Language of document : ECLI:EU:T:2019:217

BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. balandžio 4 d.(*)

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Byla „Eurostatas“ – Nacionalinis baudžiamasis procesas – Bylos nutraukimas – Pagalbos prašymas – Informatorius – Nekaltumo prezumpcija – Ieškinys dėl žalos atlyginimo ir dėl panaikinimo“

Byloje T‑61/18

Amador Rodriguez Prieto, buvęs Europos Komisijos pareigūnas, gyvenantis Steinsel (Liuksemburgas), atstovaujamas advokatų S. Orlandi, T. Martin ir R. García-Valdecasas y Fernández,

ieškovas,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą B. Mongin ir R. Striani,

atsakovę,

dėl pagal SESV 270 straipsnį pateikto prašymo priteisti ieškovo tariamai patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą ir, subsidiariai, panaikinti 2017 m. kovo 28 d. Komisijos sprendimą atmesti ieškovo pagalbos prašymą

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. M. Collins, teisėjai R. Barents ir J. Passer (pranešėjas),

posėdžio sekretorius R. Ramette, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. sausio 17 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Faktinės bylos aplinkybės

1        Ieškovas Amador Rodriguez Prieto 1987–2003 m. buvo Europos Komisijos pareigūnas.

2        1998 m. kovo 1 d. ieškovas buvo paskirtas Eurostato (Europos Sąjungos statistikos tarnyba) C direktorato C1 skyriaus „Informacija ir sklaida; transportas; techninis bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis; užsienio ir Bendrijos vidaus prekybos statistika“ vadovu.

3        Nuo 1996 m. Eurostatas teikė visuomenei surinktus statistinius duomenis remdamasis Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biuro (OPOCE), kuris sukūrė prekybos vietų tinką (toliau – datashops), informacija. 1996 m. sudarytose Eurostato, OPOCE ir datashops trišalėse sutartyse buvo numatyta sudėtinių sąskaitų faktūrų grandinė, leidžianti Eurostatui gauti iki 55 % sąskaitose nurodytos šių rinkoje pateiktų duomenų kainos.

4        Ieškovui jo direktorius B. pavedė tvirtinti išlaidas, patirtas pagal trišales sutartis, sudarytas, be kita ko, su bendrove Planistat.

5        1998 m. spalio 27 d. raštu ieškovas paprašė Eurostate atlikti vidaus auditą dėl šių sutarčių administravimo. Be to, jis prašė atšaukti jo įgaliojimus pasirašyti leidimus išlaidoms; tai buvo padaryta 1998 m. lapkričio 27 d. raštu.

6        1999 m. rugsėjo mėn. atlikus vidaus auditą buvo konstatuoti pažeidimai finansiniu požiūriu administruojant trišales sutartis, sudarytas su bendrovėmis Eurocost, Eurogramme, Datashop, Planistat ir CESD Communautaire, sudarantys galimybę pildyti finansinį paketą, kuriam netaikomos Komisijos biudžeto taisyklės.

7        2000 m. sausio 3 d. vidaus audito ataskaita buvo perduota generaliniam direktoratui, atsakingam už Komisijos finansinę kontrolę.

8        2000 m. kovo 17 d. generalinis direktoratas, atsakingas už Komisijos finansinę kontrolę, kreipėsi į Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF). OLAF pradėjo kelis tyrimus dėl, be kita ko, sutarčių, kurias Eurostatas sudarė su bendrovėmis Eurocost, Eurogramme, Datashop, Planistat ir CESD Communautaire, šioms bendrovėms skirtų subsidijų ir sukurtos sąskaitų faktūrų išrašymo sistemos.

9        2003 m. kovo 19 d. bylos medžiagą, susijusią su sutartimi, sudaryta su Planistat, OLAF perdavė Respublikos prokurorui Paryžiuje (Prancūzija); 2003 m. balandžio 4 d. jis pradėjo parengtinį tyrimą dėl piktnaudžiavimo pasitikėjimu ir jo slėpimo.

10      2003 m. birželio 11 d. Komisija taip pat suteikė įgaliojimus savo vidaus audito tarnybai; ši parengė tris ataskaitas, t. y. 2003 m. liepos 7 d. ir rugsėjo 24 d. dvi ataskaitas ir galutinę 2003 m. spalio 22 d. ataskaitą.

11      Remdamasi 2003 m. balandžio 22 d. OLAF ataskaita, Komisija savo Teisės tarnybą įgaliojo pateikti skundą dėl X piktnaudžiavimo pasitikėjimu ir jo slėpimo; skundas 2003 m. liepos 10 d. buvo pateiktas Respublikos prokurorui Paryžiuje. Šiame skunde buvo kalbama apie Europos Sąjungos pareigūnų ar tarnautojų galimai išeikvotas lėšas, padarant žalą Sąjungos finansiniams interesams. Respublikos prokuroro Paryžiuje pradėtas parengtinis tyrimas buvo praplėstas 2003 m. rugpjūčio 4 d. papildomu kaltinamuoju aktu, susijusiu su piktnaudžiavimu pasitikėjimu.

12      2008 m. birželio 11 d. ieškovas pranešė Komisijai, kad jis buvo iškviestas į Prancūzijos policiją, kad šiame baudžiamajame procese būtų apklaustas kaip liudytojas. Todėl jis paprašė paskyrimų tarnybos atleisti jį nuo pareigos neatskleisti informacijos pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Tarnybos nuostatai) 19 straipsnį ir kompensuoti jo kelionės iš Liuksemburgo (Liuksemburgas) į Paryžių išlaidas.

13      2008 m. birželio 30 d. paskyrimų tarnyba atleido ieškovą nuo pareigos neatskleisti informacijos, tačiau atmetė jo prašymą kompensuoti kelionės išlaidas. 2008 m. liepos 21 d. skundas dėl šio sprendimo buvo atmestas 2008 m. lapkričio 20 d.

14      2008 m. spalio 7 d. ieškovą apklausė Prancūzijos policija.

15      2008 m. spalio 22 d. ieškovas pateikė pirmą pagalbos prašymą (jo registracijos Nr. D/505/08) pagal Tarnybos nuostatų 24 straipsnį. Jis, be kita ko, teigė, kad 1998 m. spalio mėn. prašydamas atlikti vidaus auditą jis veikė kaip informatorius ir kad atsižvelgiant į bendrus interesus, siejančius jį ir atitinkamą instituciją, ta institucija privalėjo suteikti jam pagalbą. Anot jo, Komisija turėjo padengti advokato išlaidas, kurias jis patyrė, kai Prancūzijos policijos buvo iškviestas kaip liudytojas.

16      Šis pirmas pagalbos prašymas buvo atmestas 2008 m. gruodžio 17 d. Komisija nurodė sužinojusi, kad ieškovo atvejis buvo ištirtas per 2008 m. spalio 7 d. apklausą. Ji padarė išvadą, kad nebuvo įvykdytos abi Tarnybos nuostatų 24 straipsnio taikymo sąlygos, t. y. nebuvo grasinimų, įžeidinėjimų ir t. t. arba kėsinimosi į asmenį ar turtą ir priežastinio ryšio tarp šių veikų ir pareigūno statuso ar turimų vykdyti užduočių. Šis Komisijos sprendimas nebuvo užginčytas.

17      2013 m. rugsėjo 9 d. tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas, Prancūzija) ikiteisminio tyrimo teisėjas priėmė nutartį nutraukti bylą dėl visų asmenų, dėl kurių buvo vykdomas tyrimas baudžiamajame procese, įskaitant ieškovą (toliau – nutartis nutraukti bylą).

18      2013 m. rugsėjo 17 d. Komisija pateikė apeliacinį skundą dėl nutarties nutraukti bylą.

19      2014 m. birželio 23 d. sprendimu cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) paliko galioti nutartį nutraukti bylą.

20      2014 m. birželio 27 d. Komisija pateikė kasacinį skundą dėl 2014 m. birželio 23 d. cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) sprendimo, kuriuo palikta galioti nutartis nutraukti bylą.

21      2016 m. birželio 15 d. sprendimu cour de cassation (Kasacinis teismas, Prancūzija) atmetė Komisijos skundą dėl 2014 m. birželio 23 d. cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) sprendimo, kuriuo palikta galioti nutartis nutraukti bylą, ir taip užbaigė baudžiamąjį procesą.

22      2016 m. lapkričio 28 d. ieškovas, remdamasis, be kita ko, 2016 m. rugsėjo 9 d. Sprendimu De Esteban Alonso / Komisija (T‑557/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:456, 59 punktas) ir 2016 m. birželio 15 d. cour de cassation (Kasacinis teismas) sprendimu, pateikė antrą pagalbos prašymą pagal Tarnybos nuostatų 24 straipsnį, prašydamas, kad Komisija padengtų advokato išlaidas, kurias jis patyrė gindamasis Prancūzijos teismuose. Jis taip pat prašė pripažinti jį informatoriumi, prie jo asmens bylos pridedant pažymą, kad būtų atkurta jo profesinė reputacija. Jis papildomai prašė priteisti žalos, kurią lėmė tarnybinis nusižengimas, šios institucijos padarytas nepripažinus jo informatoriumi ir atsisakius suteikti jam apsaugą, atlyginimą.

23      2017 m. kovo 28 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) paskyrimų tarnyba pripažino antrą pagalbos prašymą nepriimtinu iš esmės dėl to, kad ieškovas nenurodė jokios naujos faktinės aplinkybės, susiklosčiusios po to, kai 2008 m. gruodžio 17 d. buvo priimtas sprendimas atmesti pirmą pagalbos prašymą. Be to, ji padarė išvadą, kad antras pagalbos prašymas yra nepagrįstas, kaip ir prašymas dėl žalos atlyginimo.

24      2017 m. balandžio 10 d. Komisijos raštu Nr. CMS 16/056 ieškovas buvo informuotas apie dėl jo byloje „Eurostatas“ pradėtos drausminės „bylos“, kaip ją vadina Komisija, egzistavimą ir nutraukimą.

25      2017 m. birželio 28 d. ieškovas pateikė išankstinį administracinį skundą dėl ginčijamo sprendimo.

26      2017 m. spalio 30 d. šis skundas buvo atmestas.

 Procesas ir šalių reikalavimai

27      2018 m. vasario 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovo ieškinį.

28      2018 m. birželio 4 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo raštą, kuriame ieškovas nurodė atsisakantis pateikti dubliką.

29      Ieškovas Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

–        visų pirma nurodyti Komisijai jam sumokėti 68 831 EUR turtinės žalos ir 100 000 EUR neturtinės žalos atlyginimą,

–        subsidiariai, panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

30      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

31      Grįsdamas savo ieškinį ieškovas visų pirma teigia, kad jo pagal Tarnybos nuostatų 24 straipsnį pateiktas pagalbos prašymas buvo priimtinas ir kad todėl taip pat priimtinas yra jo ieškinys dėl sprendimo atmesti šį prašymą panaikinimo. Toliau jis, pateikdamas pagrindinį reikalavimą, prašo pripažinti Sąjungos deliktinę atsakomybę dėl to, kad Komisija tariamai nepripažino jo informatoriumi, o subsidiariai prašo panaikinti ginčijamą sprendimą.

 Dėl pagalbos prašymo ir ieškinio dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo priimtinumo

32      Ieškinyje ieškovas nesutinka su ginčijamame sprendime išdėstyta Komisijos nuomone, kad antras pagalbos prašymas yra nepriimtinas.

33      Anot ieškovo, nors tiesa, kad paskyrimų tarnyba neturi padėti pareigūnui, kuris įtariamas savo profesinių pareigų nevykdymu, tai, kad Komisija buvo civilinė bylos šalis, galutinai neužkirto kelio tam, kad ji galėtų vėliau suteikti jam pagalbą. Šiuo atveju paskyrimų tarnyba turėjo informacijos, patvirtinančios, kad jis veikė kaip informatorius.

34      Ieškovas tvirtina, kad tai, jog žala jam buvo padaryta Prancūzijos valdžios institucijų veiksmais, neužkerta kelio taikyti Tarnybos nuostatų 24 straipsnį. Jis teigia, jog rėmėsi savo, kaip informatoriaus, statusu, kad įrodytų dėl jo vykdyto tyrimo ir prieš jį vykdyto baudžiamojo proceso neteisėtumą.

35      Galiausiai ieškovas nurodo visuomet neigęs sąmoningą savo dalyvavimą administravimo sistemoje, kuria pažeidžiamos biudžeto taisyklės, ir tai įrodo jo prašymas atšaukti jo įgaliojimus pasirašyti leidimus išlaidoms. Anot jo, dėl šių aplinkybių paskyrimų tarnyba turėjo padaryti išvadą, kad ji nesiekia jo interesams priešingų interesų ir kad jo atvejį reikia skirti nuo kitų dalyvavusių pareigūnų atvejo, visų pirma kiek tai susiję su jo gynybos Prancūzijos teismuose išlaidų padengimu.

36      Komisija iš esmės teigia, kad prašymas panaikinti ginčijamą sprendimą yra nepriimtinas dėl to, kad pats antras pagalbos prašymas buvo nepriimtinas, nes, pirma, ieškovas tik pakartojo ankstesnį pagalbos prašymą nenurodydamas naujų faktinių aplinkybių ir, antra, jis pateikė šį naują pagalbos prašymą neišnaudojęs nacionalinių teisių gynimo priemonių.

37      Kalbant apie, pirma, Komisijos argumentus, susijusius su antro pagalbos prašymo nepriimtinumu dėl to, kad ieškovas nesirėmė naujomis faktinėmis aplinkybėmis, reikia konstatuoti, kad minėtame pagalbos prašyme (žr. šio sprendimo 22 punktą) yra nurodyta nauja faktinė aplinkybė, palyginti su pirmu pagalbos prašymu (žr. šio sprendimo 15 punktą), kuris pateiktas netrukus po to, kai tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas) ikiteisminio tyrimo teisėjas išnagrinėjo ieškovo veiksmus.

38      Ši nauja aplinkybė susijusi su 2013 m. gruodžio 9 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo priimta nutartimi nutraukti bylą, o ji, išnagrinėjus Komisijos skundus, buvo patvirtinta du kartus, įskaitant galutiniu 2016 m. birželio 15 d. cour de cassation (Kasacinis teismas) sprendimu.

39      Nutartis nutraukti bylą, jos patvirtinimas apeliacinėje instancijoje ir kasacinio skundo atmetimas, kuriais buvo paneigtas Komisijos įsitikinimas, kad ieškovas padarė baudžiamąjį nusižengimą, išdėstytas per apeliacinį ir kasacinį procesus pateiktuose jos paaiškinimuose, yra nauja faktinė aplinkybė.

40      Žinoma, nutartyje nutraukti bylą Prancūzijos ikiteisminio tyrimo teisėjas pažymėjo, „kad mechanizmu, kurį lemia Eurostatui koordinuojant sudarytų trišalių [sutarčių] įgyvendinimas, buvo pažeistas [1977 m. gruodžio 21 d. Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo] finansinio reglamento [(OL L 356, 1977, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 145; toliau – finansinis reglamentas)] 4.1 straipsnis“, o savo 2014 m. birželio 23 d. sprendime cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) konstatavo, kad „buvo pažeistos pakartotinio naudojimo taisyklės, numatytos finansiniame reglamente“.

41      Vis dėlto šios išvados buvo padarytos vartojant beasmenę formą, niekur nepaminint ieškovo.

42      Be to, Prancūzijos baudžiamasis teismas kartu konstatavo, kad nebuvo nusikalstamo ketinimo ir lėšų išeikvojimo, ir nurodė, kad, pirma, datashops sistema, nors ir neatitinka finansinio reglamento, Europos Sąjungos Audito Rūmų nuomone, buvo „būtina dėl minėto reglamento nepritaikymo“, ir „tai paprasčiausiai buvo OPOCE visiškai teisėtai jau naudojamos sistemos perėmimas“, antra, „esamos Bendrijos procedūros neleido lanksčiai ir veiksmingai užtikrinti Eurostato parengtų duomenų prekybos, o nesant pritaikytos procedūros reikėjo rasti sprendimus, leidžiančius Eurostatui vykdyti savo užduotis“, ir, trečia, „atliekant finansinę kontrolę, kuri nuo pradžių buvo susieta su datashops tinklo sukūrimu ir kuri nebuvo palanki šio tinklo susiejimui su trišalių sutarčių sistema, iš tikrųjų visiškai nebuvo atsižvelgiama į jo veikimo sąlygas, todėl Eurostato atsakingieji pareigūnai atsidūrė padėtyje, kai jie turėjo ir galėjo veikti „geriausiu būdu“, ir tokia padėtis susiklostė, kai Komisija laikėsi strategijos didinti statistinių duomenų pasiūlą dėl labai didelės jų paklausos“ (nutartis nutraukti bylą; 2014 m. birželio 23 d. cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) sprendimas).

43      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovas, pateikdamas nuorodą į Prancūzijos baudžiamųjų teismų sprendimus, tinkamai rėmėsi nauja faktine aplinkybe.

44      Antra, kalbant apie antro pagalbos prašymo nepriimtinumą dėl to, kad ieškovas neišnaudojo nacionalinių teisių gynimo priemonių, reikia pažymėti, jog šis argumentas grindžiamas prielaida, kad Tarnybos nuostatų 24 straipsnis, susijęs su pagalba, yra taikytinas šiuo atveju, todėl pagal šį Tarnybos nuostatų straipsnį administracijos atsakomybė be kaltės atsiranda, jei yra išnaudotos nacionalinės teisių gynimo priemonės prieš žalą padariusį trečiąjį asmenį.

45      Kaip bus išdėstyta šio sprendimo 46–59 punktuose, ši prielaida klaidinga.

46      Tarnybos nuostatų 24 straipsnyje nustatyta:

„Sąjunga padeda visiems pareigūnams, ypač ieškiniuose dėl bet kurio asmens [imantis veiksmų prieš asmenį], kuris grasina, įžeidinėja arba šmeižia ar išreiškia savo pyktį, arba kenkia asmeniui ar turtui, kuris, atsižvelgiant į jo postą ar pareigas, priklauso nuo jo arba jo šeimos nario [kėsinasi į asmenį ar turtą, jeigu šie veiksmai nukreipti prieš pareigūną ar jo šeimos narius dėl pareigūno statuso ar pareigų].

Ji solidariai atlygina žalą, kurią tokiais atvejais patyrė pareigūnas, jeigu pareigūnas žalą padarė arba netyčia ar dėl didelio neatsargumo [jeigu jis tyčia ar dėl didelio neatsargumo nėra pats padaręs šios žalos] ir negalėjo gauti kompensacijos iš žalą padariusio asmens.“

47      Remiantis jurisprudencija, Tarnybos nuostatų 24 straipsnio tikslas yra užtikrinti pareigūnų ir tarnautojų saugumą dabar ir ateityje, kad vadovaujantis bendraisiais tarnybos interesais jie galėtų geriau atlikti savo užduotis (1986 m. birželio 12 d. Sprendimo Sommerlatte / Komisija, 229/84, EU:C:1986:241, 19 punktas; 2000 m. birželio 27 d. Sprendimo K / Komisija, T‑67/99, EU:T:2000:169, 35 punktas ir 2011 m. liepos 20 d. Sprendimo Gozi / Komisija, F‑116/10, EU:F:2011:124, 12 punktas). Taigi institucijos pareiga padėti siekiama apsaugoti tiek jos darbuotojus, tiek jos pačios interesus ir ji grindžiama bendrų interesų principu. Pavyzdžiui, buvo nuspręsta, kad administracija neturi padėti pareigūnui, įtariamam padarius sunkų profesinių pareigų pažeidimą, dėl kurio gali būti vykdoma drausminė procedūra (2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Wenig / Komisija, F‑75/09, EU:F:2010:150, 49 punktas).

48      Dar konkrečiau kalbant, pagal suformuotą jurisprudenciją Tarnybos nuostatų 24 straipsnyje nustatyta pareiga suteikti pagalbą siekiama, kad institucija apsaugotų pareigūnus nuo trečiųjų asmenų veiksmų, o ne nuo pačios institucijos veiksmų, kurių kontrolę reglamentuoja kitos Tarnybos nuostatų normos (2016 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo De Esteban Alonso / Komisija, T‑557/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:456, 45 punktas ir 2018 m. liepos 13 d. Sprendimo Curto / Parlamentas, T‑275/17, EU:T:2018:479, 111 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2011 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / Q, T‑80/09 P, EU:T:2011:347, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49      Nagrinėjamu atveju ieškovo veiksmus 2008 m. spalio 7 d. išnagrinėjo Prancūzijos teisminės institucijos. Šis nagrinėjimas buvo atliktas 2003 m. balandžio 4 d. šioms institucijoms, remiantis informacija, kurią joms 2003 m. kovo 19 d. perdavė OLAF, pratęsus pradėtą parengtinį tyrimą ir 2003 m. liepos 10 d. Komisijai pateikus skundą dėl X.

50      Dėl visų asmenų, dėl kurių buvo atliekamas tyrimas, įskaitant ieškovą, priėmus nutartį nutraukti bylą, baudžiamasis procesas Prancūzijoje buvo tęsiamas Komisijai dėl šios nutarties pateikus apeliacinį skundą (jis 2014 m. birželio 23 d. buvo atmestas cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) sprendimu, kuriuo ši nutartis palikta galioti) ir kasacinį skundą dėl to sprendimo (šį skundą 2016 m. birželio 15 d. atmetė Cour de cassation (kasacinis teismas)).

51      Reikia pažymėti, kad, kaip Bendrasis Teismas jau yra konstatavęs dėl De Esteban Alonso byloje, kurioje buvo priimtas 2016 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas De Esteban Alonso / Komisija (T‑557/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:456, 49 punktas), Prancūzijos teisminių institucijų atlikti veiksmai, visų pirma tyrimas dėl ieškovo elgesio, nėra veikla, apie kurią kalbama Tarnybos nuostatų 24 straipsnyje. Šie veiksmai yra atitinkamo baudžiamojo proceso įprastos eigos dalis, o ieškovas niekada rimtai netvirtino, kad tai yra neteisėti minėtų Prancūzijos teisminių institucijų išpuoliai prieš jį, galintys pateisinti Komisijos pagalbą pagal Tarnybos nuostatų 24 straipsnį.

52      Kaip iš esmės matyti iš jurisprudencijos, nors Tarnybos nuostatų 24 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta pareiga suteikti pagalbą yra esminė šiais nuostatais suteikta garantija pareigūnui ir jai netaikoma sąlyga, kad prieš tai turi būti įrodytas veiksmų, dėl kurių pareigūnas prašė pagalbos, neteisėtumas, dar reikia, kad jis pateiktų įrodymų, iš pirmo žvilgsnio parodančių, jog šie veiksmai su juo buvo susiję dėl jo statuso ir jo pareigų ir yra neteisėti pagal taikytiną nacionalinę teisę (2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Wenig / Komisija, F‑75/09, EU:F:2010:150, 48 punktas).

53      Šiuo atveju taip nėra, nes ieškovas rimtai neteigia, kad Prancūzijos teisminės institucijos jo atžvilgiu ėmėsi neteisėtų veiksmų, ir nepateikia jokių įrodymų šiuo klausimu.

54      Be to, reikia konstatuoti, kad iš tikrųjų ieškovas prašo Komisijos pagalbos ne dėl trečiųjų asmenų veiksmų, bet dėl pačios šios institucijos veiksmų, dėl kurių prieš jį buvo pradėtas baudžiamasis procesas, visų pirma tų, kuriais baudžiamasis procesas buvo pratęstas iki 2016 m. birželio 15 d. Cour de cassation (kasacinis teismas) sprendimo.

55      Nors tiesa, kad tyrimą dėl ieškovo vykdė Prancūzijos teisminės institucijos, vis dėlto būtent dėl Komisijos, kuri joms perdavė informaciją ir pateikė skundą, veiksmų buvo pradėtas baudžiamasis procesas. Be to, dėl Komisijos veiksmų šis baudžiamasis procesas buvo pratęstas po to, kai buvo priimta nutartis nutraukti bylą.

56      Todėl ieškinyje ieškovas laikosi nuomonės, kad „nors Komisijai galėjo būtinai reikėti įstoti į bylą kaip civilinei šaliai, kad būtų apsaugoti Sąjungos finansiniai interesai, vis dėlto nebuvo jokio pagrindo dėl jo tęsti baudžiamojo proceso <…>, nes Komisija žinojo, jog jo negalima apkaltinti sąmoningu dalyvavimu jo vadovų sukurtoje neteisėtoje datashops administravimo sistemoje“.

57      Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog kadangi veiksmai, dėl kurių ieškovas prašo pagalbos pagal Tarnybos nuostatų 24 straipsnį, turi būti priskirti ne Prancūzijos teisminėms institucijoms (be to, šių veiksmų teisėtumas nėra rimtai ginčijamas, žr. šio sprendimo 51–53 punktus), bet pačiai Komisijai, remiantis šio sprendimo 48 punkte priminta jurisprudencija, ši nuostata šiuo atveju netaikytina.

58      Taip pat negalima sutikti su Komisijos argumentu, kad antras pagalbos prašymas nepriimtinas dėl to, kad ieškovas neišnaudojo nacionalinių teisių gynimo priemonių.

59      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti Komisijos argumentus dėl ieškinio dėl panaikinimo nepriimtinumo, siejamus su naujų faktinių aplinkybių nebuvimu ir Tarnybos nuostatų 24 straipsnio taikymo sąlygos neįvykdymu.

 Dėl esmės

60      Be pagalbos prašymo, tuo atveju, jei jis būtų atmestas, ieškovas savo prašyme ir savo išankstiniame administraciniame skunde papildomai teigė, kad Komisija padarė klaidą, kai neatsižvelgė į tai, jog jis veikė kaip informatorius. Šiuo atžvilgiu ieškovas remiasi Tarnybos nuostatų 22a straipsniu. Komisija vėliausiai tuo metu, kai buvo parengta 2003 m. jos vidaus audito tarnybos galutinė ataskaita, sužinojo apie jo vaidmenį atskleidžiant faktus. Jis pažymėjo, kad jei dėl jo būtų vykdoma drausminė procedūra, jam turėtų būti taikomas Tarnybos nuostatų IX priedo 21 straipsnis, susijęs su tuo, kad institucija turi padengti pareigūno, kuris nebuvo nubaustas per drausminę procedūrą, gynybos išlaidas.

61      Ieškovas nesutinka, kad jis sąmoningai dalyvavo problemų sukėlusioje administravimo sistemoje. Jis teigia nedelsdamas išreiškęs abejonių dėl šios sistemos. Ieškovas nežinojo, kad kuriant datashops tinklą nebuvo vykdoma finansinė kontrolė. Jis pareikalavo atlikti vidaus auditą ir paprašė, kad būtų atšaukti jo įgaliojimai pasirašyti. Jis pateko į spąstus šioje byloje. Be to, tik 2017 m. balandžio 10 d. jis sužinojo, kad prieš jį yra pradėta drausminė procedūra.

62      Taigi ieškovas padarė išvadą, kad Komisija nesilaikė pareigos apsaugoti informatorius ir šį nusižengimą apsunkino tapimas civiline bylos šalimi, apeliacinis skundas dėl nutarties nutraukti bylą ir kasacinis skundas dėl 2014 m. birželio 23 d. cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) sprendimo, kuriuo ši nutartis palikta galioti, jam pateikiant nepagrįstus kaltinimus sąmoningai dalyvavus sistemoje, kuria pažeistas finansinis reglamentas.

63      Todėl ieškovas laikėsi nuomonės, kad jam padaryta žala – tai, pirma, turtinė žala, kurią sudaro 68 331 EUR gynybos išlaidų, patirtų per Prancūzijoje vykusį baudžiamąjį procesą, ir, antra, 90 000 EUR neturtinė žala, kurią sudaro neteisingumo pojūtis, kurį lėmė tai, kad prieš jį buvo pradėta drausminė procedūra dėl faktinių aplinkybių, kurias jis padėjo atskleisti. Be to, jis paprašė, kad Komisija į jo asmens bylą įtrauktų raštą, kuriame būtų pripažintas jo, kaip informatoriaus, statusas byloje „Eurostatas“ tam, kad būtų atkurta jo profesinė reputacija.

64      Ieškinyje ieškovas iš esmės pateikia tokią pačią savo poziciją. Jo, kaip informatoriaus, statuso nepripažinimas yra Tarnybos nuostatų 22a straipsnio ir rūpestingumo pareigos pažeidimas. Aplinkybė, kad ši nuostata į Tarnybos nuostatus buvo įtraukta tik 2004 m., nekliudė Komisijai 2016 m. pripažinti jo, kaip informatoriaus, vaidmens, atlikto tuo metu laikantis Tarnybos nuostatų 11 ir 12 straipsniuose nustatytų pareigų. Laikydamasi rūpestingumo pareigos ir vienodo požiūrio principo Komisija turėjo skirti jo atvejį nuo kitų byloje „Eurostatas“ nagrinėjamų asmenų atvejo.

65      Vadinasi, kaip pažymi ieškovas, Komisija, vėliausiai 2003 m. spalio 22 d. sužinojusi apie jo vaidmenį, nepranešė apie šį vaidmenį Prancūzijos teisminėms institucijoms ir nepagrįstai užvilkino prieš jį pradėtą baudžiamąjį procesą, nors negalėjo nežinoti, kad jis sąmoningai nedalyvavo datashops sistemoje. Anot jo, tai, kad Komisija neapsaugojo jo nuo bet kokios žalos, patirtos vien dėl to, kad jis buvo skyriaus vadovas tuo metu, kai buvo nagrinėjama byla „Eurostatas“, yra tarnybinis nusižengimas. Galiausiai, kalbėdamas apie Komisijos prieš jį pradėtą drausminę procedūrą, jis pažymi, kad motyvais, kuriais Komisija rėmėsi ją užbaigdama, neatkuriama jo profesinė reputacija, tačiau toliau paliekama abejonių dėl to, kaip jis vykdė savo pareigas.

66      Dėl Tarnybos nuostatų 24 straipsnio ieškovas tvirtina, kad Komisija klaidingai teigia, kad netgi po to, kai buvo priimtas 2016 m. birželio 15 d. Cour de cassation (kasacinis teismas) sprendimas, ji siekia jo interesui priešingo intereso ir tai užkerta kelią suteikti kokią nors pagalbą.

67      Komisija nesutinka su ieškovo nuomone. Jos teigimu, Tarnybos nuostatų 22a straipsnis buvo įterptas tik 2004 m. gegužės 1 d. Ieškovas negali Komisijos kaltinti nepripažinus jam statuso, kuris nebuvo numatytas rašto, kuriuo prašoma atlikti auditą, pateikimo dieną. Kiek tai susiję su tariamu rūpestingumo pareigos nesilaikymu, ji teigia, kad pagal suformuotą jurisprudenciją vykdant šią pareigą negali būti suteikta Tarnybos nuostatuose nenumatyta nauda. Kiek tai susiję su tariamu žalos padidinimu naudojantis teisės gynimo priemonėmis, ji tvirtina tiesiog įgyvendinusi turimą teisę. Kiek tai susiję su tariamu nusižengimu, kurį sudaro drausminės procedūros pradėjimas, ji pažymi, kad užbaigus drausminę procedūrą dėl ieškovo nebuvo priimtas joks aktas, o tai paaiškina, kodėl jam apie tai nebuvo pranešta. Visiškai formalios drausminės procedūros, kuri niekada netapo vieša ir kurią vykdant nebuvo priimtas joks tyrimo aktas, pradėjimas negalėjo ieškovui padaryti žalos.

68      Dėl tariamo Tarnybos nuostatų 24 straipsnio pažeidimo Komisija primena savo poziciją dėl antro pagalbos prašymo nepriimtinumo pagal šią nuostatą ir tvirtina, kad bet kuriuo atveju šis prašymas nepagrįstas, nes susijęs su išlaidų, kurias ieškovas buvo priverstas patirti įrodinėdamas savo nekaltumą esant situacijai, kai Komisijos interesai ir suinteresuotojo asmens interesai niekada nenustojo būti priešingi, atlyginimu, o ne su išlaidų, kurių ieškovas patyrė gindamasis nuo trečiųjų asmenų puolimo ar nuo trečiųjų asmenų padarytų pažeidimų, atlyginimu.

 Dėl reikalavimų atlyginti žalą

69      Tarnybos nuostatų 22a straipsnyje nurodyta:

„1. Bet kuris pareigūnas, kuris vykdydamas savo pareigas ar užsiimdamas su tuo susijusia veikla sužino faktų, iš kurių galima daryti prielaidą, kad, galbūt, egzistuoja neteisėta veikla, įskaitant sukčiavimą ar korupciją, kenkianti Sąjungos interesams, arba su profesinių pareigų atlikimu susijęs elgesys, kuris gali būti rimtas Sąjungos pareigūnų prievolių pažeidimas, nedelsdamas apie tai informuoja arba savo tiesioginį viršininką, arba savo generalinį direktorių, arba, jeigu jo nuomone tai daryti verta, Generalinį sekretorių, arba lygiavertes pareigas einančius asmenis, arba betarpiškai Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF).

<…>

3. Institucijos veiksmai, kurių ji imasi pareigūnui pranešus 1 ir 2 dalyse minėtą informaciją, neturi jam turėti jokių žalingų padarinių, jei pareigūnas veikė pagrįstai ir sąžiningai.“

70      Tarnybos nuostatų 22a straipsnis, kuriame nustatyta visų pareigūnų pareiga pranešti apie faktus, kurie gali leisti preziumuoti neteisėtus veiksmus ar rimtą Sąjungos pareigūnų pareigų pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 8 d. Sprendimo Bermejo Garde / EESRK, T‑530/12 P, EU:T:2014:860, 103–106 punktus), įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d.

71      Be to, reikia pažymėti, kad visi pareigūnai, kurie jau iki 2004 m. gegužės 1 d. ėmėsi iniciatyvos pranešti savo vadovams apie pažeidimus ar Tarnybos nuostatuose numatytų pareigų nevykdymą, apie kuriuos jie sužinojo ir kurie gali pakenkti Sąjungos finansiniams interesams, jau turėjo teisę į institucijos, kurioje jie dirbo, apsaugą nuo galimų atsakomųjų veiksmų dėl šio atskleidimo ir teisę nepatirti žalos dėl šios institucijos veiksmų, jei veikia sąžiningai.

72      Vis dėlto reikia pridurti, kad nors šia pareigūnui suteikiama apsauga užtikrinama, kad institucija jam nepadarys žalos, ja nesiekiama apsaugoti nuo tyrimų, per kuriuos siekiama nustatyti, ar ir kiek jis pats dalyvavo darant pažeidimus, apie kuriuos jis praneša. Jei šie tyrimai patvirtina pareigūno dalyvavimą atliekant veiksmus, apie kuriuos pranešta, iniciatyva pranešti apie tokius pažeidimus gali būti nebent lengvinanti aplinkybė vykdant galimas drausmines procedūras, kurias institucija pradeda po šių tyrimų, kaip, beje, pažymėta 2012 m. gruodžio 6 d. Komisijos pirmininko pavaduotojo M. Šefčovič pranešimo SEC(12012) 679 final dėl informavimo esant rimtiems pažeidimams (whistleblowing) gairių 3 punkto pabaigoje.

73      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad informatoriaus statusas, kurio reikalauja ieškovas, bet kuriuo atveju negalėjo jo apsaugoti nuo procedūrų, kuriomis siekiama nustatyti, ar jis dalyvavo atliekant veiksmus, apie kuriuos pranešta.

74      Taigi šiuo atveju svarbu ne tiek tai, ar ieškovui turėjo būti pripažintas informatoriaus statusas, kiek tai, ar atsižvelgiant į konkrečias šios bylos aplinkybes Komisija padarė pažeidimų, dėl kurių buvo tęsiamas baudžiamasis procesas po to, kai buvo priimta nutartis nutraukti bylą.

75      Kalbant apie baudžiamojo proceso tęsimą po to, kai buvo priimta nutartis nutraukti bylą, pateikus apeliacinį skundą dėl tos nutarties, o paskui kasacinį skundą dėl 2014 m. birželio 23 d. cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) sprendimo, kuriuo ši nutartis palikta galioti, reikia priminti, kad galimybė ginti savo teises teisme ir su tuo susijusi teisminė kontrolė yra išraiška bendrojo teisės principo, kuriuo grindžiamos valstybėms narėms bendros konstitucinės tradicijos ir kuris taip pat įtvirtintas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose (1986 m. gegužės 15 d. Sprendimo Johnston, 222/84, EU:C:1986:206, 17 ir 18 punktai ir 1998 m. liepos 17 d. Sprendimo ITT Promedia / Komisija, T‑111/96, EU:T:1998:183, 60 punktas) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje. Kadangi teisė kreiptis į teismą yra pagrindinė teisė ir bendrasis principas, leidžiantis užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės, tik esant išimtinėms aplinkybėms tai, kad institucija kreipėsi į teismą, gali būti tarnybinis nusižengimas (šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Frederiksen / Parlamentas, T‑48/97, EU:T:1999:175, 97 punktą).

76      Nagrinėjamu atveju reikia daryti išvadą: kad ir kaip būtų suformuluota nutartis nutraukti bylą ir 2014 m. birželio 23 d. cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) sprendimas palikti šią nutartį galioti, kuriuose Prancūzijos baudžiamasis teismas iš esmės laikėsi nuomonės, jog konstatuoti pažeidimai priskirtini veikiau Sąjungoje įgyvendinamos teisės sistemos nepritaikymui, o ne pareigūnams, kurių veiksmai tiriami ir kurie tik bandė rasti Eurostato interesus atitinkančius sprendimus tokiame nepritaikytame teisiniame kontekste, šios bylos aplinkybės neatrodo tiek išimtinės, kad būtų galima tvirtinti, jog pateikdama apeliacinį skundą dėl šios nutarties ir kasacinį skundą dėl to sprendimo Komisija padarė tarnybinius nusižengimus. Vadinasi, ieškovas neturi pagrindo reikalauti atlyginti neturtinę ir turtinę žalą, padarytą 2003–2016 m. prieš jį vykdant baudžiamąjį procesą.

 Dėl reikalavimų panaikinti

77      Kalbant apie tai, kad po to, kai 2016 m. birželio 15 d. Cour de cassation (kasacinis teismas) sprendimu ieškovas baudžiamosios teisės požiūriu buvo išteisintas, Komisija atsisakė padengti gynybos išlaidas, kurias jis patyrė per nacionalinį baudžiamąjį procesą, reikia pažymėti, kad nors šio atsisakymo motyvuose, Komisijos išdėstytuose atmetant prašymą, o paskui išankstinį administracinį skundą, aiškiai neatsakoma į tam tikrą ieškovo per administracinę procedūrą išreikštą susirūpinimą, jie vis dėlto leidžia suprasti tikrą priežastį, dėl kurios Komisija atmetė antrą pagalbos prašymą.

78      Kiek tai susiję su ieškovo susirūpinimu, pažymėtina, kad pateikdamas nuorodą į Tarnybos nuostatų 22a ir 24 straipsnius (konstatuota, kad antrasis šiuo atveju netaikytinas (žr. šio sprendimo 57 punktą), o pirmasis negali ieškovo apsaugoti nuo galimų baudžiamųjų ar drausminių procedūrų (žr. šio sprendimo 73 punktą)) ieškovas iš esmės teigė, kad byloje „Eurostatas“ negali būti pripažinta jo kaltė.

79      Nuo administracinės procedūros pradžios ieškovas tvirtino, kad datashops sistema jam buvo įtikinamai pristatyta kaip teisėta ir galiojanti, kad jis buvo sąžiningas, kad jis niekada sąmoningai nedalyvavo ginčijamame mechanizme, kad jis nedelsdamas pranešė ir kad galiausiai jis pateko į spąstus. Būtent dėl šio įsitikinimo, kurį patvirtino palankūs Prancūzijos sprendimai baudžiamosios teisės srityje, jis prašė Komisijos padengti jo gynybos išlaidas, patirtas per nacionalinį baudžiamąjį procesą, taip pat atlyginti neturtinę žalą, kurią lėmė neteisingumo pojūtis, susijęs su Komisijos nesuteikta apsauga, neatsižvelgiant į tai, kad byloje „Eurostatas“ jis veikė kaip informatorius. Dėl tos pačios priežasties jis prašė į jo bylą įtraukti raštą, kuriame būtų pripažintas jo, kaip informatoriaus, statusas, kad būtų atkurta jo profesinė reputacija.

80      Nutraukus su juo susijusią baudžiamąją bylą, ieškovas antrame pagalbos prašyme, o paskui savo išankstiniame administraciniame skunde pažymėjo, kad tokia drausminės bylos baigtis reiškia, kad turi būti padengtos jo gynybos išlaidos pagal Tarnybos nuostatų XI priedo 21 straipsnį.

81      Tačiau Komisija atmesdama prašymą, o paskui išankstinį administracinį skundą aiškiai neatsakė į šiuos ieškovo susirūpinimą keliančius klausimus. Dėl techninių priežasčių ji nenagrinėjo ieškovo argumentų, susijusių su Tarnybos nuostatų 22a ir 24 straipsniais.

82      Vis dėlto Komisija pateikė argumentų, rodančių kad jos atsisakymą administracinėje procedūroje padengti ieškovo išlaidas galiausiai lėmė ne tiek šių Tarnybos nuostatų normų taikymo galimybės nebuvimas techniniu požiūriu, kiek apskritai nuomonė, kad ieškovas pažeidė savo tarnybines pareigas.

83      Komisija, atmesdama prašymą, o paskui išankstinį administracinį skundą, du kartus paryškintu šriftu atkreipė dėmesį į tai, kad 2016 m. birželio 15 d. sprendime Cour de cassation (kasacinis teismas) buvo patvirtinęs „Europos Sąjungos biudžeto taisyklių pažeidimą“ ir buvo pažymėjęs, kad kaltinimai yra „nepakankami“, kad asmenis, kurių veiksmai nagrinėjami, būtų galima perduoti bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui.

84      Be to, atmesdama išankstinį administracinį skundą Komisija pateikė vertinimą, kad „vykstant baudžiamajam procesui [ji] siekė apginti [ieškovo] interesams prieštaraujančius interesus, todėl Tarnybos nuostatų 24 straipsniu, net jeigu būtų priimtas sprendimas, [kuriuo paliekama galioti nutartis nutraukti bylą], negali būti grindžiamas pagalbos prašymas, siekiant žalos, patirtos dėl šio proceso, atlyginimo“.

85      Konstatuotina, kad nors tiesa ir net akivaizdu, kad vykstant baudžiamajam procesui Komisijos interesai prieštaravo ieškovo interesams, Cour de cassation (kasacinis teismas) priėmus sprendimą palikti galioti nutartį nutraukti bylą, šis prieštaravimas logiškai galėjo išlikti tik jeigu Komisija toliau laikėsi nuomonės, kad ieškovas, neatsižvelgiant į baudžiamosios bylos jo atžvilgiu nutraukimą, pažeidė savo tarnybines pareigas.

86      Be to, tokią net po 2016 m. birželio 15 d. Cour de cassation (kasacinis teismas) sprendimo išlikusią Komisijos nuomonę dėl ieškovo kaltės patvirtina atsiliepimas į ieškinį.

87      Atsiliepime į ieškinį Komisija teigia, kad „nutarties nutraukti bylą priėmimo aplinkybės (dėl šios nutarties lieka galimybė manipuliuoti finansais) ir drausminės procedūros nutraukimas nepanaikino šalių interesų prieštaravimo ir tai buvo pagrindas jai nekeisti savo sprendimo nesuteikti pagalbos“.

88      Galiausiai, atrodo, kad Komisijos sprendimą nedengti ieškovo gynybos išlaidų, patirtų per nacionalinį procesą, lemia ne tiek galimybės taikyti Tarnybos nuostatų 24 straipsnį nebuvimas techniniu požiūriu (beje, Komisija mano, kad tai nebuvo neįveikiama kliūtis padengti minėtas išlaidas), kiek „priešingų interesų“ išlikimas, taigi nepakitusi Komisijos nuomonė, kad ieškovas pažeidė savo tarnybines pareigas.

89      Vadinasi, kadangi ieškovas jau nebuvo persekiojamas per nacionalinį baudžiamąjį procesą (Prancūzijos teismas, beje, niekada jo asmeniškai nepripažino pažeidusiu finansines taisykles) ir taip pat kadangi ginčijamo sprendimo priėmimo dieną dėl jo nebuvo priimtas joks drausminis sprendimas, kuriame būtų konstatuotas tarnybinių pareigų pažeidimas, dėl jo ne tik buvo nutrauktas baudžiamasis procesas Prancūzijoje, bet ir jam neabejotinai turėjo būti taikoma nekaltumo prezumpcija, kiek tai susiję su tarnybinių pareigų vykdymu.

90      Žinoma, ieškovas aiškiai nenurodo pagrindo, grindžiamo nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu. To priežastis yra ta, kad būdamas įsitikinęs savo nekaltumu jis tuo tiesiogiai remiasi pateikdamas ieškinį dėl ginčijamo sprendimo. Vis dėlto tokia pozicija būtinai apima, a majore ad minus, kaip ieškovas, beje, pripažino per teismo posėdį, rėmimąsi nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, visų pirma kai jis iš pradžių tvirtinęs, kad yra nekaltas (žr. šio sprendimo 79 punktą), paskui teigė, jog savo elgesiu „Komisija paliko abejonių dėl to, kaip jis vykdė savo pareigas ir dėl jo profesinės reputacijos“.

91      Reikia priminti, kad nekaltumo prezumpcijos principas, kuris yra pagrindinė teisė, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje ir Pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio 1 dalyje, suteikia asmenims teises, kurių laikymąsi užtikrina Sąjungos teismas (2006 m. spalio 4 d. Sprendimo Tillack / Komisija, T‑193/04, EU:T:2006:292, 121 punktas; 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑48/05, EU:T:2008:257, 209 punktas ir 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / Nanopoulos, T‑308/10 P, EU:T:2012:370, 90 punktas).

92      Šis principas, kuris priskiriamas prie pagrindinių teisių (1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Montecatini / Komisija, C‑235/92 P, EU:C:1999:362, 175 punktas ir 2006 m. spalio 4 d. Sprendimo Tillack / Komisija, T‑193/04, EU:T:2006:292, 121 punktas), kurios pačios, remiantis jurisprudencija, yra bendrieji Sąjungos teisės principai (2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Dresdner Bank ir kt. / Komisija, T‑44/02 OP, T‑54/05 OP, T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, EU:T:2006:271, 61 punktas), yra taikomas administracinėse procedūrose, atsižvelgiant į atitinkamų pažeidimų pobūdį ir su tuo susijusių priemonių pobūdį ir griežtumą (konkurencijos srityje žr. 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo JFE Engineering / Komisija, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, EU:T:2004:221, 178 punktą; 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Dresdner Bank ir kt. / Komisija, T‑44/02 OP, T‑54/05 OP, T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, EU:T:2006:271, 61 punktą ir 2011 m. spalio 5 d. Sprendimo Romana Tabacchi / Komisija, T‑11/06, EU:T:2011:560, 129 punktą). Vadinasi, teisė į nekaltumo prezumpciją, net ir nesant baudžiamojo persekiojimo, taikoma pareigūnui, kuris kaltinamas pakankamai rimtu tarnybinių pareigų pažeidimu, dėl kurio gali būti pradėtas OLAF tyrimas, į kurį atsižvelgdama administracija galės imtis bet kokių, atitinkamais atvejais griežtų, taikytinų priemonių (2012 m. kovo 28 d. Sprendimo BD / Komisija, F‑36/11, EU:F:2012:49, 51 punktas ir 2015 m. balandžio 29 d. Sprendimo CJ / ECDC, F‑159/12 ir F‑161/12, EU:F:2015:38, 154 punktas).

93      Nagrinėjamu atveju, atmesdama ieškovo prašymą padengti gynybos išlaidas, patirtas per nacionalinį baudžiamąjį procesą, iš esmės dėl to, kad išliko priešingi interesai, Komisija pažeidė ieškovo teisę į nekaltumo prezumpciją.

94      Per teismo posėdį pateiktą Komisijos argumentą, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną teisiškai dar buvo išlikę priešingi interesai, nes sprendimas nutraukti drausminę „bylą“ buvo priimtas tik po kelių dienų, t. y. 2017 m. balandžio 10 d., reikia atmesti dėl toliau nurodomų priežasčių.

95      Visų pirma tai, kad, kaip neaiškiai nurodo Komisija, ginčijamo sprendimo priėmimo dieną egzistavo prieš ieškovą pradėta drausminė „byla“, ne tik neįrodyta, bet ir paneigta. Iš tiesų bylos CMS 04/002 pradėjimas 2004 m. sausio mėn. po to, kai buvo pateiktas prašymas panaikinti ieškovo imunitetą nuo jurisdikcijos, nebuvo drausminės procedūros ar netgi administracinio tyrimo dėl ieškovo inicijavimas. Be to, bet kuriuo atveju ši byla CMS 04/002 2010 m. buvo pašalinta iš CMS (Case Management System) (Bylų administravimo sistema), o paskui 2012 m. ji buvo sunaikinta pasibaigus archyvų saugojimo terminui.

96      Toliau bet kuriuo atveju, darant prielaidą, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną prieš ieškovą buvo vykdoma procedūra, Komisija negalėjo pagrįstai atmesti antro pagalbos prašymo remdamasi savo nuomone dėl kaltės, o paskui po kelių dienų užbaigti šią tariamą procedūrą, nes šia procedūra būtent ir buvo siekiama patvirtinti arba paneigti šią nuomonę.

97      Galiausiai, kiek savo argumentu Komisija teigia, kad nekaltumo prezumpcija ieškovui galėjo būti taikoma tik nuo šios tariamos procedūros užbaigimo dienos, papildomai reikia pažymėti, jog, pirma, nekaltumo prezumpcija pareigūnui taikoma visais etapais iki sprendimo, kuriuo konstatuojama jo kaltė, priėmimo ir, antra, nagrinėjant ieškinį Bendrajame Teisme Komisija iš tikrųjų toliau nepripažino ieškovo nekaltumo prezumpcijos, kai savo gynybos argumentuose tvirtino, kad „drausminės procedūros nutraukimas nepanaikino šalių priešingų interesų“.

98      Atsižvelgiant į visus išdėstytus motyvus, iš kurių matyti, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, darytina išvada, kad reikia panaikinti šį sprendimą ir priminti, kad Komisija turi imtis priemonių teismo sprendimui įvykdyti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

99      Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties reglamento 134 straipsnio 2 dalį, jeigu byloje yra kelios pralaimėjusios šalys, Bendrasis Teismas nusprendžia, kaip turi būti paskirstytos išlaidos.

100    Kadangi Komisija iš esmės pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti prašymus atlyginti žalą.

2.      Panaikinti 2017 m. kovo 28 d. Europos Komisijos sprendimą atmesti Amador Rodriguez Prieto pagalbos prašymą.

3.      Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos A. Rodriguez Prieto patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Collins

Barents

Passer

Paskelbta 2019 m. balandžio 4 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge

Kancleris

 

      Pirmininkas

E. Coulon

 

      A. M. Collins


*      Proceso kalba: prancūzų.