EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. birželio 13 d.

Byla F‑41/11

Dana Mocová

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba – Laikinieji tarnautojai – Terminuotos sutarties nepratęsimas – Diskrecija – KTĮS 8 straipsnis – 2005 m. birželio 30 d. OLAF generalinio direktoriaus sprendimo dėl naujos OLAF laikinųjų darbuotojų įdarbinimo ir darbo politikos 4 straipsnis – Laikinojo tarnautojo sutarčių maksimali trukmė“

Dalykas:      Pagal SESV 270 straipsnį, kuris EAEB sutarčiai taikomas pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo D. Mocová prašo panaikinti 2011 m. vasario 11 d. Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) laikino generalinio direktoriaus sprendimą atmesti jos prašymą pratęsti laikinosios tarnautojos sutartį

Sprendimas:      Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Ieškinys, pareikštas dėl implicitinio sprendimo atmesti prašymą – Ieškinio pagrindas, susijęs su motyvacijos stoka – Atsižvelgimas į sprendime atmesti skundą pateiktus motyvus

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 46 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Terminuotos sutarties pratęsimas – Administracijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos

(Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 8 straipsnis ir 47 straipsnio 1 dalies b punktas)

3.      Pareigūnai – Laikinieji tarnautojai – Įdarbinimas – Sutarties sudarymas siekiant laikinai priimti į nuolatinę darbo vietą – Sąlygos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 1a straipsnio 1 dalis; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio b punktas, 3–5 straipsniai ir 8 straipsnio antra pastraipa)

1.      Kadangi ikiteisminė procedūra kinta, tuomet, kai administracijos sprendime atmesti skundą pateiktas motyvas, kurio akivaizdžiai trūko implicitiniame sprendime atmesti prašymą, dėl kurio pateiktas skundas, nagrinėjant asmens nenaudai priimto pirmo akto teisėtumą turi būti atsižvelgiama į sprendime atmesti skundą pateiktus motyvus, nes daroma prielaida, kad jie sutampa su pirmojo akto motyvais. Vis dėlto nagrinėjamas būtent pirmojo asmens nenaudai priimto akto teisėtumas, atsižvelgiant į sprendime atmesti skundą pateiktus motyvus.

(žr. 21 ir 38 punktus)

Nuoroda:

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2009 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Birkhoff, T‑377/08 P, 58 ir 59 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.

2.      Laikinasis tarnautojas, su kuriuo sudaryta terminuota sutartis, iš principo neturi jokios teisės, kad jo sutartis būtų pratęsta, nes tai yra tik galimybė, suteikiama su sąlyga, kad šis pratęsimas atitinka tarnybos interesus. Kitaip nei pareigūnams, kuriems darbo stabilumą užtikrina Pareigūnų tarnybos nuostatai, laikiniesiems darbuotojams taikoma kita tvarka, pagrįsta darbo sutartimi, sudaryta su atitinkama institucija. Iš Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio 1 dalies b punkto aiškiai matyti, kad institucijos ir terminuotam laikui į darbą priimto laikinojo tarnautojo darbo santykių trukmė reglamentuojama būtent sąlygomis, įtvirtintomis šalių sudarytoje sutartyje. Be to, administracijai suteikiama didelė diskrecija pratęsiant sutartį. Taigi teismo kontrolė turi apsiriboti klausimu, ar atsižvelgiant į būdus ir priemones, kuriomis remdamasi administracija galėjo atlikti savo vertinimą, ji netinkamai neviršijo įgaliojimų ir nesinaudojo savo diskrecija akivaizdžiai klaidingai. Šiomis aplinkybėmis norint įrodyti, kad administracija padarė akivaizdžią klaidą vertindama faktus, dėl kurios gali būti panaikintas remiantis šiuo vertinimu priimtas sprendimas, įrodymai, kurių turi pateikti tarnautojas, turi būti pakankami administracijos atliktų vertinimų patikimumui užginčyti. Kitaip tariant, akivaizdi klaida neįrodoma, jeigu, nepaisant tarnautojo pateiktų duomenų, ginčijamas vertinimas vis tiek gali būti laikomas pagrįstu ir nuosekliu.

(žr. 42–44 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo AIUFFASS ir AKT prieš Komisiją, T‑380/94, 59 punktas; 2002 m. spalio 17 d. Sprendimo Cocchi ir Hainz, T‑330/00 ir T‑114/01, 82 punktas; 2003 m. vasario 6 d. Sprendimo Pyres prieš Komisiją, T‑7/01, 64 punktas; 2008 m. vasario 12 d. Sprendimas BUPA ir kt. prieš Komisiją, T‑289/03, 221 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. liepos 7 d. Sprendimo Bernard prieš Europolą, F‑54/08, 44 punktas; 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Gheysens prieš Tarybą, F‑8/10, 75 punktas.

3.      Iš kartu skaitomų Pareigūnų tarnybos nuostatų 1a straipsnio 1 dalies ir Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2–5 straipsnių matyti, kad nuolatinės institucijų darbo vietos iš principo skirtos pareigūnams ir kad tik išimtiniais atvejais šias darbo vietas gali užimti tarnautojai, kuriems taikomos Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos. Nors Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnio b punkte aiškiai numatyta, kad laikinieji tarnautojai gali būti priimti eiti nuolatines pareigas, šiame straipsnyje taip pat patikslinama, kad tai gali būti daroma tik laikinai. Be to, Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 8 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad pagal 2 straipsnio b dalį laikinojo tarnautojo įdarbinimo sutartis negali būti sudaroma ilgiau kaip ketveriems metams ir gali būti pratęsiama tik vieną kartą ne ilgesniam kaip dvejų metų laikotarpiui. Tam laikotarpiui pasibaigus, laikinasis tarnautojas būtinai baigia eiti pareigas nutraukdamas darbą arba yra paskiriamas pareigūnu Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytomis sąlygomis. Šios principo, pagal kurį nuolatinės darbo vietos iš principo skirtos užimti paskiriant pareigūnus, išimties tikslas tik jas užimti pagal tarnybos poreikius atitinkamu atveju.

(žr. 48 punktą)

Nuoroda:

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika: 2011 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Adjemian ir kt. prieš Komisiją, T‑325/09 P, 79 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.