TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. gegužės 11 d.

Byla F‑55/09

Allan Maxwell

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Delegavimas dėl tarnybos interesų — Atostogos dėl asmeninių priežasčių — Apgyvendinimo ir mokymosi išlaidos — Ieškinys dėl žalos atlyginimo — Atsakomybė dėl kaltės — Nepagrįstas praturtėjimas“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo A. Maxwell prašo priteisti iš Komisijos atlyginti jam apsigyvenimo ir mokymosi išlaidas, patirtas einant vyriausiojo patarėjo pareigas tarptautinėje organizacijoje atostogų dėl asmeninių priežasčių laikotarpiu.

Sprendimas: Atmesti ieškovo ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai — Ieškinys — Ieškinys dėl žalos atlyginimo — Prašymas panaikinti ikiteisminį sprendimą atmesti prašymą atlyginti žalą — Prašymas, neatskiriamas nuo reikalavimo atlyginti žalą

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

2.      Pareigūnai — Ieškinys — Ieškinys dėl žalos atlyginimo — Pagrindai

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

3.      Pareigūnai — Ieškinys — Terminai — Institucijai pateiktas prašymas atlyginti žalą — Protingo termino laikymasis — Vertinimo kriterijai

(Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

4.      Pareigūnai — Deliktinė institucijų atsakomybė — Sąlygos — Neteisėtumas — Žala — Priežastinis ryšys — Sąvoka

5.      Bendrijos teisė — Principai — Nepagrįsto Bendrijos praturtėjimo draudimo principas — Sąvoka

1.      Institucijos sprendimas atmesti prašymą atlyginti žalą yra sudedamoji išankstinės administracinės procedūros iki ieškinio dėl atsakomybės pareiškimo Tarnautojų teisme dalis. Todėl pareigūno reikalavimai panaikinti šį sprendimą negali būti vertinami atskirai nuo reikalavimų atlyginti žalą. Iš tikrųjų aktas, kuriame išreikšta institucijos pozicija ikiteisminiame etape, tik leidžia žalą patyrusiai šaliai pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo Tarnautojų teisme.

(žr. 48 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Gill prieš Komisiją, T‑90/95, Rink. VT p. I‑A‑471 ir II‑1231, 45 punktas; 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Ojha prieš Komisiją, T‑77/99, Rink. VT p. I‑A‑61 ir II‑293, 68 punktas; 2002 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Hoyer prieš Komisiją, T‑209/99, Rink. VT p. I‑A‑243 ir II‑1211, 32 punktas.

2.      Pareigūnas, kuris per Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose nustatytus terminus nepareiškė ieškinio dėl jo nenaudai tariamai priimto akto panaikinimo, negali, pateikdamas prašymą atlyginti šiuo aktu padarytą turtinę ar neturtinę žalą, ištaisyti šio trūkumo ir taip užsitikrinti naujo ieškinio pateikimo termino.

(žr. 65 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1996 m. vasario 29 d. Sprendimo Lopes prieš Teisingumo Teismą, T‑547/93, Rink. VT p. I‑A‑63 ir II‑185, 174 ir 175 punktas.

3.      Pareigūnai ar tarnautojai, kurie nori, kad institucija atlygintų jos padarytą žalą, turi pateikti jai prašymą dėl žalos atlyginimo per protingą terminą, skaičiuojamą nuo tada, kai jie sužinojo apie situaciją, dėl kurios skundžiasi.

Be kita ko, protingo termino reikalavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į tokius kriterijus, kaip antai: bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą, šalių elgesį ir (papildomai) Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje nurodytą terminą, kuris laikomas maksimaliu.

Ilgesnis nei šešerių metų terminas nuo tada, kai pareigūnas sužinojo apie situaciją, dėl kurios skundžiasi, iki jo prašymo atlyginti žalą pateikimo dienos negali būti laikomas protingu.

(žr. 67 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Eagle ir kt. prieš Komisiją, T‑144/02, Rink. p. II‑3381, 60 ir 65 punktai; 2009 m. birželio 26 d. Nutarties Marcuccio prieš Komisiją, T‑114/08 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑53 ir II‑B‑1‑313, 25 punktas.

4.      Institucijos atsakomybė kyla, kai įvykdytos visos sąlygos, susijusios su veiksmų, kuriais kaltinama institucija, neteisėtumu, žalos realumu ir priežastinio ryšio tarp veiksmų bei nurodytos žalos buvimu.

Be to, tam, kad būtų patvirtintas priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų, kuriais kaltinama institucija, ir nurodytos žalos, iš esmės reikia, kad būtų įrodytas tiesioginis ir tikras priežastinis ryšys tarp padaryto pažeidimo ir nurodytos žalos.

(žr. 69 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1994 m. birželio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt., C‑136/92 P, Rink. p. I‑1981, 42 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1995 m. liepos 6 d. Sprendimo Ojha prieš Komisiją, T‑36/93, Rink. VT p. I‑A‑161 ir II‑497, 130 punktas; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Sander ir kt. prieš Komisiją, T‑45/01, Rink. p. II‑3315, 149 punktas; minėto Sprendimo Eagle ir kt. prieš Komisiją 148 punktas; 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Combescot prieš Komisiją, T‑250/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑191 ir II‑A‑2‑1251, 95 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimo Violetti ir kt. prieš Komisiją, F‑5/05 ir F‑7/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑83 ir II‑A‑1‑473, 125 punktas, pateiktas apeliacinis skundas Europos Sąjungos Bendrajame Teisme, byla T‑261/09 P.

5.     Pagal valstybių narių teisės sistemoms bendrus principus asmuo, patyręs nuostolių, dėl kurių praturtėja kitas asmuo, nors nėra tokio praturtėjimo teisinio pagrindo, paprastai turi teisę susigrąžinti šių nuostolių dydžio atlyginimą iš praturtėjusio asmens. Kadangi dėl nepagrįsto praturtėjimo kyla valstybių narių teisės sistemoms būdinga nesutartinė pareiga, Europos Sąjunga negali netaikyti tų pačių principų sau, jei fizinis ar juridinis asmuo ją kaltina nepagrįstu praturtėjimu jo sąskaita.

(žr. 95 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Masdar (UK) prieš Komisiją, C‑47/07 P, Rink. p. I‑9761, 47 punktas.