Byla C‑621/18
Wightman ir kt.
prieš
Secretary of State for Exiting the European Union
(Court of Session, Inner House, First Division (Scotland) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – ESS 50 straipsnis – Valstybės narės pranešimas apie jos ketinimą išstoti iš Europos Sąjungos – Pranešimo pasekmės – Teisė vienašališkai atšaukti pranešimą – Sąlygos“
Santrauka – 2018 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo (plenarinė sesija) sprendimas
1. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos – Nacionalinio teismo kompetencija – Pagrindinėje byloje pareikšto ieškinio priimtinumo ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo suderinamumo su nacionaline teise vertinimas – Teisingumo Teismo atliekamas tikrinimas – Neapėmimas – Pagrindinėje byloje pareikštas ieškinys dėl pripažinimo – Nepakankama aplinkybė Teisingumo Teismo jurisdikcijai eliminuoti
(SESV 267 straipsnis)
2. Valstybės narės – Išstojimas iš Europos Sąjungos – Valstybės narės sprendimas pradėti išstojimo procedūrą – Pranešimas Europos Vadovų Tarybai – Galimybė vienašališkai atšaukti – Sąlygos – Pasekmės
(ESS 49 ir 50 straipsniai)
1. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 25 punktą ir 2018 m. vasario 7 d. Sprendimo American Express, C‑304/16, EU:C:2018:66, 32 punktą). Teisingumo Teismas negali nei abejoti prašymą priimt prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atlikto pagrindinėje byloje pareikšto ieškinio priimtinumo vertinimu, kuris prejudicinio sprendimo priėmimo procese priskirtinas nacionalinio teismo kompetencijai, nei tikrinti, ar sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą buvo priimtas pagal nacionalines organizavimo ir teisminių procedūrų taisykles (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 26 punktą ir 2018 m. vasario 7 d. Sprendimo American Express, C‑304/16, EU:C:2018:66, 34 punktą). Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmetė prieštaravimus dėl priimtinumo, kuriuos jam pateikė Jungtinės Karalystės vyriausybė ir kurie grindžiami tuo, kad ieškinys pagrindinėje byloje yra hipotetinis ar teorinis. Darytina išvada, kad tiek, kiek Jungtinės karalystės ir Komisijos argumentais siekiama užginčyti šio ieškinio priimtinumą, šie argumentai neturi reikšmės vertinant prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Unibet, C‑432/05, EU:C:2007:163, 33 punktą).
Be to, aplinkybė, kad pagrindinėje byloje pareikštas ieškinys dėl pripažinimo, nėra kliūtis tam, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl prejudicinio klausimo, nes šis ieškinys leidžiamas pagal nacionalinę teisę ir tas klausimas atitinka objektyvų poreikį išspręsti ginčą, kuris teisėtai perduotas nagrinėti prašymą priimt prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui (šiuo klausimu žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C‑415/93, EU:C:1995:463, 65 punktą ir 2015 m. birželio 16 d. Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 28 punktą). Taigi egzistuoja ginčas, kurį nagrinėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, net jei atsakovas pagrindinėje byloje nusprendė neišreikšti savo pozicijos dėl ieškovų pagrindinėje byloje keliamo klausimo esmės ir tik tvirtina, kad ieškinys nepriimtinas (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 8 d. Sprendimo Afton Chemical, C‑343/09, EU:C:2010:419, 11 ir 15 punktus).
(žr. 27, 30–32 punktus)
2. ESS 50 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, kai valstybė narė pagal šį straipsnį praneša Europos Vadovų Tarybai apie savo ketinimą išstoti iš Europos Sąjungos, pagal jį šiai valstybei narei leidžiama vienašališkai, aiškiai ir besąlygiškai atšaukti šį pranešimą, kol neįsigaliojo tos valstybės narės ir Europos Sąjungos sudarytas susitarimas dėl išstojimo, arba, jei tokio susitarimo nėra, kol nepasibaigė to paties straipsnio 3 dalyje numatytas dvejų metų terminas (šioje dalyje numatyta, kad jis gali būti pratęstas); sprendimą dėl atšaukimo atitinkama valstybė narė turi priimti pagal savo konstitucines nuostatas ir apie jį raštu pranešti Europos Vadovų Tarybai. Toks atšaukimas patvirtina šios valstybės narės narystę Europos Sąjungoje nepakitusiomis sąlygomis, kiek tai susiję su jos, kaip valstybės narės, statusu, nes dėl šio atšaukimo nutraukiama išstojimo procedūra.
Kiek tai susiję su ESS 50 straipsnio kontekstu, darytina nuoroda į ES sutarties preambulės tryliktą konstatuojamąją dalį, SESV preambulės pirmą konstatuojamąją dalį ir į ESS 1 straipsnį, pagal kuriuos Sutartimis siekiama sukurti glaudesnę Europos tautų sąjungą, taip pat į SESV preambulės antrą konstatuojamąją dalį, pagal kurią Sąjunga siekia šalinti Europą skaldančias kliūtis. Taip pat reikia pabrėžti laisvės ir demokratijos svarbą; šios vertybės įtvirtintos ES sutarties preambulės antroje ir ketvirtoje konstatuojamosiose dalyse ir yra tarp šios sutarties 2 straipsnyje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos preambulėje nurodytų visuotinių vertybių, taigi jos priskiriamos prie pačių Sąjungos teisinės sistemos pagrindų (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 303 ir 304 punktus). Kaip matyti iš ESS 49 straipsnio, kuriame numatyta, kad kiekviena Europos valstybė gali pareikšti norą tapti Sąjungos nare, ir su kuriuo glaudžiai susijęs ESS 50 straipsnis dėl teisės išstoti, Sąjunga jungia valstybes, laisvai ir savanoriškai prisijungusias prie šių vertybių, nes Sąjungos teisė remiasi pamatine prielaida, pagal kurią kiekviena valstybė narė dalijasi su kitomis valstybėmis narėmis daugeliu bendrų vertybių ir pripažįsta, kad kitos valstybės narės su ja dalijasi šiomis vertybėmis (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai), C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 35 punktą).
Tokiomis aplinkybėmis pasakytina, kad valstybė negali būti priversta prisijungti prie Sąjungos prieš savo valią, todėl jos taip pat negalima priversti išstoti iš Sąjungos ne savo noru. Jei pranešimas apie ketinimą išstoti neišvengiamai lemtų atitinkamos valstybės narės išstojimą pasibaigus ESS 50 straipsnio 3 dalyje numatytam terminui, valstybė narė galėtų būti priversta pasitraukti iš Sąjungos prieš savo valią, išreikštą demokratine tvarka pagal jos konstitucines nuostatas, atsiimti savo sprendimą išstoti iš Sąjungos ir likti jos nare. Konstatuotina, kad toks rezultatas prieštarautų šio sprendimo 61 ir 62 punktuose primintiems tikslams ir vertybėms. Konkrečiai kalbant, valstybės narės, pranešusios apie savo ketinimą išstoti iš Sąjungos pagal savo konstitucines nuostatas ir demokratine tvarka, bet nusprendusios ta tvarka atšaukti pranešimą apie tokį ketinimą, vertimas išstoti prieštarautų Sutarčių tikslui sukurti glaudesnę Europos tautų sąjungą.
Šią išvadą patvirtina Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės nuostatos; į šią konvenciją buvo atsižvelgta rengiant Sutartį dėl Konstitucijos Europai. Iš tiesų tuo atveju, jei pagal sutarties nuostatas leidžiama iš jos pasitraukti, šios konvencijos 68 straipsnyje aiškiai ir besąlygiškai numatyta, kad jos 65 ir 67 straipsniuose nurodytas pranešimas apie pasitraukimą gali būti atšauktas bet kuriuo metu prieš jam įsigaliojant.
(žr. 61–63, 65–67, 70, 71, 75 punktus ir rezoliucinę dalį)