2011 m. vasario 15 d. Nutarties de Pretis Cagnodo ir Trampuz de Pretis Cagnodo prieš Komisiją, F‑104/10 R, 16 punktas.

2.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas yra užtikrinti ne žalos atlyginimą, o visišką sprendimo dėl esmės veiksmingumą. Kad būtų pasiektas šis tikslas, reikia, jog prašomos taikyti priemonės būtų skubios, t. y. siekiant, kad ieškovas išvengtų rimtos ir nepataisomos žalos, jos turi būti nustatytos ir įsigalioti dar prieš priimant sprendimą pagrindinėje byloje. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių prašanti šalis turi pateikti įrodymų, kad ji negali laukti pagrindinės bylos baigties, nes antraip jai bus padaryta tokia žala.

(žr. 20 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Esch‑Leonhardt ir kt. prieš ECB, T‑320/02 R, 27 punktas.