Tarnautojų Teismo (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2010 m. kovo 9 d.
Byla F‑33/09
Aglika Tzvetanova
prieš
Europos Komisiją
„Viešoji tarnyba — Laikinieji tarnautojai — Darbo užmokestis — Ekspatriacijos išmoka — Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnyje numatytos sąlygos — Įprastinė gyvenamoji vieta prieš pradedant eiti pareigas — Gyvenimas referenciniu laikotarpiu paskyrimo vietoje, turint studento statusą — Stažuotės referenciniu laikotarpiu ne paskyrimo vietoje — Atsižvelgimas į faktinę gyvenamąją vietą“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 pareikštas ieškinys, kuriuo A. Tzvetanova, mergautinė pavardė – Sabeva, prašo panaikinti Komisijos sprendimą atsisakyti jai suteikti ekspatriacijos išmoką, numatytą Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnyje, kiek šis sprendimas išplaukia iš 2008 m. liepos 10 d. Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuro parengtos pažymos, kurioje nustatytos individualios išmokos.
Sprendimas: Panaikinti 2008 m. liepos 10 d. Komisijos sprendimą atsisakyti ieškovei suteikti ekspatriacijos išmoką, numatytą Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnyje. Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
Pareigūnai — Darbo užmokestis — Ekspatriacijos išmoka — Skyrimo sąlygos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas)
Nors Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkte vartojami žodžiai „gyventi“ ir „užsiimti savo pagrindine veikla“, ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad pagrindinis ekspatriacijos išmokos skyrimo kriterijus – pareigūno įprastinė gyvenamoji vieta (o ne deklaruota gyvenamoji vieta ar paprasčiausia apsistojimo vieta) iki jo tarnybos pradžios. Įprastinė gyvenamoji vieta yra vieta, kur suinteresuotasis asmuo įkūrė nuolatinį arba įprastą savo interesų centrą, siekdamas, kad jis būtų stabilus.
Įrašymas į vietos registrą yra vien formalumas, kuriuo remiantis negalima nustatyti suinteresuotojo asmens faktinės gyvenamosios vietos toje vietoje. Be to, dokumentai, kuriuose atsispindi suinteresuotojo asmens ryšiai su nurodyta šalimi ar kuriuose minimas adresas šioje šalyje, kaip antai pažymos dėl pilietinių teisių įgyvendinimo ar transporto priemonės registracija ir su tuo susijusių mokesčių bei rinkliavų sumokėjimas, neturi įrodomosios galios, jei institucijos ar fiziniai arba juridiniai asmens, parengę šiuos dokumentus, nepatikrino suinteresuotojo asmens faktinės gyvenamosios vietos.
Nors iš principo tai, kad gyvenama šalyje siekiant, be kita ko, pabaigti universitetines studijas ir atlikti profesinės praktikos stažuotę, kai abu šie veiksmai yra iš esmės laikini ir papildo individo išsilavinimą, nereiškia jo ketinimo perkelti savo interesų centrą į šią šalį, vis dėlto negalima atmesti to, jog taip gyvenant įkuriama įprastinė gyvenamoji vieta šioje šalyje, jei atsižvelgiant į kitas reikšmingas faktines aplinkybes įrodomi tvirti atitinkamo asmens ir aptariamos šalies socialiniai ir profesiniai ryšiai. Nors tarp kitų „reikšmingų faktinių aplinkybių“ yra tai, kad studentas toliau beveik be pertraukų gyveno savo studijų šalyje po jų baigimo ir net ilgiau nei referencinį laikotarpį, remiantis vien studijomis negalima preziumuoti užtikrinto ketinimo perketi nuolatinį interesų centrą į studijų šalį, bet daugiausia galima kalbėti apie neaiškią perspektyvą tai padaryti.
Pareigūnas praranda teisę į ekspatriacijos išmoką tik jei per visą referencinį laikotarpį jis paskyrimo vietoje turėjo įprastinę gyvenamąją vietą ar vykdė savo pagrindinę profesinę veiklą.
(žr. 39, 43, 45, 46, 48 ir 57 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1989 m. spalio 10 d. Sprendimo Atala‑Palmerini prieš Komisiją, 201/88, Rink. p. 3109, 10 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1992 m. balandžio 8 d. Sprendimo Costacurta Gelabert prieš Komisiją, T‑18/91, Rink. p. II‑1655, 42 punktas; 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Diamantaras prieš Komisiją, T‑72/94, Rink. VT p. I‑A‑285 ir II‑865, 48 punktas; 2000 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Lemaître prieš Komisiją, T‑317/99, Rink. VT p. I‑A‑191 ir II‑867, 51 punktas; 2001 m. gegužės 3 d. Sprendimo Liaskou prieš Tarybą, T‑60/00, Rink. VT p. I‑A‑107 ir II‑489, 52, 55 ir 56 punktai; 2003 m. birželio 4 d. Sprendimo Del Vaglio prieš Komisiją, T‑124/01 ir T‑320/01, Rink. VT p. I‑A‑157 ir II‑767, 85 punktas; 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Dedeu i Fontcuberta prieš Komisiją, T‑299/02, Rink. VT p. I‑A‑303 ir II‑1377, 66 punktas; 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Kontouli prieš Tarybą, T‑416/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑181 ir II‑A‑2‑897, 90, 105 ir 106 punktai; 2007 m. birželio 19 d. Sprendimo Asturias Cuerno prieš Komisiją, T‑473/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑139 ir II‑A‑2‑963, 73 ir 74 punktai ir nurodyta teismo praktika.
Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. balandžio 8 d. Sprendimo Bordini prieš Komisiją, F‑134/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑87 ir II‑A‑1‑435, 74, 76 ir 77 punktai.