TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. gegužės 6 d.
Byla F‑39/07
Manuel Campos Valls
prieš
Europos Sąjungos Tarybą
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Įdarbinimas – Paskyrimas – Skyriaus vadovo pareigos – Ieškovo kandidatūros atmetimas – Pranešime apie laisvą darbo vietą nustatyti reikalavimai – Akivaizdi vertinimo klaida“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo M. Campos Valls prašo panaikinti pirma, Paskyrimų tarnybos sprendimą, kuriuo į Tarybos A generalinio direktorato „Personalas ir administracija“ III departamento „Vertimai ir dokumentų parengimas“ ispanų kalbos skyriaus vadovo pareigas paskirtas G., ir, antra, sprendimą atmesti jo kandidatūrą eiti pareigas, dėl kurių kilo ginčas.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Laisva darbo vieta – Pareigų užėmimas paaukštinus arba perkėlus – Kandidatų nuopelnų palyginimas – Administracijos diskrecija – Ribos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 4 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 29 straipsnio 1 dalis ir 45 straipsnio 1 dalis)
2. Pareigūnai – Pranešimas apie laisvą darbo vietą – Vertimų direktorato skyriaus vadovo darbo vieta – Reikalaujama kvalifikacija
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalis)
1. Naudodamasi didele diskrecija skiriant pareigūnus Paskyrimų tarnyba privalo atidžiai ir nešališkai išnagrinėti pateiktas kandidatūras, sąžiningai vadovautis pranešime apie laisvą darbo vietą nurodytais reikalavimais ir atmesti šių reikalavimų neatitinkančias kandidatūras. Iš tikrųjų pranešimas apie laisvą darbo vietą yra teisinis pagrindas, kurį ši tarnyba nusistato ir kuriuo turi griežtai vadovautis.
Norėdamas nustatyti, ar Paskyrimų tarnyba neperžengė šiuo teisiniu pagrindu nustatytų ribų, įgyvendindamas teisminę kontrolę Bendrijos teismas visų pirma turi nustatyti, kokie reikalavimai buvo nurodyti pranešime apie laisvą darbo vietą, ir patikrinti, ar šios tarnybos pasirinktas kandidatas į laisvą darbo vietą iš tikrųjų juos atitiko. Galiausiai jis turi išnagrinėti, ar ši tarnyba, kiek tai susiję su ieškovo gebėjimais, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, vietoj ieškovo pasirinkdama kitą kandidatą.
Vis dėlto atliekant šią analizę turi būti apsiribojama klausimu, ar, atsižvelgiant į informaciją, kuria administracija galėjo remtis atlikdama vertinimą, šį vertinimą ji atliko laikydamasi pagrįstų ribų ir naudodamasi įgaliojimais nepadarė akivaizdžios klaidos. Taigi Bendrijos teismas negali Paskyrimų tarnybos atlikto kandidatų kvalifikacijos vertinimo pakeisti savuoju.
(žr. 41–43 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1989 m. vasario 28 d. Sprendimo van der Stijl ir Cullington prieš Komisiją, 341/85, 251/86, 258/86, 259/86, 262/86, 266/86, 222/87 ir 232/87, Rink. p. 511, 51 punktas; 1993 m. kovo 18 d. Sprendimo, Parlamentas prieš Frederiksen, C‑35/92 P, Rink. p. I‑991, 15 ir 16 punktai.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. kovo 19 d. Sprendimo Giannini prieš Komisiją, T‑21/96, Rink. VT p. I‑A‑69 ir II‑211, 20 punktas; 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimo Wenk prieš Komisiją, T‑159/96, Rink. VT p. I‑A‑193 ir II‑593, 63, 64 ir 72 punktai; 2001 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo E prieš Komisiją, T‑152/00, Rink. VT p. I‑A‑179 ir II‑813, 29 punktas; 2003 m. spalio 14 d. Sprendimo Wieme prieš Komisiją, T‑174/02, Rink. VT p. I‑A‑241 ir II‑1165, 38 punktas; 2003 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Faita prieš ESRK, T‑248/02, Rink. VT p. I‑A‑281 ir II‑1365, 71 punktas; 2005 m. vasario 3 d. Sprendimo Mancini prieš Komisiją, T‑137/03, Rink. VT p. I‑A‑7 ir II‑27, 85 ir 92 punktai; 2005 m. gegužės 4 d. Sprendimo Sena prieš EASA, T‑30/04, Rink. VT p. I‑A‑113 ir II‑519, 80 punktas; 2005 m. liepos 5 d. Sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, T‑370/03, Rink. VT p. I‑A‑189 ir II‑853, 51 punktas; 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Tzirani prieš Komisiją, T‑45/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑145 ir II‑A‑2‑681, 46,48 ir 49 punktai.
2. Pranešime apie konkursą į laisvą vertimų direktorato skyriaus vadovo darbo vietą reikalaujamos kvalifikacijos negalima aiškinti neatsižvelgiant į pareigų, susijusių su laisva darbo vieta, aprašymą. Taigi, kai jos nėra tiesiogiai susijusios su vertimu ar vertimo kokybės kontrole, tačiau iš esmės susijusios su valdymo ir organizavimo užduotimis, negalima manyti, kad reikalavimas turėti techninių vertimo žinių reiškia, kad reikalaujama tokios kvalifikacijos, kaip antai būtina vertėjo ar vertimą kontroliuojančio asmens darbo vietai užimti.
(žr. 50 ir 51 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: minėto Sprendimo Tzirani prieš Komisiją 53 punktas.