EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. balandžio 30 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Parlamento pagalbiniai sesijų darbuotojai – Priimtinumas – Ikiteisminė procedūra – EB 283 straipsnis – KTĮS 78 straipsnis – Prieštaravimas dėl teisėtumo – Vienodas požiūris – Darbo stabilumas – Direktyva 1999/70 – Terminuotos darbo sutartys – Galimybė remtis“
Byloje F‑65/07
dėl pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikšto ieškinio
Laleh Aayhan, gyvenanti Strasbūre (Prancūzija), ir 79 kiti buvę pagalbiniai sesijų darbuotojai, kurių vardai ir pavardės nurodytos šio sprendimo priede, atstovaujami advokato R. Blindauer,
ieškovai,
prieš
Europos Parlamentą, iš pradžių atstovaujamą M. Mustapha‑Pacha ir R. Ignătescu, vėliau R. Ignătescu ir S. Seyr,
atsakovą,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen, teisėjai I. Boruta ir S. Van Raepenbusch (pranešėjas),
posėdžio sekretorius R. Schiano, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. lapkričio 13 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškinyje, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2007 m. birželio 29 d., L. Aayhan ir 79 kiti buvę Europos Parlamento pagalbiniai sesijų darbuotojai pirmiausia prašo panaikinti 2007 m. balandžio 20 d. Paskyrimų tarnybos sprendimą, kuriuo buvo atmestas jų tariamas 2006 m. gruodžio 19 d „skundas“ dėl reikalavimo pripažinti kiekvieno iš jų su Parlamentu paeiliui sudarytas terminuotas darbo sutartis viena neterminuota darbo sutrumpintą darbo laiką sutartimi, grąžinti suinteresuotuosius asmenis į darbą Parlamente remiantis šia sutartimi ir išmokėti jiems kompensaciją, „susijusią“ su už visą išdirbtą laiką įgyta teise į apmokamas atostogas.
Teisinis pagrindas
1. Kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygos
2 Pagal Kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) 52 straipsnio antrąjį sakinį „po 2006 m. gruodžio 31 d. negalima įdarbinti jokių naujų pagalbinių darbuotojų“.
3 KTĮS 58 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta:
„Pagalbiniai darbuotojai turi teisę į dvi dienas apmokamų atostogų už išdirbtą mėnesį; trumpesnis kaip 15 dienų arba pusę mėnesio išdirbtas laikotarpis teisės į atostogas nesuteikia.“
4 KTĮS III antraštinės dalies „Pagalbiniai darbuotojai“ 78 straipsnyje nurodyta:
„Nukrypstant nuo šios antraštinės dalies nuostatų, <...> Parlamente sesijų metu dirbantiems pagalbiniams darbuotojams taikomos priėmimo į darbą ir darbo užmokesčio sąlygos, nustatytos Parlamento, Europos Tarybos ir Vakarų Europos Sąjungos asamblėjos susitarime dėl tokio personalo įdarbinimo.
Apie tokio susitarimo nuostatas ir jų pakeitimus pranešama kompetentingoms biudžeto valdymo institucijoms likus mėnesiui iki jų įsigaliojimo.
<...> Parlamente dirbantiems vertėjams žodžiu taikomos priėmimo į darbą ir darbo užmokesčio sąlygos taikomos ir pagalbiniam personalui, kurį vertėjų žodžiu darbui samdo [Europos Bendrijų] Komisija Bendrijos institucijų ir įstaigų vardu.
Šio straipsnio nuostatos taikomos iki 2006 m. gruodžio 31 d. – datos, nuo kurios atitinkamiems darbuotojams taikomos sąlygos, nustatytos 90 straipsnyje nurodyta tvarka.“
5 KTĮS IV antraštinės dalies „Sutartininkai“ 5 skyriaus „Specialiosios nuostatos dėl 3 b straipsnyje minimų sutartininkų“ 90 straipsnyje įtvirtinta:
„Nukrypstant nuo šios antraštinės dalies nuostatų, konferencijų vertėjams žodžiu, kuriuos įdarbino <...> Parlamentas arba kuriuos Bendrijos institucijų ir įstaigų vardu įdarbino Komisija, taikomos sąlygos, nustatytos <...> Parlamento, [Europos Bendrijų] Komisijos ir Teisingumo Teismo institucijų vardu ir šiai profesijai atstovaujančių asociacijų 1999 m. liepos 28 d. susitarime.
Šio susitarimo pakeitimai, kurių reikia įsigaliojus [2004 m. kovo 22 d.] Tarybos reglamentui (EB, Euratomas) Nr. 723/2004, [iš dalies keičiančiam Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir KTĮS, OL L 124; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 2 t., p. 130], turi būti priimti iki 2006 m. gruodžio 31 d. 78 straipsnio antrojoje pastraipoje nustatyta tvarka. To susitarimo pakeitimai po 2006 m. gruodžio 31 d. priimamai institucijų tarpusavio susitarimu.“
6 Pagal tos pačios KTĮS IV antraštinės dalies „Sutartininkai“ 6 skyriaus „Darbo sąlygos“ 91 straipsnį 16–18 straipsniai taikomi „pagal analogiją“. KTĮS 16 straipsnio pirmoji pastraipa, kiek tai susiję su darbo trukme, nukreipia į „[Europos Bendrijų pareigūnų] Tarnybos nuostatų 55–61 straipsnius“, o šių nuostatų (toliau – Tarnybos nuostatai) 55 a straipsnio 4 dalis, kiek tai susiję su darbu sutrumpintą darbo laiką, nukreipia į Tarnybos nuostatų IV a priedą, kurio 1 straipsnio trečiosios pastraipos trečiame sakinyje nustatyta, kad „darbas ne visą darbo dieną negali trukti trumpiau negu pusę įprasto darbo laiko“.
2. Bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis
7 Iš esmės vadovaujantis 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368) priede esančio 1999 m. kovo 18 d. sudaryto bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – bendrasis susitarimas) preambulės pirmąja ir trečiąja pastraipomis bei bendrosios dalies 6–8 punktais:
– bendrojo susitarimo šalys pripažįsta, kad, viena vertus, neterminuotos darbo sutartys yra ir bus bendriausia darbo santykių forma, nes jos padeda gerinti atitinkamų darbuotojų gyvenimo kokybę bei darbo rezultatus, tačiau, kita vertus, terminuotos darbo sutartys tam tikromis aplinkybėmis atliepia ir darbdavių, ir darbuotojų interesus;
– šiame susitarime išdėstomi su darbu pagal terminuotas sutartis susiję bendrieji principai ir minimalūs reikalavimai, pirmiausia sukuriant bendruosius pagrindus, kurie užtikrintų vienodų sąlygų taikymą pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams apsaugant juos nuo diskriminavimo ir neleistų piktnaudžiauti paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius; kartu jame numatyta, jog atsižvelgdamos į konkrečių nacionalinių, sektorinių ar sezoninių situacijų realijas valstybės narės ir socialiniai partneriai sukuria išsamias šių principų ir reikalavimų taikymo sąlygas;
– susitarimo šalys pripažįsta, kad objektyviomis priežastimis grindžiamų terminuotų darbo sutarčių sudarymas neleidžia piktnaudžiauti darbuotojų nenaudai.
8 Pagal bendrojo susitarimo 1 punktą „šio susitarimo tikslas yra:
a) pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę, užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą;
b) sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius.“
9 Bendrojo susitarimo 5 punkte nurodyta:
„1. Kad būtų neleidžiama piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius tais atvejais, kai nėra lygiaverčių teisinių priemonių, neleidžiančių piktnaudžiauti, valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką, ir (arba) socialiniai partneriai, atsižvelgdami į konkrečių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų reikmes, nustato vieną ar kelias iš toliau nurodytų priemonių:
a) objektyvias priežastis, pateisinančias tokių sutarčių ar santykių atnaujinimą;
b) maksimalią bendrą paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmę;
c) tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičių.
2. Valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais, ir (arba) socialiniai partneriai tam tikrais atvejais nustato, kokiomis sąlygomis terminuotos darbo sutartys ar santykiai:
a) laikomi „sudaromais ar nustatomais paeiliui“;
b) laikomi neterminuotomis sutartimis ar santykiais.“
Faktinės bylos aplinkybės
10 Visi ieškovai yra buvę pagalbiniai darbuotojai, kurie remiantis KTĮS 78 straipsniu kelis kartus Parlamento sesijų laikotarpiu įdarbinti pagal terminuotas darbo sutartis vykdyti lopšelio-darželio darbuotojo, kvalifikuoto vaikų priežiūros specialisto, mašininko, techniko, virėjo, kalbų mokytojo, rūbininko, perkraustytojo, kurjerio, kopijavimo įrangos operatoriaus, asistento ir kitas funkcijas.
11 Atsižvelgdamas į Parlamento ketinimą nuo 2007 m. sausio 1 d. įdarbinti laikinuosius darbuotojus, kad būtų patenkinti jo žmogiškųjų išteklių sesijų laikotarpiais poreikiai, ieškovų atstovas 2006 m. rugsėjo 18 d. išsiuntė laišką Personalo generalinio direktorato (GD) generaliniam direktoriui, kuriame buvo išdėstyti skundai dėl galiojančios tvarkos, taikomos pagalbiniams sesijų darbuotojams, būtent dėl jų darbo sutarčių trukmės ir teisės į apmokamas atostogas, bei dėl Parlamento ketinimo nuo 2007 m. sausio 1 d. pakeisti ankstesnes pagalbinių sesijų darbuotojų darbo sutartis laikinojo darbo sutartimis. Laiško pabaigoje ieškovų atstovas prašė pakeisti pagalbinių sesijų darbuotojų terminuotas darbo sutartis sutartininkų neterminuotomis darbo sutrumpintą darbo laiką (būtent ketvirtadalį darbo laiko) sutartimis pagal KTĮS 3a ar 3b straipsnį, apmokėti jo klientams apmokamas atostogas ir nutraukti visus sutartinius santykius su laikinuosius žmogiškųjų išteklių poreikius tenkinančia bendrove, kurios paslaugomis Parlamentas ketino pasinaudoti.
12 Po 2006 m. spalio 9 d. susitikimo su ieškovų atstovu Personalo GD generalinis direktorius spalio 26 d. laišku atsakė, kad neįmanoma pagalbinių sesijų darbuotojų įdarbinti sutartininkais pagal KTĮS 3a ar 3b straipsnį ir kad laikinųjų darbuotojų samdymas siekiant užtikrinti tinkamą Parlamento sesijų Strasbūre (Prancūzija) eigą yra teisėtas tiek pagal KTĮS, tiek pagal Prancūzijos teisę.
13 2006 m. gruodžio 19 d. laišku ieškovai pateikė tariamą skundą dėl 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo, kuriuo buvo atmestas 2006 m. rugsėjo 18 d. prašymas, prašydami Paskyrimų tarnybos panaikinti šį sprendimą ir kartu „pripažinti visas ieškovų su Parlamentu sudarytas terminuotas darbo sutartis viena neterminuota darbo sutartimi, besitęsiančia ir po 2007 m. sausio 1 dienos <...>; grąžinti į darbą visus <...> darbuotojus, sudarant <...> neterminuotą darbo sutartį; <...> [išmokėti] kiekvienam ieškovui, darbuotojui, kompensaciją už visą išdirbtą laiką nuo darbo santykių pradžios, susijusią su teise į apmokamas atostogas, kurią jis įgijo dirbdamas“.
14 2007 m. balandžio 20 d. Personalo GD generalinis direktorius, pripažinęs 2006 m. gruodžio 19 d. laišką „prašymu“ Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalies prasme, atsakė negalėdamas jo patenkinti.
15 2007 m. birželio 21 d. ieškovai pateikė skundą dėl šio 2007 m. balandžio 20 d. Sprendimo atmesti (prašymą).
16 2007 m. spalio 25 d. Sprendimu Paskyrimų tarnyba atmetė šį skundą.
Procesas ir šalių reikalavimai
17 Atskiruoju dokumentu, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2007 m. lapkričio 29 d., Parlamentas pateikė prieštaravimą dėl ieškinio priimtinumo pagal Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento, kuris pagal 2004 m. lapkričio 2 d. Tarybos sprendimo 2004/752/EB, Euratomas, įsteigiančio Europos Sąjungos tarnautojų teismą (OL L 333, p. 7), 3 straipsnio 4 dalį mutatis mutandis taikomas Tarnautojų teismui, kol įsigalios jo procedūros reglamentas, 114 straipsnį.
18 Laiške, kurio faksimilę Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2008 m. sausio 21 d. (originalas gautas 2008 m. sausio 24 d.), ieškovai pateikė pastabas dėl prieštaravimo dėl priimtinumo.
19 2008 m. kovo 13 d. Tarnautojų teismas nutarė Parlamento pateiktą prieštaravimą dėl priimtinumo nagrinėti sprendžiant bylą iš esmės, remdamasis Procedūros reglamento, taikomo nuo 2007 m. lapkričio 1 d., t. y. nuo ankstesnės datos nei šio prieštaravimo pateikimo data, 78 straipsnio 3 dalies trečiąja pastraipa.
20 Ieškovai Tarnautojų teismo prašo:
– panaikinti 2007 m. balandžio 20 d. Parlamento sprendimą atmesti jų 2006 m. gruodžio 19 d. skundą ir kartu
– pakeisti visas jų su Parlamentu sudarytas terminuotas darbo sutartis viena neterminuota darbo sutartimi,
– nuspręsti, kad Parlamentas turi juos grąžinti į darbą, sudarydamas neterminuotą darbo sutartį,
– nuspręsti, jog Parlamento darbuotojai, vadinamieji pagalbiniai sesijų darbuotojai, turi teisę į kompensaciją, susijusią su teise į apmokamas atostogas, kurią jie įgijo dirbdami, už visą išdirbtą laiką nuo darbo santykių pradžios,
– priteisti iš Parlamento po 2 000 eurų kiekvienam iš jų už patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas,
– priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.
21 Parlamentas Tarnautojų teismo prašo:
– pripažinti akivaizdžiai nepriimtinu tariamą ieškinį dėl neveikimo,
– pripažinti nepagrįstu ieškinį dėl panaikinimo,
– atmesti kaip nepriimtiną ieškovų prašymą pakeisti visas jų su Parlamentu sudarytas terminuotas darbo sutartis viena neterminuota darbo sutartimi,
– atmesti kaip nepriimtiną prašymą grąžinti į darbą visus šiuos darbuotojus sudarant su jais neterminuotą darbo sutartį,
– atmesti kaip nepagrįstą prašymą išmokėti ieškovams kompensaciją, susijusią su teise į apmokamas atostogas,
– pripažinti nepriimtinu prašymą sumokėti kiekvienam ieškovui po 2 000 eurų „už jų patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas“,
– priimti tinkamą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.
22 Ieškiniu, kurio faksimilę Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2008 m. sausio 21 d. (originalas gautas 2008 m. sausio 28 d.), ieškovai pirmiausia prašo panaikinti 2007 m. spalio 25 d. Sprendimą, kuriuo atmetamas jų 2007 m. birželio 27 d. skundas (byla įregistruota numeriu F‑10/08).
23 Per posėdį Tarnautojų teismas ieškovų paprašė pateikti paskutinę jų su Parlamentu sudarytą pagalbinių sesijų darbuotojų sutartį prieš jiems 2006 m. gruodžio 19 d. pateikiant tariamą skundą. Į šį prašymą buvo atsakyta raštu, kurio faksimilę Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2008 m. lapkričio 26 d. (originalas gautas 2008 m. gruodžio 1 d.). Parlamentas pateikė pastabas dėl šio rašto 2008 m. gruodžio 12 d., kurią buvo baigta žodinė proceso dalis ir prasidėjo pasitarimai.
Dėl ieškinio priimtinumo
1. Šalių argumentai
24 Parlamentas mano, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepriimtinas.
25 Iš esmės Parlamentas mano, kad 2006 m. rugsėjo 18 d. pirmajame ieškovų atstovo laiške yra tik išreikšta nuomonė dėl KTĮS 78 straipsnio teisėtumo, dėl pagalbinių sesijų darbuotojų teisinės padėties ir dėl Parlamento sprendimo nuo 2007 m. sausio 1 d. samdyti laikinuosius darbuotojus.
26 Šiame laiške nebuvo aiškiai ir formaliai prašoma Paskyrimų tarnybos priimti sprendimą ieškovų atžvilgiu ir jis buvo baigtas Personalo GD generaliniam direktoriui adresuotu pasiūlymu susitikti ir aptarti šį klausimą. Šis susitikimas įvyko 2006 m. spalio 9 dieną.
27 2006 m. spalio 26 d. Personalo GD generalinio direktoriaus atsakymo negalima laikyti sprendimu, nes jame buvo tik trumpai išdėstyta Parlamento pozicija dėl pagrindinių per susitikimą iškeltų klausimų.
28 Atvirkščiai, 2006 m. gruodžio 19 d. ieškovų laiške buvo išdėstyti aiškūs prašymai ir jis turi būti laikytinas prašymu Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalies prasme, o ne skundu, nes Parlamentas iki šios dienos nebuvo priėmęs sprendimo ieškovų nenaudai.
29 Parlamentas pastebi, jog ieškovai 2007 m. birželio 21 d. galėjo pateikti skundą dėl 2007 m. balandžio 20 d. Paskyrimų tarnybos sprendimo, kuriuo buvo atmestas minėtas prašymas. Šis skundas buvo atmestas 2007 m. spalio 25 d. Paskyrimų tarnybos sprendimu.
30 Todėl 2007 m. birželio 29 d. pateiktą ieškinį reikia laikyti pateiktu anksčiau laiko, nes šią dieną dar nebuvo baigta ikiteisminė procedūra, ir todėl nepriimtinu.
31 Toliau Parlamentas ginčija ieškinyje pateiktus reikalavimus, kuriais, viena vertus, siekiama pakeisti visas ieškovų su Parlamentu sudarytas terminuotas darbo sutartis viena neterminuota darbo sutartimi, o kita vertus, stengiamasi, kad Tarnautojų teismas nuspręstų, jog Parlamentas privalo grąžinti į darbą visus atitinkamus darbuotojus, sudarydamas su jais neterminuotą darbo sutartį.
32 Parlamento nuomone, tik Paskyrimų tarnyba turi teisę priimti į darbą laikinąjį ar pagalbinį darbuotoją. Be to, atsižvelgiant į Bendrijos teismui pagal EB 230 straipsnį suteiktą kompetenciją panaikinti sprendimą, jis neturi teisės duoti institucijoms nurodymų. Taip pat Parlamentas nurodo, jog EB 233 straipsnyje numatytas kompetencijų tarp teisminės valdžios ir administracinės valdžios institucijų paskirstymas, kuris reiškia, kad panaikintą aktą priėmusi institucija turi nustatyti priemones, būtinas vykdyti sprendimą dėl panaikinimo, remdamasi, Bendrijos teismui prižiūrint, šioje srityje turima diskrecija ir laikydamasi tiek sprendimo, kurį privalo vykdyti, rezoliucinės dalies ir motyvų, tiek Bendrijos teisės nuostatų.
33 Galiausiai per posėdį Parlamentas nurodė, jog ieškinys taip pat nepriimtinas dėl to, kad ieškovų su Parlamentu sudarytos terminuotos laikinųjų darbuotojų sutartys nebuvo ginčijamos per Tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose numatytus terminus.
34 Atvirkščiai, ieškovai mano, kad 2006 m. rugsėjo 18 d. laiškas yra prašymas Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau jie teigia, kad pareikš naują ieškinį dėl 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo, jei 2006 m. rugsėjo 18 d. laiškas bus pripažintas prašymu.
2. Tarnautojų teismo vertinimas
35 Pirmiausia reikia priminti, jog pagal nusistovėjusią teismų praktiką tikslią laiško ar rašto, kaip prašymo Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalies prasme, kvalifikaciją atlieka tik teismas, o ne šalys (1993 m. liepos 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Hogan prieš Parlamentą, T‑115/92, Rink. p. II‑895, 36 punktas ir 1998 m. rugpjūčio 20 d. Nutarties Collins prieš Regionų komitetą, T‑132/97, Rink. VT, p. I‑A‑469 ir II‑1379, 12–16 punktai).
36 Nagrinėjamoje byloje aišku, jog 2006 m. rugsėjo 18 d. laiške ieškovai prašė, kad kiekvieno iš jų atžvilgiu pagalbinių sesijų darbuotojų darbo sutartys būtų pakeistos viena sutartininko neterminuota darbo sutrumpintą darbo laiką sutartimi pagal KTĮS 3a ar 3b straipsnį, išmokėti kompensaciją už apmokamas atostogas, atsižvelgiant į išdirbtą laiką, ir nutraukti visus sutartinius santykius su laikinuosius žmogiškųjų išteklių poreikius tenkinančia bendrove, kurios paslaugomis Parlamentas ketino pasinaudoti. Šį laišką reikia laikyti prašymu Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalies prasme.
37 Aplinkybė, kad šiame prašyme buvo siūloma „aptarti“ klausimus su Parlamento „žmogiškųjų išteklių direktoriumi“, nekeičia jo teisinės kvalifikacijos.
38 Tokiomis aplinkybėmis 2006 m. gruodžio 19 d. laišką reikia pripažinti skundu, pateiktu dėl 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo, kuriuo buvo atmestas 2006 m. rugsėjo 18 d. prašymas. Šis skundas buvo atmestas 2007 m. balandžio 20 d. Paskyrimų tarnybos sprendimu.
39 Antra, reikia išnagrinėti, ar pateikdami prašymą pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį ieškovai laikėsi tinkamos išankstinės administracinės procedūros, įtvirtintos Tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose, į kuriuos nukreipia KTĮS 46 straipsnis.
40 Šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog kai Paskyrimų tarnyba priėmė sprendimą, kuris yra pareigūno nenaudai priimtas aktas, pareigūno prašymas panaikinti, pakeisti ar atsiimti šį sprendimą turi būti pateiktas ne kaip prašymas pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį, o remiantis 90 straipsnio 2 dalyje numatyta apskundimo tvarka (šiuo klausimu žr. 1991 m. birželio 7 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Weyrich prieš Komisiją, T‑14/91, Rink. p. II‑235, 32 ir 34 punktus; 2003 m. balandžio 1 d. Nutarties Mascetti prieš Komisiją, T‑11/01, Rink. VT, p. I‑A‑117 ir II‑579, 33 punktą; 2006 m. birželio 28 d. Sprendimo Le Maire prieš Komisiją, F‑27/05, Rink. VT, p. I‑A‑1‑47 ir II‑A‑1‑159, 36 punktą).
41 Šioje byloje, kaip matyti iš šio sprendimo 36 punkto, 2006 m. rugsėjo 18 d. prašymu ieškovai siekė, kad administracija jų paeiliui sudarytas pagalbinių sesijų darbuotojų darbo sutartis pakeistų viena neterminuota sutartininko darbo sutartimi pagal KTĮS 3a ar 3b straipsnį ir išmokėtų kompensaciją, atlyginant už žalą, patirtą dėl už išdirbtą laiką nesuteiktų apmokamų atostogų.
42 Dėl pirmos prašymo dalies Parlamentas per posėdį iš esmės teigė, jog ieškovai per nustatytą terminą turėjo pasinaudoti Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje numatyta apskundimo procedūra bent jau dėl paskutinės pagalbinio sesijų darbuotojo darbo sutarties dėl to, kad ši nebuvo sudaryta neterminuotam laikui.
43 Tiesa, kad paprastai sutartis įsigalioja po jos pasirašymo, todėl terminas skundui paduoti pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį turi būti skaičiuojamas būtent nuo darbo sutarties pasirašymo dienos (2002 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Martínez Páramo prieš Komisiją, T‑137/99 ir T‑18/00, Rink. VT, p. I‑A‑119 ir II‑639, 56 punktas). Šioje byloje ieškovai galėjo paduoti formalų skundą dėl vienos iš paskutinių jų, kaip pagalbinių sesijų darbuotojų, sudarytų darbo sutarčių, nes jos nebuvo sudarytos neterminuotam laikui ir nebuvo pagrįstos nei KTĮS 3a, nei 3b straipsniu.
44 Tačiau, atsižvelgiant į ieškovų kaltinimus, jiems pagrįsti pateiktus argumentus bei visą Parlamente, kaip pagalbinių sesijų darbuotojų, išdirbtą laiką, jie taip pat galėjo atsižvelgdami į Tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose numatytą teisių gynimo priemonių sistemą ir pateikdami prašymą Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalies prasme prašyti Parlamento vykdyti savo diskreciją susipažinus su visais pateiktais kaltinimais ir argumentais bei priimti sprendimą dėl galimybės pakeisti ginčijamas sutartis neterminuotomis darbo sutartimis. Vėliau dėl šio sprendimo būtų galima paduoti skundą, paskui prireikus pareikšti ieškinį.
45 Bet kuriuo atveju, net jei šiuo klausimu būtų galima pritarti Parlamento pozicijai, reikėtų pripažinti, jog ieškovų 2006 m. gruodžio 19 d. paduotas skundas, atsižvelgiant į jo tikslą ir turinį, gali būti aiškinamas kaip paduotas pieš paskutines pagalbinių sesijų darbuotojų darbo sutartis, ieškovų su Parlamentu sudarytas per pastaruosius tris mėnesius; Tarnautojų teismo prašymu ieškovai pateikė šių darbo sutarčių kopijas. Aplinkybė, jog šios sutartys buvo pateiktos paskutinėje žodinės proceso dalies stadijoje (dėl šio fakto atsakovas nepateikė prieštaravimo), negali lemti formalaus ieškinio nepriimtinumo.
46 Kalbant apie antrą 2006 m. rugsėjo 18 d. prašymo dalį, reikia nurodyti: kadangi ieškovų pretenzijos dėl kompensacijos pagrįstos tariamu Parlamento neteisėtu elgesiu, nes šis daugelį metų sudarydamas su ieškovais labai trumpalaikes pagalbinių sesijų darbuotojų sutartis atimdavo iš jų teisę į apmokamas atostogas, ieškovai turėjo pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį Paskyrimų tarnybai pateikti prašymą atlyginti tariamą žalą ir prireikus pateikti skundą dėl sprendimo atmesti tokį prašymą. Būtent taip įvyko šioje byloje, kaip matyti iš šio sprendimo 41–44 punktų.
47 Taigi reikia pripažinti, jog šis ieškinys pateiktas dėl 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo, kuriuo buvo atmestas 2006 m. rugsėjo 18 d. prašymas (toliau – ginčijamas sprendimas), kiek jis susijęs su prašymu pakeisti kiekvieno ieškovo atžvilgiu paeiliui sudarytas terminuotas pagalbinio sesijų darbuotojo darbo sutartis viena neterminuota sutartininko darbo sutartimi pagal KTĮS 3a ar 3b straipsnį, ir su prašymu išmokėti kompensaciją.
48 Galiausiai reikia išnagrinėti tam tikrų ieškinyje nurodytų reikalavimų turinį ir priimtinumą.
49 Ieškovai Tarnautojų teismo pirmiausia prašo:
– panaikinti 2007 m. balandžio 20 d. Parlamento eksplicitinį sprendimą atmesti jų 2006 m. gruodžio 19 d. skundą ir kartu
– pakeisti visas jų su Parlamentu sudarytas terminuotas darbo sutartis viena neterminuota darbo sutartimi,
– nuspręsti, kad Parlamentas turi juos grąžinti į darbą, sudarydamas neterminuotą darbo sutartį,
– nuspręsti, jog Parlamento darbuotojai, vadinamieji pagalbiniai sesijų darbuotojai, turi teisę į kompensaciją, susijusią su teise į apmokamas atostogas, kurią jie įgijo dirbdami, už visą išdirbtą laiką nuo darbo santykių pradžios.
50 Pirmajame reikalavime ieškovai prašo panaikinti 2007 m. balandžio 20 d. Sprendimą, kuriuo atmetamas jų skundas. Šiuo klausimu reikia priminti, jog pagal teismų praktiką administracinis skundas ir administracijos implicitinis ar eksplicitinis jo atmetimas yra vienos bendros procedūros sudėtinės dalys. Tokiomis aplinkybėmis ieškinys, formaliai pateiktas Tarnautojų teisme dėl skundo atmetimo, vertinamas kaip ieškinys dėl asmens nenaudai priimto akto, dėl kurio buvo pateiktas skundas (1989 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vainker prieš Parlamentą, 293/87, Rink. p. 23, 8 punktas ir 1990 m. vasario 7 d. Sprendimo Culin prieš Komisiją, C‑343/87, Rink. p. I‑225, 7 punktas; 1996 m. spalio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Capitanio prieš Komisiją, T‑36/94, Rink. VT, p. I‑A‑449 ir II‑1279, 33 punktas ir 2005 m. birželio 7 d. Sprendimo Cavallaro prieš Komisiją, T‑375/02, Rink. VT, p. I‑A‑151 ir II‑673, 59 punktas). Taigi šioje byloje reikia pripažinti, kad ieškinys pareikštas dėl 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų 2006 m. rugsėjo 18 d. prašymas.
51 Antrajame ir trečiajame reikalavimuose ieškovai iš tikrųjų prašo Tarnautojų teismo duoti atitinkamai institucijai nurodymus ar priimti įpareigojančius sprendimus.
52 Tačiau nagrinėdamas ieškinį, pareikštą pagal Tarnybos nuostatų 91 straipsnį, Bendrijos teismas negali, nepasisavindamas administracinės valdžios prerogatyvų, daryti pareiškimų ar esminių konstatavimų arba duoti nurodymų Bendrijos institucijoms (šiuo klausimu žr. 1991 m. birželio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Valverde Mordt prieš Teisingumo Teismą, T‑156/89, Rink. p. II‑407, 150 punktą ir 1995 m. birželio 8 d. Sprendimo P prieš Komisiją, T‑583/93, Rink. VT, p. I‑A‑137 ir II‑433, 17 ir 18 punktus; 2006 m. gegužės 16 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Voigt prieš Komisiją, F‑55/05, Rink. VT, p. I‑A‑1‑15 ir II‑A‑1‑51, 25 punktą).
53 Taigi reikia atmesti atitinkamus antrą ir trečią reikalavimus kaip nepriimtinus.
54 Galiausiai dėl ketvirtojo reikalavimo reikia pažymėti, kad jame tik pakartojama šio sprendimo 36 ir 46 punktuose nurodyta 2006 m. rugsėjo 18 d. prašymo, kuris buvo atmestas 2006 m. spalio 26 d. Sprendimu, dėl kurio pareikštas šis ieškinys, antra dalis. Taigi ketvirtasis reikalavimas sutampa su anksčiau nurodytu pirmu reikalavimu.
Dėl prašymo panaikinti
1. Šalių argumentai
55 Ieškovų grindžiant ieškinį dėl panaikinimo pateiktus argumentus reikia suprasti kaip pagrįstus prieštaravimu dėl KTĮS 78 straipsnio teisėtumo.
56 Ieškovai mano, jog KTĮS 78 straipsnio nuostatos, pagal kurią pagalbiniams sesijų darbuotojams taikomos Parlamento, Europos Tarybos ir Vakarų Europos Sąjungos asamblėjos susitarime (VES; toliau – susitarimas) numatytos įdarbinimo ir darbo užmokesčio sąlygos, pasekmė yra ta, kad ši darbuotojų kategorija pašalinama iš pareigūnams, pagalbiniams tarnautojams ir sutartininkams taikomų Bendrijos teisės aktų taikymo srities ir jiems netgi netaikomi jokie valstybės ar Bendrijos teisės šaltiniai.
57 Ieškovai mano, kad tai reiškia, jog daugelį metų pagalbinių sesijų darbuotojų darbas nebuvo teisiškai reglamentuojamas.
58 Europos Sąjungos Taryba, remdamasi EB 283 straipsniu, turėjo atitinkamų darbuotojų situaciją reglamentuoti Tarnybos nuostatuose, priimtuose atsižvelgiant į ypatingas jų funkcijų įgyvendinimo sąlygas, o ne pašalinti juos iš Tarnybos nuostatų taikymo srities, kaip matyti iš KTĮS 78 straipsnio.
59 Be to, ieškovai teigia, kad situacija, kurioje 300 darbuotojų yra priklausomi tik nuo trijų darbdavių, nors šie yra viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos, valios, yra teisinė aberacija, nes Parlamento, Europos Tarybos ir VES asamblėjos susitarimas nėra teisės šaltinis. Šis susitarimas yra sutarčių teisės šaltinis tik tiek, kiek jis reglamentuoja trijų institucijų tarpusavio santykius, o ne jų santykius su darbuotojais. Susitarimas neturi nei teisės normos, nei statutinės normos, nei sutarties normos galios.
60 Todėl nereikia paisyti KTĮS 78 straipsnio nuostatų ir nesant taikytinos nacionalinės teisės taikyti pagrindinius Europos Sąjungos teisės principus.
61 Šiuo atžvilgiu ieškovai pirmiausia nurodo 1961 m. spalio 18 d. Turine pasirašytą Europos socialinę chartiją, kuri garantuoja tinkamas darbo sąlygas atlyginimo ir darbo laiko atžvilgiu ir draudžia bet kokią diskriminaciją.
62 Jie teigia, kad vienintelis objektyvus pagalbinių sesijų darbuotojų ir kitų pagal neterminuotą sutartį įdarbintų tarnautojų kategorijų skirtumas, kurį būtų galima nustatyti, išplaukia iš ypatingos plenarinių Parlamento sesijų Strasbūre eigos. Šitaip Parlamentas, atsižvelgdamas į ypatingas pagalbinių sesijų darbuotojų funkcijas, turėjo teisę samdyti juos tik penkioms dienoms per mėnesį, tačiau jis negalėjo primesti jiems neužtikrintą statusą ir trijų viešosios teisės reglamentuojamų darbdavių valios, nesvarbu, kad ji yra bendra.
63 Taigi Parlamentas įtvirtino diskriminaciją tarp tas pačias funkcijas vykdančių darbuotojų be jokios objektyvios priežasties. Be to, EB 283 straipsnis neleidžia atimti iš tarnautojų kategorijos teisės taikyti jiems Tarnybos nuostatus.
64 Ieškovai papildo, kad pagalbiniai sesijų darbuotojai įdarbinami nuolatiniam darbui atsižvelgiant į ypatingą darbo ciklą, o ne į neužtikrintas darbo vietas.
65 Antra, ieškovai remiasi 1958 m. birželio 25 d. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencija Nr. 111 dėl diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje ir 1982 m. birželio 22 d. TDO konvencija Nr. 158 dėl darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva, būtent jos 4 straipsniu, pagal kurį „darbo santykiai su darbuotoju nenutraukiami, jeigu nėra tokiam nutraukimui pagrįstos priežasties, susijusios su darbuotojo gebėjimais ar elgesiu arba su įmonės, įstaigos ar tarnybos veiklos reikalavimais“.
66 Tačiau nagrinėjamu atveju Parlamentas, taikydamas pagalbiniams sesijų darbuotojams savo nustatytą tvarką, galėjo bent potencialiai „atsikratyti“ jų pasibaigus penkių dienų darbo sutarčiai, o suinteresuotieji asmenys neturėjo galimybės veiksmingai apskųsti (tokią situaciją) teisme. Be to, jų funkcijų perdavimas laikinuosius žmogiškųjų išteklių poreikius tenkinančiai bendrovei tiek, kiek dėl jo nutraukiami darbo santykiai su Parlamentu, laikytinas atleidimu iš darbo nenurodant priežasties.
67 Trečia, ieškovai remiasi bendruoju susitarimu, kurio preambulės antrojoje pastraipoje numatyta, kad neterminuotos sutartys yra bendriausia darbdavių ir darbuotojų darbo santykių forma. Ieškovai pabrėžia, kad tik darbas pagal neterminuotą darbo sutartį garantuoja darbuotojui tikrą teisinę situaciją, stabilų darbą ir pagrindinių teisių apsaugą.
68 Galiausiai ieškovai mano, jog 1998 m. liepos 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Gebhard prieš Parlamentą (T‑109/96, Rink. p. II‑2785) priimtas anksčiau nei Direktyva 1999/70 ir nesusijęs su pagalbinių sesijų darbuotojų statusu. Be to, priešingai nei nurodyta šio sprendimo 41 punkte, pagalbinių sesijų darbuotojų pareigos nesusijusios su konkrečių poreikių tenkinimu.
69 Parlamentas pastebi, kad ieškiniuose ieškovai tvirtina, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas neįgyvendino EB 283 straipsnyje nustatytos pareigos priimti atskirus pagalbinių sesijų darbuotojų tarnybos nuostatus. Todėl ieškinį reikia laikyti ieškiniu dėl neveikimo, o Parlamento nuomone, toks ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas dėl toliau nurodomų priežasčių.
70 Pirma, tokį ieškinį reikėjo pareikšti bent jau Tarybai, kuri, remiantis EB 283 straipsniu, yra teisės aktų leidėja atitinkamoje srityje.
71 Antra, pagal nusistovėjusią teismų praktiką ieškinį dėl neveikimo galima pareikšti, tik jei institucija nesiima veiksmų po to, kai buvo paraginta jų imtis, taigi jei institucija neatsako ar pateikia negalutinį atsakymą. Negalima pareikšti ieškinio dėl neveikimo, jei institucija priima kitą nei prašomas sprendimą. Tokiu atveju suinteresuotasis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.
72 Taigi, kadangi nagrinėjamu atveju Parlamentas, gavęs 2006 m. spalio 19 d. laišką ir po 2007 m. birželio 21 d. skundo pateikimo, nei neatsakė, nei nepateikė negalutinio atsakymo, ieškovai galėjo pareikšti tik ieškinį dėl panaikinimo.
73 Trečia, pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą ieškinys dėl neveikimo yra priimtinas, tik jei aktas yra skirtas ieškovui. Todėl, kaip matyti iš nusistovėjusios teismų praktikos, reikia atmesti kaip nepriimtiną ieškinį dėl neveikimo, kuriuo siekiama, kad būtų priimtas bendrai taikytinas norminis aktas, o ne tiesiogiai ir konkrečiai su ieškovu susijęs aktas.
74 Šiuo atveju ieškiniu siekiama, kad būtų priimta nauja visiems pagalbiniams sesijų darbuotojams taikytina tvarka.
75 Ketvirta, Parlamentas abejoja, ar galima pareikšti ieškinį dėl neveikimo Tarnautojų teisme. Pagal 1988 m. spalio 24 d. Tarybos sprendimo 88/591/EAPB, EEB, Euratomas dėl Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo įsteigimo (OL L 319, p. 1) 3 straipsnio 1 dalies c punktą Pirmosios instancijos teismas turi kompetenciją nagrinėti ieškinį dėl neveikimo, kurį fiziniai ar juridiniai asmenys pareiškė Bendrijų institucijai. Šis kompetencijų paskirstymas nebuvo pakeistas įsteigus Tarnautojų teismą.
76 Tuo atveju, jeigu Tarnautojų teismas pripažintų ieškinį dėl neveikimo priimtinu, Parlamentas mano, kad šio neveikimo negalima priskirti teisės aktų leidėjui ir todėl ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Iš esmės EB 283 straipsnis buvo įgyvendintas Tarybai priėmus KTĮS, kurių 78 straipsniu reglamentuojama būtent pagalbinių sesijų darbuotojų situacija.
77 Ieškovų tvirtinimas, kad pagalbinių sesijų darbuotojų situacija nebuvo teisiškai reglamentuojama, neatitinka tikrovės. Parlamento nuomone, šie darbuotojai patenka į KTĮS III antraštinės dalies reglamentuojamą pagalbinių darbuotojų kategoriją, jiems netaikant joje numatytų priėmimo į darbą ir darbo užmokesčio sąlygų, ir jie turėjo visas pagalbiniams darbuotojams suteiktas teises bei pareigas, pavyzdžiui, jiems buvo taikoma socialinio draudimo sistema, jie mokėjo mokesčius ir, jeigu norėjo, kaip ir kiti pagalbiniai darbuotojai, galėjo būti apdrausti nuo nedarbo.
78 Be to, dėl ieškovų nurodyto prieštaravimo dėl teisėtumo, pagrįsto KTĮS 78 straipsnio neatitiktimi kai kuriems tarptautiniams dokumentams, Parlamentas išreiškia abejonių dėl šio prieštaravimo priimtinumo, remdamasis tuo, jog tarp ginčijamų individualių sprendimų ir bendro pobūdžio akto, kurio teisėtumas yra ginčijamas, nėra teisinio ryšio. Iš tiesų skundžiami individualūs sprendimai yra 2007 m. balandžio 20 d. Paskyrimų tarnybos atsisakymas pakeisti ieškovų darbo sutartis. Tuo metu tarp šio administracijos sprendimo ir KTĮS 78 straipsnio, nebetaikomo nuo 2007 m. sausio 1 d., nebuvo jokio ryšio.
79 Be to, KTĮS, kaip Bendrijos teisės aktų leidėjo priimtas reglamentas, taikomas visiems teisės subjektams, įskaitant institucijas. Todėl Parlamentas privalėjo taikyti KTĮS įdarbindamas pagalbinius sesijų darbuotojus, nes primintina, kad pagal teismų praktiką Bendrijos teisės aktai laikytini teisėtais, kol jų nepanaikina Bendrijos teismas ar nepripažįsta neteisėtais.
80 Bet kuriuo atveju Parlamentas pastebi, kad 1961 m. spalio 18 d. Turine pasirašytos Europos socialinės chartijos laikymosi priežiūrą užtikrina Europos Tarybos Europos socialinių teisių komitetas, o TDO konvencijos, kurios yra bendrosios tarptautinės teisės šaltinis, nėra priskirtinos Bendrijos teisei, nes nebuvo patvirtintos Bendrijos lygiu. Kadangi Bendrija nėra saistoma šių konvencijų, ieškovai negali remtis KTĮS 78 straipsnio neatitiktimi šių konvencijų nuostatoms. Dar daugiau, kadangi šios konvencijos nėra Bendrijos teisės sistemos dalis, jos negali suteikti ieškovams teisių jų santykiuose su Parlamentu.
81 Galiausiai Parlamentas remiasi minėtu sprendimu Gebhard prieš Parlamentą, pagal kurį „KTĮS 78 straipsniu Europos Bendrijų parlamentinei institucijai leidžiama patenkinti konkrečius ir didelius pagalbinių žmogiškųjų išteklių poreikius, kad būtų užtikrinta įvairių jos sprendimus priimančių organų tinkama sesijų eiga“ (41 punktas). Parlamentas pabrėžia, kad šiame sprendime Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog „Parlamentas neviršijo KTĮS 78 straipsniu Tarybos jam numatytų teisių nukrypti nuo šios nuostatos taikymo, priimdamas pagal šią nuostatą sesijų vertėjams žodžiu taikytinas vidaus taisykles“ (43 punktas).
82 Tokia pati išvada taikoma iš esmės visoms pagalbinių sesijų darbuotojų situaciją reglamentuojančioms nuostatoms, nes KTĮS 78 straipsnyje numatyta leidžianti nukrypti nuostata taikoma visiems Parlamento sesijų laikotarpiu priimtiems pagalbiniams darbuotojams.
83 Parlamentas taip pat nurodo, kad minėtą sprendimą Gebhard prieš Parlamentą patvirtino po Direktyvos 1999/70 priimta teismų praktika (2004 m. birželio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Alvarez Moreno prieš Parlamentą, T‑275/01, Rink. VT, p. I‑A‑171 ir II‑765 bei sprendimas Garroni prieš Parlamentą, T‑276/01, Rink. VT, p. I‑A‑177 ir II‑795; 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimas André prieš Komisiją, F‑10/06, Rink. VT, p. I‑A‑1‑183 ir II‑A‑1‑755).
2. Tarnautojų teismo vertinimas
84 Grįsdami ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo dėl to, kad ginčijamos darbo sutartys nebuvo nei pakeistos į neterminuotas sutrumpinto darbo laiko sutartis, nei pagrįstos KTĮS 3a ar 3b straipsniu, ieškovai pateikia prieštaravimą dėl KTĮS 78 straipsnio teisėtumo.
85 Pirmiausia reikia priminti, jog pagal KTĮS 78 straipsnį leidžiama nukrypti nuo KTĮS III antraštinėje dalyje pagalbiniams darbuotojams taikomos tvarkos, suteikiant Parlamentui teisę apriboti sesijų darbui organizuoti būtinų pagalbinių darbuotojų įdarbinimo trukmę jo sesijų darbo laikotarpiu. Kaip 1985 m. liepos 11 d. Sprendime Maag prieš Komisiją (43/84, Rink. p. 2581, 19 punktas) dėl Komisijos laisvai samdomų vertėjų žodžiu pažymėjo Teisingumo Teismas, pagalbiniams darbuotojams taikoma tvarka iš esmės negali būti taikoma įdarbinant trumpiems, bet per kelerius metus dažnai pasikartojantiems laikotarpiams. Ta pati išvada darytina net tuo atveju, jeigu KTĮS 78 straipsnyje nebūtų įtvirtinta leidžianti nukrypti nuostata įdarbinant asmenis Parlamento sesijų laikotarpiu.
86 Kaip tai irgi pažymėjo Pirmosios instancijos teismas minėtame sprendime Gebhard prieš Parlamentą (40 ir 41 punktai), KTĮS 78 straipsniu Parlamentui leidžiama patenkinti konkrečius ir didelius pagalbinių žmogiškųjų išteklių poreikius, kad būtų užtikrinta įvairių jo sprendimus priimančių organų tinkama sesijų eiga. Nagrinėjama nuostata nukreipia į anksčiau trijų institucijų ar suinteresuotų Europos organizacijų sutartas pagalbinio personalo, būtino padėti vykdyti parlamentinę veiklą, priėmimo į darbą sąlygas. KTĮS 78 straipsnio antrojoje pastraipoje numatyta, jog apie tokio susitarimo nuostatas ir jų pakeitimus pranešama kompetentingoms biudžeto valdymo institucijoms likus mėnesiui iki jų įsigaliojimo.
Dėl prieštaravimo dėl teisėtumo priimtinumo
87 Šiuo klausimu primintina, kad pagal teismo praktiką tam, kad prieštaravimas dėl teisėtumo būtų priimtinas, turi egzistuoti pakankamai glaudus ryšys tarp bylos dalyku esančio individualaus akto ir nuostatos, dėl kurios šis prieštaravimas pateiktas, nes vieno iš jų netaikymas turės įtakos kito teisėtumui (šiuo klausimu žr. 1966 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Italija prieš Tarybą ir Komisiją, 32/65, Rink. p. 563, 594 ir 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Taryba prieš Chvatal ir kt., C‑432/98 P ir C‑433/98 P, Rink. p. I‑8535, 33 punktą).
88 Šiuo atveju, kadangi ieškinys pateiktas dėl sprendimo, kuriuo buvo atmestas 2006 m. rugsėjo 18 d. ieškovų prašymas pakeisti paeiliui sudarytas terminuotas pagalbinio sesijų darbuotojo darbo sutartis viena neterminuota sutartininko sutrumpinto darbo laiko sutartimi pagal KTĮS 3a ar 3b straipsnį, reikia pripažinti, jog ginčijamas sprendimas laikytinas priimtu remiantis KTĮS 78 straipsniu, t. y. kad šio straipsnio neteisėtumo dėl kurios nors priežasties įrodymas būtinai paveiks ieškovų prašymo atmetimo klausimą.
89 Vis dėlto, jeigu KTĮS 78 straipsnis bus pripažintas neteisėtu ir netaikytinu nagrinėjamoje byloje, ieškovų pateiktas prieštaravimas dėl teisėtumo nelemtų ginčijamo sprendimo panaikinimo, jeigu paaiškėtų, kad KTĮS nėra specialios nuostatos, kuri galėtų būti tinkamas teisinis pagrindas patenkinti ieškovų prašymą sudaryti neterminuotą sutrumpinto darbo laiko sutartį. Šioje byloje ieškovai savo prašymą grindė KTĮS 3a ar 3b straipsniu. Todėl tam, kad apibrėžtų tikrąją šios bylos reikšmę, net jei šis klausimas labiau susijęs su ieškovų pateikto prieštaravimo dėl teisėtumo tinkamu ir pagrįstu pobūdžiu nei su jo priimtinumu, nagrinėjant šį prieštaravimą verta įvertinti, ar 3 a ir 3 b straipsniai iš pirmo žvilgsnio gali būti tinkamas teisinis pagrindas.
90 Pagal KTĮS neterminuotam laikotarpiui, remiantis KTĮS 8 ir 85 straipsniuose nustatyta tvarka, sudaromos tik laikinojo darbuotojo 2 straipsnio a ar c punkto prasme ar sutartininko 3 a straipsnio prasme darbo sutartys. Tačiau akivaizdu, kad su ieškovais negali būti sudaryta darbo sutartis pagal KTĮS 2 straipsnio c punktą, kuris reglamentuoja laikinojo darbuotojo, dirbančio pas sutartyse nurodytas pareigas einantį asmenį, priėmimą į darbą. Dėl nereguliarius poreikius tenkinančių ir labai trumpai teikiamų funkcijų pobūdžio jie taip pat negalėtų reikalauti priskirti jų prie laikinųjų darbuotojų remiantis KTĮS 2 straipsnio a punktu, nes šie darbuotojai Bendrijos administracijos tarnyboje užima nuolatinę pareigybę, „įtrauktą į pareigybių sąrašą, pridedamą prie kiekvienai institucijai skirto biudžeto skirsnio“, kuri, kaip minėtame sprendime Maag prieš Komisiją (17 punktas) pažymėjo Teisingumo Teismas, nesuderinama su pagalbinio personalo užduotimis.
91 KTĮS 3a straipsnis, pagal kurį taip pat leidžiama sudaryti neterminuotas sutrumpinto darbo laiko sutartis, atvirkščiai reglamentuoja nepaskirto į pareigybę, „nurodytą atitinkamai institucijai skirtame biudžeto skirsnyje, pareigybių sąraše“, darbuotojo įdarbinimą atlikti „fizinio darbo ar pagalbinio administracinio darbo užduotis“. Darant prielaidą, kad KTĮS 78 straipsnio negalima taikyti dėl jo netesėto pobūdžio, iš pirmo žvilgsnio negalima pašalinti galimybės, jog taikant KTĮS 3a straipsnį būtų patenkintas ieškovų prašymas sudaryti su jais neterminuotą ketvirčio darbo laiko sutartį.
92 Tačiau Parlamentas teigia, kad pagal Tarnybos nuostatų IV a priedo 1 straipsnio trečiąją pastraipą, į kurią nukreipia šių nuostatų 55 a straipsnio 4 dalis, kuri, remiantis kartu KTĮS 16 ir 91 straipsniais, pagal analogiją taikoma sutartininkams (taip pat laikiniesiems darbuotojams), sutartininko darbas sutrumpintą darbo laiką negali būti trumpesnis negu pusė įprasto darbo laiko. Taigi bet kuriuo atveju vadovaudamasis šia nuostata Parlamentas sutartininko ketvirtadalio darbo laiko sutarčių negalėtų sudaryti tik su sesijų laikotarpiu įdarbintais darbuotojais.
93 Tokiam Tarnybos nuostatų IV a priedo 1 straipsnio trečiosios pastraipos aiškinimui negali būti pritarta. Tarnybos nuostatų 55 a straipsnis, kurio taikymo sąlygos apibrėžtos šiame priede, susijęs tik su pareigūno prašymo leisti dirbti sutrumpintą darbo laiką nagrinėjimu. Jame nereglamentuojamos sąlygos, kuriomis institucija gali imtis iniciatyvos sudaryti sutrumpinto darbo laiko sutartį dėl šioje sutartyje numatyto specifinio darbo pobūdžio.
94 Iš viso to, kas išdėstyta, išplaukia, kad pateikdami prieštaravimą dėl teisėtumo ieškovai ne tik užginčijo KTĮS 78 straipsnio teisėtumą. Dėl šio prieštaravimo, jeigu šis straipsnis būtų pripažintas netaikytinu, Parlamentas, siekdamas patenkinti nereguliarius ir didelius žmogiškųjų išteklių poreikius per sesijas, galėtų būti priverstas sudaryti kitas sutartis, tarp kurių iš pirmo žvilgsnio galėtų būti ir sutartys, sudaromos pagal KTĮS 3a straipsnį.
95 Dėl pakankamai glaudaus ginčijamo sprendimo ir KTĮS 78 straipsnio, kurio teisėtumas ginčijamas, ryšio darytina išvada, kad ieškovai gali atskirai ginčyti KTĮS 78 straipsnio teisėtumą.
Dėl prieštaravimo dėl teisėtumo pagrįstumo
96 Pateikdami prieštaravimą dėl KTĮS 78 straipsnio teisėtumo ieškovai kaltina Bendrijos teisės aktų leidėją tuo, kad šis nepriėmė specialių nuostatų dėl pagalbinių sesijų darbuotojų atsižvelgdamas į jų ypatingas užduotis ir atsisakė priimti Tarnybos nuostatus nukreipdamas į Parlamento, Europos Tarybos ir VES asamblėjos sudarytą sutartinio pobūdžio susitarimą. Šitaip ieškovai atsidūrė teisiškai nereglamentuojamoje situacijoje ir jų darbo santykiai buvo neužtikrinti, nors buvo įdarbinti siekiant patenkinti nereguliarius, bet nuolatinius poreikius. Todėl KTĮS 78 straipsnis yra neteisėtas dėl įvairių priežasčių:
– pirma, Bendrijų teisės aktų leidėjas tam tikra prasme atsisakė vykdyti teisėkūros pareigas, susijusias su tarnybos nuostatais, pažeisdamas EB 283 straipsnį,
– antra, jis įtvirtino diskriminaciją tarp tarnautojų, kuriems taikoma visiškai reglamentuota ir stabili tvarka, ir pagalbinių sesijų darbuotojų, pažeisdamas 1961 m. spalio 18 d. Turine pasirašytą Europos socialinę chartiją ir TDO konvenciją Nr.111, ir
– trečia, jis pažeidė darbo stabilumo principą, kuris galėjo būti taikomas ieškovams, pažeisdamas TDO konvenciją Nr. 158 ir Direktyvą 1999/70.
Dėl tariamo EB 283 straipsnio pažeidimo
97 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagalbiniams sesijų darbuotojams taikoma KTĮS III antraštinė dalis dėl laikinųjų darbuotojų, išskyrus jų įdarbinimo ir darbo užmokesčio sąlygas, kurios įtvirtintos susitarime. Tai reiškia, kad kitos III antraštinės dalies nuostatos, susijusios su darbo sąlygomis ir socialine apsauga, ir toliau taikytinos, neatsižvelgiant į Parlamento biuro ar generalinio sekretoriato priimtas specialias vidaus taisykles, įgyvendinančias ar papildančias KTĮS normas.
98 Taigi iki 2006 m. gruodžio 31 d. Parlamento, siekiančio patenkinti žmogiškųjų išteklių poreikius sesijų laikotarpiu, įdarbintiems darbuotojams akivaizdžiai taikomos KTĮS normos. Todėl netikslu kaltinti Bendrijų teisės aktų leidėją tuo, kad jis atsisakė vykdyti teisėkūros pareigas, susijusias su tarnybos nuostatais.
99 Aplinkybės, kad teisės aktų leidėjas pagalbinių sesijų darbuotojų įdarbinimo ir darbo užmokesčio sąlygų reglamentavimo atžvilgiu nukreipė į susitarimą, negalima laikyti jo atsisakymu vykdyti EB 283 straipsnyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tarnybos nuostatus ir KTĮS. Atvirkščiai, būtent vykdydama šią kompetenciją Taryba atsižvelgė į bendrą trijų Europos organizacijų interesą užtikrinti jų sprendimus priimančių organų sesijų eigą ir nusprendė, kad darbuotojų, samdomų Parlamento sesijų laikotarpiu, įdarbinimo ir darbo užmokesčio sąlygos turi būti suderintos su minėtų trijų institucijų ar organizacijų priimtomis sąlygomis, nepažeidžiant KTĮS 78 straipsnio antrojoje pastraipoje įtvirtinto biudžeto kontrolės principo. Toliau nagrinėjant kitus ieškovų argumentus reikės patikrinti, ar pačiu susitarimu, į kurį nukreipia KTĮS 78 straipsnis, nepažeidžiama viršesnė Bendrijos teisės norma.
100 Darytina išvada, kad argumentas, susijęs su EB 283 straipsnio pažeidimu, neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo ir turi būti atmestas.
Dėl tariamo nediskriminavimo principo pažeidimo
101 Dėl argumento, susijusio su 1961 m. spalio 18 d. Turine pasirašytoje Europos socialinėje chartijoje ir TDO konvencijoje Nr. 111 garantuojamo nediskriminavimo principo pažeidimu, nenagrinėjant ieškovų nurodytų tarptautinių dokumentų taikymo ir apimties klausimų, reikia priminti, kad vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai yra pagrindiniai Bendrijos teisės sistemos principai.
102 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką vienodo požiūrio principas pažeidžiamas, kai dvi asmenų kategorijos, kurių faktinė ir teisinė padėtis iš esmės nesiskiria, vertinamos skirtingai ir toks skirtingas vertinimas nėra objektyviai pateisinamas (2001 m. sausio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gevaert prieš Komisiją, C‑389/98 P, Rink. p. I‑65, 54 punktas; 1994 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo spendimo La Pietra prieš Komisiją, T‑100/92, Rink. VT, p. I‑A‑83 ir II‑275, 50 punktas; 1997 m. balandžio 16 d. Sprendimo Kuchlenz-Winter prieš Komisiją, T‑66/95, Rink. p. II‑637, 55 punktas ir 1998 m. liepos 21 d. Sprendimo Mellett prieš Teisingumo Tesimą, T‑66/96 ir T‑221/97, Rink. VT, p. I‑A‑449 ir II‑1305, 129 punktas; 2007 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties De Smedt prieš Komisiją, T‑415/06 P, Rink. p. II‑0000, 52 punktas).
103 Darbuotojų, įdarbintų siekiant patenkinti nereguliarius ir didelius pagalbinių žmogiškųjų išteklių poreikius sesijų laikotarpiu, su kuriais Parlamentas susiduria tik per sesijas, situacija nepanaši į darbuotojų, įdarbintų patenkinti tęstinius ir kasdienius poreikius, dėl kurių būtina turėti personalą, kurį sudaro pareigūnai ir prireikus laikinieji darbuotojai ar sutartininkai KTĮS 3a ar 3b straipsnio prasme.
104 Taip pat būtina nurodyti, jog netinkama ginčyti Tarnybos nuostatuose esančių įvairių Bendrijų įdarbintų asmenų kategorijų skirtumų ta prasme, jog kai kurios iš šių kategorijų naudojasi privalumais, kurių kitos kategorijos neturi. Iš esmės kiekviena darbuotojų kategorija atitinka teisėtus Bendrijos administracijos poreikius ir funkcijų, kurias ji turi atlikti, pobūdį (1983 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Celant ir kt. prieš Komisiją, 118/82–123/82, Rink. p. 2995, 22 punktas; minėtos nutarties De Smedt prieš Komisiją 55 punktas).
105 Numatydama atskirą pagalbinių sesijų darbuotojų kategoriją Taryba pasinaudojo laisve specialiai sureguliuoti šios kategorijos darbuotojų situaciją, atsižvelgdama į ypatingus Parlamento poreikius ir funkcijų, kurias jis turi atlikti, pobūdį, taip pat, kaip ji pasinaudojo šia laisve specialios konferencijų vertėjų, kurie taip pat galėjo būti įdarbinti trumpam laikotarpiui siekiant patenkinti nereguliarius poreikius, t. y. jei to reikalauja situacija, kategorijos atžvilgiu.
106 Todėl reikia atmesti argumentą dėl nediskriminavimo principo pažeidimo.
Dėl darbo stabilumo
107 Pirmiausia pastebėtina, kad pateikiant argumentą, susijusį su darbo stabilumo principo pažeidimu, nes pagal KTĮS 78 straipsnio Parlamentui leidžiama „atsikratyti“ pagalbinio sesijų darbuotojo pasibaigus sutarčiai, taip iš jo atimant galimybę pasinaudoti bendriausia darbdavių ir darbuotojų darbo santykių forma, kurią sudaro neterminuotos darbo sutartys, iš tikrųjų raginama atsakyti į klausimą, ar viršesnė teisės norma arba principas priverstų Parlamentą nustatant pagalbinių sesijų darbuotojų įdarbinimo sąlygas nustatyti neterminuotus darbo sutrumpintą darbo laiką santykius.
108 Šiuo klausimu ieškovai iš esmės remiasi:
– pirma, TDO konvencijos Nr. 158 4 straipsniu, pagal kurį „darbo santykiai su darbuotoju nenutraukiami, jeigu nėra tokiam nutraukimui pagrįstos priežasties, susijusios su darbuotojo gebėjimais ar elgesiu arba su įmonės, įstaigos ar tarnybos veiklos reikalavimais“,
– antra, bendruoju susitarimu, būtent jo preambulės antrąja pastraipa ir bendrosios dalies 6 punktu, kuriuose numatyta, kad neterminuotos sutartys yra „bendriausia darbdavių ir darbuotojų darbo santykių forma“, kuriems būdingas darbo stabilumas, o terminuotos darbo sutartys gali patenkinti tiek darbdavių, tiek darbuotojų poreikius tik tam tikromis aplinkybėmis.
109 TDO Konvencijos Nr. 158 4 straipsnis nėra reikšmingas šioje byloje, nes remiantis vien juo negalima išspręsti, ar Parlamentas turi teisę sudaryti pagalbinio darbuotojo darbo sutartį tik Parlamento sesijos laikotarpiu. Iš tikrųjų, jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, kiekvienos terminuotos darbo sutarties termino pabaigos negalima būtų laikyti darbo santykių nutraukimu, kuris turi būti pagrįstas atsižvelgiant į darbuotojo gebėjimus ar elgesį arba Parlamento veiklos reikalavimus, nes šiuo atveju sutartis nutraukiama dėl to, kad pasibaigė jos terminas.
110 Argumento, susijusio su bendrojo susitarimo pažeidimu, nagrinėjimas reikalauja iš pradžių išnagrinėti galimybę remtis Direktyva 1999/70 prieš Bendrijos instituciją.
– Pareigūno ar tarnautojo galimybė remtis Direktyva 1999/70 prieš Bendrijos instituciją
111 Pirmiausia svarbu pažymėti, jog direktyvos skirtos valstybėms narėms, o ne Bendrijos institucijoms. Todėl Direktyvos 1999/70 ir bendrojo susitarimo, jos priedo, nuostatos negali būti laikomos nustatančiomis įsipareigojimus institucijoms jų santykiuose su darbuotojais (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rinke, C‑25/02, Rink. p. I‑8349, 24 punktą; 2008 m. gegužės 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Belfass prieš Tarybą, T‑495/04, Rink. p. II‑0000, 43 punktą).
112 Vis dėlto šis teiginys neleidžia pašalinti bet kokios galimybės remtis direktyva institucijų ir jų pareigūnų ar tarnautojų santykiuose.
113 Pirmiausia direktyvos nuostatos galėtų būti netiesiogiai taikomos institucijai, jeigu jos yra bendrojo Bendrijos teisės principo, kurį institucija privalo taikyti, išraiška (šiuo klausimu dėl 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyvos 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu, OL L 39, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 187, žr. minėto sprendimo Rinke 25–28 punktus).
114 Šiuo atveju darbo stabilumas, nors ir pripažintas svarbiausiu darbuotojų apsaugos elementu (žr. 2005 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mangold, C‑144/04, Rink. p. I‑9981, 64 punktą ir 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Impact, C‑268/06, Rink. p. I‑0000, 87 punktą), vis dėlto nėra bendrasis teisės principas, į kurį atsižvelgiant galėtų būti vertinamas institucijos akto teisėtumas. Nei iš Direktyvos 1999/70, nei iš bendrojo susitarimo nematyti, kad darbo stabilumui būtų suteikta privalomos teisės normos galia. Be to, direktyvos 6 ir 7 konstatuojamosiose dalyse, bendrojo susitarimo preambulės pirmojoje pastraipoje ir bendrosios dalies 5 punkte pabrėžiama būtinybė pasiekti pusiausvyrą tarp lankstaus (darbo laiko) organizavimo ir (darbuotojų) socialinės apsaugos.
115 Atvirkščiai, darbo stabilumas yra tikslas, kurio siekė bendrojo susitarimo šalys, jo 1 punkto b papunktyje nurodydamos, kad juo stengiamasi „sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius“.
116 Antra, direktyva taip pat galėtų susaistyti instituciją, kai ši, įgyvendindama teisę organizuoti savo tarnybų veiklą ir laikydamasi Tarnybos nuostatų, ketino vykdyti specialius direktyvoje įtvirtintus įsipareigojimus, ar, kaip šiuo atveju, kai bendro pobūdžio vidaus akte aiškiai nukreipiama į Bendrijos teisės akto leidėjo vadovaujantis Sutartimis patvirtintas priemones. Taip Tarnybos nuostatų 1 e straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pareigūnams „sudaromos darbo sąlygos, atitinkančios reikiamus sveikatos ir saugos standartus, kurie turi būti bent lygiaverčiai minimaliesiems reikalavimams, taikomiems pagal tose srityse, vadovaujantis Sutartimis, patvirtintas priemones“. Remiantis KTĮS 10 straipsnio pirmąja pastraipa ir 80 straipsnio 4 dalimi, ši nuostata pagal analogiją taikoma laikiniesiems darbuotojams ir sutartininkams.
117 Vis dėlto reikia pripažinti, kad Direktyva 1999/70 konkrečiai siekiama ne pagerinti darbo aplinką sustiprinant darbuotojų sveikatą ir saugą, o derinti nacionalinės teisės aktus ir praktiką darbo sąlygų, susijusių su profesinių santykių trukme, atžvilgiu.
118 Trečia, bet kuriuo atveju reikia priminti, kad EB 10 straipsnyje įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas ne tik įpareigoja valstybes nares imtis visų priemonių, būtinų užtikrinti Bendrijos teisės taikymą ir veiksmingumą (2000 m. rugsėjo 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Engelbrecht, C‑262/97, Rink p. I‑7321, 38 punktas), bet taip pat valstybėms narėms ir institucijoms nustato abipuses pareigas lojaliai bendradarbiauti (1983 m. vasario 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Liuksemburgas prieš Parlamentą, 230/81, Rink. p. 255, 37 punktas; 2002 m. gegužės 14 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑383/00, Rink. p. I‑4219, 18 punktas; 2002 m. lapkričio 26 d Sprendimo First ir Franex, C‑275/00, Rink. p. I‑10943, 49 punktas; 2004 m. kovo 4 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C‑344/01, Rink. p. I‑2081, 79 punktas ir 2005 m. spalio 20 d. Sprendimo Ten Kate Holding Musselkanaal ir kt., C‑511/03, Rink. p. I‑8979, 28 punktas) ir pareigą pačioms institucijoms bendradarbiauti tarpusavyje (šiuo klausimu žr. 1995 m. kovo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C‑65/93, Rink. p. I‑643, 23 punktą).
119 Šiuo atžvilgiu institucijos turi užtikrinti kuo didesnę savo vidaus politikos ir Bendrijos lygiu vykdomos teisėkūros, skirtos visų pirma valstybėms narėms, darną. Todėl kaip darbdavės jos turi atsižvelgti į teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias minimalius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms gerinti valstybėse narėse, derinant nacionalinės teisės aktus ir praktiką ir, be kita ko, į Bendrijos teisės aktų leidėjo valią darbo stabilumą laikyti pagrindiniu darbo santykių tikslu Europos Sąjungoje. Šią pareigą sustiprina aplinkybė, jog Reglamentu Nr. 723/2004 atlikta administracijos reforma akcentavo laikinųjų darbo santykių įtvirtinimo tendenciją Europos viešosios tarnybos srityje.
120 Kalbant būtent apie bendrąjį susitarimą, kuriuo siekiama derinti nacionalinės teisės aktus ir praktiką nustatant minimalius darbo pagal terminuotą darbo sutartį reikalavimus, reikia nurodyti, jog įgyvendindamas lojalumo pareigą Parlamentas turi aiškinti KTĮS kuo daugiau atsižvelgdamas į bendrojo susitarimo tekstą ir tikslą, kad pasiektų jame numatytą rezultatą.
121 Galiausiai pirma nurodytos išvados dėl lojalumo pareigos šiuo atveju taip pat išplaukia iš nusistovėjusios teismo praktikos, pagal kurią aiškinant Bendrijos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji nustatyta, tikslus ir į visas Bendrijos teisės nuostatas (šiuo klausimu žr. 1982 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ciflit ir kt., 283/81, Rink. p. 3415, 20 punktą; 1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Merck, 292/82, Rink. p. 3781, 12 punktą ir 2005 m. rugsėjo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals prieš Komisiją, T‑22/02 ir T‑23/02, Rink. p. II‑4065, 47 punktą). Taigi neįmanoma, kad taikydama ir aiškindama KTĮS nuostatas dėl darbo sutarčių trukmės institucija nepaisytų Bendrijos lygiu priimtų minimalių darbo pagal terminuotą darbo sutartį reikalavimų.
122 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškovų pateiktą prieštaravimą dėl KTĮS 78 straipsnio teisėtumo, nes pačia Direktyva 1999/70 negalima grįsti prieštaravimo dėl bendrajam susitarimui prieštaraujančios Tarybos reglamento, kuriame įtvirtinami Tarnybos nuostatai ir KTĮS, nuostatos teisėtumo.
123 Vis dėlto, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir šio sprendimo 118–121 punktuose minėtus apribojimus, ieškovai gali remtis šia direktyva ir ja įgyvendinamu bendruoju susitarimu prieš Parlamentą, kad Tarnybos nuostatų ir KTĮS normų aiškinimas kuo daugiau atitiktų bendrajame susitarime įtvirtintus reikalavimus.
124 Tačiau pirma atliktas ieškovų nurodytų bendrojo susitarimo nuostatų vertinimas bet kuriuo atveju neleidžia daryti išvados, kad Parlamentas pažeidė KTĮS 78 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į šiose sąlygose nustatytus tikslus ir minimalius reikalavimus.
– Dėl bendrojo susitarimo turinio
125 Pirmiausia reikia priminti, kad tiek Direktyva 1999/70, tiek bendrasis susitarimas taikytini terminuotoms darbo sutartims, sudarytoms su administracija ir kitais viešojo sektoriaus subjektais, bei su pastaraisiais nustatytiems terminuotiems darbo santykiams (2006 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, Rink. p. I‑6057, 54 punktas; 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Marrosu ir Sardino, C‑53/04, Rink. p. I‑7213, 39 punktas ir Sprendimo Vassallo, C‑180/04, Rink. p. I‑7251, 32 punktas).
126 Šiuo atžvilgiu bendrasis susitarimas pagrįstas prielaida, kad neterminuotos darbo sutartys yra bendriausia darbo santykių forma, kartu jame pripažįstant, kad tam tikriems sektoriams ar profesijoms bei veiklos rūšims būdingos terminuotos darbo sutartys (žr. šio susitarimo bendrosios dalies 6 ir 8 punktus ir minėto sprendimo Adeneler ir kt. 61 punktą).
127 Vadinasi, darbo stabilumas yra svarbiausias darbuotojų apsaugos elementas (žr. minėto sprendimo Mangold 64 punktą), o terminuotos darbo sutartys ir darbdavių, ir darbuotojų interesus gali atitikti tik tam tikromis aplinkybėmis (žr. bendrojo susitarimo preambulės antrąją pastraipą ir bendrosios dalies 8 punktą bei minėto sprendimo Adeneler ir kt. 62 punktą).
128 Šiuo atžvilgiu bendruoju susitarimu siekiama apriboti atvejus, kai paeiliui remiamasi laikinąja darbo santykių kategorija, kuri laikoma galimu piktnaudžiavimo pažeidžiant darbuotojų teises šaltiniu, įtvirtinant tam tikras minimalios apsaugos nuostatas, skirtas išvengti pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų situacijos neapibrėžtumo (minėto sprendimo Adeneler ir kt. 63 punktas).
129 Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalimi siekiama būtent neleisti „piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius“.
130 Šioje nuostatoje valstybėms narėms nustatyta pareiga savo teisės sistemose įtvirtinti vieną ar daugiau 1 dalies a–c papunkčiuose išvardytų priemonių, kai atitinkamoje valstybėje narėje dar nėra lygiavertės teisinės priemonės, skirtos veiksmingai piktnaudžiavimo sudarant šios rūšies darbo sutartis prevencijai (minėto sprendimo Adeneler ir kt. 65 punktas). Atvirkščiai, bendrajame susitarime nenustatyta nei bendros valstybių narių pareigos po to, kai terminuotos darbo sutartys buvo kelis kartus atnaujintos, ar praėjus tam tikram darbo laikotarpiui terminuotus darbo santykius pakeisti neterminuotomis darbo sutartimis, nei tikslių sąlygų, kuriomis valstybės narės tai gali daryti (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Adeneler ir kt. 91 punktą bei Marrosu ir Sardino 47 punktą).
131 Tarp priemonių, išvardytų 5 punkto 1 dalyje, numatytos „objektyvios priežastys, pateisinančios tokių sutarčių ar santykių atnaujinimą“ (a papunktis).
132 Bendrojo susitarimo šalys iš esmės manė, kad terminuotos darbo sutartys, grindžiamos objektyviomis priežastimis, yra priemonė, kuri neleidžia piktnaudžiauti (žr. bendrojo susitarimo bendrosios dalies 7 punktą).
133 Iš visos šios bylos medžiagos matyti, kad Parlamentas iš esmės remiasi būtent „objektyviomis priežastimis“ pateisindamas pagalbinių sesijų darbuotojų darbo sutarčių atnaujinimą per kiekvieną sesiją.
134 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas minėtame sprendime Adeneler ir kt. (69 punktas) nusprendė, kad sąvoka „objektyvios priežastys“ bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a papunkčio prasme turi būti suprantama kaip taikoma apibrėžtoms ir konkrečioms aplinkybėms, apibūdinančioms konkrečią veiklą ir todėl šiame konkrečiame kontekste galinčioms pateisinti terminuotų darbo sutarčių sudarymą paeiliui. Šias aplinkybes gali lemti, pavyzdžiui, ypatingas užduočių, kurioms atlikti šios sutartys buvo sudarytos, pobūdis ir savybės arba prireikus teisėto valstybės narės socialinės politikos tikslo siekimas (minėto sprendimo Adeneler ir kt. 70 punktas).
135 Šiuo atveju Parlamentas teisingai tvirtina, kad ginčijamų terminuotų darbo sutarčių atnaujinimas atitinka tikrąjį poreikį, t. y. atlikti jam priskirtas užduotis. Iš tikrųjų remdamasis KTĮS 78 straipsniu iki 2007 m. sausio 1 d. jis galėjo patenkinti nereguliarius ir didelius pagalbinių žmogiškųjų išteklių poreikius tik sesijų laikotarpiu. Neginčytina, kad sparčiai didėjantis Parlamento darbo Strasbūre krūvis keturias penkias dienas per mėnesį lemia reikšmingus jo žmogiškųjų išteklių poreikių atlikti tikslias ir įvairias užduotis, pavyzdžiui, lopšelio-darželio darbuotojo, kvalifikuoto vaikų priežiūros specialisto, mašininko, techniko, virėjo, kalbų mokytojo, vertėjo, perkraustytojo, kurjerio ir panašias funkcijas, pokyčius. Net jei šiuos poreikius buvo galima numatyti, darbo krūvis nebuvo tęstinis ir nuolatinis. Remiantis tokiomis aplinkybėmis, pagal bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a papunktį būtų galima teisėtai pagrįsti pagalbinių darbuotojų darbo sutrumpintą darbo laiką sutarčių sudarymą paeiliui.
136 Žinoma, kaip pastebėjo ieškovai, pagal KTĮS 58 straipsnio pirmąją pastraipą pagalbinis darbuotojas įgyja teisę į apmokamas atostogas per mėnesį išdirbęs bent 15 dienų, arba pusę mėnesio, todėl pagalbiniai sesijų darbuotojai neturi tokios teisės, nes jie įdarbinami labai trumpam laikotarpiui, kuris yra trumpesnis už minimalų laikotarpį.
137 Tačiau ieškovai nepateikė prieštaravimo dėl KTĮS 58 straipsnio pirmosios pastraipos teisėtumo, todėl Tarnautojų teismas, neviršydamas ieškovų nustatyto bylos dalyko, negali nagrinėti šio klausimo.
138 Atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, negalima pritarti ieškovų pateiktam prieštaravimui dėl KTĮS 78 straipsnio teisėtumo ir argumentui, kad Parlamentas pažeidė šio straipsnio taikymo sritį atsižvelgiant į Direktyvą 1999/70. Todėl reikia atmesti prašymą panaikinti šį straipsnį.
Dėl prašymo atlyginti žalą
1. Šalių argumentai
139 Ieškovai prašo priteisti iš Parlamento kompensaciją, susijusią su apmokamomis atostogomis už išdirbtą laiką, ir kiekvienam iš jų po 2 000 EUR su byla „susijusioms“ išlaidoms atlyginti.
140 Parlamentas atsiliepia, kad pagal KTĮS 58 straipsnį pagalbiniai darbuotojai turi teisę į dvi dienas apmokamų atostogų už išdirbtą mėnesį, o trumpesnis kaip 15 dienų arba pusė mėnesio išdirbtas laikotarpis teisės į atostogas nesuteikia. Tokiomis sąlygomis pagalbiniai sesijų darbuotojai, dirbantys daugiausia penkias dienas per mėnesį, neturi teisės į apmokamas atostogas.
141 Be to, Parlamentas primena, kad pagal Procedūros reglamento 94 straipsnį procesas Tarnautojų teisme nemokamas ir kad šiame reglamente nenustatyta galimybė priteisti iš pralaimėjusios šalies su byla „susijusias“ išlaidas, todėl reikia atmesti prašymą jas atlyginti.
2. Tarnautojų teismo vertinimas
142 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Bendrijos atsakomybė kyla, jei įvykdomos visos sąlygos: institucijos veiksmų neteisėtumas, reali žala ir veiksmų bei nurodytos žalos priežastinis ryšys (1987 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Delauche prieš Komisiją, 111/86, Rink. p. 5345, 30 punktas; 2003 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bories ir kt. prieš Komisiją, T‑331/00 ir T‑115/01, Rink. VT, p. I‑A‑309 ir II‑1479, 192 punktas; 2007 m. spalio 10 d. Sprendimo Berrisford prieš Komisiją, F‑107/06, Rink. p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 109 punktas). Todėl jei viena iš šių sąlygų neįvykdoma, visas ieškinys dėl žalos atlyginimo yra atmetamas, nesant reikalo nagrinėti kitų sąlygų.
143 Kalbant apie neteisėtus veiksmus, kurie inkriminuojami Parlamentui, reikia pastebėti, jog ieškovai savo ieškiniuose nenurodė kitų argumentų nei tie kuriais buvo grindžiamas prieštaravimas dėl KTĮS 78 straipsnio teisėtumo pateikiant prašymą panaikinti šį straipsnį. Kaip matyti iš šio sprendimo 96 punkto, šis prieštaravimas iš esmės pagrįstas trimis argumentais: EB 283 straipsnio, nediskriminavimo principo ir darbo stabilumo principo pažeidimais. Tačiau nė vienam iš pateiktų argumentų nebuvo pritarta ir prieštaravimas dėl teisėtumo buvo atmestas.
144 Todėl reikia atmesti prašymą atlyginti žalą, nes ieškovai pakankamai teisiškai neįrodė Parlamentui inkriminuojamų neteisėtų veiksmų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
145 Pagal Procedūros reglamento 122 straipsnį šio reglamento aštunto skyriaus antros dalies nuostatos dėl bylinėjimosi ir teismo išlaidų taikomos tik Tarnautojų teismo po šio reglamento įsigaliojimo dienos, t. y. po 2000 m. lapkričio 1 d., gautose bylose. Su nagrinėjama sritimi susijusios Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento nuostatos ir toliau taikomos mutatis mutandis byloms, kurių Tarnautojų teismas nebaigė nagrinėti iki šios dienos.
146 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Tačiau pagal to paties reglamento 88 straipsnį bylose tarp Bendrijų ir jų tarnautojų institucijos padengia savo išlaidas. Kadangi ieškovai pralaimėjo bylą, kiekviena šalis turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Kanninen | Boruta | Van Raepenbusch |
Paskelbta 2009 m. balandžio 30 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Šį sprendimą ir jame cituojamus Bendrijos teismų sprendimus, kurie nėra paskelbti Rinkinyje, galima rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje www.curia.europa.eu
Turinys
Teisinis pagrindas
1. Kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygos
2. Bendrasis susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis
Faktinės bylos aplinkybės
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl ieškinio priimtinumo
1. Šalių argumentai
2. Tarnautojų teismo vertinimas
Dėl prašymo panaikinti
1. Šalių argumentai
2. Tarnautojų teismo vertinimas
Dėl prieštaravimo dėl teisėtumo priimtinumo
Dėl prieštaravimo dėl teisėtumo pagrįstumo
Dėl tariamo EB 283 straipsnio pažeidimo
Dėl tariamo nediskriminavimo principo pažeidimo
Dėl darbo stabilumo
– Pareigūno ar tarnautojo galimybė remtis Direktyva 1999/70 prieš Bendrijos instituciją
– Dėl bendrojo susitarimo turinio
Dėl prašymo atlyginti žalą
1. Šalių argumentai
2. Tarnautojų teismo vertinimas
Dėl bylinėjimosi išlaidų
PRIEDAS
Atsižvelgiant į didelį ieškovų šioje byloje skaičių, šiame priede jų pavardės nenurodomos.