Language of document : ECLI:EU:F:2010:120

EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. rugsėjo 30 d.(*)

„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Darbo užmokestis — Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 straipsnis — Pareigūnų tarnybos nuostatų 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa ir šių nuostatų XI priedo 9 straipsnis — Korekcinis koeficientas — Vienodas požiūris“

Byloje F‑29/09

dėl pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikšto ieškinio

Giorgio Lebedef ir Trevor Jones, Europos Komisijos pareigūnai, gyvenantys atitinkamai Senningerberg (Liuksemburgas) ir Ernzen (Liuksemburgas), atstovaujami advokatų F. Frabetti ir J.‑Y. Vergnaud,

ieškovai,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą J. Currall ir D. Martin,

atsakovę,

palaikomą

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos K. Zieleśkiewicz ir M. Bauer,

įstojusios į bylą šalies,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas P. Mahoney, teisėjai H. Kreppel ir S. Van Raepenbusch (pranešėjas),

posėdžio sekretorius R. Schiano, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. kovo 10 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        Ieškiniu, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2009 m. kovo 30 d., G. Lebedef ir T. Jones prašo panaikinti tariamą Europos Bendrijų Komisijos sprendimą, kuriuo atsisakoma Liuksemburge (Liuksemburgas) dirbančių pareigūnų perkamąją galią prilyginti Briuselyje (Belgija) dirbančių pareigūnų perkamajai galiai, ir papildomai prašo panaikinti nuo 2008 m. birželio mėnesio išduotus jų darbo užmokesčio lapelius.

 Teisinis pagrindas

2        Pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 64 straipsnį:

„Eurais nurodytas pareigūno atlyginimas, atėmus privalomus išskaitymus, kurie buvo išdėstyti šiuose Tarnybos nuostatuose arba bet kokiuose įgyvendinimo reglamentuose, apskaičiuojamas pagal pirmiau nurodytą normą, kuri yra mažesnė už 100 % arba lygi 100 %, atsižvelgiant į gyvenimo sąlygas įvairiose darbo vietose.

<...> Korekcinis koeficientas, taikomas Bendrijų laikinose būstinėse dirbančių pareigūnų atlyginimui, nuo 1962 m. sausio 1 d. yra lygus 100 %.“

3        Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo „Tarnybos nuostatų 64 ir 65 straipsnių įgyvendinimo taisyklės“ 1 straipsnyje numatyta:

„1. Europos Bendrijų statistikos tarnybos (Eurostato) pranešimas

Tarnybos nuostatų 65 straipsnio 1 dalyje numatytos peržiūros tikslams Eurostatas kiekvienais metais, iki spalio pabaigos parengia pranešimą apie pragyvenimo išlaidų Briuselyje pasikeitimus, ekonominį Briuselio ir tam tikrų vietų valstybėse narėse vienodumą bei centrinės valdžios valstybinėje tarnyboje mokamų darbo užmokesčių perkamosios galios pokyčius.

<...>

3. Pragyvenimo ne Briuselyje išlaidų kitimas (ekonominiai paritetai ir išvestiniai indeksai)

<...>

d) ne Belgijoje ir Liuksemburge pragyvenimo išlaidų pokyčiai baziniu laikotarpiu skaičiuojami pagal išvestinius indeksus. Šie indeksai apskaičiuojami tarptautinį Briuselio indeksą dauginant iš ekonominio pariteto pokyčio.

<...>“

4        Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Belgijoje ir Liuksemburge netaikomi jokie korekciniai koeficientai.“

5        Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 5 straipsnio 3 dalį:

„Kiekvienai vietai, kuriai nustatytas korekcinis koeficientas (išskyrus Belgiją ir Liuksemburgą), apskaičiuojamas 1 straipsnio 3 dalyje minėto ekonominio pariteto įvertinimas gruodžio mėnesiui. Pragyvenimo išlaidų pokytis skaičiuojamas pagal 1 straipsnio 3 dalyje nustatytas taisykles.“

6        Galiausiai Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Suinteresuotų valstybių narių atitinkamos valdžios institucijos, [Europos Sąjungos] institucijos administracija ar [Europos Sąjungos] pareigūnų atstovai konkrečioje įdarbinimo vietoje gali paprašyti nustatyti tai vietai korekcinį koeficientą.

Šis prašymas turi būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, atskleidžiančiomis pragyvenimo išlaidų skirtumą per kelerius metus toje įdarbinimo vietoje ir atitinkamos valstybės narės sostinėje (išskyrus Nyderlandus, kur lyginama su Haga, o ne su Amsterdamu). Jei Eurostatas patvirtina, kad skirtumas pastebimas (daugiau nei 5 %) ir ilgalaikis, Komisija turėtų pateikti pasiūlymą tai vietai nustatyti korekcinį koeficientą.“

 Ginčo aplinkybės

7        Manydamas, kad yra požymių, jog Liuksemburge dirbančių pareigūnų perkamoji galia kelerius metus nuolat mažėja, palyginti su Briuselyje dirbančių pareigūnų, 2005 m. spalio 28 d. profesinės sąjungos Solidarité européenne pirmininkas M. Ott Komisijos pirmininko pavaduotojui S. Kallas nusiuntė raštą, kuriuo paprašė pradėti analizę dėl galimybės nustatyti Liuksemburgo korekcinį koeficientą.

8        2005 m. lapkričio 29 d. laišku S. Kallas atsakė, kad darbuotojų interesų neatitiktų tai, jei būtų pradėtas darbas, susijęs su Liuksemburgo korekcinio koeficiento nustatymu, remdamasis, be kita ko, tuo, jog norint priimti tokią priemonę reikėtų iš dalies pakeisti Pareigūnų tarnybos nuostatus, vadinasi, reikėtų iš naujo derėtis dėl kasmetinio atlyginimų tikslinimo metodo, dėl kurio buvo sutarta „po ilgų ir sudėtingų derybų vykdant reformą“.

9        2007 m. balandžio 3 d. kolektyvinė tarpinstitucinė profesinė sąjunga, kuriai priklauso kelios Europos Parlamento, Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo profesinės sąjungos ir darbuotojų organizacijos, Eurostato generaliniam direktoriui nusiuntė raštą, prašydama atlikti analizę tam, kad būtų nustatyta, jog Liuksemburge dirbančių pareigūnų perkamoji galia labai skiriasi nuo Briuselyje dirbančių pareigūnų perkamosios galios, ir būtų pradėta Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 9 straipsnyje numatyta procedūra, siekiant nustatyti atskirą Liuksemburgo korekcinį koeficientą.

10      2007 m. birželio 6 d. raštu Eurostato generalinis direktorius atsakė, kad prašymai nustatyti korekcinį koeficientą nepriklauso Eurostato kompetencijai ir turi būti pateikti Komisijos Personalo ir administracijos generaliniam direktoratui (GD).

11      2008 m. balandžio 12 d. raštu kelios profesinės sąjungos ir darbuotojų organizacijos, susivienijusios į vieną profesinių sąjungų frontą, Personalo ir administracijos GD generalinio direktoriaus paprašė tarpinstitucinio susitarimo dėl institucijų darbuotojų perkamosios galios netekimo.

12      2008 m. rugsėjo 12 d. laišku – šį laišką administracija užregistravo tų pačių metų rugsėjo 15 d. – ieškovai pateikė skundą dėl jų 2008 m. birželio mėn. darbo užmokesčio lapelių, kuriuose nurodytas atlyginimų tikslinimo, atlikto 2007 m. pabaigoje, pataisymas, tačiau nenurodytas jų įdarbinimo vietai taikomas atskiras korekcinis koeficientas, taip pat dėl kitų mėnesių darbo užmokesčių lapelių.

13      2008 m. gruodžio 17 d. sprendimu Paskyrimų tarnyba minėtą skundą atmetė; apie šį sprendimą pranešta 2008 m. gruodžio 18 d. laišku.

 Šalių reikalavimai ir procesas

14      Ieškovai Tarnautojų teismo prašo:

„–      visų pirma, panaikinti implicitinį sprendimą atsisakyti darbo užmokesčio perkamąją galią Liuksemburge prilyginti darbo užmokesčio perkamajai galiai Briuselyje,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti ieškovų darbo užmokesčio lapelius, išduotus nuo 2008 m. birželio 15 d.“,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

15      Komisija Tarnautojų teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

16      Laišku, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2009 m. birželio 25 d. faksu (originalas gautas 2009 m. birželio 29 d.), Europos Sąjungos Taryba paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Tarnautojų teismo trečiosios kolegijos pirmininkas šį prašymą patenkino.

17      Įstojimo į bylą paaiškinime, kurį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2009 m. spalio 16 d. faksu, Taryba Tarnautojų teismo prašo atmesti ieškinį kaip akivaizdžiai nepriimtiną, o nepatenkinus šio reikalavimo – atmesti jį kaip nepagrįstą, kiek tai susiję su prieštaravimu dėl teisėtumo, kuriuo ieškovai grindė savo ieškinį.

 Dėl ieškinio priimtinumo

 Šalių argumentai

18      Komisija mano, kad ieškinys nepriimtinas neatsižvelgiant į tai, ar jis pateiktas dėl tariamo atsisakymo nustatyti Liuksemburgo korekcinį koeficientą, ar dėl ieškovų darbo užmokesčio lapelių, išduotų nuo 2008 m. birželio mėn.

19      Pirma, ji pažymi, kad visi veiksmai, kurių imtasi prieš pateikiant skundą, buvo susiję su profesinėmis sąjungomis ir šių veiksmų pobūdis politinis, o ne numatyti Pareigūnų tarnybos nuostatuose. Niekad nebuvo pateiktas atskiro pareigūno prašymas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį.

20      Bet kokiu atveju ieškinys, kiek jis pateiktas dėl tariamo atsisakymo nustatyti korekcinį Liuksemburgo koeficientą, pareikštas pavėluotai, nes nebuvo paduotas joks skundas nei per tris mėnesius po to, kai S. Kallas atmetė 2005 m. spalio mėn. prašymą, nei per tris mėnesius po to, kai Eurostato generalinis direktorius atsisakė atlikti prašomus skaičiavimus. Komisija taip pat pažymi, kad ieškovai nebuvo nagrinėjamų prašymų autoriai.

21      Be to, ieškinio tikslas nėra toks pats kaip ankstesnių veiksmų. Pagrindinis jo tikslas pasmerkti tai, kad nėra nustatytas Liuksemburgo korekcinis koeficientas, kuris, ieškovų manymu, neabejotinai didesnis nei Briuselio korekcinis koeficientas, o ankstesni veiksmai buvo susiję su apskaičiavimų ar susitarimo nebuvimu.

22      Antra, Komisija pripažino, kad pareigūnas galėjo pareikšti ieškinį dėl savo darbo užmokesčio lapelio tiek, kiek jame nebuvo nurodytas taikomas korekcinis koeficientas, į kurį, kaip pareigūnas pats mano, jis turi teisę (šiuo klausimu žr. 1994 m. spalio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Chavane de Dalmassy ir kt. prieš Komisiją, T‑64/92, Rink. VT p. I‑A‑227 ir II‑723). Tačiau ši galimybė suponuoja, kad dėl nagrinėjamo lapelio pasikeičia padėtis arba jis reiškia naują sprendimą, o taip nebuvo 2008 m. birželio mėn.

23      Per teismo posėdį ieškovai pirmiausia teigė, kad jie turėjo teisę Tarnautojų teisme tiesiogiai pareikšti ieškinį dėl implicitinio sprendimo atsisakyti Liuksemburge dirbančių pareigūnų perkamąją galią prilyginti Briuselyje dirbančių pareigūnų perkamajai galiai nustatant specialų korekcinį koeficientą, paskui – kad iš 2008 m. birželio mėn. darbo užmokesčio lapelio buvo galima spręsti, jog padėtis pasikeitė, nes jame buvo nurodytas atlyginimų tikslinimo, atlikto per kasmetinį nagrinėjimą 2007 m. pabaigoje, pataisymas, tačiau nebuvo taikomo Liuksemburgo korekcinio koeficiento, ir galiausiai – kad skundo ir ieškinio pateikimo terminų buvo visapusiškai laikomasi.

 Tarnautojų teismo vertinimas

 Dėl ieškinio tiek, kiek jis pateiktas dėl tariamo implicitinio sprendimo atsisakyti Liuksemburge dirbančių pareigūnų perkamąją galią prilyginti Briuselyje dirbančių pareigūnų perkamajai galiai

24      Primintina, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose numatytą teisių gynimo priemonių sistemą tam, kad būtų galima pareikšti ieškinį dėl implicitinio sprendimo atmesti prašymą, reikia, kad:

–        arba suinteresuotasis pareigūnas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį būtų pateikęs išankstinį prašymą ir šis prašymas Paskyrimų tarnybai neatsakius per keturis mėnesius laikomas implicitiškai atmestu; tokiu atveju pareigūnas per naują trijų mėnesių terminą gali paduoti Paskyrimų tarnybai skundą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį,

–        arba pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį būtų pateiktas išankstinis skundas dėl asmens nenaudai priimto akto, o atsakymo nepateikimas per keturis mėnesius nuo skundo padavimo, remiantis tos pačios dalies antra pastraipa, prilygsta implicitiniam sprendimui atmesti skundą, dėl kurio galima pareikšti ieškinį pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnį.

25      Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad ieškovai tinkamai nesilaikė ikiteisminės procedūros. Pirma, jie pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį nepateikė išankstinio prašymo Liuksemburge dirbančių pareigūnų perkamąją galią prilyginti Briuselyje dirbančių pareigūnų perkamajai galiai, nes 2005 m. spalio 28 d., 2007 m. balandžio 3 d. ir 2008 m. balandžio 12 d. laiškus, net jeigu juos būtų galima pripažinti prašymais pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį, atsiuntė ne patys ieškovai.

26      Antra, bet kokiu atveju dėl 2005 m. lapkričio 29 d. S. Kallas atsakymo ir 2007 m. birželio 6 d. Eurostato generalinio direktoriaus atsakymo nebuvo imtasi veiksmų per skundui ir ieškiniui pateikti nustatytus terminus. Taip pat jokių veiksmų nesiėmė profesinės sąjungos ir darbuotojų organizacijos, kai į jų 2008 m. balandžio 12 d. tarpinstitucinio susitarimo prašymą aiškiai neatsakė Personalo ir administracijos GD generalinis direktorius.

27      Todėl ieškinį tiek, kiek jis pateiktas dėl tariamo implicitinio sprendimo atsisakyti Liuksemburge dirbančių pareigūnų perkamąją galią prilyginti Briuselyje dirbančių pareigūnų perkamajai galiai, reikia atmesti kaip nepriimtiną.

 Dėl ieškinio tiek, kiek jis pateiktas dėl ieškovų darbo užmokesčio lapelių, išduotų nuo 2008 m. birželio mėn.

28      Iš ieškinio matyti, kad ieškovai savo ieškiniui dėl jų darbo užmokesčių lapelių, išduotų nuo 2008 m. birželio mėn., pagrįsti iš esmės pateikia pagrindus dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos, Tarnautojų teisme tvirtindami, jog minėto 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa netaikytina.

29      Iš pradžių reikia priminti, kad ieškinio pateikimo dieną taikomame EB 241 straipsnyje, kuris po pakeitimo tapo SESV 277 straipsniu, numatyta, jog bet kuri teismo proceso, kuriame ginčijamas šioje nuostatoje numatyto reglamento teisėtumas, šalis, visų pirma pagrįsdama ieškinį dėl įgyvendinimo priemonės, gali remtis EB 230 straipsnio antroje pastraipoje, kuri po pakeitimo tapo SESV 263 straipsnio antra pastraipa, nurodytais pagrindais, net jeigu terminas ieškiniui dėl reglamento pareikšti yra pasibaigęs. Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog ši papildoma teisės gynimo priemonė yra bendrojo principo, kuriuo siekiama užtikrinti, kad kiekvienas asmuo turėtų arba būtų turėjęs galimybę užginčyti Sąjungos teisės aktą, kurio pagrindu priimtas sprendimas jo nenaudai, išraiška (1979 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas Simmenthal prieš Komisiją, 92/78, Rink. p. 777; 1984 m. sausio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas Andersen ir kt. prieš Parlementą, 262/80, Rink. p. 195, ir 2003 m. liepos 10 d. Sprendimo Komisija prieš ECB, C‑11/00, Rink. p. 7147, 74–78 punktai). EB 241 straipsnyje įtvirtinta taisyklė neabejotinai taikoma bylose, kurios Tarnautojų teisme iškeltos pagal EB 236 straipsnį, kuris po pakeitimo tapo SESV 270 straipsniu.

30      Tačiau iš teismų praktikos taip pat matyti, jog EB 241 straipsnyje numatyta galimybė remtis tuo, kad reglamentas netaikomas, nėra savarankiška teisė pareikšti ieškinį ir ja galima pasinaudoti tik papildomai, todėl prieštaravimas dėl teisėtumo yra nepriimtinas dėl pagrindinės teisės pareikšti ieškinį nebuvimo arba pagrindinio ieškinio nepriimtinumo (1981 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Albini prieš Tarybą ir Komisiją, 33/80, Rink. p. 2141, 17 punktas ir 1987 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Étoile commerciale ir CNTA prieš Komisiją, 89/86 ir 91/86, Rink. p. 3005, 22 punktas).

31      Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnius skundo, taigi ir ieškinio, negalima pateikti dėl Paskyrimų tarnybos asmens nenaudai priimto akto. Taip pat neginčytina, kad asmens nenaudai priimtas aktas Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalies ir 91 straipsnio 1 dalies prasme yra tas, kuris sukuria privalomų teisinių pasekmių, galinčių tiesiogiai ir nedelsiant daryti poveikį ieškovo interesams ir taip aiškiai pakeisti jo teisinę padėtį (2006 m. birželio 28 d. Tarnautojų teismo sprendimo Grünheid prieš Komisiją, F‑101/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑55 ir II‑A‑1‑199, 33 punktas ir nurodyta teismų praktika).

32      Taigi reikia patikrinti, ar ieškinys tiek, kiek jis pateiktas dėl ieškovų darbo užmokesčio lapelių, išduotų nuo 2008 m. birželio mėn., atitinka Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnių reikalavimus.

33      Šiuo atžvilgiu svarbu pabrėžti, kad darbo užmokesčio lapelis pagal savo pobūdį ir tikslą neturi asmens nenaudai priimto akto požymių, nes jame paprasčiausiai pinigais išreiškiama ankstesnių administracijos sprendimų, susijusių su asmenine ir teisine pareigūno padėtimi, apimtis (2008 m. balandžio 23 d. Tarnautojų teismo sprendimo Pickering prieš Komisiją, F‑103/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑101 ir II‑A‑1‑527, 72 punktas ir Tarnautojų teismo sprendimo Bain ir kt. prieš Komisiją, F‑112/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑111 ir II‑A‑1‑579, 73 punktas). Tačiau tiek, kiek iš darbo užmokesčio lapelio aiškiai matyti individualaus administracijos sprendimo, apie kurį iki tol nebuvo žinoma, nes suinteresuotajam asmeniui apie jį nebuvo oficialiai pranešta, egzistavimas ir turinys, šis lapelis, kuriame pateiktas piniginių išmokų apskaičiavimas, gali būti laikomas asmens nenaudai priimtu aktu, dėl kurio galima pateikti skundą, o prireikus – ieškinį (šiuo klausimu dėl kelionės išlaidų atlyginimo žr. 2005 m. vasario 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Reggimenti prieš Parlamentą, T‑354/03, Rink. VT p. I‑A‑33 ir II‑147, 38 ir 39 punktus arba dėl kitur gautų išmokų šeimai išskaičiavimo žr. 1998 m. kovo 24 d. Pirmosios instancijos teismo nutartį Meyer ir kt. prieš Teisingumo Teismą, T‑181/97, Rink. VT p. I‑A‑151 ir II‑481). Šiomis aplinkybėmis nuo darbo užmokesčio lapelio perdavimo pradedamas skaičiuoti skundo ir ieškinio dėl atitinkamo pareigūno atžvilgiu priimto administracijos sprendimo, kurį parodo lapelis, pateikimo terminas (minėtų sprendimų Pickering prieš Komisiją 75 punktas ir Bain ir kt. prieš Komisiją 76 punktas).

34      Tas pats pasakytina tuo atveju, kai darbo užmokesčio lapeliu pirmą kartą įgyvendinamas naujas visuotinai taikomas teisės aktas, kuriuo nustatomos piniginės išmokos, pavyzdžiui, sprendimas, kuriuo keičiamas kelionės išlaidų apskaičiavimo metodas (2003 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lebedef ir kt. prieš Komisiją, T‑221/02, Rink. VT p. I‑A‑211 ir II‑1037, 24 ir 25 punktai), sprendimas, kuriuo keičiami tėvų įmokų tarifai už darželio paslaugas (1997 m. sausio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Vanderhaeghen prieš Komisiją, T‑297/94, Rink. VT p. I‑A‑7 ir II‑13), reglamentas, kuriuo keičiami korekciniai koeficientai (2000 m. lapkričio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Bareyt ir kt. prieš Komisiją, T‑175/97, Rink. VT p. I‑A‑229 ir II‑1053, ir minėti sprendimai Pickering prieš Komisiją ir Bain ir kt. prieš Komisiją), reglamentas, kuriuo tikslinami atlyginimai (1994 m. birželio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Di Marzio ir Lebedef prieš Komisiją, T‑98/92 ir T‑99/92, Rink. VT p. I‑A‑167 ir II‑541), ar reglamentas, kuriuo nustatoma išimtinė įmoka krizės atveju ar laikina įmoka (1985 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimas Abrias ir kt. prieš Komisiją, 3/83, Rink. p. 1995, ir 1994 m. birželio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Rijnoudt ir Hocken prieš Komisiją, T‑97/92 ir T‑111/92, Rink. VT p. I‑A‑159 ir II‑511).

35      Tokiais atvejais pirmas darbo užmokesčio lapelis, išduotas po visuotinai taikomo akto, kuriuo keičiamos piniginės išmokos neapibrėžtai pareigūnų kategorijai, įsigaliojimo, būtinai reiškia, kad dėl jo adresato priimtas individualus administracijos sprendimas, kuris sukuria privalomų teisinių pasekmių, galinčių tiesiogiai ir nedelsiant daryti poveikį atitinkamo pareigūno interesams. Be to, net jeigu būtų galima manyti, kad Paskyrimų tarnyba kiekvieną mėnesį priima naują individualų administracijos sprendimą, kuriuo nustatomos piniginės išmokos pareigūnui ir kuris atsispindi atitinkamame darbo užmokesčio lapelyje, šiais vėlesniais sprendimais tik patvirtinamas pirmasis sprendimas, kuriuo aiškiai pakeičiama suinteresuotojo asmens teisinė padėtis taikant naują visuotinai taikomą aktą.

36      Todėl pareigūnas, kuris per nustatytą terminą nepateikė skundo ar ieškinio dėl darbo užmokesčio lapelio, kuriuo pirmą kartą įgyvendinamas visuotinio taikymo aktas dėl piniginės išmokos nustatymo, praleidęs minėtus terminus negali teisėtai ginčyti vėlesnių darbo užmokesčio lapelių, remdamasis tuo pačiu neteisėtumo pagrindu kaip ir pirmojo lapelio atveju (minėtų sprendimų Pickering prieš Komisiją 75–89 punktai ir Bain ir kt. prieš Komisiją 76–89 punktai).

37      Tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybės neatitinka anksčiau minėtų atvejų. Iš ieškovų argumentų matyti, kad jie iš esmės kritikuoja tai, jog Komisija atkakliai tvirtina, kad turi būti taikoma Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa, neatliekant galimo perkamosios galios Briuselyje ir Liuksemburge skirtumo analizės, nors ieškovai teigia, kad atsirado naujų ekonominių aplinkybių, kurios, atsižvelgiant, be kita ko, į vienodo požiūrio principą, nebepateisina šios nuostatos taikymo.

38      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad vienodo požiūrio principas taikomas teisės aktų leidėjui, kaip tai pripažįsta Komisija, ir kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 ir 65 straipsniuose numatytų korekcinių koeficientų nustatymu būtent siekiama įgyvendinti šį principą, užtikrinant tai, jog bus išlaikyta lygi visų pareigūnų perkamoji galia, nepriklausomai nuo jų įdarbinimo vietos (šiuo klausimu žr. 1981 m. lapkričio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Benassi prieš Komisiją, 194/80, Rink. p. 2815, 5 punktą; 1992 m. sausio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tarybą, Rink. p. I‑221, 19 punktą ir 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo nutarties Drovis prieš Komisiją, C‑187/03 P, dar nepaskelbtos Rinkinyje, 25 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

39      Jei, kaip nagrinėjamu atveju, asmuo mano, kad dėl naujų aplinkybių kyla Europos Sąjungos pareiga priimti naujas normines priemones, paprastai jis turi laikytis Sutartyje ir Sąjungos teisės aktuose numatytų procedūrų (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo National Farmers’Union, C‑241/01, Rink. p. I‑9079, 38 punktą).

40      Vis dėlto konstatuotina, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį tik pareigūnai gali prašyti administracijos, veikiančios kaip Paskyrimų tarnyba, priimti dėl jų sprendimą. Taip nėra nagrinėjamu atveju, nes ieškovai Komisiją iš esmės kaltina tuo, jog ši nesiėmė reikiamos politinės iniciatyvos tam, kad ateityje būtų nustatytas specialus Liuksemburgo korekcinis koeficientas, o dėl to būtų panaikinta Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa. Toks prašymas nepatenka į Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nes politinės iniciatyvos negalima laikyti „dėl pareigūno priimtu sprendimu“.

41      Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į procedūrines problemas, kurių kiltų asmeniui, ketinančiam pagal SESV 265 straipsnį pareikšti institucijai ieškinį dėl neveikimo, kad būtų panaikinta Sąjungos teisės aktų leidėjo priimto reglamento nuostata (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1993 m. vasario 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo ENU prieš Komisiją, C‑107/91, Rink. p. I‑599, 16 ir 17 punktus), pagal šio sprendimo 33–36 punktuose minėtą teismų praktiką nesuteikiant pareigūnui galimybės ginčyti darbo užmokesčio lapelio dėl faktinių aplinkybių, kaip antai ekonominių sąlygų, pasikeitimo pareiškiant prieštaravimą dėl teisėtumo dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatos, kuri, nors priimama, atrodo, buvo teisėta, atitinkamo pareigūno manymu, tapo neteisėta dėl pasikeitusių aplinkybių, praktiškai nebūtų galimybės pareikšti ieškinio, kuriuo siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi Sąjungos teisėje pripažįstamo bendrojo vienodo požiūrio principo, ir taip būtų padaryta neproporcinga žala teisei į veiksmingą teisminę apsaugą.

42      Todėl, siekiant apsaugoti pareigūnų teisę pareikšti ieškinį, konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis reikia pripažinti, kad pareigūnai gali ginčyti savo darbo užmokesčio lapelį, Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatos, kuria nustatomos jų piniginės išmokos, atžvilgiu pateikdami prieštaravimą dėl teisėtumo, susijusį, be kita ko, su vienodo požiūrio principo pažeidimu, kad ir kokie būtų apribojimai, kylantys iš šio sprendimo 33–36 punktuose minėtos teismų praktikos.

43      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, prieštaravimas dėl ieškinio priimtinumo tiek, kiek jis pateiktas dėl ieškovų darbo užmokesčio lapelių, išduotų nuo 2008 m. birželio mėn., turi būti atmestas.

 Dėl esmės

44      Grįsdami savo ieškinį ieškovai nurodo keturis pagrindus. Trys pirmieji, ieškinyje išdėstyti kartu, susiję su vienodo požiūrio ir nediskriminavimo, gero administravimo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, o ketvirtasis – su Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 straipsnio pažeidimu.

 Dėl trijų pirmųjų ieškinio pagrindų

 Šalių argumentai

45      Ieškovai teigia, kad pragyvenimo išlaidos Liuksemburge yra didesnės nei Briuselyje. Grįsdami šį teiginį jie remiasi minimaliu nacionaliniu darbo užmokesčiu ir būsto kaina, taip pat UBS bankų tarnybų asociacijos perduotais duomenimis, neoficialiais apskaičiavimais, gautais iš Eurostato statistikų, ir kolegų, kurie pagal mobilumo procedūrą persikėlė iš Liuksemburgo į Briuselį ar atvirkščiai, vertinimais.

46      Kadangi Liuksemburgas yra vienintelė įdarbinimo vieta, kuriai netaikomas korekcinis koeficientas, ieškovai mano, kad vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principo pažeidimas yra akivaizdus.

47      Anot ieškovų, sudėtinga apskaičiuoti Liuksemburgo korekcinį koeficientą ar net neįmanoma to padaryti nesant tarptautinio pragyvenimo išlaidų šiame mieste indekso, kuris turi būti nustatytas Eurostatui atlikus tyrimą, o to niekad nebuvo padaryta.

48      Nesiimdama veiksmų dėl šiuo tikslu darbuotojų atstovų pateiktų prašymų, o tai matyti iš 2008 m. birželio ir tolesnių mėnesių darbo užmokesčio lapelių, Komisija pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 9 straipsnį ir gero administravimo principą. Ieškovai mano, kad minėtas straipsnis, kuriame kalbama apie „pragyvenimo išlaidų skirtumą toje įdarbinimo vietoje ir atitinkamos valstybės narės sostinėje“, iš tikrųjų susijęs su „dideliu perkamosios galios konkrečioje įdarbinimo vietoje skirtumu, palyginti su perkamąja galia, konstatuota įdarbinimo vietoje, kurioje nustatomi darbo užmokesčiai, ir šioje konkrečioje įdarbinimo vietoje“.

49      Galiausiai ieškovai teigia, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką teisę reikalauti teisėtų lūkesčių apsaugos turi kiekvienas asmuo, kuriam administracija sukėlė pagrįstų lūkesčių. Nagrinėjamu atveju ieškovai buvo įsitikinę, kad Liuksemburgo korekcinio koeficiento nebuvimas reiškia, jog Komisija atliko reikiamus patikrinimus, leidžiančius manyti, kad tokio koeficiento galima pagrįstai nenumatyti.

50      Komisija atsako, kad ieškovai visiškai nepaaiškina, kaip galėjo būti pažeistas Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 9 straipsnis, kiek tai susiję su Liuksemburgu, nes minėto priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa, kuri yra tokios pat galios, neleidžiama nustatyti Liuksemburgo korekcinio koeficiento.

51      Žinoma, Komisija neginčija to, kad teisės aktų leidėjui apskritai privalomas vienodo požiūrio principas. Tačiau, kiek tai susiję su Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa, tam, kad būtų galima remtis tokiu kaltinimu, reikia ypač išsamiai įrodyti, jog egzistuoja realus ir ilgalaikis skirtumas tarp Briuselio ir Liuksemburgo. Būtent tai matyti iš teismų praktikos dėl Tarybos aiškiai nustatyto konkrečios įdarbinimo vietos koeficiento įgyvendinimo. Toks pats įrodymo reikalavimas taikomas a fortiori, kai reikia įrodyti, kad teisės aktų leidėjas pačiuose Pareigūnų tarnybos nuostatose pažeidė vienodo požiūrio principą, manydamas, jog abi įdarbinimo vietas reikia traktuoti vienodai.

52      Komisija taip pat primena didelę diskreciją, kurią institucijos turi dėl veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant korekcinius koeficientus, nes teismas gali konstatuoti tik akivaizdžią vertinimo klaidą ar piktnaudžiavimą įgaliojimais (žr., be kita ko, 2002 m. rugsėjo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ajour ir kt. prieš Komisiją, T‑201/00 ir T‑384/00, Rink. VT p. I‑A‑167 ir II‑885, 47–49 punktus ir minėto Sprendimo Bareyt ir kt. prieš Komisiją 57 ir 64 punktus).

53      Ieškovai nepateikia jokių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad padaryta akivaizdi vertinimo klaida dėl Liuksemburgo koeficiento nebuvimo.

54      Visų pirma kaip įrodymą nurodydamas tai, kad pragyvenimas Liuksemburge brangesnis nei Briuselyje, profesinės sąjungos Solidarité européenne pirmininkas 2005 m. Komisijos paprašė atlikti specialaus koeficiento galimybės analizę. Tačiau siekiant nustatyti šį koeficientą Eurostatas negali atlikti tokio Liuksemburge dirbančių pareigūnų šeimų biudžetų tyrimo, nes teisiškai, remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa, toks koeficientas negali egzistuoti.

55      Taip pat Komisija mano, kad ieškovai remiasi tik abstrakčiais ir neaiškiais argumentais, nepateikdami jokių duomenų apie kainas, kurie galėtų patvirtinti, jog pragyvenimo išlaidos Liuksemburge iš tiesų yra ilgą laiką daug didesnės nei Briuselyje.

56      Be to, Komisija mano, kad nagrinėjamu atveju rėmimasis Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 9 straipsniu yra klaidingas, nes šis straipsnis susijęs su koeficiento nustatymu vietai, kuri nėra valstybės sostinė, o ne su pačia sostine, dėl kurios – Liuksemburgo – numatyta speciali nuostata, įtvirtinta minėto priedo 3 straipsnio 5 dalies pirmoje pastraipoje.

57      Komisija priduria, kad ne visa turima informacija apie pragyvenimo išlaidas Liuksemburge patvirtina ieškovų teiginius. Ji mini Mercer’s Cost of Living Survey pavyzdį, iš kurio matyti, kad 2008 m. kovo mėn. pragyvenimo išlaidos Liuksemburge (91,3) buvo mažesnės nei Briuselyje (92,9), palyginti Niujorko indeksas – 100.

58      Kalbėdama apie tariamą gero administravimo principo pažeidimą Komisija pažymi, kad pagal teismų praktiką remiantis šiuo motyvu Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatos užginčyti negalima (2006 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Campoli prieš Komisiją, T‑135/05, Rink. VT p. I‑A‑2‑297 ir II‑A‑2‑1527, 149 punktas).

59      Dėl tariamo teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo Komisija teigia, kad ieškovų pozicija nenuosekli. Ši pozicija būtų geriau suprantama, jei ieškovai būtų teigę, kad administracija jiems iš tiesų buvo pažadėjusi nustatyti specialų Liuksemburgo koeficientą, tačiau to nepadarė. Bet kokiu atveju teisiškai ieškovai negalėjo turėti jokių lūkesčių, kad bus nustatytas Liuksemburgo koeficientas, nes tai aiškiai draudžiama Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa. Bet koks tokio pobūdžio patikinimas, jeigu būtų padarytas, prieštarautų taikytinoms nuostatoms ir todėl negalėtų sukurti teisėtų lūkesčių (1990 m. kovo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Chomel prieš Komisiją, T‑123/89, Rink. p. II‑131 26–30 punktai).

 Tarnautojų teismo vertinimas

60      Ieškovai Komisiją iš esmės kaltina tuo, kad ši, nepaisydama Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos, neįpareigojo Eurostato atlikti statistinių tyrimų, kurie leistų nustatyti, ar yra didelių perkamosios galios skirtumų Liuksemburge dirbančių pareigūnų ir kitų tarnautojų nenaudai, palyginti su Briuselyje konstatuota perkamąja galia. Jie teigia, kad nesiimdama veiksmų ir neatsižvelgdama į ieškovų pateiktus įrodymus, iš kurių matyti, jog per pastaruosius metus pragyvenimo išlaidos Liuksemburge labai padidėjo, Komisija pažeidė vienodo požiūrio, gero administravimo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus.

61      Taigi reikia suprasti, kad ieškovų argumentais iš esmės siekiama užginčyti Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos teisėtumą tiek, kiek šia nuostata ne tik užkertamas kelias galimybei nustatyti Liuksemburgo korekcinį koeficientą, bet ir draudžiama Komisijai įpareigoti Eurostatą atlikti statistinius tyrimus, kurių reikia, kad būtų įrodyta, jog egzistuoja galimas pragyvenimo išlaidų skirtumas tarp Briuselio ir Liuksemburgo, net jeigu ieškovų pateikti įrodymai pateisintų panašių tyrimų pradėjimą.

62      Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 ir 65 straipsniuose numatytų korekcinių koeficientų, taikomų pareigūnų atlyginimams, tikslas yra pagal vienodo požiūrio principą užtikrinti, kad būtų išlaikyta lygiavertė visų pareigūnų perkamoji galia, nepaisant jų įdarbinimo vietos (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Benassi prieš Komisiją 5 punktą, Komisija prieš Tarybą 19 punktą, taip pat minėtos Nutarties Drouvis prieš Komisiją 25 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Jei Taryba konstatuoja didelį pragyvenimo išlaidų pokytį, ji pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsnio 2 dalį turi į tai atsižvelgti nustatydama korekcinius koeficientus (minėto Sprendimo Komisija prieš Tarybą 24 punktas). Dėl didelio pragyvenimo išlaidų skirtumo tarp įdarbinimo vietos, kuri nėra atitinkamos valstybės narės sostinė, ir šios valstybės sostinės Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Taryba neturi jokios diskrecijos dėl būtinybės nustatyti specialų korekcinį koeficientą, susijusį su įdarbinimo vieta (minėto Sprendimo Komisija prieš Tarybą 25 punktas).

63      Taip pat reikia priminti, kad, kaip pripažįsta Komisija, vienodo požiūrio principas, kurį turi užtikrinti korekcinių koeficientų, numatytų Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 ir 65 straipsniuose, nustatymas, taikomas ir teisės aktų leidėjui.

64      Nagrinėjamu atveju aišku, kad ieškovai, teigdami, jog Liuksemburge dirbantys pareigūnai diskriminuojami, nes, remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa, nėra nustatytas specialus šios valstybės narės korekcinis koeficientas, Tarnautojų teisme, kiek tai susiję su įrodinėjimu, yra itin sudėtingoje padėtyje dėl techninių problemų, susijusių su pakankamai patikimų statistinių duomenų nurodymu ir rinkimu.

65      Šiomis aplinkybėmis Komisija negali apsiriboti teigdama, kad ieškovai grįsdami savo pagrindą, susijusį su vienodo požiūrio pažeidimu, neįrodė, jog egzistuoja didelis ir ilgalaikis skirtumas tarp Liuksemburgo ir Briuselio, kartu tvirtindama, kad ji negali paprašyti Eurostato atlikti statistinių tyrimų šiuo klausimu dėl to, jog Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa draudžiama nustatyti specialų Liuksemburgo korekcinį koeficientą. Jei Tarnautojų teismas sutiktų su tokiais cikliniais argumentais, nebūtų užtikrintas vienodas požiūris į pareigūnus darbo užmokesčio srityje ir visų pirma reikalavimo išlaikyti lygiavertę visų pareigūnų perkamąją galią laikymasis.

66      Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į technines problemas, susijusias su bazinių duomenų ir statistinių metodų apibrėžimu ir pasirinkimu, negalima reikalauti, kad ieškovai Tarnautojų teisme teisiniu požiūriu pakankamai įrodytų, jog egzistuoja didelis ir ilgalaikis pragyvenimo išlaidų Liuksemburge padidėjimas, palyginti su Briuseliu, kad būtų galima pripažinti, jog laikomasi skirtingo požiūrio į pareigūnus, nelygu jų įdarbinimo vieta. Kaip per teismo posėdį pripažino Taryba, jie tik turi pateikti pakankamai reikšmingų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad perkamoji galia gali būti iškraipyta, ir dėl kurių įrodinėjimo pareiga perkeliama Komisijai, taip pat prireikus pateisinamas Eurostato administracinio tyrimo pradėjimas.

67      Tiesa, kad iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsnio 2 dalies ir XI priedo 9 straipsnio 1 dalies matyti, jog tik didelis pragyvenimo išlaidų Liuksemburge padidėjimas, palyginti su Briuseliu, galėtų pateisinti tikslinimo priemonių priėmimą, siekiant užtikrinti lygiavertę Liuksemburge dirbančių pareigūnų ir jų kolegų, dirbančių Briuselyje, perkamąją galią. Pagal vienodo požiūrio principą gali būti reikalaujama ne tobulo pareigūnų perkamosios galios identiškumo, nepriklausomai nuo jų įdarbinimo vietos, o esminio pragyvenimo išlaidų atitikimo atitinkamose įdarbinimo vietose. Šiuo atžvilgiu, kiek tai susiję su klausimo sudėtingumu, teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją, o teismas turi patikrinti tik tai, ar institucijos neperžengė protingų ribų, palyginti su aplinkybėmis, kurios joms turėjo įtakos, ir ar jos savo įgaliojimais nesinaudojo akivaizdžiai klaidingai (šiuo klausimu žr. 1995 m. gruodžio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Abelio ir kt. prieš Komisiją, T‑544/93 ir T‑566/93, Rink. VT p. I‑A‑271 ir II‑815, 76 punktą).

68      Tačiau net jeigu ieškovų rašytiniai paaiškinimai šiuo klausimu nėra labai aiškūs, atrodo, kad pagrindinis kaltinimas, kuriuo grindžiamas šis ieškinys, yra tai, kad Komisija atkakliai norėjo taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirmą pastraipą, neatlikdama galimo perkamosios galios Briuselyje ir Liuksemburge skirtumo analizės. Tokiomis aplinkybėmis teismo kontrolė neapsiriboja patikrinimu, ar padaryta akivaizdi vertinimo klaida, bet ją vykdant siekiama išsiaiškinti, ar suinteresuotieji asmenys pateikė pakankamai įrodymų, pavyzdžiui, pakankamai pagrįstų patvirtinto šaltinio analizių su skaičiais ar kitokių, pateisinančių tyrimo pradėjimą.

69      Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad ieškovai tik suformuluoja keletą gana abstrakčių argumentų nepateikdami jokių įrodymų, kurie patvirtintų bent jau didelio skirtumo, galinčio pateisinti Eurostato statistinio tyrimo pradėjimą, egzistavimą. Savo ieškinyje ieškovai remiasi:

–        „UBS perduotais duomenimis“, tačiau šių duomenų nepaaiškina ir nepateikia,

–        nepagrįstais teiginiais apie minimalų nacionalinį darbo užmokestį, būsto kainą ir biurų nuomos kainą Liuksemburge,

–        „informacija, gauta iš kolegų, pagal mobilumo procedūrą persikėlusių iš Liuksemburgo į Briuselį ar iš Briuselio į Liuksemburgą, kurie konstatavo, kad jų perkamoji galia Liuksemburge yra mažesnė nei perkamoji galia Briuselyje“, tačiau nepateikia konkretesnių paaiškinimų,

–        „neoficialiais apskaičiavimais, gautais iš Eurostato statistikų“, dėl kurių taip pat nepateikia tolimesnių paaiškinimų,

–        2009 m. kovo 6 d. NATO Palaikymo ir aprūpinimo tarnybos išteklių direktoriaus laišku, kuriame šis tik išreiškia susirūpinimą dėl „augančio pragyvenimo išlaidų Briuselyje ir Liuksemburge skirtumo“,

–        ir kitais teiginiais, kurie matyti iš profesinių sąjungų susirašinėjimo ir raštų, pridėtų prie ieškinio.

70      Tokių įrodymų nepakanka, kad būtų įrodyta, jog egzistuoja didelis ir ilgalaikis pragyvenimo išlaidų abiejose nagrinėjamose įdarbinimo vietose skirtumas, kuris, nesant specialaus Liuksemburgo korekcinio koeficiento, labai sumažintų Liuksemburge dirbančių pareigūnų perkamąją galią, palyginti su Briuselyje dirbančių jų kolegų perkamąja galia, juolab kad Komisija savo ruožtu pateikė įrodymų, kurie leidžia daryti priešingą išvadą, t. y. kad pragyvenimo išlaidos Liuksemburge yra mažesnės nei Briuselyje (žr. šio sprendimo 57 punktą).

71      Be to, dėl tariamo gero administravimo principo pažeidimo pakanka priminti, kad bet kokiu atveju teisėtai Tarybos priimta Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostata negali būti veiksmingai užginčyta remiantis tariamu tokio principo pažeidimu (2005 m. vasario 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pyres prieš Komisiją, T‑256/01, Rink. VT p. I‑A‑23 ir II‑99, 66 punktas ir minėto Sprendimo Campoli prieš Komisiją 149 punktas).

72      Galiausiai, kalbant apie tariamą teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą, taip pat pakanka konstatuoti, kad ieškovai negalėjo įrodyti, jog iš administracijos yra gavę konkrečių garantijų, kad tarp Briuselio ir Liuksemburgo egzistuoja didelis skirtumas, kiek tai susiję su pareigūnų perkamąja galia, ar net kad ateityje bus priimtas korekcinis Liuksemburgo koeficientas. Bet kokiu atveju pareigūnas negalėtų remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu siekdamas užginčyti Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatos, šiuo atveju XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos, teisėtumą ir prieštarauti jos taikymui remdamasis administracijos patikinimais, kuriuose nebūtų atsižvelgiama į Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatas, negalinčias sukelti teisėtų lūkesčių asmeniui, kuriam jos taikomos (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Chomel prieš Komisiją 26–30 punktus ir 2004 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schmitt prieš AER, T‑175/03, Rink. VT p. I‑A‑211 ir II‑939, 46 ir 47 punktus).

73      Šiuo klausimu taip pat svarbu pabrėžti, kad ieškinys pateiktas ne dėl atsisakymo patenkinti prašymą atlikti statistinį tyrimą, bet dėl, be kita ko, darbo užmokesčio lapelių, remiantis prieštaravimu dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų normos teisėtumo.

74      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, trys pirmieji pagrindai turi būti atmesti.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo

 Šalių argumentai

75      Ieškovai teigia, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 straipsnio antrą pastraipą korekcinis koeficientas, „taikomas Bendrijų laikinose būstinėse dirbančių pareigūnų atlyginimui, nuo 1962 m. sausio 1 d. yra lygus 100 %“. Tai reiškia, kad bėgant metams Liuksemburgo koeficientas gali pasikeisti. Manydami, kad dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo negali būti apribota 64 straipsnio apimtis, ieškovai ginčija šių nuostatų XI priedo 1 straipsnio 3 dalies d punkto, 3 straipsnio 5 dalies ir 5 straipsnio 3 dalies, kurie susiję su Liuksemburgu, teisėtumą.

76      Ieškovai mano, kad tarp ginčijamo individualaus sprendimo, t. y. Komisijos atsisakymo darbo užmokesčio perkamąją galią Liuksemburge prilyginti darbo užmokesčio perkamajai galiai Briuselyje, ir visuotinai taikomo ginčijamo teisės akto yra teisinė sąsaja ir kad pateiktas prieštaravimas dėl teisėtumo yra apribotas tuo, kas būtina ginčui išspręsti.

77      Komisija ir Taryba atsako, kad ieškovai nepateikia jokių argumentų savo ketvirtajam pagrindui pagrįsti, todėl šis pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas pagal Procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies d ir e punktus.

78      Dėl esmės Komisija teigia, kad, priešingai, nei nurodo ieškovai, Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 straipsnis nėra viršesnis už XI priedo nuostatas. Taigi negalima tvirtinti, kad šiomis nuostatomis galėjo būti pažeistas 64 straipsnis.

79      Iš tikrųjų visos nurodytos nuostatos yra vienodos galios, todėl jas reikia vertinti kartu, siekiant užtikrinti suderintą jų aiškinimą. Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 straipsnio negalima aiškinti taip, kad gali būti nustatytas specialus Liuksemburgo koeficientas, nes tai reikštų, jog šis straipsnis aiškinamas nukrypstant nuo aiškaus XI priedo 3 straipsnio 3 ar 5 dalies teksto. Atvirkščiai, reikia suprasti, kad 64 straipsnis taikomas kitais atvejais nei tie, kai taikomos konkrečios nuostatos, pavyzdžiui, susijusios su Liuksemburgu.

80      Taryba sutinka su Komisijos nuomone šiuo klausimu. Ji priduria, kad tiek, kiek ieškovai dėl vienodo požiūrio principo kritikuoja nagrinėjamas nuostatas, iš XI priedo, ypač jo 9 straipsnio 1 dalies, matyti, kad teisės aktų leidėjas neturi tikslo užtikrinti, kad skirtingose vietose dirbančių pareigūnų perkamoji galia visuomet būtų visiškai identiška. Minėtoje nuostatoje numatyta, kad prašymas nustatyti naują korekcinį koeficientą „turi būti pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, atskleidžiančiomis pragyvenimo išlaidų skirtumą per kelerius metus toje įdarbinimo vietoje ir atitinkamos valstybės narės sostinėje“. Be to, kaip generalinis advokatas F. Capotorti pažymėjo savo 1982 m. rugsėjo 30 d. išvadoje, pateiktoje 1982 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimui Roumengous Carpentier prieš Komisiją (158/79, Rink. p. 4379), „korekciniai koeficientai privalo būti priimti tik labai padidėjus pragyvenimo išlaidoms, [o iš to] galima [daryti] išvadą, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas siekia ne visiško darbo užmokesčio identiškumo (identiška perkamoji galia neatsižvelgiant į įdarbinimo vietą), bet esminio ir racionalaus darbo užmokesčio atitikimo, [esant] nedidelių skirtumų galimybei“. Net jeigu Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 9 straipsnio 1 dalį pagal analogiją būtų galima taikyti nagrinėjamu atveju, tai reikštų, kad nagrinėjamų nuostatų dėl Liuksemburgo teisėtumą vienodo požiūrio principo atžvilgiu galima užginčyti tik objektyviomis aplinkybėmis, atskleidžiančiomis didelį ir ilgalaikį pragyvenimo išlaidų Briuselyje ir Liuksemburge skirtumą.

81      Ieškovai nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, atskleidžiančių tokį skirtumą tarp dviejų sostinių, ir juo labiau to kad toks skirtumas yra didelis ir ilgalaikis.

 Tarnautojų teismo vertinimas

82      Ieškovai iš esmės teigia, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo nuostatos, be kita ko, šio priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa, negali nukrypti nuo Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 straipsnio, kurio tekstas ir prasmė būtinai suponuoja korekcinių koeficientų, taikomų pareigūnų atlyginimams, keitimo galimybę, atsižvelgiant į gyvenimo sąlygas įvairiose įdarbinimo vietose.

83      Šiuo atžvilgiu tiesa, kad „Pareigūnų tarnybos nuostatų 65a straipsnyje numatyta, jog XI priede išdėstytos 64 ir 65 straipsnių įgyvendinimo taisyklės“. Iš to galima daryti išvadą, kad minėtos įgyvendinimo taisyklės negali nukrypti nuo pagrindinių taisyklių, įtvirtintų Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 ir 65 straipsniuose. Be to, apskritai kalbant, nors tarp pačių Pareigūnų tarnybos nuostatų taisyklių ir šių nuostatų priedų nėra formalios hierarchijos, nes abiejų kategorijų normas priėmė Taryba, atitinkamais atvejais tarp šių normų galėtų būti tam tikra hierarchija, nes priedai turi būti aiškinami atsižvelgiant į Europos Sąjungos viešosios tarnybos sistemos pagrindus, nustatytus pačiuose Pareigūnų tarnybos nuostatuose.

84      Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovai neįrodė, kad XI priedo nuostatomis, visų pirma jo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa, pažeidžiama pagrindinė taisyklė, įtvirtinta Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 straipsnyje, nes jie neįrodė, jog teisės aktų leidėjas neteisėtai laikėsi nuomonės, kad gyvenimo sąlygomis Briuselyje ir Liuksemburge negalima pateisinti atskirų korekcinių koeficientų nustatymo. Tai, ar tokiu vertinimu buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, ir tai, ar jį atliekant nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, išsamiai išnagrinėta nagrinėjant tris pirmuosius pagrindus, nurodytus ieškiniui pagrįsti.

85      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ketvirtąjį ieškinio pagrindą, taigi ir visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

86      Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant kitų šio reglamento antros antraštinės dalies aštunto skyriaus nuostatų, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, kai to reikalauja teisingumas, Tarnautojų teismas gali nuspręsti iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis visai jų neturi padengti.

87      Iš pirma nurodytų motyvų matyti, kad ieškovai pralaimėjo bylą. Be to, Komisija reikalavimuose aiškiai prašė priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Kadangi bylos aplinkybėmis negalima pateisinti Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, iš ieškovų reikia priteisti bylinėjimosi išlaidas.

88      Be to, pagal Procedūros reglamento 89 straipsnio 4 dalį įstojusi į bylą šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      G. Lebedef ir T. Jones padengia visas bylinėjimosi išlaidas, išskyrus patirtas Europos Sąjungos Tarybos.

3.      Europos Sąjungos Taryba, įstojusi į bylą šalis, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Mahoney

Kreppel

Van Raepenbusch

Paskelbta 2010 m. rugsėjo 30 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kanclerė

 

      Pirmininkas

W. Hakenberg

 

      P. Mahoney


* Proceso kalba: prancūzų.