TARNAUTOJŲ Teismo (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2010 m. spalio 27 d.
Byla F‑60/09
Gerhard Birkhoff
prieš
Europos Komisiją
„Pareigūnai — Darbo užmokestis — Šeimos pašalpos — Išlaikomo vaiko pašalpa — Dėl sunkios ligos ar invalidumo užsidirbti pragyvenimui negalintis vaikas — Prašymas pratęsti pašalpos mokėjimą — Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 5 dalis — Maksimalios vaiko pajamos kaip pašalpos mokėjimo pratęsimo sąlyga — Nuo šių pajamų atskaitytinos išlaidos“
Dalykas: Pagal EB 236 straipsnį ir AE 152 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo G. Birkhoff iš esmės prašo panaikinti 2008 m. lapkričio 14 d. Komisijos sprendimą atsisakyti nuo 2008 m. gruodžio 31 d. pratęsti išmokos vaikui, kurią jis gavo nuo 1978 m. negalią turinčiai dukteriai išlaikyti, pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 5 dalį mokėjimą.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai — Darbo užmokestis — Šeimos pašalpos — Išlaikomo vaiko pašalpa — Teisė į pašalpos mokėjimo pratęsimą neatsižvelgiant į vaiko amžių tuo atveju, jei jis negali užsidirbti pragyvenimui
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 5 dalis)
2. Pareigūnai — Darbo užmokestis — Šeimos pašalpos — Išlaikomo vaiko pašalpa — Institucijos atsisakymas pratęsti minėtos pašalpos mokėjimą — Medicininė ekspertizė
3. Pareigūnai — Darbo užmokestis — Šeimos pašalpos — Išlaikomo vaiko pašalpa — Pašalpos mokėjimo pratęsimas neatsižvelgiant į vaiko amžių tuo atveju, jei jis negali užsidirbti pragyvenimui
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 5 dalis)
1. Išlaikomo vaiko pašalpa atitinka socialinės tvarkos tikslą, kai ji pagrįsta išlaidomis, patiriamomis dėl aktualios ir tikros su vaiku ir jo veiksminga priežiūra susijusios būtinybės. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į suinteresuotųjų asmenų situaciją, reikia patikrinti, ar įvykdomas socialinis tikslas, kurio siekiama mokant nagrinėjamą pašalpą (kurios mokėjimas gali būti pratęstas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 5 dalį). Todėl tam, kad taikytų šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdama į visas aplinkybes, atitinkama administracija turi nustatyti, ar sunki vaiko sunki liga arba invalidumas trukdo jam užsidirbti pragyvenimui.
Taigi Sąjungos institucijos gali išplėsti bendrą PTN numatytos ir neapibrėžtos sąvokos, kaip antai Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos sąlygos „negalin[tis] užsidirbti pragyvenimui“, aiškinimą. Šiuo atveju išvada, kurią, siekdami taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 5 dalį patvirtino Komisijos administracijos vadovai, vertinant kiekvieną konkretų atvejį gali būti tik „atspirties taškas“, o Komisijos nustatytas objektyvus 40 % 1 lygio pirmos pakopos pareigūno bazinio darbo užmokesčio kriterijus nepanaikina jos pareigos nagrinėti konkrečias atitinkamo atvejo aplinkybes.
Visos išlaidos, tiesiogiai susijusios su invalidumu, kaip „konkrečios aplinkybės“ turi būti atskaitytinos iš išlaikomo vaiko bendrųjų ar apmokestinamų pajamų, todėl vertinant jo galimybes užsidirbti pragyvenimui gali būti atsižvelgta tik į dalį šių pajamų. Taigi administracija turi nuodugniai išnagrinėti, kokios yra neįgalaus asmens patirtos išlaidos, kad patikrintų, ar šios išlaidos yra tiesiogiai susijusios su nagrinėjamu invalidumu, ir, jei taip, kad jas atskaitytų bei prireikus skirtų atitinkamą pašalpą.
(žr. 29–31, 36, 40, 42 ir 43 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1992 m. gegužės 7 d. Sprendimo Taryba prieš Brems, C‑70/91 P, Rink. p. I‑2973, 9 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1994 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Dornonville de la Cour prieš Komisiją, T‑498/93, Rink. VT p. I‑A‑257 ir II‑813, 38 punktas; 2003 m. spalio 21 d. Sprendimo Birkhoff prieš Komisiją, T‑302/01, Rink. VT p. I‑A‑245 ir II‑1185, 40, 41, 43, 44, 47 ir 48 punktai.
2. Tai, kad vargu ar Sąjungos teismas gali kontroliuoti atsiskaitymo skyrių medicinos tarnybų gydytojų medicininių išvadų pagrįstumą, nereiškia, kad šios išvados, net jeigu padarytos teisėtomis aplinkybėmis, yra galutinės ir joms netaikoma ši kontrolė; tas pats pasakytina apie medicinos ir invalidumo komisijų ar nepriklausomo gydytojo, kurio konsultacija tuo atveju, kai paprašoma jo nuomonės, numatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 1 dalies penktoje pastraipoje, medicinines išvadas. Taip yra dėl to, kad vienašalės institucijos gydytojo, pavyzdžiui, Atsiskaitymo skyriaus Medicinos tarnybos gydytojo, medicininės išvados nesuteikia šalims tų pačių garantijų ir nėra tokios objektyvios kaip medicinos ir invalidumo komisijų išvados, nes pastarųjų išvadų objektyvumui įtakos turi šių komisijų sudėtis.
Todėl Tarnautojų teismas vykdo institucijos atsisakymo pratęsti pašalpos mokėjimą išlaikomam vaikui ir Atsiskaitymo skyriaus Medicinos tarnybos gydytojų nuomonių, kuriomis tam tikrais atvejais pagrįstas šis atsisakymas, kontrolę. Ši kontrolė, nors ir ribota, apima fakto, teisės bei akivaizdžios vertinimo klaidos kontrolę.
(žr. 48 ir 49 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1981 m. gegužės 21 d. Sprendimo Morbelli prieš Komisiją, 156/80, Rink. p. 1357, 15–20 punktai.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2000 m. gegužės 11 d. Sprendimo Pipeaux prieš Parlamentą, T‑34/99, Rink. VT p. I‑A‑79 ir II‑337, 29 ir 30 punktai; 2004 m. gegužės 12 d. Sprendimo Hecq prieš Komisiją, T‑191/01, Rink. VT p. I‑A‑147 ir II‑659, 64–78 punktai; 2004 m. lapkričio 23 d. Sprendimo O prieš Komisiją, T‑376/02, Rink. VT p. I‑A‑349 ir II‑1595, 29 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. gegužės 22 d. Sprendimo López Teruel prieš VRDT, F‑99/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑147 ir II‑A‑1‑797, 74–76 punktai; 2007 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Botos prieš Komisiją, F‑10/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑243 ir II‑A‑1‑1345, 40–50 punktai.
3. Kova su diskriminacija dėl negalios siekiama įgyvendinti vienodo požiūrio principą į neįgalius ir panašioje situacijoje esančius sveikus asmenis tam, kad neįgaliems asmenims būtų sudarytos sąlygos taip pat dalyvauti socialiniame ir (arba) profesiniame gyvenime. Taigi veiksmai, kuriais siekiama pagerinti neįgaliųjų padėtį, patys savaime yra ne tikslas, bet priemonė, kuria siekiama užtikrinti vienodą požiūrį. Todėl veiksmai, kuriais siekiama pagerinti neįgalaus asmens padėtį, leidžiami, jeigu tik jais siekiama užtikrinti tokį patį požiūrį, kaip ir į sveiką asmenį, kurio padėtis panaši. Kad ir kokios pagirtinos būtų neįgalaus asmens pastangos siekti netipinės ir dinamiškos karjeros, esant dabartinei Pareigūnų tarnybos nuostatų redakcijai remiantis socialinių išmokų teisiniu pagrindu šiems asmenims leidžiama parūpinti tik priemones, palengvinančias nepalankią finansinę padėtį, tiesiogiai susijusią su negalia. Pripažinus, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 5 dalies tikslas taip pat gali apimti neįgalaus asmens socialinio ir profesinio gyvenimo vystymą, būtų peržengtos minėto straipsnio tikslo ribos. Tokios priemonės neįgalių asmenų naudai neatitiktų išlaikomo vaiko pašalpos apimties, apibrėžtos Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 1 skirsnyje „Išmokos šeimai“.
(žr. 51 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Coleman, C‑303/06, Rink. p. I‑5603, 47 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: minėto Sprendimo Birkhoff prieš Komisiją 48 punktas.