GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2019 m. birželio 4 d.(1)
Byla C‑18/18
Eva Glawischnig-Piesczek
prieš
Facebook Ireland Limited
(Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvė teikti paslaugas – Direktyva 2000/31/EB – Informacinės visuomenės paslaugos – Tarpinių paslaugų teikėjų atsakomybė – Interneto svetainių (Facebook) prieglobos paslaugų teikėjo prievolė pašalinti neteisėtą informaciją – Taikymo sritis“
I. Įvadas
1. „Internete rašoma ne pieštuku, o rašalu“, – konstatuoja 2010 m. pasirodžiusio JAV filmo personažas. Neatsitiktinai čia cituoju ištrauką iš filmo „Socialinis tinklas“.
2. Iš tikrųjų šioje byloje iš esmės kyla klausimas, ar prieglobos paslaugų teikėjas, valdantis internetinio socialinio tinklo platformą, gali būti įpareigotas lyg rašalo trintuku ištrinti tam tikrą turinį, kurį internete paskelbė šios platformos naudotojai.
3. Tiksliau savo prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti prievolių, kurios gali būti nustatytos prieglobos paslaugų teikėjui, asmeninę ir materialinę taikymo sritis, nenustatant bendros stebėjimo prievolės, draudžiamos pagal Direktyvos 2000/31/EB(2) 15 straipsnio 1 dalį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia Teisingumo Teismo, ar taikant valstybės narės teismo nustatytą draudimą prieglobos paslaugų teikėjas gali būti įpareigotas pašalinti tam tikrą turinį ne tik dėl šios valstybės narės internautų, bet ir pasaulio lygiu.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
4. Direktyvos 2000/31 14 ir 15 straipsniai yra jos II skyriaus 4 skirsnyje „Tarpinių paslaugų teikėjų atsakomybė“.
5. Direktyvos 2000/31 14 straipsnio „Informacijos pateikimas internete“ 1 ir 3 dalyse nustatyta:
„1. Kai teikiama informacinės visuomenės paslauga, kurią sudaro paslaugos gavėjo pateiktos informacijos perdavimas ryšio tinklu, valstybės narės užtikrina, kad paslaugų teikėjas nebūtų atsakingas už informaciją, kurią saugo paslaugos gavėjo prašymu, tik tada, jei:
a) teikėjas neturi faktinių žinių apie neteisėtą veiklą arba informaciją ir reikalavimų atlyginti žalą atžvilgiu nežino apie faktus ar aplinkybes, rodančias, kad verčiamasi neteisėta veikla arba teikiama neteisėta informacija
arba
b) teikėjas, gavęs tokių žinių arba apie tai sužinojęs, nedelsdamas panaikina šią informaciją arba atima galimybę ją pasiekti.
<…>
3. Šis straipsnis neturi įtakos teismo arba administracinės institucijos galimybei vadovaujantis valstybių narių teisinėmis sistemomis reikalauti, kad paslaugų teikėjas nutrauktų pažeidimą arba užkirstų jam kelią, jis taip pat neturi įtakos valstybių narių galimybei nustatyti procedūras, reglamentuojančias informacijos panaikinimą arba galimybės ją pasiekti atėmimą.“
6. Direktyvos 2000/31 15 straipsnio „Bendros stebėjimo prievolės nebuvimas“ 1 dalyje nurodyta:
„Valstybės narės nenustato teikėjams nei bendros prievolės teikiant 12, 13 ir 14 straipsnių reglamentuojamas paslaugas stebėti informaciją, kurią jie perduoda arba saugo, nei bendros prievolės aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiomis nelegalią veiklą.“
B. Austrijos teisė
7. Pagal E‑Commerce‑Gesetz (Elektroninės prekybos įstatymas), kuriuo Austrijos teisės aktų leidėjas perkėlė Direktyvą 2000/31, 18 straipsnio 1 dalį prieglobos paslaugų teikėjams netenka bendra prievolė tikrinti jų saugomą, perduodamą ar atskleidžiamą informaciją arba savo iniciatyva tirti aplinkybes, susijusias su neteisėta veikla.
8. Pagal Allgemeines Bürgerliches Gesetzbuch (Austrijos civilinis kodeksas, toliau – ABGB) 1330 straipsnio 1 dalį asmuo, kuriam dėl garbės įžeidimo buvo padaryta faktinė žala arba kuris dėl to negavo pajamų, turi teisę reikalauti ją atlyginti. Pagal šio straipsnio 2 dalį tas pats taikytina ir tada, jei kas nors skelbia informaciją, kuria kenkiama kito asmens reputacijai, materialinei padėčiai ir ateities perspektyvoms, ir ją skelbiantis asmuo žino arba turėjo žinoti, kad ši informacija neteisinga. Tokiu atveju galima reikalauti paneigti šią informaciją ir paskelbti paneigimą.
9. Taikant Urheberrechtsgesetz (Autorių teisių įstatymas, toliau – UrhG) 78 straipsnio 1 dalį asmenų atvaizdai negali būti nei viešai demonstruojami, nei kitaip platinami, kad su jais galėtų susipažinti visuomenė, jei taip pažeidžiami teisėti vaizduojamo asmens interesai arba, jeigu jis miręs ir nebuvo leidęs ar nurodęs skelbti savo atvaizdo, teisėti jo artimo giminaičio interesai.
III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės
10. Eva Glawischnig-Piesczek buvo Nationalrat (Nacionalratas, Austrija) narė, parlamento Žaliųjų frakcijos vadovė ir šios partijos atstovė spaudai.
11. Facebook Ireland Limited, Airijoje registruota bendrovė, kurios buveinė – Dubline, yra JAV įmonės Facebook Inc. patronuojamoji bendrovė. Facebook Ireland valdo ne JAV ir Kanadoje gyvenantiems naudotojams skirtą internetinę socialinio tinklo platformą, kurią galima pasiekti adresu www.facebook.com. Ši platforma suteikia naudotojams galimybę kurti privačias paskyras ir skelbti komentarus.
12. 2016 m. balandžio 3 d. vienas minėtos platformos naudotojas savo asmeninėje paskyroje paskelbė straipsnį iš Austrijos informacinio tinklalapio „oe24.at“, pavadintą „Žalieji: turime išsaugoti minimalias pajamas pabėgėliams“. Ši publikacija lėmė tai, kad minėtoje platformoje buvo atkurta originalios svetainės „išankstinė peržiūra“, kur buvo matyti šio straipsnio pavadinimas ir santrauka, taip pat ieškovės nuotrauka. Šis naudotojas paskelbė ir ieškovę žeminantį komentarą, teigdamas, kad ji yra „niekinga tėvynės išdavikė“, „korumpuota kvaiša“ ir „fašistų partijos“ narė. Šio naudotojo internete paskelbtus komentarus galėjo perskaityti bet kuris aptariamos platformos naudotojas.
13. 2016 m. liepos 7 d. raštu ieškovė pareikalavo, kad Facebook Ireland pašalintų šį komentarą.
14. Kadangi Facebook Ireland nepašalino minėto komentaro, ieškovė pareiškė ieškinį Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas, Austrija), prašydama šio teismo priimti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodant Facebook Ireland nebeskelbti ir (arba) nebeplatinti ieškovę vaizduojančių nuotraukų, jei pridedamame tekste naudojami identiški ir (arba) „ekvivalentiško turinio“ teiginiai, t. y. kad ieškovė yra „tėvynės išdavikė“ ir (arba) „korumpuota kvaiša“, ir (arba) „fašistų partijos narė“.
15. 2016 m. gruodžio 7 d. Handelsgericht Wien (Vienos komercinių bylų teismas) priėmė prašomą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
16. Priėmus šią nutartį Facebook Ireland padarė pirma paskelbtą turinį neprieinamą Austrijoje.
17. Gavęs apeliacinį skundą Oberlandesgericht Wien (Vienos aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) patvirtino pirmosios instancijos teisme priimtą nutartį, kiek tai buvo susiję su identiškais teiginiais. Šis teismas nepatenkino Facebook Ireland prašymo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikyti tik Austrijoje. Tačiau šis teismas nusprendė, kad pareiga nebeskelbti ekvivalentiško turinio teiginių susijusi tik su teiginiais, apie kuriuos Facebook Ireland sužinojo iš ieškovės pagrindinėje byloje, trečiosios šalies arba kokiu nors kitu būdu.
18. Pirmosios ir antrosios instancijų teismai savo sprendimus grindė UrhG 78 straipsniu ir ABGB 1330 straipsniu, pirmiausia laikydamiesi nuomonės, kad paskelbtame komentare buvo teiginių, kurie ypač įžeidžia ieškovės garbę ir leidžia manyti, kad ji vykdė nusikalstamą veiką, nepateikiant jokių to įrodymų. Be to, šių teismų teigimu, reiškiant nuomonę apie politinį veikėją, jei nėra sąsajos su politine arba bendrojo intereso diskusija, negalima remtis ir teise į saviraiškos laisvę.
19. Abi šalys pagrindinėje byloje pateikė skundus Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija), o šis teismas nusprendė, kad aptariamais teiginiais buvo siekiama įžeisti ieškovės garbę, ją viešai įžeisti ir apšmeižti.
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nuspręsti, ar reikalavimas nutraukti neteisėtus veiksmus, pateiktas prieglobos paslaugų teikėjui, kuris valdo socialinį tinklą, prie kurio kasdien prisijungia daug naudotojų, gali būti išplėstas pasaulio mastu ir apimti jam nežinomus identiškus ir (arba) ekvivalentiško turinio teiginius.
21. Šiuo klausimu Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) pažymi, kad pagal jo paties jurisprudenciją tokia prievolė laikytina proporcinga, jei valdytojui jau buvo pranešta bent apie vieną suinteresuotojo asmens interesų pažeidimą, padarytą paslaugos gavėjo įrašu, ir tokiu būdu buvo sukonkretinta rizika, kad gali būti ir daugiau pažeidimų.
IV. Prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
22. Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) 2017 m. spalio 25 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. sausio 10 d., nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Direktyvos 2000/31] 15 straipsnio 1 dalis apskritai neprieštarauja vienai iš toliau išvardytų prieglobos [paslaugų] teikėjo, kuris iš karto nepašalino neteisėtos informacijos, prievolių pašalinti ne tik šią neteisėtą informaciją pagal [šios d]irektyvos 14 straipsnio 1 dalies a punktą, bet ir kitą identišką informaciją:
a) pasaulio mastu,
b) atitinkamoje valstybėje narėje,
c) atitinkamo naudotojo skelbiamą pasaulio mastu,
d) atitinkamo naudotojo skelbiamą atitinkamoje valstybėje narėje?
2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas, ar ši tvarka taip pat taikoma ekvivalentiškai informacijai?
3. Ar ši tvarka taip pat taikoma ekvivalentiškai informacijai, kai tik valdytojas apie tai sužino?“
23. Rašytines pastabas pateikė ieškovė, Facebook Ireland, Austrijos, Latvijos, Portugalijos ir Suomijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Toms pačioms šalims, išskyrus Portugalijos vyriausybę, buvo atstovauta 2019 m. vasario 13 d. įvykusiame teismo posėdyje.
V. Analizė
A. Dėl pirmojo ir antrojo prejudicinių klausimų
24. Pirmuoju ir antruoju klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo apibrėžti stebėjimo prievolės, kuri gali būti nustatyta taikant draudimą informacinės visuomenės paslaugos, reiškiančios šios paslaugos gavėjo pateiktos informacijos saugojimą, teikėjui (prieglobos paslaugų teikėjui), materialinę ir asmeninę taikymo sritis, kai tai nelemia bendros stebėjimo prievolės, draudžiamos pagal Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalį.
25. Tiesa, du pirmieji klausimai susiję veikiau su informacijos, paskelbtos per internetinio socialinio tinklo platformą, pašalinimu nei su jos pateikimo stebėjimu ar tikrinimu. Vis dėlto pažymėtina, kad socialinio tinklo platformos – tai žiniasklaida, kurios turinį paprastai kuria ne jas įsteigusios ir valdančios bendrovės, o jų naudotojai. Be to, šiuo turiniu, kuris vėliau kartojamas ir iš dalies keičiamas, naudotojai nuolat dalijasi.
26. Tam, kad galėtų pašalinti informaciją, paskelbtą per tokią platformą, arba padaryti ją neprieinamą, kad ir koks būtų šios informacijos pateikėjas ir jos turinys, prieglobos paslaugų teikėjas iš pradžių turi išskirti šią informaciją iš savo serveriuose saugomos informacijos. Tam jis turi vienaip ar kitaip stebėti, kaip teikiama ši informacija, ir ją tikrinti. Tačiau pagal Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalį, nurodytą prejudiciniuose klausimuose, valstybė narė negali prieglobos paslaugų teikėjui nustatyti bendros stebėjimo prievolės. Visa tai reiškia, kad dviem pirmaisiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia dėl tokios prievolės asmeninės ir materialinės taikymo sričių, atitinkančių Direktyvoje 2000/31 nustatytus reikalavimus.
27. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat prašo Teisingumo Teismo patikslinti, ar prieglobos paslaugų teikėjas gali būti įpareigotas pasaulio mastu pašalinti informaciją, paskelbtą per socialinio tinklo platformą.
28. Siekdamas atsakyti į šiuos du klausimus, pirma, išnagrinėsiu, viena vertus, Direktyvoje 2000/31 nustatytą sistemą, taikomą Facebook Ireland, kaip prieglobos paslaugų teikėjai, ir, kita vertus, šios bendrovės kvalifikavimo kaip prieglobos paslaugų teikėjos pasekmes, kiek tai susiję su šiai paslaugų teikėjai skirtais draudimais. Antra, išanalizuosiu Sąjungos teisėje nustatytus reikalavimus, kurie susiję su stebėjimo prievolės materialine ir asmenine taikymo sritimis ir kurie gali būti taikomi prieglobos paslaugų teikėjui, nenustatant bendros prievolės šioje srityje. Galiausiai, trečia, išnagrinėsiu prievolės pašalinti informaciją teritorinės taikymo srities klausimą.
1. Prieglobos paslaugų teikėjams taikomi draudimai atsižvelgiant į Direktyvą 2000/31
29. Primintina, jog tam, kad informacijos laikymui, kurį kaip paslaugą atlieka informacinės visuomenės paslaugos teikėjas, būtų taikomas Direktyvos 2000/31 14 straipsnis, šio paslaugos teikėjo veikla turi apsiriboti „tarpinio teikėjo“, kokia reikšme šią sąvoką vartoja teisės aktų leidėjas šios direktyvos 4 skirsnyje, veikla. Be to, pagal šios direktyvos 42 konstatuojamąją dalį jo veikla yra vien techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, o tai reiškia, kad jis neturi žinių apie saugomą informaciją ir negali jos kontroliuoti, todėl jo vaidmuo yra neutralus(3).
30. Teisingumo Teismas jau turėjo progą paaiškinti, kad socialinio tinklo platformos valdytojas, kuris savo serveriuose saugo šios platformos naudotojų pateiktą su jų paskyra susijusią informaciją, yra prieglobos paslaugų teikėjas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/31 14 straipsnį(4). Neatsižvelgiant į abejones, kurių gali kilti šiuo klausimu, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, kaip mano šį prašymą pateikęs teismas, Facebook Ireland yra prieglobos paslaugų teikėja, kurios veikla apsiriboja tarpinio paslaugų teikėjo veikla.
31. Pagal Direktyvą 2000/31 prieglobos paslaugų teikėjas, kurio veikla apsiriboja tarpinio paslaugų teikėjo veikla, nėra atsakingas už informaciją, kurią jis saugo. Iš tikrųjų šis imunitetas suteikiamas tik tuo atveju, jei toks prieglobos paslaugų teikėjas nežinojo apie neteisėtą saugomos informacijos arba veiklos, atliekamos naudojant šią informaciją, pobūdį, su sąlyga, kad, paaiškėjus šiam neteisėtumui, jis ėmėsi skubių veiksmų, kad pašalintų atitinkamą informaciją arba padarytų ją neprieinamą. Tačiau jei šis prieglobos paslaugų teikėjas neįvykdo šių sąlygų, t. y. jeigu jis žinojo apie saugomos informacijos neteisėtumą, bet nesiėmė veiksmų, kad ją pašalintų arba padarytų neprieinamą, pagal Direktyvą 2000/31 nedraudžiama, kad jis galėtų būti laikomas netiesiogiai atsakingu už šią informaciją(5).
32. Be to, iš Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 3 dalies matyti, kad tarpiniam paslaugų teikėjui suteiktas imunitetas nėra kliūtis teismo arba administracinės valdžios institucijos galimybei vadovaujantis valstybių narių teisinėmis sistemomis reikalauti, kad šis teikėjas nutrauktų pažeidimą arba užkirstų jam kelią. Iš šios nuostatos išplaukia, kad tarpiniam paslaugų teikėjui gali būti taikomi įpareigojimai, net jei atsižvelgiant į šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas šis teikėjas pats nėra atsakingas už savo serveriuose saugomą informaciją(6).
33. Tokių draudimų, susijusių su tarpiniais paslaugų teikėjais, sąlygos ir taikymo tvarka nustatomos nacionalinėje teisėje(7). Tačiau pagal valstybių narių nustatytas taisykles turi būti laikomasi reikalavimų, nurodytų Sąjungos teisėje, be kita ko, Direktyvoje 2000/31.
34. Visa tai atspindi Sąjungos teisės aktų leidėjo norą šia direktyva suderinti skirtingus prieglobos paslaugų teikėjų, kurių veikla apsiriboja tarpinio paslaugų teikėjo veikla, jų paslaugomis besinaudojančių asmenų ir asmenų, nukentėjusių dėl bet kokio pažeidimo, padaryto naudojantis šiomis paslaugomis, interesus. Todėl valstybės narės, įgyvendindamos Direktyvos 2000/31 perkėlimo priemones, turi ne tik paisyti šioje direktyvoje nustatytų reikalavimų, bet ir užtikrinti, kad nebūtų remiamasi aiškinimu, kuris lemtų prieštaravimą pagrindinėms teisėms arba kitiems Sąjungos teisės bendriesiems principams, kaip antai proporcingumo principui(8).
2. Reikalavimai, susiję su asmenine ir materialine stebėjimo prievolės taikymo sritimis
a) Bendros stebėjimo prievolės draudimas
35. Pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms draudžiama, be kita ko, informacijos saugojimo paslaugų teikėjams nustatyti bendrą prievolę stebėti jų saugomą informaciją arba bendrą prievolę aktyviai ieškoti aplinkybių, atskleidžiančių neteisėtus veiksmus. Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad šia nuostata pirmiausia draudžiama reikalauti, kad prieglobos paslaugų teikėjas, kurio veikla apsiriboja tarpinio paslaugų teikėjo veikla, stebėtų visus(9) arba beveik visus(10) jo teikiamų paslaugų naudotojų duomenis, kad užkirstų kelią bet kokiam būsimam pažeidimui.
36. Jei, priešingai, nei numatyta šioje nuostatoje, valstybė narė galėtų taikydama draudimą prieglobos paslaugų teikėjui nustatyti bendrą stebėjimo prievolę, neatmestina galimybė, kad jam kiltų grėsmė netekti tarpinio paslaugų teikėjo statuso ir su šiuo statusu susijusio imuniteto. Iš tikrųjų bendrą stebėjimą vykdančio prieglobos paslaugų teikėjo vaidmuo nebebūtų neutralus. Šio prieglobos paslaugų teikėjo veikla nebebūtų techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, o tai reikštų, kad šis teikėjas yra susipažinęs su saugoma informacija ir vykdo jos priežiūrą.
37. Be to, net jei tokia grėsmė nekiltų, bendrą stebėjimą vykdantis prieglobos paslaugų teikėjas iš esmės galėtų būti laikomas atsakingu už bet kokią neteisėtą veiklą ar informaciją, nors faktiškai nebūtų įvykdytos šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nustatytos sąlygos.
38. Tiesa, pagal Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies a punktą tarpinio paslaugų teikėjo atsakomybei yra nustatyta faktinių žinių apie neteisėtą veiklą arba informaciją turėjimo sąlyga. Vis dėlto atsižvelgiant į bendrą stebėjimo prievolę bet kokios veiklos arba informacijos neteisėtas pobūdis galėtų būti laikomas žinomu tarpiniam paslaugų teikėjui ir šis turėtų pašalinti šią informaciją ar padaryti ją neprieinamą nepanaikinęs neteisėto turinio(11). Taigi būtų nuolat iškraipoma tarpinio paslaugų teikėjo atleidimo nuo atsakomybės už saugomą informaciją logika, o tai pakenktų Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies veiksmingumui.
39. Apibendrinant pažymėtina, kad tokį bendrą stebėjimą vykdančio prieglobos paslaugų teikėjo vaidmuo nebebūtų neutralus, nes šio teikėjo veikla nebebūtų techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, o tai reikštų, kad šis teikėjas yra susipažinęs su saugoma informacija ir vykdo jos priežiūrą. Todėl bendros priežiūros prievolės, nustatytos prieglobos paslaugų teikėjui taikant draudimą, a priori leidžiamą pagal Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 3 dalį, įgyvendinimas galėtų lemti šios direktyvos 14 straipsnio netaikymą šiam teikėjui.
40. Taigi, Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 3 dalį siejant su šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, jog taikant draudimą tarpiniam paslaugų teikėjui nustatyta prievolė negali lemti to, kad visos arba beveik visos saugomos informacijos atžvilgiu šio tarpinio teikėjo vaidmuo nebebūtų neutralus, kaip tai suprantama pagal pirmesnį punktą.
b) Konkrečiu atveju taikoma stebėjimo prievolė
41. Kaip nurodyta Direktyvos 2000/31 47 konstatuojamojoje dalyje, draudimas nustatyti bendro pobūdžio prievoles, įtvirtintas šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje, netaikomas stebėjimo prievolėms konkrečiu atveju. Iš tikrųjų iš Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 3 dalies matyti, kad gali būti reikalaujama, jog prieglobos paslaugų teikėjas užkirstų kelią pažeidimui, o tai, logiška, reiškia, kaip teigia Komisija, tam tikrą stebėjimo formą ateityje, nors šis stebėjimas netampa bendra stebėjimo prievole(12). Pagal šios direktyvos 18 straipsnį taip pat reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, jog pagal nacionalinę teisę galimos teisminės priemonės dėl informacinės visuomenės paslaugų veiklos leistų greitai imtis priemonių, skirtų, be kita ko, užkirsti kelią tolesniam susijusių interesų pažeidimui.
42. Be to, iš Sprendimo L’Oréal ir kt.(13) matyti, kad prieglobos paslaugų teikėjas gali būti įpareigotas imtis priemonių, kuriomis būtų prisidedama prie naujų tokio paties pobūdžio ir to paties paslaugų gavėjo daromų pažeidimų prevencijos.
43. Šiame sprendime Teisingumo Teismas išaiškino ne vien Direktyvos 2000/31 nuostatas, bet ir Direktyvos 2004/48/EB(14) nuostatas. Taigi tai darydamas Teisingumo Teismas apibrėžė šiose direktyvose nustatytus reikalavimus atitinkančią stebėjimo prievolę kaip priešpriešą prievolei, draudžiamai pagal Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalį, t. y. prievolei aktyviai stebėti visus ar beveik visus duomenis siekiant užkirsti kelią bet kokiam būsimam pažeidimui(15). Nepaisant konkretaus Sprendimo L’Oréal ir kt.(16) konteksto ir nuorodų į Direktyvą 2004/48, šiame sprendime pateikiami argumentai, susiję su prieglobos paslaugų teikėjų prievolėmis, atitinkančiomis Sąjungos teisę, atsižvelgiant į tai, ar jos bendro pobūdžio, ar ne, yra abstraktūs, todėl, mano nuomone, taikytini ir šiuo atveju.
44. Todėl, siekiant užkirsti kelią bet kokiam būsimam pažeidimui, taikant draudimą prieglobos paslaugų teikėjas gali būti įpareigotas pašalinti neteisėtą informaciją, kuri dar nebuvo paskelbta nustatant šį draudimą, nors apie šios informacijos paskelbimą jam nebuvo iš naujo ir atskirai pranešta, palyginti su pirminiu prašymu dėl pašalinimo.
45. Vis dėlto tam, kad nebūtų nustatyta bendra prievolė, stebėjimo prievolė, kaip matyti iš Sprendimo L’Oréal ir kt.(17), turi atitikti papildomus reikalavimus, t. y. būti susijusi su naujais to paties paslaugos gavėjo daromais tokio paties pobūdžio tokių pačių teisių pažeidimais, toje byloje nagrinėtu atveju – teisių į prekių ženklą pažeidimais.
46. Taigi iš to darytina išvada, kad aktyvus stebėjimas nėra nesuderinamas su Direktyva 2000/31, kitaip nei aktyvus stebėjimas, kurio tikslas nėra susijęs su konkrečiu pažeidimo atveju.
47. Vadovaudamasis tokia logika savo išvadoje, pateiktoje byloje Mc Fadden(18), susijusioje su paslaugos, kurią sudaro prieigos prie ryšių tinklo suteikimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/31 12 straipsnį, teikėju, atsižvelgdamas į Direktyvos 2000/31 parengiamuosius dokumentus nurodžiau, jog tam, kad prievolę būtų galima laikyti taikoma konkrečiu atveju, ji pirmiausia turi būti ribota atsižvelgiant į stebėjimo dalyką ir trukmę.
48. Šie abstrakčiai suformuluoti bendri reikalavimai, mano manymu, taikytini ir tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, nors prieglobos paslaugų teikėjams, kaip antai Facebook Ireland, pagal analogiją taikant išvadas dėl stebėjimo prievolės, susijusias su paslaugos, kurią sudaro prieigos prie ryšių tinklo, kaip antai interneto, suteikimas, teikėjais, šių tarpinių paslaugų teikėjų vaidmenys skiriasi. Pavyzdžiui, kalbant apie prieglobos paslaugų teikėją Facebook Ireland, pažymėtina, kad jo platformoje esančios informacijos turinys, atrodo, apima visus saugomus duomenis, o paslaugos, kurią sudaro prieigos prie interneto suteikimas, teikėjo atveju tokio pobūdžio turinys apima tik labai mažą perduodamų duomenų dalį. Tačiau tokio prieglobos paslaugų teikėjo kišimosi į skaitmeninio turinio tvarkymą pobūdis ir intensyvumas labai skiriasi nuo prieigą prie interneto suteikiančio teikėjo atitinkamo kišimosi pobūdžio ir intensyvumo. Kaip pažymi Komisija, prieglobos paslaugų teikėjo padėtis, palyginti su prieigą suteikiančio teikėjo padėtimi, yra palankesnė imtis priemonių siekiant nustatyti ir pašalinti neteisėtą informaciją.
49. Be to, reikalavimą, susijusį su stebėjimo prievolės apribojimu laiko atžvilgiu, patvirtina keli Teisingumo Teismo sprendimai(19). Nors iš jurisprudencijos matyti, kad taikant draudimą nustatytos prievolės apribojimas laiko atžvilgiu yra susijęs veikiau su bendrųjų Sąjungos teisės principų problematika(20), manau, kad nuolatinio stebėjimo prievolė būtų sunkiai suderinama su konkrečiu atveju taikomos prievolės sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/31 47 konstatuojamąją dalį.
50. Todėl reikėtų numatyti tikslinį stebėjimo prievolės pobūdį atsižvelgiant į šio stebėjimo trukmę ir patikslinimus, susijusius su numatomų pažeidimų pobūdžiu, už juos atsakingu asmeniu ir dalyku. Visi šie elementai vieni nuo kitų priklauso ir yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Taigi juos reikia įvertinti kartu, siekiant atsakyti į klausimą, ar draudimu nėra pažeidžiamas Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas.
c) Tarpinės išvados
51. Apibendrinant šią analizės dalį, pirma, iš Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 3 dalies, siejamos su šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalimi, matyti, kad taikant draudimą tarpiniam paslaugų teikėjui nustatyta prievolė negali lemti to, kad, kiek tai susiję su visa arba beveik visa saugoma informacija, šio teikėjo vaidmuo nebebūtų techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, o tai reikštų, kad atitinkamas teikėjas yra susipažinęs su šia informacija ir vykdo jos priežiūrą(21).
52. Antra, aktyvus stebėjimas nesuderinamas su Direktyva 2000/31, kitaip nei aktyvus stebėjimas, kurio tikslas nėra susijęs su konkrečiu pažeidimo atveju(22).
53. Trečia, reikėtų numatyti tikslinį stebėjimo prievolės pobūdį atsižvelgiant į šio stebėjimo trukmę ir patikslinimus, susijusius su numatomų pažeidimų pobūdžiu, už juos atsakingu asmeniu ir dalyku(23).
54. Atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus ir reikia nagrinėti stebėjimo prievolės, tenkančios paslaugų teikėjui, valdančiam socialinio tinklo platformą, asmeninę ir materialinę taikymo sritis. Jos nagrinėjamu atveju apibendrinamos kaip informacijos, identiškos tai, kurią sprendimą priėmęs teismas kvalifikavo kaip neteisėtą, ieškojimas ir nustatymas, taip pat ekvivalentiškos jai informacijos ieškojimas.
d) Taikymas nagrinėjamu atveju
1) Informacija, identiška informacijai, kuri kvalifikuota kaip neteisėta
55. Išskyrus Facebook Ireland, visos suinteresuotosios šalys teigia, kad turi būti galima įpareigoti prieglobos paslaugų teikėją pašalinti ar padaryti neprieinamus teiginius, identiškus tam, kurį pateikė tas pats naudotojas ir kuris buvo pripažintas neteisėtu. Ieškovė, Austrijos ir Latvijos vyriausybės ir Komisija iš esmės laikosi nuomonės, kad tas pats taikytina ir kitų naudotojų paskelbtiems teiginiams.
56. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad apeliacinės instancijos teismas buvo tos nuomonės, jog nuoroda į „identišką informaciją“ susijusi su ieškovės nuotraukų su tokio paties teksto paskelbimu. Laikydamasis tokio požiūrio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad jo abejonės pirmiausia susijusios su klausimu, ar Facebook Ireland nustatytas draudimas gali taip pat apimti identiškus tekstus (pridedamus tekstus) ir ekvivalentiško turinio tekstus. Taigi šią nuorodą į „identišką informaciją“ suprantu taip, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kalba apie informacijos, kurią jis pripažino neteisėta, tikslų atgaminimą rankiniu būdu ir, kaip pažymi Austrijos vyriausybė, automatinį atgaminimą, atliktą naudojantis „dalijimosi“ funkcija.
57. Šiuo klausimu esu tos nuomonės, kad prieglobos paslaugų teikėjas, valdantis socialinių tinklų platformą, siekiant įgyvendinti valstybės narės teismo nustatytą draudimą gali būti įpareigotas ieškoti informacijos, identiškos tai, kurią šis teismas pripažino neteisėta, ir ją nustatyti.
58. Iš tikrųjų, kaip matyti iš pirma atliktos analizės, prieglobos paslaugų teikėjas gali būti įpareigotas užkirsti kelią bet kokiam naujam tokios pačios rūšies pažeidimui, kurį galėtų padaryti tas pats informacinės visuomenės paslaugos gavėjas(24). Tokiu atveju kalbama apie konkretų aiškiai nustatyto pažeidimo atvejį, taigi prievolė iš vieno naudotojo pateikiamos informacijos srauto nustatyti informaciją, identišką tai, kuri kvalifikuota kaip neteisėta, nereiškia bendros stebėjimo prievolės.
59. Mano nuomone, tas pats taikytina ir informacijai, identiškai tai, kuri kvalifikuota kaip neteisėta ir kurią skelbia kiti naudotojai. Suprantu, kad toks samprotavimas lemia tai, jog stebėjimo prievolės asmeninė taikymo sritis apima bet kurį naudotoją, taigi ir visą informaciją, skelbiamą per platformą.
60. Tačiau prievolė ieškoti informacijos, identiškos tai, kurią sprendimą priėmęs teismas pripažino neteisėta, ir ją nustatyti yra susijusi su konkrečiu pažeidimo atveju. Be to, nagrinėjamu atveju kalbama apie prievolę, nustatytą priėmus nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurios poveikis išlieka iki galutinio procedūros užbaigimo. Taigi tokia prieglobos paslaugų teikėjui nustatyta prievolė savaime yra apribota laiko atžvilgiu.
61. Be to, bet kurio socialinio tinklo platformos vartotojo atliekamą tokio paties turinio atgaminimą, mano manymu, paprastai galima nustatyti naudojantis informacijos technologijomis, prieglobos paslaugų teikėjui neprivalant aktyviai ir ne automatiškai tikrinti visos informacijos, paskelbtos per jo platformą.
62. Taip pat pažymėtina, kad prievolės ieškoti informacijos, identiškos tai, kuri pripažinta neteisėta, ir ją identifikuoti nustatymas leidžia užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp esamų pagrindinių teisių.
63. Visų pirma informacijos, identiškos tai, kurią sprendimą priėmęs teismas pripažino neteisėta, ieškojimas ir nustatymas nereikalauja ypatingų techninių priemonių, galinčių reikšti nepaprastai didelę naštą. Todėl tokia prievolė neatrodo kaip pernelyg ribojanti laisvę užsiimti verslu, kurią prieglobos paslaugų teikėjas, valdantis socialinio tinklo platformą, kaip antai Facebook Ireland, turi pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 16 straipsnį.
64. Be to, atsižvelgiant į tai, kaip lengva atgaminti informaciją interneto aplinkoje, informacijos, identiškos tai, kuri pripažinta neteisėta, paieška ir nustatymas yra būtini siekiant užtikrinti veiksmingą privataus gyvenimo ir asmeninių teisių apsaugą.
65. Galiausiai tokia prievole atsižvelgiama į interneto naudotojų pagrindinę teisę į saviraiškos ir informacijos laisvę, užtikrinamą Chartijos 11 straipsniu, nes šios laisvės apsauga turi ne būtinai būti užtikrinama visiškai, o būti derinama su kitų pagrindinių teisių apsauga. Informacija, identiška tai, kuri pripažinta neteisėta, a priori ir paprastai reiškia pasikartojančius veiksmus, kurie konkrečiai kvalifikuojami kaip neteisėti. Šie pasikartojantys veiksmai turėtų būti kvalifikuojami identiškai, nors šis kvalifikavimas gali ir truputį skirtis atsižvelgiant pirmiausia į tariamai neteisėto teiginio paskelbimo aplinkybes. Būtent todėl reikia užtikrinti šiems tretiesiems asmenims galimybę ginčyti teisme prieglobos paslaugų teikėjo remiantis draudimu priimtas vykdymo priemones(25) ir šiai galimybei neturi būti nustatyta kvalifikavimo kaip šalies pagrindinėje byloje sąlyga(26).
2) Ekvivalentiška informacija
66. Dėl stebėjimo prievolės materialinės taikymo srities ieškovė teigia, kad prieglobos paslaugų teikėjas gali būti įpareigotas pašalinti teiginius, kurių turinys ekvivalentiškas to paties naudotojo teiginio, pripažinto neteisėtu, turiniui. Priešingai, Austrijos vyriausybė ir Komisija mano, kad galimybė nustatyti tokią prievolę priklauso nuo aptariamų interesų suderinimo rezultato. Vien ieškovė yra tos nuomonės, kad galima nurodyti prieglobos paslaugų teikėjui pašalinti kitų naudotojų paskelbtus teiginius, kurių turinys ekvivalentiškas neteisėtu pripažinto teiginio turiniui.
67. Nuoroda į „ekvivalentišką informaciją“ ar informaciją, „kurios turinys yra ekvivalentiškas“, kelia aiškinimo sunkumų, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepatikslina šių žodžių junginių reikšmės. Vis dėlto iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą galima spręsti, kad informacija, „kurios turinys yra ekvivalentiškas“, reiškia informaciją, kuri labai mažai skiriasi nuo pirminės informacijos, arba atvejus, kai pranešimas ir esmės lieka nepakitęs. Šias nuorodas suprantu taip, kad informacijos, kuri pripažinta neteisėta, atgaminimas padarius rašybos klaidą, taip pat aiškią sintaksės ar skyrybos klaidą reiškia „ekvivalentišką informaciją“. Vis dėlto nėra akivaizdu, kad ekvivalentiškumas, minimas antrajame klausime, neapima ir kitų nei šie atvejų.
68. Tiesa, iš Sprendimo L’Oréal ir kt.(27) matyti, kad informacinės visuomenės paslaugos teikėjas gali būti įpareigotas imtis priemonių, kuriomis prisidedama prie naujų tokio paties pobūdžio tokių pačių teisių pažeidimų prevencijos.
69. Vis dėlto nereikia pamiršti faktinių aplinkybių, kuriomis buvo išplėtota reikšminga jurisprudencija, t. y. intelektinės nuosavybės teisės pažeidimų aplinkybių. Paprastai tokie pažeidimai reiškia tokio paties turinio, kaip ir saugomas, ar bent jau panašaus į saugomą paskelbimą, o galimi jo pakeitimai, kuriuos dažnai būna sunku padaryti, reikalauja specialaus įsikišimo.
70. Priešingai, neįprasta, kad įžeidžiant būtų pakartojami lygiai tokie patys žodžiai, pavartoti atliekant kitą tokio paties pobūdžio veiksmą. Tai iš dalies lemia minčių raiškos būdo asmeninis pobūdis. Be to, kitaip nei intelektinės nuosavybės teisės pažeidimų atveju, po pirminio įžeidimo vykdant paskesnius įžeidimus veikiau pakartojama tai, kad sakomi žodžiai, kuriais įžeidžiama asmens garbė, o ne veiksmo forma. Todėl kalbant apie įžeidimus paprasčiausia nuoroda į tokios pačios rūšies veiksmus negalėtų turėti tokios pačios reikšmės kaip intelektinės nuosavybės teisės pažeidimų atveju.
71. Šiaip ar taip, nuorodos į „ekvivalentišką informaciją“ aiškinimas gali turėti įtakos stebėjimo prievolės taikymo sričiai ir esamų pagrindinių teisių įgyvendinimui. Taigi teismas, kuris taikydamas draudimą sprendžia dėl „ekvivalentiškos informacijos“ pašalinimo, turi atsižvelgti į teisinio saugumo principą ir užtikrinti, kad šio draudimo pasekmės būtų aiškios, tikslios ir numatomos. Taip elgdamasis šis teismas turi suderinti esamas pagrindines teises ir paisyti proporcingumo principo.
72. Vis dėlto, dar kartą atsižvelgdamas į Sprendimą L’Oréal ir kt.(28), esu tos nuomonės, kad prieglobos paslaugų teikėjas juo labiau gali būti įpareigotas nustatyti informaciją, ekvivalentišką to paties naudotojo pateiktai neteisėta pripažintai informacijai. Tokiu atveju šiam naudotojui taip pat turi būti užtikrinta galimybė ginčyti teisme prieglobos paslaugų teikėjo taikant draudimą priimtas vykdymo priemones.
73. Priešingai, informacijos, ekvivalentiškos kitų naudotojų pateiktai neteisėta pripažintai informacijai, nustatymas reikalautų stebėti visą informaciją, skelbiamą per socialinio tinklo platformą. Tačiau, kitaip nei informacijos, identiškos neteisėta pripažintai informacijai, atveju, informacija, ekvivalentiška neteisėta pripažintai informacijai, negali būti nustatyta prieglobos paslaugų teikėjui nepriimant sudėtingų sprendimų. Todėl ne tik teikėjo, vykdančio bendrą stebėjimą, vaidmuo nebebūtų neutralus, nes jo veikla nebebūtų vien techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, bet ir šis teikėjas, vykdydamas tam tikrą cenzūrą, taptų aktyviu šios platformos dalyviu.
74. Be to, prievolė nustatyti bet kurio naudotojo pateiktą informaciją, ekvivalentišką neteisėta pripažintai informacijai, neužtikrintų teisingos pusiausvyros tarp privataus gyvenimo, asmeninių teisių, laisvės kurti verslą, taip pat saviraiškos ir informacijos laisvės apsaugos. Viena vertus, tokios informacijos paieška ir nustatymas pareikalautų su didelėmis išlaidomis susijusių sprendimų, kuriuos turėtų rasti ir įgyvendinti prieglobos paslaugų teikėjas. Kita vertus, šių sprendimų įgyvendinimas lemtų cenzūrą, todėl galėtų būti nuolat ribojama saviraiškos ir informacijos laisvė.
75. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į pirmąjį ir antrąjį klausimus, kiek jie susiję su stebėjimo prievolės asmenine ir materialine taikymo sritimis, atsakyti, jog Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiama, jog prieglobos paslaugų teikėjas, valdantis socialinio tinklo platformą, būtų įpareigotas taikant draudimą visos informacijos, skelbiamos šios platformos naudotojų, sraute ieškoti informacijos, identiškos informacijai, kurią teismas, nustatęs šį draudimą, pripažino neteisėta, ir ją nustatyti. Taikant tokį draudimą prieglobos paslaugų teikėjas gali būti įpareigotas ieškoti informacijos, ekvivalentiškos neteisėta pripažintai informacijai, ir ją nustatyti vien informacijos, kurią skelbia neteisėta pripažintą informaciją paskelbęs naudotojas, sraute. Teismas, sprendžiantis dėl tokios ekvivalentiškos informacijos pašalinimo, turi užtikrinti, kad jo nustatyto draudimo pasekmės būtų aiškios, tikslios ir numatomos. Taip elgdamasis jis turi suderinti esamas pagrindines teises ir atsižvelgti į proporcingumo principą.
3. Dėl pašalinimo pasaulio mastu
a) Pirminės pastabos
76. Dabar išnagrinėsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio abejones dėl prievolės pašalinti teritorinės taikymo srities. Jos iš esmės susijusios su klausimu, ar prieglobos paslaugų teikėjas gali būti įpareigotas pašalinti informaciją, kuri pagal valstybės narės nacionalinę teisę pripažinta neteisėta, ne tik šios valstybės narės, bet ir pasaulio mastu.
77. Pirmiausia primintina, kad iš tiesų Facebook Ireland, kaip Facebook patronuojamoji bendrovė, valdo elektroninę platformą, skirtą tik ne JAV ir Kanadoje gyvenantiems naudotojams. Tačiau neatrodo, kad ši aplinkybė gali kliudyti pasaulio mastu pašalinti per šią platformą paskelbtą informaciją. Iš tikrųjų Facebook Ireland neginčija to, kad gali atlikti tokį pašalinimą pasaulio mastu.
78. Vis dėlto pažymėtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nesuderino materialinės teisės normų, susijusių su privataus gyvenimo ir asmeninių teisių pažeidimu, įskaitant įžeidimą(29). Be to, nesant konsensuso Sąjungos lygiu(30), Sąjungos teisės aktų leidėjas nesuderino ir šios srities kolizinių normų(31). Taigi nagrinėdamas ieškinius dėl įžeidimo kiekvienas Sąjungos teismas turi remtis įstatymu, taikytinu atsižvelgiant į nacionalines kolizines normas.
79. Situacija pagrindinėje byloje a priori skiriasi nuo situacijos, į kurią atsižvelgiau atlikdamas analizę, susijusią su paieškos rezultatų pašalinimo teritorine taikymo sritimi, byloje Google (Panaikinimo teritorinė taikymo sritis)(32), kurią nurodo Facebook Ireland ir Latvijos vyriausybė. Ši byla susijusi su Direktyva 95/46/EB(33), kuria Sąjungos mastu suderinamos tam tikros materialinės teisės normos duomenų apsaugos srityje. Remdamasis būtent tuo, kad šioje srityje teisės normos yra suderintos, padariau išvadą, jog paslaugos teikėjas turi būti įpareigotas pašalinti nuorodas iš rezultatų, parodytų atlikus paiešką ne tik vienoje valstybėje narėje, bet ir tam tikroje vietoje Sąjungoje(34). Vis dėlto savo išvadoje, pateiktoje toje byloje, neatmečiau galimybės, kad gali susiklostyti situacijos, kai Sąjungos interesai reikalautų taikyti šios direktyvos nuostatas už Sąjungos teritorijos ribų(35).
80. Todėl, kiek tai susiję su įžeidimais, vienoje valstybėje narėje nustačius prievolę, taikomą visiems elektroninės platformos naudotojams, pašalinti tam tikrą informaciją pasaulio mastu, remiantis tuo, kad ši informacija pagal taikytiną įstatymą pripažinta neteisėta, šis jos neteisėto pobūdžio konstatavimas turėtų pasekmių kitose valstybėse. Kitaip tariant, atitinkamos informacijos pripažinimas neteisėta galiotų ir šiose kitose valstybėse. Vis dėlto neatmestina galimybė, kad remiantis įstatymais, taikytinais pagal šių valstybių nacionalines kolizines normas, ši informacija galėtų būti laikoma teisėta.
81. Taigi, kaip matyti iš suinteresuotųjų šalių ginčų, viena vertus, nenoras pripažinti tokias draudimų ekstrateritorines pasekmes atspindi Facebook Ireland bei Latvijos, Portugalijos ir Suomijos vyriausybių požiūrį. Kita vertus, šios suinteresuotosios šalys, išskyrus Portugalijos vyriausybę, atrodo, taip pat abejoja dėl vienos valstybės narės teismų teritorinės jurisdikcijos apimties. Iš esmės minėtos suinteresuotosios šalys, atrodo, mano, kad valstybės narės teismas, taikydamas draudimą prieglobos paslaugų teikėjui, negali spręsti dėl informacijos pašalinimo už šios valstybės narės teritorijos ribų. Todėl reikia išnagrinėti šiuos du klausimus, t. y. prievolės pašalinti teritorinės taikymo srities klausimą ir valstybės narės teismų jurisdikcijos apimties klausimą, pirmiau sprendžiant jurisdikcijos klausimą, nes jis paprastai nagrinėjamas prieš klausimą dėl esmės.
b) Dėl teritorinės jurisdikcijos apimties
82. Direktyva 2000/31 nereglamentuoja jurisdikcijos spręsti dėl draudimų. Priešingai, kaip matyti iš Sprendimo eDate Advertising ir kt.(36), tariamo asmeninių teisių pažeidimo pateikus atitinkamą turinį interneto svetainėje atveju asmuo, kuris mano, kad jo teisės buvo pažeistos, pagal Reglamentą (ES) Nr. 1215/2012(37) gali kreiptis į kompetentingus valstybių narių teismus. Iš tikrųjų, nors su įžeidimais susijusios kolizinės normos Sąjungos lygiu nėra suderintos, kitaip yra jurisdikcijos taisyklių atveju.
83. Šiuo klausimu pridurtina, kad Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytos jurisdikcijos taisyklės taikomos ir ginčams, susijusiems su internete paskelbto įžeidžiamo pobūdžio turinio pašalinimu(38). Be to, nesvarbu, kad nagrinėjamu atveju toks prašymas pateiktas ne asmens, kuris internete pateikė atitinkamą turinį, atžvilgiu, o šį turinį saugančio prieglobos paslaugų teikėjo atžvilgiu. Į tai atsižvelgdamas nesiūlysiu Teisingumo Teismui performuluoti prejudicinių klausimų, nes tik suinteresuotiesiems asmenims kyla abejonių dėl teritorinės jurisdikcijos apimties. Vis dėlto norėčiau šiuo klausimu pateikti kelias pastabas.
84. Pagal Sprendimą eDate Advertising ir kt.(39) asmuo, manantis, kad buvo pažeistos jo teisės, gali kreiptis pirmiausia į valstybės narės, kur yra jo interesų centras, teismus. Šie teismai turi jurisdikciją spręsti dėl visos padarytos žalos atlyginimo. Atrodo, kad nagrinėjamu atveju teismas, į kurį kreipėsi ieškovė, yra vietos, kur yra jos interesų centras, teismas(40).
85. Tiesa, Sprendime eDate Advertising ir kt.(41) Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, jog asmuo, manantis, kad buvo pažeistos jo teisės, gali dėl visos žalos atlyginimo kreiptis į teismą pagal Sąjungoje padarytos žalos materializavimosi vietą. Tai leidžia manyti, kad šio teismo teritorinė jurisdikcija neapimtų faktinių aplinkybių, susijusių su trečiųjų valstybių teritorijomis. Vis dėlto šis teiginys veikiau patvirtina tai, jog tam, kad teismas turėtų jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 1215/2012, atsižvelgiant į žalos materializavimosi vietą, jis turi būti valstybės narės teismas. Be to, išskyrus šį teiginį, Teisingumo Teismas šiame sprendime ne kartą nurodė, kad šis teismas turi jurisdikciją spręsti dėl visos žalos, kurią lėmė įžeidimas, atlyginimo(42).
86. Iš to darau išvadą, kad, priešingai, nei teigia Facebook Ireland bei Latvijos ir Suomijos vyriausybės, valstybės narės teismas iš esmės gali spręsti dėl turinio pašalinimo už šios valstybės narės teritorijos ribų, nes jo teritorinės jurisdikcijos apimtis yra universalaus pobūdžio(43). Valstybės narės teismui gali kilti kliūtis spręsti dėl pašalinimo pasaulio mastu ne dėl jurisdikcijos, o dėl bylos esmės.
87. Dabar reikia išnagrinėti prieglobos paslaugų teikėjams skirtų draudimų ekstrateritorinių pasekmių klausimą, kuris, kaip nurodžiau šios išvados 81 punkte, reiškia prievolės pašalinti teritorinės taikymo srities klausimą.
c) Dėl prievolės pašalinti teritorinės taikymo srities
88. Visų pirma pažymėtina, kad, kaip pripažįsta Suomijos vyriausybė, Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalis nereglamentuoja informacinės visuomenės paslaugų teikėjams skirtų draudimų teritorinių pasekmių. Be to, jeigu įvykdomi Direktyvoje 2000/31 nurodyti reikalavimai, šiems teikėjams taikant draudimus nustatytos prievolės priskiriamos nacionalinei teisei.
89. Be to, nesant Sąjungos reglamentavimo privataus gyvenimo ir asmeninių teisių pažeidimo srityje, sunku pateisinti draudimo teritorines pasekmes remiantis pagrindinių teisių, užtikrinamų Chartijos 1, 7 ir 8 straipsniais, apsauga. Iš tikrųjų Chartijos taikymo sritis atitinka Sąjungos teisės taikymo sritį, o ne atvirkščiai(44), ir nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys iš esmės nėra grindžiamas Sąjungos teise.
90. Šiuo klausimu pažymėtina, kad ieškovė, atrodo, nesiremia su asmens duomenų apsauga susijusiomis teisėmis ir nekaltina Facebook Ireland „atlikus“ neteisėtą jos duomenų tvarkymą – jos prašymas grindžiamas bendrosiomis civilinės teisės nuostatomis. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo reikšmingų šios srities Sąjungos teisės priemonių. Jis nurodo tik Direktyvą 2000/31. O iš šios direktyvos 1 straipsnio 5 dalies b punkto matyti, kad ji netaikoma sprendžiant klausimus, susijusius su informacinės visuomenės paslaugomis, kuriuos reglamentuoja direktyvos, susijusios su asmens duomenų apsauga.
91. Galiausiai, nors remiantis Reglamentu Nr. 1215/2012 galima padaryti išvadas, susijusias su draudimų pasekmėmis valstybėse narėse, taip nėra pasekmių už Sąjungos ribų atveju. Iš tikrųjų pagal šį reglamentą nereikalaujama, kad valstybės narės teismo nustatytas draudimas turėtų pasekmių ir trečiosiose valstybėse. Be to, tai, kad teismas pagal Sąjungos teisės jurisdikcijos taisyklę turi jurisdikciją spręsti dėl esmės, nereiškia, kad taip darydamas jis taiko tik materialinės teisės normas, kurios patenka į Sąjungos teisės, taigi ir į Chartijos, taikymo sritį.
92. Todėl tiek draudimo, kuriuo nustatoma prievolė pašalinti, ekstrateritorinių pasekmių klausimas, tiek tokios prievolės teritorinės taikymo srities klausimas turėtų būti nagrinėjami atsižvelgiant ne į Sąjungos teisę, o pirmiausia į tarptautinę viešąją ir privatinę teisę, nesuderintą Sąjungos lygiu(45). Iš tikrųjų niekas nerodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai galėtų būti taikoma Sąjungos teisė, taigi ir tarptautinės teisės normos, turinčios įtakos Sąjungos teisės aiškinimui(46).
93. Taigi kalbant apie prieglobos paslaugų teikėjui taikant draudimą nustatytos prievolės pašalinti teritorinę taikymo sritį manytina, kad jos nereglamentuoja nei Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalis, nei jokia kita šios direktyvos nuostata, todėl pagal šią nuostatą nedraudžiama, kad prieglobos paslaugų teikėjas būtų įpareigotas pasaulio mastu pašalinti informaciją, paskelbtą per socialinio tinklo platformą. Be to, minėtos teritorinės taikymo srities nereglamentuoja ir Sąjungos teisė, nes nagrinėjamu atveju ieškovė savo ieškinyje ja nesirėmė.
94. Į tai atsižvelgdamas, tiek siekdamas išsamumo, tiek tuo atveju, jei Teisingumo Teismas nepritartų mano pasiūlymui, pateiksiu kelias papildomas pastabas, susijusias su informacijos, paskelbtos per socialinio tinklo platformą, pašalinimu pasaulio mastu.
95. Pagal tarptautinę teisę neatmestina galimybė, kad draudimas gali turėti vadinamųjų „ekstrateritorinių“ pasekmių(47). Tačiau, kaip minėta šios išvados 80 punkte, toks požiūris lemtų tai, kad atitinkamos informacijos pripažinimas neteisėta turėtų galioti ir kitų valstybių narių teritorijoje, neatsižvelgiant į tai, ar ši informacija būtų neteisėta remiantis įstatymais, taikytinais pagal šių valstybių narių kolizines normas.
96. Taigi būtų galima teigti, kad Teisingumo Teismas jau yra netiesiogiai pripažinęs tokį požiūrį Sprendime Bolagsupplysningen ir Ilsjan(48). Iš tikrųjų šiame sprendime Teisingumo Teismas nenusprendė dėl prašymui pašalinti internete paskelbtą informaciją ir turinį taikytino įstatymo. Tačiau Teisingumo Teismas nusprendė, jog atsižvelgiant į interneto svetainėje paskelbtos informacijos ir turinio skvarbų pobūdį ir į tai, kad ši informacija ir šis turinys iš esmės paskleidžiami visame pasaulyje, prašymą, be kita ko, pašalinti tokią informaciją ir tokį turinį reikia pateikti teismui, turinčiam jurisdikciją nagrinėti visą prašymą dėl žalos atlyginimo. Manau, nagrinėdamas tokį prašymą šis teismas remtųsi įstatymu (-ais), taikytinu (-ais) pagal nacionalines kolizines normas(49). Neatmestina galimybė, kad tokiomis aplinkybėmis valstybės narės teismas remtųsi tik vienu kaip taikytinu nurodytu įstatymu.
97. Vis dėlto, jei toks teismas negalėtų spręsti dėl internete paskelbtos informacijos pašalinimo pasaulio mastu, kiltų klausimas, koks teismas būtų tinkamesnis sprendimui dėl tokio pašalinimo priimti. Iš tikrųjų kiekvienas teismas susidurtų su pirmesniame punkte aprašytais sunkumais. Be to, ar reikėtų neatsižvelgiant į šias praktinio pobūdžio kliūtis reikalauti, kad pareiškėjas įrodytų, jog informacija, pripažinta neteisėta remiantis įstatymu, taikytinu pagal valstybės narės, į kurios teismą kreiptasi, kolizines normas, yra neteisėta pagal visus galimai taikytinus įstatymus?
98. Net pripažįstant, kad argumentai dėl apsaugos, kylančios iš materialinės teisės normų, susijusių su privataus gyvenimo ir asmeninių teisių pažeidimu, teritorinio pobūdžio nekliudo tokiam reikalavimui, dar reikėtų atsižvelgti į pasaulio mastu pripažintas pagrindines teises.
99. Iš tikrųjų, kaip jau esu nurodęs kitokiomis aplinkybėmis, teisėtas visuomenės suinteresuotumas turėti prieigą prie informacijos vienoje ar kitoje trečiojoje valstybėje labai skirsis atsižvelgiant į geografinę buvimo vietą(50). Todėl, kalbant apie pašalinimą pasaulio mastu, kiltų pavojus, kad tai vykdant asmenims, esantiems kitose valstybėse nei valstybė, į kurios teismą kreiptasi, susidarytų kliūčių gauti informacijos.
100. Apibendrinant pažymėtina, jog iš to, kas išdėstyta, matyti, kad valstybės narės teismas teoriškai gali spręsti dėl internete paskelbtos informacijos pašalinimo pasaulio mastu. Tačiau dėl skirtumų tarp, viena vertus, nacionalinių įstatymų ir, kita vertus, juose numatytos privataus gyvenimo ir asmeninių teisių apsaugos, taip pat siekdamas užtikrinti plačiai pripažintas pagrindines teises toks teismas veikiau turėtų pats apriboti savo jurisdikciją. Todėl, vadovaudamasis tarptautiniu mandagumu(51), apie kurį užsimena Portugalijos vyriausybė, šis teismas turėtų kiek įmanoma apriboti savo draudimų, susijusių su privataus gyvenimo ir asmeninių teisių pažeidimu, ekstrateritorines pasekmes(52). Prievolės pašalinti vykdymu neturėtų būti viršijama tai, kas būtina asmens, kurio teisės pažeistos, apsaugai pasiekti. Taigi, užuot nurodęs pašalinti informaciją, minėtas teismas prireikus galėtų nurodyti padaryti šią informaciją neprieinamą taikant geografinio blokavimo techniką.
101. Šių teiginių negalima paneigti ieškovės argumentu, pagal kurį neteisėtos informacijos geografinį blokavimą galima lengvai apeiti naudojantis tarpiniu (angl. proxy) serveriu ar kitais būdais.
102. Pakartojant teiginį, suformuluotą dėl atvejų, kuriems taikoma Sąjungos teisė, pažymėtina, kad privataus gyvenimo ir asmeninių teisių apsauga nebūtinai turi būti užtikrinama visiškai, ji turi būti derinama su kitų pagrindinių teisių apsauga(53). Taigi reikia vengti pernelyg plačios apimties priemonių, kurias taikant nebūtų atsižvelgiama į siekį užtikrinti įvairių pagrindinių teisių teisingą pusiausvyrą(54).
103. Neatsižvelgdamas į pirma išdėstytas papildomas pastabas, susijusias su prievolės pašalinti teritorine taikymo sritimi, ir toliau laikausi požiūrio, kurį išdėsčiau šios išvados 93 punkte.
B. Dėl trečiojo prejudicinio klausimo
104. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pagal Direktyvos 2000/31 15 straipsnį draudžiama prieglobos paslaugų teikėjui taikyti draudimą nustatant prievolę pašalinti iš savo platformos informaciją, ekvivalentišką informacijai, kuri įvykus teismo procesui pripažinta neteisėta, po to, kai jis sužinojo apie šią informaciją.
105. Ieškovė ir Austrijos, Latvijos, Portugalijos ir Suomijos vyriausybės iš esmės mano, kad pagal Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalį nedraudžiama prieglobos paslaugų teikėjui nustatyti prievolę pašalinti informaciją, kurios turinys ekvivalentiškas neteisėta pripažintos informacijos turiniui, kai jis apie tai sužino. Atsižvelgdama į savo pirmojo klausimo analizę Facebook Ireland laikosi nuomonės, kad į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.
106. Pritariu požiūriui, kurio iš esmės laikosi ieškovė ir visos vyriausybės.
107. Iš tikrųjų, jei prievolė pašalinti nereiškia prieglobos paslaugų teikėjo saugomos informacijos bendro stebėjimo, bet kyla sužinojus – gavus pranešimą iš atitinkamo asmens arba trečiųjų asmenų, nėra pažeidžiamas draudimas, nustatytas Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalyje.
108. Todėl siūlau į trečiąjį prejudicinį klausimą atsakyti, jog Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiama įpareigoti prieglobos paslaugų teikėją pašalinti informaciją, ekvivalentišką neteisėta pripažintai informacijai, jei prievolė pašalinti nereiškia bendro saugomos informacijos stebėjimo, bet kyla sužinojus – gavus pranešimą iš atitinkamo asmens, trečiųjų asmenų arba kito šaltinio.
VI. Išvada
109. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1. 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje 15 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiama, jog prieglobos paslaugų teikėjas, valdantis socialinio tinklo platformą, būtų įpareigotas taikant draudimą visos informacijos, skelbiamos šios platformos naudotojų, sraute ieškoti informacijos, identiškos informacijai, kurią teismas, nustatęs šį draudimą, pripažino neteisėta, ir ją nustatyti. Taikant tokį draudimą prieglobos paslaugų teikėjas gali būti įpareigotas ieškoti informacijos, ekvivalentiškos neteisėta pripažintai informacijai, ir ją nustatyti vien informacijos, kurią skelbia neteisėta pripažinta informaciją paskelbęs naudotojas, sraute. Teismas, sprendžiantis dėl tokios ekvivalentiškos informacijos pašalinimo, turi užtikrinti, kad jo nustatyto draudimo pasekmės būtų aiškios, tikslios ir numatomos. Taip elgdamasis jis turi suderinti esamas pagrindines teises ir atsižvelgti į proporcingumo principą.
2. Kalbant apie prieglobos paslaugų teikėjui taikant draudimą nustatytos prievolės pašalinti teritorinę taikymo sritį manytina, kad jos nereglamentuoja nei Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalis, nei jokia kita šios direktyvos nuostata, todėl pagal šią nuostatą nedraudžiama, kad prieglobos paslaugų teikėjas būtų įpareigotas pasaulio mastu pašalinti informaciją, paskelbtą per socialinio tinklo platformą. Be to, minėtos teritorinės taikymo srities nereglamentuoja ir Sąjungos teisė, nes nagrinėjamu atveju ieškovė savo ieškinyje ja nesirėmė.
3. Direktyvos 2000/31 15 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiama įpareigoti prieglobos paslaugų teikėją pašalinti informaciją, ekvivalentišką neteisėta pripažintai informacijai, jei prievolė pašalinti nereiškia bendro saugomos informacijos stebėjimo, bet kyla sužinojus – gavus pranešimą iš atitinkamo asmens, trečiųjų asmenų arba kito šaltinio.