GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2012 m. rugsėjo 20 d.(1)
Byla C‑394/11
Valeri Hariev Belov
(Komisia za zashtita ot diskriminatsia (Bulgarija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas – „Valstybės narės teismas“‚ kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį – Direktyva 2000/43/EB – Vienodo požiūrio principas, neatsižvelgiant į rasę ar etninę priklausomybę – Netiesioginė diskriminacija – Miesto rajonai, kuriuose daugumą gyventojų sudaro romai – Elektros skaitiklių įrengimas vartotojams neprieinamame aukštyje – Pateisinimas – Kova su sukčiavimu ir piktnaudžiavimu – Direktyvos 2006/32/EB ir 2009/72/EB – Galimybė kiekvienam vartotojui pažiūrėti, kiek jis suvartoja elektros energijos“
I – Įvadas
1. Ar tai, kad elektros skaitikliai miesto rajonuose, kuriuose dauguma gyventojų priklauso tam tikrai etninei grupei, įrengti daug aukščiau negu kitur, yra diskriminacija? Šį klausimą Bulgarijos apsaugos nuo diskriminacijos komisijos (KZD)(2) prašymu nagrinėja Teisingumo Teismas šioje byloje. Teisingumo Teismui suteikiama galimybė patikslinti savo praktiką, susijusią su vadinamosiomis kovos su diskriminacija direktyvomis(3), šiuo atveju – su Direktyva 2000/43/EB(4), nes jis pirmą kartą turi atkreipti dėmesį į netiesioginės diskriminacijos dėl etninės priklausomybės problemą ir galimybes pateisinti tokią diskriminaciją. Visų pirma Teisingumo Teismas turės išsiaiškinti, ar KZD apskritai gali pagal SESV 267 straipsnį pateikti jam prejudicinius klausimus.
2. Ginčas kilo dėl dviejuose Bulgarijos miesto Montanos rajonuose įsigalinčios praktikos įrengti elektros skaitiklius ant perdavimo stulpų 7 m aukštyje, nes kitur elektros skaitikliai įrengiami ne aukščiau kaip 1,70 m aukštyje, kad vartotojai galėtų juos pasiekti. Tuose miesto rajonuose daugiausia gyvena romų bendruomenei priklausantys žmonės(5), taigi kyla klausimas, ar minėtas elgesys yra diskriminacija dėl etninės priklausomybės.
3. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad galima diskriminacija susijusi su romais, ši byla yra itin reikšminga. Romų, kaip gausiausios Europos mažumos, padėčiai pastaraisiais metais skiriama vis daugiau visuomenės dėmesio. Daugelis iš apytiksliai 10–12 mln. romų kasdien susiduria su išankstiniu nusistatymu, netolerancija, diskriminacija ir socialine atskirtimi. Jie išskiriami ir gyvena labai prastomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis(6). Todėl socialinė ir ekonominė romų integracija yra vienas iš Europos Sąjungos ir Bulgarijos Respublikos tikslų(7). Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) jau ne kartą yra nagrinėjęs bylas dėl romų diskriminacijos(8).
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
4. Kiek tai susiję su Sąjungos teise, nagrinėjamu atveju reikia remtis Direktyva 2000/43/EB. Papildomai reikia nurodyti direktyvas 2006/32/EB(9) ir 2009/72/EB(10), kuriose įtvirtintos nuostatos dėl elektros energijos vidaus rinkos ir energijos galutinio vartojimo efektyvumo.
1. Kovos su diskriminacija Direktyva 2000/43
5. Direktyvos 2000/43 2 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinti tokie sąvokų apibrėžimai:
„1. Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos dėl rasės ar etninės priklausomybės.
2. Šio straipsnio 1 dalyje:
a) tiesioginė diskriminacija yra tada, kai vienam asmeniui taikomos prastesnės sąlygos, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti taikomos kitam asmeniui dėl rasės ar etninės priklausomybės;
b) netiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar praktikos tam tikros rasės ar etninės priklausomybės asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent tas sąlygas, kriterijus ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis.
<…>“
6. Direktyvos 2000/43 taikymo sritis jos 3 straipsnyje apibrėžta taip:
„1. Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, ši direktyva taikoma:
<…>
h) galimybei gauti visuomenei prieinamas prekes ir paslaugas, įskaitant aprūpinimą būstu, bei jų tiekimą.
<…>“
7. Direktyvos 2000/43 7 straipsnio, kuriame reglamentuojama teisių apsauga, 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad šioje direktyvoje numatytoms pareigoms vykdyti visiems asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, būtų prieinamos teismo ir (arba) administracinės procedūros, įskaitant, kai jos mano, kad yra būtina, taikinimo procedūra, net pasibaigus tariamiems diskriminuojantiems santykiams.“
8. Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalyje dėl pareigos įrodyti numatyta:
„Valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas būtinas priemones, kurios užtikrintų, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, pats atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas.“
9. Galiausiai reikia nurodyti Direktyvos 2000/43 13 straipsnį, kuris susijęs su vienodą požiūrį skatinančiomis institucijomis:
„1. Valstybės narės paskiria instituciją arba institucijas, skatinančias vienodo požiūrio principo taikymą visiems asmenims nediskriminuojant jų dėl rasės ar etninės priklausomybės. Šios institucijos gali priklausyti agentūroms, įpareigotoms ginti žmogaus teises arba saugoti asmenų teises nacionaliniu lygiu.
2. Valstybės narės užtikrina, kad šių institucijų kompetencijai priklausytų:
– nepažeidžiant nukentėjusiųjų ir 7 straipsnio 2 dalyje paminėtų asociacijų, organizacijų ar kitų juridinių asmenų teisių, teikti nepriklausomą pagalbą nukentėjusiesiems nuo diskriminacijos teikiant skundus dėl diskriminacijos,
– atlikti nepriklausomus tyrimus dėl diskriminacijos;
– skelbti nepriklausomas ataskaitas ir teikti rekomendacijas visais su tokia diskriminacija susijusiais klausimais.“
2. Direktyvos dėl elektros energijos vidaus rinkos ir energijos galutinio vartojimo efektyvumo
10. Direktyva 2006/32 siekiama didinti energijos galutinio vartojimo efektyvumą valstybėse narėse įvairiomis priemonėmis, be kita ko, galutinių vartotojų energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonėmis. Šios direktyvos 29 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, numatyta:
„Siekiant, kad galutiniai vartotojai galėtų priimti labiau pagrįstus sprendimus dėl jų individualaus energijos vartojimo, jiems turėtų būti teikiama tinkamos apimties informacija apie tai bei kita svarbi informacija <…>. Be to, vartotojus reikia aktyviai skatinti reguliariai tikrinti skaitiklių rodmenis.“
11. Be to, Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
Valstybės narės užtikrina, kad, jei tai techniškai įmanoma, finansiškai pagrįsta ir proporcinga potencialiems energijos sutaupymo kiekiams, elektros energijos, gamtinių dujų, centralizuotai tiekiamos šilumos ir (arba) vėsumos ir buitinio karšto vandens tiekimui galutiniams vartotojams konkurencingomis kainomis pateikiami individualūs skaitikliai, kurie tiksliai atspindi galutinio vartotojo faktinį energijos suvartojimą ir pateikia informaciją apie tikslų laiką, kada ji buvo suvartota.
<…>“
12. Direktyvoje 2009/72 įtvirtintos energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo bendrosios taisyklės bei reglamentuojamas elektros energijos sektoriaus organizavimas ir veikimas(11). Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 7 dalį valstybės narės imasi „tinkamų priemonių galutiniams vartotojams apsaugoti“, kurios bent namų ūkio vartotojų atžvilgiu apima I priede nustatytas priemones.
13. Pagal Direktyvos 2009/72 I priedo „Vartotojų apsaugos priemonės“ 1 dalį „[direktyvos] 3 straipsnyje nurodytos priemonės skirtos užtikrinti, kad vartotojai:
<…>
h) turėtų galimybę naudotis savo suvartojimo duomenimis <…>;
i) būtų pakankamai dažnai tinkamai informuojami apie faktinį elektros energijos suvartojimą ir kainas, kad galėtų reguliuoti savo elektros energijos suvartojimą. <…> Turi būti tinkamai atsižvelgta į tokių priemonių ekonominę naudą. Už tą paslaugą nenustatomas papildomas mokestis vartotojui;
<…>“
B – Bulgarijos teisė
14. Perkeliant kelias direktyvas ir kitus Europos Sąjungos teisės aktus, įskaitant Direktyvą 2000/43, Bulgarijoje priimtas Apsaugos nuo diskriminacijos įstatymas(12) (ZZD), kuriame, be diskriminacijos draudimo, įtvirtintos ir su Apsaugos nuo diskriminacijos komisija (KZD) susijusios nuostatos. Be to, prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su daugeliu kitų nacionalinės teisės aktų, kaip antai Energetikos įstatymu, Nutarimu dėl elektros vartotojų prijungimo prie elektros perdavimo ir skirstymo tinklų bei Bendrosiomis pardavimo sąlygomis, kurias taiko elektros energijos tiekimo ir skirstymo įmonės.
III – Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla
15. Pagrindinė byla iškelta, kai KZD gavo V. H. Belov skundą. V. H. Belov gyvena Bulgarijos mieste Montanoje, tiksliau viename iš dviejų šio miesto rajonų, kurie, remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija, dėl to, kad daugumą gyventojų sudaro romai, vadinami romų rajonais.
16. Elektros energiją Montanos savivaldybei tiekia ChEZ Elektro Balgaria AD (CEB), o skirstymą vykdo ChEZ Raspredelenie Balgaria AD (CRB), šios įmonės vykdo veiklą prižiūrimos Valstybinės energijos ir vandens reguliavimo komisijos(13) (DKEVR). Visame Montanos mieste esantys elektros skaitikliai yra CRB nuosavybė.
17. 1998 ir 1999 m. elektros skaitikliai abiejuose Montanos miesto romų rajonuose – Ogosta ir Kosharnik, – kaip ir kai kuriuose kituose šalies miestuose, buvo įrengti ant perdavimo stulpų 7 m aukštyje. Už šių rajonų ribų elektros skaitikliai įrengti ne didesniame kaip 1,70 m aukštyje, daugiausia vartotojų butuose arba ant pastato fasado ar tvoros.
18. Siekdama suteikti vartotojams bent netiesioginę galimybę apžiūrėti ir 7 m aukštyje įrengtus elektros skaitiklius, CRB savo Bendrosiose sutarčių sąlygose įsipareigojo, vartotojui pateikus prašymą raštu, per tris dienas suteikti specialią transporto priemonę su keltuvu, kad vartotojas, padedamas CRB darbuotojo, galėtų pažiūrėti elektros skaitiklio rodmenis. Tačiau šiuo pasiūlymu iki šiol nė vienas vartotojas nepasinaudojo. Kita galimybė – vartotojas gali įsirengti bute mokamą kontrolinį elektros skaitiklį. Daugiau galimybių apžiūrėti skaitiklius šiuose dviejuose miesto rajonuose vartotojai neturi.
19. KZD pateiktame skunde V. H. Belov tvirtino, kad elektros skaitiklių įrengimas 7 m aukštyje yra jo diskriminacija dėl etninės priklausomybės. Jis remiasi ir tuo, kad visi romų kilmės asmenys, gyvenantys minėtuose dviejuose rajonuose, diskriminuojami dėl jų etninės priklausomybės.
20. V. H. Belov pateikė skundą dėl CEB. CRB, abiejų įmonių atstovai ir vadovai bei DKEVR įstojo į KZD nagrinėjamą pagrindinę bylą.
IV – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme
21. Nagrinėdama pagrindinę bylą KZD kreipėsi į Teisingumo Teismą ir pateikė jam tokius prejudicinius klausimus:
1. Ar nagrinėjamas atvejis patenka į Direktyvos 2000/43/EB taikymo sritį (šiuo atveju svarbus 3 straipsnio 1 dalies h punktas)?
2. Kaip suprantamos formuluotės „prastesnės sąlygos“ pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies a punktą ir „tam tikros rasės ar etninės priklausomybės asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį“ pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies b punktą:
2.1. Ar tam, kad prastesnės sąlygos būtų laikomos tiesiogine diskriminacija, būtina, jog sąlygos būtų prastesnės ir kad jomis tiesiogiai ar netiesiogiai būtų pažeidžiamos teisės aktuose aiškiai įtvirtintos teisės ar interesai, ar jos suprantamos kaip bet kokia elgesio (veikimo) forma plačiąja šio žodžio prasme, kai tas elgesys yra nepalankesnis, palyginti su elgesiu panašioje situacijoje?
2.2. Ar tam, kad ypač nepalankios padėties sukūrimas būtų laikomas netiesiogine diskriminacija, būtinai tiesiogiai ar netiesiogiai turi būti pažeidžiamos teisės aktuose aiškiai įtvirtintos teisės ar interesai, ar jis plačiai suprantamas kaip bet kokia ypač nepalankios padėties sukūrimo forma?
3. Atsižvelgiant į atsakymą į antrąjį klausimą:
Jei tam, kad būtų pripažįstama tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies a ir b punktus, būtina, kad prastesnėmis sąlygomis ar sukuriant ypač nepalankią padėtį tiesiogiai ar netiesiogiai būtų pažeidžiama teisės aktuose nustatyta teisė ar interesas:
3.1. ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 38 straipsnyje, Direktyvoje 2006/32/EB (29 konstatuojamojoje dalyje, 1 straipsnyje, 13 straipsnio 1 dalyje), Direktyvoje 2003/54/EB (3 straipsnio 5 dalyje) [ir] Direktyvoje 2009/72/EB (3 straipsnio 7 dalyje) įtvirtinta galutinio elektros energijos vartotojo teisė ar interesas galėti reguliariai patikrinti elektros skaitiklio rodmenis, kuriais jis gali remtis nacionaliniuose teismuose tokioje byloje, kaip pagrindinė,
ir
3.2. ar su šiomis nuostatomis suderinami nacionalinės teisės aktai ir (arba) valstybinei energijos reguliavimo institucijai leidus vykdoma praktika, pagal kurią skirstymo įmonei suteikiama laisvė įrengti elektros skaitiklius sunkiai prieinamose ar neprieinamose vietose, o dėl to vartotojai neturi galimybės asmeniškai ir reguliariai patikrinti ir sekti elektros skaitiklio rodmenų?
4. Atsižvelgiant į atsakymą į antrąjį klausimą:
Jei tam, kad būtų pripažinta tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija, nebūtinai turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai pažeista teisės aktuose nustatyta teisė ar interesas:
4.1. Ar pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies a ir b punktus leistini tokie nacionalinės teisės aktai ir teismų praktika, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, pagal kuriuos tam, kad būtų pripažinta diskriminacija, reikalaujama, jog prastesne padėtimi ar sukuriant nepalankią situaciją tiesiogiai ar netiesiogiai būtų pažeistos teisės aktuose nustatytos teisės ar interesai?
4.2. Jei tokie teisės aktai ir teismų praktika nepriimtini, ar nacionalinis teismas privalo jų netaikyti ir remtis direktyvoje įtvirtintais sąvokų apibrėžimais?
5. Kaip reikėtų aiškinti Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalį:
5.1. Taip, kad pagal ją reikalaujama, kad auka įrodytų faktus, iš kurių peršasi vienareikšmė, neginčijama ir tikra išvada dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, ar pakanka, kad faktai pagrįstų tik prielaidą (spėjimą) dėl tokios diskriminacijos?
5.2. Ar faktai, kad
a) tik dviejose miesto dalyse, žinomose kaip romų rajonai, elektros skaitikliai ant perdavimo stulpų gatvėse įrengti tokiame aukštyje, kad vartotojai negali tikrinti jų rodmenų, išskyrus tam tikras išimtis kai kuriose šių dviejų rajonų dalyse, ir
b) visuose likusiuose miesto rajonuose elektros skaitikliai įrengti tokiame aukštyje, kad juos būtų galima tikrinti (iki 1,70 m), dažniausiai – vartotojų butuose arba ant pastato fasado ar tvoros,
lemia pareigos įrodyti perkėlimą atsakovei?
5.3. Ar aplinkybės, kad
a) abiejose miesto dalyse, vadinamose romų rajonais, gyvena ne tik romai, bet ir kitos etninės kilmės asmenys ir (arba)
b) atitinkamai ne visi šių dviejų rajonų gyventojai faktiškai save laiko romais, ir (arba)
c) skirstymo įmonė teigia, jog elektros skaitiklių įrengimo 7 m aukštyje šiuose dviejuose rajonuose priežastys visiems žinomos,
lemia, kad pareiga įrodyti atsakovei neperkeliama?
6. Atsižvelgiant į atsakymą į penktąjį klausimą:
6.1. Jei Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad būtina diskriminacijos prielaida (spėjimas), ir jei minėti faktai lemia pareigos įrodyti perkėlimą atsakovei, kokią prielaidą dėl diskriminacijos formos galima daryti, remiantis šiais faktais – tiesioginė, netiesioginė diskriminacija ir (arba) priekabiavimas?
6.2. Ar pagal Direktyvos 2000/43 nuostatas galima tiesioginę diskriminaciją ar priekabiavimą pateisinti teisėto tikslo siekimu būtinomis ir tinkamomis priemonėmis?
6.3. Ar, atsižvelgiant į skirstymo įmonės iškeltus teisėtus tikslus, kurių ji siekia, galima pateisinti dviejuose miesto rajonuose taikomą priemonę tokioje situacijoje, kai
а) priemonė taikoma dėl neapmokėtų sąskaitų, išrašytų tuose dviejuose rajonuose, dėl dažnų vartotojų vykdomų pažeidimų, kuriais pažeidžiamas elektros įrenginių saugumas, kokybė ir nepavojingas funkcionavimas arba tam keliama grėsmė
ir
priemonė taikoma kolektyviai, neatsižvelgiant į tai, ar konkretūs vartotojai apmokėjo sąskaitas už elektros energijos paskirstymą ir tiekimą, ir į tai, ar konstatuota, jog konkretūs vartotojai padarė kokį nors pažeidimą (klaidingai nurodė skaitiklio rodmenis, neteisėtai prisijungė ir (arba) neteisėtai vartojo elektros energiją, jos neskaičiuodami ir už ją nemokėdami, ar kitaip įsilaužė į tinklą ir dėl to pažeistas saugus, kokybiškas, nuolatinis ir nepavojingas tinklo funkcionavimas arba tam sukelta grėsmė);
b) už kiekvieną panašų nusižengimą teisės aktuose ir Bendrosiose sutarčių dėl skirstymo (toliau – skirstymo sutartys) sąlygose numatyta civilinė, administracinė ar baudžiamoji atsakomybė;
c) Bendrųjų sutarčių dėl skirstymo sąlygų 27 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga, kad, vartotojui aiškiai raštu pareikalavus, paskirstymo įmonė užtikrina galimybę tikrinti elektros skaitiklio rodmenis, faktiškai vartotojui nesuteikia galimybės asmeniškai ir reguliariai tikrinti su juo susijusius rodmenis;
d) pateikus aiškų raštišką prašymą, yra galimybė vartotojo bute įrengti kontrolinį elektros skaitiklį, už kurį vartotojas turi susimokėti;
e) priemonė yra vienintelis ir akivaizdus vartotojo vienokio ar kitokio nesąžiningumo požymis, remiantis skirstymo įmonės tvirtinimu, kad šios priemonės taikymo priežastys visiems žinomos;
f) egzistuoja kitų techninių metodų ir priemonių, skirtų apsisaugoti, kad elektros skaitikliai nebūtų pažeisti;
g) skirstymo įmonės atstovas teigia, kad kitame mieste esančiame romų rajone taikytos panašios priemonės faktiškai negalėjo užkirsti kelio gadinimui;
h) iš viename iš šių rajonų pastatyto elektros įrenginio – transformatoriaus – nematyti, kad jis apsaugotų panašias priemones, pvz., elektros skaitiklius?
22. Nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme raštu ir žodžiu savo poziciją išreiškė CEB ir CRB(14), Bulgarijos vyriausybė ir Europos Komisija. V. H. Belov atstovas dalyvavo 2012 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo posėdyje.
V – Teisinis vertinimas
A – Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas
23. Kai kurie proceso dalyviai kelia klausimą dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo. Iš esmės jie tvirtina, kad KZD nėra teisminė institucija. Be to, jie tvirtina, kad kai kurie Teisingumo Teismui pateikti klausimai yra hipotetiniai.
1. Dėl KZD teisės pateikti prejudicinius klausimus
24. Atsižvelgiant į tai, kad pastaraisiais metais valstybėse narėse įkurta daug nepriklausomų institucijų, taip pat ir įgyvendinant Sąjungos teisės reikalavimus, nenuostabu, kad Teisingumo Teismui nuolat kyla klausimas, ar tokios institucijos gali pateikti prašymus priimti prejudicinį sprendimą(15).
25. Siekiant nustatyti, ar tokia nepriklausoma institucija kaip KZD turi teisę pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, reikia patikrinti, ar šią įstaigą galima laikyti „valstybės narės teismu“, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį. Europos Komisija ir Bulgarijos vyriausybė mano, kad taip, o CEB ir CRB laikosi priešingos nuomonės.
26. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką klausimas dėl teisės pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą susijęs tik su Sąjungos teise. Tai, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija yra „teismas“ pagal SESV 267 straipsnį, nustatoma atsižvelgiant į keletą požymių, kaip antai: ar institucija įsteigta pagal įstatymą, ar ji veikia nuolat, ar jos jurisdikcija yra privaloma, ar procesas šioje institucijoje pagrįstas rungimosi principu, ar ji taiko teisės normas ir ar yra nepriklausoma(16). Be to, nacionalinė institucija į Teisingumo Teismą gali kreiptis tik tada, jei nagrinėja ginčą ir pagal nustatytą procedūrą turi priimti teisminio pobūdžio sprendimą(17). Todėl toliau, remiantis konkrečiomis nuostatomis dėl procedūros KZD ir jos struktūros, reikia nustatyti, ar ji atitinka šiuos kriterijus.
27. Šiuo klausimu pažymėtina, kad KZD negalima neapgalvotai laikyti teismine institucija remiantis nuoroda į pagal Sąjungos teisę jai suteiktas funkcijas skatinti vienodą požiūrį ir saugoti nuo diskriminacijos nukentėjusių asmenų teises (Direktyvos 2000/43 7 ir 13 straipsniai). Pagal Direktyvą 2000/43 reikalaujama teisių apsauga susijusi su „teismo ir (arba) administracine procedūra“ (Direktyvos 2000/43 7 straipsnio 1 dalis), taigi ją nebūtinai turi vykdyti teismas. Todėl būtina konkrečiai įvertinti, ar KZD atitinka pagal Sąjungos teisę SESV 267 straipsnyje valstybių narių teismams keliamus reikalavimus.
28. Dėl KZD įsteigimo pagal įstatymą, nuolatinio šios institucijos veikimo ir teisės normų taikymo problemų nekyla(18). KZD atveju taip pat tenkinamas rungimosi principu pagrįsto proceso kriterijus(19). Tačiau šioje byloje labiausiai ginčijamasi dėl KZD nepriklausomumo, privalomojo jos jurisdikcijos pobūdžio ir jos sprendimų teisminio pobūdžio.
a) Nepriklausomumas
29. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką teismo nepriklausomumo sąvoka apima du aspektus – išorinį ir vidinį.
30. Išorinis nepriklausomumo aspektas reiškia, kad institucija turi būti apsaugota nuo išorės įtakos ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių sprendimų nepriklausomumui, kiek tai susiję su jiems nagrinėti pateikiamomis bylomis(20). Šiuo atveju nekyla abejonių dėl KZD narių išorinio nepriklausomumo. Jiems atitinkamai taikomos Bulgarijos civilinio proceso kodekso nuostatos dėl teisėjų nepriklausomumo(21). Jie taip pat naudojasi panašiomis garantijomis kaip ir įprastų Bulgarijos teismų teisėjai.
31. Kalbant apie vidinį nepriklausomumo aspektą, pažymėtina, kad jis susijęs su nešališkumo sąvoka ir reikalauja laikytis vienodo požiūrio bylos šalių ir jų atitinkamų interesų, susijusių su šios bylos dalyku, atžvilgiu(22).
32. CEB ir CRB mano, kad KZD nėra objektyviai nešališka(23). Jos tai grindžia KZD struktūra, visų pirma sprendimus priimančios KZD kolegijos ryšiais su jai pavaldžiu administraciniu personalu, ir KZD vykdomomis funkcijomis.
33. Tačiau šie argumentai neįtikinami.
34. Funkciniu požiūriu egzistuoja aiškus skirtumas tarp sprendimus priimančios KZD kolegijos ir jai pavaldaus administracinio personalo. Administracinis personalas gali komisijos nariams teikti teisines išvadas dėl diskriminacijos. Tačiau iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos nematyti, kad administracinis personalas dalyvautų komisijos nariams priimant sprendimus(24). Teisinę pagalbą tariamai nuo diskriminacijos nukentėjusiems asmenims, priskiriamą KZD, kaip institucijos, funkcijoms(25), teikia tik administracinis personalas, o ne komisijos nariai. Be to, Bulgarijos vyriausybė per posėdį teigė, kad nuo diskriminacijos nukentėjusių asmenų konsultavimas ir palaikymas nėra procedūros dalis. Taigi nei komisijos nariai, nei administracinis personalas, kai nagrinėjamas skundas, nepalaiko vienos iš šalių. Komisijos nariai objektyviai ir nepriklausomai sprendžia dėl ZZD pažeidimų(26).
35. Vien remiantis aplinkybe, kad KZD buvo sukurta kaip vienodo požiūrio principą taikanti institucija(27), negalima daryti išvados, kad ji automatiškai palaiko nukentėjusiojo pusę, todėl yra šališka. KZD turi prižiūrėti, kad būtų laikomasi ZZD nuostatų. Tačiau, kaip ir teismas, ji šią funkciją atlieka kaip nepriklausoma valstybinė institucija, kuri nagrinėdama skundą turi konstatuoti ne tik diskriminacijos buvimą, bet ir galimą jos nebuvimą.
36. Iš viso to matyti, jog KZD yra pakankamai nepriklausoma, kad ją būtų galima laikyti teismu pagal SESV 267 straipsnį.
b) Teisminė veikla
37. CEB ir CRB šiuo klausimu teigia, kad KZD nevykdo teisminės veiklos. Anot jų, KZD yra ne teisminė, o veikiau administracinė institucija. Tai matyti iš jai priskirtų funkcijų ir iš to, kad vėliau nagrinėjant ieškinius dėl KZD sprendimų ši institucija dalyvauja kaip šalis(28), kad ji savo iniciatyva gali pradėti procedūrą dėl diskriminacijos(29), kad šalims sutikus gali pati panaikinti savo sprendimus ir kad procesas civilinių bylų teismuose turi viršenybę procedūros KZD atžvilgiu(30).
38. Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad tai, jog KZD vykdo tam tikras administracines funkcijas, nepanaikina jos, kaip teisminės institucijos, statuso. Teisingumo Teismas jau ne kartą yra nusprendęs, kad institucijos teisė pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą turi būti vertinama remiantis ne tik struktūriniais, bet ir funkciniais kriterijais. Todėl ta pati nacionalinė institucija gali būti iš dalies laikoma teismu, iš dalies – administracine įstaiga, atsižvelgiant į tai, ar konkrečiu atveju ji vykdo teismines, ar administracinio pobūdžio funkcijas(31). Todėl būtina įvertinti funkcijų, kurias vykdydama KZD nagrinėjamu atveju nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą, specifinį pobūdį(32).
39. Nagrinėjamu atveju nepriklausoma sprendimus priimanti KZD kolegija kreipėsi į Teisingumo Teismą nagrinėdama skundą. Šioje byloje tariamai nuo diskriminacijos nukentėjusio asmens prašymu nešališkai vertinamas ginčijamų priemonių suderinamumas su ZZD. Todėl šią veiklą galima traktuoti kaip teisminę. Komisijos nariams pavaldaus administracinio personalo atliekamos administracinės funkcijos, kaip antai nukentėjusiųjų konsultavimas ar atstovavimas KZD aukštesnėse instancijose, nėra svarbios vertinant tokios skundo nagrinėjimo procedūros kaip nagrinėjamoji teisminį pobūdį.
40. Antra, nesvarbu, kad sprendimus priimanti KZD kolegija teoriškai gali pradėti procedūrą ex officio(33). Šiuo atveju KZD vis tiek veikė ne savo iniciatyva, o gavusi tariamai nuo diskriminacijos nukentėjusio asmens skundą. Vertinant jos teisę pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nesvarbu, ar tokį prašymą pateikusi institucija būtų laikoma teismu pagal SESV 267 straipsnį, kai vykdo kitas funkcijas, o ne tas, kurios lėmė prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimą(34).
41. Trečia, aplinkybė, kad KZD nariams nagrinėjant skundą į bylą gali įstoti kitos šalys, taip pat nepaneigia jos teisminio pobūdžio. Tai yra ir tradiciniuose administraciniuose teismuose įprastas veiksmas(35).
42. Ketvirta, nuostatomis dėl procedūros KZD ir proceso Bulgarijos civilinių bylų teismuose santykio taip pat nepaneigiamas KZD, kaip teisminės institucijos, statusas. Priešingai nei CEB ir CRB, šiose nuostatose, kurios buvo detaliai aptartos per Teisingumo Teismo posėdį, labiau įžvelgiu argumentą, patvirtinantį KZD teisę pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
43. Tiesa, KZD negali nagrinėti skundo, jei tą pačią bylą jau nagrinėja Bulgarijos civilinių bylų teismas(36). Tačiau tai tėra bendrojo proceso teisėje galiojančio lis pendens principo, pagal kurį teismo procesas negalimas, jei byla dėl to paties dalyko jau nagrinėjama kitur, išraiška (37). Tai, kad ši nuostata taikoma ir KZD, liudija, jog ši institucija yra teismas, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį. Jei toks procesas kaip šioje byloje nebūtų teisminio pobūdžio, iš pat pradžių nebūtų reikėję sukurti nuostatos dėl paralelinio nagrinėjimo civilinių bylų teismuose, nes lis pendens problema niekaip negalėtų kilti.
44. Iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos nematyti, kad KZD gali netekti kompetencijos ir dėl vėliau pradedamo civilinio proceso, t. y. kad bylos nagrinėjimas KZD būtų „mažiau svarbus“ negu nagrinėjimas civilinių bylų teismuose. CEB ir CRB šiuo klausimu tvirtino, kad jų pateikti teiginiai per posėdį, nors jos prašė, liko neišklausyti, kad jos negalėjo pacituoti nė vienos konkrečios teisės normos, galinčios pagrįsti jų teiginius. Nesant priešingų argumentų, darytina išvada, kad lis pendens taisyklė taikoma vienodai, neatsižvelgiant į tai, ar konkrečiu atveju pirmiau kreiptasi į Bulgarijos civilinių bylų teismą, ar į KZD. Tai patvirtina KZD, kaip teisminės institucijos, statusą.
45. Galiausiai aplinkybė, kad bylos šalims sutikus KZD gali pati panaikinti arba pakeisti savo sprendimus(38), nepaneigia jos, kaip teisminės institucijos, statuso. Paprastai administracinės įstaigos gali panaikinti savo sprendimus be šalių sutikimo; proceso dalyviai vienodai tvirtino, kad taip yra ir pagal Bulgarijos teisę. O teismo sprendimai, kol dar neįsiteisėjo, paprastai gali būti panaikinti per apeliacinį procesą, o įsiteisėję – itin išimtiniais atvejais atnaujinus bylos nagrinėjimą. Kadangi KZD sprendimai gali būti keičiami paprasčiau, sprendimus priimančią KZD kolegiją galima laikyti „tarpine institucija“ tarp įprastos administracinės įstaigos ir įprasto teismo. Tačiau svarbiausia tai, kad nagrinėjant skundus priimti KZD sprendimai gali būti keičiami tik sutikus abiem šalims. Taigi galiausiai ši keitimo galimybė gali būti traktuojama kaip plačiai suprantamo dispozityvumo principo išraiška(39).
c) Privalomoji jurisdikcija
46. CEB ir CRB taip pat tvirtina, kad KZD jurisdikcija nagrinėjant skundus nėra privaloma. Tai jos grindžia ZZD 71 straipsniu, pagal kurį atitinkami asmenys diskriminacijos atveju turi pasirinkimą – jie gali kreiptis ir į civilinių bylų teismą. Anot jų, kadangi kreipimasis į KZD nėra vienintelė teisinė priemonė pasiskųsti dėl diskriminacijos, privalomosios jurisdikcijos kriterijus netenkinamas.
47. Sprendime Dorsch Consult Teisingumo Teismas, be kita ko, nagrinėjo privalomosios jurisdikcijos sąvoką. Tame sprendime jis atskyrė tai, kas „privaloma“, kaip vienintelę galimybę užtikrinti teisių apsaugą ir tai, kas „privaloma“, kaip susaistantį, įpareigojantį sprendimą(40). Toje byloje Teisingumo Teismui nereikėjo aiškiai nustatyti, kad pirmenybė teiktina vienai ar kitai aiškinimo galimybei, nes su ta byla susijusios institucijos praktika buvo „privaloma“ abiem aspektais. Todėl nagrinėjamas atvejis suteikia Teisingumo Teismui progą patikslinti savo praktiką šiuo klausimu.
48. Kaip ir Europos Komisija byloje Dorsch Consult(41) ir per posėdį šioje byloje, esu linkusi manyti, kad „privaloma“ reiškia tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiančios institucijos sprendimų privalomąjį pobūdį. Jei privalomosios jurisdikcijos buvimą atmestume vien dėl to, kad egzistuoja kitų teisių gynimo priemonių, vertinant siaurai, tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, net įprastas civilinis teismas negalėtų pateikti Teisingumo Teismui prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nes egzistuoja alternatyvi teisių gynimo galimybė, t. y. skundo pateikimas KZD(42). Absurdiška to pasekmė – nė viena iš dviejų Bulgarijos institucijų, kurioms pagal ZZD priskirta nagrinėti skundus ir ieškinius, negalėtų pateikti Teisingumo Teismui klausimų dėl Direktyvos 2000/43 išaiškinimo.
49. Todėl logiška, kad gali būti svarbu tik tai, ar šalys privalo paisyti KZD sprendimo, priimto nagrinėjant skundą. Šiuo atveju taip ir yra. Kaip tvirtina Bulgarijos vyriausybė ir kaip matyti iš ZZD 69 ir 82 straipsnių, įsiteisėję KZD sprendimai šalims yra privalomi, o už jų nesilaikymą skiriama piniginė bauda.
50. Todėl apibendrindama laikausi nuomonės, kad KZD šiuo konkrečiu atveju turi būti laikoma teismu pagal SESV 267 straipsnį.
2. Dėl tariamai hipotetinio prejudicinių klausimų pobūdžio
51. Galiausiai CEB ir CRB tvirtina, kad antrasis ir šeštasis prejudiciniai klausimai yra hipotetinio pobūdžio, kiek jie susiję su tiesiogine diskriminacija ir nepalankesne padėtimi. Anot jų, kadangi nagrinėjamas atvejis susijęs su netiesiogine diskriminacija, priimtini tik su šia diskriminacijos forma susiję prejudiciniai klausimai.
52. Tiesa, kad priemonės, dėl kurios kilo ginčas, taikymas negali būti kartu tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija. Kokia tai diskriminacijos forma, remdamasi visomis konkretaus atvejo aplinkybėmis ir įvertinusi faktus, turi nustatyti KZD, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Tačiau KZD iškart prašo išaiškinti abi diskriminacijos formas, kad galėtų nustatyti, kuri forma egzistuoja šiuo atveju. Pripažinęs, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą priimtinas tik tiek, kiek jis susijęs su viena diskriminacijos forma, Teisingumo Teismas įsikištų į KZD atliekamą faktinių aplinkybių vertinimą ir pateiktų KZD galbūt nenaudingą atsakymą.
53. Jeigu atliekant teisinį vertinimą kai kurie klausimai ar jų dalys tikrai pasirodys hipotetiniai ar pernelyg išsamūs, pasiūlymo, kaip atsakyti į tokius klausimus, nepateiksiu.
3. Tarpinė išvada
54. Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra visiškai priimtinas.
B – Prejudicinių klausimų turinio vertinimas
55. Detaliais klausimais KZD prašo paaiškinti, kokia yra vienodo požiūrio principo apimtis asmenų etninės priklausomybės atžvilgiu ir kokie reikalavimai tokiu atveju keliami norint įrodyti diskriminaciją. Atsakant į KZD pateiktus prejudicinius klausimus, kai kurias klausimų dalis galima sujungti.
1. Direktyvos 2000/43 taikymo sritis (pirmasis prejudicinis klausimas)
56. Pirmuoju klausimu KZD siekia išsiaiškinti, ar tokios bylos kaip ši faktinės aplinkybės patenka į Direktyvos 2000/43 taikymo sritį. Konkrečiai KZD prašo išaiškinti direktyvos 3 straipsnio 1 dalies h punktą, susijusį su galimybe gauti visuomenei prieinamas prekes ir paslaugas bei jų tiekimą. Šalys nesutaria, ar, be elektros tiekimo, tai apima ir elektros skaitiklių tiekimą.
57. Bulgarijos vyriausybė, CEB ir CRB mano, kad direktyvos taikymo sritį reikia aiškinti siaurai. Jų teigimu, Sąjunga nėra kompetentinga reglamentuoti elektros skaitiklius. Anot jų, į Sąjungos teisės taikymo sritį patenka tik elektros energijos vidaus rinkos kūrimas ir šios rinkos veikimo gerinimas. Elektros skaitiklių tiekimas nėra tam reikalinga priemonė, todėl, jų nuomone, nagrinėjamam atvejui direktyva netaikoma, remiantis Direktyvos 2000/43 3 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje įtvirtintu apribojimu „neviršijant [Sąjungai] suteiktų įgaliojimų“. Be to, nemokami elektros skaitikliai nėra paslauga, kaip ji suprantama pagal direktyvą, nes už juos nemokamas atlygis. Anot CEB ir CRB, prieiga prie elektros skaitiklių neturi būti prilyginama elektros energijos tiekimui. Jos mano, kad Direktyvos 2000/43 3 straipsnio 1 dalies h punktas apima tik patį elektros tiekimą, o ne elektros skaitiklių suteikimą naudotis.
58. Šis argumentas klaidingas.
59. Elektros tiekimas, kaip paslauga pagal Direktyvos 2000/43 3 straipsnio 1 dalies h punktą, neginčytinai priskiriamas prie sričių, kuriose draudžiama diskriminacija dėl rasės ar etninės priklausomybės. Taip pat akivaizdu, kad CRB vartotojams suteikė naudotis elektros skaitiklius, taigi elektros skaitikliai faktiškai yra viena iš bendrųjų sąlygų, kurioms esant nagrinėjamu atveju vartotojai gauna elektros energiją.
60. Tačiau būtent šios bendrosios sąlygos konkrečiu atveju ir sudaro „elektros tiekimo“ paslaugą. Atskiros šių sąlygų dalys negali būti vertinamos pavieniui. Argumentas, kad tik pats elektros energijos tiekimas turi būti vykdomas nediskriminuojant, o visa kita, visų pirma detalus tiekimo sąlygų formulavimas, nepatenka į direktyvos taikymo sritį, neįtikina.
61. Įsivaizduokime tokį atvejį, kad viešojo transporto įmonė numatytų sėdimas vietas autobusuose pagal keleivių lytį, odos spalvą ar etninę priklausomybę. Net jei visi keleiviai būtų vežami ir neabejotinai naudotųsi transporto paslauga, būtų akivaizdu, kad konkrečios jų vežimo sąlygos nėra vienodos.
62. Direktyvos 2000/43 tikslas – kuo geriau užtikrinti apsaugą nuo diskriminacijos ir pasiekti kuo geresnį apsaugos lygį(43). Praktiniam diskriminacijos draudimo veiksmingumui kiltų grėsmė, jei saugomos sritys būtų susiaurintos iki jų esmės. Jei direktyvos 3 straipsnyje išvardytas sritis aiškintume siaurai, tai lemtų apsaugos nuo diskriminacijos susiaurinimą iki minimumo, o tai būtų nesuderinama su minėtu direktyvos tikslu.
63. Galiausiai Direktyvoje 2000/43 sukonkretinamas bendrasis vienodo požiūrio principas, kuris yra vienas iš svarbiausių Sąjungos teisės principų ir pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsnius saugomas kaip pagrindinė teisė. Dėl šios priežasties minėtos direktyvos taikymo sritis negali būti apibrėžiama siaurai(44).
64. Todėl tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, į Direktyvos 2000/43 taikymo sritį patenka ne tik pats elektros energijos tiekimas, bet ir sąlygos, kuriomis elektros energija tiekiama, įskaitant elektros skaitiklių suteikimą naudotis(45).
65. Tam neprieštarauja aplinkybė, kad elektros skaitikliais vartotojai naudojasi nemokamai, o direktyva susijusi tik su atlygintinomis paslaugomis. Elektros energijos tiekimas, kaip pagrindinis paslaugų sutarties dalykas, bet kuriuo atveju vykdomas už atlygį, taigi iš to galima daryti išvadą, kad išlaidos už elektros skaitiklius įtrauktos į elektros energijos kainą, todėl vis tiek netiesiogiai perkeliamos vartotojams. Kaip jau minėta, elektros energijos tiekimo negalima atskirti nuo skaitiklių suteikimo naudotis. Visų pirma elektros skaitikliai būtų nereikalingi, jei nebūtų tiekiama elektros energija. Todėl elektros skaitikliai yra ne savarankiška paslauga, o veikiau „elektros energijos tiekimo“ paslaugos dalis.
66. Galiausiai, kalbant apie Sąjungos įgaliojimus, kurie paminėti Direktyvos 2000/43 3 straipsnio 1 dalies pradžioje, pakanka nurodyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas yra kompetentingas reglamentuoti elektros energijos vidaus rinką(46). Be to, šiais įgaliojimais jis jau ne kartą pasinaudojo, nors šiuo atveju tai nėra svarbu, ir priėmė nuostatas dėl galutinių vartotojų informavimo apie jų elektros energijos vartojimą, kuriose aiškiai paminėjo elektros skaitiklius(47).
67. Apibendrindama siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti: tokios faktinės aplinkybės, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, patenka į Direktyvos 2000/43 taikymo sritį.
2. Būtinybės, kad būtų pažeidžiamos teisės aktuose įtvirtintos teisės ar interesai, nebuvimas (antrasis, trečiasis ir ketvirtasis prejudiciniai klausimai)
68. Antruoju, trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais KZD siekia išsiaiškinti, ar diskriminacija pagal Direktyvą 2000/43 yra tik tada, kai pažeidžiamos teisės aktuose įtvirtintos teisės ar interesai, ar diskriminacijos prielaidą galima daryti ir neatsižvelgiant į tai. Jei pagal šią direktyvą nereikalaujama, kad būtų pažeistos teisės aktuose įtvirtintos teisės ar interesai, kyla kitas klausimas, ar nacionalinės teisės nuostata, kurioje toks reikalavimas numatytas, suderinama su direktyva.
69. Šie klausimai grindžiami tuo, kad pagal sąvokos apibrėžimą Bulgarijos teisėje, būtent pagal ZZD papildomų nuostatų 1 straipsnio 7 punktą(48), „prastesnės sąlygos“ yra tik tada, kai tiesiogiai ar netiesiogiai pažeidžiamos teisės aktuose įtvirtintos teisės ar interesai. CEB remiasi šia nuostata ir teigia, kad vartotojai neturi teisės reikalauti įrengti nemokamą elektros skaitiklį. Anot jos, kadangi nėra teisių pažeidimo, negalima daryti išvados, kad yra diskriminacija.
70. Diskriminacijos buvimo sąlygos nustatytos Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalyje. Pagal a punktą tiesioginė diskriminacija yra tada, „kai vienam asmeniui taikomos prastesnės sąlygos, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti taikomos kitam asmeniui dėl rasės ar etninės priklausomybės“. Taigi nevienodas požiūris tiesiogiai siejamas su rase ar etnine priklausomybe. Remiantis b punktu, netiesioginė diskriminacija yra tada, „kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar praktikos tam tikros rasės ar etninės priklausomybės asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys“.
71. Pagal direktyvos tekstą nė vienai diskriminacijos formai nebūtinas teisės aktuose įtvirtintų teisių ar interesų pažeidimas. Svarbu tik tai, kad egzistuoja prastesnės sąlygos ar nepalankesnė padėtis, neatsižvelgiant į tai, kuo tos prastesnės sąlygos ar nepalankesnė padėtis pasireiškia, ar taip pažeidžiamos teisės ar interesai ir, jei taip, kokie. Be to, pagal Teisingumo Teismo praktiką, kad būtų pripažintas diskriminacijos buvimas, nereikalaujama, kad būtų konkretus nuo jos nukentėjęs asmuo(49).
72. Taigi darant diskriminacijos prielaidą pakanka bet kokių asmeniui ar asmenų grupei taikomų sąlygų, kurios yra nepalankesnės, nei yra, buvo ar galėjo būti taikomos kitam asmeniui ar asmenų grupei. Papildomų, Direktyvoje 2000/43 nenumatytų, reikalavimų nustatymas nesuderinamas su geru apsaugos lygiu, kurio siekia Sąjungos teisės aktų leidėjas.
73. Be to, manytina, kad jei pagal Direktyvą 2000/43 būtų reikalaujama teisių pažeidimo, tai būtų aiškiai nustatyta, kaip, pavyzdžiui, tai padaryta 7 straipsnio 1 dalyje teisių apsaugos klausimu. Priešingu atveju galima daryti išvadą, jog tam, kad būtų diskriminacija, nebūtinas bet kokio pobūdžio teisių ar interesų pažeidimas.
74. Kadangi pagal Direktyvą 2000/43 nereikalaujama, kad būtų pažeistos teisės ar interesai, nesvarbu, ar vartotojai pagal nacionalinę ar Sąjungos teisę turi teisę prieiti prie nemokamų elektros skaitiklių.
75. Dėl šių priežasčių kyla kitas klausimas – ar nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias toks teisės aktuose įtvirtintų teisių ar interesų pažeidimas būtinas, kad būtų galima daryti diskriminacijos prielaidą, atitinka Sąjungos teisę.
76. Į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai. Direktyva 2000/43 būtent siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, kaip taikyti vienodo požiūrio principą ir užkirsti kelią diskriminacijai. Šia direktyva valstybėms narėms aiškiai suteikiama galimybė įdiegti atitinkamiems asmenims palankesnes nuostatas nei Sąjungos reikalavimai arba jas toliau taikyti(50). Tačiau su direktyva nesuderinamos mažiau palankios nacionalinės teisės nuostatos, kuriose nustatyti reikalavimai mažesni už Sąjungos teisėje įtvirtintus būtinuosius reikalavimus. Būtent toks būtų vidaus teisėje nustatyto papildomo reikalavimo, kad darant diskriminacijos prielaidą turi būti pažeistos teisės aktuose įtvirtintos teisės ar interesai, poveikis.
77. Kalbant apie ketvirtojo prejudicinio klausimo paskutinę dalį, kuria KZD nori sužinoti, kaip turi elgtis nacionalinis teismas, jei Bulgarijos teisės nuostatos nesuderinamos su Direktyva 2000/43, pakanka nurodyti nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką: kiek įmanoma, nacionalinės teisės nuostatos pagrindinėje byloje turi būti taikomos ir aiškinamos pagal direktyvą. Taigi nacionaliniai teismai nacionalinės teisės aktus turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos formuluotę ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas(51). Atsižvelgdami į visą nacionalinę teisę bei naudodamiesi joje pripažintais aiškinimo metodais, pagal savo kompetenciją jie turi daryti viską, kad užtikrintų visišką atitinkamos direktyvos veiksmingumą bei priimtų ja siekiamą tikslą atitinkantį sprendimą(52).
78. Remiantis Teisingumo Teismo turimais duomenimis, nematyti, kad pagrindinėje byloje taikytinos nacionalinės teisės nuostatos, t. y. ZZD nuostatos, būtų aiškintos ir taikytos ne pagal Direktyvą 2000/43.
79. Jei KZD padarytų išvadą, kad neįmanoma Bulgarijos teisės aiškinti ir taikyti pagal direktyvą, reikėtų galvoti taip: V. H. Belov negali savo reikalavimų įmonėms CEB ir CRB kildinti tiesiogiai iš Direktyvos 2000/43, nes direktyva pati savaime negali įpareigoti asmens ir dėl to ja negalima remtis prieš asmenį(53).
80. Tačiau draudimas diskriminuoti dėl rasės ir etninės priklausomybės yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas pirminėje teisėje, Pagrindinių teisių chartijos 21 straipsnyje, ir Direktyvoje 2000/43 tik konkretinamas(54), kaip ir draudimas diskriminuoti dėl amžiaus ar seksualinės orientacijos Direktyvoje 2000/78(55), bet kitaip negu teisė į kasmetines mokamas atostogas(56).
81. Susiklosčius tokiems teisiniams santykiams, kaip nagrinėjamieji, tarp vartotojų ir bendrojo intereso paslaugų teikėjų, vienodo požiūrio principas yra ypač svarbus. Kaip ir darbo santykiams, tokiems teisiniams santykiams būdinga struktūrinė jų dalyvių nelygybė.
82. Tokioje situacijoje atrodo teisinga bent netaikyti pagrindine teise pripažįstamam diskriminacijos draudimui prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų ir santykiams tarp privačių asmenų. Tai dar svarbiau tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, nes pagrindinė teisė taikoma ne tiesiogiai privačiam asmeniui, o tik kaip kriterijus nacionalinės teisės teisėtumui patikrinti.
83. Apibendrinant galima teigti, kad darant prielaidą, jog esama tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalį, nebūtina, kad būtų pažeistos teisės aktuose įtvirtintos teisės ar principai. Pakanka bet kokio elgesio, kai asmeniui dėl jo rasės ar etninės priklausomybės taikomos prastesnės sąlygos negu kitiems arba kai tam tikrai rasei ar etninei grupei priklausantys asmenys gali atsidurti ypač nepalankioje padėtyje. Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias diskriminacijos buvimo prielaida siejama su teisės aktuose įtvirtintų teisių ar interesų pažeidimu, nesuderinamos su Direktyva 2000/43. Nacionalinis teismas privalo nacionalinę teisę aiškinti pagal Sąjungos teisę, o jei tai neįmanoma, netaikyti pagrindine teise pripažįstamam diskriminacijos draudimui prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų.
84. Dėl šių priežasčių trečiojo prejudicinio klausimo nagrinėti nebereikia.
3. Reikalavimai dėl diskriminacijos įrodymo ir galimo jos pateisinimo (penktasis ir šeštasis prejudiciniai klausimai)
85. Penktasis ir šeštasis prejudiciniai klausimai susiję su Direktyvos 2000/43 8 straipsnyje reglamentuojamu diskriminacijos buvimo įrodymu. Be to, KZD iš esmės nori išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į konkrečias pagrindinės bylos aplinkybes, elektros skaitiklių įrengimas ant perdavimo stulpų abiejuose romų rajonuose yra diskriminacija, kaip ji suprantam pagal direktyvą, ir prireikus – kokia tos diskriminacijos forma ir ar galima ją pateisinti.
a) Pareigos įrodyti perkėlimas (Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalis)
86. Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas <…> nurodo aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, pats atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas“.
87. Šiuo atžvilgiu KZD nori išsiaiškinti, kiek nurodytais faktais galima grįsti „išvadą“, kad yra diskriminacija, arba ar pakanka tik prielaidos dėl diskriminacijos. KZD teigimu, Direktyvos 2000/43 versijos įvairiomis kalbomis skiriasi. Anot jos, versijoje bulgarų kalba reikalaujama pateikti faktus, „kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą“, kad yra diskriminacija, o versijose vokiečių ir anglų kalbomis nustatyta tik diskriminacijos „prielaida“ arba „spėjimas“. Tačiau „išvadą“ dėl diskriminacijos, palyginti su „prielaida“ ar „spėjimu“, galima daryti tik labiau įsitikinus. Bulgarijos praktikoje atitinkama ZZD nuostata iki šiol kaip įrodymo kriterijus išplėtota taip, kad reikalaujama ypač aukšto tikrumo lygmens. Reikalaujama ne vien spėjimo ir abejonės, o didesnio tikrumo, kuris beveik prilygtų visiškam diskriminacijos įrodymui. Taigi KZD klausimas – kiek tiksliai turi būti pagrįsta pareiškėjo diskriminacija.
88. Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalies versijose tomis kalbomis, kurias palyginau(57), vienodai reikalaujama tik „prielaidos“ dėl diskriminacijos buvimo(58), o ne užtikrintos „išvados“. Direktyvos 21 konstatuojamojoje dalyje taip pat nustatyta, kad pareiga įrodyti keičiasi, „kai susiduriama su prima facie diskriminacijos byla“(59). Europos Komisija savo pastabose šiuo klausimu tvirtina, kad ir Direktyvos 2000/43 versijoje bulgarų kalba nėra privalomo reikalavimo dėl didesnio tikrumo, nes ir pagal versiją šia kalba reikalaujama tik faktų, „kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą“, kad yra diskriminacija.
89. Tai atitinka teisinę situaciją diskriminacijos dėl lyties atvejais. Dėl Direktyvos 97/80/EB(60) 4 straipsnio 1 dalies, kuri beveik žodis žodin sutampa su Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalimi ir Direktyvos 2000/78 10 straipsnio 1 dalimi(61), Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pareiga įrodyti perkeliama atsakovui, kai galima daryti prielaidą dėl diskriminacijos(62).
90. Šią teismo praktiką be problemų galima taikyti šioje byloje nagrinėjamoms nuostatoms(63). Bet koks Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalies aiškinimas kitaip, siauriau, keltų grėsmę jos praktiniam veiksmingumui ir lemtų tai, kad nuostata dėl pareigos įrodyti perkėlimo taptų nereikalinga. Nesant pareigos įrodyti perkėlimo, būtų taikomos įprastos pareigos įrodyti taisyklės, t. y. kad asmuo, manantis esąs nukentėjęs nuo diskriminacijos, turėtų pateikti ir įrodyti visus reikalingus faktus, kad galėtų pagrįsti savo teiginius ir kad būtų galima pakankamai įtikinamai konstatuoti diskriminaciją.
91. Pareigos įrodyti perkėlimas buvo įtvirtintas būtent siekiant išvengti tokių sunkumų ir pagerinti potencialaus nukentėjusiojo nuo diskriminacijos situaciją. Šis perkėlimas skirtas tariamo nukentėjusiojo padėčiai sustiprinti. KZD nurodyta Bulgarijos praktika visiškai prieštarauja šiam tikslui, nes reikalavimas pateikti ir įrodyti faktus, kuriais remiantis užtikrintai galima daryti išvadą dėl diskriminacijos, galiausiai sutampa su įprastu pareigos įrodyti paskirstymu. Tad Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalimi niekaip nebūtų pagerinta tariamai nukentėjusiojo nuo diskriminacijos procesinė padėtis.
92. Mano pateiktas Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalies aiškinimas nėra teisingo bylos nagrinėjimo principo pažeidimas CEB ir CRB nenaudai. Teisės aktų leidėjas, įtvirtinęs nuostatą dėl pareigos įrodyti perkėlimo visose kovos su diskriminacija direktyvose, pasirinko išeitį, lemiančią nukentėjusiojo nuo diskriminacijos ir galimo atsakovo interesų teisingą pusiausvyrą(64). Visų pirma šia nuostata tariamai nukentėjusiojo nuo diskriminacijos pareiga visiškai nepanaikinama, o tik pakeičiama.
93. Šiuo atveju pareigos įrodyti perkėlimas neabejotinai lemtų tai, kad CEB ir CRB pagrindinėje byloje turėtų pateikti argumentų, skirtų turbūt jau ilgą laiką įgyvendinamam verslo sprendimui elektros skaitiklius romų rajonuose įrengti kitaip, negu įprasta Bulgarijoje, pateisinti. Tačiau tokia pareiga pateikti argumentus tinkama tik todėl, kad su tuo susijusi informacija priskiriama šių įmonių ir jų pirmtakų veiklos ir atsakomybės sričiai. Be to, skirstymo įmonė pagrindinėje byloje nurodė, kad priežastys, dėl kurių abiejose aptariamose miesto dalyse elektros skaitikliai įrengiami kitaip, „visiems žinomos“(65), taigi jai neturėtų būti sudėtinga pateikti argumentų šioms priemonėms pateisinti.
94. Taigi tam, kad Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga įrodyti būtų perkelta, pakanka, jog asmenys, manantys esą nukentėję, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, nurodytų aplinkybes, kuriomis remiantis būtų galima daryti pirminę diskriminacijos prielaidą.
b) Diskriminacijos forma (Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalis)
95. Tai, ar penktojo prejudicinio klausimo antroje dalyje nurodytos aplinkybės yra tinkamos tokiai pirminei prielaidai dėl diskriminacijos pagrįsti, turi įvertinti pati KZD, nes tik ji privalo konstatuoti ir įvertinti faktus bei taikyti teisę konkrečiu atveju(66). Vis dėlto Teisingumo Teismas gali pateikti KZD visas naudingas nuorodas, galinčias padėti jai išspręsti ginčą pagrindinėje byloje(67). Atsižvelgdamas į KZD abejones šiuo klausimu, išreikštas prašyme priimti prejudicinį sprendimą, ir į KZD nurodytą ribotą Bulgarijos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, Teisingumo Teismas neturėtų atsisakyti pateikti tokias nuorodas ir visų pirma atsižvelgti į toliau pateikiamus svarstymus.
96. Abiejose romų rajonais vadinamose Montanos miesto dalyse, išskyrus tam tikras išimtis, elektros skaitikliai įrengti ant perdavimo stulpų neprieinamame, 7 m, aukštyje, o kitur elektros skaitikliai įrengti tokiame aukštyje, kad juos būtų galima tikrinti.
97. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą ir proceso dalyvių pastabose nenurodyta konkrečių priežasčių, dėl kurių būtų galima manyti, kad šis specifinis elektros skaitiklių įrengimo būdas abiejuose romų rajonuose pasirinktas dėl šių miesto dalių gyventojų etninės priklausomybės arba dėl aplinkybės, kuri neatsiejamai susijusi su jų etnine priklausomybe. Akivaizdu, kad ši priemonė veikiau susijusi su ten gyvenančiais vartotojais tik dėl jų gyvenamosios vietos. Taigi, remiantis šiuo atveju turima informacija, nėra priežasčių manyti, kad egzistuoja tiesioginė diskriminacija dėl etninės priklausomybės (Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies a punktas).
98. Kadangi nėra konkrečių priežasčių manyti kitaip, praktika įrengti elektros skaitiklius 7 m aukštyje negali būti laikoma elgesiu, kuris „susijęs su abiejų romų rajonų gyventojų kilme“ ir kuriuo siekiama įžeisti jų orumą ir sukurti jų orumą žeminančią gyvenamąją aplinką arba daromas toks poveikis. Todėl remiantis turima informacija taip pat negalima daryti išvados dėl priekabiavimo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 3 dalį.
99. Tačiau akivaizdu, kad abiejose aptariamose miesto dalyse daugiausia gyvena romų etninei grupei priklausantys asmenys(68). Todėl praktika įrengti elektros skaitiklius 7 m aukštyje iš esmės gali ypač paveikti šiai etninei grupei priklausančius asmenis ir jie gali atsidurti nepalankioje padėtyje, nes praktiškai jiems atimama galimybė tikrinti elektros skaitiklius arba tas tikrinimas pernelyg apsunkinamas. Tokiomis aplinkybėmis manytina, kad tokiu atveju kaip nagrinėjamasis yra pirminių netiesioginės diskriminacijos dėl etninės priklausomybės požymių (Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies b punktas).
c) Pateisinimas (Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies b punktas)
100. Priešingai nei tiesioginė diskriminacija dėl rasės ir etninės priklausomybės, kurios, nesant atitinkamų nuostatų Direktyvoje 2000/43, iš principo negalima pateisinti(69), Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies b punkte dėl netiesioginės diskriminacijos nustatyta, kad atitinkamos sąlygos, kriterijai ar praktika leistini, jei objektyviai pateisinami teisėtu tikslu, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis, taigi galiausiai proporcingomis, priemonėmis(70). Ši formuluotė atitinka Sąjungos teisėje bendrai pripažintus netiesioginio nevienodo požiūrio pateisinimo reikalavimus.
i) Teisėtas tikslas
101. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą bei iš CEB ir CRB pastabų raštu ir žodžiu matyti, kad elektros skaitiklių įrengimas 7 m aukštyje, kaip priemonė, pasirinktas dėl neapmokėtų sąskaitų ir reaguojant į dažnus neteisėtus įsilaužimus į elektros tiekimo infrastruktūrą, sukčiavimą ir neteisėtą elektros energijos vartojimą atitinkamose miesto dalyse. Priemonė skirta, kad ateityje būtų užkirstas kelias sukčiavimui ir piktnaudžiavimui bei užtikrintas finansiniu atžvilgiu subalansuotas ir kokybiškas elektros tiekimas, tenkinant visų vartotojų interesą.
102. Kelio sukčiavimui ir piktnaudžiavimui užkirtimas ir kova su jais bei valstybių narių aprūpinimo energija saugumo ir kokybiškumo užtikrinimas yra Sąjungos teisės pripažinti teisėti tikslai(71).
ii) Proporcingumo vertinimas
103. Tačiau dar reikia patikrinti, ar abiejose minėtose miesto dalyse elektros skaitiklių įrengimas 7 m aukštyje buvo proporcingas šiems tikslams pasiekti. Pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies b punktą reikalaujama, kad priemonės teisėtiems tikslams pasiekti būtų „atitinkamos ir būtinos“.
104. CEB ir CRB tvirtinimas, kad ginčijamų priemonių taikymo priežastys „visiems žinomos“(72), nereiškia, jog šios įmonės neturi įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas (Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalis). Tam tikro elgesio priežasčių žinomumo lygis dar nieko nepasako apie to elgesio pateisinimą, visų pirma apie proporcingumą.
– Priemonės „atitinkamumas“ (tinkamumas)
105. Pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies b punktą priemonė yra „atitinkama“, kai ji tinkama teisėtam tikslui pasiekti(73), o nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad priemonė leidžia faktiškai užkirsti kelią sukčiavimui ir piktnaudžiavimui bei užtikrinti elektros tiekimo kokybę.
106. Manipuliavimas ir neteisėtas elektros energijos naudojimas neabejotinai apsunkinamas, kai elektros skaitikliai ir skirstymo dėžutės įrengiami vartotojui paprastai nepasiekiamame 7 m aukštyje. Be to, kelio užkirtimas pavienių asmenų neteisėtiems įsilaužimams į elektros tinklą tendencingai teigiamai veikia visus elektros energijos vartotojus, nes taip galima sukliudyti daryti žalą infrastruktūrai ir išvengti gąsdinančio visuotinio elektros energijos kainų didinimo, kad ta žala būtų kompensuota.
107. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą taip pat nurodyta, kad kitame Bulgarijos mieste esančiame romų rajone taikytos panašios priemonės faktiškai negalėjo užkirsti kelio neteisėtiems įsilaužimams į elektros tinklą(74). Vis dėlto CEB ir CRB Teisingumo Teismui teigia, kad dėl tų priemonių neteisėtų įsilaužimų bet kuriuo atveju gerokai sumažėjo, todėl apskritai jos šias priemones vertina kaip rezultatyvias.
108. Šiuo klausimu pažymėtina, kad priemonės tinkamumą visada reikia vertinti ja siekiamo tikslo atžvilgiu. Jei priemone, kaip antai nagrinėjamąja šiuo atveju, reaguojama į dažnus neteisėtus įsilaužimus į elektros tinklą tam tikroje teritorijoje, vargu ar šios priemonės tinkamumas priklausytų nuo to, ar nuo tada visiškai nepasitaiko sukčiavimo ir piktnaudžiavimo arba kenkimo elektros tiekimo kokybei atvejų. Tokią priemonę veikiau reikėtų laikyti tinkama teisėtam tikslui pasiekti, jei dėl jos aiškiai sumažėjo neteisėtų įsilaužimų į elektros tinklą skaičius. Ar nagrinėjamu atveju taip yra, turės patikrinti KZD.
– Būtinumas
109. Jei manome, kad ginčijama priemonė yra tinkama tam, kad būtų užkirstas kelias sukčiavimui ir piktnaudžiavimui ir užtikrinta elektros tiekimo kokybė, kyla kitas klausimas, ar ji būtina šiam tikslui pasiekti. Priemonė yra būtina, jei iškelto teisėto tikslo nebūtų įmanoma pasiekti taikant švelnesnę, tokią pat tinkamą priemonę. Taigi reikia išsiaiškinti, ar buvo ne tokių radikalių priemonių, kad būtų užkirstas kelias manipuliavimui elektros skaitikliais ir neteisėtam elektros energijos vartojimui atitinkamose miesto dalyse.
110. Šiuo klausimu KZD pirmiausia nurodo galimybę įrengti elektros skaitiklius įprastame aukštyje ir nuo neteisėtų įsilaužimų apsisaugoti kitomis techninėmis priemonėmis(75).
111. Tai neabejotinai būtų ne tokia radikali priemonė elektros vartotojų atitinkamose miesto dalyse atžvilgiu. Visų pirma taip būtų užtikrinta, kad visi vartotojai galėtų reguliariai tikrinti savo elektros skaitiklius, kaip įprasta kitur Bulgarijoje.
112. Tačiau reikia pagalvoti, kad pagal pirminį vertinimą elektros skaitiklių apsauga specialiomis techninėmis priemonėmis atitinkamoms įmonėms lemtų dideles papildomas išlaidas, kurios galbūt galėtų būti perkeltos visiems elektros energijos vartotojams. Tai CEB ir CRB ne kartą nurodė Teisingumo Teismui. Šią problemą detaliau turi išnagrinėti KZD, todėl vien elektros skaitiklių apsauga specialiomis techninėmis priemonėmis neatrodo tokia pat tinkama priemonė iškeltam teisėtam tikslui pasiekti. Todėl šios priemonės negalima laikyti argumentu, paneigiančiu šiuo metu taikomos ginčijamos priemonės, t. y. elektros skaitiklių įrengimo 7 m aukštyje, būtinumą.
113. Antra, KZD teigia, kad CEB ir CRB dažnai vėliau baudžia už elektros skaitiklių ir infrastruktūros sugadinimą ar piktnaudžiavimą. Tai jos gali padaryti civilinės teisės priemonėmis arba kreipdamosi į baudžiamojo persekiojimo institucijas.
114. Šiuo klausimu CEB ir CRB pagrįstai pažymėjo, kad vėlesni veiksmai pažeidėjų atžvilgiu dažnai lemia neužtikrintumą ir dideles išlaidas, nes atsiranda įrodymo sunkumų, be to, prarandama laiko, kompetentingos institucijos dirba ne itin veiksmingai, reikalinga tam tikra procedūra. Be to, CEB ir CRB remiasi su grėsme žmonių sveikatai ir gyvybei, atsirandančiai dėl manipuliavimo elektros skaitikliais, kuriai negalima veiksmingai užkirsti kelio vėlesniais veiksmais. Šią problemą detaliau turi išnagrinėti KZD, todėl negalima be išlygų teigti, kad vėlesnis civilinės ar baudžiamosios teisės priemonių taikymas būtų tokia pat tinkama priemonė šiuo atveju iškeltam teisėtam tikslui pasiekti(76).
115. Trečia, būtų galima aukščiau įrengti tik tuos elektros skaitiklius, kuriais faktiškai buvo manipuliuojama. Tačiau toks elgesys taip pat lemtų panašų neužtikrintumą kaip ir civilinės ar baudžiamosios teisės priemonių ėmimasis neteisėto įsilaužimo į elektros tinklą atvejais. Tai detaliau turi išnagrinėti KZD, taigi ši priemonė irgi negali būti laikoma tokia pat tinkama iškeltam teisėtam tikslui pasiekti.
116. Dabartinėje situacijoje atrodo abejotina, ar CEB ir CRB ekonomiškai priimtinomis sąnaudomis galėtų imtis kitų tokių pat tinkamų priemonių, kurių poveikis būtų ne toks nepalankus atitinkamų miesto dalių gyventojams.
– Pernelyg didelio atitinkamų miesto dalių gyventojų teisių pažeidimo nebuvimas
117. Jei paaiškėja, kad priemonės, kurių imtasi, yra tinkamos ir būtinos iškeltam teisėtam tikslui pasiekti, dar reikia patikrinti, ar jomis pernelyg nepažeidžiamos atitinkamų miesto dalių gyventojų teisės(77). Proporcingumo principas būtent reiškia, kad priemonės, kuriomis pažeidžiama Sąjungos teisės aktuose garantuojama teisė, šiuo atveju draudimas diskriminuoti dėl etninės priklausomybės, individui negali sukelti nepatogumų, neproporcingų siekiamam tikslui(78). Kitaip tariant, siekiamas teisėtas tikslas turi būti kuo labiau suderintas su vienodo požiūrio principo reikalavimais ir turi būti atrasta pusiausvyra tarp skirtingų interesų(79).
118. Šiuo klausimu visų pirma laikytina, kad elektros skaitiklių įrengimas 7 m aukštyje yra palyginti drastiška priemonė, taikoma visiems abiejų aptariamų miesto dalių gyventojams („kolektyviai“(80)), net jei jie nebuvo apkaltinti, kad neteisėtai įsilaužė į elektros tinklą, ir neturi susikaupusių skolų už elektros energiją. Taigi gali susidaryti įspūdis, kad visi ar bent daugelis atitinkamų miesto dalių gyventojų vartodami elektros energiją įsivėlė į sukčiavimą, machinacijas ar kitokius pažeidimus, o tai galiausiai gali paskatinti šių teritorijų gyventojų stigmatizaciją(81).
119. Be to, neatsižvelgiant į galimą vietinių gyventojų stigmatizaciją, primintina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas direktyvose 2006/32 ir 2009/72 aiškiai įtvirtino vartotojų interesą reguliariai gauti informaciją apie jų individualų energijos vartojimą. Visų pirma vartotojus reikia aktyviai skatinti reguliariai tikrinti skaitiklių rodmenis(82). Šiam Sąjungos teisėje įtvirtintam tikslui prieštarauja tai, kad namų ūkiai aprūpinami elektros skaitikliais, tačiau šie skaitikliai įrengiami neprieinamame, 7 m, aukštyje, ir nėra galimybės jų tikrinti.
120. Kaip jau minėta, CEB ir CRB siūlo atitinkamose teritorijose gyvenantiems vartotojams pagal individualų prašymą nemokamai suteikti keltuvą, kad šie galėtų patikrinti elektros skaitiklius. Tačiau labai abejotina, ar ši palyginti brangi ir smulkmeniška procedūra gali atitikti minėtą Sąjungos teisėje iškeltą tikslą skatinti vartotojus reguliariai(83) tikrinti skaitiklių rodmenis(84). Juk speciali transporto priemonė su keltuvu, kurią kaskart prieš naudojant reikia užsakyti, realiai kažin ar galėtų būti naudojama dažniau negu kartą ar du per metus.
121. KZD taip pat turės įvertinti, ar CEB ir CRB pasiūlymas vartotojų pageidavimu įrengti mokamą kontrolinį elektros skaitiklį jų namuose(85) gali tinkamai kompensuoti tai, kad vartotojai negali pasiekti 7 m aukštyje įrengtų įprastų elektros skaitiklių. Visų pirma reikia atsižvelgti į tai, kad būtinybė susimokėti už kontrolinį elektros skaitiklį gali atgrasyti kai kuriuos vartotojus nuo noro jį įsirengti.
122. Tiesa, Sąjungos teisėje nenustatyta valstybių narių pareiga kiekvienam vartotojui suteikti nemokamą elektros skaitiklį (visų pirma žr. Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą). Vis dėlto teritorijoje, kur anksčiau nustatyti dažni su elektros energijos tiekimu susiję sukčiavimo ir machinacijų atvejai, vartotojai turi ypatingą interesą reguliariai tikrinti ir sekti savo individualų elektros energijos vartojimą.
123. Galiausiai KZD, atidžiai atsižvelgdama į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, turės įvertinti, viena vertus, ar atitinkamose miesto dalyse kyla etninės grupės stigmatizacijos grėsmė ir, antra vertus, ar tinkamai atsižvelgiama į atitinkamų elektros energijos vartotojų interesus.
iii) Tarpinė išvada
124. Apibendrinant pasakytina, kad tokia priemonė, kaip nagrinėjamoji šioje byloje, gali būti pateisinama, jei ji skirta tam, kad būtų užkirstas kelias sukčiavimui ir piktnaudžiavimui ir užtikrinta elektros tiekimo kokybė, atsižvelgiant į visų vartotojų interesus, tik jeigu:
– ekonomiškai priimtinomis sąnaudomis neįmanoma imtis kitų tokių pat šiems tikslams pasiekti tinkamų priemonių, kurių poveikis būtų ne toks nepalankus atitinkamų miesto dalių gyventojams, ir
– ta priemone pernelyg nepažeidžiamos atitinkamų miesto dalių gyventojų teisės, t. y. būtina tinkamai atsižvelgti į etninės grupės stigmatizacijos grėsmę ir į vartotojų interesą reguliariai tikrinti savo elektros skaitiklius ir taip sekti individualų elektros energijos vartojimą.
VI – Išvada
125. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Komisia za zashtita ot diskriminatsia (KZD) pateiktus klausimus atsakyti taip:
1. Tokios bylos kaip ši faktinės aplinkybės patenka į Direktyvos 2000/43/EB taikymo sritį.
2. Darant prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalį, nebūtina, kad būtų pažeistos teisės aktuose įtvirtintos teisės ar principai. Pakanka bet kokio elgesio, kai asmeniui dėl jo rasės ar etninės priklausomybės taikomos prastesnės sąlygos negu kitiems arba kai tam tikrai rasei ar etninei grupei priklausantys asmenys gali atsidurti ypač nepalankioje padėtyje.
3. Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias prielaida dėl diskriminacijos siejama su teisės aktuose įtvirtintų teisių ar interesų pažeidimu, nesuderinamos su Direktyva 2000/43. Nacionalinis teismas privalo nacionalinę teisę aiškinti pagal Sąjungos teisę, o jei tai neįmanoma, netaikyti pagrindine teise pripažįstamam diskriminacijos draudimui prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų.
4. Tam, kad Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga įrodyti būtų perkelta, pakanka, kad asmenys, manantys esą nukentėję, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, nurodytų aplinkybes, kuriomis remiantis būtų galima daryti pirminę prielaidą dėl diskriminacijos.
5. Jei paprastai vartotojams nemokamai suteikiami naudotis elektros skaitikliai, kurie įrengiami pastatuose arba ant jų taip, kad juos būtų galima tikrinti, o elektros skaitikliai teritorijose, kur daugumą gyventojų sudaro romai, įrengiami ant perdavimo stulpų 7 m aukštyje, galima daryti pirminę prielaidą dėl netiesioginės diskriminacijos dėl etninės priklausomybės, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies b punktą kartu su 8 straipsnio 1 dalimi.
6. Tokia priemonė gali būti pateisinama, jei ji skirta tam, kad būtų užkirstas kelias sukčiavimui ir piktnaudžiavimui ir užtikrinta elektros tiekimo kokybė, atsižvelgiant į visų vartotojų interesus, tik jeigu:
– ekonomiškai priimtinomis sąnaudomis neįmanoma imtis kitų tokių pat šiems tikslams pasiekti tinkamų priemonių, kurių poveikis būtų ne toks nepalankus atitinkamų miesto dalių gyventojams, ir
– ta priemone pernelyg nepažeidžiamos atitinkamų miesto dalių gyventojų teisės, t. y. būtina tinkamai atsižvelgti į etninės grupės stigmatizacijos grėsmę ir į vartotojų interesą reguliariai tikrinti savo elektros skaitiklius ir taip sekti individualų elektros energijos vartojimą.