Language of document :

2019 m. balandžio 2 d. Općinski sud u Zadru (Kroatija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje R. D., A. D. / Raiffeisenbank St. Stefan Jagerberg Wolfsberg eGen

(Byla C-277/19)

Proceso kalba: kroatų

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Općinski sud u Zadru

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovai: R. D., A. D.

Atsakovė: Raiffeisenbank St. Stefan-Jagerberg-Wolfsberg eGen

Prejudiciniai klausimai

1.    Kokia yra vartotojų apsaugos, numatytos 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB1 , ir 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto2 , kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB3 ir 2013/36/ES4 bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/20105 , taikymo sritis ir apimtis?

2.    Ar ieškovai yra vartotojai, kaip tai suprantama pagal 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, ir 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė ginčija, jog ieškovai turi vartotojų statusą?

3.    Ar Vartojimo kredito įstatymo <...> 3 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintos nacionalinės nuostatos prieštarauja 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010, 4 straipsnio ir Direktyvos 2008/48/EB 3 straipsnio nuostatoms bei kitiems vartotojų apsaugos tikslams ir siekiams, įtvirtintiems Direktyvos 2014/17/ES preambulėje, kiek jos nustato didžiausią vartotojo apsaugos ribą tam tikra suma, t. y. 1 000 000 kunų?

4.    Ar 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010, 5 straipsnio 1 dalis <...> turi būti aiškinama taip, kad situacija, kai atsakovė yra Austrijos Respublikoje registruota kredito unija ir ji neturėjo Kroatijos centrinio banko leidimo teikti vartojimo kreditų 2007 m. ir 2008 m., nei specialaus Finansų ministerijos leidimo pagal ZPP 22 straipsnį, taip pat neturi registruotojo atstovo ar filialo KR, sudaro pagrindą kredito sutartį pripažinti negaliojančia, o minėtos direktyvos nuostatas – pažeistomis, nes taip gali būti sukeliama grėsmė vartotojų – fizinių asmenų – teisėms KR teritorijoje, nes atsakovei nebuvo taikoma įstatymų nustatyta priežiūra, siekiant apsaugoti vartotojus ir nustatyti vieningas taisykles ir kriterijus, pagal kuriuos vartotojams teikiami kreditai hipoteka užtikrintų kreditų atveju, kaip nurodyta 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES preambulėje?

5.    Ar gali būti laikoma, kad tokiu atveju buvo pažeisti Direktyvos 2014/17/ES 18, 19 ir 20 straipsniai, atsižvelgiant į tai, jog sąžiningumo ir lojalumo principai yra teisinis kriterijus, t. y. jog sudarant kredito sutartį minėta direktyva buvo pažeista, nes kreditas buvo suteiktas taikant 9,4 % faktinę palūkanų normą, kai Austrijos pilietybę turintiems vidaus vartotojams atsakovė taiko 4 % palūkanas (ABGB (Allgemeines bürgerliches Gesetzbuch, Austrijos civilinis kodeksas) 1000 straipsnis)), taip pat dėl to, kad tai yra kintamoji palūkanų norma, todėl atsakovė, kaip kredito įstaiga, jį keičia vienašališkai, ir jog ji kreditus teikia tik hipotekos pagrindu?

6.    Ar gali būti laikoma, kad buvo pažeistos Direktyvos 2014/17/ES, siejamos su Direktyvomis 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentu (ES) Nr. 1093/2010, nuostatos, atsižvelgiant į Kredito įstaigų įstatymo 2 straipsnio ir 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, jei atsakovei kaip Austrijos teisės reglamentuojamam subjektui suteikiama galimybė be leidimo ir be nacionalinių institucijų priežiūros teikti vartojimo kreditus Kroatijos piliečiams KR teritorijoje, ir gali būti laikoma, kad tokiu atveju minėtos nacionalinės teisės nuostatos nesuteikia tinkamos apsaugos fiziniams asmenims, kurie yra vartotojai, numatytos Direktyvos 2014/17/ES 5 straipsnyje (kompetentingos valdžios institucijos), ir kad atsakovė neveikė vadovaudamasi sąžiningumo ir lojalumo principais, numatytais ZOO 4 straipsnyje, o tai lemtų kredito sutarties sąlygų negaliojimą?

7.    Ar yra kredito sutarties sudarymo trūkumų, t. y. ar pagrindinėje byloje buvo pažeisti Direktyvos 2014/17/ES 13, 14 ir 16 straipsniai, nustačius vienu kartu grąžinamo kredito sutarties sąlygą A (2 puslapis): „Faktinė metinė palūkanų norma yra 9,4 %. Dėl sąlyginės metinės palūkanų normos, kai vėluojama atlikti mokėjimą, žr. informaciją priede“?

8.    Ar gali būti laikoma, kad esant tokiai situacijai, kaip pagrindinėje byloje, buvo pažeisti Direktyvos 2014/17/ES 13, 14 ir 16 straipsniai, atsižvelgiant į tai, jog ginčijamos kredito sutartys yra standartinės sutartys, pateiktos atsakovės iš anksto parengtomis formomis, atspausdintos vokiečių kalba ir ne visiškai išverstos į gimtąją ieškovų kalbą, ir į tai, kad prieš sudarant sutartį buvo skleidžiama reklama per atsakovės (unijos) tarpininkų tinklą KR, kurie, kaip ir atsakovė, pagal Kroatijos teisės aktus neturėjo Kroatijos centrinio banko leidimo vykdyti kredito operacijų, nei Finansų ministerijos leidimo teikti vartotojimo kreditų KR teritorijoje?

9.    Ar gali būti laikoma, kad esant tokiai situacijai, kaip pagrindinėje byloje, yra pažeidžiamos Direktyvos 2014/17/ES, siejamos su Direktyvomis 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentu (ES) Nr. 1093/2010, nuostatos, kai nacionalinės teisės nuostatos, t. y. Kredito įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys bei 5 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai leidžia, jog atsakovė kaip Austrijos teisės reglamentuojama kredito įstaiga be Kroatijos nacionalinės priežiūros institucijos leidimo atliktų vartojimo kredito suteikimo Kroatijos piliečiams KR teritorijoje operacijas, ir gali būti laikoma, kad esant tokiai situacijai šios teisės nacionalinės nuostatos nesuteikia tinkamos apsaugos fiziniams asmenims, kurie yra vartotojai, numatytos Direktyvos 2014/17/ES 5 straipsnyje (kompetentingos valdžios institucijos), ir kad atsakovė neveikė vadovaudamasi sąžiningumo ir lojalumo principais, numatytais ZOO 4 straipsnyje, o tai lemtų kredito sutarties sąlygų negaliojimą?

10.    Ar dėl to, kad 2007 m. ir 2008 m. kredito sutarčių sudarymo metu Kroatijos teisinėje sistemoje nebuvo tinkamų įgyvendinimo taisyklių, kurios išsamiai reglamentuotų Kroatijos piliečių skolinimosi užsienyje galimybes ir sąlygas, atsirado ryškus skolininkų ir, antra vertus, bankų padėties neatitikimas, ir dėl šios teisinės spragos minėti skolininkai liko neapsaugoti, o tai prieštarautų 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/17/ES nuostatoms, ypač jos 13 straipsniui?

____________

1 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011, p. 64).

2 2014 m. vasario 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 60, 2014, p. 34).

3 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinanti Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66).

4 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338).

5 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1093/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija), iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB ir panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/78/EB (OL L 331, 2010, p. 12).