TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. kovo 28 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Aplinka – Atliekos – Direktyva 2008/98/EB – Atliekų naudojimas ir pakartotinis naudojimas – Konkretūs panaudoto nuotekų dumblo nebelaikymo atliekomis kriterijai – Europos Sąjungos arba nacionaliniu lygmeniu apibrėžtų kriterijų nebuvimas“
Byloje C‑60/18
dėl Tallinna Ringkonnakohus (Talino apeliacinis teismas, Estija) 2018 m. sausio 22 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. sausio 31 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Tallinna Vesi AS
prieš
Keskkonnaamet,
dalyvaujant
Keskkonnaministeerium,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev (pranešėjas), teisėjai T. von Danwitz, E. Levits, C. Vajda ir P. G. Xuereb,
generalinė advokatė J. Kokott,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– AS Tallinna Vesi AS, atstovaujamos vandeadvokaat T. Pikamäe,
– Estijos vyriausybės, atstovaujamos, N. Grünberg,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. Palatiello,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir M. A. M. de Ree,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Hesse,
– Europos Komisijos, atstovaujamos E. Sanfrutos Cano, E. Kružíková ir F. Thiran, padedamų vandeadvokaat L. Naaber‑Kivisoo,
susipažinęs su 2018 m. lapkričio 29 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (OL L 312, 2008, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381) 6 straipsnio 4 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Tallinna Vesi AS ir Keskkonnaamet (Aplinkos tarnyba, Estija) ginčą dėl dviejų šios tarnybos dėl Tallinna Vesi priimtų sprendimų dėl atliekų naudojimo, kuriais atsisakyta pripažinti, kad nuotekų dumblas po naudojimo operacijos nebelaikomas atliekomis.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2008/98 1 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/12/EB dėl atliekų [(OL L 114, 2006, p. 9)] nustatoma atliekų tvarkymo Bendrijoje teisinė sistema. Joje apibrėžiamos pagrindinės sąvokos, pavyzdžiui, atliekų, naudojimo bei šalinimo sąvokos, ir nustatomi esminiai atliekų tvarkymo reikalavimai, pirmiausia įpareigojimas atliekų tvarkymo operacijas atliekančiai įstaigai ar įmonei turėti leidimą arba būti registruotoms, valstybių narių įpareigojimas rengti atliekų tvarkymo planus. Joje taip pat nustatomi pagrindiniai principai, pavyzdžiui, įpareigojimas tvarkyti atliekas nedarant neigiamo poveikio aplinkai bei žmonių sveikatai, skatinama laikytis atliekų [tvarkymo] hierarchijos, ir vadovaujantis principu „teršėjas moka“ reikalavimas, kad atliekų šalinimo išlaidas turi padengti atliekų turėtojas, ankstesni turėtojai arba produkto, kurį gaminant susidarė atliekos, gamintojai.“
4 Direktyvos 2008/98 28 ir 29 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(28) Ši direktyva turėtų padėti ES tapti labiau „atliekas perdirbančia visuomene“, kuri vengtų atliekų susidarymo ir naudotų atliekas kaip išteklius. <…>
(29) Valstybės narės turėtų skatinti perdirbamų produktų <…> naudojimą vadovaudamosi atliekų [tvarkymo] hierarchija ir siekdamos kurti atliekas perdirbančią visuomenę ir, kai įmanoma, neturėtų skatinti atliekų, kurias galima perdirbti, šalinimo sąvartyne ir jų deginimo.“
5 Šios direktyvos 30 konstatuojamojoje dalyje numatyta:
„Siekiant įgyvendinti [SESV 191] straipsnio 2 dalyje įtvirtintus atsargumo ir prevencinių veiksmų principus, būtina nustatyti bendrus aplinkosauginius atliekų tvarkymo Bendrijoje tikslus. Remdamosi šiais principais Bendrija ir valstybės narės turi sukurti taršos ar nepatogumų [neigiamo poveikio] šaltinių prevencijos, mažinimo ir, kiek tik įmanoma, panaikinimo pačioje užuomazgoje sistemą, patvirtindamos tokio pobūdžio priemones, kurios panaikintų pripažintą pavojų.“
6 Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:
1) „atliekos“ – medžiaga ar objektas, kurio turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti.“
7 Šios direktyvos 4 straipsnio „Atliekų [tvarkymo] hierarchija“ 1 dalis suformuluota taip:
„1. Atliekų prevencijos ir tvarkymo srities teisės aktuose [ir politikoje] kaip prioritetų eiliškumas nustatoma tokia atliekų [tvarkymo] hierarchija:
a) prevencija;
b) parengimas pakartotiniam naudojimui;
c) perdirbimas;
d) kitas naudojimas, pvz., naudojimas energijai gauti, ir
e) šalinimas.“
8 Direktyvos 2008/98 6 straipsnyje „Atliekų statuso pabaiga“ nustatyta:
„1. Tam tikros konkrečios atliekos nustoja būti atliekomis, kaip apibrėžta 3 straipsnio 1 punkte, kai su jomis atliekama naudojimo operacija, įskaitant perdirbimą, ir jos atitinka konkrečius kriterijus, kurie turi būti parengti laikantis šių sąlygų:
a) medžiaga ar objektas yra visuotinai naudojamas konkretiems tikslams;
b) tokiai medžiagai ar objektui egzistuoja rinka ar paklausa;
c) medžiaga ar objektas tenkina techninius reikalavimus konkretiems tikslams ir atitinka produktams taikytinus galiojančius teisės aktus bei standartus ir
d) naudojant medžiagą ar objektą nebus padarytas bendras neigiamas poveikis aplinkai ar žmonių sveikatai.
Prireikus į kriterijus įtraukiamos teršalų ribinės vertės ir juose atsižvelgiama į bet kokį galimą medžiagos ar objekto neigiamą poveikį aplinkai.
2. Priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas ją papildant, susijusios su 1 dalyje nurodytų kriterijų priėmimu ir nurodančios atliekų rūšis, kurioms taikomi tokie kriterijai, patvirtinamos pagal 39 straipsnio 2 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu. Be kita ko, turėtų būti apsvarstyta galimybė nustatyti specialius nebelaikymo atliekomis kriterijus, bent jau užpildams, popieriui, stiklui, metalui, padangoms ir audiniams.
<…>
4. Kai Bendrijos lygiu kriterijai dar nėra nustatyti pagal 1 ir 2 dalyse nurodytą procedūrą, valstybės narės gali konkrečiais atvejais nuspręsti, ar tam tikros atliekos nustojo būti atliekomis atsižvelgiant į taikytiną teisminę praktiką. Apie tokius sprendimus jos praneša Komisijai laikydamosi 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/34/EB, nustatančios informacijos apie techninius standartus, reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarką [(OL L 204, 1998, p. 37, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 337), iš dalies pakeistos 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB (OL L 217, 1998, p. 18, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 8)], kai to reikalaujama pagal tą direktyvą.“
Estijos teisė
9 2004 m. sausio 28 d. Estijos Respublikos Rygikogas (parlamentas) priėmė jäätmeseadus (Atliekų įstatymas). 2014 m. liepos 18 d.–2015 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Atliekų įstatymo 2 ir 21 straipsniai buvo suformuluoti taip:
„2 straipsnis – Atliekos
(1) Atliekos – tai kilnojamasis daiktas arba registruotas laivas, kurio turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti.
(2) „Atsikratyti“ reiškia pripažinti kilnojamąjį daiktą neeksploatuotinu, nutraukti jo naudojimą arba palikti jį nenaudojamą, kai jo naudoti neįmanoma techniniu požiūriu arba atrodo neprasminga atsižvelgiant į ekonomines ar aplinkos sąlygas.
<…>
(4) Vyriausybė nutarimu nustato sąrašą atliekų, įskaitant ir pavojingas atliekas, kurios atitinka šio straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas <…>
21 straipsnis – „Nebelaikymo atliekomis“ statusas
(1) Atliekos nustoja būti atliekomis, kai atliekama jų naudojimo operacija, įskaitant perdirbimą, ir jos atitinka pagal Direktyvos 2008/98 <…> 6 straipsnio 2 dalį nustatytus kriterijus; jie turi būti apibrėžti laikantis šių sąlygų:
1) medžiaga ar objektas yra visuotinai naudojami konkretiems tikslams;
2) egzistuoja tokios medžiagos ar objekto rinka ar paklausa;
3) medžiaga ar objektas atitinka techninius reikalavimus konkretiems tikslams, teisės aktus ir produktams taikomus standartus;
4) naudojant medžiagą ar objektą nebus padarytas neigiamas poveikis aplinkai ar žmonių sveikatai.
(2) Jeigu nėra pagal Direktyvos 2008/98/EB <…> 6 straipsnio 2 dalį nustatytų šio straipsnio 1 dalyje apibrėžtų kriterijų, už šią sritį atsakingas ministras, atsižvelgdamas į šio straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose numatytas sąlygas, įsakymu gali nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujantis tam tikrų rūšių atliekos nustoja būti atliekomis.
(3) Prireikus į kriterijus turi būti įtraukiamos teršalų ribinės vertės ir juose atsižvelgiama į bet kokį galimą neigiamą medžiagos ar objekto poveikį aplinkai ar žmonių sveikatai.
(4) Naudojimo operacija, po kurios atliekos nustoja būti atliekomis, turi būti nurodyta leidime tvarkyti atliekas arba remiantis tööstusheite seadus (Pramonės išmetamųjų teršalų įstatymas) verslo subjektui, kuris atliko naudojimo operaciją, išduotame integruotame aplinkosaugos leidime.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
10 Tallinna Vesi užsiima Talino (Estija) ir jo apylinkių komunalinių nuotekų paskirstymu ir nuotekų valymu veikliojo dumblo reaktoriuje. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad po nuotekų valymo operacijos gaunamas nuotekų dumblas perkeliamas į cisternas tam, kad būtų atlikta anaerobinio skaidymo operacija (metanizavimas). Pasibaigus 15 dienų anaerobinio skaidymo procesui, šis dumblas nusausinamas (dekanterio) centrifugomis ir perkeliamas į kompostavimo vietą tam, kad būtų atlikta aerobinio skaidymo operacija.
11 Tallinna Vesi siekė pardavinėti taip apdorotą komunalinių nuotekų dumblą kaip kompostą. Bendrovė mano, kad šis procesas atitinka biologinį perdirbimą (operacijos kodas R3o) ir norėtų gauti atitinkamą atliekų srities leidimą.
12 Pagal nacionalinę teisę biologinis perdirbimas yra atliekų naudojimo operacija, per kurią atliekos apdorojamos ir nustoja būti atliekomis, jeigu atitinka techninius reikalavimus konkretiems tikslams, teisės aktus ir produktams taikomus standartus, kaip tai suprantama pagal Atliekų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
13 Direktyvos 2008/98 6 straipsnį Estijos Respublika perkėlė Atliekų įstatymo 21 straipsnyje numatydama, kad „nebelaikymo atliekomis“ statusas gali būti konstatuotas tik remiantis Sąjungos aktu arba aplinkos ministro įsakymu, kuriuo apibrėžiami atitinkami kriterijai. Konkrečiai, remiantis šio straipsnio 2 dalimi, operatoriaus, kaip antai Tallinna Vesi, apdorotas nuotekų dumblas gali būti nebelaikomas atliekomis su sąlyga, kad prieš tai aplinkos ministras įsakymu buvo apibrėžęs aptariamos rūšies atliekų kriterijus, pagal kuriuos Aplinkos tarnyba galėjo vertinti, ar apdorotas nuotekų dumblas nustojo būtų atliekomis. Taigi pagal Estijos teisę ši tarnyba negali remtis vien Atliekų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytais principais, spręsdama, ar konkrečiu atveju dėl to, kad Tallinna Vesi atliko nuotekų dumblo stabilizavimo ir higienizavimo operaciją, jis nustojo būti atliekomis ir tapo produktu.
14 Tačiau pagrindinėje byloje nagrinėjamų leidimų išdavimo momentu nei Sąjungos, nei Estijos teisėje nebuvo jokių nuostatų, numatančių tokius kriterijus. Todėl Aplinkos tarnyba komunalinių nuotekų dumblo naudojimo operacijai nesuteikė kodo R3o motyvuodama tuo, kad nebuvo įvykdyta Atliekų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlyga. Taigi Tallinna Vesi atliktos atliekų apdorojimo operacijos dviejuose Aplinkos tarnybos sprendimuose buvo kvalifikuotos kaip „iki atliekų panaudojimo atliekamas biologinis apdorojimas (operacijos kodas R12o)“.
15 2014 m. gruodžio 1 d. ir 2015 m. liepos 20 d. Tallinna Vesi pateikė Tallinna Halduskohus (Talino administracinis teismas, Estija) prašymus iš dalies panaikinti šiuos du sprendimus ir įpareigoti Aplinkos tarnybą pakeisti pagal juos išduotus leidimus arba išduoti naujus leidimus, grindžiamus operacijos kodu R3o. Šie prašymai buvo atmesti 2016 m. liepos 15 d. sprendimu motyvuojant tuo, kad nėra techninių reikalavimų, teisės aktų ir produktams taikomų standartų. Tallinna Vesi šį sprendimą apskundė apeliacine tvarka.
16 Tokiomis aplinkybėmis Tallinna Ringkonnakohus (Talino apeliacinis teismas, Estija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad su šia nuostata yra suderinamas nacionalinės teisės aktas, kuriame numatyta, kad jeigu Sąjungos lygmeniu nėra nustatytų tam tikros rūšies atliekų nebelaikymo atliekomis kriterijų, „nebelaikymo atliekomis“ statusas priklauso nuo to, ar visuotinai taikomame nacionalinės teisės akte yra patvirtinti nustatyti konkrečios atliekų rūšies kriterijai?
2. Ar tuo atveju, jeigu Sąjungos lygmeniu nėra nustatytų tam tikros rūšies atliekų nebelaikymo atliekomis kriterijų, pagal Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 4 dalies pirmą sakinį atliekų turėtojas turi teisę kreiptis į valstybės narės kompetentingą instituciją ar teismą su prašymu pagal taikytiną Europos Teisingumo Teismo jurisprudenciją pripažinti, kad tam tikros atliekos gali būti nebelaikomos atliekomis, neatsižvelgiant į tai, ar visuotinai taikomame nacionalinės teisės akte yra patvirtinti nustatyti konkrečios atliekų rūšies kriterijai?“
Dėl prejudicinių klausimų
17 Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti kaip draudžiančią nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurias tuo atveju, jei Sąjungos lygmeniu nėra nustatytų jokių tam tikros rūšies atliekų nebelaikymo atliekomis kriterijų, tokio statuso pabaiga priklauso nuo to, ar visuotinai taikomame nacionalinės teisės akte yra apibrėžti šios rūšies atliekų kriterijai ir ar tokiomis aplinkybėmis atliekų turėtojas gali reikalauti, kad valstybės narės kompetentinga institucija arba teismas, vadovaudamiesi Teisingumo Teismo jurisprudencija, konstatuotų „nebelaikymo atliekomis“ statusą.
18 Primintina, kad Direktyvos 2008/98 3 straipsnio 1 punkte sąvoka „atliekos“ apibrėžta kaip medžiaga ar objektas, kurio turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti.
19 Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodytos sąlygos, kurias turi atitikti konkretūs kriterijai, padedantys nustatyti, kurios atliekos nustoja būti atliekomis, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 punktą, kai atliekama jų naudojimo arba perdirbimo operacija.
20 Remiantis Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 2 dalimi, Komisijai pavedama parengti šio straipsnio 1 dalies taikymo taisykles, siekiant patvirtinti specialius nebelaikymo atliekomis kriterijus. Sutariama, kad dėl nuotekų dumblo, kaip antai aptariamo pagrindinėje byloje, kurio naudojimo operacija buvo atlikta, tokių taisyklių nebuvo priimta.
21 Taigi, kaip matyti iš Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 4 dalies formuluotės, valstybės narės konkrečiais atvejais gali nuspręsti, ar tam tikros atliekos nustojo būti atliekomis, bet privalo apie toje srityje priimtus techninius reglamentus ir standartus pranešti Komisijai, kai to reikalaujama pagal Direktyvą 98/34, iš dalies pakeistą Direktyva 98/48.
22 Pirmiausia konstatuotina, kad taip Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas konkrečiai numatė, jog valstybės narės yra įpareigotos priimti priemones dėl medžiagos ar objekto atliekų nebelaikymo atliekomis, bet nepatikslino šių priemonių pobūdžio.
23 Šiuo klausimu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kadangi priemonės, priimtos pagal Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 4 dalį, kaip ir pagal šio straipsnio 2 dalį priimtos Sąjungos nuostatos, lemia „nebelaikymo atliekomis“ statusą, taigi ir apsaugos, kurią atliekas reglamentuojanti teisė garantuoja aplinkos ir žmonių sveikatos požiūriu, pabaigą, jos turi užtikrinti, kad bus paisoma minėto straipsnio 1 dalies a–d punktuose nustatytų sąlygų, ypač jomis turi būti atsižvelgta į bet kokį galimą žalingą atitinkamos medžiagos arba objekto poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai.
24 Be to, iš Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 4 dalies formuluotės matyti, kad valstybės narės gali numatyti galimybę visų pirma pagal medžiagos ar objekto, laikomų „atliekomis“, turėtojo prašymą priimti sprendimus dėl konkretaus atvejo, tačiau jos taip pat gali priimti techninį reglamentą ar standartą dėl tam tikros kategorijos ar rūšies atliekų. Kaip generalinė advokatė nurodė išvados 49 punkte, šioje nuostatoje nustatyta pareiga apie tokias priemones pranešti Komisijai, kaip to reikalaujama pagal Direktyvą 98/34, iš dalies pakeistą Direktyva 98/48, taikoma techninių taisyklių projektams, o ne individualiems sprendimams.
25 Taigi pagal Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 4 dalį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias tuo atveju, jei Sąjungos lygmeniu nėra nustatytų jokių tam tikros rūšies atliekų nebelaikymo atliekomis kriterijų, tokio statuso pabaiga priklauso nuo to, ar visuotinai taikomame nacionalinės teisės akte yra apibrėžti šios rūšies atliekų kriterijai.
26 Antra, iš fakultatyvaus valstybės narės veikimo pobūdžio, kurį rodo šios nuostatos pirmame sakinyje pavartotas veiksmažodis „gali“, matyti, kad valstybė narė taip pat gali laikytis nuomonės, kad tam tikros atliekos negali nustoti būti atliekomis, ir nepriimti „nebelaikymo atliekomis“ statuso reglamentavimo nuostatų.
27 Vis dėlto, kaip generalinė advokatė pažymėjo išvados 44 punkte, jos privalo užtikrinti, kad toks neveikimas nekliudytų siekti Direktyvos 2008/98 tikslų, kaip antai skatinti taikyti šios direktyvos 4 straipsnyje numatytą atliekų tvarkymo hierarchiją arba, kaip matyti iš jos 8 ir 29 konstatuojamųjų dalių, skatinti atliekų ir apdorotų medžiagų naudojimą siekiant tausoti išteklius ir padėti įgyvendinti žiedinę ekonomiką. Tokiomis aplinkybėmis Komisija arba prireikus valstybės narės turi atsižvelgti į visus reikšmingus aspektus ir naujausias mokslo ir technikos žinias, kad galėtų patvirtinti konkrečius kriterijus, pagal kuriuos nacionalinės institucijos ir teismai galėtų konstatuoti atliekų „nebelaikymo atliekomis“ statusą, kai buvo atlikta jų naudojimo operacija, leidžianti jas naudoti nekeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nedarant žalos aplinkai.
28 Šiuo atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad nuotekų dumblo naudojimas kelia tam tikrą pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai, ypač dėl to, kad esama pavojingų medžiagų. Atsižvelgiant į diskreciją, kurią, sprendžiant iš dviejuose pirmesniuose punktuose išdėstytų samprotavimų, turi valstybė narė, ji tokių medžiagų atveju gali nepripažinti produkto ar medžiagos „nebelaikymo atliekomis“ statuso arba nenustatyti tokio produkto arba medžiagos standartų, jei jie dėl šių standartų laikymosi nustotų būti atliekomis.
29 Be to, primintina, kad Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, kurias turi atitikti konkretūs kriterijai, padedantys nustatyti, kurios atliekos nustoja būti atliekomis, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 punktą, kai atliekama jų naudojimo arba perdirbimo operacija, pačios savaime neleidžia tiesiogiai nustatyti, kad tam tikros atliekos arba tam tikrų kategorijų atliekos tokiomis nebelaikytinos (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 7 d. Sprendimo Lapin ELY‑keskus, liikenne ja infrastruktuuri, C‑358/11, EU:C:2013:142, 55 punktą).
30 Todėl laikytina, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, pagal Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 4 dalį neleidžiama atliekų turėtojui, kaip antai Tallinna Vesi, reikalauti, kad valstybės narės kompetentinga institucija arba teismas konstatuotų „nebelaikymo atliekomis“ statusą.
31 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama kaip:
– nedraudžianti nacionalinės teisės nuostatų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, pagal kurias tuo atveju, jei Sąjungos lygmeniu nėra nustatytų jokių tam tikros rūšies atliekų nebelaikymo atliekomis kriterijų, tokio statuso pabaiga priklauso nuo to, ar visuotinai taikomame nacionalinės teisės akte yra apibrėžti šios rūšies atliekų kriterijai, ir
– neleidžianti tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, atliekų turėtojui reikalauti, kad valstybės narės kompetentinga institucija arba teismas konstatuotų „nebelaikymo atliekomis“ statusą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
32 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas 6 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama kaip:
– nedraudžianti nacionalinės teisės nuostatų, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, pagal kurias tuo atveju, jei Europos Sąjungos lygmeniu nėra nustatytų jokių tam tikros rūšies atliekų nebelaikymo atliekomis kriterijų, tokio statuso pabaiga priklauso nuo to, ar visuotinai taikomame nacionalinės teisės akte yra apibrėžti šios rūšies atliekų kriterijai, ir
– neleidžianti tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, atliekų turėtojui reikalauti, kad valstybės narės kompetentinga institucija arba teismas konstatuotų „nebelaikymo atliekomis“ statusą.
Parašai.