TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. lapkričio 23 d.

Byla F‑75/09

Fritz Harald Wenig

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Pagalbos prašymas — Garbės ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimas“

Dalykas: Pagal EB 236 straipsnį ir AE 152 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo F. H. Wenig prašo, pirma, panaikinti Komisijos sprendimus atmesti jo pagalbos prašymus ir, antra, priteisti iš jos atlyginti žalą, patirtą dėl tariamo šių sprendimų neteisėtumo.

Sprendimas: Atmesti ieškovo ieškinį. Ieškovas padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

Pareigūnai — Administracijos pareiga padėti — Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis)

Administracija, remdamasi Tarnybos nuostatų 24 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta pareiga padėti, su pareigų atlikimo tvarka nesuderinamo įvykio atveju turi imtis visų reikalingų priemonių ir reaguoti taip greitai ir rūpestingai, kaip reikalauja įvykio aplinkybės, kad būtų nustatyti faktai ir juos sužinojus padarytos tinkamos išvados. Tam pakanka, kad pareigūnas, kuris prašo savo institucijos pagalbos, pateikia pirminių įrodymų apie priešišką elgesį jo atžvilgiu. Jei tokia informacija gauta, atitinkama institucija turi imtis tinkamų priemonių pirmiausia atlikti tyrimą, siekdama nustatyti skunde nurodytus faktus ir bendradarbiaudama su jį pateikusiu asmeniu.

Pareiga padėti taip pat nesiejama su sąlyga, kad veiksmų, dėl kurių pareigūnas prašo padėti, neteisėtumas būtų iš anksto nustatytas. Be to, tokia sąlyga prieštarautų pačiam pagalbos prašymo dalykui tais dažnais atvejais, kai šis prašymas kaip tik pateikiamas siekiant, kad šie veiksmai būtų pripažinti neteisėtais su institucijos pagalba pateikus teismui ieškinį.

Vis dėlto, nors Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtina pareiga padėti yra šiuose nuostatuose įtvirtinta pagrindinė garantija pareigūnams ir ji nesiejama su sąlyga, kad veiksmų, dėl kurių pareigūnas prašo pagalbos, neteisėtumas būtų iš anksto nustatytas, pareigūnas vis tiek turi pateikti įrodymus, kuriais remiantis iš pirmo žvilgsnio būtų galima manyti, jog šie veiksmai yra susiję su jo, kaip pareigūno, statusu ir pareigomis ir yra neteisėti pagal taikytiną nacionalinę teisę. Iš tiesų, jei tokie reikalavimai nebūtų taikomi pareigūnui, vienam iš administracijos pareigūnų pateikus skundą dėl faktinių aplinkybių, kurios tariamai yra susijusios su jo pareigų vykdymu, ji privalėtų padėti pareigūnui, neatsižvelgdama į šių faktinių aplinkybių pobūdį, skundo rimtumą ir pareigūno tikimybę laimėti.

Be to, administracijai neturi būti privaloma padėti pareigūnui, kuris atsižvelgiant į tikslius ir tinkamus įrodymus įtariamas rimtai neįvykdęs savo profesinių pareigų ir kuriam dėl to gali būti pradėta drausminė procedūra, net jei šios pareigos buvo neįvykdytos dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų.

(žr. 46–49 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1989 m. sausio 26 d. Sprendimo Koutchoumoff prieš Komisiją, 224/87, Rink. p. 99, 15 ir 16 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. sausio 16 d. Sprendimo Vienne ir kt. prieš Parlamentą, F‑115/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑9 ir II‑A‑1‑47, 51 punktas.