Tarnautojų Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas
2011 m. gegužės 12 d.
Byla F‑50/09
Livio Missir Mamachi di Lusignano
prieš
Europos Komisiją
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Prašymo, skundo ir ieškinio dėl žalos atlyginimo atitikties taisyklė – Rungimosi procedūra – Konfidencialaus dokumento su slaptumo žyma „Restreint UE“ panaudojimas teisme – Deliktinė institucijų atsakomybė – Atsakomybė už kaltą elgesį – Priežastinis ryšys – Kelios žalos atsiradimo priežastys – Trečiojo asmens veika – Atsakomybė be kaltės – Pareiga padėti – Institucijos pareiga užtikrinti savo darbuotojų apsaugą – Trečiojo asmens įvykdytas pareigūno ir jo sutuoktinės nužudymas – Galimybės išlikti gyvam praradimas“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo L. Missir Mamachi di Lusignano prašo, pirma, panaikinti 2009 m. vasario 3 d. Komisijos sprendimą, kuriuo atmestas jo prašymas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, patirtą dėl jo sūnaus ir marčios nužudymo 2006 m. rugsėjo 18 d. Rabate (Marokas), ir, antra, priteisti iš Komisijos pervesti jam ir jo sūnaus teisių perėmėjams įvairias sumas turtinei ir neturtinei žalai, patirtai dėl šių nužudymų, atlyginti.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Nedelsiant konfidencialiu laišku su užrašu „Restreint UE“ išsiųsti Komisijai 2006 m. saugumo normų ir kriterijų dokumento ištraukas, kurias ši pateikė Tarnautojų teismui vykstant procesui. Europos Komisija padengia visas bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl žalos atlyginimo, pareikštas neatlikus ikiteisminės procedūros pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus – Nepriimtinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
2. Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Prašyme dėl ikiteisminės procedūros pradėjimo nurodyto žalos dydžio patikslinimas – Leistinumas – Sąlygos
3. Pareigūnai – Socialinė apsauga – Nelaimingas atsitikimas darbe – Fiksuoto dydžio išmoka pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus – Papildomos išmokos prašymas pagal bendrąją teisę – Leistinumas – Sąlygos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnis)
4. Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Kilmė – Darbo santykiai
(EB 236 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
5. Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas
(EB 236 straipsnis)
6. Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Sąlygos – Pareigūno ar kito tarnautojo patirtų nuostolių atlyginimas – Administracijos rūpestingumo pareiga – Apimtis
(EB 236 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
7. Pareigūnai – Sauga ir sveikatos apsauga – Institucijų pareigos – Apimtis – Direktyva 89/391 dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 1 dalis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalis; Tarybos direktyva 89/391)
8. Procesas – Proceso organizavimo priemonės – Prašymas pateikti dokumentą – Konfidencialumo patikrinimas
(Tarnautojų teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 ir 2 dalys)
9. Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Minimalių priemonių, kad būtų užtikrintas darbuotojų, paskirtų dirbti į trečiąsias šalis, būsto saugumas, nepriėmimas – Tarnybinis nusižengimas
10. Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Žala – Priežastinis ryšys
11. Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Žala – Priežastinis ryšys
12. Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Atsakomybė už teisėtu aktu padarytą žalą – Sąjungos teisėje nepripažintas principas
(EB 288 straipsnis)
13. Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis)
14. Procesas – Bylinėjimosi išlaidos – Dėl nepagrįstų ir nesąžiningų veiksmų patirtos išlaidos
(Tarnautojų teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalis ir 88 straipsnis)
1. Kai pareigūno ieškiniu siekiama tik žalos, tariamai patirtos dėl veikos ar neveikimo, kurių dėl nesamo teisės poveikio negalima priskirti prie asmens nenaudai priimtų aktų, atlyginimo, reikalavimai atlyginti žalą priimtini Tarnautojų teisme tik jei prieš juos pateikiant administracijai buvo paduotas prašymas, kurio dalykas buvo tas pats ir kuris buvo grindžiamas tais pačiais žalos pagrindais, o paskui pateiktas skundas dėl administracijos dėl šio prašymo priimto eksplicitinio ar implicitinio sprendimo. Iš tikrųjų pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose numatytą teisių gynimo priemonių sistemą, kai skundas pateikiamas tik dėl žalos atlyginimo, administracinė procedūra būtinai turi prasidėti suinteresuotajam asmeniui Paskyrimų tarnybai pateikus prašymą atlyginti nurodytą žalą ir prireikus tęsiama paduodant skundą dėl sprendimo atmesti prašymą; priešingu atveju vėliau pareiškiamas ieškinys pripažįstamas nepriimtinu.
Be to, Sąjungos teisme pateiktų reikalavimų dalykas turi būti toks pats kaip ir nurodytųjų skunde ir prieštaravimų pagrindas turi būti identiškas skunde nurodytų prieštaravimų pagrindui, tačiau šie prieštaravimai ginčo nagrinėjimo teisme stadijoje gali būti papildyti pateikiant pagrindus ir argumentus, kurie nebūtinai buvo nurodyti skunde, tačiau yra glaudžiai su juo susiję. Bylose tik dėl žalos atlyginimo „pagrindo“ sąvoka, kurią reikia aiškinti plačiai, apibrėžiama atsižvelgiant į „žalos pagrindus“, nurodytus atitinkamo pareigūno prašyme atlyginti žalą. Būtent šie žalos pagrindai apibrėžia pareigūno prašomo atlyginimo dalyką, taigi ir prašymo, dėl kurio administracija turi priimti sprendimą, dalyką.
(žr. 82–85 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2002 m. balandžio 23 d. Sprendimo Campogrand prieš Komisiją, C‑62/01 P, 34 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1995 m. liepos 13 d. Sprendimo Saby prieš Komisiją, T‑44/93, 31 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Mandt prieš Parlamentą, F‑45/07, 119 punktas.
2. Pareikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo pareigūnas gali patikslinti prašyme administracijai nurodytų reikalavimų sumą, būtent jei vėliau žala padidėjo ar jei jos dydis nebuvo žinomas arba galėjo būti apskaičiuotas tik pateikus šį prašymą, su sąlyga, kad minėtame prašyme buvo nurodyti žalos pagrindai, kuriais remdamasis jis prašo atlyginimo.
(žr. 86 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2004 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Hectors prieš Parlamentą, C‑150/03 P, 62 punktas.
3. Kadangi Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytos mirusio pareigūno teisių perėmėjams skirtos išmokos yra fiksuoto dydžio, šie gali pagrįstai reikalauti iš institucijos papildomų išmokų, jei ši institucija gali būti pripažinta atsakinga už pareigūno mirtį ir Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytų išmokų nepakanka visai patirtai žalai atlyginti.
(žr. 106 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1986 m. spalio 8 d. Sprendimo Leussink prieš Komisiją, 169/83 ir 136/84, 13 punktas; 1999 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją, C‑257/98 P, 22 ir 23 punktai.
4. Pareigūno ir institucijos, kurioje šis dirba ar dirbo, ginčui dėl žalos atlyginimo, kilusiam dėl darbo santykių, kuriais suinteresuotasis susijęs ar buvo susijęs su institucija, taikomi EB 236 straipsnis ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 bei 91 straipsniai ir jis nepatenka į EB 235 ir 288 straipsnių taikymo sritį. Tai galioja ir žuvusio pareigūno teisių perėmėjų ar jų teisėto atstovo ir institucijos, kurioje pareigūnas dirbo, ginčui, nes jis kilęs dėl šio pareigūno ir minėtos institucijos darbo santykių.
(žr. 116 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1975 m. spalio 22 d. Sprendimo Meyer‑Burckhardt prieš Komisiją, 9/75, 7 punktas; 1977 m. vasario 17 d. Sprendimo Reinarz prieš Komisiją ir Tarybą, 48/76, 10 punktas; 1987 m. birželio 10 d. Nutarties Pomar prieš Komisiją, 317/85, 7 punktas; 1987 m. spalio 7 d. Sprendimo Schina prieš Komisiją, 401/85, 9 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2009 m. birželio 26 d. Nutarties Marcuccio prieš Komisiją, T‑114/08 P, 12, 13 ir 24 punktai.
Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. gegužės 11 d. Sprendimo Nanopoulos prieš Komisiją, F‑30/08, dėl kurio Europos Sąjungos Bendrajam Teismui pateiktas apeliacinis skundas, byla T‑308/10 P, 130–133 punktai.
5. Kad kiltų institucijos atsakomybė pagal EB 236 straipsnį, būtina, kad būtų įvykdytos visos sąlygos, būtent: institucija padarytų tarnybinį nusižengimą ar pažeidimą, žala būtų tikra ir įvertinama ir tarp padaryto nusižengimo ir nurodytos žalos egzistuotų priežastinis ryšys.
Kalbant apie pirmąją iš šių sąlygų, Sąjungos teismas, be kitų svarbių nagrinėjamos bylos aplinkybių, turi atsižvelgti į klostantis ginčijamoms faktinėms aplinkybėms administracijos turėtą diskreciją.
Šiuo atžvilgiu, kai institucija turi plačią diskreciją, ypač kai ji neprivalo elgtis taip, kaip įtvirtinta taikytinuose teisės aktuose, pagrindinis pripažinimo, kad pirmoji sąlyga įvykdyta, kriterijus yra nustatytų šios diskrecijos ribų akivaizdus ir rimtas viršijimas. Kai administracija nepadarė jokios akivaizdžios klaidos, jai negalima inkriminuoti jokio neteisėto elgesio ir patraukti atsakomybėn.
Atvirkščiai, kai administracija turi labai mažą diskreciją ar jos visai neturi, papraščiausio Sąjungos teisės pažeidimo pakanka, kad būtų nustatytas akivaizdus pažeidimas, dėl kurio institucija gali būti patraukta atsakomybėn. Taigi, kai administracija turi imtis atitinkamų veiksmų pagal galiojančius teisės aktus, laikydamasi bendrųjų teisės principų ar pagrindinių teisių, ar savo pačios nustatytų taisyklių, atitinkamai institucijai vien pažeidus šią pareigą gali kilti atsakomybė.
(žr. 117–120 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: minėto Sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją, 14 punktas; 2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C‑352/98 P, 44 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1990 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Moritz prieš Komisiją, T‑20/89, 19 punktas; 1994 m. vasario 9 d. Sprendimo Latham prieš Komisiją, T‑82/91, 72 punktas; 1995 m. vasario 21 d. Sprendimo Moat prieš Komisiją, T‑506/93, 46 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. gegužės 2 d. Sprendimo Giraudy prieš Komisiją, F‑23/05, 104, 105 ir 167 punktai.
6. Viešosios tarnybos byloms pagal EB 236 straipsnį ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnius, įskaitant dėl pareigūnui ar tarnautojui padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ypatingos ir specialios taisyklės, palyginti su taisyklėmis, išplaukiančiomis iš bendrųjų principų, reguliuojančių Sąjungos deliktinę atsakomybę pagal EB 235 straipsnį ir EB 288 straipsnio antrą pastraipą. Iš tiesų, būtent iš Pareigūnų tarnybos nuostatų matyti, kad, skirtingai nei bet kuris kitas privatus asmuo, Sąjungos pareigūnas ar tarnautojas su institucija, kurioje jis dirba, susijęs teisiniais darbo santykiais, kuriems būdinga abipusių specifinių teisių ir pareigų pusiausvyra, atspindėta institucijos pareigoje atsižvelgti į suinteresuotojo asmens interesus. Šia pusiausvyra iš esmės siekiama išsaugoti pasitikėjimo ryšį, kuris turi sieti institucijas ir jų pareigūnus, kad piliečiams būtų garantuota, jog institucijos tinkamai vykdo joms patikėtas bendrojo intereso užduotis. Iš to darytina išvada, kad kai Sąjunga veikia kaip darbdavė, jai tenka didesnė atsakomybė, kuri išreiškiama pareiga atlyginti darbuotojams žalą, padarytą bet kuriuo neteisėtu jos, kaip darbdavės, elgesiu.
(žr. 123 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1994 m. birželio 29 d. Sprendimo Klinke prieš Teisingumo Teismą, C‑298/93 P, 38 punktas; 2001 m. kovo 6 d. Sprendimo Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, 44–47 punktai.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. birželio 12 d. Sprendimo Mellone prieš Komisiją, T‑187/01, 74 punktas; 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Polinsky prieš Teisingumo Teismą, T‑1/02, 47 punktas.
7. Kalbant apie saugias darbuotojų darbo sąlygas reikia nurodyti, kad neginčytina, jog institucija, kaip ir bet kuris kitas viešasis ar privatus darbdavys, turi pareigą imtis tam tikrų veiksmų. Darbuotojai gali remtis teise į sveikas, saugias ir orumo nežeminančias darbo sąlygas, kaip, be kita ko, priminta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 1 dalyje.
Be to, Pareigūnų tarnybos nuostatų 1e straipsnio 2 dalyje ir keliose Europos direktyvose, ypač Direktyvoje 89/391 dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo, numatyta, kad darbdavys privalo užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais. Šioje srityje institucijos, kaip darbdavės, pareiga užtikrinti savo darbuotojų saugumą yra labai svarbi, ir nors administracijos diskrecija šioje srityje egzistuoja, tačiau yra labai maža.
Vis dėlto, kad ir kokia plati būtų ši pareiga užtikrinti darbuotojų saugumą, ji negali tapti atitinkamai institucijai įsipareigojimo pasiekti absoliutų rezultatą našta. Negalima nekreipti dėmesio į biudžeto, administracinius ar techninius sunkumus, kurių patiria administracija ir dėl kurių kartais sunku ar net neįmanoma per trumpą laikotarpį imtis skubių ir būtinų priemonių, kad ir kaip stengtųsi kompetentingos valdžios institucijos. Be to, šią pareigą užtikrinti saugumą sunku įvykdyti, kai atitinkamas pareigūnas, skirtingai nuo darbuotojo, užimančio konkrečias pareigas apibrėžtoje vietoje, skiriamas atlikti užduočių trečiojoje šalyje ir atlikti į diplomatinę misiją panašias pareigas, kurias vykdydamas susiduria su įvairaus pobūdžio ir sunkiai nustatomu bei valdomu pavojumi.
Šiuo atžvilgiu tokio pareigūno būsto, net jei šis buvo suteiktas dėl atliekamų pareigų ir jam taikomos specialios apsaugos priemonės kai kuriose trečiosiose šalyse esančiose delegacijose, negalima visiškai prilyginti darbo vietai, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 89/391. Tokiomis aplinkybėmis institucijos pareiga užtikrinti saugumą apima, pirma, institucijos pareigą įvertinti pavojų, kuris gali grėsti jos darbuotojams, ir imtis bendrų prevencinių priemonių visais tarnybos lygiais, antra, jos pareigą informuoti atitinkamus darbuotojus apie nustatytą pavojų ir įsitikinti, kad jie gavo tinkamas instrukcijas, susijusias su jų saugumui gresiančiu pavojumi, ir, galiausiai, pareigą imtis tinkamų apsaugos priemonių ir nustatyti tam, jos nuomone, būtiną struktūrą ir būdus.
(žr. 126 ir 127, 130–132 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 2007 m. birželio 14 d. Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C‑127/05.
Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. balandžio 30 d. Sprendimo Aayhan ir kt. prieš Parlamentą, F‑65/07, 116 punktas.
8. Tuo atveju, kai šalis dokumentą pateikia Tarnautojų teismui, kad šis galėtų patikrinti jo konfidencialumą pagal savo Procedūros reglamento 44 straipsnio 2 dalį, dokumento konfidencialumo apsauga reikalauja, kad kitai šaliai būtų leista susipažinti tik su Tarnautojų teismo parengta šio dokumento santrauka ir atsisakyti visiško rungimosi proceso šioje byloje. Tačiau šioje situacijoje šios šalies teisė į veiksmingą teisminę gynybą gali būti užtikrinta tik jei Tarnautojų teismas nukryps nuo savo Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies ir remsis svarbiomis šio dokumento ištraukomis, kad galėtų priimti sprendimą žinodamas visas bylos aplinkybes, nepaisydamas to, kad šias ištraukas institucija jam perdavė tik tam, kad jis patikrintų dokumento konfidencialumą.
(žr. 156 punktą)
9. Nesilaikydama minimalių reikalavimų, kad užtikrintų savo darbuotojų, paskirtų dirbti į trečiąsias šalis, būsto saugumą, institucija padaro pažeidimą, dėl kurio jai gali kilti atsakomybė. Iš tikrųjų, jei išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, dėl skubos, galima numanyti, kad laikinajame būste tam tikru laikotarpiu nebus tokios pačios apsaugos įrangos, kokia įdiegta nuolatiniame būste, net ir šiuo atveju administracija negali nepaisyti minimalių priemonių, leidžiančių užkirsti kelią laikinojo būsto gyventojų saugumui gresiančiam dideliam pavojui ar apriboti jo atsiradimo tikimybę priimtinomis biudžeto ir administracinėmis sąlygomis. Taip yra ypač tais atvejais, kai apie ypatingą padėtį buvo pranešta atitinkamai institucijai.
(žr. 173, 174 ir 176 punktus)
10. Institucijos atsakomybė kyla tik kai egzistuoja tiesioginis priežasties ir pasekmės ryšys tarp atitinkamos institucijos padaryto pažeidimo ir žalos. Taigi Sąjunga gali būti patraukta atsakomybėn tik dėl žalos, kuri pakankamai tiesiogiai atsiranda dėl atitinkamos institucijos neteisėto elgesio. Šiuo atžvilgiu ieškovas turi įrodyti, kad, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas, žala nebūtų atsiradusi ir kad pažeidimas yra jo patirtą žalą lemianti priežastis. Priežastinis ryšys laikomas įrodytu, kai žala yra neišvengiama ir tiesiogiai kylanti padaryto pažeidimo pasekmė. Be to, žalos tikra ir tiesioginė priežastis gali būti ne viena, ji gali būti sukelta kelių priežasčių, kurios visos lėmė jos atsiradimą.
Kalbant apie pažeidimą, susijusį su tuo, kad institucija neįvykdė savo pareigos laikytis minimalių reikalavimų, kad užtikrintų pareigūnų, paskirtų dirbti į trečiąsias šalis, būsto saugumą, priežastinis ryšys tarp šio pažeidimo ir pareigūno nužudymo yra nustatytas, jeigu pakankamai teisiškai įrodyta, kad jei institucija būtų tinkamai vykdžiusi pareigą užtikrinti savo pareigūno apsaugą, žmogžudystė nebūtų padaryta. Tas pats pasakytina ir apie pažeidimo bei pareigūno galimybės išlikti gyvam priežastinį ryšį.
(žr. 179–181, 183, 190 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1986 m. birželio 12 d. Sprendimo Sommerlatte prieš Komisiją, 229/84, 24–27 punktai; 1990 m. kovo 27 d. Sprendimo Grifoni prieš EAEB, C‑308/87, 17 ir 18 punktai.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Coldiretti ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, T‑149/96, 116 ir 122 punktai; 1999 m. liepos 9 d. Sprendimo New Europe Consulting ir Brown prieš Komisiją, T‑231/97, 57–60 punktai; 2000 m. spalio 24 d. Sprendimo Fresh Marine prieš Komisiją, T‑178/98, 118 punktas ir nurodyta teismo praktika.
Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. kovo 19 d. Sprendimo Gollnisch prieš Parlamentą, T‑42/06, 110 punktas ir nurodyta teismo praktika.
11. Žalos tikra ir tiesioginė priežastis gali būti ne viena, ji gali būti sukelta kelių priežasčių, kurios visos lėmė jos atsiradimą. Teismo praktikoje nebūtinai reikalaujama, kad administracijos atsakomybė kiltų tik jei ji viena būtų pripažinta kalta dėl šios žalos atsiradimo. Tuo atveju, kai kalta yra ir institucija, ir trečiasis asmuo, institucija turi atlyginti tik dalį aukos patirtos žalos.
Taip yra tuo atveju, kai nepriėmusi pakankamų saugumo priemonių, kad užkirstų kelią užpuolikui įsibrauti į atstovybės pareigūno namą, institucija sudarė sąlygas šiai žalai atsirasti. Tačiau kadangi žmogžudystė nėra tiesiogiai kilusi ir neišvengiama tokio pažeidimo pasekmė, institucijai neturi tekti pagrindinė atsakomybė už žalą ir ji yra atsakinga už 30 % patirtos žalos.
(žr. 181, 192–194 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: minėto Sprendimo Sommerlatte prieš Komisiją, 24–27 punktai ir minėto Sprendimo Grifoni prieš EAEB 17 ir 18 punktai.
12. Pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę EB 288 straipsnis, kuriame yra nuoroda į bendrus valstybių narių teisės principus, negali būti aiškinamas kaip leidžiantis užtraukti Sąjungos atsakomybę be kaltės dėl teisėtų veiksmų ar neveikimo.
Todėl Sąjungos teismas nemato pagrindų, pateisinančių Sąjungos institucijų atsakomybės dėl santykių su jų darbuotojais atsiradimą visai kitomis sąlygomis nei numatytosios EB 288 straipsnyje, nukrypstant nuo bendrų valstybių narių teisės principų.
(žr. 209 ir 212 punktus)
13. Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsniu siekiama dirbantiems pareigūnams ir tarnautojams užtikrinti saugumą dabar ir ateityje, kad jie galėtų kuo geriau vykdyti pareigas vadovaudamiesi tarnybos interesais. Remiantis šiuo straipsniu ir su juo susijusia teismų praktika darytina išvada, kad pagal šią nuostatą Sąjungos institucijos privalo teikti pagalbą pareigūnams tik dėl trečiųjų asmenų veiksmų, padarytų šių pareigūnų atžvilgiu dėl pareigūnų statuso ar pareigų.
Taigi, jei pareigūnas buvo nužudytas ne dėl savo statuso ir pareigų, jo teisių perėmėjai negali teisėtai remtis Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio nuostatomis.
(žr. 220, 221, 224 ir 225 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: minėto Sprendimo Sommerlatte prieš Komisiją 19 punktas; 1988 m. spalio 5 d. Sprendimo Hamill prieš Komisiją, 180/87, 15 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2000 m. birželio 27 d. Sprendimo K prieš Komisiją, T‑67/99, 32 punktas.
14. Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį, kai to reikalauja teisingumas, Tarnautojų teismas gali nuspręsti iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis visai jų neturi padengti. Be to, vadovaujantis Procedūros reglamento 88 straipsniu, šaliai, net jeigu ši laimėjo bylą, gali būti nurodyta padengti visas arba dalį bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai atrodo pateisinama dėl jos elgesio netgi prieš pradedant procesą, ypač jeigu kita šalis išlaidų patyrė dėl pirmosios nepagrįstų arba nesąžiningų veiksmų.
Taigi, jei institucija labai užvilkino bylos nagrinėjimą, nes iš pradžių atsisakė perduoti Tarnautojų teismui kai kuriuos dokumentus ir informaciją, o dėl to Tarnautojų teismui teko organizuoti antrą teismo posėdį, ir į kai kuriuos Tarnautojų teismo klausimus atsakė netiksliai, į bylos aplinkybes tinkamai atsižvelgiama, jei institucijai, be jos pačios patirtų išlaidų, nurodoma padengti tinkamai pagrįstas ir pagrįsto dydžio kitos šalies nurodytas bylinėjimosi išlaidas.
(žr. 229, 230 ir 232 punktus)