TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
1964 m. liepos 15 d.(*)
Byloje 6/64
dėl Milano Giudice Conciliatore pagal EEB sutarties 177 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarties 102, 93, 53 ir 37 straipsnių išaiškinimo šio teismo nagrinėjamoje byloje
Flaminio Costa
prieš
E.N.E.L. (Ente nazionale energia elettrica, impresa già della Edisonvolta)
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas A. M. Donner ir kolegijos pirmininkai Ch. L. Hammes ir A. Trabucchi, teisėjai L. Delvaux, R. Rossi, R. Lecourt (pranešėjas) ir J. Strauss
generalinis advokatas M. Lagrange,
kancleris A.. Van Houtte,
priima šį
Sprendimą
1964 m. sausio 16 d. nutartimi, perduota Teisingumo Teismui, Milano Giudice Conciliatore, „atsižvelgdamas į 1957 m. kovo 25 d. EEB steigimo sutarties 177 straipsnį, perkeltą į Italijos teisę 1957 m. spalio 14 d. įstatymu Nr. 1203, ir atsižvelgdamas į tvirtinimą, kad 1962 m. gruodžio 6 d. įstatymas Nr. 1643 bei Prezidento dekretai, priimti vykdant šį įstatymą <…> pažeidžia Sutarties 102, 93, 53 ir 37 straipsnius“, sustabdė bylos nagrinėjimą ir nutarė perduoti ją Teisingumo Teismui.
Dėl 177 straipsnio taikymo
Argumentas dėl klausimo formulavimo
Buvo priekaištauta dėl klausimo, kuriuo pasinaudojant 177 straipsniu siekiama išsiaiškinti, ar įstatymas atitinka Sutartį.
Pagal šį straipsnį nacionaliniai teismai, kurių sprendimai yra neskundžiami, kaip ir šiuo atveju, iškilus tokiam klausimui, turi kreiptis į Teisingumo Teismą, kad šis priimtų prejudicinį sprendimą „dėl Sutarties išaiškinimo“.
Remdamasis šia nuostata, Teisingumo Teismas negali nei taikyti Sutarties konkrečiam atvejui, nei priimti sprendimo dėl vidaus teisės akto teisėtumo Sutarties atžvilgiu, o tai jis galėtų daryti remdamasis 169 straipsniu.
Vis dėlto iš teksto, kurį nacionalinis teismas surašė netobulai, Teisingumo Teismas gali suformuluoti tik tuos klausimus, kurie susiję su Sutarties išaiškinimu.
Taigi jis turi priimti sprendimą ne dėl Italijos įstatymo teisėtumo Sutarties atžvilgiu, o atsižvelgdamas į Giudice Conciliatore pateiktus teisinius duomenis tik išaiškinti nurodytus straipsnius.
Argumentas dėl poreikio išaiškinti nebuvimo
Milano teismui priekaištauta dėl to, jog jis paprašė išaiškinti Sutartį, nors tai nėra būtina jo nagrinėjamai bylai išspręsti.
177 straipsnis, paremtas aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, neleidžia Teisingumo Teismui spręsti nei dėl bylos faktų, nei kritikuoti prašymo išaiškinti Sutartį motyvų bei tikslų.
Argumentas dėl teismo pareigos taikyti vidaus teisę
Italijos vyriausybė teigia, jog Giudice Conciliatore prašymas yra visiškai nepriimtinas, nes nacionalinis teismas privalo taikyti vidaus teisę ir negali naudotis 177 straipsniu.
Kitaip negu paprastos tarptautinės sutartys, EEB sutartis nustatė savą teisinę sistemą, kuri, Sutarčiai įsigaliojus, buvo integruota į valstybių narių teisinę sistemą ir kurią privalo taikyti jų teismai.
Iš tiesų įkurdamos neribotam laikui Bendriją, turinčią savas institucijas, juridinio asmens teises, veiksnumą, tarptautinio atstovavimo teises, ir ypač dėl valstybių kompetencijos apribojimo arba dalies jų funkcijų perdavimo Bendrijai, – realią valdžią, valstybės, nors ir nedaugelyje sričių, apribojo savo suverenias teises ir taip sukūrė teisę, taikomą jų nacionaliniams subjektams ir joms pačioms.
Turint omenyje tai, kad Bendrijos nuostatos buvo perkeltos į kiekvienos šalies narės teisę ir apskritai atsižvelgiant į Sutarties nuostatas bei dvasią, valstybės negali teikti pirmenybės vėliau priimtai vienašalei priemonei prieš abipusiškumo pagrindu jų priimtą teisinę sistemą; tokia priemonė neturi jai prieštarauti.
Iš tiesų Bendrijos teisės vykdomoji galia negali skirtis įvairiose valstybėse, atsižvelgiant į vėliau priimtus vidaus teisės aktus, nekeldama pavojaus Sutarties 5 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų įgyvendinimui, ar nesukeldama diskriminacijos, kurią draudžia 7 straipsnis.
Bendrijos steigimo sutartimi prisiimti įsipareigojimai būtų ne besąlyginiai, o tik priklausantys nuo aplinkybių, jeigu signatarės galėtų juos peržiūrėti būsimais teisės aktais.
Valstybių teisė veikti vienašališkai pripažįstama tiktai aiškiose konkrečiose nuostatose (pavyzdžiui, 15 straipsnyje, 93 straipsnio 3 dalyje, 223–225 straipsniuose).
Kita vertus, valstybių prašymams dėl leidžiančių nukrypti nuostatų taikomos leidimo procedūros (pavyzdžiui, 8 straipsnio 4 dalis, 17 straipsnio 4 dalis, 25, 26, 73 straipsniai, 93 straipsnio 2 dalies 3 pastraipa ir 226 straipsnis) ir jos netektų prasmės, jeigu valstybės turėtų galimybę išvengti įsipareigojimų vykdymo priimdamos paprastą įstatymą.
Bendrijos teisės viršenybę patvirtina 189 straipsnis, pagal kurį reglamentai yra „privalomi“ ir „tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse“.
Ši besąlygiška nuostata taptų bereikšme, jeigu kuri nors valstybė galėtų vienašališkai panaikinti jos veikimą aukštesnės už Bendrijos teisę galios teisės aktu.
Iš visų šių argumentų darytina išvada, jog iš Sutarties, kaip autonomiško šaltinio, kilusi teisė dėl savo ypatingos bei originalios prigimties neturėtų būti teisiškai kvestionuojama vidaus teisės aktu, kad ir koks jis būtų, nes tuomet prarastų savo, kaip Bendrijos teisės, pobūdį, ir dėl to kiltų grėsmė pačios Bendrijos teisiniam pagrindui.
Valstybėms perkėlus iš jų vidaus teisinės sistemos į Bendrijos teisinę sistemą teises ir pareigas, atitinkančias Sutarties nuostatas, buvo galutinai apribotos valstybių suverenios teisės, ir to apribojimo negali panaikinti vėliau priimtas su Bendrijos idėja nesuderinamas vienašališkas aktas.
Iškilus Sutarties aiškinimo klausimui, reikia taikyti 177 straipsnį, nepaisant jokių nacionalinių įstatymų.
Giudice Conciliatore pateiktais klausimais dėl 102, 93, 53 ir 37 straipsnių pirmiausia norima sužinoti, ar šios nuostatos veikia tiesiogiai ir suteikia asmenims teises, kurias turi ginti nacionaliniai teismai, ir jei taip, – kokia yra jų prasmė.
Dėl 102 straipsnio išaiškinimo
Pagal 102 straipsnio nuostatas, „jei būtų priežasčių manyti“, kad kokia nors įstatymo nuostata gali sukelti „iškraipymą“, valstybė narė, norėdama imtis tokių veiksmų, „konsultuojasi su Komisija“, kuri gali valstybėms rekomenduoti priemones, padedančias išvengti šio iškraipymo.
Šiuo straipsniu, esančiu skyriuje „Teisės aktų suderinimas“, siekiama išvengti nacionalinių teisės aktų tarpusavio skirtumų didėjimo Sutarties tikslų atžvilgiu.
Šia nuostata valstybės narės apribojo savo iniciatyvos laisvę, sutikdamos atlikti atitinkamą konsultavimosi procedūrą.
Pačios valstybės narės, nedviprasmiškai įsipareigodamos iš anksto konsultuotis su Komisija visais atvejais, kai tik kyla net ir nedidelė abejonė, kad jų įstatymų projektai gali sukelti iškraipymą, Bendrijos atžvilgiu prisiėmė įsipareigojimą, kuris, joms, kaip valstybėms, yra privalomas, bet nesuteikia asmenims teisių, kurias turi ginti nacionaliniai teismai.
Komisija savo ruožtu privalo laikytis šio straipsnio nurodymų, tačiau ši pareiga nesuteikia asmenims galimybės remiantis Bendrijos teise ir 177 straipsniu tvirtinti, kad atitinkama valstybė nesilaiko įsipareigojimų ar kad Komisija nevykdo savo pareigų.
Dėl 93 straipsnio išaiškinimo
Pagal 93 straipsnio 1 ir 2 dalis Komisija kartu su valstybėmis narėmis „nuolat kontroliuoja visas tose valstybėse esamas pagalbos sistemas“, kad būtų įgyvendintos tinkamos priemonės, reikalingos bendrajai rinkai veikti.
Pagal 93 straipsnio 3 dalį apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, o atitinkama valstybė narė negali įgyvendinti savo pasiūlytų priemonių tol, kol nesibaigia Bendrijos procedūra ar tam tikrais atvejais – procesas Teisme.
Šiomis nuostatomis, kurios įeina į Sutarties skirsnį „Valstybių teikiama pagalba“, siekiama, viena vertus, laipsniškai panaikinti esamą pagalbą ir, kita vertus, išvengti to, kad valstybės, tvarkydamos savo vidaus reikalus, „jokia forma“ neteiktų naujos pagalbos, galinčios apčiuopiamai, tiesiogiai ar netiesiogiai remti įmones arba gaminius, ir kuri – net ir potencialiai – galėtų iškreipti konkurenciją.
92 straipsniu valstybės pripažino, kad tokia pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka ir taip netiesiogiai įsipareigojo jos neteikti, jeigu kitaip nenustatyta Sutarties leidžiančiose nukrypti nuostatose, o 93 straipsniu jos tiktai sutiko laikytis atitinkamų procedūrų, numatytų ir esamos pagalbos nutraukimui, ir naujos pagalbos teikimui.
Sutikdamos laikytis 93 straipsnyje numatytų procedūrų, valstybės narės, pačios formaliai įsipareigodamos „laiku“ informuoti Komisiją apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą, prisiėmė Bendrijos atžvilgiu įsipareigojimą, kuris joms, kaip valstybėms, yra privalomas, bet nesuteikia teisių asmenims, išskyrus nurodytąsias to straipsnio 3 dalies paskutinėje nuostatoje, kuri šiuo atveju yra nesvarbi.
Komisija savo ruožtu privalo laikytis šio straipsnio nurodymų, kuris ją netgi įpareigoja kartu su valstybėmis nuolat kontroliuoti esamas pagalbos sistemas, tačiau ši pareiga nesuteikia asmenims galimybės, remiantis Bendrijos teise ir 177 straipsniu, tvirtinti, kad atitinkama valstybė nesilaiko įsipareigojimų ar kad Komisija nevykdo savo pareigų.
Dėl 53 straipsnio išaiškinimo
Pagal 53 straipsnį, jeigu Sutartyje nenumatyta kitaip, valstybės narės nenustato jokių naujų kitų valstybių narių subjektų įsisteigimo jų teritorijoje teisės apribojimų.
Toks įsipareigojimas, kurį prisiėmė valstybės, teisėje reiškia paprastą įsipareigojimą nesiimti veiksmų.
Jis nesiejamas su jokiomis sąlygomis, o jo vykdymas ar veikimas nepriklauso nuo to, ar valstybės arba Komisija priims kokį nors teisės aktą.
Jis yra absoliutus, teisiškai užbaigtas, todėl gali tiesiogiai veikti valstybių narių ir jų subjektų santykius.
Taip formaliai išreikštas draudimas, įsigaliojęs su Sutartimi visoje Bendrijoje ir dėl to integruotas į valstybių narių teisinę sistemą, tampa jų pačių įstatymu ir yra tiesiogiai skirtas jų nacionaliniams subjektams, sukuriantis individualias teises, kurias turi ginti nacionaliniai teismai.
Prašymas išaiškinti 53 straipsnį reikalauja nagrinėti šį straipsnį atsižvelgiant į skyriaus „Įsisteigimo teisė“, kuriame jis yra, kontekstą.
52 straipsnyje nustačius, kad laipsniškai panaikinami „vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai“, to paties skyriaus 53 straipsnyje numatyta, kad valstybės nenustato „jokių naujų kitų valstybių narių subjektų įsisteigimo jų teritorijoje teisės apribojimų“.
Todėl reikia išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis kitų valstybių narių nacionaliniai subjektai naudojasi įsisteigimo laisve.
Ši nuostata patikslinama 52 straipsnio 2 dalyje, kur nustatyta, kad ši laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos, steigti ir valdyti įmones „tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios nacionaliniams subjektams“.
Tam, jog būtų laikomasi 53 straipsnio, pakanka, kad jokia nauja priemonė nenustatytų kitų valstybių narių nacionaliniams subjektams, neatsižvelgiant į įmonės teisinę formą, griežtesnių įsisteigimo sąlygų negu savo nacionaliniams subjektams.
Dėl 37 straipsnio išaiškinimo
Pagal 37 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybės narės laipsniškai pertvarko visas „valstybines komercinio pobūdžio monopolijas“ taip, kad būtų užtikrinta, jog nė vienas valstybių narių nacionalinis subjektas nebūtų diskriminuojamas prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu.
Be to, jo 2 dalis įpareigoja valstybes nares nesiimti jokių naujų priemonių, prieštaraujančių šiai nuostatai.
Valstybės narės taip ėmėsi dvigubo įsipareigojimo: vieno – aktyvaus – pertvarkyti savo valstybines monopolijas, kito – pasyvaus – nesiimti jokių naujų priemonių.
Prašoma išaiškinti būtent pastarąjį įsipareigojimą bei pirmojo įsipareigojimo elementus, būtinus šiam išaiškinimui.
37 straipsnio 2 dalis numato besąlyginį draudimą – ne įsipareigojimą ką nors daryti, bet įsipareigojimą nieko nedaryti.
Šis įsipareigojimas neturi išlygos, kad jo įgyvendinimas priklauso nuo kokio nors pozityvaus nacionalinės teisės akto.
Šis draudimas iš esmės gali tiesiogiai veikti valstybių narių ir jų subjektų teisinius santykius.
Taip formaliai išreikštas draudimas, įsigaliojęs su Sutartimi visoje Bendrijoje ir dėl to integruotas į valstybių narių teisinę sistemą, tampa jų pačių įstatymu ir yra tiesiogiai skirtas nacionaliniams subjektams, kurių naudai jis sukūrė individualias teises, kurias turi ginti nacionaliniai teismai.
37 straipsnio 1 ir 2 dalys dėl teksto sudėtingumo bei tų dalių interferencijos nagrinėjamos atsižvelgiant į skyrių, kuriame jos yra.
Šis skyrius skirtas kiekybiniams apribojimams tarp valstybių narių panaikinti.
37 straipsnio 2 dalies nuoroda į „1 dalyje nustatytus principus“ siekiama užkirsti kelią, kad nebūtų nustatyta jokia nauja „valstybių narių nacionalinių subjektų diskriminacija prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu“.
Taip apibrėžus tikslą, 37 straipsnio 1 dalyje nurodomos draustinos priemonės, kurios gali jam prieštarauti.
Todėl 37 straipsnio 2 dalies nuoroda yra uždraustos bet kokios naujos 37 straipsnio 1 dalyje nurodytos monopolijos arba dariniai, jeigu jais siekiama nustatyti naują diskriminaciją prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu.
Bylą iš esmės nagrinėjantis teismas iš pradžių turi ištirti, ar šiam tikslui iš tiesų trukdoma, tai yra ar nauja valstybių narių nacionalinių subjektų diskriminacija prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu kyla iš pačios ginčijamos priemonės, ar yra jos pasekmė.
Be to, reikia išnagrinėti 37 straipsnio 1 dalyje nurodytas priemones.
Šis straipsnis draudžia kurti ne bet kokias, o tik „komercinio pobūdžio“ valstybines monopolijas, jeigu jomis siekiama nustatyti pirmiau nurodytą diskriminaciją.
Šioje nuostatoje suformuluoti draudimai yra taikomi nagrinėjamoms valstybinėms monopolijoms ir dariniams, jeigu jie siekia sudaryti sandorius dėl komercinio produkto, galinčio būti valstybių narių konkurencijos ir prekybos objektu, ir jei tokioje prekyboje jie vaidina svarbų vaidmenį.
Bylą iš esmės nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar atitinkama ekonominė veikla yra susijusi su tokiu produktu, kuris dėl savo prigimties ir jam taikomų techninių ar tarptautinių reikalavimų gali būti svarbus valstybių narių nacionalinių subjektų importui ir eksportui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Europos ekonominės bendrijos Komisijos ir Italijos vyriausybės, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos.
Šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų Milano Giudice Conciliatore nagrinėjamoje byloje.
Remdamasis šiais motyvais,
susipažinęs su procesiniais dokumentais,
susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu,
išklausęs pagrindinės bylos šalių, Europos ekonominės bendrijos Komisijos ir Italijos vyriausybės pastabas,
susipažinęs su generalinio advokato išvada,
remdamasis Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 37, 53, 93, 102, 177 straipsniais,
remdamasis protokolu dėl Europos ekonominės bendrijos Teisingumo Teismo statuto,
remdamasis Europos ekonominės bendrijos Teisingumo Teismo procedūros reglamentu,
TEISINGUMO TEISMAS
dėl 177 straipsniu pagrįsto argumento, susijusio su nepriimtinumu, nutaria:
Kadangi joks vėliau priimtas vienašališkas aktas negali būti aukštesnės galios už Bendrijos normas, Milano Giudice Conciliatore klausimai, pateikti remiantis 177 straipsniu, yra priimtini tiek, kiek šioje byloje jie iškelti dėl EEB sutarties nuostatų išaiškinimo;
konstatuoja:
1) 102 straipsnyje nėra nuostatų, galinčių suteikti asmenims teises, kurias turi ginti nacionaliniai teismai;
2) 93 straipsnio normose, susijusiuose su pateiktu klausimu, taip pat nėra tokių nuostatų;
3) 53 straipsnis yra Bendrijos norma, galinti suteikti asmenims teises, kurias turi ginti nacionaliniai teismai;
Šios nuostatos draudžia bet kokias naujas priemones, kurios nustatytų kitų valstybių narių nacionaliniams subjektams griežtesnes įsisteigimo sąlygas negu nacionaliniams subjektams, kad ir kokia būtų įmonės teisinė forma;
4) visos 37 straipsnio 2 dalies nuostatos sudaro Bendrijos normą, galinčią suteikti asmenims teises, kurias turi ginti nacionaliniai teismai.
Kiek tai susiję su pateiktu klausimu, šiomis nuostatomis siekiama uždrausti bet kokias naujas priemones, prieštaraujančias 37 straipsnio 1 dalies principams, tai yra bet kokias priemones, kurių tikslas arba pasekmė – nauja valstybių narių nacionalinių subjektų diskriminacija prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu, pasinaudojant monopolijomis ar dariniais, siekiančiais sudaryti sandorius dėl komercinio produkto, kuris gali būti valstybių narių konkurencijos ir prekybos objektu, ir prekyboje vaidinančiais svarbų vaidmenį;
ir nusprendžia:
išlaidų šioje instancijoje klausimą turi spręsti Milano Giudice Conciliatore.
Priimta 1964 m. liepos 15 d. Liuksemburge.
Delvaux | Rossi Lecourt | Strauss |
Paskelbta 1964 m. liepos 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
A. Van Houtte | | A. M. Donner |