EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. rugsėjo 29 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Sutartininkai – KTĮS 88 straipsnis – Darbo santykių stabilumas – KTĮS 100 straipsnis – Medicininė išlyga – EB 39 straipsnis − Laisvas darbuotojų judėjimas“
Sujungtose bylose F‑69/07 ir F‑60/08
dėl pagal EB 236 straipsnį ir AE 152 straipsnį pareikštų ieškinių
O, Europos Bendrijų Komisijos sutartininkas, gyvenantis Briuselyje (Belgija), atstovaujamas advokatų S. Orlandi, A. Coolen, J.‑N. Louis ir É. Marchal,
ieškovas,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą D. Martin ir L. Lozano Palacios,
atsakovę,
palaikomą
Europos Sąjungos Tarybos, iš pradžių byloje F‑69/07 atstovaujamos I. Šulce ir M. Simm ir byloje F‑60/08 – I. Šulce ir K. Zieleśkiewicz, vėliau šiose dviejose bylose – K. Zieleśkiewicz ir M. Bauer,
įstojusios į bylą šalies,
TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen, teisėjai I. Boruta ir S. Van Raepenbusch (pranešėjas),
posėdžio sekretorius R. Schiano, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. vasario 10 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškovas pareiškė du ieškinius, kuriuos Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2007 m. liepos 12 d. ir 2008 m. birželio 25 d. faksu (originalai gauti atitinkamai 2007 m. liepos 13 d. ir 2008 m. liepos 1 d.). Šiais ieškiniais prašoma panaikinti:
– byloje F‑69/07 – Europos Bendrijų Komisijos sprendimus, kuriais nustatomos ieškovo, kaip sutartininko pagalbinėms užduotims, įdarbinimo sąlygos, tiek, kiek jais nustatyta Kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) 100 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta medicininė išlyga ir kiek jais ieškovo darbo sutarties trukmė apribojama iki 2009 m. rugsėjo 15 d.,
– byloje F‑60/08 – 2007 m. rugsėjo 7 d. Komisijos sprendimą taikyti ieškovui minėtame 100 straipsnyje numatytą medicininę išlygą.
Teisinis pagrindas
1. Dėl darbo sutarties trukmės
2 Pagal KTĮS 3a straipsnio 1 dalį:
„<...> „sutartininkai“ – tai darbuotojai, nepaskirti į etatus, kurie įtraukti į etatų, nurodytų atitinkamai institucijai skirtame biudžeto skirsnyje, sąrašą, o pasamdyti dirbti visą ar sutrumpintą darbo laiką:
a) institucijoje, atliekant fizinio darbo ar pagalbinio administracinio darbo užduotis,
<...>“
3 Pagal KTĮS 3b straipsnį:
„<...> „sutartininkai pagalbinėms užduotims“ – tai darbuotojai, įdarbinti institucijoje <...>:
a) dirbti visą ar sutrumpintą darbo laiką, atliekant užduotis, išskyrus tas, kurios nurodytos 3a straipsnio 1 dalies a punkte, ir nepaskiriant jų į etatus, kurie įtraukti į etatų, nurodytų atitinkamai institucijai skirtame biudžeto skirsnyje, sąrašą,
b) pakeisti po to, kai institucijoje išnagrinėjamos laikino pareigūnų paskyrimo galimybės, tam tikrus asmenis, kurie einamuoju laiku negali atlikti savo pareigų, būtent:
i) AST pareigų grupės pareigūnus ar laikinuosius darbuotojus;
ii) išimtiniais atvejais – AD pareigų grupės pareigūnus ar laikinus darbuotojus, užimančius labai specializuotą etatą, išskyrus skyrių vadovus, direktorius, generalinius direktorius ir lygiavertes pareigas einančius asmenis.
Kai taikomas 3a straipsnis, sutartininkų pagalbinėms užduotims įdarbinti negalima.“
4 KTĮS 88 straipsnyje dar numatyta:
„3b straipsnyje minimų sutartininkų:
a) darbo sutartys sudaromos fiksuotos trukmės laikotarpiui; jos gali būti tęsiamos;
b) faktinis įdarbinimo institucijoje laikotarpis, įskaitant visus pratęsimo laikotarpius, turi neviršyti trejų metų.
Į 3a straipsnyje minimų sutartininkų darbo sutartyse numatytus tarnybos laikotarpius neatsižvelgiama sudarant ar pratęsiant sutartis pagal šį straipsnį.“
5 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyva 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368) įgyvendino Bendrąjį susitarimą dėl terminuotų darbo sutarčių, sudarytą 1999 m. kovo 18 d. tarp bendrųjų skirtingų pramonės šakų organizacijų (toliau – Bendrasis susitarimas). Pagal Bendrojo susitarimo 5 punktą:
„1. Kad būtų neleidžiama piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius tais atvejais, kai nėra lygiaverčių teisinių priemonių, neleidžiančių piktnaudžiauti, valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką, ir (arba) socialiniai partneriai, atsižvelgdami į konkrečių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų reikmes, nustato vieną ar kelias iš toliau nurodytų priemonių:
a) objektyvias priežastis, pateisinančias tokių sutarčių ar santykių atnaujinimą;
b) maksimalią bendrą paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmę;
c) tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičių.
2. Valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais, ir (arba) socialiniai partneriai tam tikrais atvejais nustato, kokiomis sąlygomis terminuotos darbo sutartys ar santykiai:
a) laikomi „sudaromais ar nustatomais paeiliui“;
b) laikomi neterminuotomis sutartimis ar santykiais.“
2. Dėl medicininės išlygos
6 KTĮS 100 straipsnyje numatyta:
„Jeigu sutartininko medicininės apžiūros, atliekamos prieš jį įdarbinant, metu nustatoma, kad jis serga ar turi invalidumą, 6 straipsnio pirmojoje pastraipoje minėta institucija gali nuspręsti skirti jam garantuotas išmokas dėl invalidumo ar mirties, priklausančias už riziką, susijusią su to sutartininko liga ar invalidumu, tik po penkerių metų laikotarpio po jo tarnybos institucijoje pradžios.
Sutartininkas gali apskųsti šį sprendimą Invalidumo komitetui, numatytam (Europos Bendrijų pareigūnų) Pareigūnų tarnybos nuostatų 9 straipsnio 1 dalies b punkte.“
Ginčo aplinkybės
7 Ieškovas buvo įdarbintas Komisijoje kaip vietinis darbuotojas nuo 2001 m. gegužės 1 d. iki 2003 metų rugsėjo mėn. 15 dienos. 2003 m. rugsėjo 16 d. jis buvo paskirtas pagalbiniu darbuotoju sudarius terminuotą darbo sutartį, kuri buvo pratęsta dešimt kartų iki 2006 m. rugsėjo 15 dienos.
8 Prieš iš naujo įdarbinant ieškovą kaip sutartininką buvo atlikta jo medicininė apžiūra. Atsižvelgdama į šią apžiūrą medicinos tarnyba 2006 m. rugsėjo 12 d. nustatė išlygą.
9 2006 m. rugsėjo 14 d. ieškovas pasirašė sutartininko pagalbinėms užduotims darbo sutartį pagal KTĮS 3b straipsnį laikotarpiui iki 2009 m rugsėjo 15 dienos.
10 2006 m. rugsėjo 14 d. laiške Komisija atkreipė „(ieškovo) dėmesį į tai, kad šiam pasiūlymui (buvo) taikoma (KTĮS) 100 straipsnyje numatyta medicininė išlyga“.
11 Ieškovas 2006 m. gruodžio 11 d. laišku pareiškė skundą sudaryti tarnybos sutartis įgaliotai tarnybai (toliau – STSĮT). Šiuo skundu jis pirmiausia ginčijo tai, kad jo 2006 m. rugsėjo 14 d. darbo sutartis gali būti terminuota. Antra, jis kritikavo KTĮS 100 straipsnio pirmos pastraipos taikymą jo atžvilgiu. Todėl jis prašė STSĮT „konstatuoti, kad jo darbo sutartis (buvo) sudaryta neterminuotam laikotarpiui ir kad joje neturėjo būti nustatyta minėtame straipsnyje numatyta išlyga“. Šiame laiške „tiek, kiek būtų reikalinga, jis taip pat skundė sprendimą (taikyti jam medicininę išlygą) Invalidumo komitetui, numatytam (Europos Bendrijų pareigūnų) Pareigūnų tarnybos nuostatų 9 straipsnio 1 dalies b punkte, pagal KTĮS 100 straipsnį (antrą pastraipą)“. 2006 m. gruodžio 14 d. ieškovas papildė skundą, pateikdamas papildomą skundą (toliau – 2006 m. gruodžio 11 ir 14 d. skundas).
12 2007 m. kovo 30 d. STSĮT konstatavo, kad negali priimti ieškovo argumentų, pateiktų dėl jo darbo sutarties trukmės ir sprendimo taikyti jam medicininę išlygą. Todėl STSĮT nusprendė netenkinti skundo. Be to, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas, pareiškęs skundą, taip pat apskundė šį sprendimą Invalidumo komitetui, STSĮT perdavė šį skundą medicinos tarnybai.
13 2007 m. liepos 12 d. ieškovas pareiškė ieškinį Teisme dėl sprendimų įdarbinti jį sudarant tik terminuotą darbo sutartį ir taikyti jam medicininę išlygą, kuriam suteiktas numeris F‑69/07.
14 Atsižvelgusi į Invalidumo komiteto išvadas, 2007 m. rugsėjo 7 d. STSĮT nusprendė skirti ieškovui „garantuotas išmokas dėl invalidumo ar mirties, priklausančias už riziką, susijusią su liga ar invalidumu, dėl kurios po medicininės tinkamumo apžiūros buvo nustatyta medicininė išlyga, tik po penkerių metų laikotarpio po jo, kaip sutartininko, tarnybos Komisijoje pradžios“.
15 2007 m. lapkričio 23 d. ieškovas pareiškė skundą dėl šio sprendimo. STSĮT jį atmetė 2008 m. kovo 14 dieną.
16 2008 m. birželio 25 d. (originalas gautas liepos 1 d.) ieškovas pareiškė ieškinį Teisme dėl 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, kuriam suteiktas numeris F‑60/08.
Šalių reikalavimai ir procesas
17 Ieškovas byloje F‑69/07 Teismo prašo:
– panaikinti Komisijos sprendimus, kuriais nustatomos jo, kaip sutartininko pagalbinėms užduotims, įdarbinimo sąlygos, tiek, kiek jais nuspręsta taikyti KTĮS 100 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytą medicininę išlygą ir nustatyti jo darbo sutarties trukmę nuo 2006 m. rugsėjo 16 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d.,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
18 Komisija šioje byloje Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip iš dalies nepriimtiną ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą,
– priimti tinkamą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.
19 Laišku, kurį Teismo kanceliarija gavo faksu 2007 m. rugsėjo 21 d. (originalas gautas rugsėjo 24 d.), Europos Sąjungos Taryba paprašė leisti įstoti į bylą F‑69/07 palaikyti Komisijos reikalavimų.
20 2007 m. spalio 22 d. Teismo antrosios kolegijos pirmininko nutartimi Tarybai leista įstoti į bylą F‑69/07 palaikyti Komisijos reikalavimų.
21 Įstojimo į bylą paaiškinime, kurį Teismo kanceliarija gavo faksu 2007 m. lapkričio 29 d. (originalas gautas gruodžio 3 d.), Taryba prašė, kad Teismas kaip akivaizdžiai nepriimtiną ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą atmestų ieškinyje pateiktą prieštaravimą dėl KTĮS 88 ir 100 straipsnių teisėtumo.
22 Ieškovo pastabas dėl įstojimo į bylą paaiškinimo Teismo kanceliarija gavo 2008 m. sausio 15 d. (originalas gautas sausio 22 d.). Ieškovas prašė Teismo patenkinti ieškinyje išdėstytus reikalavimus ir priteisti iš Tarybos jos bylinėjimosi išlaidas. Komisija nepateikė pastabų dėl įstojimo į bylą paaiškinimo.
23 Ieškovas byloje F‑60/08 Teismo prašo:
– panaikinti 2007 m. rugsėjo 7 d. Komisijos sprendimą, kuriuo nustatomos jo, kaip sutartininko pagalbinėms užduotims, įdarbinimo sąlygos, tiek, kiek jame nuspręsta taikyti KTĮS 100 straipsnyje numatytą medicininę išlygą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
24 Komisija byloje F‑60/08 Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
25 Laišku, kurį Teismo kanceliarija gavo faksu 2008 m. liepos 29 d. (originalas gautas liepos 31 d.), Taryba paprašė leisti įstoti į bylą F‑60/08 palaikyti Komisijos reikalavimų.
26 2008 m. rugsėjo 4 d. Teismo antrosios kolegijos pirmininko nutartimi Tarybai leista įstoti į bylą F‑60/08 palaikyti Komisijos reikalavimų.
27 Laišku, kurį Teismo kanceliarija gavo faksu 2008 m. birželio 25 d. (originalas gautas liepos 1 d.), ieškovas paprašė sujungti bylas F‑69/07 ir F‑60/08, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė bei žodinė proceso dalys ir priimamas galutinis sprendimas. 2008 m. liepos 14 d. laišku Teismas pasiūlė Komisijai pateikti nuomonę dėl šio sujungimo. Ji tam neprieštaravo. 2008 m. rugsėjo 4 d. Teismo antrosios kolegijos pirmininko nutartimi bylos F‑69/07 ir F‑60/08 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimamas galutinis sprendimas.
28 Įstojimo į bylą paaiškinime, kurį Teismo kanceliarija gavo faksu 2008 m. lapkričio 14 d. (originalas gautas lapkričio 19 d.), Taryba prašė, kad Teismas kaip akivaizdžiai nepriimtiną ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą atmestų ieškinyje pateiktą prieštaravimą dėl KTĮS 100 straipsnio teisėtumo.
29 Ieškovas ir Komisija, be kita ko, buvo paraginti atsakyti į šį įstojimo į bylą paaiškinimą per posėdį ir kartu pateikti pastabas dėl ieškinio F‑69/07 galimo priimtinumo poveikio ieškinio F‑60/08 priimtinumui.
30 Per 2009 m. vasario 10 d. posėdį Teismas paprašė šalių aptarti galimybę draugiškai išspręsti ginčo dalį dėl medicininės išlygos taikymo. Todėl jis neužbaigė žodinės proceso dalies ir nesurengė pasitarimų. Vasario 25 d. Teismui pateiktame laiške Komisija nurodė, kad nepritaria šiam prašymui. 2009 m. kovo 11 d. Teismo antrosios kolegijos pirmininkas nusprendė užbaigti rašytinę proceso dalį ir nerengti pasitarimų.
Dėl teisės
1. Dėl ieškinio F‑69/07 priimtinumo
Šalių argumentai
31 Komisija tvirtina, kad, pirma, ieškovas prarado reikalavimo teisę, nes ginčija ankstesnių darbo sutarčių, pagal kurias jis dirbo vietiniu arba pagalbiniu darbuotoju, galiojimo trukmės teisėtumą.
32 Antra, Komisija teigia, kad STSĮT 2007 m. kovo 30 d. sprendime nurodė, jog ji perduoda ieškovo skundą dėl jo, kaip sutartininko pagalbinėms užduotims, darbo sutartyje suformuluotos medicininės išlygos medicinos tarnybai, kad ji sudarytų Invalidumo komitetą, kuris išspręstų šį klausimą. Komisija iš to daro išvadą, kad ji patenkino ieškovo skundą ir kad ieškinys nepriimtinas tiek, kiek jis susijęs su šia išlyga, jeigu 2006 m. gruodžio 11 d. ieškovo laiškas turėtų būti laikomas Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 90 straipsnio 1 dalimi pagrįstu prašymu perduoti jo atvejį nagrinėti Invalidumo komitetui.
33 Trečia, Komisija mano, kad ieškinys yra ankstyvas, jeigu 2006 m. gruodžio 11 d. ieškovo laiškas turėtų būti laikomas skundu dėl sprendimo taikyti jam medicininę išlygą. Komisija mano, kad iš tiesų darant šią prielaidą šis skundas buvo pateiktas prieš pasibaigiant apeliacinės procedūros terminui KTĮS numatytame Invalidumo komitete. Taryba tam pritaria.
34 Ieškovas pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimo atsikerta, kad 2006 m. rugsėjo 14 d. STSĮT sprendimas taikyti jam medicininę išlygą pasirašant jo, kaip sutartininko pagalbinėms užduotims, darbo sutartį yra galutinis sprendimas. Be to, STSĮT sprendimo sušaukti Invalidumo komitetą tikslas teisiniu požiūriu nebuvo išnagrinėti, ar ieškovui buvo galima taikyti KTĮS 100 straipsnį. Iš tikrųjų Invalidumo komitetas galėjo nagrinėti tik medicininius klausimus. Beje, 2007 m. rugsėjo 7 d. STSĮT sprendimas, kuriuo atsižvelgiant į šio komiteto išvadas paliekama medicininė išlyga, yra tik patvirtinamojo pobūdžio.
Teismo vertinimas
35 Iš ieškinio F‑69/07 dalyko ir reikalavimų matyti, kad ieškovas nekritikuoja savo ankstesnių darbo sutarčių, pagal kurias jis dirbo vietiniu arba pagalbiniu darbuotoju, trukmės. Jis nebeprašo panaikinti tariamo atsisakymo kreiptis į Invalidumo komitetą. Todėl reikia atmesti du pirmuosius Komisijos prieštaravimus dėl teisėtumo.
36 Lieka atsakyti į klausimą, ar ieškinio F‑69/07 reikalavimas dėl medicininės išlygos yra per ankstyvas, nes skundas šiuo aspektu buvo pateiktas prieš pasibaigiant apeliacinei procedūrai Invalidumo komitete.
37 Reikia priminti, kad, kaip bet kuris medicinos komitetas (žr. 1987 m. sausio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rienzi prieš Komisiją, 76/84, Rink. p. 315, 9–12 punktus ir 1997 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo S prieš Teisingumo Teismą, T‑4/96, Rink. p. II‑1125, 41 ir 59 punktus), Pareigūnų tarnybos nuostatų 9 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas Invalidumo komitetas kompetentingas tik pateikti nuomonę dėl visų reikšmingų aplinkybių, kurias reikia įvertinti medicininiu atžvilgiu, ir negali atlikti jokio teisinio vertinimo. Be to, STSĮT medicininiu atžvilgiu saistoma šio komiteto išvadų (1986 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo nutarties Suss prieš Komisiją, 25/86, Rink. p. 3929, 6 punktas ir 1992 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo V. prieš Parlamentą, C‑18/91 P, Rink. p. I‑3997, 26 punktas).
38 Vadinasi, KTĮS 100 straipsnio antroje pastraipoje numatyto skundo Invalidumo komitetui dalykas gali būti tik medicininio pobūdžio užginčijimas, todėl tarnautojas neturi pasinaudoti šia procedūra, jeigu jo prieštaravimas nėra tokio pobūdžio.
39 Tačiau iš šio sprendimo 11 punkte pacituoto 2006 m. gruodžio 11 d. laiško matyti, kad ieškovas, pirma, kreipėsi į STSĮT su skundu, pagrįstu teisiniais argumentais dėl terminuotos darbo sutarties trukmės ir joje numatytos medicininės išlygos, ir, antra, „taip pat skundėsi“ Invalidumo komitetui, net jeigu tai buvo padaryta tik „tiek, kiek būtų reikalinga“.
40 2007 m. kovo 30 d. sprendimu STSĮT atmetė skundo reikalavimą dėl ieškovo darbo sutarties trukmės. Ji taip pat konstatavo, kad skundas perduotas Invalidumo komitetui, ir nurodė, kad padarė viską, kad šis komitetas būtų sušauktas. Tačiau STSĮT šiame sprendime taip pat nusprendė dėl skundo reikalavimo, susijusio su teisiniu medicininės išlygos negaliojimu. Galutinio teisinio motyvavimo pabaigoje ji konstatavo, kad „(ieškovo) argumentams negalima pritarti“.
41 Be to, 2007 m. rugsėjo 7 d. STSĮT sprendimas, priimtas remiantis Invalidumo komiteto išvadomis, pagrįstas KTĮS 100 straipsniu, o ne Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsniu, kurį Komisija įprastai būtų turėjusi taikyti, jeigu būtų maniusi, kad šis sprendimas taip pat priimtas dėl 2006 m. 11 ir 14 d. skundo.
42 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovas pasinaudojo dviem skirtingomis teisių gynimo priemonėmis dėl skirtingų dalykų ir kad Komisija jas tokiomis laikė.
43 Tad 2006 m. gruodžio 11 ir 14 d. skundo ir paskui Teismui pareikšto ieškinio negalima laikyti per ankstyvais, dėl to, kad šis skundas buvo pateiktas prieš pasibaigiant KTĮS 100 straipsnyje numatytai procedūrai.
44 Tačiau reikia ex officio išnagrinėti ieškinio F‑69/07 priimtinumo poveikį ieškinio F‑60/08 priimtinumui.
2. Dėl ieškinio F‑60/08 priimtinumo
45 Reikia priminti, kad susijęs tarnautojas dėl jo nenaudai priimto STSĮT akto gali pareikšti tik vieną skundą. Kai dviejų skundų dalykas yra tas pats, vienas jų, t. y. tas, kuris buvo pateiktas pirmiausia, yra skundas Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio prasme, o kitas, pateiktas vėliau, turi būti laikomas paprastu skundą pakartojančiu dokumentu ir dėl jo negali būti pratęsiama procedūra (šiuo klausimu žr. 1991 m. birželio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Weyrich prieš Komisiją, T‑14/91, Rink. p. II‑235, 41 punktą ir 1992 m. vasario 25 d. Sprendimo Torre prieš Komisiją, T‑67/91, Rink. p. II‑261, 32 punktą; 2007 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sack prieš Komisiją, T‑66/05, Rink. VT p. I‑A‑2‑0000 ir II‑A‑2‑0000, 37 ir 41 punktus).
46 Taigi tariamame 2007 m. lapkričio 22 d. skunde dėl rugsėjo 7 d. STSĮT sprendimo, kuriuo atsižvelgiant į Invalidumo komiteto išvadas ieškovui vėl buvo nustatyta ginčijama medicininė išlyga, ieškovas pakartojo teisinius argumentus, kuriuos jis buvo suformulavęs 2006 m. gruodžio 11 ir 14 d. skunde.
47 Iš to matyti, kad tariamo 2007 m. lapkričio 22 d. skundo dalykas buvo toks pats kaip 2006 m. gruodžio 11 ir 14 d. skundo, jis buvo pareikštas dėl sprendimo, kuris buvo priimtas remiantis medicininėmis Invalidumo komiteto išvadomis, iš naujo nesvarstant 2007 m. kovo 30 d. išnagrinėtų teisinių klausimų, kurie, STSĮT nuomone, galėjo pagrįsti medicininės išlygos taikymą ieškovui.
48 Tad reikia konstatuoti, kad, pirma, tariamas 2007 m. lapkričio 22 d. skundas yra paprastas pakartotinis dokumentas, o ne skundas Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalies prasme ir, antra, sprendimas atmesti šį tariamą skundą yra tik patvirtinamasis ir todėl dėl jo negali būti pareiškiamas ieškinys.
49 Šiai išvadai neprieštarauja aplinkybė, kad STSĮT atmetė tariamą antrą 2008 m. kovo 14 d. skundą remdamasi išsamesniais argumentais dėl medicininės išlygos, nei išdėstyti jos 2007 m. kovo 30 d. sprendime, kuriuo atmestas 2006 m. kovo 11 ir 14 d. skundas. Net jeigu 2008 m. kovo 14 d. STSĮT sprendimas priimtas atsižvelgiant į Invalidumo komiteto, dar kartą išanalizavusio ieškovo sveikatos būklę, išvadas, jo nuostatose, susijusiose su medicininės išlygos taikymu suinteresuotajam asmeniui, iš tikrųjų iš naujo nenagrinėjant, ar išlyga buvo taikoma teisėtai. Šiose nuostatose tik išplečiami 2007 m. kovo 30 d. sprendime, kuriuo atmestas pirmasis skundas, išdėstyti motyvai. Iš tiesų STSĮT 2008 m. kovo 14 d. sprendime nurodo, kad ji pakartoja jos atsiliepime į ieškinį byloje F‑69/07, pradėtoje atmetus pirmąjį skundą, išdėstytus argumentus. Sprendime, kuriame yra tik papildomų patikslinimų, pateikiami tik ankstesnį sprendimą patvirtinantys motyvai ir jis nėra asmens nenaudai priimtas aktas (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cavallaro prieš Komisiją, T‑375/02, Rink. VT p. I‑A‑151 ir II‑673, 65 punktą).
50 Ši išvada neprieštarauja teismo praktikai, pagal kurią ieškinys dėl patvirtinamojo sprendimo panaikinimo yra priimtinas tik tuomet, kai patvirtintas sprendimas tampa galutinis suinteresuotajam asmeniui, per reikalaujamą terminą dėl jo nepareiškus ieškinio, o priešingu atveju ieškovas turi teisę ginčyti arba patvirtintą ar patvirtinamąjį sprendimą, arba juos abu. Iš tiesų šis sprendimo variantas negali būti taikomas, kai, kaip šioje byloje, patvirtintas ir patvirtinamasis sprendimai skundžiami dviem skirtingais ieškiniais ir ieškovas gali ginti savo poziciją ir pateikti argumentus pirmajame ieškinyje (2001 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Métropole télévision-M6 prieš Komisiją, T‑354/00, Rink. p. II‑3177, 35 punktas).
51 Todėl ieškinį F‑60/08 reikia atmesti kaip nepriimtiną.
3. Dėl ieškinio F‑69/07 esmės
52 Ieškovas ginčija, pirma, darbo sutarties termino apribojimą laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 16 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d. ir, antra, KTĮS 100 straipsnyje numatytos medicininės išlygos taikymą.
Dėl ieškinio dalies, susijusios su darbo sutarties terminu
Šalių argumentai
53 Grįsdamas ieškinio dalį dėl darbo sutarties termino ieškovas iš esmės pateikia du pagrindus. Pateikdamas pirmąjį pagrindinį pagrindą jis teigia, kad sprendimu, kuriuo apribojamas jo darbo sutarties terminas, pažeidžiama jo teisė į darbo santykių stabilumą ir jo skundas atmestas nepakankamai motyvuojant. Tiek, kiek būtų reikalinga, antrąjį pagrindą jis grindžia prieštaravimu dėl KTĮS 88 straipsnio teisėtumo.
54 Pirma, ieškovas, atsižvelgdamas į 2006 m. spalio 26 d. Teismo sprendimą Landgren prieš ETF (F‑1/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑123 ir II‑A‑1‑459), kuris apskųstas Pirmosios instancijos teismui (byla T‑404/06 P), tvirtina, kad dėl darbuotojų apsaugos raidos neterminuotos sutartys yra bendriausia darbo santykių forma. Atvirkščiai, terminuotos sutartys darbdavių ir darbuotojų interesus gali atitikti tik tam tikromis aplinkybėmis.
55 Ieškovas, remdamasis tuo, kad jis dirba Komisijoje nuo 2001 m. gegužės 1 d. pagal penkiolika paeiliui sudarytų terminuotų sutarčių, daro išvadą, kad Komisija piktnaudžiavo šia sutarčių forma ir pažeidė teisę į darbo santykių stabilumą.
56 Ieškovas priduria, kad 2006 m. gruodžio 11 ir 14 d. skundą jis grindė teise į darbo santykių stabilumą ir 1961 m. spalio 18 d. pasirašytos Europos socialinės chartijos bei 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1; toliau – Pagrindinių teisių chartija) nuostatomis. Jis tvirtina, kad atmesdama skundą Komisija neatsakė į jo argumentus. Ji nepateikė paaiškinimo dėl aplinkybių, pateisinančių penkiolikos sutarčių sudarymą paeiliui, ir nenurodė, kaip toks sutarčių sudarymas paeiliui atitiko abiejų šalių interesus.
57 Antra, ieškovas teigia, kad jo darbo trukmę iki 2009 m. rugsėjo 15 d. nustatantis sprendimas pagrįstas KTĮS 88 straipsniu, kuris pats yra neteisėtas, nes „prieštarauja teisiniams darbuotojų apsaugos principams“.
58 Pastabose dėl Tarybos įstojimo į bylą paaiškinimo ieškovas pabrėžė, kad bendrasis darbo santykių stabilumo principas išplaukia iš Direktyvos 1999/70. Ši direktyva ir Bendrasis susitarimas, kuris yra jos priedas, taikomi darbo sutartims, sudarytoms su tarptautinės viešosios teisės įstaiga. Be to, Bendrijos pilietis nepraranda darbuotojo statuso dėl to, kad jis dirba tokioje organizacijoje.
59 Ieškovas mano, kad KTĮS ir Direktyva 1999/70 yra lygiavertės teisės normos, kurios neturi pirmenybės viena kitos atžvilgiu. Tačiau jis priduria, kad kai šios normos gali sukelti priešingų pasekmių, reikia taikyti tą, kuri atitinka EB 253 straipsnyje nustatytą reikalavimą motyvuoti.
60 KTĮS nepaaiškinta, kodėl 3b straipsnyje nurodyti darbuotojai įdarbinami tik trejiems metams. Be to, jose nepateisinamas nevienodas požiūris į šiuos darbuotojus ir pagal 3a straipsnį įdarbintus darbuotojus, kurių sutartys gali būti pratęstos neterminuotam laikotarpiui. Beje, KTĮS nėra nevienodo požiūrio į sutartininkus, kurie, kaip ieškovas, įdarbinami pagal 3b straipsnį po to, kai dirbo institucijoje pagal terminuotas sutartis, sudarytas paeiliui, ir vykdė tariamai nuolatines užduotis, pateisinimo. Be to, nei KTĮS, nei sprendimu, kuriuo apribojamas ieškovo sutarties terminas, nepateisinamas nevienodas požiūris į minėtus darbuotojus ir darbuotojus, kurie tokias užduotis atlieka valstybėje narėje. Tęsdamas mintį ieškovas nurodo, kad KTĮS nemotyvuojama galimybė nukrypti nuo Bendrojo susitarimo 5 punkto ir terminuotam laikotarpiui įdarbinti sutartininkus pagalbinėms užduotims, kurie turėtų vykdyti nuolatines užduotis, susijusias su įprasta institucijos veikla.
61 Taryba ginčija prieštaravimo dėl KTĮS 88 straipsnio teisėtumo priimtinumą, nes ieškinyje šis prieštaravimas nedetalizuojamas. Prieštaravimas dėl teisėtumo visų pirma pagrįstas bendraisiais teisiniais darbuotojų apsaugos principais, nepateikiant papildomų paaiškinimų šiuo atžvilgiu.
62 Komisija ir Taryba bet kuriuo atveju mano, kad bendrasis teisinis darbo santykių stabilumo principas netaikomas darbuotojams, kuriems taikomos KTĮS. Jis taikomas tik pareigūnams. Atvirkščiai, teismų praktikoje pripažinta, kad tam tikromis aplinkybėmis terminuotos sutartys gali atitikti ir darbdavių, ir darbuotojų interesus. Įdarbinimas pareigūnais pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus arba tarnautojais pagal skirtingų kategorijų sutartis atitinka teisėtus Bendrijos administracijos poreikius ir nuolatinių arba laikinų užduočių, kurias ji turi vykdyti, pobūdį.
63 Taryba šiuo aspektu pabrėžia, kad KTĮS 3b straipsnyje nustatyta, jog sutartininkai pagalbinėms užduotims gali būti įdarbinti tik fiziniam darbui ar pagalbinio administracinio darbo užduotims, nurodytoms 3a straipsnyje, atlikti arba tam, kad laikinai pakeistų asmenis, kurie einamuoju laiku negali atlikti savo pareigų.
64 Galiausiai Taryba teigia, kad KTĮS 88 straipsnis, kuriame sutartininkų pagalbinėms užduotims įdarbinimo terminas apribotas trejais metais, užkerta kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas sutartis.
65 Komisija ir Taryba mano, kad reikia atmesti prieštaravimą dėl KTĮS 88 straipsnio teisėtumo, nes darbo santykių stabilumo principas, kuriuo grindžiamas šis prieštaravimas, šioje byloje netaikomas.
66 Komisija laikosi nuomonės, kad ieškovo sutarties termino apribojimas trejais metais neprieštarauja KTĮS 88 straipsniui.
Teismo vertinimas
67 Nors prieštaravimas dėl KTĮS 88 straipsnio teisėtumo pateiktas tik papildomai, jį reikia nagrinėti pirmiausia.
– Dėl prieštaravimo dėl KTĮS 88 straipsnio teisėtumo
68 Ieškovas ieškinyje tvirtina, kad KTĮS 88 straipsnis prieštarauja teisiniams darbuotojų apsaugos principams. Pastabose dėl Tarybos įstojimo į bylą paaiškinimo jis taip pat teigia, kad šis straipsnis nemotyvuotas pagal EB 253 straipsnį.
69 Iš pradžių reikia atmesti Tarybos argumentą, kad prieštaravimas dėl KTĮS 88 straipsnio teisėtumo tiek, kiek juo pažeidžiami „teisiniai darbuotojų apsaugos principai“, yra nepriimtinas, nes jis nedetalizuojamas ieškinyje.
70 Iš tiesų ieškovas, tvirtindamas, kad KTĮS 88 straipsnis yra neteisėtas dėl šio motyvo, pateikia nuorodą į vadinamąją teisę į darbo santykių stabilumą, kurios pažeidimas tiesiogiai lemia sprendimo, kuriuo apribojamas jos sutarties terminas, neteisėtumą. Taigi jis prieštaravimą dėl teisėtumo grindžia tokiais pačiais argumentais. Be to, Komisija ir Taryba iš esmės juos interpretavo taip pat ir į juos atsakė.
71 Antra, reikia priminti, kad prieštaravimas dėl KTĮS 88 straipsnio teisėtumo tiek, kiek šis straipsnis nėra motyvuotas, yra priimtinas, nors ieškovas jį pateikė per procesą, nes jis pagrįstas viešosios tvarkos pagrindu, kuris gali būti nurodytas bet kurioje proceso stadijoje ir bet kuriuo atveju gali būti ex officio išnagrinėtas Bendrijos teismo.
72 Todėl reikia išnagrinėti, ar KTĮS 88 straipsniu pažeidžiamas darbo santykių stabilumo principas.
73 Šioje byloje ieškovas netvirtina, kad KTĮS 88 straipsniu savaime pažeidžiama Direktyva 1999/70 ir Bendrasis susitarimas. Jis teigia, kad priimdama šią direktyvą Taryba visose valstybėse narėse padarė šio susitarimo nuostatas, kurios yra bendrieji teisės principai, taikomi institucijoms, kurių pagrindinis yra teisė į darbo santykių stabilumą, privalomas.
74 Nors pagal Bendrojo susitarimo bendrosios dalies 10 dalį šiame susitarime nustatyti „bendrieji principai, minimalūs reikalavimai ir nuostatos“, iš Direktyvos 1999/70 14 konstatuojamosios dalies, Bendrojo susitarimo preambulės trečios pastraipos, jo bendrosios dalies 9 dalies ir 1 bei 4 punktų matyti, kad nagrinėjami principai yra nediskriminavimo, t. y. vyrų ir moterų lygybės, principas ir draudimo piktnaudžiauti teise principas. Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje, kuria remiasi ieškovas, nustatyti minimalūs reikalavimai, skirti tam, kad būtų apribotas terminuotų sutarčių sudarymas arba terminuotų darbo santykių nustatymas paeiliui ir taip išvengta piktnaudžiavimo tokiomis sutartimis bei asmenų, su kuriais jos sudaromos, situacijos neapibrėžtumo (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, Rink. p. I‑6057, 63 punktą; 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C‑378/07–C‑380/07, Rink. p. I‑0000, 73 punktą ir 2009 m. balandžio 24 d. Teisingumo Teismo nutarties Koukou, C‑519/08, Rink. p. I‑0000, 53 punktą). Tokios minimalios apsaugos nuostatos yra ypač svarbios Bendrijos socialinės teisės normos (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Del Cerro Alonso, C‑307/05, Rink. p. I‑7109, 27 punktą), tačiau pagal jas darbo santykių stabilumas nelaikomas bendruoju teisės principu, kuriuo remiantis būtų galima vertinti institucijos akto teisėtumą.
75 Iš tiesų, net jeigu darbo santykių stabilumas yra svarbiausias darbuotojų apsaugos elementas (žr. 2005 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mangold, C‑144/04, Rink. p. I‑9981, 64 punktą; 2008 m. balandžio 15 d. Sprendimo Impact, C‑268/06, Rink. p. I‑0000, 87 punktą ir minėto sprendimo Angelidaki ir kt. 105 punktą), iš Bendrojo susitarimo nematyti, kad jam būtų suteikta privalomosios teisės normos galia. Be to, Direktyvos 1999/70 6 ir 7 konstatuojamosiose dalyse, Bendrojo susitarimo preambulės pirmoje pastraipoje ir bendrosios dalies 5 dalyje akcentuojama būtinybė pasiekti reikiamą pusiausvyrą tarp „lankstaus darbo laiko ir darbuotojų apsaugos“. Reikia pridurti, kad, kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, Bendrajame susitarime nenustatyta bendra pareiga – po tam tikro skaičiaus terminuotų sutarčių pratęsimo arba tam tikro darbo laikotarpio – šias sutartis pakeisti neterminuota sutartimi (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Adeneler ir kt. 91 punktą, Angelidaki ir kt. 183 punktą ir 2006 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Marrosu ir Sardino, C‑53/04, Rink. p. I‑7213, 47 punktą, taip pat minėtos Nutarties Koukou 85 punktą).
76 Nors darbo santykių stabilumo principo negalima laikyti bendruoju principu, jis yra tikslas, kurio siekė Bendrojo susitarimo šalys, jo 1 punkto b papunktyje nurodydamos, kad šiuo susitarimu stengiamasi „sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarinėjant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius“ (2009 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aayhan ir kt. prieš Parlamentą, F‑65/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 114 ir 115 punktai).
77 Bet kuriuo atveju iš 2009 m. birželio 4 d. Teismo sprendimo Adjemian ir kt. prieš Komisiją (F‑134/07 ir F‑8/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 119–136 punktai) matyti, kad, atsižvelgiant į KTĮS 3b straipsnyje nurodytos veiklos pobūdį, KTĮS 88 straipsnis nepažeidžia Bendrojo susitarimo tikslų ir 5 punkte išdėstytų minimalių reikalavimų. Iš tiesų Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje tik valstybėms narėms nustatyta pareiga teisės sistemose nustatyti vieną ar kelias a–c papunkčiuose išvardytas priemones, pavyzdžiui, a punkte nurodytas „objektyvias priežastis, pateisinančias tokių sutarčių ar [darbo] santykių atnaujinimą“. Pagal minėtą 3b straipsnį kiekvienas sutartininko papildomoms užduotims įdarbinimas turi tiksliai atitikti laikinus arba nereguliarius poreikius. Be to, kadangi tokioje institucijoje, kuri turi daug darbuotojų, kaip Komisija, tokie poreikiai neišvengiamai kartojasi, ypač pareigūnams negalint atlikti pareigų dėl tam tikromis aplinkybėmis padidėjusios darbo apimties arba būtinybės kiekviename generaliniame direktorate tam tikrais atvejais turėti specialią kvalifikaciją ir specialių žinių turinčių asmenų, visos šios aplinkybės yra objektyvios priežastys, pateisinančios terminuotų sutarčių sudarymą su pagalbiniais darbuotojais ir šių sutarčių pratęsimą atsiradus atitinkamiems poreikiams.
78 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad bendrasis darbo santykių stabilumo principas negali pagrįsti prieštaravimo dėl KTĮS 88 straipsnio teisėtumo, kuris, beje, neleidžia manyti, kad juo pažeidžiami Bendrojo susitarimo, kuris yra Direktyvos 1999/70 priedas, tikslai ir minimalūs reikalavimai.
79 Trečia, lieka išnagrinėti argumentą, kad KTĮS 88 straipsnis nėra motyvuotas pagal EB 253 straipsnį.
80 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 253 straipsniu reikalaujama motyvacija turi atitikti nagrinėjamo akto pobūdį. Jei, kaip šioje byloje, aktas yra visuotinai taikomas, motyvai gali būti apribojami jo priėmimą lėmusia bendra situacija ir juo siekiamais bendrais tikslais. Be to, Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad jei iš visuotinai taikomo akto galima nustatyti institucijos siekiamo tikslo esmę, reikalavimas nurodyti konkrečius skirtingų naudojamų techninių sprendimų motyvus būtų perteklinis (2007 m. sausio 23 d. Tarnautojų teismo sprendimo Chassagne prieš Komisiją, F‑43/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 105 ir 106 punktai bei juose nurodyta teismų praktika).
81 Šiuo atveju Teismas jau konstatavo, kad 2004 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 723/2004, iš dalies keičiantis Pareigūnų tarnybos nuostatus ir KTĮS (OL L 124, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 2. t., p. 130), pakankamai pateisina tikslą įvesti naujas sutartininkų, nurodytų KTĮS 3a ir 3b straipsniuose, kategorijas. Teismas taip pat laikėsi nuomonės, kad negalima priekaištauti Tarybai, jog ji nepateisino savo pasirinkimo Bendrojo susitarimo 5 punkto atžvilgiu, nes pagal EB 249 straipsnio trečią pastraipą direktyvos skirtos tik valstybėms narėms (Sprendimo Adjemian ir kt. prieš Komisiją, minėto 77 punkte, 139–142 punktai). Galiausiai speciali motyvacija nebūtina, nes, kaip nurodyta 77 punkte, KTĮS 88 straipsniu nepažeidžiami Bendrojo susitarimo tikslai ir minimalūs reikalavimai.
82 Šiomis sąlygomis negalima kaltinti Tarybos, kad ji nepateisino savo tariamo pasirinkimo nukrypti nuo Bendrojo susitarimo 5 punkto. Taip pat būtų per daug jai priekaištauti dėl to, kad ji specialiai nemotyvavo savo techninio pasirinkimo įvairių tarnautojų ir nacionalinių darbuotojų kategorijų, nurodytų ieškovo ir išvardytų šio sprendimo 60 punkte, atžvilgiu.
83 Iš visų išdėstytų argumentų matyti, kad ieškovo pateiktą prieštaravimą dėl KTĮS 88 straipsnio teisėtumo reikia atmesti.
– Dėl priekaištų, tiesiogiai susijusių su sprendimu, kuriuo apribojama ieškovo sutarties trukmė
84 Ieškovas tvirtina, kad, pirma, Komisija jį įdarbino nuo 2001 m. gegužės 1 d. pagal penkiolika paeiliui sudarytų terminuotų sutarčių nuolatinėms užduotims, susijusioms su įprasta institucijos veikla, atlikti. Todėl jis priekaištauja Komisijai, kad ji jo neįdarbino neterminuotai pagal 2006 m. rugsėjo 14 d. sutartininko pagalbinėms užduotims sutartį.
85 Tačiau reikia konstatuoti, kad ieškovas savo rašytiniuose dokumentuose nepateikė konkrečių ir svarbių duomenų, kurie pagrįstų jo teiginį, jog jis iš tiesų atliko nuolatines, su įprasta Komisijos veikla susijusias, užduotis, nenurodytas KTĮS 3b straipsnio b punkte. Teismas primena, kad šiuo klausimu jis neprivalo ieškinio prieduose ieškoti ir nustatyti pagrindų bei argumentų, kuriuos jis galėtų laikyti pagrindžiančiais ieškinį, nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę funkciją (žr. 2001 m. spalio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo X prieš ECB, T‑333/99, Rink. p. II‑3021, 190 punktą ir 2008 m. spalio 15 d. Sprendimo Mote prieš Parlamentą, T‑345/05, Rink. VT p. I‑A‑2‑0000 ir II‑A‑2‑0000, 75 punktą).
86 Taip pat reikia priminti, kad iš šio sprendimo 73–76 punktų matyti, kad Bendrojo susitarimo 5 punkte neįvirtintas bendrasis teisės principas ir kad darbo santykių stabilumas nėra šis principas. Be to, ieškovas neįrodė, kad su juo sudarytos sutartys neatitiko specifinių Komisijos poreikių, atsižvelgiant į šio sprendimo 77 punkte išdėstytus argumentus, ir kad jų tikslas buvo patenkinti nuolatinius ir ilgalaikius institucijos poreikius.
87 Iš to matyti, kad pirmąjį ieškovo kaltinimą dėl 2006 m. rugsėjo 14 d. sutartininko pagalbinėms užduotims tiek, kiek jis susijęs su šios sutarties terminu, reikia atmesti.
88 Antra, ieškovas teigia, kad STSĮT 2007 m. kovo 30 d. sprendime neatsakė į 2006 m. gruodžio 11 ir 14 d. skunde išdėstytus argumentus dėl Pagrindinių teisių chartijos, Europos socialinės chartijos ir teisės į darbo santykių stabilumą. Ieškovo nuomone, STSĮT taip pat nebegalėjo paaiškinti, kaip penkiolikos terminuotų sutarčių sudarymas paeiliui atitiko sutarties šalių interesus, ir tai pateisintų nevienodą požiūrį jo atžvilgiu, palyginti su darbuotojais, dirbančiais valstybės narės viešajame arba privačiame sektoriuje.
89 Tačiau pirmiausia reikia konstatuoti, kad ieškovas 2006 m. gruodžio 11 d. skunde pateikdamas teisinį pagrindą pacitavo tik Pagrindinių teisių chartijos 34 ir 35 straipsnius bei Europos socialinės chartijos 12 ir 13 straipsnius, nepateikdamas argumentų ir nenurodydamas šių straipsnių dokumentuose ir principų, kuriais „grindžiamas ieškinys“.
90 Motyvai, nors ir neišsamūs, turi suteikti galimybę Bendrijos teismui vykdyti ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę ir pateikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad būtų aišku, ar šis sprendimas yra gerai pagrįstas, ar jis turi trūkumą, dėl kurio gali būti ginčijamas jo teisėtumas (2002 m. balandžio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Campolargo prieš Komisiją, T‑372/00, Rink. VT p. I‑A‑49 ir II‑223, 49 punktas ir 2006 m. spalio 17 d. Sprendimo Bonnet prieš Teisingumo Teismą, T‑406/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑213 ir II‑A‑2‑1097, 67 punktas). Taip pat negalima reikalauti, kad institucijos aptartų visus faktinius ir teisinius aspektus, kurie pateikiami, ypač paviršutiniškai, per administracinę procedūrą. Todėl STSĮT nepažeidė pareigos motyvuoti skundo dėl su ieškovu sudarytos sutartininko sutarties trukmės atmetimą, nemotyvuojant šio sprendimo atmesti minėtų Pagrindinių teisių chartijos ir Europos socialinės chartijos straipsnių atžvilgiu. Be to, STSĮT galėjo teisėtai manyti, kad jie buvo pacituoti tik kaip susiję su antruoju skundo pagrindu dėl ieškovui taikytos medicininės išlygos.
91 Be to, 2006 m. gruodžio 11 ir 14 d. skunde ieškovas aiškiai nesirėmė galimu nevienodu požiūriu į jį ir valstybės narės viešajame arba privačiame sektoriuje dirbančius darbuotojus.
92 Iš jo 2006 m. gruodžio 14 d. papildomo skundo dėstymo taip pat matyti, kad juo papildytas pradinis ieškovo skundas dėl medicininės išlygos, bet ne skundo pagrindas, susijęs su sutarties trukme.
93 Galiausiai STSĮT atsakė į ieškovo argumentus dėl teisės į darbo santykių stabilumą, be kita ko, tvirtindama, kad jei aišku, jog neterminuotos sutartys suteikia daugiau stabilumo, tai nereiškia, kad terminuotos sutartys yra neteisėtos. Atsakydama į ieškovo kaltinimą dėl jo įdarbinimų paeiliui, ji taip pat priminė šioje srityje turimą diskreciją ir pabrėžė, kad pagalbinių darbuotojų terminuotomis sutartimis būtent siekiama patenkinti laikinus, skubius arba aiškiai apibrėžtus poreikius.
94 Iš to matyti, kad antrasis kaltinimas, kurį ieškovas pateikė dėl 2006 m. rugsėjo 14 d. sutartininko pagalbinėms užduotims sutarties, tiek, kiek jis susijęs su šios sutarties trukme, yra nepagrįstas.
95 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinio dalį dėl sutarties trukmės reikia atmesti.
Dėl ieškinio dalies, susijusios su medicinine išlyga
Šalių argumentai
– Ieškovo argumentai
96 Ieškovas, grįsdamas ieškinio dalį dėl medicininės išlygos, rėmėsi dviem pagrindais. Pirmasis, pateiktas kaip pagrindinis, susijęs su KTĮS 100 straipsnio pažeidimu; antrasis, papildomas, susijęs su prieštaravimu dėl šio straipsnio teisėtumo.
97 Dėl pirmojo pagrindo ieškovas visų pirma primena, kad pagal KTĮS 100 straipsnį STSĮT gali nuspręsti skirti sutartininkui garantuotas išmokas dėl invalidumo ar mirties, priklausančias už riziką, susijusią su to sutartininko liga ar invalidumu, kurie nustatyti per medicininę apžiūrą, atliekamą prieš jį įdarbinant, tik po penkerių metų po jo tarnybos institucijoje pradžios.
98 Ieškovas tvirtina, kad KTĮS 100 straipsnyje minima tarnybos pradžia nesiejama su institucijos ir tarnautojo sutartinių arba tarnybos santykių pobūdžiu. Be to, paeiliui sudaromos terminuotos sutartys iš tiesų reiškia tuos pačius darbo santykius. Todėl šioje byloje medicininė išlyga jam galėjo būti taikoma laikotarpiu nuo 2001 m. gegužės 1 d., jo pirmojo įdarbinimo dienos, iki 2006 m. balandžio 30 dienos.
99 Toliau ieškovas teigia, kad medicininė išlyga nesuteikė tinkamo socialinės apsaugos lygio ir tai pažeidė bendruosius principus, kuriais pagrįsti Europos socialinės chartijos 12 ir 13 straipsniai, susiję su teise į socialinę apsaugą ir socialinę paramą bei medicinos pagalbą, ir Pagrindinių teisų chartijos 34 ir 35 straipsniai, susiję atitinkamai su teise gauti socialines išmokas pirmiausia susirgus ir sveikatos apsauga.
100 Galiausiai vėl pabrėždamas, kad KTĮS 100 straipsnyje vartojama tarnybos pradžios sąvoka nesiejama su nacionalinės arba Bendrijos socialinio draudimo sistemos taikymu, ieškovas tvirtina, kad sprendimas taikyti jam medicininę išlygą sumažino apsaugos nuo mirties ir invalidumo rizikos lygį, kuria jis naudojosi pagal Vengrijos socialinės apsaugos teisę, paskui – pagal Belgijos, dirbdamas Komisijos vietiniu, vėliau – pagalbiniu darbuotoju. Šiuo aspektu jis primena, kad Komisijoje jis dirba nepertraukiamai nuo 2001 m. gegužės 1 d., ir mano, kad Bendrijos institucijos, kaip bet kuris kitas darbdavys, nuolat tikrindamas atitinkamų darbuotojų sveikatos būklę, negali savo personalui taikyti neapibrėžtos socialinio draudimo sistemos.
101 Dėl antrojo pagrindo ieškovas teigia, kad jeigu sprendimas taikyti jam medicininę išlygą turi būti laikomas atitinkančiu KTĮS 100 straipsnį, reikėtų pripažinti, jog šiuo sprendimu pažeisti „bendrieji teisiniai darbuotojų apsaugos principai“.
102 Ieškovas pastabose dėl Tarybos įstojimo į bylą paaiškinimo nurodo, kad KTĮS 100 straipsnio taikymas šios bylos aplinkybėmis pagrįstas teisine fikcija, kad paeiliui sudaromos terminuotos sutartys laikomos vienais nuo kitų nepriklausančiais darbo santykiais. Siekiant apsaugoti darbuotojus, reikia teikti pirmenybę iš tiesų nepertraukiamiems darbo santykiams, kad Bendrijos institucijoms būtų užkirstas kelias taikyti savo tarnautojams neapibrėžtą socialinės apsaugos sistemą, kuriai būdingas nuolatinis sveikatos būklės tikrinimas.
– Komisijos ir Tarybos argumentai
103 Dėl pirmojo pagrindo Komisija atsikerta, kad KTĮS IV antraštinės dalies „Sutartininkai“ 8 skyriaus „Socialinio draudimo išmokos“ B skirsnio „Draudimas nuo invalidumo ir mirties“ 100 straipsnį galima taikyti tik sutartininkams nuo jų įdarbinimo tokiu statusu pradžios. Be to, KTĮS 100 straipsnis pagrįstas medicinine apžiūra, atliekama prieš įdarbinimą, nes jame numatytas garantuotų išmokų dėl invalidumo ar mirties neskyrimas penkerius metus gali būti taikomas tik po šio įdarbinimo. Be to, nėra prasmės atsižvelgti šį laikotarpį atgaline data, t. y nuo momento, kai nagrinėjamos teisės neegzistavo. Komisija šiuo klausimu konstatuoja, kad ieškovas pirmiausia dirbo kaip vietinis darbuotojas, priklausęs savo šalies socialinio draudimo sistemai, paskui – kaip pagalbinis darbuotojas, priklausęs Belgijos socialinio draudimo sistemai. Pagal Bendrijos socialinio draudimo sistemą jis apdraustas, tik kai pradėjo dirbti sutartininku.
104 Komisija, be to, nurodo, kad KTĮS 100 straipsnis analogiškas Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 1 straipsniui ir KTĮS 32 straipsniui, kurie atitinkamai taikomi pareigūnams ir laikiniesiems tarnautojams. Ji pabrėžia, kad, atvirkščiai, nuostatose dėl vietinių ir pagalbinių darbuotojų panašaus straipsnio nėra. Šis skirtumas paaiškinamas aplinkybe, kad Bendrija gali medicininę išlygą taikyti tik tarnautojams, patenkantiems į Bendrijos socialinės apsaugos taikymo sritį.
105 Dėl antrojo pagrindo Komisija ir Taryba mano, kad prieštaravimas dėl KTĮS 100 straipsnio teisėtumo yra nepriimtinas, nes ieškinyje šis klausimas nedetalizuojamas. Net jeigu prieštaravimą dėl teisėtumo reikėtų suprasti kaip taip pat pagrįstą teisės gauti Bendrijos socialines išmokas, Europos socialinės chartijos 12 bei 13 straipsnių ir Pagrindinių teisių chartijos 34 ir 35 straipsnių pažeidimu, jį vis tiek reikėtų atmesti kaip nepriimtiną dėl visiškai abstraktaus pateisinamųjų argumentų pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios informacijos, suteikiančios galimybę kitoms šalims į ją atsakyti ir Teismui vykdyti kontrolę, nebuvimo, taip pažeidžiant Europos Bendrijų pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnį.
106 Komisija priduria, kad Pagrindinių teisių chartija nėra teisiškai privaloma ir kad Europos socialinė chartija netaikoma Bendrijai, nes ši nėra jos pasirašiusi arba prie jos prisijungusi.
107 Kad ir kaip būtų, Komisija teigia, kad laikomasi šiuose dviejuose dokumentuose minimo aukšto sveikatos apsaugos lygio. Ieškovas kaip bet kuris kitas pareigūnas arba tarnautojas apdraustas sveikatos draudimu ir jam taip pat taikomas draudimas nuo invalidumo ir mirties, priklausantis už riziką, susijusią su kita negu ta, kurios atžvilgiu taikoma medicininė išlyga, liga.
108 Taryba bet kuriuo atveju tvirtina, kad pagal Pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnio 1 dalį teisė į socialines išmokas siejama su Bendrijos ir nacionalinės teisės taisyklėmis arba pagal Europos socialinės chartijos 12 straipsnio 4 dalį – su Susitariančiųjų Šalių priimtomis priemonėmis. Taigi Pareigūnų tarnybos nuostatai ir KTĮS taip pat gali nustatyti Europos viešajai tarnybai taikomą socialinės apsaugos sistemą. Be to, Pagrindinių teisių chartijos 34 straipsniu nesiekiama suteikti apsaugos invalidumo arba mirties atveju. Ta pati pastaba taikoma šios chartijos 35 straipsniui, kuriame tik įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į profilaktinę sveikatos priežiūrą ir į gydymą nacionalinių teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal KTĮS 100 straipsnį iš ieškovo šios garantijos neatimamos. Be to, Europos socialinės chartijos 12 straipsnis susijęs su Susitariančiųjų Šalių nustatoma socialinės apsaugos sistema, tinkamu šios sistemos lygio išlaikymu ir asmenims, kurie juda iš vienos Susitariančiosios Šalies į kitą, garantijas suteikiančių priemonių priėmimu. Šios chartijos 13 straipsniu užtikrinama teisė į socialinę paramą ir medicinos pagalbą. KTĮS 100 straipsnis taip pat neatitinka šių dviejų straipsnių taikymo srities.
Teismo vertinimas
109 Reikia priminti, kad pagal KTĮS 70 ir 121 straipsnius vietiniams ir pagalbiniams darbuotojams taikoma privaloma nacionalinė socialinio draudimo sistema, pageidautina valstybės, pagal kurios sistemą pagalbinis darbuotojas buvo apdraustas ankščiau, arba jo kilmės valstybės sistema, arba – kalbant apie vietinį darbuotoją – valstybės, kurioje jis vykdė savo funkcijas, sistema. Šioje byloje ieškovas, kaip vietinis darbuotojas, paskui kaip pagalbinis darbuotojas, nuo 2001 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 15 d. buvo apdraustas pagal Vengrijos ir Belgijos socialinės apsaugos teisę.
110 Atvirkščiai, pagal KTĮS IV antraštinės dalies „Sutartininkai“ 8 skyriaus „Socialinio draudimo išmokos“ nuostatas sutartininkas draudžiamas nuo įvairių socialinių rizikų ir būtent pagal 99–108 straipsnius nuo rizikos, susijusios su invalidumu ir mirtimi. Tai reiškia, kad ieškovui nuo jo įdarbinimo sutartininku pradžios 2006 m. rugsėjo 16 d. taikoma ne Belgijos socialinės apsaugos teisė, bet KTĮS nustatyta socialinio draudimo sistema.
111 Dėl invalidumo ir mirties KTĮS 100 straipsnyje nustatyta, kad „jeigu sutartininko medicininės apžiūros, atliekamos prieš jį įdarbinant, metu nustatoma, kad jis serga ar turi invalidumą, (STSĮT) gali nuspręsti skirti jam garantuotas išmokas dėl invalidumo ar mirties, priklausančias už riziką, susijusią su to sutartininko liga ar invalidumu, tik po penkerių metų laikotarpio po jo tarnybos institucijoje pradžios“. Panaši nuostata yra Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII straipsnio 1 straipsnio 1 dalyje, kuri taikoma pareigūnams, ir KTĮS 32 straipsnyje, taikomame laikiniesiems tarnautojams.
112 Iš KTĮS 100 straipsnio formuluotės aiškiai matyti, kad jame numatyta tik paprasta STSĮT galimybė pasinaudoti medicinine išlyga, kai darbuotojas apdraudžiamas pagal Bendrijos socialinio draudimo sistemą, jei per jo medicininę apžiūrą, atliekamą prieš jį įdarbinant, nustatoma, kad jis serga ar turi invalidumą. Be to, draudimas nuo invalidumo ar mirties, susijęs su liga ar invalidumu, netaikomas penkerius metus „po jo tarnybos institucijoje pradžios“.
113 Reikia patikslinti, kaip turi būti suprantama „tarnybos institucijoje pradžia“, nes bylos šalys nesutaria dėl šios sąvokos prasmės. Ieškovo nuomone, reikia atsižvelgti į suinteresuotojo asmens veiklos institucijoje pradžią, nepaisant jo sutarties rūšies, o tai šioje byloje būtų jo įdarbinimo vietiniu darbuotoju diena, t. y. 2001 m. gegužės 1 diena. Komisija mano priešingai – reikia atsižvelgti į sutartininko priskyrimo Bendrijos socialinio draudimo sistemai dieną, t. y. šioje byloje – į 2006 m. rugsėjo 16 dieną.
114 Šiuo klausimu pagal nusistovėjusią teismų praktiką aiškinant Bendrijos teisės nuostatą, reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą bei teisės aktų, kuriuose ji yra, siekiamus tikslus, taip pat į Bendrijos teisės nuostatų visumą (šiuo klausimu žr. 1982 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cilfit ir kt., 283/81, Rink. p. 3415, 20 punktą ir 1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Merck, 292/82, Rink. p. 3781, 12 punktą; 2005 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals prieš Komisiją, T‑22/02 ir T‑23/02, Rink. p. II‑4065, 47 punktą).
115 Visų pirma KTĮS 100 straipsnyje vartojamų sąvokų įprasta prasmė turėtų būti tokia, kad tarnybos institucijoje pradžia sutampa su diena, kurią atitinkamas darbuotojas pradėjo dirbti institucijoje, neatsižvelgiant į jo sutarties rūšį, ir todėl šioje byloje garantijų, numatytų invalidumo ir mirties atveju, netaikymo laikotarpis turėjo prasidėti 2001 m. gegužės 1 dieną. Tačiau, kaip pabrėžė Komisija, nėra prasmės pradėti skaičiuoti šį „netaikymo“ laikotarpį anksčiau, nei atitinkamas darbuotojas buvo apdraustas pagal Bendrijos socialinio draudimo sistemą.
116 Kadangi pagal savo pobūdį socialinio draudimo netaikymo laikotarpis gali prasidėti tik taikant draudimą nuo šios rizikos, nereikia garantijų, numatytų invalidumo ir mirties atveju, netaikymo laikotarpio pradėti skaičiuoti nuo ieškovo tarnybos Komisijoje pradžios, t. y. 2001 m. gegužės 1 dienos.
117 Vis dėlto, siekiant išaiškinti KTĮS 100 straipsnį ir atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, reikia dar atsižvelgti į šio straipsnio kontekstą, teisės aktų, kurių dalis šis straipsnis yra, tikslą ir kitas Bendrijos teisės nuostatas.
118 Dėl KTĮS 100 straipsnio konteksto ir teisės aktų, kurių dalis šis straipsnis yra, tikslo pirmiausia reikia nurodyti, kad nagrinėjamas straipsnis priklauso KTĮS nuostatoms, skirtoms aukštam sutartininkų apsaugos nuo tradicinių rizikų pagal socialinės apsaugos sistemą, įskaitant invalidumo riziką, lygiui užtikrinti. Be to, Komisija rašytiniuose dokumentuose pabrėžė šį Bendrijos teisės aktų požymį, nurodydama, kad jis atitinka Pagrindinių teisių chartijos ir Europos socialinės chartijos tikslus socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos srityje. Per posėdį ji taip pat pripažino, kad KTĮS 100 straipsnis netaikomas savaime, nes šiame straipsnyje numatyta tik paprasta STSĮT galimybė taikyti medicininę išlygą.
119 Taip pat svarbu pabrėžti, kad sutartininkų, kaip, beje, ir pareigūnų bei laikinųjų tarnautojų, socialinę apsaugą, ypač draudimą nuo invalidumo rizikos, nustato pati institucija, taikydama KTĮS. Bendrijos teisės aktų leidėjas, priimdamas Reglamentą Nr. 723/2004, į KTĮS 52 straipsnį įtraukė nuostatą, kurioje numatytas pagalbinių darbuotojų sutarčių panaikinimas nuo 2007 m. gruodžio 31 d., siekdamas, kaip matyti iš šio reglamento 36 konstatuojamosios dalies, pakeisti šias sutartis sutartininkų sutartimis. Aišku, kad vykdant šią reformą nebuvo priimtos nacionalinių draudimo nuo invalidumo sistemų, kurioms priklauso pagalbiniai darbuotojai, ir Bendrijos draudimo nuo invalidumo sistemos, kuriai priklauso sutartininkai, koordinavimo priemonės, kaip tai yra bendru laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje pagal EB 42 straipsnį atveju arba kaip tai numatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 11 straipsnyje dėl senatvės pensijų draudimo.
120 Šiomis sąlygomis administracija, kuri taiko KTĮS 100 straipsnį buvusiems pagalbiniams darbuotojams, su kuriais Komisijos prašymu sudarytos naujos, sutartininkų, sutartys, nustatydama KTĮS 100 straipsnyje numatytą netaikymo laikotarpį negali nepaisyti aplinkybės, kad atitinkami darbuotojai anksčiau dirbo institucijoje ir privalėjo būti apdrausti pagal kitą socialinio draudimo sistemą po to, kai dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų reformos buvo pakeista šiems darbuotojams taikoma sutarčių sistema.
121 Dėl šių visų priežasčių, atsižvelgiant į ypatingą KTĮS 100 straipsnio bei bendresnį Pareigūnų tarnybos nuostatų reformos kontekstą ir teisės aktų, kurių dalis yra minėtas straipsnis, tikslus, šį straipsnį reikia aiškinti griežtai, prisiminus, kad taikant medicininę išlygą iš suinteresuotojo asmens atimama teisė į bet kokią invalidumo pensiją iš principo net pagal anksčiau taikytą nacionalinę teisę ir, kaip tai šioje byloje pripažino Komisija per posėdį, tuo atveju, kai jo negalėjimas dirbti per netaikymo laikotarpį susijęs su liga, nustatyta per medicininę apžiūrą prieš jį įdarbinant.
122 Antra, aiškinant KTĮS 100 straipsnį reikia atsižvelgti į reikalavimus, taikomus socialinės apsaugos srityje, ypač į EB 39 straipsnyje įtvirtintą laisvo darbuotojų judėjimo principą, kuris yra vienas iš Bendrijos pagrindų (žr., pavyzdžiui, 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Orfanopoulos ir Oliveri, C‑482/01 ir C‑493/01, Rink. p. I‑5257, 64 punktą ir 2005 m. vasario 17 d. Sprendimo Oulane, C‑215/03, Rink. p. I‑1215, 16 punktą) ir į kurį Komisija privalo atsižvelgti aiškindama Pareigūnų tarnybos nuostatų arba KTĮS nuostatas.
123 Šiuo atžvilgiu iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad Bendrijos pilietis, dirbantis kitoje nei savo kilmės valstybėje narėje, nepraranda darbuotojo statuso EB 39 straipsnio 1 dalies prasme dėl to, kad jis dirba Bendrijai (2000 m. spalio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ferlini, C‑411/98, Rink. p. I‑8081, 42 punktas ir 2004 m. gruodžio 16 d. Sprendimo My, C‑293/03, Rink. p. I‑12013, 37 punktas). Todėl negali būti atsisakyta jam suteikti šiame straipsnyje numatytas socialines teises ir garantijas (minėtų sprendimų Ferlini 43 punktas ir My 38 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2007 m. birželio 19 d. Tarnautojų teismo sprendimo Davis ir kt. prieš Tarybą, F‑54/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 96 punktą).
124 Tačiau per posėdį Komisija, be kita ko, remdamasi Sprendimu My (minėtas, 38 ir 40 punktai), teigė, kad EB 39 straipsnis netaikomas nagrinėjamomis aplinkybėmis, nes jos susijusios su darbo pradžios momentu, kai ieškovas jau buvo Belgijos teritorijoje ir joje dirbo. Komisijos nuomone, ieškovo situacija turėtų būti prilyginama valstybės narės vidaus situacijai.
125 Tokiai pozicija negalima pritarti. Iš tiesų pirmiausia reikia priminti, kad EB 39 straipsnyje iš principo nustatyta, kad valstybių narių piliečiai turi specialią teisę išvykti iš savo kilmės valstybės ir atvykti į kitos valstybės narės teritoriją bei joje apsigyventi siekdami verstis ekonomine veikla (1995 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bosman, C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 95 punktas; 2000 m. sausio 27 d. Sprendimo Graf, C‑190/98, Rink. p. I‑493, 22 punktas ir 2008 m. balandžio 1 d. Sprendimo Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon, C‑212/06, Rink. p. I‑1683, 44 punktas).
126 Šioje byloje ieškovas, Vengrijos pilietis, išvyko iš savo kilmės šalies 2003 m. rugsėjį, prieš Vengrijos Respublikai įstojant į Europos Sąjungą, dirbti Komisijos pagalbiniu darbuotoju. Šiuo laikotarpiu jo atvykimas į Belgiją negalėjo būti prilygintas laisvo darbuotojų judėjimo teisės įgyvendinimui EB 39 straipsnio prasme.
127 Tačiau nuo Vengrijos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. gegužės 1d. EB 39 straipsnis iš principo visiškai taikomas Vengrijos piliečiams pagal prie 2003 m. balandžio 16 d. pasirašytos senųjų valstybių narių ir dešimties naujųjų valstybių narių sutarties dėl šių stojimo į Europos Sąjungą pridėto akto dėl stojimo sąlygų (OL L 236, p. 33) 24 punktą ir šio akto X priedo 1.1 punktą, bet tik laikantis šio priedo 1.2–1.14 punktuose nustatytų pereinamojo laikotarpio nuostatų. Iš to matyti, kad nuo Vengrijos Respublikos įstojimo Vengrijos pilietis, kuris prieš įstojimą pradėjo vykdyti apmokamą veiklą kitoje nei savo kilmės valstybėje narėje, gali remtis šiomis nuostatomis (šiuo klausimu žr. 1989 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lopes da Veiga, 9/88, Rink. p. 2989, 9 ir 10 punktus bei 1993 m. gegužės 26 d. Sprendimo Tsiotras, C‑171/91, Rink. p. I‑2925, 12 punktą).
128 Minėtos Akto dėl Vengrijos Respublikos stojimo sąlygų X priede nustatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos nedraudžia teisėtai dirbančiam Vengrijos piliečiui įstojimo dieną kitoje nei savo kilmės valstybėje narėje, ypač Bendrijos institucijoje, įsidarbinančiam kitoje darbo vietoje pas tą patį darbdavį, priimančioje valstybėje narėje reikalauti jam pagal EB 39 straipsnį suteikiamų teisių ir garantijų, ypač socialinės apsaugos srityje.
129 Remiantis Sprendimu My (minėtas šio sprendimo 123 punkte), negalima užginčyti EB 39 straipsnio taikymo šioje byloje. Reikia pabrėžti, kad ieškovas, Vengrijos pilietis, prieš apsigyvendamas Belgijoje tam, kad joje dirbtų Komisijos pagalbiniu darbuotoju, ir paskui toje pačioje institucijoje sutikdamas užimti kitą darbo vietą, dalį savo profesinės veiklos vykdė savo kilmės valstybėje. Dėl šių aplinkybių ši byla skiriasi nuo minėtos bylos My, kurioje ieškovas pagrindinėje byloje, Italijos pilietis, į Belgiją atvykęs devynerių metų, visą profesinę veiklą vykdė Belgijoje. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, sutikdamas dirbti naujoje darbo vietoje Komisijoje 2006 m. rugsėjį, nesant Akto dėl Vengrijos Respublikos stojimo sąlygų pereinamojo laikotarpio nuostatose nurodytų atvejų, ribojančių visišką EB 39 straipsnio taikymą, kaip tik pasinaudojo viena jam šiuo straipsniu suteikiamų teisių – priimti realų pasiūlymą dirbti priimančioje valstybėje, kuri yra kita nei jo kilmės valstybė.
130 Kadangi šioje byloje reikia taikyti EB 39 straipsnį, primintina, kad veiklos vykdymo tvarka taip pat gali turėti įtakos galimybei užsiimti šia veikla ir kad su ekonominės veiklos vykdymo sąlygomis susiję teisės aktai gali būti laisvo darbuotojų judėjimo kliūtis) (2005 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Daniją, C‑464/02, Rink. p. I‑7929, 37 punktas). Pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 39–42 straipsnių tikslas nebus pasiektas, jeigu įgyvendindamas savo teisę į laisvą judėjimą darbuotojas prarastų socialines garantijas, kurios jam užtikrinamos valstybės narės teisės aktais; tokios pasekmės gali atgrasyti Bendrijos darbuotoją įgyvendinti teisę į judėjimo laisvę ir todėl sudaro šios laisvės apribojimą (1994 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Drake, C‑12/93, Rink. p. I‑4337, 22 punktas ir 1995 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Vougioukas, C‑443/93, Rink. p. I‑4033, 39 punktas).
131 Šios bylos aplinkybėmis KTĮS 100 straipsnio taikymas ieškovui nenaudingas ir turi atgrasomąjį pobūdį, nes, sutikdamas likti atsakovės tarnyboje pagal naują, sutartininko, sutartį, dėl taikomos medicininės išlygos jis penkerius metus praranda teisę į invalidumo išmokas, kurias jam garantavo anksčiau taikyta Belgijos teisė, neįgydamas teisės į Bendrijos išmokas, susijusias su galimu invalidumu ir mirtimi dėl ligos, kuri buvo nustatyta per medicininę apžiūrą prieš įdarbinant.
132 Siekdamas užtikrinti, kad Sutartimi suteikiama teisė laisvai judėti neatimtų iš darbuotojo socialinės apsaugos garantijų, kurias jis būtų gavęs, jei visą laiką būtų dirbęs vienoje valstybėje narėje, Bendrijos teisės aktų leidėjas įgyvendino EB 42 straipsnį kuriame, be kita ko, nustatyta draudimo, gyvenimo ir darbo laikotarpių sumavimo socialinės apsaugos srityje taisyklė, priimdamas 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35), kuris buvo daug kartų iš dalies pakeistas. Teisingumo Teismas dėl nacionalinės teisės, pagal kurią invalidumo išmokų suteikimas sietas su apdraustojo asmens sveikatos būkle, kuria remiantis draudimo momentu nemanoma, kad netrukus jis negalės dirbti ir po to taps invalidu, konstatavo, kad dėl Reglamento Nr. 1408/71 38 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta sumavimo taisyklė invalidumo atveju, užkertamas kelias nacionalinei institucijai laikyti draudimo pagal jos teisę pradžią momentu, nuo kurio pradedami skaičiuoti draudimo laikotarpiai, į kuriuos reikia atsižvelgti mokant invalidumo išmokas (1995 m. spalio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Moscato, C‑481/93, Rink. p. I‑3525, 30 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1995 m. spalio 26 d. Sprendimo Klaus, C‑482/93, Rink. p. I‑3560, 23 punktą).
133 Akivaizdu, kad Reglamentas Nr. 1408/71, taikomas pagalbiniams darbuotojams, netaikomas nei Europos Bendrijų pareigūnams, nei laikiniesiems tarnautojams (žr. minėtų sprendimų Ferlini 41 punktą ir My 35 punktą). Tačiau šie yra darbuotojai EB 39 straipsnio prasme ir Teisingumo Teismas Sprendime Moscato (minėtas, 28 punktas) pripažino laisvo judėjimo kliūtimi nacionalinės institucijos, taikančios KTĮS 100 straipsnio turinį atitinkančią nacionalinę nuostatą, atsisakymą vieninteliu apdraudimo momentu laikyti įmokų mokėjimo pagal jos taikomą nacionalinę teisę pradžią, neatžvelgiant į suinteresuotojo asmens draudimo laikotarpius pagal kitos valstybės narės teisę.
134 Reikia pridurti, kad „siekiant užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinę apsaugą“, Europos socialinės chartijos 12 straipsnio 4 dalies b punkte garantuojamas „teisių į socialinę apsaugą <...> išlaikymas <...> tokiomis priemonėmis kaip draudimo laikotarpio ar darbo stažo, įgyto pagal kiekvienos Šalies įstatymus, susumavimas“. Net jeigu Bendrija neprisijungė prie šios chartijos, ji minima Europos Sąjungos sutarties preambulės ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje bei EB 136 straipsnyje ir priskiriama prie tarptautinių dokumentų, kurių institucijos turi laikytis taikydamos ir aiškindamos Pareigūnų tarnybos nuostatas ir KTĮS nuostatas, ypač tas, pagal kurias paliekant paprastą administracijos diskrecijos galimybę iš darbuotojo gali būti atimtos pagrindinės socialinės apsaugos teisės.
135 Tiesa, kad šio sprendimo 132 punkte priminta teismų praktika susijusi su prielaidomis, kai socialinės apsaugos garantijos prarandamos net įgyvendinat teisę laisvai judėti, kai pakeičiama draudimo šalis, o šioje byloje administracija taikė KTĮS 100 straipsnį pakeitus darbo sutarties rūšį ir taikytiną socialinio draudimo sistemą praėjus trejiems metams po to, kai ieškovas atvyko į Belgiją vykdyti ekonominės veiklos.
136 Tačiau remiantis šia aplinkybe negalima užginčyti teiginio, kad ieškovas, 2003 m. išvykęs iš savo kilmės valstybės dirbti Komisijoje, kurio kaip pagalbinio darbuotojo sutartis paskui buvo pakeista į sutartininko sutartį dėl privalomos Pareigūnų tarnybos nuostatų reformos ir kuriam taikytina socialinio draudimo sistema buvo pakeista dėl šios priežasties:
– arba turi prarasti teisę į invalidumo išmokas, garantuotas pagal anksčiau taikytą Belgijos teisę, neįgydamas teisės į Bendrijos išmokas, susijusias su galimu invalidumu ir mirtimi dėl ligos, kuri buvo nustatyta per jo medicininę apžiūrą prieš įdarbinant, t. y. išmokas, kurias jis būtų galėjęs gauti, jei būtų buvę atsižvelgta į draudimo laikotarpius pagal Belgijos teisę ir pas tą patį darbdavį,
– arba pasibaigus pagalbinio darbuotojo sutarčiai turi nutraukti Belgijoje savo profesinę veiklą Komisijoje, dėl kurios jis išvyko iš savo kilmės šalies.
137 Dėl pirmojo punkto dar reikia priminti, kad pagal KTĮS 100 straipsnį medicininę išlygą galima nustatyti bet kuriam sutartininkui pagalbinėms užduotims „po jo tarnybos institucijoje pradžios“ atlikus „medicininę apžiūrą <...> prieš (jį) įdarbinant“. Kalbant tiksliau, ieškovo kaip pagalbinio darbuotojo, sutartis, pasibaigus jos terminui, turėjo baigti galioti ipso jure 2006 m. rugsėjo 15 d. ir Komisija, laikydama jį nauju darbuotoju, nustatė ginčijamą medicininę išlygą KTĮS 100 straipsnyje nurodytomis sąlygomis. KTĮS 100 straipsnis šioje byloje taip pat lėmė darbuotojo patekimą į darbo rinką.
138 Iš to matyti, kad KTĮS 100 straipsnio taikymas šios bylos aplinkybėmis ieškovui nenaudingas ir tai gali apriboti naudojimąsi EB 39 straipsniu, kuris yra pagrindinė Bendrijos nuostata, suteiktomis teisėmis.
139 Komisija neįrodė ir nebandė įrodyti, kad toks EB 39 straipsniu suteikiamų teisių ribojimas buvo būtinas siekiant bendrojo intereso, kad jis buvo tinkamas įgyvendinant tikslą ir neviršijo to, kas buvo reikalinga jam pasiekti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon, minėto 125 punkte, 48, 52 ir 55 punktus). Šiuo aspektu reikia priminti, kad vien ekonominės priežastys negali pateisinti Sutartyje garantuojamos pagrindinės laisvės apribojimo (1997 m. birželio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo SETTG, C‑398/95, Rink. p. I‑3091, 23 punktas ir 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Kohll, C‑158/96, Rink. p. I‑1931, 41 punktas).
140 Beje, tai, kad taikant KTĮS 100 straipsnį Belgijos piliečiai, taip pat sudarę sutartininkų sutartis su Komisija po to, kai jie dirbo Belgijoje kaip pagalbiniai darbuotojai, niekada nepasinaudoję savo laisve judėti Bendrijoje, irgi gali neturėti draudimo nuo rizikos, susijusios su invalidumu, negali užkirsti kelio kitos valstybės narės piliečiui, pasinaudojusiam laisve judėti, panašioje situacijoje gauti socialinių teisių ir garantijų, kurios jam suteikiamos pagal EB 39 straipsnį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Gouvernement de la Communauté française ir Gouvernement wallon, minėto 125 punkte, 36–42 punktus).
141 Iš visų išdėstytų argumentų matyti, kad STSĮT, atsižvelgdama į konkrečias bylos aplinkybes ir siekdama neatimti iš ieškovo socialinės apsaugos garantijų, kurias jis būtų galėjęs gauti, jei būtų likęs apdraustas pagal Vengrijos arba Belgijos teisę, neturėjo pasinaudoti KTĮS 100 straipsnyje numatyta galimybe.
142 Galiausiai reikia atsakyti į Komisijos argumentą, kad remdamasis, be kita ko, EB 39 straipsniu, kuriuo ieškovas nesirėmė savo rašytiniuose dokumentuose dėl medicininės išlygos taikymo, Teismas ex officio atliktų STSĮT administracinio teisės akto teisėtumo kontrolę dėl pagrindo, grindžiamo Sutarties nuostatos pažeidimu.
143 Pirmiausia apskritai svarbu pabrėžti, kad teismo įgaliojimų ex officio nurodyti teisinį pagrindą apribojimas kyla iš jo pareigos nenukrypti nuo ginčo dalyko ir pagrįsti savo sprendimą jam pateiktais faktais. Šis apribojimas pateisinamas principu, kad iniciatyva pradėti procesą priklauso šalims, o teismas ex officio turi veikti tik išimtiniais atvejai gindamas viešąjį interesą (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo van der Weerd ir kt., C‑222/05–C‑225/05, Rink. p. I‑4233, 34–36 punktus).
144 Nesant reikalo pateikti atvejus, kuriais Teismas gali ex officio nurodyti teisinį pagrindą, pakanka nurodyti, kad Bendrijos teismas, nurodydamas teisės aktą, kuriuo remiantis turi būti aiškinama antrinės teisės nuostata, nepateikia nuomonės dėl šios nuostatos teisėtumo didesnės teisinės galios nuostatų, įskaitant Sutartį, atžvilgiu, bet stengiasi pateisinti ginčijamos nuostatos išaiškinimą, dėl kurio jos taikymas labiau atitiktų pirminę teisę ir labiau derėtų su teisės aktu, kuriame ji nurodyta. Šioje byloje Teismas, aiškindamas KTĮS 100 straipsnį, be kita ko, reikalavimų, kurie kyla iš laisvo darbuotojų judėjimo pagal EB 39 straipsnį, atžvilgiu, neperžengė ieškovo apibrėžto ginčo ribų ir nesirėmė kitais faktais ir aplinkybėmis negu tais, kuriais šis grindė savo ieškinį. Be to, ieškovo Teismui pateikti argumentai, kuriuose, tiesa, aiškiai nepaminėtas EB 39 straipsnis, ir šiame sprendime dėl KTĮS 100 straipsnio išdėstyti argumentai EB 39 straipsnio atžvilgiu iš esmės sutampa.
145 Be to, teisė į gynybą buvo užtikrinta, nes visos šalys parengiamojo teismo posėdžio pranešimu buvo pakviestos per posėdį pateikti savo nuomonę dėl galimų sprendimų Moscato (šio sprendimo 132 punktas), Vougioukas (šio sprendimo 130 punktas) ir My (šio sprendimo 123 punktas) pasekmių šiai bylai tiek, kiek jos susijusios su draudimu nuo invalidumo ir EB 42 straipsnio a punkte nustatyta draudimo laikotarpių sumavimo taisykle.
146 Tad reikia atmesti Komisijos argumentą, kad Teismas, nagrinėdamas šį ginčą, be kita ko, pagal EB 39 straipsnį, nebūtų laikęsis jam taikomos procesinio pasyvumo pareigos.
147 Iš viso to, kas išdėstyta, ir nesant reikalo nagrinėti laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje pasekmių aiškinant KTĮS 100 straipsnį kitomis nei šios bylos aplinkybėmis matyti, kad STSĮT neturėjo pasinaudoti minėtame KTĮS 100 straipsnyje numatyta galimybe ieškovo atžvilgiu.
148 Todėl Komisija negalėjo taikyti ieškovui medicininės išlygos pagal KTĮS 100 straipsnį.
149 Taigi reikia pritarti pirmajam ieškinio pagrindui dėl medicininės išlygos kaip pagrįstam ir dėl to panaikinti sprendimą nustatyti ieškovui medicininę išlygą, nesant reikalo nagrinėti antrojo pagrindo dėl šio dalyko, nes panaikinimas negalėtų būti platesnis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
150 Pagal Tarnautojų teismo procedūros reglamento 122 straipsnį šio reglamento II dalies 8 skyriaus nuostatos, susijusios su bylinėjimosi išlaidomis ir teismo išlaidomis, taikomos tik Tarnautojų teismo po šio reglamento įsigaliojimo dienos, tai yra 2007 m. lapkričio 1 d., gautose bylose. Su nagrinėjama sritimi susijusios Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento nuostatos ir toliau taikomos mutatis mutandis byloms, kurių Tarnautojų teismas nebaigė nagrinėti iki šios dienos.
151 Todėl ieškiniui F‑69/07 taikomos Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento nuostatos dėl bylinėjimosi išlaidų.
152 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį ir 3 dalies pirmą pastraipą pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Tačiau jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Be to, pagal šio Procedūros reglamento 88 straipsnį bylose tarp Bendrijų ir jų tarnautojų institucijos pačios padengia savo išlaidas.
153 Be to, Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad į bylą įstojusios institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
154 Dar daugiau, pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, taikomą ieškiniui F‑60/08, nepažeidžiant kitų šio reglamento II dalies 8 skyriaus nuostatų, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
155 Galiausiai Procedūros reglamento 89 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įstojantis į bylą asmuo padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
156 Iš išdėstytų motyvų matyti, kad buvo patenkintas vienas iš dviejų ieškovo ieškinio F‑69/07 reikalavimų. Teismas mano, kad sprendžiant šios bylos bylinėjimosi išlaidų klausimą reikia priteisti iš Komisijos jos ir pusę ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų; kitą pusę savo bylinėjimosi išlaidų padengia pats ieškovas.
157 Kadangi ieškovo reikalavimai ieškinyje F‑60/08 nebuvo patenkinti, jis padengia savo ir Komisijos su šia byla susijusias bylinėjimosi išlaidas.
158 Be to, Taryba, į bylą įstojusi šalis, padengia savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant abu ieškinius F‑69/07 ir F‑60/08.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2006 m. rugsėjo 14 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimą tiek, kiek juo ieškovui nustatoma medicininė išlyga.
2. Atmesti likusią ieškinio F‑69/07, O prieš Komisiją, dalį kaip nepagrįstą.
3. Atmesti ieškinį F‑60/08, O prieš Komisiją, kaip nepriimtiną.
4. Byloje F‑69/07 priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos jos bylinėjimosi išlaidas bei pusę ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų.
5. Byloje F‑69/07 priteisti iš ieškovo pusę jo bylinėjimosi išlaidų ir byloje F‑60/08 Europos Bendrijų Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
6. Europos Sąjungos Taryba padengia savo bylinėjimosi abiejose bylose išlaidas.
Kanninen | Boruta | Van Raepenbusch |
Paskelbta 2009 m. rugsėjo 29 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Šio sprendimo bei jame pacituotų Europos Sąjungos teismų sprendimų tekstus galima rasti interneto tinklalapyje www.curia.europa.eu