TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. kovo 27 d.(*)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – SESV 258 straipsnis – Sprendimas 2014/699/ES – Lojalaus bendradarbiavimo principas – ESS 4 straipsnio 3 dalis – Priimtinumas – Elgesio, kuriuo kaltinama, poveikis pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui – Tęstinis poveikis Europos Sąjungos tarptautinių veiksmų vieningumui ir nuoseklumui – Atitinkamos valstybės narės nustatytų priemonių pakankamumas siekiant laikytis pagrįstos nuomonės – Vokietijos Federacinės Respublikos balsavimas prieš Sprendime 2014/699/ES apibrėžtą Sąjungos poziciją Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinės organizacijos (OTIF) Peržiūros komiteto 25-ojoje sesijoje ir šios valstybės narės išreikštas prieštaravimas šiai pozicijai ir šiame sprendime apibrėžtai balsavimo teisių įgyvendinimo tvarkai“
Byloje C‑620/16
dėl 2016 m. lapkričio 29 d. pagal SESV 258 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Europos Komisija, atstovaujama W. Mölls, L. Havas, J. Hottiaux ir J. Norris‑Usher,
ieškovė,
palaikoma
Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos R. Liudvinavičiūtės-Cordeiro ir J.‑P. Hix,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Vokietijos Federacinę Respubliką, atstovaujamą T. Henze ir J. Möller,
atsakovę
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro ketvirtosios kolegijos pirmininko pareigas einantis septintosios kolegijos pirmininkas T. von Danwitz, teisėjai K. Jürimäe, C. Lycourgos, E. Juhász ir C. Vajda (pranešėjas),
generalinis advokatas M. Szpunar,
posėdžio sekretorius K. Malacek, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. liepos 4 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2019 m. sausio 9 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo konstatuoti, kad Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinės organizacijos (OTIF) Peržiūros komiteto 25‑ojoje sesijoje balsavusi prieš poziciją, apibrėžtą 2014 m. birželio 24 d. Tarybos sprendime 2014/699/ES dėl pozicijos, kurios turi būti laikomasi Europos Sąjungos vardu OTIF Peržiūros komiteto 25‑ojoje sesijoje dėl tam tikrų Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) ir jos priedų pakeitimų (OL L 293, 2014, p. 26), ir viešai pareiškusi prieštaravimą tiek minėtai pozicijai, tiek joje numatytai balsavimo teisių įgyvendinimo tvarkai Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal tą sprendimą ir ESS 4 straipsnio 3 dalį.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
COTIF
2 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutartis (COTIF) su pakeitimais, padarytais 1999 m. birželio 3 d. Vilniaus protokolu (toliau – COTIF), įsigaliojo 2006 m. liepos 1 d. 49 valstybės, COTIF šalys, tarp kurių yra visos Europos Sąjungos valstybės narės, išskyrus Kipro Respubliką ir Maltos Respubliką, sudaro OTIF.
3 Pagal COTIF 2 straipsnio 1 dalį OTIF tikslas – visais aspektais skatinti, gerinti ir paprastinti tarptautinį geležinkelių eismą, be kita ko, nustatant vienodosios teisės sistemas įvairiose teisės srityse, susijusiose su tarptautiniu geležinkelių eismu.
4 OTIF Peržiūros komitetą iš esmės sudaro visos COTIF šalys. COTIF 17 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyta, kad OTIF Peržiūros komitetas, neviršydamas savo kompetencijos, priima sprendimus dėl pasiūlymų iš dalies pakeisti COTIF, taip pat svarsto pasiūlymus, kurie pateikiami OTIF Generalinei Asamblėjai, kad ši priimtų sprendimą. Šių dviejų OTIF organų atitinkama kompetencija keičiant COTIF nustatyta šios sutarties 33 straipsnyje.
5 COTIF VI dalies „[COTIF] keitimas“ 33 straipsnyje „Kompetencija“ nurodyta:
„<…>
2. Jei šio straipsnio 4–6 dalyse nenumatyta kitaip, sprendimus dėl pasiūlymų pakeisti [COTIF] priima Generalinė Asamblėja.
<…>
4. Atsižvelgdamas į Generalinės Asamblėjos pagal šio straipsnio 3 dalies pirmą sakinį priimtus sprendimus, Peržiūros komitetas priima sprendimus dėl pasiūlymų pakeisti:
a) 9 straipsnį ir 27 straipsnio 2–5 dalis;
<…>
d) CUV vienodąsias taisykles, išskyrus 1, 4, 5 ir 7–12 straipsnius;
<…>“
6 COTIF 35 straipsnyje „Komitetų sprendimai“ nustatyta:
„1. Generalinis sekretorius praneša valstybėms narėms apie komitetų priimtus [COTIF] pakeitimus.
2. [COTIF] pakeitimai, kuriuos priima Peržiūros komitetas, įsigalioja visoms valstybėms narėms dvylikto mėnesio pirmąją dieną skaičiuojant nuo to mėnesio, per kurį Generalinis sekretorius pranešė apie tuos pakeitimus valstybėms narėms. <…>
3. Peržiūros komiteto priimti [COTIF] priedų pakeitimai įsigalioja visoms valstybėms dvylikto mėnesio pirmąją dieną skaičiuojant nuo to mėnesio, per kurį Generalinis sekretorius pranešė apie juos valstybėms narėms. <…>
<…>“
7 Pagal COTIF 38 straipsnio 2 dalį Sąjunga, kaip prie COTIF prisijungusi regioninė organizacija, gali naudotis jos valstybėms narėms COTIF suteiktomis teisėmis tiek, kiek jos susijusios su į jos kompetencijos sritį patenkančiais klausimais. Iš COTIF 38 straipsnio 3 dalies matyti, kad kai Sąjunga naudojasi šios konvencijos 35 straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodytomis teise balsuoti ir teise reikšti prieštaravimus, jos balsų skaičius atitinka jos valstybių narių, kurios taip pat yra OTIF narės, turimų balsų skaičių. Pastarosios gali naudotis savo teisėmis, be kita ko, balsavimo teise, tik tiek, kiek leidžiama pagal to 38 straipsnio 2 dalį.
Prisijungimo susitarimas
8 Europos Sąjungos ir Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinės organizacijos susitarimas dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) su pakeitimais, padarytais 1999 m. birželio 3 d. Vilniaus protokolu (OL L 51, 2013, p. 8; toliau – prisijungimo susitarimas), pasirašytas 2011 m. birželio 23 d. Berne, pagal jo 9 straipsnį įsigaliojo 2011 m. liepos 1 d.
9 Prisijungimo susitarimo 6 straipsnyje nurodyta:
„1. Priimant sprendimus Sąjungos išimtinei kompetencijai priklausančiais klausimais Sąjunga naudojasi savo valstybių narių balsavimo teisėmis pagal [COTIF].
2. Priimant sprendimus tais klausimais, kurie priskirti pasidalijamajai Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijai, balsuoja Sąjunga arba jos valstybės narės.
3. Atsižvelgiant į [COTIF] 26 straipsnio 7 dalį, Sąjunga turi tiek balsų, kiek jų turi visos jos valstybės narės, kurios taip pat yra [COTIF] Šalys. Jei balsuoja Sąjunga, jos valstybės narės nebalsuoja.
4. Sąjunga kiekvienu konkrečiu atveju praneša kitoms Sutarties Šalims apie atvejus, kai, svarstant įvairius Generalinės Asamblėjos ir kitų parengiamųjų organų darbotvarkės punktus, ji naudosis 1–3 dalyse numatytomis balsavimo teisėmis. Šis įpareigojimas taikomas ir tada, kai sprendimai priimami susirašinėjimo būdu. Ta informacija turi būti perduota pakankamai anksti, kad OTIF Generalinis sekretorius galėtų perduoti ją kartu su posėdžio dokumentais arba kad sprendimą būtų galima priimti susirašinėjimo būdu.“
Sąjungos teisė
Sprendimas 2013/103/ES
10 Prisijungimo susitarimas Sąjungos vardu buvo patvirtintas 2011 m. birželio 16 d. Tarybos sprendimu 2013/103/ES dėl Europos Sąjungos ir Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinės organizacijos susitarimo dėl Europos Sąjungos prisijungimo prie 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) su pakeitimais, padarytais 1999 m. birželio 3 d. Vilniaus protokolu, pasirašymo ir sudarymo (OL L 51, 2013, p. 1).
11 Šio sprendimo 5 straipsnyje numatyta, kad „vidaus susitarimai dėl pasirengimo OTIF posėdžiams ir dėl atstovavimo bei balsavimo tokiuose posėdžiuose yra išdėstyti šio sprendimo III priede“.
12 Minėto sprendimo III priedas skirtas Tarybos, valstybių narių ir Komisijos dalyvavimo OTIF procedūrose vidaus tvarkai siekiant, kaip matyti iš šio priedo įvadinės pastraipos, įgyvendinti „ES sutartimi ir [SESV] bei <…> Teisingumo Teismo praktika grindžiamą reikalavimą, kad tarptautiniu mastu Sąjungai ir jos valstybėms narėms būtų vieningai atstovaujama ir tarptautinių įsipareigojimų vykdymo etape“.
13 Minėto priedo 2 punkte „Derinimo tvarka“ numatyta:
„<…>
2.2. Derinimo posėdžių metu bus tariamasi dėl pozicijų, kurių bus laikomasi tik Sąjungos vardu arba prireikus Sąjungos ir jos valstybių narių vardu. Šiuose posėdžiuose gali būti derinamos valstybių narių pozicijos jų išimtinei kompetencijai priklausančiais klausimais, jei valstybės narės dėl to susitaria.
<…>
2.6. Jei derinimo posėdžiuose Komisija ir valstybės narės negali susitarti dėl bendrosios pozicijos, nes, pavyzdžiui, jos nesutaria dėl kompetencijos pasidalijimo, klausimas bus perduotas Nuolatinių atstovų komitetui ir (arba) Tarybai.“
14 To paties priedo 3 punkte „Pareiškimai ir balsavimas OTIF posėdžiuose“ nustatyta:
„3.1. Jei darbotvarkės punktas yra susijęs su išimtinei Sąjungos kompetencijai priklausančiais klausimais, Sąjungos vardu kalbės ir balsuos Komisija. Tinkamai suderinus veiksmus, gali kalbėti ir valstybės narės pritardamos Sąjungos pozicijai ir (arba) ją papildydamos.
3.2. Jei darbotvarkės punktas yra susijęs su išimtinei nacionalinei kompetencijai priklausančiais klausimais, kalbės ir balsuos valstybės narės.
3.3. Jei darbotvarkės punktas yra susijęs su klausimais, kurie priklauso ir nacionalinei, ir Sąjungos kompetencijai, bendrąją poziciją pateiks pirmininkaujanti valstybė narė ir Komisija. Tinkamai suderinus veiksmus, gali kalbėti valstybės narės pritardamos bendrajai pozicijai ir (arba) ją papildydamos. Atitinkamai valstybės narės arba Komisija prireikus balsuos Sąjungos ir jos valstybių narių vardu laikydamosi bendrosios pozicijos. Sprendimas dėl to, kas balsuos, priimamas atsižvelgiant į tai, kokia kompetencija vyrauja (pavyzdžiui, vyrauja nacionalinė arba vyrauja Sąjungos kompetencija).
3.4. Jei darbotvarkės punktas yra susijęs su klausimais, kurie priklauso ir nacionalinei, ir Sąjungos kompetencijai, o Komisija ir valstybės narės negalėjo susitarti dėl 2.6 punkte nurodytos bendrosios pozicijos, valstybės narės ir Komisija gali kalbėti tais klausimais, kurie aiškiai priklauso jų atitinkamai kompetencijai, ir balsuoti dėl jų.
3.5. Tais atvejais, kai Komisija ir valstybės narės nesusitaria dėl kompetencijos pasidalijimo arba kai nepavyksta užtikrinti daugumos, kurios reikia Sąjungos pozicijai priimti, bus kuo labiau stengiamasi išsiaiškinti padėtį arba priimti Sąjungos poziciją. Kol to siekiama, tinkamai suderinus veiksmus, prireikus valstybės narės ir (arba) Komisija turės teisę kalbėti su sąlyga, kad jų išdėstyta pozicija neturės įtakos būsimai Sąjungos pozicijai, kad ji atitiks Sąjungos politiką ir ankstesnes Sąjungos pozicijas bei Sąjungos teisę.
3.6. <…>
Valstybių narių ir Komisijos atstovai dės dideles pastangas siekdami, kad būtų priimta bendra pozicija, ir gindami šią poziciją OTIF darbo grupėse vykstančiose diskusijose.“
Sprendimas 2014/699
15 Sprendimo 2014/699 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „[p]ozicija, kurios Sąjungos vardu turi būti laikomasi [OTIF] Peržiūros komiteto <…> 25-ojoje sesijoje, išdėstyta šio sprendimo priede“. Minėto sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „[d]ėl neesminių šio sprendimo priede nurodytų dokumentų pakeitimų Sąjungos atstovai Peržiūros komitete gali sutarti be tolesnio Tarybos sprendimo“.
16 Sprendimo 2014/699 priedo 3 punkte dėl įvairių OTIF Peržiūros komiteto 25-osios sesijos darbotvarkės punktų nustatytas Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijos pasiskirstymas, naudojimasis balsavimo teisėmis ir rekomenduojama suderinta pozicija.
17 Kalbant apie OTIF Peržiūros komiteto 25‑osios sesijos darbotvarkės 4 ir 7 punktus, susijusius su pasiūlytais COTIF 12 straipsnio bei šios konvencijos D priedo (Vienodosios transporto priemonių naudojimo tarptautiniam geležinkelių susisiekimui sutarčių taisyklės – CUV) 2 ir 9 straipsnių pakeitimais (toliau – nagrinėjami pakeitimai), pažymėtina, kad Sprendimo 2014/699 priedo 3 punkte numatyta:
„4 punktas. COTIF – pagrindinės sutarties – dalinė peržiūra
<…>
Kompetencija – bendra [pasidalijamoji].
Naudojimasis balsavimo teisėmis – valstybės narės.
Rekomenduojama laikytis toliau išdėstytos suderintos pozicijos.
<…>
12 straipsnio (Teismo sprendimų vykdymas. Turto areštas) pakeitimams turi būti pritarta, nes siekiant suderinti su Sąjungos teise jais iš dalies keičiama sąvokos „turėtojas“ apibrėžtis.
<…>
7 punktas. Dalinė D priedo (CUV) peržiūra
<…>
Kompetencija – bendra [pasidalijamoji].
Naudojimasis balsavimo teisėmis – Sąjunga.
Rekomenduojama Sąjungos pozicija – pritarti 2 ir 9 straipsnių pakeitimams, nes jais, laikantis Sąjungos teisės ([2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/110/EB, iš dalies keičiančios Direktyvą 2004/49/EEB dėl saugos Bendrijos geležinkeliuose (Saugos geležinkeliuose direktyva) (OL L 345, 2008, p. 62)]), paaiškinami turėtojo ir už techninę priežiūrą atsakingo subjekto vaidmenys. <…>
<…>“
Ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme
18 2014 m. rugpjūčio 4 d. raštu Komisija paprašė Vokietijos Federacinės Respublikos paaiškinti savo elgesį per 2014 m. birželio 25 ir 26 d. vykusią OTIF Peržiūros komiteto 25-ąją sesiją.
19 2014 m. lapkričio 12 d. atsakyme Vokietijos Federacinė Respublika nurodė, kad jos elgesys buvo visiškai pagrįstas ir teisėtas dėl to, kad vienas iš aptariamų pakeitimų nepatenka į Europos Sąjungos kompetencijos sritį, nes ši nebuvo pasinaudojusi vidaus kompetencija aptariamose srityse.
20 2015 m. gegužės 29 d. Komisija pradėjo procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnio 1 dalį – ji nusiuntė Vokietijos Federacinei Respublikai oficialų pranešimą, jame nurodė, kad ši valstybė narė per OTIF Peržiūros komiteto 25-ąją sesiją savo elgesiu neįvykdė įsipareigojimų pagal Sprendimą 2014/699 ir ESS 4 straipsnio 3 dalį. Be to, Komisija pažymėjo, kad, atsižvelgiant į aplinkybę, jog Vokietijos Federacinė Respublika savo elgesį akivaizdžiai (atsižvelgiant į jos pačios teiginius) laiko teisėtu, yra galimybė, kad ši valstybė narė ir ateityje panašiomis aplinkybėmis panašiai elgsis.
21 2015 m. liepos 7 d. atsakyme Vokietijos Federacinė Respublika ginčijo Komisijos teiginius.
22 Priimant 2015 m. rugsėjo 18 d. Tarybos sprendimą (ES) 2015/1734 dėl pozicijos, kuri turi būti priimta Europos Sąjungos vardu Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinės organizacijos (OTIF) 12-ojoje Generalinėje Asamblėjoje dėl tam tikrų Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) ir jos priedų pakeitimų (OL L 252, 2015, p. 43), Vokietijos Federacinė Respublika padarė pareiškimą (toliau – 2015 m. rugsėjo 17 d. pareiškimas), kuris įtrauktas į Tarybos posėdžio protokolą ir kuriame nurodyta:
„[Vokietijos Federacinė Respublika] laikosi teisinės pozicijos, kad balsuojant dėl 8 (dalinė COTIF pagrindinės sutarties peržiūra), 10 (dalinė D priedo (CUV UR) peržiūra), 13 (persvarstyta ir konsoliduota aiškinamoji ataskaita) punktų ji turi teisę balsuoti ir priešingai, nei numatyta [Sprendime 2015/1734]. Tai grindžiama tuo, kad šie klausimai neįeina į Sąjungos kompetencijos sritį. Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimas yra ginčo dalykas Teisingumo Teisme nagrinėjamoje byloje (C‑600/14 Vokietija prieš Tarybą). Kol bus priimtas Teisingumo Teismo sprendimas, Vokietija naudosis savo balsavimo teise OTIF Generalinėje Asamblėjoje, toliau laikydamasi savo teisinės pozicijos ir nedarydama poveikio bylos Europos Sąjungos Teisingumo Teisme nagrinėjimui, nenukrypdama nuo Tarybos sprendimo, nors šį sprendimą ji laiko neteisėtu.“
23 2015 m. gruodžio 11 d. Komisija pareiškė pagrįstą nuomonę, joje pakartojo savo poziciją, kurią buvo išdėsčiusi oficialiame pranešime. Komisija paragino Vokietijos Federacinę Respubliką per du mėnesius nuo nuomonės gavimo imtis visų priemonių, būtinų siekiant laikytis pagrįstoje nuomonėje išdėstytų nuostatų, ir visų pirma nutraukti joje nurodytus tariamai neteisėtus veiksmus.
24 2016 m. vasario 1 d. raštu Vokietijos Federacinė Respublika atsakė į pagrįstą nuomonę – pakartojo atsakyme į oficialų pranešimą išdėstytą požiūrį.
25 Manydama, kad Vokietijos Federacinė Respublika per nustatytą terminą nesiėmė priemonių, būtinų siekiant laikytis pagrįstos nuomonės, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.
26 2018 m. sausio 3 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Tarybai leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.
2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimas Vokietija / Taryba (C‑600/14, EU:C:2017:935)
27 2014 m. gruodžio 22 d. Vokietijos Federacinė Respublika pareiškė ieškinį Teisingumo Teisme ir pareikalavo iš dalies panaikinti Sprendimą 2014/699 tiek, kiek jis, be kita ko, susijęs su nagrinėjamais pakeitimais. Jos nurodyti ieškinio pagrindai buvo susiję su tokiais tariamais pažeidimais: pirma, su suteikimo principo, numatyto ESS 5 straipsnio 2 dalyje, dėl Europos Sąjungos kompetencijos nebuvimu; antra, su pareiga motyvuoti, numatyta SESV 296 straipsnyje, ir, trečia, su lojalaus bendradarbiavimo principu, numatytu ESS 4 straipsnio 3 dalyje, siejamu su veiksmingos teisminės gynybos principu.
28 2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimu Vokietija / Taryba (C‑600/14, EU:C:2017:935), priimtu pasibaigus rašytinio proceso daliai šioje byloje, Teisingumo Teismas atmetė Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinį ir visus šios valstybės narės nurodytus ieškinio pagrindus pripažino nepagrįstais.
Dėl ieškinio
Dėl priimtinumo
29 2017 m. vasario 8 d. atskiru dokumentu Vokietijos Federacinė Respublika pateikė šio ieškinio nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 151 straipsnį. 2017 m. gegužės 10 d. sprendime Teisingumo Teismas, susipažinęs su generalinio advokato nuomone, nurodė, kad šis prašymas bus sprendžiamas bylą nagrinėjant iš esmės, ir paprašė Vokietijos Federacinės Respublikos pateikti atsiliepimą į ieškinį.
Šalių argumentai
30 Vokietijos Federacinės Respublikos manymu, ieškinys yra nepriimtinas.
31 Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad visas šiame ieškinyje ginčijamo elgesio poveikis baigėsi iki OTIF Peržiūros komiteto 25-osios sesijos pabaigos, t. y. prieš pasibaigiant Komisijos pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, suformuotą 2005 m. spalio 27 d. Sprendime Komisija / Italija (C‑525/03, EU:C:2005:648) ir 2007 m. spalio 11 d. Sprendime Komisija / Graikija (C‑237/05, EU:C:2007:592), ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo nepriimtinas, jeigu veiksmų, dėl kurių valstybė narė yra kaltinama, teisiniai padariniai iki to termino pabaigos yra išnykę.
32 Šiuo klausimu Vokietijos Federacinė Respublika pabrėžia, kad SESV 258 straipsnyje numatyta procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo būtent siekiama, kad valstybės narės nutrauktų pažeidimus, kurių poveikis dar tęsiasi pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos dieną, ir bet kuriuo atveju jų nekartotų. Tačiau dėl jos ginčijamo elgesio neatsirado jokio neigiamo padarinio, kuris galėjo arba turėjo būti pašalintas.
33 Iš tiesų, šios valstybės narės teigimu, pasinaudojimas balsavimo teise neturėjo jokio poveikio OTIF Peržiūros komiteto 25-ojoje sesijoje priimtų sprendimų prasmei, kaip pripažino Komisija, ir dėl to nebuvo padaryta žalos Sąjungos reputacijai, patikimumui arba vieningam atstovavimui jai tarptautinėje bendruomenėje. Bet kuriuo atveju Sąjunga Sprendimo 2014/699 priėmimo procedūrą surengė taip, kad Vokietijos Federacinė Respublika būtų trukdoma gauti teisminę gynybą nuo to sprendimo, ir taip prisidėjo prie skirtingos nuomonės per tą sesiją.
34 Be to, Vokietijos Federacinė Respublika, remdamasi SESV 258 straipsnio antros pastraipos formuluote, tvirtina, kad Komisija gali pareikšti Teisingumo Teisme ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, tik jeigu atitinkama valstybė narė per nustatytą terminą neatsižvelgia į pagrįstą nuomonę. Iš tiesų SESV 258 straipsnis, kaip procedūrinė norma, turi būti aiškinama siaurai, kad būtų užtikrintas teisinis saugumas. Be to, Vokietijos Federacinė Respublika nurodo Teisingumo Teismo jurisprudenciją, iš kurios matyti, kad Komisija negali jame pareikšti ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo, jeigu atitinkama valstybė narė nutraukė pažeidimą prieš baigiantis pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui (2003 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑145/01, EU:C:2003:324, 15 punktas).
35 Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, Europos Sąjungos įvaizdžiui tariamai padarytos žalos ištaisyti nebeįmanoma. Be to, ši valstybė narė ginčija Komisijos teiginį, kad ji nesiėmė jokių veiksmų tam, kad, viena vertus, ištaisytų per šią procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo ginčijamo elgesio padarinius ir, kita vertus, būtų išsklaidytos abejonės dėl jos veiksmų ateityje. Iš tiesų Vokietijos Federacinė Respublika teigia, jog priimant Sprendimą 2015/1734 ji, manydama, kad tas sprendimas yra neteisėtas ir ji turi teisę balsuoti prieš jį dėl dviejų punktų, 2015 m. rugsėjo 17 d. pareiškimu nurodė, kad laukiant, kol Teisingumo Teismas priims 2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimą Vokietija / Taryba (C‑600/14, EU:C:2017:935), ji nesinaudos balsavimo teise dėl ginčytinų punktų ir nepritars Sąjungos pozicijoms. Taigi, ši valstybė narė jau yra nutraukusi Komisijos pagrįstoje nuomonėje kritikuojamus veiksmus dar prieš prasidedant joje nustatytam terminui.
36 Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad iš jos negali būti reikalaujama viešai atsiprašyti arba atsisakyti teisinės analizės siekiant a posteriori ištaisyti žalą Sąjungos reputacijai ir patikimumui. Bet kuriuo atveju nei oficialiame pranešime, nei pagrįstoje nuomonėje nėra nieko, kas rodytų, kad nepateikusi tokio atsiprašymo Vokietijos Federacinė Respublika pažeidė Sąjungos teisę. Be to, jeigu ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo turėtų būti priimtinas, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nepakanka, kad valstybė narė ir Komisija turi skirtingas nuomones dėl teisės klausimų, nes, nepaisant šių skirtumų, ši valstybė narė elgiasi pagal Komisijos pateiktą analizę. Taip a fortiori yra tais atvejais, kai teisinis klausimas jau yra nagrinėjamas per procesą Teisingumo Teisme, kaip šiuo atveju.
37 Be to, Vokietijos Federacinė Respublika kaltina Komisiją palikus abejonių dėl tikslios ieškinio apimties, priešingai pakankamai aiškios ieškinio formuluotės reikalavimams. Iš tiesų dublike Komisija pirmą kartą nurodė, kad nekaltina šios valstybės narės pažeidus Sprendimą 2014/699, kiek tai susiję su OTIF Peržiūros komiteto 25-osios sesijos darbotvarkės 4 ir 7 punktais.
38 Komisija prašo atmesti Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.
Teisingumo Teismo vertinimas
39 Pirmiausia reikia priminti, kad iš SESV 258 straipsnio antros pastraipos formuluotės matyti, kad jeigu atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką neatsižvelgė į pagrįstą nuomonę, Komisija gali kreiptis į Teisingumo Teismą. Todėl pagal suformuotą jurisprudenciją įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį valstybėje narėje pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, o į vėlesnius pakeitimus Teisingumo Teismas atsižvelgti negali (be kita ko, žr. 2017 m. gegužės 4 d. Sprendimo Komisija / Liuksemburgas, C‑274/15, EU:C:2017:333, 47 punktą).
40 Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad SESV 258 straipsnyje numatyta procedūra yra grindžiama objektyvia išvada, jog valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV arba antrinės teisės aktą, ir taip pat ją vykdant galima nustatyti, ar konkrečiu atveju valstybė narė pažeidė Sąjungos teisę (2018 m. vasario 22 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, C‑336/16, EU:C:2018:94, 61 ir 62 punktai ir nurodyta jurisprudencija).
41 Vokietijos Federacinė Respublika ginčija šio ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo priimtinumą dėl dviejų priežasčių.
42 Pirma, ji mano, kad įsipareigojimų neįvykdymas, kuriuo ji kaltinama, susijęs su ankstesniu elgesiu, kurio poveikis pasibaigė prieš baigiantis pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, todėl ji negalėjo jų nutraukti per tą terminą.
43 Šiuo klausimu pažymėtina, kad Komisija kaltina Vokietijos Federacinę Respubliką dėl jos elgesio per OTIF Peržiūros komiteto 25-ąją sesiją, t. y. dėl šios valstybės narės balsavimo šiame komitete ir jos pareikštos nuomonės, pažeidžiant, pirma, Sprendimą 2014/699 ir, antra, ESS 4 straipsnio 3 dalį.
44 Įsipareigojimai neįvykdyti, kaip kaltinama, tariamai nesilaikius Sąjungos pozicijos, kaip antai pateiktos Tarybos sprendime, priimtame pagal SESV 218 straipsnio 9 dalį; šioje nuostatoje numatyta supaprastinta procedūra apibrėžti pozicijas, priimamas Sąjungos vardu, šiai dalyvaujant atitinkamo tarptautinio susitarimo įsteigtame sprendimus priimančiame organe priimant aktus dėl to susitarimo taikymo arba įgyvendinimo (2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Taryba / Komisija, C‑73/14, EU:C:2015:663, 65 punktas). Taigi šis nurodytas įsipareigojimų neįvykdymas patenka į Sąjungos išorės veiksmų sritį ir yra konkrečiai susijęs su susitarimu, kurio šalis yra Sąjunga, įsteigto tarptautinio organo, kuriame Sąjungai Sprendimu 2014/699 buvo leista pateikti pastabų, sprendimų priėmimo procesu.
45 Tarybos sprendimo, priimto remiantis SESV 218 straipsnio 9 dalimi, pažeidimo, kaip antai pažeidimo, kuriuo nagrinėjamu atveju kaltinama Vokietijos Federacinė Respublika, poveikis Sąjungos išorės veiksmų vieningumui ir nuoseklumui (būtent šiuos interesus siekiama garantuoti šiuo pagrindu priimtu sprendimu) pasireiškia ne tik vidaus, bet ir tarptautiniu lygmeniu (šiuo klausimu žr. 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonės 1/94 (Prie PPO steigimo sutarties pridėti susitarimai), EU:C:1994:384, 108 punktą; 2005 m. birželio 2 d. Sprendimo Komisija / Liuksemburgas, C‑266/03, EU:C:2005:341, 60 punktą; 2005 m. liepos 14 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑433/03, EU:C:2005:462, 66 punktą ir 2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Komisija / Švedija, C‑246/07, EU:C:2010:203, 73 punktą).
46 Reikia pridurti, kad, priešingai, nei tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, Tarybos sprendimo, priimto remiantis SESV 218 straipsnio 9 dalimi, nesilaikymo neigiamas poveikis neapsiriboja tarptautinės organizacijos organo, kuriame nustatytas ginčijamas elgesys, sprendimų priėmimo procesu, bet pasireiškia plačiau Sąjungos tarptautiniams veiksmams šioje tarptautinėje organizacijoje.
47 Dėl tokio nesilaikymo, be kita ko, gali kilti grėsmė Sąjungos išorės veiksmų, neapsiribojant atitinkamu konkrečių sprendimų priėmimo procesu, vieningumui ir nuoseklumui.
48 Tokiomis aplinkybėmis, jeigu reikėtų pritarti Vokietijos Federacinės Respublikos argumentui, tuomet bet kuri valstybė narė, kuri savo elgesiu pakenktų remiantis SESV 218 straipsnio 9 dalimi priimto sprendimo tikslui, galėtų išvengti procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo taikymo, remdamasi tuo, kad šio įsipareigojimų neįvykdymo poveikis jau baigėsi, ir dėl to valstybės narės galėtų gauti naudos iš savo pačių padaryto nusižengimo.
49 Taigi tokiu atveju Komisija negalėtų, naudodamasi pagal SESV 258 straipsnį turima kompetencija, atitinkamai valstybei narei pareikšti ieškinio Teisingumo Teisme, siekdama, kad būtų konstatuotas toks įsipareigojimų neįvykdymas, ir visiškai įvykdyti ESS 17 straipsnyje jai pavestą Sutarčių sergėtojos užduotį.
50 Be to, pripažinus nepriimtinu valstybei narei pareikštą ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pažeidus remiantis SESV 218 straipsnio 9 dalimi priimtą sprendimą, būtų pakenkta tiek sprendimų privalomumui pagal SESV 288 straipsnio ketvirtą pastraipą, tiek apskritai Sąjungos vertybių, kuriomis, remiantis ESS 2 straipsniu, grindžiama Sąjunga (viena iš šių vertybių yra teisinės valstybės principas), puoselėjimui.
51 Iš tiesų Vokietijos Federacinė Respublika, dalyvavusi svarstymuose ir balsuojant Taryboje dėl sprendimo, kuriuo nustatoma Sąjungos pozicija, kaip antai Sprendimo 2014/699, gali atsisakyti šio sprendimo jį priėmus, žinodama, kad Komisija negalės kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 258 straipsnį dėl tokio įsipareigojimų neįvykdymo.
52 Iš to matyti, kad viso ginčijamo Vokietijos Federacinės Respublikos elgesio per OTIF Peržiūros komiteto 25-ąją sesiją poveikis negali būti pripažintas išnykusiu šios sesijos pabaigoje. Šis elgesys turi būti laikomas sukėlusiu poveikį Sąjungos tarptautinių veiksmų OTIF vieningumui ir nuoseklumui po minėtos sesijos.
53 Darytina išvada, kad, atsižvelgiant į konkrečias ginčijamo elgesio aplinkybes, Vokietijos Federacinė Respublika negali, siekdama ginčyti šio ieškinio priimtinumą, remtis jurisprudencija viešųjų pirkimų srityje, suformuota dėl išimtinai Sąjungos vidaus situacijų; iš tos jurisprudencijos matyti, jog ieškinys, kuriuo siekiama pripažinti, kad nesilaikyta Sąjungos teisės aktų dėl viešųjų pirkimų, yra nepriimtinas, jeigu pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos dieną ginčijamas skelbimas apie pirkimą arba ginčijamos sutartys nebeturi jokio poveikio (2005 m. spalio 27 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑525/03, EU:C:2005:648, 12–17 punktai ir 2007 m. spalio 11 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑237/05, EU:C:2007:592, 33–35 punktai).
54 Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytos aplinkybės, kad Sąjunga surengė Sprendimo 2014/699 priėmimo procedūrą taip, kad būtų negalima užsitikrinti teisminės apsaugos nuo to sprendimo, pažymėtina, jog toks kaltinamas turi būti vertinamas nagrinėjant šį ieškinį iš esmės, o ne jo priimtinumą.
55 Antra, Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina ėmusis visų būtinų priemonių pagal SESV 258 straipsnio antrą pastraipą siekdama laikytis pagrįstos nuomonės per jame nustatytą terminą, todėl Komisijos ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra nepriimtinas.
56 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šis teiginys turi būti vertinamas nagrinėjant įsipareigojimų neįvykdymą iš esmės, nes jo analizė reiškia Vokietijos Federacinės Respublikos elgesio po OTIF Peržiūros komiteto 25-osios sesijos kontrolę (pagal analogiją žr. 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Komisija / Liuksemburgas, C‑519/03, EU:C:2005:234, 20 punktą). Todėl šio teiginio pagrįstumas bus vertinamas nagrinėjant šį įsipareigojimų neįvykdymą iš esmės.
57 Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytos aplinkybės, kad nebeįmanoma ištaisyti nurodytos žalos Sąjungos reputacijai ir patikimumui, pažymėtina, kad net jeigu ši aplinkybė būtų įrodyta, ji negali lemti šio ieškinio nepriimtinumo. Kaip išvados 62 punkte pažymėjo generalinis advokatas, neturi būti pripažįstama, kad valstybė narė gali remtis jau įvykusiu veiksmu, kurį pati ir atliko, ir taip išvengti ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo Teisingumo Teisme (1973 m. vasario 7 d. Sprendimo Komisija / Italija, 39/72, EU:C:1973:13, 10 punktas).
58 Be to, reikia atmesti Vokietijos Federacinės Respublikos kritiką dėl Komisijos ieškinio netikslumo.
59 Šiuo aspektu iš Komisijos ieškinio 15–19 punktų aiškiai matyti, kad Komisija kaltina šią valstybę narę nesilaikius Sprendimo 2014/699 ir ESS 4 straipsnio 3 dalies, tik kiek tai susiję su OTIF Peržiūros komiteto 25-osios sesijos darbotvarkės 4 ir 7 punktais. Iš tiesų ieškinyje Komisija rėmėsi Sprendimo 2014/699 priedu, tik kiek šis priedas susijęs su tos sesijos darbotvarkės 4 ir 7 punktuose nurodytais COTIF pakeitimais, ir savo pateiktoje faktinių aplinkybių santraukoje darė nuorodą į šiuos du darbotvarkės punktus; Vokietijos Federacinė Respublika neginčijo tų faktinių aplinkybių.
60 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijos pareikštas ieškinys yra priimtinas.
Dėl esmės
Šalių argumentai
61 Pirmuoju kaltinimu Komisija priekaištauja Vokietijos Federacinė Respublikai pažeidus Sprendimą 2014/699, nes per OTIF Peržiūros komiteto 25-ąją sesiją ji balsavo priešingai, nei numatyta šiame sprendime įtvirtintoje Europos Sąjungos pozicijoje dėl šios sesijos posėdžio darbotvarkės 4 ir 7 punktų, ir viešai prieštaravo Sąjungos teisei balsuoti.
62 Komisija pabrėžia, kad pagal SESV 288 straipsnio ketvirtą pastraipą Sprendimas 2014/699 yra privalomas visas tiek Europos Sąjungos institucijoms, tiek valstybėms narėms. Komisija priduria, jog aplinkybė, kad Vokietijos Federacinė Respublika Taryboje balsavo prieš šį sprendimą ir pareiškė Teisingumo Teismui ieškinį dėl to sprendimo panaikinimo, neturi įtakos to paties sprendimo privalomajam pobūdžiui ir iš jo valstybėms narėms kylančioms pareigoms.
63 Iš tiesų iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad valstybės narės negali pačios imtis taisomųjų arba apsaugos priemonių, siekdamos neleisti ginčijamą aktą priėmusiai institucijai nepaisyti ES teisės. Taigi, kol Teisingumo Teismas nėra panaikinęs Sprendimo 2014/699 arba sustabdęs jo vykdymo, Vokietijos Federacinė Respublika turi jo laikytis. Priešingu atveju kiltų grėsmė nuosekliam ir vienodam ES teisės taikymui – pagrindiniam ES sistemos požymiui.
64 Be to, Komisija mano, kad Vokietijos Federacinei Respublikai nebuvo neįmanoma arba netikslinga prašyti taikyti laikinąsias priemones. Komisija pabrėžia, kad SESV nustatyta išsami teisių gynybos priemonių sistema, kuri, kaip rodo SESV 278 ir 279 straipsniai, leidžia spręsti klausimus nenumatytais atvejais. Dėl to galimai kilę tos valstybės narės nurodyti ir panašūs sunkumai neleidžia valstybėms narėms veikti vienašališkai, pažeidžiant Sąjungos teisę.
65 Tokiomis aplinkybėmis Komisija taip pat pabrėžia, kad Vokietijos Federacinei Respublikai buvo suteikta galimybė laiku prašyti taikyti laikinąsias priemones.
66 Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos pateikto Sprendimo 2014/699 neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo Komisija primena, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybės narės negali remtis teisės akto neteisėtumu vykstant su to teisės akto nevykdymu susijusiai procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Ši jurisprudencija taikoma visiems visuotinai taikomiems teisės aktams, nepaisant to, ar jie skirti atitinkamai valstybei narei.
67 Nurodydama antrąjį kaltinimą, grindžiamą ESS 4 straipsnio 3 dalies pažeidimu, Komisija teigia, jog aplinkybė, kad Vokietijos Federacinė Respublika per OTIF Peržiūros komiteto 25‑ąją sesiją balsavo prieš Europos Sąjungos poziciją, atsiribojo nuo Europos Sąjungos balsavimo ir paprašė leisti jai pasinaudoti balsavimo teise, kai ta teisė buvo suteikta Europos Sąjungai, sukėlė sumaištį dėl balsavimo rezultatų ir pakenkė Sąjungos patikimumui bei reputacijai, jos tarptautinio atstovavimo vienybei ir įvaizdžiui apskritai. Todėl šiuo elgesiu buvo pažeistas lojalaus bendradarbiavimo principas, įtvirtintas ESS 4 straipsnio 3 dalyje.
68 Kalbant apie pirmąjį Komisijos kaltinimą, pažymėtina, jog Vokietijos Federacinė Respublika neginčija to, kad nesilaikė Sprendimo 2014/699, kiek jis susijęs su nagrinėjamais pakeitimais. Tačiau ji mano, kad prieš ją negalima remtis reikšmingomis to sprendimo nuostatomis, nes jos yra neteisėtos, dėl priežasčių, kurios jau buvo nurodytos nagrinėjant bylą, kurioje priimtas 2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimas Vokietija / Taryba (C‑600/14, EU:C:2017:935).
69 Tokiomis aplinkybėmis ši valstybė narė nurodo, jog pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, iš kurios matyti, kad valstybės negali remtis joms skirtos direktyvos arba sprendimo neteisėtumu gindamosi nuo ieškinių dėl įsipareigojimų neįvykdymo, grindžiamų tokio akto nevykdymu, jai nedraudžiama, remiantis SESV 277 straipsniu, pateikti Sprendimo 2014/699, t. y. visuotinai taikomo teisės akto, apie kurį nebuvo pranešta jo adresatams, neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo, susijusiai su to sprendimo nesilaikymu.
70 Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad ji gali papildomai remtis Sprendimo 2014/699 neteisėtumu vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo, be kita ko, atsižvelgdama į aplinkybę, kad jai buvo faktiškai neįmanoma gauti teisminę gynybą nuo to sprendimo iki OTIF Peržiūros komiteto 25-osios sesijos pradžios.
71 Per posėdį Vokietijos Federacinė Respublika oficialiai atsisakė neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo pagal SESV 277 straipsnį. Tačiau ji nurodė norinti toliau papildomai remtis Sprendimo 2014/699 neteisėtumu, nes buvo neįmanoma gauti teisminę gynybą nuo to sprendimo iki OTIF Peržiūros komiteto 25-osios sesijos pradžios.
72 Šiaip ar taip, Vokietijos Federacinė Respublika dėl COTIF 12 straipsnio pakeitimo, kuris yra OTIF Peržiūros komiteto 25‑osios sesijos darbotvarkės 4 punkto dalykas, nurodo, kad ji nepažeidė Sprendimo 2014/699, nes tame sprendime apibrėžta tik „[r]ekomenduojama <…> suderint[a] pozicij[a]“ ir dėl šios darbotvarkės 4 punkto numatyta, kad valstybėms narėms suteikta balsavimo teisė. Ši valstybė narė primena, kad pagal SESV 288 straipsnio penktą pastraipą rekomendacija neturi privalomosios galios. Dėl D priedo (CUV) 2 ir 9 straipsnių pakeitimų, kurie yra OTIF Peržiūros komiteto 25‑osios sesijos darbotvarkės 7 punkto dalykas, minėta valstybė narė tvirtina, jog nors Sprendime 2014/699 nurodyta, kad Sąjunga naudojasi balsavimo teisėmis, ji galėjo tik nustatyti rekomendacijas dėl pozicijos, kurios neturi privalomosios galios.
73 Be to, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad dėl didelių trūkumų Sprendimas 2014/699 yra neegzistuojantis aktas – šį klausimą Teisingumo Teismas turėtų išnagrinėti ex officio.
74 Dėl antrojo Komisijos kaltinimo, grindžiamo ESS 4 straipsnio 3 dalies pažeidimu, Vokietijos Federacinė Respublika mano, jog Komisija neįrodė nei to, kad iš tiesų buvo padaryta žalos Europos Sąjungos patikimumui ir reputacijai, nei aplinkybės, kad tokią žalą sukėlė ginčijamas elgesys. Priešingai, Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad naujų iššūkių OTIF kilo dėl Sąjungos įstojimo į OTIF, o sumaištis balsuojant OTIF Peržiūros komiteto 25-ojoje sesijoje kilo dėl skuboto Sąjungos institucijų pasirengimo šiai sesijai.
Teisingumo Teismo vertinimas
75 Kalbant apie pirmąjį kaltinimą, grindžiamą Sprendimo 2014/699 nesilaikymu, pažymėtina, jog iš prie ieškinio pridėtos OTIF Peržiūros komiteto 25-osios sesijos darbotvarkės 31–36 puslapių matyti, kad dėl šios sesijos darbotvarkės 4 ir 7 punktų Vokietijos Federacinė Respublika pareiškė skirtingą nuomonę nuo tame sprendime apibrėžtos Sąjungos pozicijos ir balsavo prieš šią poziciją. Be to, iš minėtos sesijos darbotvarkės 33–36 puslapių matyti, kad dėl šios darbotvarkės 7 punkto ši valstybė narė pareiškė nesutinkanti su Sąjungos naudojimusi balsavimo teise, kaip numatyta minėtame sprendime.
76 Vokietijos Federacinė Respublika šių faktinių aplinkybių neginčijo. Tačiau ji teigia, pirma: kadangi Sprendime 2014/699, kalbant apie OTIF Peržiūros komiteto 25-osios sesijos darbotvarkės 4 ir 7 punktus, apibrėžtos „[r]ekomenduojam[os] <…> suderintos pozicijos“ ir, kalbant apie šios darbotvarkės 4 punktą, suteikta balsavimo teisė valstybėms narėms, ji nepažeidė šio sprendimo.
77 Šiam argumentui negalima pritarti.
78 Nors prieš išdėstant Sprendimo 2014/699 priedo 3 punkte apibrėžtas pozicijas nurodyti žodžiai „[r]ekomenduojama <…> suderint[a] pozicij[a]“, šis sprendimas buvo priimtas remiantis SESV 218 straipsnio 9 dalimi, kurioje numatytas „sprendimo“, kuriuo nustatomos pozicijos, kurios Sąjungos vardu priimamos susitarimu įsteigtame organe, priėmimas. Pagal SESV 288 straipsnio ketvirtą pastraipą „[s]prendimas yra privalomas visas“.
79 Be to, išanalizavus Sprendimo 2014/699 turinį matyti, jog, remiantis jo 1 straipsnio 1 dalimi, juo nustatyta privaloma „[p]ozicija, kurios Sąjungos vardu turi būti laikomasi [OTIF] Peržiūros komiteto <…> 25-ojoje sesijoje“, kaip rodo Sprendimo 2014/699 priedo 3 punkte apibrėžiant Sąjungos poziciją dėl šios sesijos darbotvarkės 4 ir 7 punktų vartojamos formuluotės „pakeitimams turi būti pritarta“, „Sąjunga <…> pritarti negali ir siūlo“ ar „Sąjunga laikosi“.
80 Šiame sprendime nustatytos Sąjungos pozicijos privalomumą patvirtina jo 1 straipsnio 2 dalis, pagal kurią Sąjungos atstovams OTIF Peržiūros komitete leidžiama sutarti tik dėl minėto sprendimo priede nurodytų dokumentų „neesminių <…> pakeitimų“. Be to, reikia pridurti, kad šis sprendimas buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiojo leidinio L serijoje kaip privalomas teisės aktas.
81 Be to, remiantis 2017 m. gruodžio 5 d. Sprendime Vokietija / Taryba (C‑600/14, EU:C:2017:935) Teisingumo Teismo atlikta Sprendimo 2014/699 teisėtumo analize atsižvelgiant į Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytus pagrindus grindžiant ieškinį, dėl kurio buvo priimtas tas teismo sprendimas, iš tiesų galima daryti prielaidą, kad Sprendimas 2014/699 yra teisės aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, nes juo siekiama sukelti privalomų teisinių padarinių.
82 Darytina išvada, kad Sprendimas 2014/699 yra teisės aktas, kuris sukelia privalomų teisinių padarinių, nes jame nustatyta Sąjungos pozicija OTIF Peržiūros komiteto 25‑ojoje sesijoje, viena vertus, Komisijai ir, kita vertus, valstybėms narėms, nes juo nustatoma jų pareiga ginti šią poziciją (šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 1 d. Sprendimas Komisija / Taryba, C‑370/07, EU:C:2009:590, 44 punktą).
83 Taigi Vokietijos Federacinė Respublika dėl savo elgesio, aprašyto šio sprendimo 75 punkte, pažeidė tame sprendime apibrėžtą Sąjungos poziciją ir, kalbant apie minėtos sesijos darbotvarkės 7 punktą, tame sprendime nustatytą balsavimo teisių įgyvendinimo tvarką.
84 Antra, kalbant apie argumentą, grindžiamą Sprendimo 2014/699 neteisėtumu, nes Vokietijos Federacinė Respublika negalėjo gauti teisminės gynybos nuo to sprendimo iki OTIF Peržiūros komiteto 25‑osios sesijos pradžios, pažymėtina, kad jam taip pat negali būti pritarta.
85 Kaip išvados 84 punkte pažymėjo generalinis advokatas, teisinės valstybės principu grindžiamoje Sąjungoje institucijų aktams taikoma teisėtumo prezumpcija. Taigi, kadangi Sprendimas 2014/699 buvo priimtas, Vokietijos Federacinė Respublika turėjo jo laikytis ir jį įgyvendinti (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑177/06, EU:C:2007:538, 36 ir 38 punktus).
86 Aplinkybė, kad Vokietijos Federacinė Respublika paskui Teisingumo Teisme užginčijo Sprendimo 2014/699 teisėtumą pagal SESV 263 straipsnį dėl, be kita ko, tariamo veiksmingos teisminės gynybos principo pažeidimo, niekaip nekeičia šio sprendimo privalomumo.
87 Iš tiesų ginčijamas elgesys pasireiškė prieš Vokietijos Federacinei Respublikai pareiškiant ieškinį dėl Sprendimo 2014/699 panaikinimo. Be to, ši valstybė narė neprašė Teisingumo Teismo sustabdyti to sprendimo taikymą ar imtis laikinųjų apsaugos priemonių pagal SESV 278 ir 279 straipsnius, todėl ieškinys dėl panaikinimo, remiantis šiuo 278 straipsniu, neturėjo jokio stabdomojo poveikio.
88 Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad valstybė narė negali vienašališkai imtis gynybos ar pataisomųjų priemonių, skirtų institucijos tariamai padarytam Sąjungos teisės normų pažeidimui ištaisyti (šiuo klausimu žr. 2009 m. vasario 12 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑45/07, EU:C:2009:81, 26 punktą).
89 Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog pagal SESV įtvirtintą teisių gynimo priemonių sistemą skiriami SESV 258 ir 259 straipsniuose numatyti ieškiniai, kuriais siekiama, kad būtų pripažinta, jog valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų, ir SESV 263 ir 265 straipsniuose numatyti ieškiniai, kuriais siekiama kontroliuoti Sąjungos institucijų teisės aktų ar neveikimo teisėtumą. Šiomis teisių gynimo priemonėmis siekiama skirtingų tikslų ir joms taikomos skirtingos taisyklės. Taigi, nesant aiškiai tai leidžiančios minėtos sutarties nuostatos, valstybė narė negali tinkamai remtis sprendimo ar direktyvos, kuri jai skirta, neteisėtumu, gindamasi nuo šio sprendimo ar šios direktyvos neįvykdymu grindžiamo ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Išimtis daroma tik tada, kai nagrinėjamame akte yra labai rimtų ir akivaizdžių trūkumų, dėl kurių jis gali būti laikomas neegzistuojančiu (2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Komisija / Čekijos Respublika, C‑37/11, EU:C:2012:640, 46 punktas ir 2016 m. spalio 11 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑601/14, EU:C:2016:759, 33 punktas).
90 Priešingai, nei tvirtina Vokietijos Federacinė Respublika, ši jurisprudencija mutatis mutandis taikoma nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su Sprendimu 2014/699, nors šis sprendimas ir nebuvo formaliai skirtas šiai valstybei narei. Iš tiesų Vokietijos Federacinė Respublika, būdama Tarybos, to sprendimo autorės, narė, tikrai žinojo apie šį sprendimą ir turėjo visapusišką galimybę pareikšti ieškinį dėl jo panaikinimo, laikydamasi SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatyto dviejų mėnesių termino, kaip, beje, ji padarė byloje, kurioje priimtas 2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimas Vokietija / Taryba (C‑600/14, EU:C:2017:935).
91 Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos argumento, kad Sprendimas 2014/699 yra neegzistuojantis aktas, nes jis tėra rekomendacinio pobūdžio ir neturi privalomosios galios, kiek tai susiję su OTIF Peržiūros komiteto 25‑osios sesijos darbotvarkės 4 ir 7 punktais, reikia pažymėti, kad 2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimu Vokietija / Taryba (C‑600/14, EU:C:2017:935) Teisingumo Teismas atmetė šios valstybės narės pareikštą ieškinį dėl dalinio panaikinimo ir nekonstatavo, kaip galėjo padaryti ex officio, kad tas sprendimas neegzistuoja. Tokiomis aplinkybėmis minėtas sprendimas negali būti laikomas neegzistuojančiu aktu, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 89 punkte nurodytą jurisprudenciją. Bet kuriuo atveju reikia pridurti, kad minėtas argumentas turi būti atmestas, nes jis dėl šio sprendimo 78–82 punktuose nurodytų priežasčių paremtas klaidingu Sprendimo 2014/699 aiškinimu.
92 Kalbant apie antrąjį kaltinimą, grindžiamą ESS 4 straipsnio 3 dalies pažeidimu, reikia priminti, jog iš šios nuostatos, kurioje įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas, matyti, kad Sąjunga ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda, vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis (2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Vokietija / Taryba, C‑600/14, EU:C:2017:935, 105 punktas).
93 Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, visų pirma kalbant apie susitarimą ar konvenciją, kurios dalykas iš dalies priklauso Sąjungos kompetencijai ir iš dalies valstybių narių kompetencijai, svarbu užtikrinti glaudų valstybių narių ir Sąjungos institucijų bendradarbiavimą tiek vykstant deryboms ir prisiimant įsipareigojimus, tiek juos vykdant. Ši lojalaus bendradarbiavimo pareiga kyla iš vieningo atstovavimo Sąjungai tarptautiniu lygmeniu reikalavimo (2010 m. balandžio 20 d. Sprendimo Komisija / Švedija, C‑246/07, EU:C:2010:203, 73 punktas ir nurodyta jurisprudencija).
94 Taigi tai, kad valstybės narės laikosi Tarybos sprendimo, priimto remiantis SESV 218 straipsnio 9 dalimi, yra konkreti iš lojalaus bendradarbiavimo pareigos kylančio vieningo atstovavimo Sąjungai reikalavimo išraiška.
95 Reikia konstatuoti, kad Vokietijos Federacinė Respublika dėl savo ginčijamo elgesio per OTIF Peržiūros komiteto 25‑ąją sesiją, kaip matyti iš šios sesijos protokolo, paliko abejonių dėl Sąjungos gebėjimo išreikšti poziciją ir atstovauti valstybėms narėms tarptautiniu lygmeniu, nepaisydama to, kad buvo priimtas Sprendimas 2014/699. Kalbant konkrečiai, dėl to, kad per šią sesiją Vokietijos Federacinė Respublika nukrypo nuo tame sprendime nustatytos Sąjungos pozicijos, kyla pavojus, jog susilpnės Sąjungos derybinė galia OTIF, kalbant apie per tą sesiją svarstytas ir susijusias temas.
96 Šios išvados nepaneigia Vokietijos Federacinės Respublikos argumentas, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. pareiškimu ji išsklaidė visas abejones dėl savo būsimo elgesio, kad būtų pašalintas pavojus, jog elgesys, kuriuo ji kaltinama, pasikartos. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kaip ieškinyje nurodė Komisija, kad 2016 m. vasario 1 d. atsakyme į pagrįstą nuomonę Vokietijos Federacinė Respublika neišsklaidė Komisijos susirūpinimo dėl pasikartojimo pavojaus, tačiau, atvirkščiai, pabrėžė ginčijamo elgesio teisėtumą, nes, šios valstybės narės teigimu, Sprendimas 2014/699 yra neteisėtas ir neturi privalomosios galios. Be to, Vokietijos Federacinė Respublika šiuo aspektu rėmėsi ne 2015 m. rugsėjo 17 d. pareiškimu, bet ankstesniu pareiškimu, padarytu priimant Sprendimą 2014/699, iš kurio matyti, kad ši valstybė narė OTIF Peržiūros komitete laikysis skirtingos pozicijos, nei pateikta tame sprendime.
97 Be to, Vokietijos Federacinė Respublika Teisingumo Teisme netvirtino, kad kompetentingiems OTIF organams pranešė apie 2015 m. rugsėjo 17 d. pareiškimo turinį ir kad šiai organizacijai paaiškino, kaip joje elgsis ateityje.
98 Darytina išvada, kad savo elgesiu minėta valstybė narė padarė žalos Sąjungos tarptautinių veiksmų veiksmingumui bei jos patikimumui ir reputacijai tarptautiniu lygmeniu.
99 Vokietijos Federacinė Respublika negali pateisinti savo elgesio tuo, kad Sąjungos institucijos galimai nesilaikė lojalaus bendradarbiavimo pareigos (šiuo klausimu žr. 2009 m. vasario 12 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑45/07, EU:C:2009:81, 26 punktą), ar sunkumais, susijusiais su Sąjungos įstojimu į OTIF.
100 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad OTIF Peržiūros komiteto 25‑ojoje sesijoje balsavusi prieš poziciją, apibrėžtą Sprendime 2014/699, ir viešai pareiškusi prieštaravimą tiek minėtai pozicijai, tiek joje numatytai balsavimo teisių įgyvendinimo tvarkai Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal tą sprendimą ir ESS 4 straipsnio 3 dalį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
101 Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas ir ši pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos. Remiantis to paties reglamento 140 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, jog į bylą įstojusios institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas, reikia nuspręsti, kad Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinės organizacijos (OTIF) Peržiūros komiteto 25-ojoje sesijoje balsavusi prieš poziciją, apibrėžtą 2014 m. birželio 24 d. Tarybos sprendime 2014/699/ES dėl pozicijos, kurios turi būti laikomasi Europos Sąjungos vardu OTIF Peržiūros komiteto 25-ojoje sesijoje dėl tam tikrų Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) ir jos priedų pakeitimų, ir viešai pareiškusi prieštaravimą tiek minėtai pozicijai, tiek joje numatytai balsavimo teisių įgyvendinimo tvarkai Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal tą sprendimą ir ESS 4 straipsnio 3 dalį.
2. Priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
3. Europos Sąjungos Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.