GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2015 m. birželio 11 d.(1)
Byla C‑266/14
Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones Obreras (CC.OO.)
prieš
Tyco Integrated Security SL,
Tyco Integrated Fire & Security Corporation Servicios SA
(Audiencia Nacional (Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Darbuotojų saugos ir sveikatos apsauga – Direktyva 2003/88/EB – Darbo laiko organizavimas – Sąvoka „darbo laikas“ – Keliaujantys darbuotojai – Pastovios ar įprastos darbo vietos nebuvimas – Darbuotojų vykimo iš gyvenamosios vietos iki pirmojo kliento ir iš paskutiniojo kliento iki darbuotojo gyvenamosios vietos laikas“
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų(2) 2 straipsnio 1 punkto išaiškinimu.
2. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones Obreras (CC.OO.) ir Tyco Integrated Security SL bei Tyco Integrated Fire & Security Corporation Servicios SA (toliau – pagrindinėje byloje nagrinėjamos įmonės) ginčą dėl šių įmonių atsisakymo laiką, kurį jų darbuotojai kasdien skiria nuvykti iš savo gyvenamosios vietos iki pirmojo kliento ir iš paskutiniojo kliento iki savo gyvenamosios vietos, pripažinti „darbo laiku“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą.
3. Šioje išvadoje nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, jog Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, „darbo laiku“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, laikomas laikas, kurį keliaujantys darbuotojai, t. y. darbuotojai, neturintys pastovios ar įprastos darbo vietos, skiria nuvykti iš savo gyvenamosios vietos iki savo darbdavio paskirto pirmojo kliento ir parvykti iš savo darbdavio paskirto paskutiniojo kliento iki savo gyvenamosios vietos.
I – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
4. Direktyvos 2003/88 1 straipsnyje nustatyta:
„1. Ši direktyva nustato būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo.
2. Ši direktyva taikoma:
a) minimaliam dienos poilsio, savaitės poilsio ir kasmetinių atostogų laikui, pertraukoms ir maksimaliam savaitės darbo laikui ir
b) tam tikriems naktinio darbo, pamaininio darbo ir darbo modelių aspektams.
3. Ši direktyva taikoma visoms Direktyvos 89/391/EEB(3) 2 straipsnyje apibrėžtoms veiklos sritims, viešoms ir privačioms, nepažeidžiant šios direktyvos 14, 17, 18 ir 19 straipsnių.
Ši direktyva netaikoma jūrininkams, kaip apibrėžta Direktyvoje 1999/63/EB(4), nepažeidžiant šios direktyvos 2 straipsnio 8 dalies.
4. Direktyvos 89/391 <...> nuostatos visapusiškai taikomos šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems klausimams, nepažeidžiant griežtesnių ir (arba) specialių šios direktyvos nuostatų.“
5. Direktyvos 2003/88 2 straipsnio „Apibrėžimai“ 1, 2 ir 7 dalyse [punktuose] numatyta:
„Šioje direktyvoje vartojami šie apibrėžimai:
1. „darbo laikas“ – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje [darbe], darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką;
2. „poilsio laikas“ – tai visoks laikas, kuris nėra darbo laikas;
<...>
7. „mobilusis darbuotojas“ – tai bet kuris darbuotojas, kurį įmonė, teikianti keleivių ar prekių gabenimo keliais, oru ar vidaus vandenimis paslaugas, samdo keliaujančio ar skraidančio personalo nariu.“
6. Šios direktyvos 3 straipsnis „Dienos poilsis“ suformuluotas taip:
„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 11 valandų nepertraukiamo kasdienio poilsio laiką per parą.“
B – Ispanijos teisė
7. 1995 m. kovo 24 d. Karaliaus įstatyminiu dekretu Nr. 1/1995 nauja redakcija išdėstyto Darbuotojų statuto (Real Decreto Legislativo 1/1995 por el que se aprueba el texto refundido de la Ley del Estatuto de los Trabajadores)(5) 34 straipsnyje (pagrindinės bylos faktinių aplinkybių dieną galiojusi redakcija) nustatyta:
„1. Dėl darbo laiko trukmės susitariama kolektyvinėse sutartyse arba darbo sutartyse.
Maksimalus įprastas darbo laikas, skaičiuojant vienų metų laikotarpiu, yra vidutiniškai 40 valandų faktinio darbo per savaitę.
<...>
3. Nuo vienos darbo dienos pabaigos iki kitos darbo dienos pradžios turi praeiti ne mažiau kaip 12 valandų.
Faktinio kasdienio darbo laiko įprasta trukmė negali viršyti 9 valandų, išskyrus atvejus, kai kolektyvinėje sutartyje, o jei tokios nėra – įmonės ir jos darbuotojų atstovų susitarime kasdienis darbo laikas paskirstomas kitaip, tačiau bet kuriuo atveju laikantis poilsio tarp darbo dienų laiko.
<...>
5. Darbo laikas skaičiuojamas taip, kad prasidedant ir baigiantis darbo dienai darbuotojas yra darbo vietoje.
<...>“
II – Pagrindinės bylos ginčo faktinės aplinkybės ir prejudicinis klausimas
8. Pagrindinėje byloje nagrinėjamos įmonės yra dvi apsaugos sistemų įrengimo ir techninės priežiūros įmonės, kurių pagrindinė veikla – įrengti įsilaužimo aptikimo ir parduotuvių apsaugos nuo vagysčių sistemas ir prižiūrėti, kad jos techniškai veiktų.
9. Šių dviejų įmonių techniniai darbuotojai, kurių kiekvienoje įmonėje yra maždaug 75, teikia paslaugas daugelyje Ispanijos provincijų, ir kiekvienas darbuotojas yra priskirtas prie nustatytos provincijos ar teritorijos dalies.
10. 2011 m. pagrindinėje byloje nagrinėjamos įmonės uždarė savo biurus įvairiose provincijose ir priskyrė visus savo darbuotojus prie centrinio Madrido (Ispanija) biuro.
11. Šių dviejų įmonių techniniai darbuotojai įrengia ir techniškai prižiūri apsaugos įrangą privačiuose namuose ir pramonės bei prekybos įstaigose tose teritorijos dalyse, prie kurių jie priskirti ir kurios apima visą provinciją, kur jie dirba, ar jos dalį, o kartais ir kelias provincijas.
12. Šie darbuotojai naudojasi įmonės transporto priemone, ja kasdien vyksta iš savo gyvenamosios vietos į vietas, kur turi atlikti apsaugos sistemų įrengimo ir techninės priežiūros darbus. Pasibaigus darbo dienai jie ta pačia transporto priemone grįžta namo.
13. Audiencia Nacional (Ispanija) teigimu, atstumas nuo darbuotojo gyvenamosios vietos iki vietos, kur jis turi atlikti darbus, gali smarkiai skirtis ir kartais viršija 100 kilometrų.
14. Be to, techniniai darbuotojai vieną ar kelis kartus per savaitę turi nuvykti į netoli jų gyvenamosios vietos esantį logistikos transporto įmonės biurą ir pasiimti savo darbams reikalingas medžiagas, prietaisus ir detales.
15. Savo funkcijoms vykdyti šie darbuotojai turi mobilųjį telefoną Blackberry, kuriuo jie gali nuotoliniu būdu bendrauti su centriniu Madrido biuru. Šiame telefone įdiegta taikomoji programa leidžia šiems darbuotojams kasdien gauti darbo dienos planą, kuriame nurodytos įvairios vietos, į kurias jie turi nuvykti per tą dieną jiems priskirtoje teritorijos dalyje, taip pat, kurią valandą jie turi atvykti pas klientą. Naudodami kitą taikomąją programą tie patys darbuotojai fiksuoja informaciją apie atliktus darbus ir perduoda ją savo įmonei, o ši registruoja įvykusius gedimus ir atliktus darbus.
16. Pagrindinėje byloje nagrinėjamos įmonės į darbo laiką neįskaičiuoja laiko, skirto pirmajai kelionei, t. y. nuo darbuotojo gyvenamosios vietos iki pirmojo kliento, ir laiko, skirto paskutinei kelionei, t. y. iš paskutiniojo kliento iki darbuotojo gyvenamosios vietos. Taigi jos mano, kad tai yra poilsio laikas.
17. Pagrindinėje byloje nagrinėjamos įmonės darbo dienos laiką skaičiuoja atsižvelgdamos į laiką, praėjusį nuo darbuotojo atvykimo į pirmojo dienos kliento buvimo vietą, iki to momento, kai šis darbuotojas išvyksta iš paskutiniojo kliento buvimo vietos, ir atsižvelgia tik į keliones iš vieno kliento pas kitą.
18. Prieš savo provincijos biurų uždarymą pagrindinėje byloje nagrinėjamos įmonės darbo laiką skaičiavo nuo tada, kai darbuotojas atvykdavo į įmonės patalpas pasiimti jam suteiktą transporto priemonę ir gauti klientų, pas kuriuos reikės nuvykti, sąrašą bei kelionės planą. Darbo laikas pasibaigdavo jiems grįžus į įmonės patalpas palikti jose transporto priemonę.
19. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Direktyvoje 2003/88 darbo laiko sąvoka yra priešinga poilsio laiko sąvokai, todėl pagal šią direktyvą nėra galimybės numatyti tarpinių atvejų. Be to, minėtas teismas pažymi, kad pagal naujos redakcijos Darbuotojų statuto 34 straipsnio 5 dalį į laiką, sugaištamą nuvykti iš darbuotojo gyvenamosios vietos iki darbo vietos ir iš darbo vietos iki gyvenamosios vietos, neatsižvelgiama kaip į darbo laiką. Minėto teismo teigimu, nacionalinės teisės aktų leidėjas taip nusprendė, nes manė, kad darbuotojas gali laisvai pasirinkti, kur įkurti savo gyvenamąją vietą, ir tai rodo, kad jis pats pasirenka gyventi arčiau ar toliau nuo savo darbo vietos pagal turimas galimybes.
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad sausumos transporto sektoriaus mobiliųjų darbuotojų atveju ši pozicija turi būti vertinama atsižvelgiant į tam tikrus aspektus. Iš tiesų atrodo, kad šios darbuotojų kategorijos atveju nacionalinės teisės aktų leidėjas nusprendė, kad jų darbo vieta yra pačioje transporto priemonėje, tad jų kelionės laikas laikomas darbo laiku. Taigi minėtam teismui kyla klausimas, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamų darbuotojų padėtį būtų galima laikyti analogiška transporto sektoriaus mobiliųjų darbuotojų padėčiai.
21. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamiems darbuotojams apie maršrutą, kurį jiems teks įveikti, ir konkrečias paslaugas, kurias jie turės suteikti klientams, pranešama mobiliuoju telefonu likus kelioms valandoms iki susitikimo su klientu pradžios, jie negali pritaikyti savo privataus gyvenimo ir gyvenamosios vietos atsižvelgdami į atstumą iki darbo vietos, nes ji kasdien kinta. Iš to matyti, kad kelionių laiko negalima laikyti poilsio laiku, visų pirma atsižvelgiant į Direktyva 2003/88 siekiamą darbuotojų saugos ir sveikatos tikslą. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tai nėra ir laikas, per kurį darbuotojas iš tiesų yra darbdavio žinioje, kad jis galėtų darbuotojui paskirti kokią nors kitą užduotį nei pati kelionė. Tačiau nėra aišku, ar pagal minėtą direktyvą reikia manyti, ar tai yra darbo, ar poilsio laikas.
22. Šiomis aplinkybėmis Audiencia Nacional nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Direktyvos 2003/88 <...> 2 straipsnis aiškintinas taip, kad laikas, kurį darbo dienos pradžioje ir pabaigoje sugaišta darbuotojas, neturinis pastovios darbo vietos ir šio prašymo motyvuose nurodytomis pagrindinės bylos sąlygomis turintis kiekvieną dieną iš savo gyvenamosios vietos vykti į įmonės kliento buvimo vietą, kuri kasdien yra skirtinga, ir grįžti į gyvenamąją vietą iš kito kliento buvimo vietos, kuri savo ruožtu taip pat skiriasi (pagal įmonės prieš dieną nurodytą maršrutą ar sąrašą), tačiau šios vietos visuomet yra išsidėsčiusios tam tikroje didesnėje ar mažesnėje teritorijos dalyje, yra „darbo laikas“ pagal šios direktyvos 2 straipsnyje pateiktą šios sąvokos apibrėžtį, ar vis dėlto šį laiką reikia laikyti „poilsio laiku“?“
III – Analizė
23. Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, laikas, kurį keliaujantys darbuotojai, t. y. darbuotojai, kurie neturi pastovios ar įprastos darbo vietos, skiria kelionei iš savo gyvenamosios vietos iki darbdavio paskirto pirmojo kliento ir iš darbdavio paskirto paskutiniojo kliento iki savo gyvenamosios vietos, yra „darbo laikas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą.
24. Direktyvos 2003/88 tikslas – nustatyti minimalius reikalavimus, kurie skirti darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms pagerinti būtent derinant nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius darbo laiką. Šiuo darbo laiko organizavimo taisyklių suderinimu Sąjungos lygiu siekiama užtikrinti geresnę darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą suteikiant jiems minimalų poilsio laiką, ypač dienos ir savaitės poilsį, bei atitinkamas poilsio pertraukas ir numatant maksimalią 48 valandų vidutinio savaitės darbo laiko ribą, t. y. maksimalų darbo laiką, kuris apima ir viršvalandžius(6).
25. Atsižvelgiant į šį pagrindinį tikslą, kiekvienam darbuotojui reikia suteikti atitinkamus poilsio laikotarpius, kurie turi būti ne tik veiksmingi, t. y. per juos atitinkami asmenys galėtų pailsėti nuo dirbant patirto nuovargio, bet ir prevencinio pobūdžio, t. y. kuo labiau sumažintų pavojų, kad bus pakenkta darbuotojų saugai ir sveikatai, kuris gali kilti, jei darbuotojas be būtino poilsio dirbs keletą darbo laikotarpių(7).
26. Įvairūs Direktyvos 2003/88 reikalavimai maksimalios darbo trukmės ir minimalaus poilsio laiko srityje yra ypač svarbios Sąjungos socialinės teisės normos, kurios, kaip būtiniausios apsauginės nuostatos, turėtų būti užtikrintos kiekvienam darbuotojui kaip minimalus reikalavimas, būtinas darbuotojo saugai ir sveikatai užtikrinti(8).
27. Teisingumo Teismas yra ne kartą pripažinęs, kad šioje direktyvoje sąvoka „darbo laikas“, kaip ji suprantama pagal 2 straipsnio 1 punktą, apibrėžiama kaip bet kuris laikotarpis, per kurį darbuotojas yra darbe, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką, ir kad tą pačią sąvoką reikia suprasti priešingai nei poilsio laiką, nes abi šios sąvokos nesietinos viena su kita(9).
28. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra patikslinęs, pirma, kad Direktyvoje 2003/88 nenustatyta tarpinė kategorija tarp darbo ir poilsio laikotarpių, ir, antra, tarp elementų, apibūdinančių „darbo laiko“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal direktyvą, nėra darbuotojo atlikto darbo intensyvumo ar jo našumo(10).
29. Taigi minėtoje direktyvoje nenumatyti „pilkieji laikotarpiai“, kurie įsiterptų tarp darbo ir poilsio laiko. Pagal Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytą sistemą Teisingumo Teismas laikėsi binarinio požiūrio, pagal kurį tai, kas nepatenka į darbo laiko sąvoką, patenka į poilsio laiko sąvoką, ir atvirkščiai.
30. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad sąvokos „darbo laikas“ ir „poilsio laikas“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2003/88, yra Sąjungos teisės sąvokos ir jas reikia apibrėžti pagal objektyvius kriterijus, remiantis šios direktyvos, kuria siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skatinančius darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimą, sistema ir tikslu. Tik toks savarankiškas aiškinimas gali užtikrinti visapusišką šios direktyvos veiksmingumą ir vienodą minėtų sąvokų taikymą visose valstybėse narėse(11).
31. Sąvokos „darbo laikas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą, apibrėžtis grindžiama trimis kriterijais, kuriuos, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, reikėtų laikyti kumuliaciniais. Tai yra erdvės kriterijus (būti darbo vietoje), pavaldumo kriterijus (būti darbdavio žinioje) ir profesinis kriterijus (vykdyti veiklą ar pareigas)(12).
32. Manau, kad jeigu į laiką, kurį keliaujantys darbuotojai skiria nuvykti iš savo gyvenamosios vietos iki savo darbdavio paskirto pirmojo kliento ir iš darbdavio paskirto paskutiniojo kliento iki savo gyvenamosios vietos, neatsižvelgiama kaip į „darbo laiką“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą, tai neatitinka šios direktyvos, jeigu, kiek tai susiję su šia darbuotojų kategorija, yra tenkinami šioje nuostatoje pateiktoje apibrėžtyje nurodyti trys kriterijai.
33. Pirmiausia analizuosiu paskutinįjį iš trijų išvardytų kriterijų, pagal kurį darbuotojas turi vykdyti veiklą ar pareigas.
34. Pagrindinėje byloje nagrinėjamos įmonės mano, kad jų įdarbintų techninių darbuotojų veikla reikia laikyti tik apsaugos sistemų įrengimo ir techninės priežiūros techninių paslaugų teikimą. Tačiau, jų teigimu, šių darbuotojų kelias nuo savo gyvenamosios vietos iki pirmojo kliento ir nuo paskutiniojo kliento iki savo gyvenamosios vietos neturėtų būti laikomas jų veiklos dalimi.
35. Nepritariu tokiai nuomonei.
36. Keliaujančius darbuotojus būtų galima apibrėžti kaip darbuotojus, kurie neturi pastovios ar įprastos darbo vietos. Taigi šie darbuotojai kasdien turi dirbti skirtingose vietose.
37. Iš šios apibrėžties matyti, kad šių darbuotojų kelionės yra būdingos jų, kaip keliaujančių darbuotojų, statusui, taigi yra neatsiejamos nuo jų veiklos vykdymo.
38. Pagrindinėje byloje nagrinėjami darbuotojai būtinai turi keliauti, kad atliktų apsaugos sistemų įrengimo ir techninės priežiūros darbus pas įvairius juos įdarbinusios įmonės klientus. Kitaip tariant, šių darbuotojų kelionės yra priemonė, būtina teikti technines paslaugas savo darbdavio paskirtiems klientams. Taigi šias keliones reikia laikyti šių darbuotojų darbo dalimi.
39. Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šį prašymą pateikusiam teismui pirmiausia kyla abejonių dėl to, ar įvykdytas antrasis darbo laiko apibrėžties kriterijus, t. y. kad darbuotojas turi būti darbdavio žinioje.
40. Pirmiausia tai yra pavaldumo kriterijus, rodantis darbuotojo pavaldumo darbdaviui santykio pastovumą(13).
41. Būti darbdavio žinioje reiškia būti teisinėje padėtyje, kuriai būdinga tai, kad darbuotojas paklūsta savo darbdavio nurodymams ir valdžiai organizuojant veiklą, nepaisant šio darbuotojo buvimo vietos. Kitaip tariant, tai yra laikas, per kurį darbuotojas teisiškai privalo paklusti savo darbdavio nurodymams ir dirbti jam.
42. Kai keliaujantys darbuotojai vyksta iš savo gyvenamosios vietos iki pirmojo kliento ir iš paskutiniojo kliento iki savo gyvenamosios vietos, jie neišvengia savo darbdavio valdžios. Jie vyksta į keliones būdami susiję hierarchiniais santykiais su savo darbdaviu.
43. Iš tiesų darbuotojai vyksta pas savo darbdavio paskirtus klientus, kad suteiktų jiems paslaugas darbdavio naudai. Kaip tvirtina Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones Obreras ir Europos Komisija, šie darbuotojai yra darbdavio žinioje, nes maršrutai ir atstumai, kuriais reikia vykti, priklauso tik nuo darbdavio valios. Be to, vykdami šiais maršrutais darbuotojai yra pavaldūs savo darbdaviui, nes jeigu jis nuspręstų pakeisti klientų sąrašą ar atšaukti susitikimą, šie darbuotojai būtų priversti paklusti šiam nurodymui ir vykti pas kitą klientą pagal naują darbdavio sudarytą maršrutą. Be to, darbuotojui dienos pabaigoje vykstant į savo gyvenamąją vietą, darbdavys gali pareikalauti, kad prireikus jis užsuktų pas dar vieną klientą.
44. Priešingai pagrindinėje byloje nagrinėjamų įmonių teiginiams, keliaujantys darbuotojai paklūsta savo darbdavio nurodymams ne tik tada, kai jie yra darbų atlikimo vietoje.
45. Vykstant diskusijoms Teisingumo Teisme buvo išreikštas nuogąstavimas, kad vykdami dienos pradžios ir pabaigos maršrutais darbuotojai tenkina ir asmeninius poreikius. Mano nuomone, tokio nuogąstavimo negali pakakti norint pakeisti teisinį maršruto laiko pobūdį. Tai darbdavys turi įgyvendinti būtinas kontrolės priemones, kad išvengtų galimų piktnaudžiavimų. Kad ir kokia administracinė našta tektų darbdaviui dėl tokios kontrolės įgyvendinimo, tai yra kaina, kurią jis moka už savo sprendimą atsisakyti pastovių darbo vietų.
46. Konkrečiai tariant, darbdavys gali reikalauti, kad darbuotojai vyktų kuo tiesesniu maršrutu. Be to, kadangi darbuotojai darbdavio jiems suteiktu mobiliuoju telefonu turi nurodyti valandą, kurią atvyksta pas klientą, ir pas jį atliktus darbus, būtų nesunku prašyti jų kartu nurodyti ir išvykimo iš savo gyvenamosios vietos bei grįžimo į ją valandas. Taigi darbdavys turi priemonių tikrinti, ar kelionės iš gyvenamosios vietos iki pirmojo kliento ir iš paskutiniojo kliento iki gyvenamosios vietos laikas rodo piktnaudžiavimą, ar ne.
47. Iš šių aplinkybių matyti, kad kai keliaujantys darbuotojai vyksta iš savo gyvenamosios vietos iki savo darbdavio paskirto pirmojo kliento ir iš savo darbdavio paskirto paskutiniojo kliento iki savo gyvenamosios vietos, juos reikia laikyti esančiais „darbdavio žinioje“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą.
48. Galiausiai erdvės kriterijus, susijęs su tuo, kad darbuotojas turi būti darbe, man atrodo įvykdytas. Kaip jau nurodžiau, kadangi kelionė yra būdinga keliaujančio darbuotojo statusui, darbo vietos negalima susiaurinti iki fizinio techninių darbuotojų buvimo pas klientus. Remiantis tuo darytina išvada, kad nuo to momento, kai keliaujantys darbuotojai įsėda į transporto priemonę nuvykti pas savo darbdavio paskirtą klientą, nepaisant to, kuriuo darbo dienos metu tai nutinka, reikia laikyti, kad jie yra „darbo vietoje“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą.
49. Norėčiau pridurti, jog manau, kad nagrinėjant, ar keliaujančių darbuotojų atveju sąvokos „darbo laikas“, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą, apibrėžties kriterijai yra tenkinami, ar ne, nereikia daryti skirtumo pagal tai, ar, viena vertus, tai yra šių darbuotojų kelionės iš gyvenamosios vietos pas klientą, ar, kita vertus, šių darbuotojų kelionės iš vieno kliento pas kitą. Šiuo atžvilgiu pažymiu, jog neginčijama, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos darbuotojų kelionės iš vieno kliento pas kitą laikomos įeinančiomis į šių darbuotojų darbo laiką.
50. Be to, jau paaiškėjo, kad, nesant pastovios ar įprastos darbo vietos, kasdienių kelionių išvykimo ir grįžimo vieta yra šių darbuotojų gyvenamoji vieta.
51. Neginčijama, kad pagal ankstesnį pagrindinėje byloje nagrinėjamų įmonių veiklos organizavimą darbuotojai savo maršrutą ir darbo užduočių sąrašą gaudavo atvykę į įmonės padalinį. Jų paskesnės kelionės iš šio padalinio iki pirmojo kliento ir iš paskutiniojo kliento iki šio padalinio būdavo laikomos darbo laiku.
52. Nesuprantu, kodėl dienos pradžios ir pabaigos kelionės, kurios anksčiau būdavo įskaitomos į darbo laiką, dabar pagal naują pagrindinėje byloje nagrinėjamos įmonės veiklos organizavimą yra laikomos nepatenkančiomis į darbo laiko sąvoką.
53. Tai, kad kasdienių kelionių išvykimo ir parvykimo vieta yra darbuotojų gyvenamoji vieta, nėra reikšminga priežastis. Tai tėra pagrindinėje byloje nagrinėjamų įmonių sprendimo atsisakyti įmonės padalinių pasekmė.
54. Pagal naują pagrindinėje byloje nagrinėjamų įmonių veiklos organizavimą darbuotojai namuose gauna maršrutą, kuriuo turi vykti. Kai šie darbuotojai įsėda į transporto priemonę vykti pas pirmąjį klientą, jų padėtis nesiskiria nuo darbuotojų, kurie pagal ankstesnį pagrindinėje byloje nagrinėjamų įmonių veiklos organizavimą išvykdavo iš šių įmonių padalinio pas pirmąjį klientą, padėties. Tas pats pasakytina ir apie grįžimo keliones.
55. Taigi, panašiai kaip ir pagal ankstesnį pagrindinėje byloje nagrinėjamų įmonių veiklos organizavimą, darbuotojų keliones iš gyvenamosios vietos pas pirmąjį klientą ir iš paskutiniojo kliento į savo gyvenamąją vietą reikia laikyti „darbo laiku“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą.
56. Atsisakius padalinių, pagrindinėje byloje nagrinėjamų įmonių darbuotojai nebegali laisvai nustatyti savo gyvenamąją vietą ir darbo vietą skiriančio atstumo. Šie darbuotojai turi kasdien vykti į daug vietų, apie kurias sužino tik savo darbo dienos pradžioje, savo darbdavio nustatyta tvarka. Kaip ir Komisija, manau, kad kasdienes darbuotojų keliones pas klientus, kurių jie negali suorganizuoti ir apie kurias jie negali sužinoti iki pat savo darbo dienos pradžios, laikant „poilsio laiku“ jiems tektų neproporcinga našta ir tai prieštarautų Direktyva 2003/88 siekiamam darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos tikslui. Tačiau jeigu šią naštą prisiimtų pagrindinėje byloje nagrinėjamos įmonės, tai neatrodytų neproporcinga, nes jos, pasinaudodamos naujomis technologijomis, nusprendė įdiegti šią naują darbo organizavimo formą ir gauna naudą iš jos susimažindamos sąnaudas, susijusias su pastovia infrastruktūra, taip pat gali nustatyti darbuotojų maršruto trukmę.
57. Primenu, kad Direktyvos 2003/88 tikslas yra darbuotojų sveikatos ir saugos apsauga. Į šį tikslą įeina minimalaus darbuotojų poilsio laiko užtikrinimas. Taigi neįtraukiant pagrindinėje byloje nagrinėjamo kelionių laiko į šių darbuotojų darbo laiko apskaitą kėsinamasi į šį minimalų poilsio laiką ir tai prieštarauja minėtam tikslui(14). Kitaip tariant, Direktyva 2003/88 draudžiama trumpinti keliaujančių darbuotojų poilsio laiką, neįtraukiant jų dienos pradžios ir pabaigos kelionių laiko į sąvoką „darbo laikas“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 punktą.
58. Norėčiau pridurti, kad Teisingumo Teismo pateikta poilsio laiko sąvokos apibrėžtis leidžia nesunkiai atmesti teiginį, kad laiko, kurį keliaujantys darbuotojai skiria nuvykti iš savo gyvenamosios vietos iki pirmojo kliento ir iš paskutiniojo kliento iki savo gyvenamosios vietos, nereikia laikyti „darbo laiku“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą.
59. Taigi dėl „lygiaverčio kompensuojamojo poilsio laiko“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 93/104/EB(15) 17 straipsnio 2 ir 3 dalis, Teisingumo Teismas patikslino, kad šiam laikui turi būti būdinga tai, kad per jį „darbuotojui nebūtų nustatyta jokia pareiga darbdaviui, kuri trukdytų jam laisvai ir nepertraukiamai užsiimti tuo, kas atitinka jo interesus, kad būtų neutralizuotas darbo poveikis atitinkamo darbuotojo saugai ir sveikatai. Be to, toks poilsio laikas turi eiti iš karto po to darbo laiko, kurį ketinama kompensuoti, taip siekiant išvengti, kad dėl kelių iš eilės einančių darbo laikotarpių darbuotojas nebūtų nuolat pavargęs ar pervargęs“(16). Teisingumo Teismas taip pat yra patikslinęs, jog tam, „kad galėtų tinkamai pailsėti, darbuotojas turi turėti teisę tam tikrą laiką nebūti savo darbo vietoje, be to, poilsio laikas turi būti nepertraukiamas ir eiti iš karto po darbo laikotarpio, kad darbuotojas galėtų atsipalaiduoti ir pailsėti nuo su jo funkcijų vykdymu susijusio nuovargio“(17).
60. Taigi poilsio laiko paskirtis – kompensuoti nuovargį, patirtą dėl darbo laiko. Šiai esminei poilsio laiko paskirčiai būtų pakenkta, jeigu į šį laiką būtų įtraukiamas laikas, kurį keliaujantys darbuotojai skiria nuvykti iš savo gyvenamosios vietos iki pirmojo kliento ir parvykti iš paskutiniojo kliento iki savo gyvenamosios vietos.
61. Iš to, kas nurodyta pirma, mano nuomone, darytina išvada, kad visi trys sąvokos „darbo laikas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktą, kriterijai yra įvykdyti. Todėl laiką, kurį keliaujantys darbuotojai skiria nuvykti iš savo gyvenamosios vietos iki pirmojo kliento ir iš paskutiniojo kliento iki savo gyvenamosios vietos, reikia laikyti „darbo laiku“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą.
62. Nors Teisingumo Teismo praktika, suformuluota dėl kelių transporto vairuotojų darbo laiko, yra glaudžiai susijusi su šiam sektoriui būdingomis ypatybėmis, joje yra tam tikrų motyvavimo aspektų, kurie, mano nuomone, leistų patvirtinti Teisingumo Teismui siūlomą mano poziciją.
63. Taigi Sprendime Skills Motor Coaches ir kt.(18) Teisingumo Teismas iš esmės laikėsi nuomonės, kad vairuotojas, kuris vyksta iš savo gyvenamosios vietos iki transporto priemonės paėmimo vietos, laisvai pasirinkdamas šios kelionės būdą, negali būti laikomas laisvai disponuojančiu šiuo laiku, tad šio laiko nereikia laikyti „poilsio“ dalimi, kaip tai suprantama pagal šios sąvokos apibrėžtį, pateiktą Reglamento (EEB) Nr. 3820/85(19) 1 straipsnio 5 punkte. Iš tiesų toks vairuotojas, vykstantis į konkrečią savo darbdavio nurodytą vietą, kuri nėra įmonės veiklos centras, kad paimtų ir vairuotų transporto priemonę, vykdo pareigą savo darbdaviui. Taigi per šią kelionę jis laisvai nedisponuoja savo laiku(20).
64. Tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas pabrėžė, jog dėl to, kad Reglamento Nr. 3820/85 tikslas yra gerinti kelių saugumą, šį laiką reikia laikyti įeinančiu į „visus kitus darbo laikotarpius“, kaip tai suprantama pagal Reglamento (EEB) Nr. 3821/85(21) 15 straipsnį. Teisingumo Teismo teigimu, toks aiškinimas atitinka tikslą gerinti vairuotojų darbo sąlygas, nes taip neleidžiama laikotarpių, kai vairuotojai vykdo veiklą savo darbdavių naudai, laikyti poilsio laiku. Teisingumo Teismo teigimu, šiuo atžvilgiu tai, ar vairuotojas gavo tikslius nurodymus dėl šios kelionės būdo, neturi lemiamos reikšmės. Iš tiesų vykdamas į konkrečią vietą, daugiau ar mažiau nutolusią nuo darbdavio veiklos centro, vairuotojas atlieka užduotį, kuri jam tenka dėl jį ir darbdavį siejančio santykio, taigi šiuo laikotarpiu jis laisvai nedisponuoja savo laiku(22). Teisingumo Teismas tą patį nurodė ir Sprendime Smit Reizen(23).
IV – Išvada
65. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui:
2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 2 straipsnio 1 punktą reikia aiškinti taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, laikas, kurį keliaujantys darbuotojai, t. y. darbuotojai, kurie neturi pastovios ar įprastos darbo vietos, skiria nuvykti iš savo gyvenamosios vietos iki savo darbdavio paskirto pirmojo kliento ir iš paskutiniojo kliento iki savo gyvenamosios vietos, yra „darbo laikas“, kaip jis suprantamas pagal minėtą nuostatą.