EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. gegužės 16 d.

Byla F‑61/10

AF

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pagalbos prašymas – Psichologinis priekabiavimas ir diskriminacinis požiūris – Vertinimo klaida“

Dalykas: Pagal SESV 270 straipsnį, EAEB sutarčiai taikomą remiantis jos 106a straipsniu, pareikštas ieškinys, kuriuo AF prašo panaikinti Komisijos sprendimą atmesti jo pagalbos prašymą dėl psichologinio priekabiavimo ir jo prašymą dėl kompensacijos, ir priteisti iš Komisijos atlyginti žalą.

Sprendimas:      Atmesti ieškinį. Ieškovas padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Taikymo sritis – Apimtis – Teisminė kontrolė – Ribos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Psichologinis priekabiavimas – Sąvoka – Elgesys, kuriuo siekiama diskredituoti asmenį arba pabloginti jo darbo sąlygas – Pakartotinio elgesio reikalavimas – Tyčinio elgesio reikalavimas – Apimtis – Priekabiautojo piktavališko ketinimo reikalavimo nebuvimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12 straipsnio 3 dalis)

3.      Pareigūnai – Psichologinis priekabiavimas – Sąvoka – Papildomų užduočių, dėl kurių padidėja darbo krūvis, skyrimas pareigūnui – Įtraukimas – Sąlyga

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12 straipsnio 3 dalis)

1.      Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis skirtas apsaugoti Sąjungos pareigūnus nuo bet kokio priekabiavimo arba žeminančio elgesio ne tik iš trečiųjų asmenų, bet taip pat ir iš jų viršininkų arba kolegų pusės.

Pagal šiame straipsnyje numatytą pareigą teikti pagalbą, kai atsitinka įvykis, nesuderinamas su tvarka tarnyboje ir jos ramia eiga, administracija turi įsikišti ir dėdama visas reikalingas pastangas greitai ir rūpestingai, kiek to reikalaujama pagal konkretaus atvejo aplinkybes, imtis veiksmų, kad nustatytų faktines aplinkybes ir jomis remdamasi, gerai susipažinusi su situacija, padarytų tinkamas išvadas. Šiuo atžvilgiu pakanka, kad pareigūnas, kuris prašo savo institucijos apsaugos, pateiktų pradinių priekabiavimo, kuris, jo teigimu, buvo vykdomas jo atžvilgiu, tikrumo įrodymų. Jei tokia informacija gauta, atitinkama institucija turi imtis tinkamų priemonių pirmiausia atlikti tyrimą, siekdama nustatyti skunde nurodytus faktus ir bendradarbiaudama su jį pateikusiu asmeniu.

Sąjungos teismo atliekama priemonių, kurių ėmėsi administracija, kontrolė apsiriboja patikrinimu, ar atitinkama institucija neperžengė protingai nustatomų ribų ir savo diskrecija nepasinaudojo akivaizdžiai klaidingai.

(žr. 70–72 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Lo Giudice prieš Komisiją, T‑154/05, 135–137 punktai ir juose nurodyta teismų praktika.

2.      Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje psichologinis priekabiavimas apibrėžiamas kaip „netinkamas elgesys“, kuriam įrodyti reikalaujama įvykdyti dvi kumuliacines sąlygas. Pirma sąlyga susijusi su fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytine kalba, gestais, kurie „trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingi“ ir „tyčiniai“. Pagal antrąją sąlygą, kuri nuo pirmosios atskirta jungtuku „ir“, reikalaujama kad šiuo fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytine kalba būtų „pakenkta asmens asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai“. Remiantis tuo, kad būdvardis „tyčiniai“ susijęs su pirmąja, o ne su antrąja sąlyga, galima daryti dvi išvadas. Pirma, Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje nurodytas fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai, turi būti sąmoningi, todėl ši nuostata netaikoma netyčiniams veiksmams. Antra, nereikalaujama, kad fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai būtų įvykdyti siekiant pakenkti asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai. Kitaip tariant, gali būti psichologinis priekabiavimas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalį, nors priekabiautojas savo veiksmais nesiekia apšmeižti arba pažeminti aukos arba sąmoningai pabloginti jos darbo sąlygų. Pakanka, kad šie veiksmai objektyviai sukeltų tokių pasekmių, nes jie buvo įvykdyti sąmoningai.

Todėl tam, kad ginčijami veiksmai būtų laikomi priekabiavimu, jie turi būti pakankamai objektyviai tikri ta prasme, kad įprasto jautrumo nešališkas ir nuovokus stebėtojas tokiomis pačiomis sąlygomis šį elgesį laikytų peržengiančiu normalaus elgesio ribas ir jį kritikuotų.

(žr. 88–91 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Q prieš Komisiją, F‑52/05, 132, 134 ir 135 punktai; 2012 m. gegužės 16 d. Sprendimo Skareby prieš Komisiją, F‑42/10, 65 punktas.

3.      Nors negalima teigti, kad darbo krūvio didinimas pareigūnui ilgą laiką tam tikromis sąlygomis negali būti psichologinis priekabiavimas, vis dėlto turi būti įvykdytos Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos, kad tai būtų kvalifikuojama kaip psichologinis priekabiavimas.

(žr. 118 punktą)