TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. kovo 27 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Pašto paslaugų vidaus rinka – Direktyvos 97/67/EB ir 2008/6/EB – 7 straipsnio 1 dalis – Sąvoka „išimtinės ar specialios teisės kurti ir teikti pašto paslaugas“ – 8 straipsnis – Valstybių narių teisė organizuoti registruoto pašto paslaugą, taikomą vykdant teismines procedūras – Procesinio dokumento pateikimo teismui terminas – Nacionalinės teisės aiškinimas, atitinkantis Sąjungos teisę – Ribos – Tiesioginis poveikis, kuriuo remiasi valstybės vardu veikiantis subjektas ginče prieš privatų asmenį“
Byloje C‑545/17
dėl Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) 2017 m. liepos 19 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2017 m. rugsėjo 18 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Mariusz Pawlak
prieš
Prezes Kasy Rolniczego Ubezpieczenia Społecznego
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro ketvirtosios kolegijos pirmininko pareigas einantis septintosios kolegijos pirmininkas T. von Danwitz, teisėjai K. Jürimäe, C. Lycourgos, E. Juhász ir C. Vajda (pranešėjas),
generalinis advokatas M. Campos Sánchez‑Bordona,
posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. rugsėjo 18 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna, S. Żyrek ir K. Rudzińska,
– Europos Komisijos, atstovaujamos P. Costa de Oliveira, L. Nicolae ir S. L. Kalėda,
susipažinęs su 2018 m. lapkričio 27 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo (OL L 15, 1998, p. 14; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 71), iš dalies pakeistos 2008 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/6/EB (OL L 52, 2008, p. 3; toliau – pakeista direktyva), 7 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio kartu su šios direktyvos 8 straipsniu ir ESS 4 straipsnio 3 dalimi išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Mariusz Pawlak ir Prezes Kasy Rolniczego Ubezpieczenia Społecznego (Ūkininkų socialinio draudimo fondo pirmininkas, Lenkija; toliau – KRUS pirmininkas) ginčą dėl kompensacijos M. Pawlak, nukentėjusiam dėl nelaimingo atsitikimo su žemės ūkiu susijusiame darbe.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 97/67
3 Direktyva 97/67 buvo pradėtas pašto paslaugų rinkos laipsniško liberalizavimo procesas. Pagal 2002 m. birželio 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/39/EB, iš dalies keičiančios Direktyvą 97/67 dėl Bendrijos pašto paslaugų rinkos tolesnio atvėrimo konkurencijai (OL L 176, 2002, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 316), 2 konstatuojamąją dalį Direktyva 97/67 nustatė „pašto sektoriaus reguliavimo mechanizmą Bendrijos lygiu, apimantį priemones universaliosioms paslaugoms garantuoti bei nustatantį maksimalias pašto paslaugų ribas, kurias valstybės narės gali rezervuoti savo universaliųjų paslaugų teikėjui (‑ams), siekdamos išlaikyti universaliąsias paslaugas, ir sprendimų priėmimo dėl tolesnio rinkos atvėrimo konkurencijai tvarkaraštį, siekiant sukurti bendrąją pašto paslaugų rinką“.
4 Direktyvos 97/67 16 ir 20 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(16) <…> spektras paslaugų, kurios gali būti rezervuotos pagal [EB] Sutarties taisykles ir nepažeidžiant konkurencijos taisyklių, yra pateisinamas, jei tai garantuoja finansiškai subalansuotą universaliųjų paslaugų teikimą <…>;
<…>
(20) viešosios tvarkos ir saugumo sumetimais valstybės narės gali turėti teisėtą interesą vienai arba daugiau jų pačių paskirtų bendrovių suteikti teisę šalia viešųjų kelių įrengti pašto siuntų surinkimui skirtas laiškų dėžutes; <…> dėl tų pačių priežasčių valstybės narės turi teisę subjektą arba subjektus paskirti atsakingais už pašto ženklų, kuriuose nurodyta jų kilmės šalis, leidybą ir už registruoto pašto paslaugų, teikiamų vykdant teismines arba administracines procedūras pagal valstybių narių vidaus įstatymus, teikimą <…>“
5 Direktyvos 97/67 2 skyriaus „Universaliosios paslaugos“ 3 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyta:
„4. Kiekviena valstybė narė užtikrina būtinas priemones šių universaliųjų paslaugų teikimui:
– pašto siuntų iki 2 kg surinkimą, rūšiavimą, pervežimą ir pristatymą,
– siuntinių iki 10 kg surinkimą, rūšiavimą, pervežimą ir pristatymą,
– registruotųjų ir įvertintųjų siuntų paslaugas.
5. Nacionalinės reguliuojančios institucijos gali padidinti universaliosioms paslaugoms priskiriamų siuntinių svorio ribą iki 20 kg bei nustatyti konkrečias sąlygas dėl tokių siuntinių pristatymo į namus.
Neatsižvelgiant į konkrečios valstybės narės nustatytą universaliosioms paslaugoms priskiriamų siuntinių svorio ribą, valstybės narės turi užtikrinti, kad jų teritorijoje būtų pristatomi iš kitų valstybių narių gauti pašto siuntiniai, sveriantys iki 20 kg.“
6 Direktyvos 97/67 3 skyrius „Rezervuotųjų paslaugų suderinimas“ apima šios direktyvos 7 ir 8 straipsnius.
7 Šios direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:
„1. Kad užtikrintų universaliųjų paslaugų teikimą, kiekviena valstybė narė universaliųjų paslaugų teikėjui (‑ams) gali rezervuoti iki 350 g sveriančių vidaus korespondencijos siuntų surinkimo, rūšiavimo, pervežimo ir pristatymo tiek paprastu, tiek pagreitintu būdu paslaugas, kurių kaina mažesnė už valstybinį tarifą, padaugintą iš penkių, už pirmos svorio pakopos greičiausio pristatymo (jei tokia kategorija yra) korespondencijos siuntą. Jei teikiamos nemokamos pašto paslaugos akliesiems ir silpnaregiams, gali būti taikomos svorio ir kainų apribojimų išimtys.
2. Tiek, kiek tai yra būtina siekiant užtikrinti universaliosios paslaugos teikimą, tarptautinio ir reklaminio pašto paslaugos gali būti rezervuotos laikantis šio straipsnio 1 dalyje nustatytų kainų ir svorio ribų.“
8 Tos pačios direktyvos 8 straipsnyje numatyta:
„7 straipsnio nuostatos nepažeidžia valstybių narių teisės organizuoti laiškų dėžučių išdėstymą prie viešųjų kelių, pašto ženklų leidybą ir registruotojo pašto paslaugas, teikiamas vykdant pagal tų valstybių narių vidaus įstatymais nustatytas juridinio ir administracinio pobūdžio [teismines ir administracines] procedūras.“
Direktyva 2002/39
9 Direktyva 2002/39 buvo iš esmės pakeista Direktyva 97/67. Ja siekiama pašto paslaugų rinkos liberalizavimo, o jos 14 ir 24 konstatuojamosiose dalyse numatytas laipsniškas ir kontroliuojamas laiškų rinkos atvėrimo konkurencijai tvarkaraštis, 2009 m. numatyti kaip visiško pašto paslaugų vidaus rinkos suformavimo data.
10 Direktyvos 97/67, iš dalies pakeistos Direktyva 2002/39, 7 straipsnio 1 ir 2 dalys išdėstytos taip:
„1. Kad užtikrintų universaliųjų paslaugų teikimą, valstybės narės gali toliau rezervuoti paslaugas universaliųjų paslaugų teikėjui (‑ams). Šios paslaugos apribojamos vidaus korespondencijos ir gaunamos tarptautinės korespondencijos siuntų surinkimo, rūšiavimo, pervežimo ir pristatymo pagreitintu arba nepagreitintu būdu paslaugomis laikantis toliau nustatytų svorio ir kainų ribų. Nuo 2003 m. sausio 1 d. svorio riba yra 100 g, o nuo 2006 m. sausio 1 d. – 50 g. Šios svorio ribos netaikomos nuo 2003 m. sausio 1 d., jei pirmos svorio pakopos greičiausio pristatymo kaina yra lygi valstybiniam tarifui už korespondencijos siuntą arba tris kartus didesnė už jį ir jei nuo 2006 m. sausio 1 d. ši kaina lygi valstybiniam tarifui arba du su puse karto didesnė už jį.
Jei teikiamos nemokamos pašto paslaugos akliesiems ir silpnaregiams, gali būti taikomos svorio ir kainų apribojimų išimtys.
Jeigu būtina, siekiant užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimą, reklaminio pašto paslaugos gali išlikti tose pačiose svorio ir kainų ribose.
Jeigu būtina, siekiant užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimą, pavyzdžiui, kai tam tikri pašto veiklos sektoriai jau yra liberalizuoti arba dėl ypatingų valstybės narės pašto paslaugų pobūdžio išsiunčiama tarptautinė korespondencija gali išlikti tose pačiose svorio ir kainų ribose.
2. Pasikeitimui dokumentais negali būti apribojimų.“
Direktyva 2008/6
11 Direktyva 2008/6 dar kartą iš esmės pakeitė Direktyvą 97/67 ir užbaigė pašto paslaugų vidaus rinkos liberalizavimo procesą.
12 Direktyvos 2008/6 13, 16, 25, 26, 56 ir 59 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(13) Iš perspektyvų studijos matyti, kad rezervuotosios paslaugos nebeturėtų būti siekiamas universaliųjų paslaugų finansavimo sprendimas. Šiame įvertinime atsižvelgiama į Bendrijos ir jos valstybių narių interesą formuojant vidaus rinką bei jos augimo ir užimtumo potencialą, be kita ko[,] užtikrinant galimybę visiems naudotojams naudotis veiksmingomis bendruosius ekonominius interesus tenkinančiomis paslaugomis. Todėl tikslinga patvirtinti galutinę pašto paslaugų vidaus rinkos suformavimo datą.
<…>
(16) Visiškas rinkos atvėrimas padės išplėsti bendrą pašto rinkos apimtį. Be to, jis prisidės prie tvaraus ir kokybiško užimtumo užtikrinimo universaliųjų paslaugų teikėjų įmonėse bei palengvins naujų darbo vietų kūrimą kitų operatorių įmonėse, naujų rinkos dalyvių ir susijusių ekonomikos sektorių atsiradimą. <…>
<…>
(25) Atsižvelgiant į atliktus tyrimus ir siekiant atskleisti visą pašto paslaugų vidaus rinkos potencialą, tikslinga nutraukti rezervuotųjų paslaugų ir specialiųjų teisių – kaip būdo užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimo finansavimą – naudojimą.
(26) Kai kuriose valstybėse narėse išliks būtinybė tęsti išorinį universaliųjų paslaugų teikimo likusių grynųjų sąnaudų finansavimą. Todėl reikia išsamiai paaiškinti būtino ir tinkamai pagrįsto universaliųjų paslaugų finansavimo užtikrinimo alternatyvas, paliekant valstybėms narėms galimybę pasirinkti, kokius finansavimo mechanizmus naudoti. <…> Valstybės narės gali naudoti kitus pagal Bendrijos teisę leidžiamus finansavimo būdus, pavyzdžiui, prireikus gali nuspręsti, kad visas universaliųjų paslaugų teikėjo (‑ų) pelnas ar jo dalis, gauta iš kitos veiklos, nepatenkančios į universaliųjų paslaugų sritį, būtų skirta grynosioms universaliųjų paslaugų sąnaudoms finansuoti, jei tai neprieštarauja Sutarčiai. <…>
<…>
(56) Kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. sukurti Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinką, užtikrinti visiems naudotojams bendrą universaliųjų paslaugų lygį ir nustatyti suderintus pašto paslaugų reguliavimo principus, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi [EB] 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. <…>
<…>
(59) Ši direktyva neturi įtakos [EB] Sutarties taisyklių dėl konkurencijos ir paslaugų teikimo laisvės taikymui. Kai universaliųjų paslaugų finansavimo mechanizmai yra susiję su valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kaip apibrėžta [EB] 87 straipsnio 1 dalyje, ši direktyva neturi įtakos valstybių narių įsipareigojimui laikytis [EB] Sutarties taisyklių dėl valstybės pagalbos.“
13 Pakeistos direktyvos 1 straipsnyje nustatyta:
„Šia direktyva nustatomos bendros taisyklės dėl:
– pašto paslaugų teikimą reglamentuojančių sąlygų,
– universaliųjų pašto paslaugų teikimo Bendrijoje,
– universaliųjų paslaugų finansavimo tokiomis sąlygomis, kuriomis garantuojamas nuolatinis tokių paslaugų teikimas,
– tarifų nustatymo principų ir universaliųjų paslaugų apskaitos skaidrumo,
– universaliųjų paslaugų kokybės standartų nustatymo ir sistemos, garantuojančios tokių standartų laikymąsi, sukūrimo,
– techninių standartų suderinimo,
– nepriklausomų nacionalinių reguliavimo institucijų sukūrimo.“
14 Pakeistos direktyvos 2 straipsnio 1 ir 6 punktai suformuluoti taip:
„Šioje direktyvoje vartojamos sąvokos:
1. pašto paslaugos: paslaugos, kurias sudaro pašto siuntų surinkimas, rūšiavimas, vežimas ir skirstymas;
<…>
6) pašto siunta: adresuota ir galutinės formos siunta, kurią turi gabenti pašto paslaugų teikėjas. Be korespondencijos siuntų, tokios siuntos taip pat apima, pavyzdžiui, knygas, katalogus, laikraščius, periodinius leidinius ir pašto siuntinius su prekėmis, kurios turi komercinę vertę arba jos neturi.“
15 Pakeistos direktyvos 3 skyriaus pavadinimas „Universaliųjų paslaugų finansavimas“.
16 Pakeistos direktyvos 7 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės negali teikti ar palikti galioti išimtinių ar specialių teisių kurti ir teikti pašto paslaugas. Valstybės narės universaliųjų paslaugų teikimą gali finansuoti vienu ar keliais iš 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų būdų arba bet kokiais kitais [EB] Sutartį atitinkančiais būdais.
2. Valstybės narės universaliųjų paslaugų teikimą gali užtikrinti pirkdamos šias paslaugas pagal taikomas viešųjų pirkimų taisykles ir nuostatus, įskaitant, kaip numatyta 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/18/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo [(OL L 134, 2004, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132)].
3. Jei valstybė narė nustato, kad šioje direktyvoje numatytos pareigos teikti universaliąsias paslaugas sukelia grynąsias sąnaudas, apskaičiuotas atsižvelgiant į I priedą, ir universaliųjų paslaugų teikėjui (‑ams) sudaro nepagrįstai didelę finansinę naštą, tai ji gali įdiegti:
a) atitinkamai (‑oms) įmonei (‑ėms) skirtą kompensavimo iš valstybės išteklių mechanizmą;
b) mechanizmą, skirtą paskirstyti pareigų teikti universaliąsias paslaugas grynąsias sąnaudas tarp paslaugų teikėjų ir (arba) naudotojų.
4. Jeigu grynosios sąnaudos yra paskirstomos pagal 3 dalies b punktą, tai valstybės narės gali įsteigti kompensacijų fondą, finansuojamą iš paslaugų teikėjų ir (arba) naudotojų įmokų, kurį šiuo tikslu administruotų nuo naudos gavėjo ar gavėjų nepriklausoma įstaiga. Valstybės narės, išduodamos leidimus paslaugų teikėjams pagal 9 straipsnio 2 dalį, gali nustatyti pareigą sumokėti finansinę įmoką į šį fondą arba laikytis universaliųjų paslaugų teikimo pareigų. Šiuo būdu gali būti finansuojamos 3 straipsnyje nurodytos universaliųjų paslaugų teikėjo (‑ų) pareigos teikti universaliąsias paslaugas.
5. Valstybės narės turi užtikrinti, kad steigiant kompensacijų fondą ir nustatant 3 ir 4 dalyse nurodytų finansinių įmokų dydį būtų laikomasi skaidrumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principų. Laikantis 3 ir 4 dalių priimti sprendimai turi būti pagrįsti objektyviais ir patikrinamais kriterijais bei paskelbti viešai.“
Lenkijos teisė
17 Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos 1964 m. lapkričio 17 d. Ustawa – Kodeks postępowania cywilnego (Įstatymas dėl civilinio proceso kodekso; Dz. U. Nr. 43, 296 pozicija) 165 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Pagal [Ustawa – Prawo pocztowe (2012 m. lapkričio 23 d. Pašto įstatymas, 2012 m. Dz. U., 1529 pozicija)] procesinio dokumento pateikimas paskirto operatoriaus Lenkijos pašto skyriui ar pašto paslaugų teikėjo, užtikrinančio universaliųjų pašto paslaugų teikimą kitoje Sąjungos valstybėje narėje, skyriui prilyginamas dokumento pateikimui teismui.“
18 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Pašto įstatymo 3 straipsnio 13 punktą „paskirtasis operatorius“ yra pašto operatorius, „atsakingas“ už universaliųjų pašto paslaugų teikimo užtikrinimą. Kiti operatoriai yra „įgalioti“ vykdyti pašto veiklą savo pasirinktoje srityje, be jokios pareigos tai daryti.
19 Remiantis 2015 m. birželio 30 d. Prezes Urzędu Komunikacji Elektronicznej (Elektroninių ryšių tarnybos pirmininkas, Lenkija) sprendimu Poczta Polska S.A. pagal Pašto įstatymą dešimčiai metų įgijo universaliąsias pašto paslaugas teikti paskirto operatoriaus statusą.
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
20 M. Pawlak, žemės ūkio darbuotojas, patyrė nelaimingą atsitikimą darbe, dėl kurio paprašė kompensacijos iš Kasa Rolniczego Ubezpieczenia Społecznego (Ūkininkų socialinio draudimo fondas, Lenkija). Būdamas nepatenkintas KRUS pirmininko sprendimu, gautu atsakant į jo prašymą, M. Pawlak pareiškė ieškinį dėl šio sprendimo Sąd Rejonowy Poznań‑Grunwald (Poznanės‑Griunvaldo apylinkės teismas, Lenkija), šis teismas ieškinį patenkino.
21 KRUS pirmininkas pateikė apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimo Sąd Okręgowy w Poznaniu (Poznanės apygardos teismas, Lenkija), pastarasis apeliacinį skundą atmetė kaip nepriimtiną, motyvuodamas tuo, kad jį teismas gavo 2016 m. birželio 22 d., o terminas pateikti apeliacinį skundą baigėsi 2016 m. birželio 20 d.
22 Sąd Okręgowy w Poznaniu (Poznanės apygardos teismas) nusprendė, kad nėra svarbi aplinkybė, jog pašto siuntos, pateiktos kitam, nei paskirtasis, operatoriui, spaude buvo nurodyta 2016 m. birželio 20 d. data, t. y. paskutinė apskundimo termino diena, nes KPC 165 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad procesinio dokumento pateikimui teismui prilygsta tik šio dokumento pateikimas paskirtajam operatoriui, net jeigu jis siunčiamas paprastuoju paštu.
23 KRUS pirmininkas pateikė kasacinį skundą Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) dėl Sąd Okręgowy w Poznaniu (Poznanės apygardos teismas) sprendimo. Jis tvirtina, kad šis teismas pažeidė KPC 165 straipsnio 2 dalį ir apeliacinis skundas jam buvo pateiktas per nustatytą terminą pašto operatoriaus skyriui.
24 Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) teigia, kad jo jurisprudencija, susijusi su KPC 165 straipsnio 2 dalimi, nėra vienareikšmė ir ši nuostata kelia abejonių dėl savo atitikties Sąjungos teisei.
25 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo dvi priešingas jurisprudencijos kryptis, susijusias su procesinio dokumento pateikimo kito, nei paskirtasis, Lenkijos pašto operatoriaus pašto skyriui teisiniu poveikiu. Daugumos nuomone, šiomis aplinkybėmis pateiktas procesinis dokumentas laikomas pateiktu pavėluotai, jei atitinkamas teismas jį gauna pasibaigus teisės aktuose nustatytam procesinio dokumento pateikimo terminui. Mažumos nuomone, dokumento pateikimas per nustatytą terminą Lenkijos pašto skyriui, nesvarbu, ar tai būtų paskirtojo operatoriaus, ar bet kurio kito pašto operatoriaus skyrius, prilyginamas jo pateikimui atitinkamam teismui.
26 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad laikantis pirmosios jurisprudencijos krypties neatsižvelgiama į Sąjungos teisės kontekstą aiškinant KPC 165 straipsnio 2 dalį, numanomai laikant, kad šios nuostatos turinys nepatenka į Direktyvos 97/67 taikymo sritį. Šio teismo teigimu, antroji jurisprudencijos kryptis, atvirkščiai, remiasi šios nuostatos, atitinkančios Sąjungos teisę, egzegeze. Tačiau jis pažymi, kad jo sprendimuose, kuriuose laikėsi šios antros krypties, nėra jokių motyvų, susijusių su pakeistos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio taikymo sritimi ar KPC 165 straipsnio 2 dalies taikymo derinimo su Sąjungos teise būdu.
27 Tokiomis aplinkybėmis Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [pakeistos direktyvos] 7 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys, siejamas su jos 8 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad [KPC] 165 straipsnio 2 dalyje numatyta nacionalinės proceso teisės nuostata, pagal kurią tik procesinio dokumento pateikimas paskirtojo operatoriaus, t. y. operatoriaus, privalančio teikti universaliąją paslaugą, nacionaliniam pašto skyriui prilygsta šio dokumento pateikimui teismui, tačiau taip nėra, jeigu procesinis dokumentas pateikiamas kito universaliąsias pašto paslaugas teikiančio operatoriaus, kuris nėra paskirtasis operatorius, nacionaliniam pašto skyriui, yra specialioji teisė?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar [pakeistos] direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys, siejamas su ESS 4 straipsnio 3 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad pranašumas, gaunamas dėl teisės suteikimo paskirtajam operatoriui pažeidžiant [pakeistos] direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, turi būti taikomas ir likusiems pašto operatoriams, t. y. kad ir procesinio dokumento pateikimas universaliąsias pašto paslaugas teikiančio operatoriaus, kuris nėra paskirtasis operatorius, nacionaliniam pašto skyriui turi būti pripažintas prilygstančiu šio dokumento pateikimui teismui, remiantis analogiškais principais, kaip ir nustatyti [2007 m. birželio 21 d. Sprendime Jonkman ir kt. (C‑231/06–C‑233/06, EU:C:2007:373)?
3. Jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar [pakeistos] direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, siejamą su ESS 4 straipsnio 3 dalimi, reikia aiškinti taip, kad bylos šalis, kuri yra valstybės vardu veikiantis subjektas, gali remtis tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip KPC 165 straipsnio 2 dalis, neatitiktimi [pakeistos] direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmam sakiniui?“
Dėl prejudicinių klausimų
Pirminės pastabos
28 Lenkijos vyriausybė teigia, kad tokia nuostata, kaip KPC 165 straipsnio 2 dalis, nepatenka į pakeistos direktyvos taikymo sritį, bet patenka į procesinės teisės nuostatų, kurių nesiekiama suderinti šia direktyva, taikymo sritį. Šiuo klausimu ji primena, kad Direktyva 97/67 buvo priimta remiantis EB 95 straipsniu, kuris yra teisinis pagrindas derinti nacionalinės teisės aktus, kad būtų užtikrintas vidaus rinkos veikimas, o teisinis pagrindas suderinti civilinio proceso normas buvo EB 65 straipsnis (dabar – SESV 81 straipsnis).
29 Be to, ši vyriausybė teigia, kad pakeistos direktyvos 1 straipsnyje, susijusiame su jos taikymo sritimi, išvardytos sritys, dėl kurių pakeistoje direktyvoje nustatytos bendros taisyklės, kurios neapima civilinio proceso.
30 Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyva 2008/6, kaip ir Direktyva 97/67, kurią ji iš dalies pakeitė, buvo priimta remiantis EB sutarties straipsniais (po pakeitimo – SESV 53, 62 ir 114 straipsniai), kuriais siekiama suteikti Sąjungos teisės aktų leidėjui konkrečius įgaliojimus priimti priemones, kuriomis siekiama pagerinti vidaus rinkos veikimą (2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija / Parlamentas ir Taryba, C‑376/98, EU:C:2000:544, 87 punktas).
31 Paskutiniais Direktyvos 97/67 pakeitimais, padarytais Direktyva 2008/6, remiantis jos 13 ir 16 konstatuojamosiomis dalimis, Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė liberalizuoti pašto paslaugų rinkas ir patvirtinti galutinę pašto paslaugų vidaus rinkos suformavimo datą panaikinant ne tik paskutines visiško rinkos atvėrimo kliūtis tam tikriems universaliųjų paslaugų teikėjams, bet ir visas kitas pašto paslaugų teikimo kliūtis (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimo DHL Express (Austria), C‑2/15, EU:C:2016:880, 26 punktą). Pagal Direktyvos 2008/6 56 konstatuojamąją dalį Bendrijos teisės aktų leidėjas tuo pačiu metu siekė užtikrinti visiems naudotojams bendrą universaliųjų paslaugų lygį ir nustatyti suderintus pašto paslaugų reguliavimo principus.
32 Vis dėlto, remiantis tuo, kad pakeistos direktyvos 1 straipsnyje neminimas civilinis procesas, negalima daryti išvados, kad ši direktyva nedaro jokio poveikio kitoms sritims, susijusioms su nacionaline teise. Kitoks aiškinimas, kaip pasiūlytas Lenkijos vyriausybės, neleistų pasiekti pakeistos direktyvos tikslo suformuoti pašto paslaugų vidaus rinką. Iš tiesų, tai leistų valstybėms narėms ir toliau taikyti priemones, kurios dėl savo poveikio gali kliudyti konkurencijai toje rinkoje.
33 Be to, pakeistos direktyvos 8 straipsnyje daroma nuoroda į registruotojo pašto paslaugas, teikiamas vykdant teismines procedūras.
34 Todėl reikia atmesti Lenkijos vyriausybės argumentą, kad nacionalinė civilinio proceso taisyklė, kaip numatyta KPC 165 straipsnio 2 dalyje, nepatenka į pakeistos direktyvos taikymo sritį dėl savo dalyko, neatsižvelgiant į tokios taisyklės poveikį šia direktyva suderintoms sritims.
Dėl pirmojo klausimo
35 Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pakeistos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys, siejamas su šios direktyvos 8 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią tik procesinio dokumento pateikimas teikti universaliąją pašto paslaugą paskirtojo operatoriaus nacionaliniame pašto skyriuje prilygsta šio dokumento pateikimui atitinkamam teismui.
36 Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia išaiškinti šias dvi nuostatas paeiliui.
Dėl pakeistos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio aiškinimo
37 Pakeistos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje aiškiai draudžiama valstybėms narėms teikti ar palikti galioti išimtines ar specialias teises kurti ir teikti pašto paslaugas.
38 Tai matyti ir iš šios nuostatos formuluotės, kurioje apibrėžiama jame esančio draudimo taikymo sritis, numatant „kurti ir teikti pašto paslaugas“, kad draudžiama teikti ar palikti galioti išimtines ar specialias teises, kiek šios teisės susijusios su pašto paslaugomis.
39 Sąvoka „pašto paslaugos“ apibrėžta pakeistos direktyvos 2 straipsnio 1 punkte ir apibūdina paslaugas, kurias sudaro pašto siuntų surinkimas, rūšiavimas, vežimas ir skirstymas. Sąvoka „pašto siunta“, savo ruožtu, apibrėžta pakeistos direktyvos 2 straipsnio 6 punkte ir reiškia adresuotą ir galutinės formos siuntą, kurią turi gabenti pašto paslaugų teikėjas. Be korespondencijos siuntų, tokios siuntos taip pat apima, pavyzdžiui, knygas, katalogus, laikraščius, periodinius leidinius ir pašto siuntinius su prekėmis, kurios turi komercinę vertę arba jos neturi.
40 Reikia konstatuoti, kad, akivaizdu, jog procesinių dokumentų teismams siuntimas paštu yra pašto siunta, kaip tai suprantama pagal pakeistos direktyvos 2 straipsnio 6 punktą, todėl ir atitinkama paslauga patenka į sąvoką „pašto paslaugos“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 punktą. Šį argumentą patvirtina aiški nuoroda į šią paslaugą šios direktyvos 8 straipsnyje ir Direktyvos 97/67 20 konstatuojamoje dalyje, kuriuose minimos registruotojo pašto paslaugos, teikiamos vykdant teismines procedūras. Iš to matyti, kad išimtinių ar specialių teisių, susijusių su registruotojo pašto paslaugomis, teikiamomis vykdant teismines procedūras, suteikimui taikomas pakeistos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas.
41 Kalbant apie sąvoką „išimtinės ar specialios teisės“, numatytą 7 straipsnio 1 dalyje, reikia konstatuoti, kad nei šioje pakeistos direktyvos nuostatoje, nei jokioje kitoje nuostatoje nėra šios sąvokos apibrėžties.
42 Vis dėlto ši sąvoka atitinka identišką sąvoką, vartojamą SESV 106 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad „valstybės įmonėms bei įmonėms, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises, valstybės narės nepriima naujų teisės aktų ir nepalieka galiojančiųjų, prieštaraujančių šioje Sutartyje nurodytoms taisyklėms, ypač toms, kurios nustatytos 18 ir 101–109 straipsniuose“.
43 Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybės priemonė gali būti laikoma suteikiančia išimtinę ar specialią teisę, kaip ji suprantama pagal SESV 106 straipsnio 1 dalį, kai ja suteikiama apsauga ribotam skaičiui įmonių ir ši apsauga gali iš esmės paveikti kitų įmonių galimybę vykdyti atitinkamą ekonominę veiklą toje pačioje teritorijoje iš esmės tokiomis pačiomis sąlygomis (2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo SOA Nazionale Costruttori, C‑327/12, EU:C:2013:827, 41 punktas ir nurodyta jurisprudencija).
44 Primintina, kad SESV 106 straipsnio 1 dalimi, kuri nėra savarankiška, nuorodomis į kitus SESV straipsnius valstybėms narėms draudžiama, be kita ko, priimti ar palikti galioti su įmonėmis, kurioms suteikia specialias ar išimtines teises, susijusias nacionalines nuostatas, prieštaraujančias, be kita ko, SESV 49 ir 59 straipsniams ir SESV numatytoms konkurencijos taisyklėms (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo United Pan‑Europe Communications Belgium ir kt., C‑250/06, EU:C:2007:783, 14, 15 ir 17 punktus ir nurodytą jurisprudenciją, 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo ASM Brescia, C‑347/06, EU:C:2008:416, 61 punktą).
45 Taigi, SESV 106 straipsnio 1 dalies tikslai ir Direktyva 2008/6 siekiami tikslai, priminti šio sprendimo 31 punkte, ir visų pirma tie, kurie susiję su SESV numatytų konkurencijos taisyklių taikymu pašto sektoriui, susietam su viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimais, taip pat su kliūčių, trukdančių sukurti pašto paslaugų vidaus rinką, panaikinimu, iš esmės sutampa. Todėl „specialiosios arba išimtinės teisės“ sąvoka, kaip apibrėžta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, nurodytoje šio sprendimo 43 punkte, gali būti perkelta atsižvelgiant į specifinį Direktyvos 97/67 kontekstą.
46 Aišku, SESV 106 straipsnio 1 dalis savaime nedraudžia įmonei suteikti specialios arba išimtinės teisės ar palikti ją galioti, bet reikalauja, kad šis suteikimas ar palikimas galioti nepažeistų kitų materialinių SESV nuostatų, o pakeistos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies 1 sakinys savo ruožtu draudžia įmonei teikti ar palikti galioti išimtines ar specialias teises kurti ir teikti pašto paslaugas.
47 Vis dėlto tokie skirtingi išvados, kad egzistuoja išimtinė ar speciali teisė pagal šias dvi nuostatas, padariniai nekliudo pakeistos direktyvos kontekste perkelti „išimtinės ar specialios teisės“ sąvokos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 43 punkte nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Kaip per posėdį teisingai nurodė Europos Komisija, šis skirtumas reiškia tik tai, kad tuo atveju, jei valstybė narė suteikė įmonei specialią ar išimtinę teisę, pakeistos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies laikymasis turi būti vertinamas atskirai nuo SESV 106 straipsnio 1 dalies laikymosi. Ši išvada taip pat kyla iš Direktyvos 2008/6 59 konstatuojamosios dalies, kurioje nurodyta, kad ši direktyva nedaro įtakos Sutarties taisyklių taikymui konkurencijai ir paslaugų teikimo laisvei.
48 Kalbant apie draudimą teikti ar palikti galioti išimtines ar specialias teises, numatytas pakeistos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, iš šios nuostatos teksto matyti, kad šis draudimas iš principo yra bendras.
49 Tai patvirtina pakeistos direktyvos 7 straipsnio tikslas ir genezė. Pagal šio straipsnio 1 dalies antrą sakinį valstybės narės universaliųjų paslaugų teikimą gali finansuoti vienu iš 2–4 dalyse nurodytų būdų ar keliais iš jų arba bet kokiais kitais Sutartį atitinkančiais būdais.
50 Iš Direktyvos 2008/6 25 ir 26 konstatuojamųjų dalių matyti, kad pakeistos direktyvos 7 straipsniu Bendrijos teisės aktų leidėjas ketino nutraukti rezervuotųjų paslaugų ir specialiųjų teisių – kaip būdo užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimo finansavimą – naudojimą, kartu buvo leista valstybėms narėms naudoti kitų formų išorinį universaliųjų paslaugų finansavimą, kuris mažiau ribotų konkurenciją.
51 Iš tiesų, kaip matyti iš Direktyvos 97/67, iš dalies pakeistos Direktyva 2002/39, 7 straipsnio ir Direktyvos 97/67 16 konstatuojamosios dalies, tiek, kiek tai yra būtina siekiant užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimą finansiškai subalansuotomis sąlygomis, valstybės narės gali rezervuoti įvairias paslaugas, kurių taikymo sritis buvo apibrėžta 7 straipsnyje, vienam ar keliems universaliųjų paslaugų teikėjams. Vis dėlto tokia galimybė nebuvo numatyta Direktyvoje 2002/39 dėl nerezervuotųjų paslaugų pagal 7 straipsnį, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra universaliųjų paslaugų dalis.
52 Iš tiesų, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad valstybės narės negalėjo savo nuožiūra išplėsti universaliųjų pašto paslaugų teikėjui rezervuotų paslaugų pagal Direktyvos 97/67, iš dalies pakeistos Direktyva 2002/39, 7 straipsnį, nes toks išplėtimas prieštarautų taip pakeistos Direktyvos 97/67 tikslui nustatyti laipsnišką ir kontroliuojamą pašto sektoriaus liberalizavimą (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Asociación Profesional de Empresas de Reparto y Manipulado de Correspondencia, C‑220/06, EU:C:2007:815, 67 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
53 Direktyva 2008/6 Bendrijos teisės aktų leidėjas įtraukė dabartinę pakeistos direktyvos 7 straipsnio 1 dalį ir neatšaukė iki tol pasiekto nerezervuoto sektoriaus liberalizavimo. Iš to matyti, kad faktas, jog po šio 7 straipsnio 1 dalies pakeitimo valstybė narė gali rezervuoti pašto paslaugą, nors ji ir yra universaliųjų paslaugų dalis, vienam ar keliems paskirtiems universaliųjų paslaugų teikėjams, yra draudžiamas būdas užtikrinti universaliųjų paslaugų finansavimą.
54 Todėl, atsižvelgiant į pakeistos direktyvos 8 straipsnyje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą, draudžiama valstybėms narėms teikti ar palikti galioti išimtines ar specialias teises kurti ir teikti pašto paslaugas, kaip tai suprantama pagal pakeistos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį.
55 Priešingai, nei teigė Lenkijos vyriausybė per teismo posėdį, šio draudimo taikymo tikslais nereikia daryti skirtumo, pagrįsto tuo, ar išimtinės, ar specialios teisės kurti ir teikti pašto paslaugas suteiktos universaliųjų paslaugų teikėjui, laikantis ar nesilaikant objektyvumo, proporcingumo, nediskriminavimo ir skaidrumo principų.
56 Iš tiesų, toks aiškinimas ne tik nepagrįstas jokiu Direktyvos 2008/6 teksto elementu, bet ir jo laikantis būtų ribojama pakeistos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyto draudimo apimtis, todėl jis kliudytų pasiekti šios direktyvos tikslą suformuoti pašto paslaugų vidaus rinką.
57 Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal KPC 165 straipsnio 2 dalį procesinio dokumento pateikimas pagal Pašto įstatymą paskirto operatoriaus Lenkijos pašto skyriui ar pašto paslaugų teikėjo, užtikrinančio universaliųjų pašto paslaugų teikimą kitoje valstybėje narėje, skyriui prilyginamas dokumento pateikimui teismui.
58 Atsižvelgiant į šio sprendimo 40 punkte išdėstytus svarstymus, tokia nacionalinės teisės nuostata, kadangi ji susijusi su registruotojo pašto paslaugomis, teikiamomis vykdant teismines procedūras, turi būti laikoma apimančia pašto paslaugų teikimą, kaip tai suprantama pagal pakeistos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, kartu su šios direktyvos 2 straipsnio 1 ir 6 punktais.
59 Kiek tai susiję su klausimu, ar pagal nacionalinės teisės nuostatą, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, atitinkama valstybė narė suteikia „išimtines ar specialias teises“ teikti pašto paslaugas, neginčijama, pirma, kad ši nuostata, kuri nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą apibrėžiama kaip „įstatymas“, yra teisinė priemonė, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su SESV 106 straipsnio 1 dalimi (šiuo klausimu žr. 1991 m. gruodžio 13 d. Sprendimo GB‑Inno‑BM, C‑18/88, EU:C:1991:474, 20 punktą).
60 Antra, dėl klausimo, ar tokia teisėkūros priemonė užtikrina riboto skaičiaus įmonių apsaugą, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, įtvirtintą 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendime SOA Nazionale Costruttori (C‑327/12, EU:C:2013:827, 41 punktas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad vien operatorius, kaip tai suprantama pagal Pašto įstatymą, paskirtas teikti universaliąsias paslaugas, gali pasinaudoti KPC 165 straipsnio 2 dalyje numatyta taisykle, kuri suteikia teigiamą teisinį poveikį procesinio dokumento siuntimui per šį operatorių ar teikėją teismui.
61 Iš tiesų, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagal KPC 165 straipsnio 2 dalį įstatyminių terminų, nustatytų procesiniams dokumentams pateikti teismui, laikomasi, jei per šiuos įstatyminius terminus procesinis dokumentas pateikiamas šioje nuostatoje numatyto paskirtojo operatoriaus ar teikėjo pašto skyriui. Priešingai, jeigu tokia siunta siunčiama per kitą pašto paslaugų teikėją, ją teikėjas turi pristatyti teismui iki įstatyminio termino pabaigos, kad ji būtų laikoma pateikta laiku.
62 Todėl nacionalinės teisės nuostata, kaip KPC 165 straipsnio 2 dalis, atrodo, suteikia pranašumą ribotam įmonių skaičiui, nes ji rezervuoja paskirtajam operatoriui ar kitam universaliųjų paslaugų teikėjui kitoje valstybėje narėje procesinių dokumentų siuntimo teismams paslaugą ir privilegiją, kad procesinis dokumentas, pateiktas šiam operatoriui ar kitam teikėjui, laikomas pateiktu teismui.
63 Trečia, dėl klausimo, ar ši taisyklė gali iš esmės paveikti kitų įmonių galimybes vykdyti atitinkamą ekonominę veiklą toje pačioje teritorijoje iš esmės tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, įtvirtintą 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendime SOA Nazionale Costruttori (C‑327/12, EU:C:2013:827, 41 punktas), reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į informaciją, esančią prašyme priimti prejudicinį sprendimą, taip ir yra šiuo atveju.
64 Iš tiesų, pašto paslaugų teikėjas, nenumatytas KPC 165 straipsnio 2 dalyje, negali teikti procesinių dokumentų siuntimo teismams paslaugos naudodamasis privilegija, kad šie procesiniai dokumentai laikomi pateiktais atitinkamam teismui, kaip yra procesinių dokumentų, pateiktų šioje nuostatoje numatytam paskirtajam operatoriui ar kitam teikėjui, atveju, o tai reiškia, kad ši paslauga laisvai nekonkuruoja pašto paslaugų vidaus rinkoje.
65 Taigi, su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, suteikia išimtinių ar specialių teisių kurti ir teikti pašto paslaugas, kaip tai suprantama pagal pakeistos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį.
Dėl pakeistos direktyvos 8 straipsnio aiškinimo
66 Pagal pakeistos direktyvos 8 straipsnį šios direktyvos 7 straipsnio nuostatos nepažeidžia valstybių narių teisės organizuoti laiškų dėžučių išdėstymą prie viešųjų kelių, pašto ženklų leidybą ir registruotojo pašto paslaugas, teikiamas vykdant pagal tų valstybių narių vidaus įstatymus nustatytas teismines ir administracines procedūras.
67 Atsižvelgiant į pakeistos direktyvos 8 straipsnio formuluotę ir kontekstą, jis yra aiškinamas siaurai, nes tai yra nuo bendros taisyklės, nustatytos šios direktyvos 7 straipsnyje, kurioje nuo tada numatyta panaikinti išimtines ir specialiąsias teises, siekiant suformuoti pašto paslaugų vidaus rinką, o tai yra pagrindinis Direktyva 2008/6 siekiamas tikslas, nukrypti leidžianti nuostata.
68 Iš to matyti, kadangi pakeistos direktyvos 8 straipsnio formuluotė susijusi su pašto paslaugų, teikiamų vykdant teismines procedūras, organizavimu, kiek tai susiję tik su „registruotu paštu“, šiame straipsnyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata neturi būti aiškinama plačiai, kiek tai susiję su jos taikymu įprastam paštui, naudojamam vykdant teismines procedūras.
69 Šiuo atveju KPC 165 straipsnio 2 dalyje nedaroma skirtumo dėl pasinaudojimo joje numatytu pranašumu pagal tai, kaip siunčiamas procesinis dokumentas teismui – įprastu ar registruotu paštu. Atsižvelgiant į svarstymus, pateiktus šio sprendimo 67 ir 68 punktuose, ši nacionalinės teisės taisyklė gali patekti į pakeistos direktyvos 8 straipsnio taikymo sritį tik tiek, kiek ji susijusi su procesinių dokumentų siuntimo teismams registruotu paštu paslaugomis.
70 Kalbant apie pakeistos direktyvos 8 straipsnyje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos apimtį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Komisija mano, jog šis straipsnis turi būti aiškinamas siaurai, ir jis neleidžia valstybėms narėms rezervuoti šios paslaugos tik vienam operatoriui, taip pat neleidžia joms nustatyti privilegijos, kaip numatyta nagrinėjamoje nacionalinės teisės nuostatoje, bet leidžia valstybėms narėms numatyti ginčo šalių pareigą registruotu paštu siųsti procesinius dokumentus teismui.
71 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktomis nuorodomis, kurių nepaneigia kiti bylos medžiagoje esantys elementai, KPC 165 straipsnio 2 dalyje nustatytas pranašumas operatoriui konkurencinėje rinkoje, kurio neturi kiti operatoriai tiek, kiek procesinių dokumentų pateikimas šiam operatoriui prilyginamas pateikimui teismui, o tai reiškia, kad gali būti laikomasi procesinio termino, net jei toks dokumentas pasiekia šį teismą pasibaigus šiam terminui. Iš to darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus klausimas: ar valstybė narė gali remtis pakeistos direktyvos 8 straipsniu, kad galėtų nustatyti ar palikti galioti privilegiją, kaip numatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nacionalinėje nuostatoje.
72 Kalbant apie pakeistos direktyvos 8 straipsnio tikslą, pasakytina, kad jis nustatytas Direktyvos 97/67 20 konstatuojamoje dalyje, pagal kurią „viešosios tvarkos ir saugumo sumetimais valstybės narės gali turėti teisėtą interesą vienai arba daugiau jų pačių paskirtų bendrovių suteikti teisę <…> įrengti pašto siuntų surinkimui skirtas laiškų dėžutes; <…> dėl tų pačių priežasčių valstybės narės turi teisę subjektą arba subjektus paskirti atsakingus už pašto ženklų <…> leidybą ir už registruoto pašto paslaugų, teikiamų vykdant teismines arba administracines procedūras pagal valstybių narių vidaus įstatymus, teikimą“. Iš to darytina išvada, kad 8 straipsnis, kuris išliko nepakitęs, nepaisant vėlesnių Direktyvos 97/67 pakeitimų, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį siekiama leisti valstybėms narėms, atsižvelgiant į registruotų laiškų siuntimo paslaugas, teikiamas vykdant teismines procedūras, nukrypti nuo bendros taisyklės, numatytos pakeistos direktyvos 7 straipsnyje dėl viešosios tvarkos ir saugumo sumetimų, jeigu jos turi teisėtą interesą.
73 Šiomis aplinkybėmis pakeistos direktyvos 8 straipsnį, siejamą su Direktyvos 97/67 20 konstatuojamąja dalimi, reikia aiškinti taip, kad valstybė narė, siekdama pasinaudoti šiame straipsnyje nustatyta nukrypti leidžiančia nuostata, turi įrodyti viešąjį interesą.
74 Tokį aiškinimą patvirtina teisės nuostatų, tarp kurių yra šis 8 straipsnis, siekiami tikslai. Iš tiesų, kaip matyti iš Direktyvos 2008/6 25 ir 56 konstatuojamųjų dalių, jos tikslas yra sukurti pašto paslaugų vidaus rinką ir nutraukti rezervuotųjų paslaugų ir specialiųjų teisių – kaip būdo užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimo finansavimą – naudojimą. Leidimas valstybei narei suteikti išimtinę arba specialiąją teisę liberalizuotoje rinkoje, nesant objektyvaus pateisinimo, prieštarautų tokiems tikslams.
75 Dėl KPC 165 straipsnio 2 dalies Komisija teigė, kad nei prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nei Lenkijos vyriausybės raštuose nėra nurodyta objektyvaus jos suteikiamo pranašumo pateisinimo.
76 Šiuo klausimu pažymėtina, kad per posėdį Teisingumo Teisme Lenkijos vyriausybė nurodė, kad Lenkijoje įvairių operatorių teikiamos registruoto pašto paslaugos teritorinė aprėptis yra labai fragmentuota, todėl yra interesas, kad visiems procesiniams dokumentams, kurie siunčiami teismams, būtų taikoma to paties lygio siuntų saugumo ir šių siuntų nusiuntimo teismams terminų garantija. Todėl universaliųjų paslaugų operatoriui, vykdančiam veiklą visoje nacionalinėje teritorijoje, buvo suteikta aptariama privilegija.
77 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad, remiantis Teisingumo Teismui pateiktais duomenimis, pagal Lenkijos teisės aktus kitiems operatoriams taip pat leidžiama siųsti procesinius dokumentus, skirtus teismams, todėl jie laikomi turinčiais tam tikrų organizacinių ir personalo išteklių. Be to, šios vyriausybės pateikti paaiškinimai neleidžia suprasti, kodėl pagal operatorius taikomi skirtingi procesiniai terminai gali padėti užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą. Tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai ieškinio priimtinumas priklauso nuo pasirinkto operatoriaus, su teisiniu saugumu ir tinkamu teisingumo vykdymu susiję argumentai, atrodo, taip pat draudžia tokius procesinių terminų skirtumus. Šiomis aplinkybėmis neatrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės nuostatos, leidžiančios skirtingus terminus, atsižvelgiant į operatorių, pasirinktą iš toje pačioje rinkoje veikiančių konkuruojančių operatorių, iš tiesų atitinka viešosios tvarkos tikslą, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
78 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad pakeistos direktyvos 8 straipsnio negalima aiškinti taip, kad pagal jį leidžiama ir toliau taikyti tokią nacionalinę nuostatą, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.
79 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: pakeistos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, siejamą su šios direktyvos 8 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės nuostatą, pagal kurią tik procesinio dokumento pateikimas teikti universaliąją pašto paslaugą paskirtojo operatoriaus nacionaliniame pašto skyriuje prilygsta šio dokumento pateikimui atitinkamam teismui, nesant objektyvaus pateisinimo, kylančio iš viešosios tvarkos ir saugumo sumetimų.
Antrasis ir trečiasis klausimai
80 Savo antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pakeistos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys kartu su ESS 4 straipsnio 3 dalimi turi būti aiškinamas taip, kad pranašumas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, suteiktas universaliąsias paslaugas teikti paskirtam operatoriui, jei jis buvo suteiktas pažeidžiant 7 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, turi būti išplėstas ir taikomas kitiems pašto operatoriams, siekiant išvengti diskriminacijos. Taip pat jis nori sužinoti, ar valstybės narės vardu veikiantis subjektas galėtų tiesiogiai remtis šia nuostata ginče su privačiu asmeniu.
81 Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, kokių pasekmių tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje gali turėti galimas KPC 165 straipsnio 2 dalies nesuderinamumas su pakeista direktyva.
82 Pirmiausia pažymėtina, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, aiškinimas, pagal kurį KPC 165 straipsnio 2 dalis atitinka pakeistos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, yra aiškinimas contra legem. Be to, toks aiškinimas reikalauja nukrypti nuo nacionalinės teisės nuostatos pažodinio aiškinimo poveikio, o tai procesinės normos atveju yra diskutuotina praktika.
83 Šiuo klausimu primintina, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog taikydamas nacionalinę teisę nacionalinis teismas, kurio prašoma išaiškinti, tai turi padaryti kuo labiau atsižvelgdamas į aptariamos direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos. Reikalavimas nacionalinę teisę aiškinti Sąjungos teisę atitinkančiu būdu kyla iš pačios sutarties sistemos, nes toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (2010 m. sausio 19 d. Sprendimo Kücükdeveci, C‑555/07, EU:C:2010:21, 48 punktas ir nurodyta jurisprudencija).
84 Taip pat pažymėtina, kad nacionaliniai teismai, atsižvelgdami į visas nacionalinės teisės nuostatas ir taikydami joje pripažintus aiškinimo metodus, turi nuspręsti, ar (ir kokiu mastu) nacionalinės teisės nuostata gali būti aiškinama taip, kad ji atitiktų aptariamą direktyvą ir nebūtų aiškinama contra legem (šiuo klausimu žr. 2019 m. sausio 22 d. Sprendimo Cresco Investigation, C‑193/17, EU:C:2019:43, 74 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
85 Iš tiesų tokį atitinkamą aiškinimą riboja Sąjungos teisės bendrieji principai, ypač teisinio saugumo principas, ir toks aiškinimas negali būti pagrindas aiškinti nacionalinę teisę contra legem (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Mono Car Styling, C‑12/08, EU:C:2009:466, 61 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 2016 m. balandžio 19 d. Sprendimo DI, C‑441/14, EU:C:2016:278, 32 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
86 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia dėl šių ribų apimties pagrindinėje byloje, kurioje kyla klausimas dėl nacionalinės teisės nuostatos galimos neatitikties Sąjungos teisei pasekmių, kiek tai susiję su vienos atitinkamo ginčo šalies termino pareikšti ieškinį atitinkamame nacionaliniame teisme laikymusi.
87 Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje pripažino, kad Sąjungos teisės sistemoje svarbu laikytis procesinių terminų, kuriais siekiama užtikrinti teisinį saugumą ir užkirsti kelią galimybei neribotą laiką ginčyti Sąjungos aktus, turinčius teisinių pasekmių, taip pat gero teisingumo vykdymo ir proceso ekonomiškumo reikalavimų (1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Komisija / AssiDomän Kraft Products ir kt., C‑310/97 P, EU:C:1999:407, 61 punktas). Tais pačiais argumentais grindžiamas reikalavimas laikytis procesinių terminų, numatytų valstybių narių teisinėse sistemose.
88 Darytina išvada, kad tiek KPC 165 straipsnio 2 dalies aiškinimas, atitinkantis pakeistą direktyvą, reiškia šios nuostatos aiškinimą contra legem, tiek aplinkybė, kad toks atitinkamas aiškinimas gali trukdyti taikyti nacionalinės teisės nuostatas dėl terminų ieškiniui pareikšti, kuriuo siekiama užtikrinti teisinį saugumą, šiuo atveju nustato reikalavimo nacionalinę teisę aiškinti atsižvelgiant į Sąjungos teisę ribas.
89 Antra, dėl klausimo, ar pakeista direktyva gali remtis valstybės vardu veikiantis subjektas tam, kad ginče prieš privatų asmenį būtų netaikoma šios valstybės narės nuostata, prieštaraujanti pakeistai direktyvai, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad leidus valstybės vardu veikiančiam subjektui remtis direktyvos, kurios valstybė narė teisingai neperkėlė į nacionalinę teisę, nuostatomis prieš privatų asmenį, valstybė narė gautų naudos iš savo pačios Sąjungos teisės nepaisymo (šiuo klausimu žr. 1996 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Arcaro, C‑168/95, EU:C:1996:363, 36 punktą ir nurodytą jurisprudenciją ir 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Portgás, C‑425/12, EU:C:2013:829, 24 ir 25 punktus).
90 Nagrinėjamu atveju iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktų nuorodų matyti, kad šalis, kuri prieš privatų asmenį remiasi KPC 165 straipsnio 2 dalies nesuderinamumu su pakeista direktyva, yra KRUS pirmininkas, t. y. viešosios valdžios institucija, laikoma „valstybės vardu veikiančiu subjektu“. Vis dėlto pagal ankstesniame punkte nurodytą jurisprudenciją viešosios valdžios institucija, kaip KRUS pirmininkas, negali remtis pakeista direktyva, kaip tokia, prieš privatų asmenį.
91 Todėl atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes nebūtina nagrinėti klausimo, ar pranašumas, kurį turi operatoriaus, paskirtas teikti universaliąsias paslaugas pagal KPC 165 straipsnio 2 dalį, darant prielaidą, kad šis pranašumas buvo suteiktas pažeidžiant pakeistą direktyvą, būtų išplėstas ir taikomas kitiems pašto operatoriams.
92 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad viešosios valdžios institucija, laikoma valstybės vardu veikiančiu subjektu, negali remtis pakeista direktyva, kaip tokia, prieš privatų asmenį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
93 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo, iš dalies pakeistos 2008 m. vasario 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/6/EB, 7 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, siejamą su šios direktyvos 8 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės nuostatą, pagal kurią tik procesinio dokumento pateikimas teikti universaliąją pašto paslaugą paskirtojo operatoriaus nacionaliniame pašto skyriuje prilygsta šio dokumento pateikimui atitinkamam teismui, nesant objektyvaus pateisinimo, kylančio iš viešosios tvarkos ir saugumo sumetimų.
2. Viešosios valdžios institucija, laikoma valstybės vardu veikiančiu subjektu, negali remtis Direktyva 97/67, iš dalies pakeista Direktyva 2008/6, kaip tokia, prieš privatų asmenį.
Parašai.